Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-09-10][nuasmeninta nutartis byloje][eA-5051-520-2019].docx
Bylos nr.: eA-5051-520/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
Kategorijos:
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis

?

Administracinė byla Nr. eA-5051-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03707-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

 

img1 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A. ir K. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A., D. H. (D. H.) ir M. H., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą S. H. (S. H.) ir T. A., ir K. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjai S. H., T. A. ir K. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams S. H., T. A., D. H. ir M. H. panaikinimo“ ir 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1431 (01491) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei K. H., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimai).

2.       Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant individualiems administraciniams teisės aktams priimti nustatytą tvarką ir bendruosius teisės principus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) principų, taip pat nesuderinami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta teise į gerą administravimą. Pareiškėjai neprieštaravo atsakovo išvadai, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Parus Major“ (toliau – ir Bendrovė), kurios dalyviais buvo S. H. ir K. H., neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, pareiškėjai nebėra šios Bendrovės akcininkais, paaiškino, kad UAB „Parus Major“ nepavyko įgyvendinti ir pasiekti verslo plane numatytų rezultatų, dėl to tęsti veiklą šioje Bendrovėje tapo neperspektyvu. Nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. T. A. ir K. H. įsigijo atitinkamai 49 ir 51 proc. Lietuvoje registruotos UAB „Statybų studija“ akcijų ir paskyrė šios bendrovės vadovu S. H., kuris pareigas bendrovėje pradėjo eiti 2018 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Statybų studija“ vykdo veiklą ir rengiasi padidinti įstatinį kapitalą, samdo darbuotojus. Be to, S. H. nuo 2016 m. gegužės 6 d. yra 100 proc. UAB „Elanitas“ akcininkas ir vadovas.

3.       Pareiškėjų nuomone, jiems neišnyko teisinis pagrindas turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip ketinantiems užsiimti ir užsiimantiems teisėta veikla. Pareiškėjų teigimu, atsakovas, prieš priimdamas Sprendimus, privalėjo jiems suteikti galimybę pateikti paaiškinimus dėl pasikeitusių duomenų bei papildomą informaciją apie buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes, tačiau pareiškėjai apie Sprendimus sužinojo tik jiems įsigaliojus.

4.       Pareiškėjai taip pat nurodė, kad atitinka visus Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus – turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvoje, yra apdrausti, turi gyvenamąjį plotą, akcentavo, kad S. H. šeimos nariai (vaikai) D. H. ir M. H. yra nepilnamečiai, mokosi Lietuvoje dieninėje mokykloje, todėl jų leidimai laikinai gyventi neturėjo būti panaikinti. K. H. Lietuvoje studijuoja aukštojoje mokykloje, todėl tai galėtų būti savarankiškas pagrindas pakeisti / išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 

5.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. pareiškėjai S. H. ir K. H. nebebuvo UAB „Parus Major“ akcininkai, todėl jie nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Patikrinus duomenis apie Bendrovę buvo nustatyta, kad joje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių. 

7.       Atsakovo nuomone, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, suponuoja tai, kad pareiškėjai privalėjo pranešti Migracijos departamentui apie tai, jog jie nebėra Bendrovės akcininkai ir nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, bei kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimo, pavyzdžiui, buvimo UAB „Statybų studija“ akcininkais arba studijavimo pagrindu. Panaikinus leidimą laikinai gyventi S. H., leidimai laikinai gyventi pagrįstai panaikinti ir jo šeimos nariams – sutuoktinei T. A. ir jų vaikams D. H. bei M. H., gavusiems šiuos leidimus šeimos susijungimo pagrindu.

8.       Atsakovo teigimu, teisės aktuose nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Atsakovas, pasisakydamas dėl skundo argumentų dėl Sprendimų neigiamų pasekmių pareiškėjų vaikams, pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama savaime ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Tačiau vien formalus atitikimas Įstatymo reikalavimams per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjų S. H., T. A. ir K. H. skundą atmetė.

10.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 6 d. nutartyje nustatė absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (nepilnamečių D. H. ir M. H.) teisių ir pareigų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį, 2019 m. birželio 3 d. nutartimi į bylą pareiškėjais įtraukė D. H. ir M. H. 

 

II.

 

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjų S. H., T. A. (2019 m. birželio 21 d. sprendimo įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse klaidingai nurodyta pareiškėjos pavardė – A.), K. H., D. H. ir M. H., atstovaujamų atstovų pagal įstatymą S. H. ir T. A., skundą atmetė.

13.       Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 27 d. S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. UAB „Parus Major“, kurioje eina direktoriaus pareigas. 2017 m. liepos 17 d. T. A. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, esantis Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. 2017 m. rugpjūčio 1 d. M. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną ir tuo pačiu pagrindu prašymą pateikė D. H. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. (15/4-12) 10K-49735 informavo S. H., kad jam ir jo šeimos nariams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14.       2017 m. rugpjūčio 2 d. K. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu nurodė ketinimą toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. (15/4-12) 10K-49739 pareiškėją informavo, kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantis dvejus metus. 

15.       Migracijos departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje K. H. panaikinimo, kuriame nurodoma, jog nuo 2018 m. birželio 19 d. K. H. nebėra UAB „Parus Major“ akcininkė, todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Sprendime taip pat pažymėta, jog Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas panaikino K. H. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

16.       Migracijos departamentas 2018 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. H., T. A., D. H. ir M. H. panaikinimo. Sprendime nurodyta, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. S. H. nebėra UAB „Parus Major“ akcininkas bei kad Bendrovėje nėra dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, todėl Sprendimu buvo panaikinti S. H., jo sutuoktinės T. A. ir jų vaikų M. H. bei D. H. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17.       Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog S. H. ir K. H. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde pripažino, jog jie nebetęsia savo veiklos Bendrovėje, ir pabrėžė, kad S. H. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas prašymo pagrindu savo veiklą UAB „Parus Major“, kurios dalyvis tuo metu buvo. S. H. ir K. H. perleidus visas turėtas Bendrovės akcijas tretiesiems asmenims, jie privalėjo apie pasikeitusias aplinkybes informuoti Migracijos departamentą ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimo (pvz., UAB „Statybų studija“ įsigytų akcijų ar studijų pagrindu), bet to nepadarė. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiams (šiuo atveju – S. H. ir K. H.) išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad S. H. sutuoktinei ir jų nepilnamečiams vaikams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. šeimos susijungimo pagrindu, teismas pripažino, kad jiems leidimai buvo panaikinti pagrįstai.

18.       Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas ir Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą užsieniečių pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, pritarė atsakovo pozicijai, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Migracijos departamentui informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų bei reikalauti paaiškinimų.

19.       Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, kad leidimų laikinai gyventi panaikinimas sukels neigiamas pasekmes jų vaikams, kadangi bus pažeista jų teisė į mokslą ir lavinimą, akcentavo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama savaime ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

20.       Teismas konstatavo, kad Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, pareiškėjams išaiškinta (nurodyta) Sprendimų apskundimo tvarka, Sprendimai pasirašyti juos priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtinti antspaudu; Sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

 

III.

 

21.       Pareiškėjai S. H., T. A., K. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

22.       Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, vėl nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų – nepilnamečių D. H. ir M. H. teisių ir pareigų. Teismas pats savo iniciatyva, neinformavęs nepilnamečių vaikų tėvų, nusprendė, jog šioje byloje nepilnamečių vaikų interesams atstovauja jų atstovai pagal įstatymą – S. H. ir T. A. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartyje, kuria panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepriklausomai nuo to, kad nagrinėjamoje byloje proceso dalyviais galbūt yra nepilnamečių vaikų atstovai (pagal įstatymą ar kitu pagrindu), neįtraukus į bylą joje dalyvaujančiais asmenimis nepilnamečių vaikų, sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neinformavo nepilnamečių D. H. ir M. H. atstovų pagal įstatymą apie tai, kokiu būdu jis ketina įtraukti į bylą joje dalyvaujančiais asmenimis nepilnamečius, neinformavo, jog jie turi teisę nepilnamečiams vaikams samdyti advokatą, nesuteikė galimybės nepilnamečiams atstovaujantiems asmenims pateikti byloje atsiliepimų.

23.       Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai yra užsieniečiai, o bylos nagrinėjimas vyksta rašytinio proceso tvarka lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 4 dalis nustato, jog asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Nepaisant to, nei vienas teismo procesinis dokumentas nebuvo išverstas į jokią pareiškėjams suprantamą kalbą, kas laikytina proceso teisės normų pažeidimu.

24.       Pareiškėjai nurodo, kad jie teismui nurodė visas aplinkybes ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog jie realiai užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, joje gyvena kartu su šeima, nepilnamečiai vaikai lanko mokyklas, būrelius, t. y. jų gyvenimas yra neatsiejamai susijęs su Lietuva, todėl leidimų laikinai gyventi panaikinimas vien tik formaliais pagrindais negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su, be kita ko, jų vaikams Sprendimais sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjų nuomone, naikinant leidimus laikinai gyventi jų nepilnamečiams vaikams, Migracijos departamentas privalėjo užtikrinti, jog nebus pažeista jų teisė į mokslą ir lavinimą, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Teismas taip pat nepasisakė dėl aplinkybės, jog Sprendimai buvo priimti pareiškėjams už akių. Pareiškėjų vertinimu, teismas nepasisakė dėl jų argumentų, susijusių su esminėmis žmogaus teisėmis ir Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, teismo sprendimas yra prieštaringas (dviprasmiškas) ir neaiškus, jame neištirti ir neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, nepasisakyta dėl svarbiausių skundo argumentų, netinkamai aiškinamos ir taikomos materialiosios ir proceso teisės normos.

25.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

26.       Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo išvadomis, mano, jog tiek Migracijos departamentas, tiek teismas atidžiai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes bei teisingai pritaikė teisės normas.

27.       Atsakovas nurodo, kad yra nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog teismas neužtikrino nepilnamečių vaikų procesinių teisių, nes nesikreipė dėl už nepilnamečių vaikų apsaugą atsakingų institucijų išvados gavimo, pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui kreiptis į už nepilnamečių vaikų apsaugą atsakingas institucijas prieš panaikinant jiems leidimus laikinai gyventi, atsižvelgiant į tai, tokios pareigos neturi ir teismas, tikrindamas Migracijos departamento priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

28.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiams S. H., T. A., D. H. ir M. H. panaikinimo“ ir 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 11U-1431 (01491) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei K. H., panaikinimo“, pagrįstumas ir teisėtumas.

29.       Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėjai S. H., T. A. ir K. H., kurie laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (pareiškėjų S. H. ir T. A. nepilnamečių vaikų D. H. ir M. H.) teisių ir pareigų, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte. 

30.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmiausia pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjai buvo įpareigoti pateikti patikslintą skundą, kuriame pareiškėjų S. H. ir T. A. nepilnamečiai vaikai D. H. ir M. H. būtų įtraukti pareiškėjais. Pareiškėjams nepatikslinus skundo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 3 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi, savo iniciatyva įtraukė D. H. ir M. H. pareiškėjais nagrinėjamoje byloje. Pagal bylos duomenis pareiškėjai S. H. ir T. A. yra minėtų nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą. Pagal ABTĮ 47 straipsnio 7 dalį, kai proceso šalis yra nepilnametis, jos interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Kadangi pareiškėjai S. H. ir T. A. yra nepilnamečių vaikų tėvai, todėl jie ir privalėjo atstovauti savo vaikų interesams ir pagal bylos duomenis jiems atstovavo. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pareiškėjai S. H. ir T. A. skundu ginčijo ir atsakovo priimto sprendimo, kuriuo panaikinti leidimai, išduoti jų nepilnamečiams vaikams, dalį, skunde buvo nurodę argumentus, dėl kurių nepagrįstai ir neteisėtai buvo panaikinti leidimai išduoti jų nepilnamečiams vaikams, t. y. buvo nurodę, kad nepilnamečiai vaikai lanko mokyklą, būrelį, todėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas pažeis jų interesus. Taip pat pareiškėjai teikė įrodymus, susijusius su šiomis nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjais į bylą įtraukė D. H. ir M. H., kuriems pagal įstatymą atstovavo jų tėvai, kuriems buvo sudarytos visos galimybės atstovauti savo vaikų interesams ir jie jiems atstovavo. Pažymėtina, kad pareiškėjai (nepilnamečių vaikų tėvai) apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų argumentų ir bylos aplinkybių, kurių jie neišsakė pirmosios instancijos teismui dėl to, kad jiems nebuvo sudaryta tokia galimybė.

31.       Dėl pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių nepripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dar kartą pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. 

32.       Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

33.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas – teismo procesiniai dokumentai nebuvo išversti į jiems suprantamą kalbą, ir pažymi, jog pagal ABTĮ 9 straipsnio 4 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

34.       Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos pareiškėjų argumentus, nurodo, kad pagal ABTĮ 9 straipsnio 1 dalį administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 4 dalį vertėjo paslaugos yra garantuojamos žodinio bylos nagrinėjimo metu, o šiuo atveju byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, jog būtent pareiškėjai 2018 m. lapkričio 11 d. raštu informavo teismą, kad pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 48 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai proceso šalis veda bylą per atstovą, visi su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Atstovas, gavęs šiuos dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti atstovaujamajam ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais dokumentais. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jokių argumentų dėl teismo procesinių dokumentų vertimų pareiškėjai nereiškė viso šios administracinės bylos nagrinėjimo metu. Akcentuotina, kad procesinių dokumentų vertimai įteikiami proceso dalyviams, kuriems dokumentai turi būti įteikiami užsienio valstybėje (ABTĮ 9 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi tokia situacija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų argumentai dėl procesinių dokumentų neišvertimo į jiems suprantamą kalbą atmetami.

35.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui S. H. 2017 m. gruodžio 15 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. gruodžio 15 d., atsižvelgiant į tai, jog jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 1 p.); tam pačiam laikotarpiui šeimos susijungimo pagrindu išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams T. A., D. H. ir M. H.; Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui S. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nuo 2018 m. birželio 19 d. S. H. nebebuvo UAB „Parus Major“ akcininkas ir nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. jis nebuvo įmonės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu su pareiškėju gyvenantiems šeimos nariams – T. A., D. H. ir M. H.

36.       Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjai K. H. 2017 m. gruodžio 15 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. gruodžio 15 d. atsižvelgiant į tai, jog ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 1 p. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai K. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nuo 2018 m. birželio 19 d. K. H. nebebuvo UAB „Parus Major“ akcininkė ir nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. ji nebuvo įmonės akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendroves akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

37.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma panaikinti Sprendimus, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

38.       Pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad jie atitiko visus Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, todėl nebuvo jokio pagrindo naikinti jų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylos šalių išsakytus argumentus apeliacinės instancijos teismui, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjams S. H. ir K. H. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, pareiškėjai atsakovui nebuvo pateikę prašymų pakeisti išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

40.       Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

41.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog vien fakto, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyviųjų nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019).

42.       Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjai S. H. ir K. H. neatitiko vieno iš būtinųjų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti S. H., K. H. ir S. H. šeimos narių (T. A., D. H. ir M. H.) leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sprendimai yra teisėti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai neginčija fakto, jog jie nebėra UAB „Parus Major“ akcininkai.

43.       Akcentuotina, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teisės aktais nepagrįsti pareiškėjų byloje išsakyti argumentai, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjai nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų paaiškinimų, kt. Šiuo atveju nėra reikšmingi pareiškėjų nurodyti byloje argumentai apie įsigytas kitų įmonių akcijas, einamas pareigas kitose įmonėse, nes panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje nebuvo išduoti dėl šių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje teisiškai yra svarbios aplinkybės, susijusios tik su UAB „Parus Major“ vykdoma veikla, nes dėl veiklos šioje įmonėje buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendžia, jog atsakovo išvada, kad pareiškėjas S. H. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, yra pagrįsta, o tai sudarė teisėtą pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, taip pat panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjo sutuoktinei T. A. ir nepilnamečiams vaikams D. H. ir M. H., kuriems leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 3 d.). 

45.       Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad atsakovo  2018 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. (15/5-2) 11U-1430 (01492; 04193; 01494; 01495) pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 28 ir 29 straipsniuose garantuojamas vaikų teises – teisę mokytis ir teisę į visapusišką išsilavinimą, nes nagrinėjamu atveju sprendimas, kuriuo panaikinti leidimai gyventi nepilnamečiams vaikams Lietuvoje, pats savaime negali paneigti jų teisės mokytis ir įgyti visapusišką išsilavinimą. Panaikinus pareiškėjui S. H. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikinti ir jo nepilnamečiams vaikams D. H. ir M. H. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepilnamečiams vaikams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje ne dėl to, kad jie galėtų mokytis Lietuvoje, o jų leidimo išdavimas buvo tiesiogiai susietas su jų tėvo teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o panaikinus jų tėvui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jie nebeatitiko Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų, todėl nebeturėjo jokio teisinio pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019).

46.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nebuvo objektyviai ir išsamiai įvertinti proceso šalių įrodymai, nes pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus su ginču teisiškai susijusius įrodymus, jais remdamasis padarė teisės aktais paremtas išvadas dėl atsakovo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo (ABTĮ 56 str. 6 d., 86 str. 2 d.). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra aiškus, logiškas ir motyvuotas, t. y. sprendime aiškiai atskleista ginčo esmė, nurodyta, kokiomis teisės normomis ir bylos faktinėmis aplinkybėmis yra grindžiamos padarytos išvados dėl Sprendimų teisėtumo.  

47.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių atmestas jų skundas, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

48.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjų S. H. (S. H.), T. A. ir K. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

 

 

        Artūras Drigotas

 

 

        Dalia Višinskienė


Paminėta tekste:
  • A-4325-261/2019