Civilinė byla Nr. 3K-3-188/2014 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-05-3-19177-2010-8

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

30.10; 50.5; 51

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 4 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),  Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12  d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. J. M., A. M., A. M. (A. M.), I. M., I. M., G. T., E. T., D. T.,    V. T., N. T., K. T., S. P. (S. P.), J. B.-P., tretieji asmenys akcinės bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, V. T., J. T., I. T., dėl iškeldinimo iš pastato ir atsakovų A. J. M., G. T. priešieškinius ieškovui dėl pažeistų teisių gynimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas CK 4.34 straipsnio pagrindu iškeldinti atsakovus su visa manta iš neteisėtai užimto pastato–dispečerinės (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimu pastatas–dispečerinė pripažintas bešeimininkiu ir perduotas ieškovo nuosavybėn. Šio sprendimo pagrindu ieškovas įregistravo pastatą nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre, įtraukė į Savivaldybės turto buhalterinę apskaitą. Ieškovas, sudaręs komisiją, išsiaiškino, kad pastato patalpomis naudojasi atsakovų T., M., P. šeimos. Ieškovo nuomone, atsakovai dispečerinės patalpose gyvena neteisėtai, todėl prašė juos išsikelti gera valia. Šiems neišsikėlus, ieškovas prašo teismo iškeldinti atsakovus.

Atsakovė A. J. M. priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą pakeisti pastato paskirtį iš transporto į gyvenamąją patalpą ir sudaryti šio pastato patalpų 1-17, 1-18, 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, 1-31 nuomos sutartį su atsakovais A. J. M. ir jos šeimos nariais A. M., A. M., I. M., I. M. arba suteikti gyvenamąją patalpą.

              Atsakovas G. T. priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą pakeisti pastato paskirtį iš transporto į gyvenamąją patalpą ir sudaryti šio pastato patalpų nuomos sutartį su jo šeima arba suteikti kitą gyvenamąją patalpą.

Atsakovai nurodė, kad pirmieji gyventojai dispečerinės pastate apgyvendinti apie 1965 metus, t. y. dalis pastato patalpų nuo jo pastatymo buvo naudojamos kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos. AB „Lietuvos geležinkeliai“ perėmė Pabaltijo geležinkelio infrastruktūrą, tarp jų ir  pastatą su jame gyvenusiais Pabaltijo geležinkelių darbuotojais, kurie toliau dirbo šioje bendrovėje. Atsakovai teigė, kad visos šeimos į patalpas įsikėlė ne savavališkai, o kaip į tarnybines gyvenamąsias patalpas: atsakovų M. šeima šiame pastate gyvena nuo 1990 metų liepos, jiems leido apsigyventi Krovinių vežimo tarnybos viršininkas; T. šeima į namą įsikėlė dešimtmečiu anksčiau. Atsakovai patalpas suremontavo, apšiltino namą, įrengė kanalizaciją ir vandentiekį, pateikė elektros instaliaciją, rūpestingai tvarkė ir prižiūrėjo aplinką. Dalimi pastato AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ kurį laiką naudojosi, jį valdė, bet vėliau atsisakė ir dėl atsakovams nežinomų priežasčių nurodė, kad pastatas neapskaitomas jo balanse. Dėl to ieškovas pradėjo pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą ir 2008 metais įtraukė jį į savo balansą. Nagrinėjant bylą dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu, savivaldybės atstovas patikino, kad atsakovai ir toliau galės jame gyventi sudarę nuomos sutartis, bet vėliau pareikalavo iš patalpų išsikelti. Atsakovai mano, kad ieškovas nepagrįstai pastatą įregistravo kaip negyvenamąjį, nes pastato būklė, paskirtis tinkamos gyvenamosios paskirtiems patalpoms. Priimdamas namą savo žinion, ieškovas praturėjo ieškovų sąskaita, nes jie atliko namo remontą.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo ieškovą suteikti atsakovams A. J. M. ir G. T. ir jų šeimos nariams kitą gyvenamąją patalpą; likusią priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimu pastatas pripažintas bešeimininkiu ir perduotas ieškovo nuosavybėn; šio sprendimo pagrindu ieškovas įregistravo pastatą nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre, įtraukė į Savivaldybės turto buhalterinę apskaitą; nagrinėjant civilinę bylą patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu, suinteresuotais asmenimis dalyvavę E. T., G. T., V. T., D. T., N. T., A. J. M., A. M. sutiko su šių nekilnojamųjų daiktų pripažinimu bešeimininkiu turtu ir perdavimu Savivaldybei, teismo sprendimo neskundė; atsakovai 2009 m. kovo 3 d. kreipėsi Savivaldybės administracijos direktorių, prašydami sudaryti su jais patalpų nuomos sutartis, tačiau buvo atsisakyta. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad atsakovai pastate gyvena faktinės panaudos sąlygomis, gavę žodinį faktiškai pastatą valdžiusios bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Kauno stoties viršininko leidimą, todėl nepripažino pagrindo išvadai, jog atsakovai neteisėtai gyveno pastate. Teismas pažymėjo, kad pastate gyvena penki nepilnamečiai vaikai, todėl, siekdamas užtikrinti jų teisėtus interesus į minimalias būsto sąlygas, pripažino ieškovo prašymą iškeldinti atsakovus iš pastato nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos nepagrįstu. Teismas nurodė, kad pastato paskirties keitimo procedūra komplikuota, be to, nepateikta akivaizdžių įrodymų, jog ją atlikus pastato paskirtis tikrai būtų pakeista į gyvenamąją. Teismas padarė išvadą, kad šalių teisiniams santykiams taikytinos CK 1.8 straipsnio, 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos,     t. y. atsakovai gali būti iškeldinami iš valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų, jei jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa.

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 12 d. nutartimi tenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo, pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, panaikino sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkinti priešieškiniai, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinio reikalavimus atmetė; pakeitė sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kolegija nutartyje nurodė, kad atsakovai patalpose gyvena be ieškovo sutikimo, transporto paskirties pastatas dispečerinė nuosavybės teise priklauso ieškovui. Kolegija pažymėjo, kad nors pastatas transporto paskirties, jame esančios patalpos faktiškai tinkamos gyventi. Byloje pateikti įrodymai apie faktines atsakovų apsigyvenimo patalpose aplinkybes netiesiogiai patvirtina jų apsigyvenimo pagrindą tuo metu, kai gyvenamųjų patalpų fondas buvo valstybinis. Pastatas statytas tuo metu, kai geležinkeliai buvo tuometės valstybės vieningos sistemos dalimi. Atsakovai, kaip geležinkelio transporto darbuotojai, gavo savo vadovų leidimą apsigyventi pastate, kuris funkcine veikla buvo susijęs su geležinkelio transportu. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai atsižvelgė į šiuos faktus ir nekonstatavo atsakovų neteisėto apsigyvenimo patalpose, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovų iškeldinimas iš patalpų, kaip pažeidusių savininko teises ir apsigyvenusių patalpose be teisinio pagrindo, būtų neteisėtas. Kadangi panaudos santykiai susiformavo seniai, per tuos metus iš esmės keitėsi teisinis reglamentavimas, buvę pastato valdytojai pripažino atsakovų teisę naudotis patalpomis kaip būstu ir jų nekeldino, tai kolegija sprendė, kad ieškovui lieka galioti ankstesni susitarimai su atsakovais. Tokį ieškovo nuosavybės suvaržymą kolegija laikė proporcingu, nes teisės normose nenustatyta panaudos santykių pasibaigimo pasikeitus statinio savininkui.

Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo keisti teismo sprendimą dėl byloje nustatytos aplinkybės, kad Kauno miesto valdybos 1998 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 591 G. T. išnuomotas 4 kambarių 83,89 kv. m ploto butas (duomenys neskelbtini). Socialinis būstas šiai šeimai suteiktas tuo metu, kai ieškovas nebuvo patalpų savininkas, t. y. nekeliant klausimo dėl prievolės pasibaigimo ir neketinant atsakovą su šeima iškeldinti iš užimamos patalpos ir jiems suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Be to, patalpos suteikimo aplinkybe neįrodoma, kad nurodytiems  asmenims buvo suteiktas lygiavertis būstas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovo teisės negali būti ginamos taikant daiktinių teisių gynimo būdus, bei atmesdamas jo reikalavimą iškeldinti atsakovus, įpareigojo jį atsakovams ir jos šeimos nariams suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Toks teismo įpareigojimas, kolegijos nuomone, nepripažintinas tinkamu atsakovų teisių gynimo būdu, nes, pirma, ieškovas nepripažino, kad šalis sieja prievoliniai santykiai, pareiškė reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (CK 4.98 straipsnis), antra, neiškeldinus atsakovų iš patalpų, dėl kurių vyksta ginčas, jiems būtų suteikta teisė įgyti papildomas gyvenamąsias patalpas. Dėl to teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – priešieškinio reikalavimų netenkino, perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties dalį, kuria paliktas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalis atmesti ieškinį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir iškeldinti atsakovus bei jų šeimos narius iš neteisėtai užimti pastato su visa jiems priklausančia manta. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika  dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008; 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013), tačiau nagrinėjamu atveju siekiama iškeldinti iš negyvenamųjų – transporto paskirties patalpų. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.6 punktą transporto paskirties pastatai skirti transporto reikmėms, t. y. susiję su transportavimu ir neskirti žmonėms gyventi, todėl skundžiamus sprendimus priėmę teismai nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, taip pažeisdami specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias pastatų paskirtį ir jų naudojimo būdą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 77 dalis, 40 straipsnio 1 dalis). Teismai, teigdami, kad pastate esančios patalpos faktiškai tinka gyventi, paneigė Nekilnojamojo turto registro              4 straipsnio nuostatą, pažeidė pirmiau nurodytas specialiąsias teisės normas ir sudarė sąlygas atsakovams be teisinio pagrindo gyventi patalpose, kurias draudžiama naudoti ne pagal paskirtį. Kasatorius pažymi, kad patalpų paskirties keitimas komplikuotas ir sunkiai įgyvendinamas.

2. Kasatorius nurodo, kad teismai pripažino, jog atsakovai patalpas valdo panaudos pagrindais, tačiau tokia išvada neatitinka panaudos santykių reglamentavimo (CK 6.629 straipsnio 1 dalis, 6.322 straipsnis). Teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti atsakovų ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ panaudos teisinių santykių, nes AB „Lietuvos geležinkeliai“ nebuvo šio pastato savininkas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir priešieškinį, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų CK 1.8 straipsnio ir 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų ir toliau ignoravo faktinę aplinkybę, kad patalpos negyvenamosios – iškeldinti iš jų negali būti taikomos CK šeštosios knygos normos, reglamentuojančios gyvenamųjų patalpų suteikimą. Kasatorius pažymi, kad jis, kaip turto savininkas, neketina patalpų pertvarkyti į kitos paskirties patalpas.

3. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad atsakovai teisėtai apsigyveno patalpose, t. y. mano, jog teismai nepagrįstai konstatavo, kad jie pastate gyvena gavę žodinį faktiškai pastatą valdžiusios bendrovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kauno stoties viršininko leidimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (AB „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“ 2006 m. kovo 30 d. raštas Nr. 2(IF-2)-100, SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ 1998 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. NT-18-178), kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“ nedavė leidimo T. ir M. šeimoms apsigyventi šiose patalpose. Teismai šių įrodymų nevertino ir rėmėsi tik liudytojo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kauno stoties viršininko R. V. parodymais, kuris patvirtino, kad M. šeimai patalpa suteikta laikinai gyventi; be to, leidimą gyventi davė tose patalpose, kuriose šiuo metu gyvena atsakovai M.; liudytojas nepatvirtino T. ir S. P. šeimų apgyvendinimo patalpose.

4. Kasatorius nurodo, kad, ginčui dėl negyvenamųjų Savivaldybės patalpų spręsti taikytinos specialiosios teisės normos, t. y. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnis, pagal kurį nenumatyta galimybės suteikti fiziniams asmenims panaudos pagrindais valdyti Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą. Šiame straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems savivaldybės turi teisę suteikti patalpas panaudos pagrindais. Fiziniai asmenys savivaldybių patalpas gali valdyti tik nuomos pagrindais, kaip nurodyta specialiosiose jų suteikimą reglamentuojančiose normose (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, CK šeštosios knygos skyriuje). Kasatorius mano, kad teismai ignoravo specialiąsias teisės normas ir priėmė joms prieštaraujančius sprendimus.

5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. esant atmestam ir  ieškiniui, ir priešieškiniui, situacija liko teisiškai neišspręsta: atsakovai ir toliau gyvena Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosios paskirties patalpose be teisinio pagrindo. Dėl to nebuvo įvykdytas vienas CPK 2 straipsnyje įstatymo leidėjo teismui nustatytų civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką. Kasatoriui nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl faktinės aplinkybės, jog atsakovui G. T. ir jo šeimai išnuomotas keturių kambarių butas, reikšmės. Kasatoriaus nuomone, socialinio būsto suteikimas šiems atsakovams iš esmės sprendžia situaciją.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė A. J. M. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Atsakovė, pasisakydama dėl pirmojo kasacinio skundo argumento, pažymi, kad negalima ignoruoti teisės normų, reglamentuojančių statinio paskirties nustatymą ir įrašymą į viešąjį registrą. Statinio paskirtis yra vienas iš nekilnojamojo turto kadastro duomenų (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju pastato kadastriniai duomenys nustatyti 2008 m. kovo 17 d. Pagal tuo metu galiojusias Nekilnojamojo turto kadastro nuostatas (12, 13, 18 punktai) kadastro duomenų nustatymo teisė suteikta ir privatiems asmenims. Veikla vykdoma sutarčių pagrindu ir gali būti vykdoma tiesiog užsakovui pageidaujant, jeigu tai nėra statybos darbų padariniai. Nagrinėjamu atveju iš statinio kadastrinės bylos matyti, kad Savivaldybė 2007 m. rugpjūčio 8 d. prašyme matininkui nurodė atlikti statinio kadastrinius matavimus, pažymėdama, jog pastate su priestatu buvo prekių stotis (pastato paskirtis – transporto); 2009 m. rugsėjo 13 d. Savivaldybė pateikė matininkui turimus dokumentus, iš kurių aišku, kad dokumentų apie pastato statybą neišlikę, raudonųjų linijų nėra; VĮ Registrų centras, nustatęs pastato kadastrinius duomenis, perdavė juos Savivaldybei; 2008 m. kovo 12 d. Savivaldybė kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama patikslinti kadastro duomenis: pvz., pastatą ,,prekių stotis“ pervadinti dispečerine“, patalpas eksplikacijose ,,kambarys“, ,,virtuvė“ – ,,kabinetas“, patalpą ,,vonia“ – ,,dušine“, pakeisti patalpų paskirtį ,,gyvenamąsias patalpas“ į ,,negyvenamąsias“, ir šis duomenis pataisė. Sudaryta kadastro duomenų byla buvo pateikta Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2008 m. spalio 2 d. sprendime įrašė, kad Savivaldybei perduodama nuosavybėn dispečerinė. Šio teismo sprendimo pagrindu buvo atliktas įrašas Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Taigi, pastato paskirtį ir kasatoriaus nurodomą viešosios teisės normų pažeidimą iš esmės lėmė neteisėta paties kasatoriaus padalinio veikla ir aplaidus matininko funkcijas atlikusio Registrų centro darbas, vadovaujantis tik kasatoriaus nuomone apie pastatą. Atsakovė mano, kad nustatydamas paskirtį, matininkas nesivadovavo STR 1.01 09.2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punktu; kad byloje pateiktų įrodymų visuma vienareikšmiškai pavirtina, jog pastatas yra gyvenamosios paskirties. Dėl to teismai pagrįstai pripažino, kad pastatas gyvenamosios paskirties. 

              2. Atsakovė mano, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog nesusiklostė šalių panaudos santykiai. Byloje esančiais įrodymais pagrindžiama, kad Pabaltijo geležinkelio apygarda valdė pastatą ir jį apgyvendino. Butai atsakovams buvo suteikti gavus Kauno stoties viršininko žodinius leidimus. Taigi, pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą turto patikėtinis turėjo teisę disponuoti daiktu, todėl tarp Pabaltijo geležinkelio apygardos ir atsakovų susiklostę panaudos santykiai. Rašytinės sutarties nesudarymas nedarė sandorio negaliojančio (CK 58, 366, 298 straipsniai). Reorganizavus Pabaltijo geležinkelio apygardą į AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, ši tęsė pastato valdymą, t. y. nors ir neturėjo šio turto savo balanse, bet buvo faktinė šio turto valdytoja, tačiau vėliau šios teisės atsisakė. Taigi susiklostę panaudos santykiai perėjo kitam jo savininkui.

              3. Atsakovė nurodo, kad ketvirtas kasacinio skundo argumentas neturi teisinės reikšmės teismų sprendimų teisėtumui. Atsakovės nuomone, kasatorius turi teisę inicijuoti pakeisti šalių panaudos santykius į nuomos, taip pat pastato paskirties pakeitimą, tačiau šia teise nesinaudoja.

              4. Dėl aplinkybės, kad atsakovų T. šeimai suteiktas socialinis būstas, atsakovė pažymi, kad ieškinys suformuluotas kaip daiktinių teisių gynimo būdas, šiuo pagrindu ir buvo nagrinėjamas ginčas. Kasatorius argumentas dėl suteikto socialinio būsto kyla iš prievolių teisinių santykių: pareiga atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, kai suteikiamos kitos patalpos. Tokio reikalavimo byloje nepareikšta. Be to, atsakovas G. T. paaiškino, kad jo šeima didelė ir socialiniame būste netelpa.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl ginčo patalpų atitikties ,,būsto“ sąvokai

              Kasatorius nesutinka su teismų sprendimu ginti siekiamų iškeldinti asmenų teisę į būstą ir nurodo, kad pagal nustatytą patalpų paskirtį jos netinkamos gyventi, t. y. iš esmės kelia klausimą, ar patalpos atitinka ,,būsto“ sąvoką. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996 IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v.United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Pagal Teismo jurisprudenciją „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį ,,būsto“ sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

Nagrinėjamu atveju duomenų apie pastato statybą ir jo paskirtį nebuvo išlikę, todėl, pripažįstant pastatą bešeimininkiu, buvo atliekami šio statinio kadastriniai matavimai; kasatorius matininkui, atliekančiam matavimus, nurodė, jog pastate su priestatu buvo prekių stotis (pastato paskirtis – transporto); VĮ Registrų centras, nustatęs pastato kadastrinius duomenis, perdavė juos Savivaldybei, o ši 2008 m. kovo 12 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama patikslinti kadastro duomenis, tarp jų duomenis apie patalpų paskirtį (iš gyvenamųjų patalpų paskirties pakeisti į negyvenamųjų patalpų). Taigi, pripažįstant pastatą bešeimininkiu ir perduodant kasatoriaus nuosavybėn, pastatui nustatyta transporto paskirtis, nors pagal faktinę situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi ir ilgą laiką jose buvo gyvenama. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl tęstinių ir glaudžių atsakovų ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (pastatas, kuriame yra ginčijamos patalpos, statytas 1965 m., kai geležinkeliai buvo tuometės valstybės vieningos geležinkelių sistemos dalis, atsakovai kaip geležinkelių transporto darbuotojai leidimą apsigyventi patalpose gavo iš savo vadovų, patalpose atsakovai panaudos pagrindu gyvena gana seniai), ši pripažintina ,,būstu“  Konvencijos 8 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl patalpų, kuriose gyvena atsakovai ir dėl kurių kilęs ginčas, atitikties ,,būsto“ sąvokai, neturi reikšmės nacionalinėje teisėje pateikiamas patalpų klasifikavimas į gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties patalpas – patalpos pripažinimą būstu lemia nustatytas asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nacionalinėje teisėje pateikiamas pastatų klasifikavimas pagal paskirtį taip pat negalėtų būti pripažįstamas varžančiu asmens teisę į būstą, nes pastatų paskirties keitimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta supaprastinta tvarka pastato paskirčiai užbaigtuose statyti statiniuose, kuriuose neatliekami statybos darbai, pakeisti, t. y. paskirčiai iš negyvenamosios į gyvenamąją pakeisti rengiamas pastato paskirties keitimo projektas ir, gavus įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą raštu, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pateikiama deklaracija, kuri yra įregistruojama ir jos pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruojami duomenys apie paskirties pakeitimą (aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-825 patvirtinto STR 1.12.08:2010 ,,Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašo“ (2012 m. lapkričio 28 d. red.) 16–19 punktai). Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad pastato paskirtis neleidžia patalpų pripažinti ,,būstu“, atmestini kaip nepagrįsti.

              Dėl teisių į būstą įgijimo ir šių teisių apsaugos

Nagrinėjamu atveju kasatorius, reikšdamas reikalavimą iškeldinti atsakovus iš jam nuosavybės teise priklausančių patalpų, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, siekia apginti savo kaip savininko teisę daiktinės teisės normomis ir nurodo, kad atsakovai neteisėtai gyvena jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, todėl pažeidžia jo, kaip savininko, teises ir turi būti iškeldinti.

              Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intractus“ v. O. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. ir kt. v. G. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu, reikalavimas iškeldinti turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja teisės naudotis patalpa pabaigą.

              Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimu pastatas–dispečerinė pripažintas bešeimininkiu ir perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Kasatorius, kreipdamasis į teismą savo teisei ginti, nurodė, kad jo ir atsakovų nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, todėl teisė į būstą turi būti apginta daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis. Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad nors pastatas įregistruotas kaip transporto paskirties, tačiau jame esančios patalpos tinkamos gyventi; atsakovai apsigyveno patalpose teisėtai, nes kaip geležinkelio transporto darbuotojai gavo tuomečių vadovų leidimą apsigyventi pastate, kuris funkcine veikla buvo susijęs su geležinkelio transportu; atsakovai šiose patalpose gyvena panaudos teisinių santykių pagrindu gana seniai; buvę faktiniai pastato valdytojai (iš Pabaltijo geležinkelio apygardos turtą perėmęs AB ,,Lietuvos geležinkeliai“) neginčijo atsakovų teisės naudotis patalpomis kaip gyvenamuoju būstu ir jų nekeldino; kasatorius, perimdamas turtą kaip bešeimininkį, apie ten gyvenančius atsakovus žinojo. Dėl to teismai, nepažeisdami materialiosios ir proceso teisės normų, padarė išvadą, kad prieš daug metų susiformavę dėl ginčijamų patalpų panaudos teisiniai santykiai galioja ir turtą perėmusiam kasatoriui. Tokį kasatoriaus nuosavybės suvaržymą apeliacinės instancijos teismas laikė proporcingu, nes panaudos teisiniai santykiai nesibaigė pasikeitus statinio savininkui. Teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada, nes tais atvejais, kai asmenys ilgą laiką valdė ir naudojosi patalpomis, jos buvo suteiktos teisėtai, buvę pastato valdytojai tokios jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, teismai, įvertinę visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes, turi pagrindą pripažinti susiformavus šių          asmenų teises į būstą Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo prasme, o nacionalinės teisės aspektu šiuos santykius kvalifikuoti panauda. Toks santykių kvalifikavimas proporcingas atsakovų teisei      į būstą užtikrinti, o kasatoriaus, kaip savininko, teisės ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. Igijęs nuosavybėn pastatą, jis įgijo ir panaudos davėjo teises, todėl reikalavimas dėl iškeldinimo, kai iškeldinamųjų teisė į būstą atsirado prievolinių teisės normų pagrindu, turi būti sprendžiamas pagal šiuos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ne daiktinės teisės normų, kuriomis savo reikalavimą kasatorius grindžia, pagrindu. Dėl to spręstina, kad iškeldinti atsakovų kasatoriaus nurodomu pagrindu nėra teisinės galimybės. Kartu pažymėtina, kad kasatorius, įgydamas patalpas, žinojo tiek apie pastato būklę, tiek apie asmenis, kurie ilgą laiką tomis patalpomis naudojasi, todėl savo kaip savininko teises turi įgyvendinti taip, jog jos derėtų su kitų jo funkcijų, susijusių su Savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymu, socialinio būsto nuoma ir pan., vykdymu.

              Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus pasirinktą teisių gynimo būdą, atsakovų teisės į būstą atsiradimo pagrindą, susiformavusius prievolinius šalių teisinius santykius, tinkamai aiškino materialiosios teisės normas ir pagrįstai kasatoriaus teisei ginti netaikė daiktinės teisės, reglamentuojančios daikto savininko teisių gynimą nuo pažeidimo, normų. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

              Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 66,11 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovė J. M. kasacinės instancijos teisme patyrė 800 Lt atstovavimo išlaidų, kurios priteistinos iš ieškovo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 188764867) atsakovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 800 (aštuonis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, ir į valstybės biudžetą 66,11 Lt (šešiasdešimt šešis litus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Antanas Simniškis

         Janina Stripeikienė

         Dalia Vasarienė