Civ. b. Nr. 2A-2196-262/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29591-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 11.6.1; 11.9.5; 14.4; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. S. ieškinį atsakovams SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir VšĮ „Vilnius veža“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė: pripažinti neteisėtu atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2013-08-05 įsakymą Nr. 617 „Dėl atleidimo iš darbo Administracijos departamento specialisto Š. S.“, pripažinti, kad darbo santykiai nutraukti teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2013-08-06 iki 2014-08-20, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tarp jo 2012-08-17 ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 913, pagal kurią jis buvo priimtas į Viešojo transporto departamentą, Ekspedicijos ir tyrimų skyrių, taksi poskyrį, taksi poskyrio vadovo pareigas. Sutarties terminas buvo numatytas iki 2014-08-20. Su darbdaviu buvo sutarta, jog bus mokamas 6578,95 Lt darbo užmokestis. 2013-06-04 gavo įspėjimą, jog po dviejų mėnesių bus atleistas iš pareigų pagal DK 129 str. dėl įmonės struktūrinių padalinių pertvarkymo. 2013-08-06 buvo atleistas iš užimamų pareigų remiantis 2013-08-05 direktoriaus įsakymu Nr. 617. Šis įsakymas prieštarauja DK 129 str. 5 d. nuostatai, kuri iš esmės draudžia nutraukti terminuotą sutartį, jei nėra galimybės darbuotojo perkelti dirbti į kitą vietą. Ši norma aiškinama kartu su DK 138 str. nuostatomis, nes realiai buvo vykdomas verslo perdavimas iš atsakovo įmonės SĮ „Susisiekimo paslaugos“ į kitą savivaldybės kontroliuojamą įmonę „Vilnius veža“, todėl atsakovas, norėdamas nutraukti darbo teisinius santykius, privalėjo atsiskaityti iki sutarties termino pasibaigimo, t.y. iki 2014-08-20. Verslas - taksi paslaugos buvo perkeltos iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ į VšĮ „Vilnius veža“. Ieškovui pavaldiems darbuotojams buvo siūloma atsisakyti išeitinių išmokų ir jie bus perkelti į VšĮ „Vilnius veža“. Tie, kurie sutiko buvo perkelti (priimti kitą dieną po atleidimo), o prieš ieškovą buvo pradėta drausminių nuobaudų skyrimo procedūra, kuri, ieškovo teigimu, buvo nevisiškai pagrįsta ir teisėta, nes atsakovas turėjo išankstinę nuostatą atleisti iš darbo, nemokant jokių kompensacijų.

Atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2013-05-17 įmonės valdybos posėdžio protokolu ir 2013-05-20 įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 90 buvo patvirtinta nauja Viešojo transporto departamento struktūra, pagal kurią panaikintas Viešojo transporto departamento Eksploatacijos ir tyrimų skyriaus Taksi poskyris (etatai). 2013-06-12 atsakovas pasiūlė ieškovui užimti Administracijos departamento vadybininko pareigas, kurios atitiko ieškovo kvalifikaciją ir gebėjimus, tačiau ieškovas su šiuo pateiktu pasiūlymu nesutiko. 2013-06-26 ieškovui buvo įteiktas siūlymas užimti Administracijos departamento specialisto pareigas prastovos laikotarpiui, tačiau ne ilgiau negu iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pabaigos. Darbuotojui sutikus su siūlymu, buvo pasirašytas 2013-06-27 susitarimas ir darbuotojas perkeltas į Administracijos departamento specialisto pareigas. 2013-08-05 įmonės direktoriaus įsakymu Nr. 617 ieškovas nuo 2013-08-08 buvo atleistas iš darbo remiantis DK 129 str. 1 d. Taksi dispečerinės veikla buvo nutraukta, o ne perduota VšĮ „Vilnius veža“. Jeigu atsakovo darbuotojai nuėjo dirbti į VšĮ „Vilnius veža“ jie, pasak atsakovo, buvo laisvi darbo rinkos dalyviai ir tai buvo jų teisė rinktis, kur ieškotis darbo ir kurioje įmonėje pasirinkti jų naują darbo vietą. Jeigu teismas pripažintų, jog tarp SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir VšĮ „Vilnius veža“ įvyko verslo perdavimas, svarbu atkreipti dėmesį, kad DK 138 str. nuostata yra skirta įgyvendinti 2001-03-12 Tarybos direktyvą 2001/23/EB, kurios 4 str. 1 d. numatyta, kad įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo, tačiau ši nuostata netrukdo atleisti dėl ekonominių, technologinių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais. Ieškovo darbo funkcijos negali būti pripažintos verslo perdavimo objektu. VšĮ „Vilnius veža“ neperėmė jokių atsakovo teisių ir pareigų, neperėmė nei materialaus, nei nematerialaus turto, taip pat vykdo kitokias darbo funkcijas, atlikdamas dispečerinės veiklą negu SĮ „Susisiekimo paslaugos“. Atleidimo iš darbo dieną ieškovui buvo išmokėta vieno mėnesio dydžio kompensacija remiantis DK 140 str. Atsakovas ieškovą atleido dėl ypatingo atvejo darbe, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2013-08-06 iki 2014-08-20 nepagrįstas ir prieštarauja DK 35 str. 1 d.

Atsakovas VšĮ „Vilnius veža“ prašė ieškinį atmesti. Nurodo, kad VšĮ „Vilnius veža“ taksi dispečerinės neįkūrė ir verslo iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neperėmė, o tik praplėtė savo vykdomos veiklos spektrą ir įdarbino daugiau darbuotojų. Joks turtas ar teisės bei pareigos iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ perimtos nebuvo. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbuotojos turėjo teisę pačios rinktis darbo vietą, buvo laisvos darbo rinkos dalyvės, todėl to fakto, kad jos įsidarbino VšĮ „Vilnius veža“ negalima laikyti verslo perkėlimu. VšĮ „Vilnius veža“ įsteigta taksi dispečerinė teikia kiek kitokias funkcijas nei SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dispečerinė. VšĮ „Vilnius veža“ neperėmė jokių SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisių ir pareigų, neperėmė nei materialaus, nei nematerialaus turto. Šiuo atveju neegzistuoja įmonės veiklos pobūdžio ir perimtos veiklos tapatumo išlaikymas. Kadangi abiejų įmonių veiklos pobūdis skirtingas, dėl to nėra pagrindo konstatuoti veiklos perdavimo ir jos tapatumo. Dalies darbuotojų įdarbinimas VšĮ „Vilnius veža“ nereiškia, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ perdavė VšĮ „Vilnius veža“ savo kaip darbdavio darbo prievoles pagal įstatymus. Todėl nėra pagrindo taikyti DK 138 str. VšĮ „Vilnius veža“ nėra ir nebuvo galimybės esamomis darbo sutarties sąlygomis įdarbinti ieškovą. VšĮ „Vilnius veža“ direktoriaus atlyginimas yra perpus mažesnis nei ieškovas uždirbdavo SĮ „Susisiekimo paslaugos“, eidamas Taksi poskyrio vadovo pareigas. VšĮ „Vilnius veža“ nėra net panašios alternatyvios pozicijos, į kurias būtų perkeltas ieškovas, o be to jo įdarbinimas analogiškomis kaip SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbo sutartyje numatytomis sąlygomis reikštų VšĮ „Vilnius veža“ didžiulę finansinę naštą. Ieškovas buvo atleistas iš darbo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdant struktūrinius pertvarkymus ir naikinant taksi poskyrį, kuriam ir vadovavo ieškovas, todėl egzistavo ypatingos aplinkybės ir susiklosčiusią situaciją atsakovas vertina kaip ypatingą atvejį DK 129 str. 5 d. prasme. Dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų darbuotojas toliau negalėjo atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų. Neatleidus darbuotojo, būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai, kadangi darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas. Ieškovas buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo, su įspėjimu supažindintas, buvo siūlomas kitas darbas, todėl nesant sutikimo atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ negalėjo perkelti jo į kitą darbą ir todėl ieškovas buvo atleistas. Ieškovas buvo atleistas teisėtai, su juo tinkamai atsiskaityta, dėl to negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas ir dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2013-08-06 iki 2014-08-20.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: panaikintas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2013-08-05 įsakymas Nr. 617 „Dėl atleidimo iš darbo Administracijos departamento specialisto Š. S.“, kuriuo darbo sutartis yra nutraukta nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. pagal DK 129 str.; pripažinta kad ieškovo Š. S. darbo santykiai pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. darbo sutartį Nr. 913, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nuo 2013 m. birželio 25 d. tęsėsi VšĮ „Vilnius veža“, remiantis DK 138 straipsnio 2 dalimi; laikyta, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. darbo sutartis Nr. 913, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra nutraukta teismo sprendimu, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str.); ieškovui iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ priteista 12 865,62 Lt išeitinės išmokos (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių), 49 246,40 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2014 m. kovo 26 d., o nuo 2014 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteista po 307,79 Lt vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant jog yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių), nurodyta, kad ieškovui įsidarbinus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, gaunamas darbo užmokestis turi būti išskaitytas iš priteistos sumos pagal DK 300 str. 4 d. nuostatas; iš priteistų sumų išskaityta ieškovui atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ išmokėta 6430,14 Lt dydžio išeitinė išmoka (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių); ieškovui iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“, ir atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ lygiomis dalimis priteista 2347 Lt bylinėjimosi išlaidų; kita ieškinio dalis atmesta; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos (6432,81 Lt neatskaičius mokėtinų mokesčių) priteisimo darbuotojui leista vykdyti skubiai; iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“, ir atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ lygiomis dalimis Lietuvos valstybei priteista 2007 Lt žyminio mokesčio ir 40,06 Lt pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.

Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovo argumentais, jog verslo ar jo dalies perleidimo faktas negali būti laikomos ne tik teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį, bet ir „svarbia priežastimi“ ar „ypatingu atveju“, numatytu DK 129 str. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsakovų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ bei VšĮ „Vilnius veža“ atstovų paaiškinimus, teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovo atleidimas yra tiesiogiai susijęs su verslo dalies perleidimu iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ į VšĮ „Vilnius veža“. Verslo perleidimą, kurio metu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ perdavė VšĮ „Vilnius veža“ verslą, identifikuojamą kaip „taksi dispečerinės paslaugų teikimas“ patvirtina rašytiniai įrodymai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Atsakovai nurodo, kad jie nebuvo sudarę susitarimo dėl verslo ar jo dalies perleidimo. Tačiau toks susitarimas ar kitas teisinis dokumentas teismų praktikoje niekada nepripažįstamas būtinu tokio pobūdžio bylose nustatant verslo perleidimą. Nustačius verslo perleidimo požymius, teismas atmeta atsakovų argumentus, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kaip savarankiškas ūkio subjektas įvykdė struktūrinius pertvarkymus, dėl ko sumažėjo darbuotojų skaičius ir kad tai buvo reali priežastis atleisti ieškovą. Iš VšĮ „Vilnius veža“ valdybos 2013 m. birželio 25 d. posėdžio protokolo Nr. 6 matyti, kad valdyba nusprendė įsteigti direktoriaus pavaduotojo etatą, kuris būtų atsakingas už taksi veiklos vykdymą, vadybininkų, vairuotojų ir dispečerių darbo kontrolę (t. 1 b.l. 57). Taigi, VšĮ „Vilnius veža“ valdyba sprendė dėl tokių pat pareigų ir darbo funkcijų įsteigimo, kurias SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ėjo ieškovas. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad ieškovo darbo funkcijos nebuvo verslo perleidimo objektu, ir todėl jam negalima būtų taikyti DK 138 str. Nustačius, kad darbo sutartis su ieškovu yra nutraukta pažeidžiant DK 138 str., darbo sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu. Teismas nevertino, ar darbdavys laikėsi kitų darbo sutarties nutraukimo procedūrų, pavyzdžiui – ar tinkamai vykdė pareigą siūlyti kitą darbą, nes nustatytos aplinkybės yra pakankamos darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Ieškovo atleidimas iš darbo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ negali būti laikomas teisėtu ir dėl to, kad struktūriniai pertvarkymai, nurodyti 2013-06-04 įspėjime (t. 1, b.l. 7), dėl kurių mažėtų darbuotojų skaičius, realiai nebuvo įvykdyti. Konstatavus įvykusį verslo perleidimą, t.y. tai, jog taksi dispečerinės paslaugų teikimas buvo perduotas VšĮ „Vilnius veža“, taip pat yra pagrindas pripažinti, jog ieškovo darbo santykiai savaime, t.y. pagal įstatymą, persikėlė tai įmonei, kuri perėmė ir verslą. Taigi, atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ net neturėjo teisėto pagrindo spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu. Taksi dispečerinės paslaugų teikimas atsakovui VšĮ „Vilnius veža“ buvo perduotas nuo 2013 m. birželio 25 d., todėl laikytina, kad nuo to momento VšĮ „Vilnius veža“ perėmė ir darbdavio įsipareigojimus ieškovui. Kadangi sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo priėmė verslo perdavėjas - atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, ieškovo reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu tenkinamas atsakovo SĮ ‚Susisiekimo paslaugos“ atžvilgiu ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2013-08-05 įsakymas Nr. 617 „Dėl atleidimo iš darbo Administracijos departamento specialisto Š. S.“ panaikinamas. Ieškovas nepageidauja toliau tęsti darbo santykių, todėl darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, jam priteisiama DK 140 str. numatyta išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, o darbo sutartis laikoma nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šias teisines pasekmes teismas taikė atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ atžvilgiu, kadangi pagal įstatymą būtent šis subjektas, kaip verslo perėmėjas, nuo 2013 m. birželio 25 d. yra atsakingas už darbo santykių tęstinumą su Š. S..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas VšĮ „Vilnius veža“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.

Nurodė, kad teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu. Teismas neišanalizavo ir nenustatė visų nagrinėjamam šalių ginčui tinkamai išspręsti būtinų aplinkybių. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tarp atsakovų įvyko verslo ar jo dalies perkėlimas, todėl netinkamai taikė DK 138 str. Teismas padarė  nepagrįstą išvadą, jog tiek SĮ „Susisiekimo paslaugos“, tiek VšĮ „Vilnius veža“ vykdyta veikla buvo tapati. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja įmonės veiklos pobūdžio ir perimtos veiklos tapatumo išlaikymas, kas yra būtina sąlyga verslo perdavimo konstatavimui. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ vykdyta veikla gerokai skyrėsi nuo VšĮ „Vilnius veža“ vykdomos veiklos. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ taksi dispečerinė teikė paslaugas visiems prie įmonės dispečerinės prisijungusiems vežėjams, o VŠĮ „Vilnius veža“ dispečerinė įkurta savo reikmėms, siekiant tenkinti būtent įstaigos interesus ir dispečerės užsakymus perduoda tik savo įstaigos vairuotojams. Kadangi abiejų įmonių veiklos pobūdis skirtingas, todėl nėra pagrindo konstatuoti veiklos perdavimo ir jos tapatumo. Teismo sprendime išdėstyta pozicija, jog tokie atsakovų argumentai dėl veiklos skirtingumo yra neesminiai, yra neteisinga ir padaryta neįsigilinus į visas bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad VšĮ „Vilnius veža“ perėmė materialius ir nematerialius išteklius. SĮ „Susisiekimo Paslaugos“ neperdavė VšĮ „Vilnius veža“ jokių išteklių. VšĮ „Vilnius veža“ pati įsigijo kompiuterius, reikiamą taksi dispečerinės techninę ir programinę įrangą, taip pat reikalingas interneto, telefono linijas. Teismas įrodymus apie darbuotojų, sutarčių ir turto perdavimą aiškino atskirai, izoliuotai vienus nuo kitų, o ne jų visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių ir DK 138 straipsnio bei Direktyvos 2001/23/EB kontekste Šioje situacijoje nėra pagrindo taikyti DK 138 str., kadangi neegzistuoja teismų praktikoje nurodytų kriterijų visuma ir verslo ar jo dalies perdavimas šiuo atveju nebuvo vykdomas. Verslo perkėlimo atveju nors ir keičiasi darbdavys, darbuotojai privalo likti įdarbinti tokiomis pačiomis sąlygomis. Šiuo atveju tai padaryti nėra įmanoma. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas galėjo būti paskirtas į direktoriaus pavaduotojo pareigas. Toks paskyrimas prieštarautų imperatyvioms teisės aktų nuostatoms,  nes VšĮ „Vilnius veža“ yra savivaldybės įmonė, todėl asmuo į direktoriaus pavaduotojo pareigas gali būti paskirtas tik konkurso būdu (LR Vyriausybės 2007 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 301 „Dėl konkursinių pareigų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose bei viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, sąrašo nustatymo ir konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 p.). Ieškovo nebūtų buvę įmanoma perkelti į VšĮ „Vilnius veža“ ir dėl darbo užmokesčio skirtumo, nes šioje įmonėje darbuotojų atlyginimai yra gerokai mažesni, įskaitant ir tas pareigas į kurias būtų perkeltas ieškovas. Remiantis LR valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymu, savivaldybės įmonė gali būti pertvarkoma į valstybės įmonę, biudžetinę įstaigą, akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę. Tai reiškia, jog jokiam kitam juridiniam asmeniui teisės ir pareigos bei turtas negali būti perduotas. Viešoji įstaiga negali perimti savivaldybės įmonės teisių, pareigų ir turto. Atsižvelgiant į tai, teisės aktai nenumatė tokio statuso juridiniams asmenims vykdyti verslo perdavimus, teisių ir pareigų ar turto perdavimus, reorganizavimus ir pan. Nagrinėjamu atveju nebuvo nei teisinio perdavimo, nei sujungimo atvejo, o buvo vykdomi vidiniai SĮ „Susisiekime paslaugos“ struktūriniai pertvarkymai. Teismas sprendime konstatavęs verslo perdavimą, neanalizavo ir nenagrinėjo ieškovo atleidimo iš darbo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teisėtumo DK 129 str. 5 d. atžvilgiu. Siekiant visapusiškai įvertinti visas bylos aplinkybes, tokia analizė turėjo būti atliekama. Nagrinėjamu atveju sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių, neatleidus darbuotojo, būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Remiantis vieningai formuojama teismų praktika bei įvertinus vykdomų struktūrinių pertvarkymų aplinkybes bei būtinumą, laikytina, kad šioje byloje egzistavo ypatingos aplinkybės ir susiklosčiusi situacija vertintina kaip ypatingas atvejis DK 129 str. 5 d. prasme. Dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų ieškovas toliau negalėjo atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų. Neatleidus darbuotojo, būtų iš esmės pažeisti atsakovo interesai, kadangi atsakovui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas ieškovo darbo funkcijų vykdymas. Atsakovas siūlė ieškovui kitą darbą, tačiau jis atsisakė, todėl, nesant ieškovo sutikimo, atsakovas negalėjo perkelti jo į kitą darbo vietą (DK 129 str. 5 d.). Taigi, šiuo atveju ieškovas buvo atleistas iš darbo teisės aktų numatyta tvarka ir visos atleidimo procedūros buvo atliktos tinkamai. Buvo svarbios priežastys ir ypatingas atvejis nutraukti terminuotą darbo sutartį. Ieškovas buvo įspėtas ir su juo tinkamai atsiskaityta, taigi ieškovas buvo teisėtai atleistas iš darbo ir nėra pagrindo šioje situacijoje konstatuoti Įsakymo dėl atleidimo iš darbo prieštaravimo DK 129 str. 5 d. Ieškovas pagal terminuotą darbo sutartį dirbo labai trumpą laikotarpį (mažiau nei metus), darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, ginčo nagrinėjimas teisme užsitęsė dėl abiejų šalių procesinių veiksmų, priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų labai didelę sumą (apie 100 000 Lt). Taigi, yra pagrindas sumažinti ieškovui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Ieškovo prašoma priteisti suma už visą terminuotos darbo sutarties laikotarpį nebūtų suderinama su darbo teisės principais, įtvirtintais Darbo kodekse, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, sukeltų atsakovui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai ir paneigtas darbo teisinių santykių šalių sąžiningumas, todėl turi būti mažinama.

Atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Ieškovas iš darbo buvo atleistas laikantis visų reikalavimų, įtvirtintų DK 129, 130, 140 str. Ieškovui buvo išmokėta vieno mėnesio išeitinė kompensacija. Atsakovas sutinka su VšĮ „Vilnius veža“ argumentais, jog nebuvo įvykdytas verslo perkėlimas. Be to, ieškovo nebūtų buvę įmanoma įdarbinti VšĮ „Vilnius veža“, nes šioje įmonėje darbo užmokestis yra gerokai mažesnis nei SĮ „Susisiekimo Paslaugos“.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto 1452 Lt advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo surašymą.

Nurodė, kad  atsakovo motyvai tiek dėl DK 138 str., tiek dėl DK 129 str. 5 d. yra teisiškai nereikšmingi, nes byloje nustatytos aplinkybės patvirtina visai ką kitą, o įrodymų vertinimo taisyklių teismas nepažeidė, todėl apelianto nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti teismo sprendimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ Vilniaus apygardos teisme 2014 m. rugsėjo 10 d. apeliacine tvarka buvo išnagrinėta iš esmės analogiška šiai bylai civilinė byla Nr. 2A-2212-467/2014. T.y. minėtoje byloje atsakovais buvo tie patys asmenys kaip ir šioje byloje, joje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, verslo perleidimo ir kt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra nurodyta, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose.

Dėl išvardintų priežasčių teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, remiasi precedentu, suformuotu c.b. Nr. 2A-2212-467/2014.

Apeliantas teigia, jog teismas išsamiai neišanalizavo verslo perdavimui būdingų kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka, nes teismas teisingai taikė teismų praktiką, susijusią su verslo perdavimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad: nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra suformuluota įmonės ar verslo perdavimo apibrėžimas, tačiau kita vertus iš gausios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, taikant Direktyvas 2001/23/EB ir 177/87/EEB, galima išskirti pagrindinius kriterijus, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas konkrečiais atvejais konstatuoja, kad įvyko įmonės ar verslo perdavimas, patenkantis į Direktyvos taikymo sritį. Visų pirma akcentuotina tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas kaip lemiamą veiksnį nurodo įmonės veiklos pobūdį ir perimtos veiklos tapatumo išlaikymą, kuris konkrečiai matyti iš fakto, kad naujasis darbdavys iš tikrųjų tęsia ar atnaujina įmonės valdymą, vykdydamas tokią pačią arba analogišką ekonominę veiklą, t.y. lemiamas veiksnys yra faktas, kad naujasis darbdavys tęsia ar atnaujina ūkio subjekto valdymą, išsaugodamas jo tapatumą. Antra, perdavimo faktą įrodančiu kriterijumi įvardijamas perduodamo objekto pripažinimas stabiliu ekonominiu vienetu, t.y. perdavimu nebus laikomi tokie atvejai, kai sudaromi vienkartiniai susitarimai dėl specifinių, konkrečių darbų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2012).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-497 pavedė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikti taksi dispečerinės paslaugas vežėjams.  SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktoriaus 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 90, atsižvelgiant į įmonės valdybos 2013 m. gegužės 17 d. protokolą, patvirtinta nauja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Viešojo transporto departamento struktūra, kurioje neliko nei Eksploatacijos ir tyrimų skyriaus, nei operatoriaus pareigų. Atsakovai 2013 m. birželio 20 d. sudarė panaudos sutartį, pagal kurią SĮ „Susisiekimo paslaugos“ suteikė teisę VšĮ „Vilnius veža“ naudotis 12,33 kv.m dydžio administracinių patalpų dalimi (kabinetu) Vilniuje, Žolyno g. 15; panaudos terminas nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Trumpojo telefono numerio paslaugos teikimo sutartį SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nutraukė 2013 m. birželio 10 d. susitarimu nuo 2013 m. birželio 25 d. Tuo tarpu analogišką sutartį VšĮ „Vilnius veža“ sudarė 2013 m. birželio 24 d. Taigi, nagrinėjamu atveju VšĮ „Vilnius veža“ pradėjo naudoti ne tik tą patį trumpąjį telefono numerį 1450, kurį naudojo SĮ „Susisiekimo paslaugos“, bet ir sudarė panaudos sutartį dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ administracinių patalpų.

Apeliantas nurodė, jog esminis VšĮ „Vilnius veža“ ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiklos skirtumas buvo tai, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ taksi dispečerinė teikė paslaugas visiems prie įmonės dispečerinės prisijungusiems vežėjams, t.y. pagal individualios veiklos liudijimus dirbantiems fiziniams asmenims, o taip pat ir juridiniams asmenims, tuo tarpu VšĮ „Vilnius veža“ dispečerinė įkurta savo reikmėms, siekiant tenkinti būtent įstaigos interesus ir dispečerės užsakymus perduoda tik savo įstaigos vairuotojams. Tačiau toks skirtumas negali būti pripažintas esminiu. Pati dispečerinės veikla, t.y. kliento skambučio priėmimas ir jo nukreipimas vykdyti taksi vairuotojui yra analogiška, nors ir teikiama santykinai kitiems asmenims. Todėl darytina išvada, jog VšĮ „Vilnius veža“ iš esmės tęsė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiklą, o šis veiklos perdavimas nebuvo vienkartinis susitarimas dėl specifinių, konkrečių darbų atlikimo

Esant šioms aplinkybėms laikytina, jog įvyko atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ verslo perkėlimas atsakovui VšĮ „Vilnius veža“. Todėl atsakovas VšĮ „Vilnius veža“ turėjo tęsti darbo santykius su ieškovu iki darbo sutarties termino pabaigos tokiomis pačiomis sąlygomis kokios buvo pas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ . Dėl šios priežasties atmetami apelianto argumentai, kad jis neturėjo nei teisės aktuose numatytų, nei finansinių galimybių tęsti su ieškovu darbo santykių lygiavertėse pareigose kaip ir buvusios jo pareigos SĮ „Susisiekimo paslaugos“.

Nustačius, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ perdavė verslą VšĮ „Vilnius veža“, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“, nors ir realiai įvykdė struktūrinius pertvarkymus, tačiau atleisdamas ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, pažeidė DK 138 straipsnyje ir šiuo straipsniu įgyvendinamoje Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintas ieškovo teises į darbo santykių tęstinumą.

Dėl išvardintų priežasčių atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su verslo neperleidimu, ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybėmis, taip pat negalimumu tęsti su ieškovu darbo santykius panašiomis sąlygomis, kokios buvo SĮ „Susisiekimo paslaugos“.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo skundo argumentais, kad ieškovas pagal terminuotą darbo sutartį dirbo labai trumpą laikotarpį (mažiau nei metus), darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų labai didelę sumą. Ieškovo prašoma priteisti suma už visą terminuotos darbo sutarties laikotarpį nebūtų suderinama su proporcingumo, teisingumo principais, sukeltų atsakovui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų interesai ir paneigtas darbo teisinių santykių šalių sąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad: tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl <...> išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012.).

Be to, kaip minėta Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. 2A-2212-467/2014 yra iš esmės analogiška šiai bylai. Minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovų priteistiną sumą sumažino per pusę, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, šiuo atveju yra precedentas dėl reikalaujamos priteisti sumos sumažinimo.

Dėl išvardintų priežasčių laikytina, kad yra pagrindas per pusę sumažinti ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, t.y. priteistą 49 246,40 Lt sumą sumažinti iki 24 623,20 Lt.

Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, kad ieškovui įsidarbinus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, gaunamą darbo užmokestį išskaityti iš priteistos sumos pagal DK 300 str. 4 d. nuostatas. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš viešai prieinamų VSDFV duomenų buvo nustatyta, jog ieškovas 2014 m. liepos 24 d. įsidarbino Palangos kredito unijoje. Kadangi, ieškovas iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo pradėjo gauti darbo užmokestį, todėl į minėtą aplinkybę turi būti atsižvelgta vykdant sprendimą ir iš ieškovui priteistinų sumų atitinkamai turi būti išskaičiuojamas jo dabar gaunamas darbo užmokestis.

Pakeitus skundžiamą sprendimą, turi būti perskaičiuotos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme bei paskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma buvo sumažinta per pusę, sprendžia, jog iš atsakovų priteistinos atstovavimo (advokato pagalbos) išlaidos taip pat turi būti sumažintinos per pusę – iki 1173,50 Lt.

Kadangi apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, todėl proporcingai paskirstomos ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nėra įrodymų apie apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas, o ieškovas pateikė įrodymus apie 1452 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taigi ši suma taip pat mažinama per pusę ir ieškovui iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ priteisiama 726 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98, 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. sprendimą pakeisti: priteisti ieškovui Š. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ (į.k. 302765265) 24 623,20  Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2014 m. kovo 26 d.; priteisti ieškovui Š. S. iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ ir atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ lygiomis dalimis 1173,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui Š. S. iš atsakovo VšĮ „Vilnius veža“ 726 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                         Ona Gasiulytė

                                                                      Neringa Švedienė

                                                                      Vytautas Zelianka