Administracinė byla Nr. A-338-146/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00477-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.)apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad teismo yra nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir teismo paskirtą bausme daugiau kaip 14 metų atlieka Lukiškių TI-K. Pareiškėjo teigimu, visą bausmės atlikimo laiką kamerose, kuriose jis gyvena, neužtikrinamas minimalus plotas vienam asmeniui. Kamerose ant lubų veisiasi grybelis ar pelėsis, nuo lubų byra kreida, atsilupę sienų dažai ir tinkas, tualetas atskirtas tik 1 m sienele, o nuo durų pusės iš viso neatskirtas, todėl neužtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Kamerose nėra tinkamos ventiliacijos, apšvietimas neatitinka nustatytų standartų. Be to, pareiškėjo teigimu, jis nepagrįstai laikomas keturių vietų kameroje.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 18–27).
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas nuo 2000 m. spalio 30 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. sausio 19 d., atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2005 metų sausio mėn. (laikotarpio nuo kurio pagal saugojimo terminus yra likę duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių) iki 2015 m. sausio 19 d. (pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos).
Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241(toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) minimalūs ploto vienam asmeniui reikalavimai nenustatyti. Jie nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr.V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Šiuo įsakymu nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.Lukiškių TI-K, be kita ko, laikomi nuteistieji iki gyvos galvos.Įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, nepriimti jų neturi teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių kai kurios kameros gali būti perpildyto ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.Atsakovo atstovas pateikė nurodė konkrečius laikotarpius ir dienas, kai pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniuose numatytų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nes nepakanka konstatuoti tik Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus, o taip pat būtina nustatyti, kad šie veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė pareiškėjo skundą atįmesti kaip nepagrįstą
Atsiliepime į skundą (b. l. 63–66), kad paaiškino, kad 2014 m. gruodžio 16 d. gavo pareiškėjo 2014 m. gruodžio 15 d. pranešimą, kad jis skelbia bado akciją, nes Lukiškių TI-K yra paskirtas į kamerą, kuri neatitinka laikymo standartų. Pareiškėjas su analogišku prašymu kreipėsi ir į Lukiškių TI-K administraciją, kuri atliko patikrinimą ir pareiškėjui atsakė 2015 m. sausio 6 d. raštu Nr. 96-5. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus specialistai2014 m. gruodžio 19 d. kameroje Nr. 72 patikrino oro temperatūrą ir dirbtinę apšvietą. Nustatė, kad oro temperatūra buvo 22°C, dirbtinė apšvieta 220 lx. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte (šaltuoju metų periodu oro temperatūra gyvenamojoje patalpoje: 18–22 °C) ir 22 punkte (mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx) nustatytas normas. Kamera inventoriumi aprūpinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis. Kameroje Nr. 72 ant sienų vietomis atsilupę dažai, tačiau tai yra defektas, nesukeliantis pavojaus sveikatai. Kamera Nr. 72 įrengta ir atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16 ir 17 punktų reikalavimus. Remdamasis išdėstytais argumentais, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitinka higienos normas, todėl pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 105 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 96–104).
Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2005 m. sausio 14 d. ir nuo to laiko bei pareiškėjo skundo teismui pateikimo dieną (2015 m. sausio 19 d.) buvo kalinamas šioje įstaigoje.
Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.250 ir 6.271 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010).
Atsižvelgęs į atsakovo atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
CK nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 str.); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 str. 8 d.); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 str. 1 d.); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 str. 5 d.); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi nuspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų už laikotarpį n uo įkalinimo pradžios (2000 m. spalio 30 d.) iki skundo teismui pateikimo dienos (2015 m. sausio 20 d.). Vadinasi, reikalavimams priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2000 m. spalio 30 d. iki 2012 m. sausio 19 d., yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas. Todėl teismas nusprendė, kad šiuo atveju nagrinėtini tik pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinę žalą, patirtą per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 20 d., o likusi skundo dalis atmesta.
Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz.: administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris reiškia, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Teismas nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 20 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalintas iš viso 1 097 dienas, t.y.:kameroje Nr.16 (plotas 7,31 kv. m)nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. vasario 7 d. su kitu asmeniu; 2012 m. vasario 8 (ryte –2, vakare –1 asmuo); nuo 2012 vasario 9 d. iki 2012 m. kovo 12 d. vienas; nuo 2012 kovo 136 d. iki 2012 birželio 4 d. su kitu asmeniu; 2012 m. birželio 5 d. perkeltas į 7,94 kv. m ploto kamerą Nr. 27 (ryte –1, vakare –2 asmenys kameroje); nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 27 d. su kitu asmeniu; nuo 2012 m. birželio 28 d. (ryte –1, vakare –2 asmenys); nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d. su kitu asmeniu; 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 69 (plotas yra 7,94 kv. m) ir iki 2012 m. lapkričio 5 d. laikytas vienas; 2012 m. lapkričio 6 d (ryte –1, vakare –2 asmenys); nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 gruodžio 13 d. su kitu asmeniu; 2012 m. gruodžio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 41 (plotas yra 7,94 kv. m (ryte –1, vakare –2 asmenys kameroje); nuo 2012 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. kovo 14 d. su kitu asmeniu, 2013 m., kovo 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 226 (plotas 6,90 kv. m ) ir laikytas vienas iki 2013 m. kovo 22 d.; 2013 m. kovo 22 d. perkeltas į 7,94 kv. m ploto kamerą Nr. 61 (ryte –1, vakare –2 asmenys); nuo 2013 kovo 23 d. iki 2013 m. birželio 30 d. su kitu asmeniu; nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 14 d. su dviem asmenimis; 2013 m. liepos 15 d. viena; nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d. su kitu asmeniu; 2013 m. lapkričio 25 d. vienas; nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 sausio 22 d. su kitu asmeniu; nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2014 m. kovo 13 d. vienas; nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. spalio 15 d. su kitu asmeniu; nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. vienas; 2014 m. lapkričio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 4 (plotas yra 7,31 kv. m) ir iki 2014 m. gruodžio 114 d. laikytas vienas; 2014 m. gruodžio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 72 (plotas 7,94 kv. m) ir iki 2014 m. gruodžio 17 d. laikytas vienas; nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. sausio 19 d. su kitu asmeniu.
Išanalizavęs minėtus duomenis teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas 15 dienų Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o 1082 dienas (nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2013 m. birželio 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2015 m. sausio 19 d.)minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Teismas pabrėžė, kad nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas.
Pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, be kita ko, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Vadovaujantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.Pareiškėjas teigė, kad dėl ploto trūkumo jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas 15 dienų atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais. Vadinasi, valstybė 15 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Pagal LVAT praktiką, teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį; į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Toks perpildymas, teismo įsitikinimu, pakenkė privatumui, o tai savaime laikytina traumuojančia patirtimi ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų prašęs psichologo ar psichiatro pagalbos.
Be kita ko pareiškėjas skundėsi, kad nepagrįstai yra laikomas keturvietėje kameroje. Pareiškėjas neįvardijo nei laikotarpio, nei kameros, dėl kurios skundžiasi, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas įvairiais laiko tarpiais nebuvo laikomas vienas. Minėta, kad pareiškėjas yra įkalintas iki gyvos galvos. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 165 straipsnio 4 dalis nustato, kad kalėjimuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys nuteistieji laikomi kamerose po vieną, o jų sutikimu – po du. Atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas kartu su kitu asmeniu, o iš atsakovo patektų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes patyrė dėl kalinimo kartu su kitu asmeniu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto.
Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui šiuo atveju nekyla, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą (pvz., LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015). Hipotetinio (deklaratyvių teiginių, nesietinų su konkrečiomis, apibrėžtomis individualiomis aplinkybėmis) pobūdžio svarstymų teismas nenagrinėja, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (pvz.: LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).
Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde pateikti tik apibendrinti paaiškinimai, kad kamerose buvo grybelis, pelėsis, byrėjo lubos, tualetas tinkamai neatskirtas, kamerose nėra ventiliacijos, tinkamo apšvietimo, tačiau nenurodyta kokiose kamerose, kada ir kokie pažeidimai pasireiškė. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą. Lukiškių TI-K 2015 m. sausio 6 d. raštu Nr. 96-5 informavo, kad oro temperatūra ir dirbtina apšvieta kameroje Nr. 72 atitinka teisės aktų reikalavimus. Analogiškai pareiškėjui buvo atsakyta ir Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 9 d. raštu Nr. 2S-130 (72). Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams yra nepagrįstos.
Teismas, atsižvelgdamas į aktualią EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą trukmę ir intensyvumą, vadovaudamas protingumo kriterijumi, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, todėl teismas nusprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina pareiškėjui suma yra 105 Eur.
III.
Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai (b. l. 112–113).
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes priimdamas sprendimą, rėmėsi tik Lukiškių TI-K pateiktais rašytiniais įrodymais. Apeliantas nurodo, kad jis sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalimi, kuria taikytas ieškinio senaties terminas, tačiau pažymi, kad per pastaruosius trejus metus jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K nepagerėjo. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo įėjimo į kamerą pusės, todėl pareigūnai per stebėjimo langelį gali matyti pareiškėją naudojantis tualetu. Toks privatumo neužtikrinimas stipriai žeidžia apelianto žmogiškąjį orumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas 2015 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų už keturiolikos metų laikotarpį. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimo sąlygas nuo 2000 m. spalio 30 d. iki 2012 m. sausio 19 d., pagrįstai ir teisėtai atmetė vien šiuo pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), t.y. netikrindamas pareiškėjo nusiskundimų už šį laikotarpį pagrįstumo. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka.
Teismas nagrinėjo iš esmės pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2015 m. sausio 20 d.
Pirmosios instancijos teismas Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nustatė minimalaus ploto vienam asmeniu neužtikrinimo atitinkamą ginčo laikotarpio dalį (15 dienų) aspektu, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 105 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas buvo šališkas, nes rėmėsi tik Lukiškių TI-K patektais rašytiniais įrodymais, nepagrįstai nevertinio aplinkybės, kad tualeto įrengimas kamerose įrengimas neužtikrina privatumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Ši Higienos norma minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.) reglamentavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv.m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją Konvencijos 3 straipsnio kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t.y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes teismas, sutikdamas su atsakovo atstovo skaičiavimais, pareiškėjo kalinimą 15 dienų neužtikrinant minimalaus ploto, nustatė pareiškėjo kalinimo kamerų plotą dalindamas iš kameroje kiekvieną parą laikytų asmenų skaičiaus. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus EŽTT išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos minimalios asmeninės erdvės prasme turi būti vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Pagal Lukiškių TI-K pateiktus į bylą įrodymus, apelianto kalinimo kamerų plotai nurodyti su sanitarinių mazgų užimamu plotu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo kalinimo kameros nedidelės ir jų plotai panašūs, šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas pareiškėjui tekusį šių kamerų plotą skaičiuoti nuo 1 kv. m mažesnio kameros ploto, t.y. neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.Pagal pateiktus įrodymus pareiškėjas didžiąją ginčui aktualaus laikotarpio dalį buvo kalinamas 7,94 kv. ploto kamerose (Nr.27,69,41,61,72) vienas arba su kitu asmeniu, išskyrus 2013 m. liepos 1-15 d. laikotarpį, kuriuo kameroje Nr.61 buvo laikomas su dviem asmenimis. Teismas pareiškėjo kalinimo 7,94 kv.m ploto kamerose su kitu asmeniu atvejais pažeidimo nenustatė, nes skaičiuojant nuo šio ploto vienam asmeniui tenka daugiau nei 3, 6 kv. m (3,97 k. m.). Teismas nenustatė pažeidimo ir tais atvejais, kai pareiškėjas buvo kalinamas 7,31 kv. m ploto kamerose su kitu asmeniu, nes skaičiuojat minėtu būdu vienam asmeniui teko po 3,65 kv.m. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, kai į 7,94 kv.m kameros plotą neįskaičiuojamas sanitarinis mazgas, dviejų asmenų laikymo atvejais vienam asmeniui tenka po 3,47 kv.m ploto, o skaičiuojant analogišku būdu vienam asmeniui tenkantį plotą 7,31 kv. kameroje, kai joje kalinami du asmenys, vienam asmeniui tenka po 3,16 kv.m. Taigi skaičiuojant pareiškėjui tekusį kalinimo kamerų plotą tomis dienomis, kai jis buvo laikomas su kitu asmeniu, jis atitinkamai sumažėja, tačiau nė vienu atveju nėra mažesnis nei 3 kv. m, o atitinkamai didesnis ( 3,47 kv.m. arba 3,16 kv.m).Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti esant stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Tuo labiau, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios ribojo naudojimąsi šia asmenine kameros erdve.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lukiškių TI-K administracija 15 dienų pareiškėją kalino sąlygomis, neužtikrindama pagal nacionalinę teisę numatyto minimalaus ploto (ne mažiau 3,6 kv. m.). Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus pareiškėjas 2013 m. liepos 1-15 d. kameroje Nr.61 buvo laikomas su dviem asmenimis. Teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą nuo kameros ploto (7,94 kv.m), į kurį įeina sanitarinis mazgas, nustatė,kad pareiškėjui šiuo laikotarpiui teko po 2,64 kv. m., tačiau, atsižvelgiant į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją pateiktus išaiškinimus, vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti skaičiuojamas į kameros plotą neįskaitant sanitarinio mazgo. Todėl šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad 2013 m. liepos 1-15 d. kameroje Nr.61 kalinant pareiškėją su dviem asmenimis, pareiškėjui teko 2,31 kv. m asmeninės erdvės, t.y. jo kalinimo sąlygos šiuo aspektu buvo atitinkamai blogesnės nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui esminės įtakos neturi, nes pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškėjo kalinimo laikotarpio, net ir nustatęs mažesnį pažeidimo mastą dėl asmeninės erdvės trūkumo, kuris nebuvo kompensuotas jokiomis priemonėmis, konstatavo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį ir priteisė atitinkamą sumą neturtinei žalai atlyginti.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją akcentavo, kad pareiškėjai dėl žeminančių kalinimo sąlygų turi pateikti detalius ir nuoseklius paaiškinimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas tokių paaiškinimų, individualizuojančių galimas antisanitarines sąlygas, nenurodė. Tuo labiau, kad pareiškėjas (asmuo, nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos) rašė apibendrintą skundą apie 14 metų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą apibūdino pakankamai aiškiai. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė. Pareiškėjas neneigia, kad jo kalinimo kamerose sanitariniai mazgai
nuo likusio kameros ploto yra atitverti pertvaromis, t. y. atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau privatumo neužtikrinimą nurodo tuo aspektu, kad sanitarinio mazgo atskyrimas pertvara tik nuo kameros gyvenamosios dalies neužtikrina visiško privatumo, nes tualetu besinaudojantį asmenį gali stebėti prižiūrėtojai per kameros duryse įrengtą langelį ar atidarę kameros duris.
Nagrinėjamo pareiškėjo nusiskundimo, iš kurio kildinama neturtinė žala, kontekste yra aktuali EŽTT praktika. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia, galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su pilnu atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, § 74) (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarovprieš Rusiją (pareiškimo nr. 15217/07), 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 30983/02), 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 41558/05), 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą(pareiškimo nr. 871/02), 81 p.).
Į minėtą EŽTT praktiką atsižvelgia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-561-261/2017).
Pareiškėjo teigimu jis buvo laikomas kamerose, kuriose įrengtos pertvaros neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes jį matydavo prižiūrėtojai, tarp jų prižiūrėtojos moterys. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo atskirti tokiu būdu (pvz., užuolaida, slankia sienele ar pan.), kad užtikrintų asmens, kuris naudojasi tualetu, privatumą. Esant šiuo aspektu konkretiems pareiškėjo nusiskundimams, kurių atsakovas nepaneigė įrodymais, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Todėl yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad dėl privatumo naudojantis tualetu nebuvimo pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žeminančiomis jo orumą sąlygomis, o tai nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, sutikdama su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 105 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).
EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjai, paskirtai nagrinėti bylą, nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjos nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus, minėtas apelianto teiginys iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepakankamai palankiu procesiniu sprendimu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti asmens (šiuo atveju apelianto) teisės į nešališką teismą pažeidimą.
Atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes (pažeidimo trukmę, mastą, intensyvumą), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvačia suma laikytina 500 Eur suma. Priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į pažeidimo padarymo metu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį). Pareiškėjo prašomos sumos (15 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas