Administracinė byla Nr. I-118-624/2014

(Proceso Nr. 3-61-3-01346-2013-3)

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ atstovui advokato padėjėjui Dariui Bačinskui, nedalyvaujant atsakovių Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo,

n  u  s  t  a  t  ė :

Pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skunde, kurį patikslino 2013-09-23, prašo teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013-03-26 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją Leidime nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 4 491,22 Lt žalos atlyginimo. Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 str. nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodo, kad 2012-09-13 gavo Energetikos ministerijos išduotą Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas plėsti) pastatant ir įrengiant saulės elektrinę, kurios instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė gamybos energijos gamyba – 40 000kWh. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013-02-18 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Pagal 2012-05-09 sudarytą statybos rangos sutartį su UAB „Ozas“, bendra investicijų vertė į saulės elektrinę sudaro 185 130 Lt. Atsakovė 2013-03-26 išdavė pareiškėjai Leidimą, kuriame pažymėta, kad jis išduotas Leidimo plėsti pagrindu, taip pat, kad elektrinėje pagaminta energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka. Pareiškėja Leidimą plėsti gavo 2012 metais, galiojant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) (redakcija nuo 2012-07-01 iki 2013-02-01) nuostatoms. Pagrindines investicijas į saulės elektrinę pareiškėja atliko ir plėtros darbus vykdė galiojant minėtai įstatymo redakcijai, tačiau Leidimas buvo išduotas 2013-03-26, t. y. po 2013-01-17 minėto įstatymo įsigaliojimo – 2013-02-01. Iki 2013-02-01 galiojusioje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. Neintegruoto tipo saulės jėgainėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013-02-01, fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka. Tokiu būdu asmenims, kurie galiojant 2012-07-01 AIEĮ redakcijai gavo Leidimus plėtrai ir teisėtai pagal galiojančius teises aktus tikėjosi, jog pastačius saules jėgainę bus taikomas 2012 metais Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms, pasikeitus reglamentavimui, gavus Leidimą gaminti elektros energiją po 2013-02-01 (t. y. AIEĮ pakeitimų įsigaliojimo dienos), bus taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-09-28 nutarimu Nr. O3-282, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms). Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 ct už kW/h, preliminariais paskaičiavimais, pareiškėja patyrė 91 200 Lt nuostolių. Atsakovė, išduodama Leidimą, privalėjo užtikrinti, kad jame būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas, to nepadarius, pažeidžiami teisės aktai ir teisėti lūkesčiai bei interesai. Taip pat pažymėjo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus, teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Todėl AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2012-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Ji turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildžiusi įstatyme nustatytas sąlygas (pastačiusi elektrinę ir gavusi Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį jos gaminamos elektros energijai bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas. Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas jos teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Mano, kad Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Dėl atsakovės veiksmų pareiškėja patirii žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Pareiškėja 2013-05-10 sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį ir iki 2013-08-31 faktiškai pagamino ir pardavė AB „Lesto“ 23 638 kWh elektros energijos, tai atitinkamai reiškia 4 491,22 Lt dydžio žalą. Nuostolius pareiškėja patiria kiekvieną dieną, todėl žalą turėtų atlyginti Lietuvos valstybė. Pareiškėja taip pat mano, kad 2012-01-17 AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012-01-17 AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki AIEĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti minėtų įstatymo nuostatų konstitucingumą (b. l. 104-111, 128-132).

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Pateiktuose atsiliepimuose atsakovės su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris buvo parengtas siekiant užtikrinti  sklandų įstatymo nuostatų įgyvendinimą. Būtina buvo imtis priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Pagal Konstituciją Seimas ir Vyriausybė turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės – tai yra ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis. Dėl lex retro non agit principo nurodo, kad šis principas išvedamas iš Konstitucijos 7 str. 2 d. įtvirtintos nuostatos, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Jis taip pat siejamas su  Konstitucijos preambulėje įtvirtintu teisinės valstybės principu, vienu iš jį sudarančių elementu – teisinio saugumo reikalavimu. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja  prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Tokio pobūdžio ir apimties bylose yra pasisakęs bei teisinę praktiką, privalomą valstybėms narėms, suformavęs Europos teisingumo teismas. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėja, dar prieš gaudama Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdama apdairi rinkos dalyvė galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Taip pat nurodo, kad atmestinas pareiškėjos teiginys, kad Energetikos ministerija privalėjo užtikrinti, kad Leidime būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas, kadangi tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, ministerija negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjos Leidimas gaminti elektros energiją yra parengtas vadovaujantis teisės aktais. Dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas gaminti elektros energiją, pagamintą, parduotą elektros energiją. Ministerija Leidimą išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo  konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė (b. l. 136-141, 143-147).

Atsakovių atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Skundas netenkinamas.

Kaip nustatyta pareiškėjos atstovo paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais, Energetikos ministerija pareiškėjai UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2012-09-13 išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 80), o 2013-03-26, išnagrinėjusi Valstybinės energetikos inspekcijos 2013-02-18 patikrinimo pažymą Nr. 14ĮP2-35254, patvirtinančią, jog pareiškėjos fotovoltinės saulės elektrinės įrenginiai Liepų g. 66, Klaipėdoje, sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 80), taip pat kitus dokumentus (b. l. 72-79, 81-83), išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. (duomenys neskelbtini) saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW (b. l. 85). UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ ir AB Lesto 2013-05-10 sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje numatyta, jog UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ saulės elektrinėje pagaminta elektros energija, kurios per metus planuojama pagaminti 29200 kWh, bus superkama po 1,25 Lt už kWh, skatinimo laikotarpio pradžia – 2013-03-26 (b. l. 112-119). Pagal šią sutartį pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2013-05-31 pardavė AB Lesto 11145 kWh už 13 931,25 Lt be PVM,  2013-06-30 – 4392 kWh už 5 490 Lt su PVM, 2013-07-31 – 4133 kWh už 5 166,25 Lt be PVM, 2013-08-31 – 3968 kWh už 4 960 Lt be PVM (b. l. 120-127). Pareiškėja pateikė teismui 2012-05-09 statybos rangos sutartį su UAB „Ozas“ dėl fotovoltinės saulės elektrinės statybos darbų adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 27-35), tačiau  teismui pasiūlius pateikti įrodymus, patvirtinančius investicijų į minėtą saulės elektrinę dydį (b. l. 170-171), t. y. įrodymus apie vykdant šią statybos rangos ar kitą sutartį sumokėtų lėšų už atliktus darbus dydį, pareiškėja tokių įrodymų neteikė.

Pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skunde prašo priteisti 4 491,22 Lt turtinei žalai, kurią sudaro negautos pajamos dėl jos saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimo nuo 1,44 iki 1,25 Lt/kWh, atlyginti: jeigu pagaminta elektros energija, kaip buvo nustatyta iki 2013-02-01 galiojusiu teisiniu reglamentavimu, būtų superkama tarifu, galiojusiu leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, ji būtų gavusi 0,19 Lt daugiau už kiekvieną kWh, todėl iki 2013-08-31, pardavusi 23 638 kWh, ji patyrė 4 491,22 Lt žalą negautų pajamų forma. 

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Iki 2013-02-01 galiojusios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis, be kita ko, numatė: esami elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai gali būti plėtojami ar nauji elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai naujoje vietoje įrengiami tik gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija. Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galioja iki elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokole numatytos elektrinės eksploatavimo pradžios, tačiau ne ilgiau negu 24 mėnesius. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų ir jeigu gamintojas pateikia papildomą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas papildomam ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui, jeigu gamintojas pateikia pagrįstus įrodymus, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės veiksmų, trečiųjų asmenų veiksmų ar esant nenugalimos jėgos aplinkybėms, taip pat kitoms aplinkybėms, kurių gamintojas negalėjo kontroliuoti ar kitaip valdyti (AIEĮ 16 str. 1, 2 ir 8 d.); elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikomų fiksuotų tarifų mokėjimo bendruosius principus, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė, tvirtindama Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą. Elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d.); elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos skirtumą, kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip praėjusio mėnesio vidutinė rinkos kaina, apskaičiuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka. Šios dalies nuostatos netaikomos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (AIEĮ 20 str. 2 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (AIEĮ 20 str. 4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d.); šiame (t. y. AIEĮ 20 str.) straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos konkurso būdu ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais (AIEĮ 20 str. 8 d.). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms į pastatą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad pareiškėja UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kuriai Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4914 buvo išduotas 2012-09-13, pagal iki 2013-02-01 galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.     

2013-01-17 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169, įsigaliojusiu, išskyrus jo 5 str. 2 d., nuo 2013-02-01, be kita ko, pakeistos ir AIEĮ 20 straipsnio, nustatančio atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą, nuostatos: AIEĮ 20 str. 3 d. nustato, kad fiksuoti tarifai nustatomi ir skatinimo kvotos didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms, atitinkančioms šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytus uždavinius, paskirstomos aukciono būdu. Skatinimo kvotas ir aukcionų regionus, taip pat skatinimo kvotų paskirstymo tvarką ne didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms nustato ir tvirtina Vyriausybė. Aukcionai organizuojami elektrinių prijungimo prie elektros tinklų regionuose atskirai kiekvienai gamintojų grupei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytais terminais, bet ne vėliau kaip per 180 kalendorinių dienų nuo gamintojo prašymo organizuoti aukcioną konkrečiai gamintojų grupei jo nurodytame regione pateikimo dienos. Aukcionuose turi teisę dalyvauti visi gamintojai, pasirašę šio įstatymo 14 straipsnio 11 dalyje nurodytą ketinimų protokolą ir pateikę 14 straipsnio 13 dalyje nurodytą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį kas ketvirtį nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Aukciono laimėtoju pripažįstamas dalyvis, nurodęs mažiausią pageidaujamą fiksuotą tarifą įvertinus tai, kad vienoje aukciono zonoje didžiausia elektrinių parko įrengtoji galia negali sudaryti daugiau kaip 40 procentų maksimalios leidžiamos prijungti generuojančių šaltinių galios regione. Jeigu dviejų ar daugiau aukciono dalyvių pateikti pasiūlymai dėl pageidaujamo fiksuoto tarifo dydžio sutampa, laimėtoju pripažįstamas dalyvis, pasiūlęs statyti didesnės galios elektrinių parką. Jeigu sutampa pasiūlymai ir dėl elektrinių parko galios, skatinimo kvota atitinkamame prijungimo taške tokiems aukciono dalyviams paskirstoma proporcingai jų pateiktos galios pasiūlymams. AIEĮ 20 str. 6 d. nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. AIEĮ 20 str. 7 d. nustatė, kad šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos konkurso būdu ar teisės aktų nustatyta tvarka leidimo išdavimo metu tos rūšies elektrinėms leidimai buvo išduodami ne konkurso būdu, ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais. Nuo 2013-07-01 galiojančios redakcijos AIEĮ 20 str. 7 d. nustato, šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-28 nutarimą Nr. O3-282 fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-03-31 sudarė 1,25 Lt/kWh.

2013-01-17 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170 2 str., nustatančio leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galiojimą, 1 d. nustato, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis. Šioje dalyje nurodyti prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 2 str. 2 d. nustato, kad asmenys, turintys leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo.

Pagal nuo 2013-02-01 galiojančias AIEĮ 20 str. 6 d., Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-28 nutarimo Nr. O3-282 nuostatas UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kuriai leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013-03-21, taikomas 1,25 Lt/kWh tarifas už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, nors, kaip jau minėta, pagal iki 2013-02-01 galiojusį teisinį reglamentavimą, ji galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, nustatyta tvarka ir terminu gavusi leidimą gaminti elektros energiją, jai bus taikomas 1,44 Lt/kWh tarifas, galiojęs  leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu, todėl formaliai kyla klausimas dėl nuo 2013-02-01 teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėja yra mažiau skatinama, konstitucingumo.             

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje ginčas kilo dėl to paties teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui taikyti mažesni elektros energijos supirkimo tarifai nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymo, išaiškino, kad „pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. <...> Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.“.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad skatinimo sistemos priemonės – fiksuotas tarifas 12 metų ir t. t. – pareiškėjos atžvilgiu turi būti ir yra taikomos, pareiškėja neįrodė, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Priešingai, iš šios veiklos, remiantis vien pačios pareiškėjos pateiktais duomenimis apie planuojamą per 1 metus pagaminti elektros energijos kiekį – 29200 kW, per 12 metų laikotarpį ji, tikėtina, gaus 438 000 Lt pajamas be PVM ((29 200 kWh x 1,44 Lt/kWh)x12 m), kurios ne tik kompensuos saulės elektrinės įrengimo sąnaudas, net jei jos ir sudaro 153 000 Lt be PVM, bet ir garantuos objektyviai didelį pelną, todėl, teismo vertinimu, ir šioje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos pagal iki 2013-02-01 galiojusią AIEĮ redakciją įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, atitinkamai – nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumą.

Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 (2010-04-30 įsakymo Nr. 4-342 redakcija), 6.1 p. 15, 16.1. ir 16.8 p. numatė, kad Energetikos ministerija, kuri išduoda leidimus gaminti elektros energiją, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas ir šių leidimų formas. Kadangi atsakovei yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas, kurios turi atitikti įstatymais nustatytas, veiklai, kuriai vykdyti išduodamas leidimas, Energetikos ministerija, 2013-03-26 leidime gaminti elektros energiją Nr. (duomenys neskelbtini) nurodžiusi, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nepažeidė tuo metu galiojusios redakcijos AIEĮ ir poįstatyminių teisės aktų nuostatų, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti skundą dalyje dėl jo (leidimo) dalies panaikinimo ir įpareigojimo atsakovę jį ištaisyti pareiškėjos nurodytu būdu.   

Kadangi nėra pagrindo teigti, kad veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ saulės elektrinėje pagaminama energija superkama 1,25 kW/Lt tarifu, yra neteisėti, t. y. prieštaraujantys galiojančių teisės aktų reikalavimams, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atitinkamai – skundas ir šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a:

Netenkinti UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjos UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                    Arūnas Dirvonas

                    Irena Paulauskienė

Jolita Rasiukevičienė