Administracinė byla Nr. eAS-735-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07072-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės P9 klinikos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės P9 klinikos skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) P9 klinikos (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, klinika) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2025 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 4E-3052 „Dėl UAB P9 klinikos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl paskirtos baudos ir sumažinti paskirtą baudą iki 5 000 Eur.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo, kuriuo Bendrovei paskirta 24 185 Eur bauda, vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.  

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog yra nepalankioje finansinėje padėtyje, t. y. visą 2024 m. pelną bei dalį apyvartinių lėšų investavo į naują filialą Klaipėdos mieste, kuris veiklą faktiškai pradėjo vykdyti tik 2025 m. gruodžio mėn., todėl pajamų šiuo metu dar negeneruoja. Teigė, jog pareiškėjas turi 50 darbuotojų, planuoja darbuotojų skaičių didinti iki 60, o šiuo metu darbuotojų atlyginimai per mėnesį pareiškėjui kainuoja 45 000 Eur, mokestinės prievolės – apie 19 000 Eur. Pareiškėjas teigė, kad jis neturi visos sumos, iš kurios galėtų sumokėti baudą, todėl jeigu baudos vykdymas nebus sustabdytas, bus pradėtas išieškojimas, o tai lemtų sunkumus mokant mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, dėl to tektų atleisti dalį darbuotojų. Pareiškėjo nuomone, jis tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, kadangi neturi realių finansinių galimybių sumokėti visą Nutarimu skirtą baudą.

Atsakovas Tarnyba pateikė nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Nurodė, jog pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas prašyme nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės Bendrovei realiai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos, reikalingos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tarnyba neturi pakankamo pagrindo manyti, kad ginčijamo Nutarimo galiojimo nesustabdymas pažeis proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ar viešąjį interesą. Priešingai, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas šios administracinės bylos aplinkybių kontekste, atitinka nurodytus principus.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nustatė, kad Tarnyba ginčijamu Nutarimu Bendrovei už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies pažeidimą skyrė 24 185 Eur baudą.

Nors pareiškėjas prašyme nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam galbūt kils dėl ginčijamo Nutarimo vykdymo nesustabdymo, tačiau nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui realiai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog visą 2024 m. pelną bei dalį apyvartinių lėšų Bendrovė investavo į naują filialą Klaipėdos mieste, teismas nurodė, kad pareiškėjo sprendimas investuoti visą vienerių metų pelną priklausė tik nuo jo valios ir pasirinkto verslo vykdymo modelio, o galimos neigiamos finansinės pasekmės bei rizikos dėl paties pareiškėjos pasirinkto veiklos veikimo modelio negali būti laikomos pretekstu sustabdyti Nutarimo galiojimą, taip, visų pirma, neužtikrinant Reklamos įstatymo saugomų interesų ir, atitinkamai, viešojo intereso. Be to, pareiškėjo interesai neturėtų konkuruoti su viešaisiais interesais – siekiu apsaugoti Reklamos įstatymo saugomus gėrius, taip pat iš pareiškėjo pateiktų įrodymų (ataskaitos, kredito sutarties, išlaidų detalizacijos, nuomos sutarties, sąskaitos faktūros) nėra galimybės spręsti apie pareiškėjo realią finansinę būklę, tolimesnes ekonominės veiklos perspektyvas ir įvertinti realias galimas neigiamas pasekmes kilsiančias pareiškėjui nesustabdžius ginčijamo Nutarimo galiojimo.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog sumokėjęs Nutarimu skirtą baudą neturės lėšų išlaikyti visų savo 50 darbuotojų, bus priverstas pristabdyti naujo filialo veiklą, atsisakyti dalies darbuotojų, o tai ne tik sumažins galimybes uždirbti pajamas, bet ir pažeis viešąjį interesą dėl darbuotojų atleidimo, tačiau, teismo vertinimu, tai tik hipotetinio pobūdžio pareiškėjo pasvarstymai, nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais apie negalimumą atsiskaityti su darbuotojais. Aplinkybė, kad dėl pareiškėjo netinkamų veiksmų, kuriais buvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos, už kurių pažeidimą pareiškėjui ir buvo skirta bauda, galbūt nukentės pareiškėjo darbuotojai, nepaneigia šio įstatymo pažeidimo fakto ir dėl to pareiškėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo pareigos sumokėti jam paskirtą baudą.

Akcentavo, kad vien tik galima neigiama ginčijamo Nutarimo įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas vertino, kad aptartos aplinkybės neįrodo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra hipotetiniai, neįrodyti ir nesudaro pakankamo pagrindo šioje proceso stadijoje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas išaiškino, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pateikiant šios priemonės taikymą pagrindžiančius įrodymus.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Nutarimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytus argumentus, teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovei realiai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė įrodymus, jog yra itin sunkioje finansinėje padėtyje (šiuo metu turi nuostolį), o visą 2024 m. pelną bei dalį apyvartinių lėšų investavo į naują klinikos filialą Klaipėdoje. Investicijos buvo daromos visus metus, o pats filialas veiklą faktiškai pradėjo vykdyti tik 2025 m. gruodžio mėn., todėl pajamų šiuo metu dar negeneruoja. Klinika turi 50 darbuotojų, planuoja darbuotojų skaičių didinti iki 60 tam, kad užtikrintų abiejų klinikos filialų pilnavertę veiklą. Šiuo metu darbuotojų atlyginimai per mėnesį klinikai kainuoja 45 000 Eur, dar papildomai kas mėnesį sumokama apie 19 000 Eur mokesčių. Realiai klinika neturi visos sumos, iš kurios galėtų sumokėti baudą, todėl jeigu baudos vykdymas nebus sustabdytas ir bus pradėtas Nutarimo vykdymo procesas, tai lems sunkumus mokant mokesčius ir darbuotojų atlyginimus. Pareiškėjas būtų priverstas atleisti dalį darbuotojų vien todėl, kad turėtų iš ko sumokėti baudą. Darbuotojų atleidimas pažeistų ne tik Bendrovės interesus, bet ir viešąjį interesą, kadangi atleistų darbuotojų ekonominė našta kristų valstybei.

Pareiškėjas akcentuoja, kad būtent negalėjimas sumokėti darbuotojams darbo užmokesčio ir būtų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas visiškai formaliai įvertino aplinkybę dėl pareiškėjo galimybių sumokėti baudą. Pareiškėjas, kadangi visą pelną investavo į naujos klinikos atidarymą ir jos medicininę įrangą, šiuo metu laikosi iš apyvartinių lėšų ir neturi atsidėjęs sumos baudai sumokėti. Tai reiškia, kad kas mėnesį klinika sugeneruoja pajamų už paslaugas, tačiau jos iš karto naudojamos darbuotojų darbo užmokesčiui, mokesčiams, paskolai, komunaliniams ir kitiems einamiesiems mokėjimams. Išieškojus visą 24 185 Eur sumą, pareiškėjas net neturėtų tokios sumos sąskaitoje vienu metu, todėl joje būtų minusas ir kiekvienas už paslaugas gautas mokėjimas būtų nukreiptas baudos išieškojimui, tai reiškia, kad Bendrovė neturėtų galimybių sumokėti visa apimtimi atlyginimų darbuotojams, pilnai sumokėti mokesčių Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir Sodra), mokėti paskolos. Vėluojant sumokėti atlyginimą, darbuotojai paprasčiausiai gali išeiti iš darbo, nes tokia padėtis jiems nepriimtina. Vis dėlto dauguma darbuotojų priklauso sveikatos priežiūros sektoriui ir itin jautriai reaguotų į tai, kad vėluojama išmokėti darbo užmokestį. Tuo atveju, jei bus vėluojama su mokesčiais, VMI ir Sodra taikys analogiškus išieškojimo veiksmus ir Bendrovės finansinė padėtis dar labiau pablogės, be to, papildomai ims kauptis delspinigiai. Vėluojant mokėti įmokas bankui, kaupsis delspinigiai dėl pradelstų įmokų, tai tik dar labiau sunkins Bendrovės padėtį.

