VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatei Beatai Vilienei, H. V.,

atsakovo atstovei J. V.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skuodo vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėja UAB„Skuodo vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. AS-127 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patikslino reikalavimą, kad, netenkinus prašymo panaikinti Sprendimą, prašo Sprendimą pakeisti ir skirtą sumokėti sumą sumažinti. 2021 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas.

Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimai, išduoti veiklos vykdytojams iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Pareiškėja teisės aktus suprato taip, kad iš senų vandenviečių išgaunant vandenį leidimo nereikia. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (dabar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) išdavė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją.

Pabrėžia, kad ankstesnio patikrinimo metu aplinkosaugininkai nenustatė požeminio vandens išgavimo be leidimo, nors buvo tikrintas mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimas visose 23 vandenvietėse, įskaitant ir mažąsias vandenvietes.

Vos tik pareiškėja sužinojo, kad leidimas reikalingas, ėmė rengti dokumentus, tačiau pareiškėjai įvairiais būdais perduoti kaimiškų vietovių gręžiniai be gręžinių įrengimą patvirtinančių dokumentų. Dėl šios priežasties, kad Žemės gelmių registre nėra įregistruoti ginčo vandenvietėse esančių gręžinių savininkai, negali būti išduotas leidimas pareiškėjai naudoti požeminį vandenį.

Pareiškėja 2017–2019 vandenį išgavo be leidimo dėl objektyvių priežasčių: pareiškėja tiekia vandenį tų vietovių gyventojams. Pareiškėja negali nutraukti vandens tiekimo, taigi konstatuotina, kad pareiškėja dėl būtinojo reikalingumo buvo priversta tęsti gyventojų aprūpinimą geriamuoju vandeniu iš mažųjų vandenviečių, nors neturėjo tam leidimo.

Akcentuoja, kad pareiškėja iki patikrinimo pradžios deklaravo ir sumokėjo mokesčius už paimtą požeminį vandenį iš visų mažųjų vandenviečių įprastu tarifu. Pareiškėja išgautus išteklius deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdama Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas, teikė Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos 2017–2019 m. Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas. Taigi valstybės ir savivaldybės biudžetams nepadaryta jokia žala.

Nurodo, kad Seime yra svarstomas įstatymo projektas, pagal kurį viešajam vandens tiekėjui, kuriam priklauso arba kuris valdo ir (arba) naudoja iki šio įstatymo įsigaliojimo įrengtą ir Žemės gelmių registre registruotą, bet nurodyto savininko neturintį gręžinį, ir kuriam pagal Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą požeminio vandens išteklių išgavimui reikalingas leidimas, netaikomas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytas mokestis už požeminio vandens išteklius už paskutinius trejus metus.

Prašo remtis teismų praktika, kuri mažina apskaičiuotą mokestį. Atkreipia dėmesį į nuolatinį turimų apyvartinių lėšų trūkumą ir blogą finansinę padėtį.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skundą, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Seimas priėmė įstatymo pakeitimus, kuriuos laukiama, kad pasirašys Prezidentas ir paskelbs TAR. Pabrėžė, kad LVAT Kauno vandenų byloje priteisė ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad iš esmės pareiškėja skunde pripažino, jog 2017–2019 metais, išgauti gėlą požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenviečių Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-11 nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo, neturėjo. Turėti leidimą požeminiam vandeniui išgauti nuo 2014 m. liepos 1 d. buvo būtina, teisinis pagrindas išsamiai nurodytas Sprendime. 

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis į Departamentą ar kitą instituciją su prašymu pateikti konsultaciją dėl leidimo naudoti gėlo požeminio vandens išteklius reikalingumo. Be to, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Departamento nuomone, ūkio subjektas vykdydamas veiklą privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su veiklos vykdymu. Pareigą domėtis naujai priimamais su vykdoma veikla susijusiais teisės aktais pareiškėja įgyvendino netinkamai.

Departamentas akcentuoja, kad Departamento pareigūnai anksčiau atlikę pareiškėjos mokestinį patikrinimą nustatė pažeidimus ir priėmė dėl to sprendimą. Tai dabartinės pareiškėjos atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo jurisprudencijoje formuodamas teisminę praktiką laikosi analogiškos pozicijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-525/2020).

Tai, kad Lietuvos geologijos tarnyba 2020 m. kovo 26 d. raštu atsisakė išduoti leidimą išgauti gėlą vandenį, negali būti reikšminga aplinkybė nagrinėjamu atveju, Departamento nuomone, pareiškėja turėjo pakankamai laiko įvairioms procedūroms atlikti dėl minimų vandenviečių įteisinimo ar leidimo gavimo. Tačiau dėl neaiškių, nesuprantamų priežasčių vengė tai padaryti savo laiku.

Pažymi, kad visi turi laikytis įstatymų, tvirtinant patikrinimo rezultatus, atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

Skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ir šalinančiomis padarytą pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mažinti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Iš viešai teikiamų internetinėje erdvėje duomenų matyti, jog pareiškėja Sodrai įsiskolinimų neturi, apyvarta kasmet yra stabili.

Teismo posėdyje atsakovės atstovės palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-127 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2021 m. kovo 31 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-961 ir nustatė, kad pareiškėja už 2017–2019 m. vandenį iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenviečių išgavo neturėdama tam reikalingo Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo. Dėl minėtų priežasčių pareiškėja pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. Nr. 454 nutarimo „Dėl LR Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti naudingųjų iškasenų, požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.13 papunktį, kuris įsigaliojo nuo 2015 metų lapkričio 1 d., todėl vadovaujantis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2, 3 dalimis, įmonei paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už be leidimo išgautus gėlo požeminio vandens kiekius už 2017– 2019 metų mokestinius laikotarpius iš viso yra – 161 107 Eur.

2021 m. gegužės 6 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto.

2021 m. birželio 4 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiuotą mokestį taikant didesnį mokesčio tarifą – 161 107 Eur.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja, neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo, laikotarpiu 2017–2019 m. išgavo gėlą požeminį vandenį iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vandenviečių. 2021 m. kovo 31 d. Departamentas atliko planinį pareiškėjos patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad leidimas buvo nereikalingas. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo pakeitimams pareiškėjai atsirado prievolė gauti Tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime. Analogiškai teisės aktus aiškina Vilniaus apygardos administracinis teismas (2019 m. spalio 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3062-595/2019 ir kt.) ir LVAT savo nuoseklioje praktikoje (2021 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2502-789/2021 ir kt.).

Teismas kritiškai vertina aplinkybę, kad anksčiau Departamentui tikrinant pareiškėją pažeidimų nagrinėjamu aspektu nebuvo nustatyta. Tačiau tai, jog 2017 m. lapkričio 23 d. patikrinimo akte pažeidimų nenustatyta, nelegitimizuoja Tarnybos leidimo neturėjimo 2017–2019 m.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui, ją paskiriant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus ir pažeidimo pobūdį. Pareiškėja skunde prašo Sprendimą panaikinti, o teismo posėdyje prašė šio reikalavimo netenkinus, Sprendimą pakeisti sumažinant jame patvirtintą 161 107 Eur mokėtiną sumą.

Pirmiausia, pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-298-556/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo požeminį vandenį neturėdama Tarnybos leidimo (2017–2019 m.) – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Priešingai – Patikrinimo akte konstatuota, kad nuslėpto išgauto gėlo požeminio vandens kiekis ginčo laikotarpiu nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 161 107 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo, neteisingą deklaravimą ir pavėluotą deklaravimą padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. AS-127 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 161 107 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 24 166,05 Eur (16 110,7 x 1,5).

Dėl sankcijos dydžio (sumažinama nuo 10 kartų iki 1,5 karto) teismas atsižvelgia į tai, kad, pirma, 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

Antra, teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo, tačiau deklaracijas teikė, mokestį visais atvejais sumokėjo.

Trečia, analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.).

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad sankcija apskritai neturi būti taikoma, nes, pirma, tiek dabar galiojantys teisės aktai, tiek teisės aktų projektai (2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“) numato, kad už pareiškėjos padarytą pažeidimą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas.

Antra, 2021 m. gruodžio 7 d. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas Nr. XIV-730 įsigalioja nuo 2022 m. gegužės 1 d., taigi šiuo metu ir ginčo laikotarpiu jis negaliojo. Be to įstatyme taip pat numatyta sumokėti tam tikras vienkartines įmokas (Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymo 6 straipsnis). LVAT taip pat nagrinėjo bylas po Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo priėmimo ir LVAT praktika liko nepakeista (2021 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2502-789/2021).

Taigi teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 1,5 karto tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. kovo 8 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-87 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 161 107 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 24 166,05 Eur.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 161 107 Eur iki
24 166,05 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, byloje yra duomenų, kad sumokėtas žyminis mokestis bei sumokėta 2 015 Eur už teisines paslaugas.

Pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad LVAT priteisia bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, nes pareiškėjos nurodytos bylos (LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis administarcinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021) ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skuodo vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. birželio 4 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-127 patvirtintą 161 107 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 24 166,05 Eur (dvidešimt keturių tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt šešių eurų ir 5 euro centų).

Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skuodo vandenys“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas Blinstrubis

                                                                                                                  Beata Martišienė

                                                                                                                  Gediminas Užubalis