Civilinė byla Nr. 3K-3-519-1075/2018
Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00471-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.10.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui N. D. (N. D.) dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Lietuvos draudikų biuras, Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo N. D. 5495,95 Eur (18 976,41 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausančia transporto priemone (duomenys neskelbtini), kuri buvo registruota Lietuvos Respublikoje bei nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos, buvo padaryta žala. Kadangi atsakovas N. D. buvo šios transporto priemonės savininkas, todėl yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.
4. Kadangi eismo įvykis įvyko Nyderlanduose ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 5495,95 Eur (18 976,41 Lt) reikalavimą ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Biurų tarybos vidaus nuostatais, paskelbtais Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, 2012 m. birželio 11 d. sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui prašomą sumą, t. y. 5495,95 Eur (18 976,41 Lt). Dėl to ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5495,95 Eur (18976,41 Lt), tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Zarasų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose automobiliu (duomenys neskelbtini) važiavo į darbą. Vairuodamas automobilį jis supainiojo kelio ženklus ir suprato, jog sukti į kairę pusę negalima. Jis sustojo kelio salelėje, įjungė avarinį ženklą. Iš salelės išvažiuoti negalėjo, nes iš paskos buvo susidaręs didelis automobilių srautas. Sankryžoje tuo metu buvo policininkas, jis priėjo, sustabdė eismą ir liepė išvažiuoti. Atsakovas norėjo grįžti į savo eismo juostą ir už jo judantis vairuotojas, pristabdęs savo automobilį, leido jam persirikiuoti į dešinę pusę, o tuo metu už to automobilio važiuojantis kitas automobilis rėžėsi į pastarojo galą. Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą abiejų automobilių vairuotojams, pateikė 5495,95 Eur reikalavimą ieškovui, šis sumokėjo prašomą sumą ir dabar reikalauja iš atsakovo ją grąžinti.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo N. D. kaltę dėl eismo įvykio, įvykusio 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose. Teismas pats kreipėsi į Nyderlandų nacionalinį draudikų biurą, prašydamas pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo kaltę dėl šio eismo įvykio, tačiau šis biuras 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodė, kad N. D. vardas ir pavardė jiems yra nežinomi; kad N. D. atsakomybė buvo nustatyta remiantis dviejų nyderlandiečių, kurie dalyvavo šiame įvykyje, pareiškimais, kurie abu tvirtino, kad minėtas asmuo staiga kirto eismo salelę, o tai yra neleidžiama; kad Nyderlandų kelių eismo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog „kelių naudotojo elgesys, kuris sukelia pavojų arba potencialų pavojų viešajame greitkelyje arba kaip nors trukdo kelių naudotojams, yra laikomas nusikaltimu“; kad policijos pareigūno, kuris atvyko į šį įvykį, vardas ir pavardė yra nežinomi, jo užfiksuotos informacijos neturi; kad jiems nežinoma, ar jis galimai ieškinio formą užpildė kartu su dviem vairuotojais nyderlandiečiais; kad vienas iš nyderlandiečių vairuotojų nurodė, jog kaltajam asmeniui buvo skirta bauda remiantis Kelių eismo įstatymo 5 straipsniu, tačiau jie tokios informacijos neturi ir pateikti negali.
8. Teismas pabrėžė, kad, atsakovui nepripažįstant savo kaltės dėl eismo įvykio, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal Nyderlandų teisės aktus yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, sukėlusius eismo įvykį ar kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras nustatė ir konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius eismo įvykį.
9. Iš Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro ieškovui pateiktų dokumentų ir reikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmoką matyti, jog buvo teikiami dokumentai tik dėl žalos dydžio ir eismo įvykio schemos, tačiau duomenų apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo sprendimą nepateikta. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad, pildant šią deklaraciją, neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos eismo įvykio aplinkybės. Taigi eismo įvykio deklaracija nepatvirtina atsakovo N. D. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas sprendė, kad draudimo išmoka Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro buvo išmokėta ekonominiu pagrindu, o ne konstatavus Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės vairuotojo N. D. neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl eismo įvykio.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog apie atliekamą žalos sureguliavimo procesą (žalos administravimą) Nyderlanduose buvo pranešta atsakovui, kad jam buvo pasiūlyta pateikti atitinkamus įrodymus ar paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių. Atsakovas šiame procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją.
11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija sprendė, kad byloje ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas N. D. yra atsakingas už eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos minėtos transporto priemonės „Nissan Note“ ir „Volvo V70“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Tokių duomenų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva rinkęs įrodymus. Vertinta, kad Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. rašte nėra nurodytų patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog atsakovas N. D. yra kaltas dėl eismo įvykio, kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo), kilusio įvykio ir reikalaujamos priteisti žalos.
13. Pažymėta, kad byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, jog jis, 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), supainiojo kelio ženklus ir sustojo kelio salelėje įjungęs avarinį signalą. Dėl to prie jo priėjo sankryžoje esantis policininkas, jis sustabdė eismą ir nurodė atsakovui išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą. Atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, kad būtent tuo metu, kai policijos pareigūnas sustabdė eismą, kad jis galėtų išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą, tarp šia juosta viena paskui kitą važiuojančių transporto priemonių įvyko eismo įvykis, t. y. iš paskos važiuojanti transporto priemonė atsitrenkė į priekyje judančią transporto priemonę, tačiau nei vairuotojai, nei policijos pareigūnas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė, nuobaudos netaikė. Ieškovas atsakovo N. D. nurodytų aplinkybių, kad įvykio metu dalyvavo policijos pareigūnai, kurie turėjo nustatyti įvykio aplinkybes, surašyti atitinkamus protokolus ar ataskaitas, neneigė ir neginčijo. Šį faktą patvirtino ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. raštas. Dėl to kolegija sprendė, kad byloje esantys įrodymai leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas N. D. nesukėlė 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvykusio eismo įvykio, todėl jam negali kilti pareiga atlyginti žalą, sumokant ieškovo reikalaujamą pinigų sumą.
14. Ta aplinkybė, kad Nyderlandų policijos pareigūnai nepildo eismo įvykio protokolo, eismo įvykio deklaraciją pildo patys vairuotojai, nekeičia kolegijos vertinimo, nes byloje esančios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį. Šiuo atveju olandų vairuotojų, dalyvavusių eismo įvykyje, deklaracijoje yra užfiksuota, kad transporto priemonė, pažymėta „C“, kuri buvo vairuojama atsakovo, staiga kirto eismo salelę ir dėl to įvyko eismo įvykis. Tačiau ši eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pranešta apie jam keliamas pretenzijas, jis nėra pripažinęs, kad dėl jo kaltės kilo eismo įvykis.
15. Kolegija sutiko su ieškovo išdėstytu vertinimu, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras buvo kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu, taip pat kad pagal Lietuvoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą asmeniui atsakomybė atlyginti Lietuvos draudikų biuro patirtus nuostolius kyla tiek tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas netinkamai vykdo pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tiek tuo atveju, kai asmuo yra atsakingas už žalos padarymą. Tačiau vertinta, kad šis argumentas vis viena nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byloje yra įrodytos atsakovo N. D. civilinės atsakomybės sąlygos, sudarančios pagrindą priteisti iš jo reikalaujamos žalos atlyginimą.
16. Pažymėta, kad, esant ginčui, būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovo civilinę atsakomybę, turi pateikti ieškovas.
17. Byloje nustatyta, kad atsakovas nedalyvavo ir neturėjo galimybių dalyvauti procese dėl eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir išdėstyti savo poziciją. Nepatvirtinta, kad ieškovo 2012 m. vasario 22 d. atsakovui adresuotas raštas Nr. 09-RKG904-1968 buvo išties išsiųstas bei įteiktas atsakovui N. D. Be to, 2012 m. rugsėjo 10 d. siųsti raštai bei raštas Nr. 08-4630-8889 atsakovui siųstas jau po to, kai Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką, pareiškė reikalavimą Biurui, kurį jis apmokėjo dar 2012 m. birželio 11 d. Taigi, kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovo pasyvumą ar nesidomėjimą eismo įvykio aplinkybėmis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, taip pažeisdami CPK 12, 178 straipsnių nuostatas bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šio pobūdžio bylose suformavo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Atsakovui tenka pareiga pateikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus, jam nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo, jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika pagrįsti, kodėl atlygintinos žalos suma sumažintina. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju situacija vertintina kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017), sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui. Šiuo atveju ieškovas pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, t. y. Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, paaiškinimus, eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų eismo įvykio deklaraciją. Tuo tarpu atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.
18.2. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, kad tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustato, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų dėl eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinio.
18.3. Teismai netinkamai vertino faktinį Biuro reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, taip pažeisdami CPK 176, 185 straipsnius. Spręsdami analogiškas bylas, kai faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus byloje pateikia tik ieškovas, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Pagal Nyderlandų teisę tuo atveju, kai pildoma eismo įvykio deklaracija, policija protokolo nepildo, todėl ieškovė negalėjo pateikti apeliacinio teismo nurodomo protokolo. Tai, kad atsakovui jokių pretenzijų eismo įvykio metu nebuvo pateikta, nepaneigia nustatyto fakto, kad eismo įvykis kilo ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad pažeidė kelių eismo taisykles ir dėl to nukentėjo žmonės. Šioje situacijoje teismas neturėjo pagrindo abejoti reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau kai jis buvo pagrįstas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro – pateiktais įrodymais. Nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, nei juo labiau būdas, kuriuo tai turi būti padaryta. Taigi atsakingas už eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą asmuo turi pats domėtis žalos administravimo procesu. Be to, atsakovui buvo išsiųstas ne tik Biuro 2012 m. vasario 22 d. raštas Nr. 09- RKG904-1968, bet ir Biuro 2012 m. sausio 23 d. raštas Nr. 09-RKG904-667. Šie raštai buvo užregistruoti Biuro siunčiamų laiškų registravimo žurnale (3 priedas) bei išsiųsti atsakovui dar prieš ne tik Biurui sumokant Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pareikalautą sumą, bet ir prieš pastarajam atlyginant žalą nukentėjusiesiems.
18.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje byloje iškilusiais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais nėra nuosekli ir vienoda. Nors daugumoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių yra nurodyta, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma eismo įvykio valstybės teisė, kurios nuostatos sudaro faktinį Biuro regresinio reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017;), kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad tokio pobūdžio nuostolių dydžio mažinimo klausimą galima spręsti vadovaujantis ne eismo įvykio valstybės, o Lietuvos teise, kuri nebuvo taikoma mokant draudimo išmoką eismo įvykyje užsienyje nukentėjusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Priimant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017 nebuvo įvertinta aplinkybė, kad nuostolių dydis buvo sumažintas atsižvelgiant į Lietuvoje, o ne eismo įvykio valstybėje – Švedijoje – galiojusį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad atsakovai tokio pobūdžio bylose neturi teikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017). Tačiau vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra apibrėžtos kitaip – atsakovui nepakanka kelti abejones dėl Biuro įrodinėjamo užsienio teisės turinio, t. y. jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja Biuras, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Ieškovo vertinimu, nors būtų galima manyti, jog galutinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija esminiais klausimais, kylančiais tokio pobūdžio bylose, jau susiformavo priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, tačiau minėtas tarpusavio prieštaringumas vis dar turi įtakos tiek ginčų tarp šalių kilimui, tiek juos nagrinėjančių teismų priimamų sprendimų neprognozuotumui.
19. Atsakovas N. D. atsiliepimu į ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Nei TPVCAPDĮ, nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėta žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui.
19.2. Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį ir teisme pripažino pažeidęs kelių eismo taisykles, nes pamatęs, jog įvažiavo ne į tą kelio juostą, įvažiavo į saugumo salelę, bet jis nepripažino savo kaltės dėl eismo įvykio. Dėl ginčo eismo įvykio kaltas ne jis, o būtent to automobilio vairuotojas, kuris susidūrė su atsakovo automobilį praleidusiu automobiliu, nes nesilaikė saugaus atstumo.
19.3. Nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus teko būtent ieškovui, tačiau ieškovas atsakovo kaltės įrodymų nepateikė.
19.4. Ieškovo teiginys, kad apie Nyderlanduose vykstantį 2011 m. spalio 12 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą atsakovas buvo informuotas dar 2012 m. sausio 23 d. raštu bei 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu, neatitinka tikrovės, nes atsakovas nurodytų raštų negavo, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šie raštai iš tikrųjų buvo įteikti atsakovui, nes raštai nebuvo išsiųsti registruotu laišku. Atsakovas nebuvo informuotas apie Nyderlanduose vykusį žalos sureguliavimo procesą, jame nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo Lietuvos draudikų biurui, sumokėjusiam išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškus atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, ir įrodymų vertinimo
20. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).
21. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas).
22. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad nors Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo pagal TPVCAPDĮ nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 26 punktą; 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018 44 punktą).
23. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Nyderlanduose, o Lietuvos draudikų biuras, remdamasis, be kita ko, Vidaus nuostatais, draudimo išmoką išmokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui, kuris administravo žalą ir išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam.
24. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
25. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmiau minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 53 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė šiuos taikytinos teisės nuostatas ir atsakovo civilinę atsakomybę grindžiančius įrodymus: Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, kad tais atvejais, kai yra pildoma eismo įvykio deklaracija, policija protokolo nepildo ir kad žala buvo administruota remiantis dviejų Nyderlandų vairuotojų pareiškimais; eismo įvykyje dalyvavusių kitų vairuotojų užpildytą eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodyta, kad atsakovas kaltas dėl eismo įvykio; Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro atsakymą, kuriame nurodyta, jog atsakovui priklausančios transporto priemonės vairuotojas pažeidė Nyderlandų Kelių eismo įstatymo 5 straipsnį.
29. Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Nyderlandų teisės turinį, nei įrodinėjo Biuras, pagrindžiančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas ignoravo tokio pobūdžio bylose taikytinas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir, nepaisydamas atsakovo pasyvumo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymo prasme, neigiamų pasekmių riziką perkėlė neva savo reikalavimo tinkamai nepagrindusiam Biurui.
30. Kaip matyti iš procesinių dokumentų, atsakovas ieškovo pateikto Nyderlandų teisės turinio neginčijo, todėl jam ir nekilo pareiga teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismai pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles dėl užsienio teisės turinio.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas neteikė įrodymų, jog pagal Nyderlandų teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės. Todėl teismai pagrįstai vertino, jog, siekiant nustatyti, ar pagal Nyderlandų teisę kilo atsakovo civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovo pateikti Nyderlandų teisės turinį pagrindžiantys įrodymai patys savaime nepatvirtina, jog yra pagrindas konstatuoti atsakovo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas dėl eismo įvykio, be kita ko, pagrindžia faktinių eismo įvykio aplinkybių įrodymai, kuriuos nagrinėjamoje byloje ir vertino apeliacinės instancijos teismas. Atsakovas ginčijo ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis šis grindė atsakovo civilinės atsakomybės buvimą, pateikdamas savo paaiškinimus ir liudytojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, iš jų visumos sprendė, kad byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog atsakovas N. D. yra kaltas dėl eismo įvykio, kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo), kilusio įvykio ir reikalaujamos priteisti žalos.
32. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo.
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tai nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Vidaus nuostatai, kaip išimtinai santykius tarp pačių draudikų biurų reguliuojantis aktas, kuris nėra ES teisės aktas, negali būti teisinis pagrindas eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktam autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 48 punktas).
35. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 31 punkte nurodytą išvadą padarė ištyręs ir įvertinęs šias aplinkybes: į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pranešta apie jam keliamas pretenzijas; atsakovas nėra pripažinęs savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo bei kitų atsakomybės sąlygų – iš viso teisminio proceso metu atsakovo dėstomos pozicijos matyti, kad atsakovas iš esmės pripažįsta pažeidęs kelių eismo taisykles dėl to, kad, kai pamatė, jog įvažiavo ne į tą kelio juostą, įvažiavo į saugumo salelę, tačiau ne savo atsakomybę už eismo įvykio sukėlimą; nagrinėjamu atveju nebuvo užpildyta nei eismo įvykio deklaracija, nei surašytas protokolas, kuriuose būtų buvę užfiksuoti duomenys apie tai, kad atsakovas N. D. yra kaltas dėl kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos minėtos Nyderlandų vairuotojų transporto priemonės; byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, jog jis, 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), supainiojo kelio ženklus ir sustojo kelio salelėje įjungęs avarinį signalą, dėl ko prie jo priėjo sankryžoje esantis policininkas, jis sustabdė eismą ir nurodė atsakovui išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą; atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, jog būtent tuo metu, kai policijos pareigūnas sustabdė eismą, kad jis galėtų išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą, tarp šia juosta viena paskui kitą važiuojančių transporto priemonių įvyko eismo įvykis, iš paskos važiuojanti transporto priemonė atsitrenkė į priekyje judančią transporto priemonę, tačiau nei vairuotojai, nei policijos pareigūnas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė, nuobaudos netaikė; faktą, kad eismo įvykio kilimo metu dalyvavo policijos pareigūnas, patvirtina ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. raštas; atsakovo nurodytas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. G., jo parodymai jokiais byloje esančiais įrodymais nėra paneigti, sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminė aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra ta, jog į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, ją užpildė tik kiti du eismo įvykio dalyviai. Todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas sutiko su eismo įvykio deklaracijoje nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis. Kartu ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad pagal Nyderlandų teisę policija protokolo nepildo tuo atveju, kai yra pildoma eismo įvykio deklaracija, tačiau, kaip minėta, eismo įvykio deklaracijos nebuvo užpildęs tas eismo įvykio dalyvis (kuris ir yra nagrinėjamoje byloje atsakovu), į kurį ir buvo nukreiptas kitų eismo įvykio dalyvių Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui pateiktas reikalavimas. Tuo atveju, jei ieškovas manė, kad Nyderlandų teisė turi būti aiškinama ir taikoma taip, jog pagal Nyderlandų teisę policija neturi pareigos pildyti protokolo ir tokiose situacijose, kai trečiasis asmuo, kuris vėliau kaltinamas kaip atsakingas už eismo įvykį, nepildo eismo įvykio deklaracijos, o ją yra užpildę kiti du eismo įvykio dalyviai, remiantis įrodinėjimo pareigos taisykle (CPK 178 straipsnis), tai turėjo pateikti tokį Nyderlandų teisės aiškinimą patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai ir į pirmiau nurodytų apeliacinio teismo ištirtų bei įvertintų aplinkybių visumą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, nepažeisdamas įrodymų pakankamumo taisyklės, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė apeliacinės instancijos teismas.
37. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties naikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Kasacinį skundą atmetant, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Atsakovas N. D., prašydamas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 350 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad atsakovo prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
40. Kasacinis teismas patyrė 5,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti N. D. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti valstybei iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 5,44 Eur (penkis Eur 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Virgilijus Grabinskas
Vincas Verseckas