Pareiškėjas pabrėžia, kad bauda skirta užtikrinti Reklamos įstatymo saugomus interesus. Atsakovas ir taip procesą užtęsė maksimaliai per įstatymo leidžiamą vienerių metų terminą, todėl akivaizdu, kad jam nebuvo svarbus joks viešas Reklamos įstatymo saugomas nei viešasis interesas. Bauda nėra einamieji mokesčiai, kuriuos valstybė surenka į biudžetą. Bauda lygiai taip pat užtikrins visus Reklamos įstatymo saugomus tikslus, net jei bus sumokėta ir vėliau, tačiau priverstinis jos išieškojimas lems tai, kad Bendrovė nebus pajėgi mokėti darbuotojams atlyginimų ir mokesčių valstybei, o tai irgi pažeis viešąjį interesą, tik gerokai labiau ir greičiau. Pareiškėjas, skirtingai nei nurodo teismas, neprašo prevenciškai apsaugoti jį, bet pagrindė, kad Bendrovės finansiniai nuostoliai palies ne tik pačią kliniką, bet ir jos darbuotojus.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo nutartyje nurodytu bei atsakovo nuomonėje nurodytu teiginiu, jog pareiškėjo sprendimas investuoti visą vienerių metų pelną, priklausė tik nuo jo valios ir pasirinkto verslo vykdymo modelio, o galimos neigiamos finansinės pasekmės bei rizikos dėl pasirinkto veiklos veikimo modelio negali būti laikomos pretekstu sustabdyti Nutarimo galiojimą. Akcentuoja, kad pareiškėjo interesai neturėtų konkuruoti su viešaisiais interesais – siekiu apsaugoti Reklamos įstatymo saugomus gėrius. Pareiškėjo interesai nekonkuruoja su viešuoju interesu, tačiau teismas ir atsakovas nevertino, kad pareiškėjas nėra tik įstatymo pažeidėjas, jis yra darbdavys, suteikiantis darbo vietas darbuotojams, mokantis mokesčius valstybei, galiausiai teikiantis asmenins naudingas ir svarbias sveikatos priežiūros paslaugas. Tiek teismas, tiek atsakovas kartoja, kad tik pareiškėjas atsakingas dėl baudos ir jo interesai nesvarbūs, tačiau pati reikalavimo priemonių užtikrinimo esmė ir yra interesų suderinimas.

Teismas nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjos motyvo – jog analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje teismas jau buvo pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl nesupranta, kodėl teismas pritarė atsakovo nuomonei ir nesivadovavo pareiškėjo nurodytu precedentu, nors bylos faktinės aplinkybės visiškai sutampa.

Pareiškėjas pažymi, kad pateikė įrodymus, pagrindžiančius būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat pateikė Bendrovės finansinę padėtį patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, jog klinika veikia nuostolingai ir turi 41 848 Eur nuostolį.

Teismas taip pat pasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų net nepradėjęs nagrinėti bylos. Teismas turėjo reikalavimų pagrįstumą vertinti tik prima facie (iš pirmo žvilgsnio), tačiau skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė įstatymą ir neturi būti atleidžiamas nuo pareigos sumokėti baudą. Nors pareiškėjas skunde ginčija jam inkriminuotus įstatymo pažeidimus ir prašo sumažinti baudą, tačiau teismas jau išsakė savo poziciją dar iki bylos nagrinėjimo.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai faktinėmis aplinkybėmis analogiškoje byloje, o teismas dėl jos net nepasisakė.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kuriais remiantis prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, jog pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui realiai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymo netenkino.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl Bendrovės finansinės padėties, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką byloje, kurios aplinkybės faktiškai analogiškos nagrinėjamai bylai, neatsižvelgė į Bendrovės nurodytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Be to, nutartyje pasisakė dėl bylos esmės net nepradėjęs nagrinėti bylos.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Taigi proceso įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Bendrovei Nutarimu už Reklamos įstatymo 15 straipsnio pažeidimą paskirtą 24 185 Eur baudą arba ją sumažinti. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad Bendrovės finansinė padėtis yra sunki, ji neturi pakankamai lėšų paskirtai baudai sumokėti, visą 2024 m. pelną bei dalį apyvartinių lėšų investavo į naują klinikos filialą Klaipėdoje, kuris veiklą pradėjo tik 2025 m. gruodžio mėn., todėl nesustabdžius Nutarimo vykdymo, jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, ji negalės vykdyti įsipareigojimų valstybės biudžetui, mokėti darbo užmokesčio darbuotojams, grąžinti paskolos, bus priversta atleisti dalį darbuotojų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, Nutarimu paskirtos baudos dydį, įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl Bendrovės finansinės padėties, į prašyme, atskirajame skunde nurodytus argumentus, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tai, kad Nutarimu paskirtos baudos išieškojimas gali sutrikdyti normalią Bendrovės veiklą, atsiskaitymus su darbuotojais bei kreditoriais, taip pat tai, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, jog pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė, kad egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Priešingai, įvertinus paminėtas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, jog yra kilusi reali grėsmė, kad, netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala: pareiškėjas iš esmės pagrindė aplinkybę, kad Bendrovei patiriant finansinius sunkumus, Nutarimu paskirtos baudos sumokėjimas / išieškojimas šiuo metu reikšmingai apsunkintų ar net sutrikdytų Bendrovės ūkinę veiklą, dėl to gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, esant aptartoms aplinkybėms, nėra adekvatus siekiamam tikslui ar pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus bei viešąjį interesą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės P9 klinika atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės P9 klinika prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Sustabdyti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2025 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 4E-3052 „Dėl UAB P9 klinikos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“, kuriuo uždarajai akcinei bendrovei P9 klinika paskirta 24 185 Eur bauda, vykdymą iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan