Civilinė byla Nr. 3K-3-7/2013
Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00032-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 77.3
78.2.1; 123.7; 123.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei V. V. ir atsakovės V. V. priešieškinį ieškovui A. V. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. V. prašė jo ir atsakovės V. V. santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; palikti iki santuokos nutraukimo turėtą pavardę; padalyti santuokoje įgytą turtą taip – priteisiant jam ir atsakovei po ½ dalį abiejų žemės sklypų, gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), jam – automobilį (duomenys neskelbtini) , o atsakovei – 1000 Lt kompensaciją; nustatyti sūnaus O. V. ir dukters M. V. gyvenamąją vietą su atsakove; priteisti vaikams išlaikymą kiekvienam po 400 Lt per mėnesį; nustatyti bendravimo tvarką su vaikais: kas antrą savaitę, kaip siūlo Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistai.
Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, paliekant atsakovei V. pavardę; nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja; priteisti iš ieškovo sūnaus O. V. išlaikymui iki jo pilnametystės ¼ dalį žemės sklypų ir gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, be to, kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 378,59 Lt, taip pat išlaikymo įsiskolinimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 10 d., t. y. už 34 mėnesius, 17 000 Lt; dukters M. V. išlaikymui ¼ dalį žemės sklypų ir gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, be to, kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 402,38 Lt, taip pat išlaikymo įsiskolinimą nuo 2009 m. liepos 10 d. iki 2010 m. spalio 10 d., t. y. už 15 mėnesių, 7500 Lt, nustatyti bendravimo su tėvu tvarką. Atsakovė nurodė, kad santykiai su ieškovu blogėjo nuo 2008 m. balandžio mėn., kai ji susirgo onkologine liga, ieškovas jos nepalaikė psichologiškai, nerėmė materialiai, pareiškė, kad ji jam nereikalinga, daugiau kaip dvejus metus nesilaikė sutuoktinio pareigų. Atsakovė nurodė, kad gyvena su vaikais pas savo tėvus Širvintose, ieškovas – Vilniuje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovui ir atsakovei paliko turėtas pavardes; nepilnamečių – O. V. , gimusio 2006 m. balandžio 22 d., ir M. V. , gimusios 2009 m. liepos 10 d., – gyvenamąją vietą (tėvų susitarimu) nustatė su motina; patvirtino A. V. bendravimo su vaikais tvarką: kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 19 val. iki sekmadienio 19 val., paimant juos iš gyvenamosios vietos ir grąžinant į gyvenamąją vietą ir bet kuriuo metu jų gyvenamojoje vietoje; ieškovas per savo atostogas, iš anksto suderinęs su atsakove, gali bendrauti su vaikais 14 dienų, paimdamas ir grąžindamas vaikus į jų gyvenamąją vietą; priteisė iš A. V. išlaikymą sūnui O. V. turtu: ¼ dalimi gyvenamojo namo, ¼ dalimi pirties, ¼ dalimis tvartų, ¼ dalimi malkinės, ¼ dalimi kiemo statinių ir ¼ dalimi žemės sklypo 0,3400 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalimi žemės sklypo 0,2898 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei 400 Lt dydžio kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki pilnametystės, nuo sprendimo priėmimo dienos ir 5000 Lt išlaikymo įsiskolinimo; priteisė iš A. V. išlaikymą dukteriai M. V. , turtu: ¼ dalimi gyvenamojo namo, ¼ dalimi pirties, ¼ dalimis tvartų, ¼ dalimi malkinės, ¼ dalimi kiemo statinių ir ¼ dalimi žemės sklypo 0,3400 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalimi žemės sklypo 0,2898 ha unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki pilnametystės nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir 5000 Lt išlaikymo įsiskolinimo; O. V. ir M. V. priteisto turto ir pinigų tvarkytoja paskyrė V. V. ; priteisė A. V. automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. – 1000 Lt kompensaciją; priteisė V. V. ½ dalį gyvenamojo namo, pirties, tvartų, malkinės, kitų kiemo statinių ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini); nustatė, kad sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis vykdytina skubiai.
Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė pažeidė CK 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas: abu sutuoktiniai vienas kitam buvo nelojalūs, negerbė, nerėmė vienas kito materialiai ir moraliai, abu pripažino, kad nuo 2010 m. liepos mėn. gyveno atskirai, todėl santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, byloje nesant įrodymų tik dėl vieno iš jų kaltės egzistavimo.
Dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Abu tėvai rūpinasi vaikų auklėjimu ir priežiūra, jų pasirinktos vaikų auklėjimo kryptys neprieštaringos ir nekenkia vaikų interesams, todėl, teismo sprendimu, taikytinas CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nurodytas maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas. Teismas pabrėžė, kad ieškovas, gyvenantis atskirai, neturi būti apribojamas bendraujant su vaikais vietos, būdo, sąlygų ir kitais atžvilgiais, jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti, o iš bylos medžiagos nustatyta, kad sūnus nori bendrauti su tėvu, praleisti daugiau laiko kartu, todėl tėvui sudaromos galimybės maksimaliai dalyvauti auklėjant vaikus.
Dėl turto padalijimo. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį, 3.127 straipsnį santuokoje įgytas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir teismo sprendimu abiem sutuoktiniams po santuokos nutraukimo priklauso po ½ dalį šio turto, o santuokoje įgytas automobilis (duomenys neskelbtini) priteistinas ieškovui, atsakovei – 1000 Lt jo vertės kompensacija. Kitas ieškovui ir atsakovei priklausantis turtas – jų asmeninė nuosavybė.
Dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad abiejų tėvų turtinė padėtis leidžia priteisti tokį išlaikymo dydį, koks yra būtinas atsakovės nurodytiems vaikų poreikiams tenkinti, t. y. po 500 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, o išlaikymą šalys turi teikti po lygiai. Teismas, remdamasis CK 3.196 straipsnio 1 dalimi, 3.192 straipsniu, vaiko teisių apsaugos principo prioritetu, nurodė, kad gali savo iniciatyva parinkti geriausiai vaikų interesus atitinkančią išlaikymo formą, atsižvelgdamas į tai, kad priteisiamas išlaikymas patenkintų nepilnamečių vaikų kasdienius poreikius maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, lavinimui, laisvalaikiui ir kt. Taigi, įvertinęs tai, kad atsakovė su vaikais savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kuriuo bei kitais pastatais, žeme rūpinasi, naudojasi, prižiūri bei kur ketina įrengti patogų gyvenamąjį būstą, teismas nustatė, kad dalis išlaikymo vaikams (įvertinus tai, kad jų gyvenamoji vieta nustatoma su atsakove bei jų poreikį turėti gyvenamąjį būstą, siekiant išvengti konflikto tarp ieškovo ir atsakovės, kuriems po santuokos nutraukimo daline nuosavybe priklausytų ieškovo neprižiūrimas ir nenaudojamas nekilnojamasis turtas) priteistina ieškovui priklausančiu turtu, o kitą dalį mokant kas mėnesį po 400 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės.
Dėl įsiskolinimo priteisimo. Teismas nustatė, kad pagal dar 2011 m. sausio mėn. atsakovės teismui pateiktą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovas visai neteikė vaikams išlaikymo nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. spalio mėn., t. y. 10 mėn., ir priteisė įsiskolinimą už nurodytą laikotarpį kiekvienam vaikui po 5000 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 4 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo A. V. apeliacinį skundą ir pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: nustatė tokią ieškovo ir vaikų bendravimo tvarką – kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 17 val., paimant vaikus iš gyvenamosios vietos ir grąžinant juos atgal, taip pat bet kuriuo metu jų gyvenamojoje vietoje bei nepertraukiamai iki 15 dienų per savo atostogas iš anksto suderinus laiką su atsakove V. V. , paimant ir grąžinant vaikus į jų gyvenamąją vietą, ir praėjus ne mažiau kaip 15 dienų po šio bendravimo, dar nepertraukiamai ar po savaitę iki 15 dienų bet kuriuo kitu metų laiku, kai vaikai nelanko mokyklos, iš anksto suderinus laiką su atsakove V. V. , paimant ir grąžinant vaikus į jų gyvenamąją vietą; pakeitė vaikams priteistą išlaikymą – priteisė iš A. V. išlaikymą sūnui O. V. ir dukteriai M. V. , kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 500 Lt, nuo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės; sumažino priteisto įsiskolinimo dydį iki 1500 Lt kiekvienam vaikui; papildė teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad kita nekilnojamojo turto dalis, kuri nepriteista atsakovei V. V. – ½ dalį gyvenamojo namo, ½ dalį pirties, ½ dalį tvartų, ½ dalį malkinės, ½ dalį kiemo statinių, ½ dalį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), priteisiama ieškovui A. V. ; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka yra ydingą, nes vaikai turėjo būti paimami ir grąžinami į savo gyvenamąją vietą 19 val. vakaro, tai trikdo normalų vaikų poilsio režimą, neatitinka nei vaikų teisių į sveiką gyvenseną, nei ieškovo teisių paskirtą dieną pabendrauti su vaikais normaliu režimu. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė dirba ir tik po darbo gali parengti vaikus ir jų daiktus perduoti tėvui, todėl tinkamiausias laikas perduoti vaikus tėvui – penktadieniais 17 val., grąžinant į gyvenamąją vietą sekmadieniais 17 val. Taip pat kolegija sutiko su apelianto nurodytu argumentu, kad tiek vaikams noriai bendraujant su tėvu, tiek atsižvelgiant į apelianto norą ir teisę bendrauti su vaikais bei jo pareigą auklėti, rūpintis ir materialiai remti savo vaikus, nustatytas bendravimo laikas atostogų metu yra per trumpas. Teismas įvertino apelianto prašymą vaikų buvimą pas jį atostogų metu skirti iš karto 30 dienų, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad šalių vasaros atostogos gali sutapti ir tokiu būdu vienas iš tėvų visas atostogas turės praleisti atskirai nuo vaikų, priėjo prie išvados, kad ieškovui skirtina bendrauti su vaikais du kartus po 15 dienų su 15 ir daugiau dienų intervalu tarp pirmo ir antro bendravimo.
Dėl vaikų išlaikymo ir įsiskolinimo priteisimo. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į materialinę ieškovo padėtį bei realius vaikų poreikius, nustatydamas priteistino išlaikymo dydį ir parinkdami jo formą, pirmosios instancijos teismas CK 3.156 straipsnio 1 dalies, 3.192 straipsnio 2 dalies normų nepažeidė, tačiau pabrėžė, kad turėjo būti įvertinta teismų praktiką dėl išlaikymo formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-401/2006), bei tai, kad išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, galimybių poilsiui ir kitų sąlygų patenkinti augančio asmens poreikius sudarymas). Išlaikymas neturi lėšų kaupimo ar taupymo (nekilnojamojo turto įgijimo, būsto įsigijimo nuosavybės teise ar kt.) tikslo, nors nepaneigiama, kad dalis lėšų gali būti sukaupiama vaiko naudai, taip pat iš teikiamo išlaikymo. Išlaikymas turtu yra išimtinė išlaikymo teikimo forma, nes paprastai teikiamos lėšos reikalingos kasdieniams einamiesiems išlaikomo nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti. Kolegijai pripažinus, kad ieškovo turimas turtas ir gaunamos pajamos yra pakankami išlaikymo prievolės vykdymui, nėra pagrindo dalies išlaikymo priteisti kita forma – turtu. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad, priteisus dalį išlaikymo turtu, šitokiu būdu bus išlaikytas turtas ir ateityje vaikai galės juo naudotis, nėra motyvas nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos ir pagrindas priteisti vaikams išlaikymą turtu, todėl sprendimas keistinas pripažįstant, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas išlaikymo formą – turtu – nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, o išlaikymas vaikams priteistinas tik mokamomis periodinėmis mėnesinėmis išmokomis.
Taip pat teisėjų kolegija pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog šalys kartu negyvena nuo 2010 m. liepos mėnesio, o šalims gyvenant santuokoje galioja prezumpcija, jog jos tvarko bendrą ūkį ir išlaiko nepilnamečius vaikus kartu, todėl būtent teismo nustatyta data, kada šalys pradėjo gyventi skyrium, ir turi būti momentas, nuo kurio skaičiuojamas ieškovo išlaikymo vaikams įsiskolinimas, t. y. išlaikymo įsiskolinimas priteistinas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., už tris mėnesius, nes nustatyta, kad nuo 2010 m. spalio mėn. ieškovas mokėjo lėšas vaikų išlaikymui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasatorė (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (ja buvo iš dalies patenkintas ieškovo A. V. apeliacinis skundas ir pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas) ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą išlaikymą vaikams – turtu ir periodinėmis išmokomis, priteisiant tik periodines išmokas, netinkamai taikė tėvo ir motinos teisių ir pareigų savo vaikams lygybės principą (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), nevertino vaiko teisės į gyvenamąjį būstą, kurio įgyvendinimą turi užtikrinti abu tėvai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas, 13, 21 straipsniai). Kasatorės teigimu, nustačius vaikų gyvenamąją vietą su ja, jai teko didesnė vaikų išlaikymo našta nei ieškovui, o vaikai kol kas neturi savo būsto. Be to, byloje nustatytos ir kitos reikšmingos faktinės aplinkybės: kasatorė, padedant jos tėvams, jau pradėjo įrenginėti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio atsakovas neprižiūri, juo nesinaudoja bei kurį teismo posėdžių metu netgi sutiko palikti jai su vaikais; didelę laisvalaikio dalį šeima praleidžia ginčo sodyboje; kasatorė dirba žemę prie namo; vaikai yra įpratę naudotis visu namu; tik dalies namo priteisimas pažeistų jų poreikius ir interesus. Kasatorė pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui priteisti dalį išlaikymo vaikams – jų tėvui priklausančia namo ir kitų statinių bei žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dalimi, nes tokia išlaikymo forma labiausiai atitinka vaikų interesus. Kasatorė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas priteistą išlaikymą turtu ir periodinėmis išmokomis, visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į vaikų poreikį turėti būstą ir jo užtikrinimą kaip abiejų tėvų pareigą, nesvarstė galimybės, padalijant sutuoktinių turtą, nukrypti nuo lygių dalių principo, jei nepriteisiamas išlaikymas vaikams turtu, priteisiant kasatorei didesnę ginčo turto dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007), neskirdamas vaikų teisių ir interesų apsaugai ypatingo dėmesio.
Dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas ir priteisė ieškovui ½ dalį ginčo turto, nors apeliaciniame skunde A. V. tokio reikalavimo nereiškė, o viešojo intereso, kaip sąlygos peržengti bylos nagrinėjimo ribas, šiuo atveju nenustatyta. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors teismo nagrinėjama byla kyla iš šeimos teisinių santykių, tačiau sutuoktinių teisių ir interesų gynimo tikslu teismui veikti aktyviai galioja dispozytivumo ir rungimosi principai, teismas neįpareigotas veikti savo iniciatyva, t. y. kai sprendžiami bendro sutuoktinių turto padalijimo klausimai, pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą bei reikalavimą padalyti turtą turi buvę sutuoktiniai ir teismui nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribų, teigiant jog ginamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. R. F. , bylos Nr. 3K-3-520/2010; kt.).
Taip pat, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui ½ ginčo turto dalį, kurio vertė 26 800 Lt, nepriteisė iš jo 804 Lt žyminio mokesčio ir taip netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1, 4 dalis.
Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, nes įpareigojo kasatorę įrodyti, nuo kada ieškovas nebeteikė išlaikymo vaikams, nors būtent A. V. turėjo įrodyti, kad tinkamai laikėsi savo pareigų ir išlaikė vaikus, todėl nepagrįstai buvo nustatytas laikotarpis, už kurį priteistas įsiskolinimas. Kasatorė pabrėžia, kad tėvų pareiga išlaikyti vaikus nepriklauso nuo tėvų tarpusavio santykių, bendro gyvenimo ar turtinių ginčų, teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai tėvas nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus (CK 3.200 straipsnis), todėl būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo ir priteisė iš ieškovo išlaikymo vaikams įsiskolinimą, remdamasis jos pareikštu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo.
Ieškovas A. V. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais ir motyvais. Ieškovo teigimu, kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tik faktinių byloje nustatytų aplinkybių kvestionavimu, nesančiu kasacijos dalyku, o kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-98/2007 ir Nr. 3K-P-186/2010, jose priimti išaiškinimai, įvertinus šios ir nurodytųjų bylų faktines aplinkybes, jų skirtumus (jos ne identiškos ar iš esmės panašios), neturėtų būti taikomi. Ieškovo teigimu, pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010) teismas ne visose šeimos bylose turi būti aktyvus, o tik įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tokio būtinumo nebuvo.
Ieškovas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009) kiekvienu konkrečiu atveju taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių nukrypimas nuo sutuoktinių turto pardalijimo lygiomis dalimis būtų būtinas, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis, o vien faktas, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su kasatore, nereiškia, kad jai turėtų būti priteista daugiau turto dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas, anot ieškovo, pagrįstai nurodė, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams paprastai priteisiamas periodinėmis išmokomis, jei skolininkas yra mokus, nes tai garantuoja nustatyto dydžio sumos vaiko išlaikymui skyrimą kiekvieną mėnesį, o turtu išlaikymas priteistinas tada, kai skolininko pajamos nepakankamos, o jis turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaiko išlaikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006). Ieškovo teigimu, jo turtas ir pajamos pakankamos vaikams priteisto išlaikymo periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis mokėti, todėl išlaikymas turtu pagrįstai nepriteistas. Ieškovo teigimu, skyrybų proceso metu paaštrėję ginčo šalių santykiai, nesutarimai neturi būti sureikšminami, o padalijus ginčo turtą šalys bendrai gali naudotis nekilnojamuoju turtu, o ieškovas prisidėti prie turto gerinimo, komunikacijų įvedimo ir t. t., tai taip pat palengvintų kasatorės finansinę padėtį. Ieškovas nesutinka, kad nesirūpino nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesinaudojo juo, ir nurodo, kad pagal antstolės N. J. 2011 m. rugpjūčio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą akivaizdu, jog namas, kiemas nebuvo prižiūrimas ir kasatorės, abi ginčo šalys rūpinosi namu ir kitais statiniais bei žemės sklypais pagal galimybes, nė vieno jų didesnio indėlio nebūta, o ieškovas teigia laikantis šiame sklype savo automobilį. Ieškovas pabrėžia, kad į gyvenamąjį namą yra du įėjimai, jis pakankamai didelio ploto, todėl naudotis juo šalys galės netrukdomai.
Ieškovo teigimu, apeliaciniu skundu jis prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo vaikams priteisimo turtu ir priteisti išlaikymą tik periodinėmis išmokomis, todėl palikus teismo sprendimą dėl turto padalijimo lygiomis dalimis ir nustačius, kad išlaikymas vaikams priteisintas tik mokant periodines kasmėnesines išmokas, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai papildė sprendimo rezoliucinę dalį, priteisdamas ieškovui ginčo turto dalį, ir taip neperžengė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų. Ieškovas sutiko su apeliacinės instancijos teismo nustatytu laikotarpiu, už kurį buvo priteistas išlaikymo vaikams įsiskolinimas, ir nurodė, kad su kastore jie pradėjo gyventi skyrium tik 2010 m. liepos 8 d., tai patvirtino pati kasatorė, 2010 m. gruodžio 13 d. raštas teismui Nr. (duomenys neskelbtini) liudytojų parodymai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išlaikymo vaikams formos nustatymo
Kasaciniame skunde iš esmės yra keliamas CK 3.196 straipsnio, nustatančio išlaikymo formą ir dydį, tinkamo taikymo ir aiškinimo klausimas, nes kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi būti priteisiamas iš ieškovo tik periodinėmis išmokomis, ir mano, jog, siekiant užtikrinti vaikų teisės į gyvenamąjį būstą tinkamą įgyvendinimą, jiems turėtų būti priteisiama dalis ieškovui po santuokos nutraukimo padalijus bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę tekusio nekilnojamojo turto.
Vaikų išlaikymas yra turtinės asmeninės tėvų prievolės, todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jų vykdyti. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi. Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi vadovautis CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis arba vienkartine pinigų suma, arba tam tikru turtu, taip pat atsižvelgti į tai, kad vaiko išlaikymui užtikrinti turi būti parinktas vaikui naudingiausias išlaikymo būdas. Esminis aspektas, kurį teismas turi įvertinti, minėta, yra tai, jog parinkta išlaikymo forma turi labiausiai atitikti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011).
Išlaikymo instituto paskirtis ir tikslas – nuolatinis lėšų teikimas kasdienių vaiko poreikių tenkinimui, siekiant užtikrinti tinkamą jo vystymąsi, ugdymą, gebėjimų tobulinimą ir kt. Taigi, išlaikymas vaikui reikalingas nuolat, kiekvieną dieną, o ne kada nors ateityje. Teismų praktikoje išlaikymas nepilnamečiams vaikams dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nes jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Išlaikymo forma periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, tačiau jis turi turto, išlaikymas priteistinas kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas, priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą, galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B. , bylos Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.). Įstatyme nenustatyta draudimo teismui priteisti išlaikymą keliomis formomis, kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau turi būti įvertinta tai, kokia išlaikymo forma geriausiai atitiks vaiko interesus. Be to, priteisiant vaikui tam tikrą turtą (kaip išlaikymo formą) turi būti įvertinta tai, kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Turtas gali būti perduodamas tik įvertinus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų (prievolių, susijusių su turtu, pvz., mokesčių, turto išlaikymo išlaidų ir kt.). Kita vertus, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-7-96/2003; 2010 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. C. v. N. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-49/2010; kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kad ieškovas turi turto, taip pat ir nekilnojamojo – žemės sklypą sodininkų bendrijoje „Laurai“, Vilniuje, jungtinės nuosavybės teise su atsakove – gyvenamąjį namą ir kitus statinius žemės sklypuose, esančiuose Širvintų r. (kurie pirmosios instancijos teismo sprendimu padalyti ginčo šalims po ½ dalį), gauna nuolatines pajamas – darbo užmokestį, kurio dydis, atskaičius mokesčius, yra apie 2500 Lt. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas turi finansines galimybes mokėti teismo nustatyto dydžio išlaikymą vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Byloje nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, kaip ieškovo gaunamų pajamų nepakankamas išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, kurios būtų pagrindas išlaikymą vaikams priteisti kitomis formomis.
Kasatorė taip pat nurodo, kad dalies išlaikymo vaikams priteisimas iš ieškovo turtu geriau atitiktų vaikų interesus, nes užtikrintų jų teisės į gyvenamąjį būstą tinkamą įgyvendinimą. Pažymėtina, kad vaikų teisė į gyvenamąjį būstą užtikrinama ne tik tada, kai tėvai turi gyvenamąjį būstą nuosavybės teise, bet ir tėvams išsinuomojant ar gaunant panaudai gyvenamąsias patalpas. Aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu yra abiejų tėvų, taigi, tiek ieškovo, tiek atsakovės pareiga. Ieškovas gali vykdyti šią pareigą, mokėdamas išlaikymą periodinėmis išmokomis, kurių dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad būtina užtikrinti vaikų teisę į būstą, tam nebūtina priteisti dalį išlaikymo jam priklausančiu turtu. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. C. v. N. C. , bylos Nr. 3K-3-49/2010). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovė su vaikais gyvena savo tėvų gyvenamajame name, o ginčo patalpos šiuo metu nėra tinkamos gyventi (namas senas, jame išardytos pertvaros, grindys, nėra vandentiekio, kanalizacijos). Tam, kad name būtų galima gyventi, jį būtina remontuoti, o tam per trumpą laiką reikalingos didelės investicijos, kurių nepilnamečiai vaikai neturi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl išlaikymo vaikams formos pakeitimo, priteisiant tik periodines kas mėnesį mokamas išmokas (tačiau didesnes nei buvo priteista pirmosios instancijos teismo), įvertinus dabartinę ieškovo finansinę padėtį ir galimybes teikti tokį išlaikymą, vaikų poreikius ir interesus, yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl nukrypimo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, padalijant bendrą sutuoktinių turtą
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismui nusprendus dėl išlaikymo formos pakeitimo – nustatant, kad išlaikymas vaikams iš ieškovo priteisiamas tik kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, o ne išmokomis ir turtu – sutuoktinių turto padalijimo klausimas turėjo būti išspręstas kitaip – jai priteisiant didesnę ginčo turto dalį, nes vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ja bei siekiant užtikrinti vaikų teisę į būstą, o to neatlikus buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007), neskirta ypatingo dėmesio vaikų teisių ir interesų apsaugai.
Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Tokie atvejai įtvirtinti CK 3.123 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų. Pripažindamas nurodytus kriterijus svarbiais ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba dėl aplinkybių visumos būtų pagrįsta teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalį, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias nelygias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L. , bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, vien tik faktas, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su vienu iš sutuoktinių, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M. , bylos Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju dar pirmosios instancijos teismo sprendimu sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantis turtas buvo padalytas laikantis lygių dalių principo, nenustačius pagrindų nuo jo nukrypti. Šalys ginčo turto padalijimo lygiomis dalimis neginčijo ir apeliacinės instancijos teisme. Vien vaikams priteisto išlaikymo formos pakeitimas (tik periodinėmis išmokomis) apeliacinės instancijos teisme nesukelia teismui pareigos savo iniciatyva nustatyti nelygias turto dalis. Minėta, kad nukrypti nuo lygių bendro turto dalių principo galima tik nustačius, jog toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio ar vaikų interesus. Nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo pateikta svarių argumentų šiuo aspektu. Kasaciniame skunde iš esmės nurodoma tik tai, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta (šalių susitarimu) paskirta su kasatore, jai tenka didesnė vaikų išlaikymo pareiga, o įvertinus vaikų teisę į būstą, jai turi būti priteisiama didesnė sutuoktinių bendro turto dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 3.123 straipsnyje nurodytų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir kasatorei priteisti didesnę ginčo turto dalį.
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, nes įpareigojo kasatorę įrodyti, nuo kada ieškovas nebeteikė išlaikymo vaikams, nors būtent A. V. turėjo įrodyti, kad tinkamai laikėsi įstatyme nustatytų pareigų ir išlaikė vaikus. Kasatorė pabrėžia, kad tėvų pareiga išlaikyti vaikus nepriklauso nuo tėvų tarpusavio santykių, bendro gyvenimo ar turtinių ginčų, teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai tėvas nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus (CK 3.200 straipsnis), todėl būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo ir priteisė iš ieškovo išlaikymo vaikams įsiskolinimą, remdamasis jos pareikštu pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo.
Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. , bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009).
Taigi, byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal kasatorės dar 2011 m. sausio 14 d. Širvintų rajono apylinkės teismui pateiktą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo nustatyta, jog ieškovas neteikė išlaikymo vaikams nuo 2009 m. gruodžio mėn., kai kasatorė su vaikais persikėlė gyventi pas savo tėvus, iki 2010 m. spalio mėn., todėl buvo priteista iš ieškovo iš viso 10 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pakeitė šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodydamas, kad išlaikymo įsiskolinimas iš ieškovo priteistinas nuo 2010 m. liepos 1 d., kai abiejų ginčo šalių sutarimu jos ėmė gyventi skyrium, iki 2010 m. spalio 1 d., kai ieškovas, bylos duomenimis, ėmė mokėti išlaikymą vaikams. Nutartyje nurodyta, kad šalims gyvenant santuokoje iki 2010 m. liepos mėn. galioja prezumpcija, kad jos tvarko bendrą ūkį ir kartu išlaiko nepilnamečius vaikus.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimą dėl laikotarpio, kuriuo ieškovas neteikė išlaikymo savo vaikams, t. y. dėl momento, nuo kada ieškovas nebevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, turėjo būti vadovaujamasi visais byloje esančiais įrodymais. Kasatorė, prašydama priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turėjo nurodyti, nuo kada ieškovas nebeprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o ieškovas – įrodinėti, iki kada teikė išlaikymą vaikams. Kasatorė pateiktame priešieškinyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nurodė, kad išlaikymą O. V. prašo priteisti nuo 2009 m. gruodžio mėn., o M. V. – nuo jos gimimo – 2009 m. liepos 10 d. Pareiškime dėl teismo įsakymo dėl išlaikymo vaikams priteisimo išdavimo V. V. buvo nurodyta, kad šalys gyvena skyrium nuo 2009 m. gruodžio mėn., o šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, kaip konstatavo teismai, šalys abiejų sutikimu skyrium ėmė gyventi nuo 2010 m. liepos mėnesio. Taigi, kasatorės nurodyti argumentai dėl momento, nuo kurio ieškovas nebeteikė išlaikymo vaikams, nebuvo nuoseklūs, iš jų apskritai neaišku, nuo kada ginčo šalys nebegyveno kartu, nebetvarkė bendro šeimos ūkio, t. y. iš esmės nuo kada ieškovas nebeprisidėjo prie vaikų išlaikymo, jų kasdienių poreikių tenkinimo. Ieškovas nuosekliai įrodinėjo ir teigė, kad iki 2010 m. liepos mėn., gyveno kartu su kastore, o gyvenant šeimoje – prisidėjo prie bendrų poreikių tenkinimo, vaikų išlaikymo.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek kasatorės, tiek ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei – momentui, nuo kurio ieškovas nebeteikė išlaikymo vaikams – nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs paaiškinimai turi būti tikslūs ir išsamūs apie bylos aplinkybes, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Nuosekliais parodymais pripažįstami, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Jų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su paaiškinimais. Jeigu paaiškinimus teikiantis asmuo tas pačias aplinkybes vienu atveju aiškina vienaip, o kitu – jau kitaip, tai yra pagrindas jo paaiškinimus laikyti nenuosekliais ir nepatikimais. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti praėjus tam tikram laikotarpiui, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl jų nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams. Vadovaudamasis išdėstytomis taisyklėmis teismas turėtų vertinti ginčo šalių paaiškinimų įrodomąją vertę ir juos įvertinti visapusiškai kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. –G. v. VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013).
Taigi, įvertinusi kasatorės pateikiamų duomenų apie laikotarpį, kuriuo ieškovas nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus, prieštaringumą ir nenuoseklumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visais atvejais nėra pagrindo vadovautis nuostata, jog šeimai gyvenant kartu abu sutuoktiniai prisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, tačiau nagrinėjamoje byloje iš įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos apeliacinės instancijos teismas nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių pagrįstai nustatė faktą, jog išlaikymo vaikams įsiskolinimas iš ieškovo priteistinas nuo 2010 m. liepos mėnesio, t. y. nuo tada, kai šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium (kasatorei su vaikais išsikrausčius pas jos tėvus).
Dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo
Kasatorės teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas ir priteisė ieškovui ½ dalį ginčo turto, nors apeliaciniame skunde A. V. tokio reikalavimo nereiškė, teisėjų kolegijos sprendimu, taip pat nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, pagal ieškovo A. V. pateiktą apeliacinį skundą, jame nurodytais pagrindais, laikydamasis CPK 320 straipsnio nuostatų, nagrinėjo ir sprendė dėl išlaikymo formos nepilnamečiams vaikams nustatymo bei konstatavęs, kad vaikų interesus geriausiai atitinka išlaikymo priteisimas iš ieškovo kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimu vaikams priteistą išlaikymą turtu ir periodinėmis išmokomis, priteisdamas tik periodines išmokas. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto padalijimo klausimo, tai išsamiai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, padalijęs ieškovui ir atsakovei bendrą turtą lygiomis dalimis (šalys neskundė šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies). Ieškovui tenkančią ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas priteisė nepilnamečiams vaikams kaip išlaikymą. Pakeitus išlaikymo vaikams formą, ieškovui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista ½ ginčo turto dalis pagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta kaip ieškovui tenkanti nuosavybė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 37,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo patenkintas kasatorės V. V. prašymas ir jai atidėtas dalies žyminio mokesčio mokėjimas iki galutinės kasacinio teismo nutarties priėmimo, atmetus kasacinį skundą, nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš kasatorės valstybės naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 804 (aštuonis šimtus keturis) Lt žyminio mokesčio ir 37,76 Lt (trisdešimt septynis litus 76 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas