KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. birželio 30 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo M. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos „Triušelių alėja“ ieškinį atsakovui M. U. dėl skolos priteisimo,

nustatė:

ieškovė Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 1143,31 Eur skolos, nuo šios sumos 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2008-09-05 įsteigus asociaciją „Triušelių alėja“ bendraturčių bendriems poreikiams buvo nustatytas 165,08 Eur dydžio metinis mokestis, kuris buvo pavadintas bendrijos mokesčiu (kai kuriuose dokumentuose vadinamas nario mokesčiu). Šis nustatytas 165,08 Eur dydžio mokestis išliko nepakitęs iki        2013-06-01, kai 2013-05-16 visuotinio narių susirinkimo metu buvo svarstomas klausimas dėl šio mokesčio padidinimo. Visuotinio narių susi­rinkimo metu nutarta nuo 2013-06-01 padidinti mokestį už vieną žemės sklypą iki 28,96 Eur per mėnesį (347,54 Eur per metus). 2014-02-03 visuotinio narių susirinkimo metu buvo nuspręsta palikti 28,96 Eur mokestį per mėnesį ir 2014 metams. Šio mokesčio pagrindu surinktų piniginių lėšų buvo atlikti tokie darbai, kaip užtaisytos asfalto duobės, sutvarkytos gatvių lentelės, uždėti lie­taus kanalizacijos gaubtai, pakeisti ir sutvarkyti siurbliai, sutvarkytas vandentiekis, nuolat nupjaunama žolė administruo­jamoje teritorijoje ir pan. Šis vienkartinis iš kiekvieno žemės sklypo savininko renkamas mokestis visada buvo nau­dojamas bendraturčių bendrų interesų tenkinimui, šio mokesčio pagrindu surinktos lėšos naudojamos elektros išlaidoms, valymo įren­ginių techninei priežiūrai, kelių valymui ir priežiūrai, pirmininko ir buhalterio darbo užmokesčiui, kau­piamajam fondui ir kitoms išlaidoms padengti. Atsakovas nėra asociacijos „Triušelių alėja“ narys, tačiau atsakovo žemės sklypas priklauso teritorijai, kurios bendrojo naudojimo objektus administruoja ieškovė. Ieškovė pažymi, kad asmenys, kurių nekilnojamasis turtas patenka į ieškovo administruojamą teritoriją, privalo mokėti bendrijos mokestį. Duomenų, kad ši skola apmokėta, byloje nepateikta. Atsakovas nėra sumokėjęs mokesčių ieškovui už jam priklausantį sklypą už 2010-01-01 iki 2014-12-31 laikotarpį.

              Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino bei priteisė iš atsakovo M. U. 1114,31 Eur skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – nuo 2015-07-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 225,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei asociacijai „Triušelių alėja“. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos CK 4.76 straipsniu, nustatančiu, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.  Taip pat nors nagrinėjamu atveju įkurta gyvenamųjų namų asociacija, pirmosios instancijos teismas taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymą, kurio 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad visiems savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso savininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjiško sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu, ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas, nuosavybės teise valdydamas ieškovės bendrijoje esantį žemės sklypą, privalo mokėti bendrijos nario mokesčius pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymą.

              Teisme gautas atsakovo M. U. apeliacinis skundas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas reglamentuojančias subjektų prievolinius teisinius santykius, prievolės atsiradimo pagrindus, dėl to visapusiškai bylos esmė nebuvo atskleista. Šioje byloje teismas privalėjo nustatyti, ko reikalauja ieškovė iš atsakovo: ar nario mokesčio, ar skolos už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, administravimą. Mano, jog teismas turėjo aiškintis, ar atsakovui, kuris nėra asociacijos narys, kyla ar atsiranda prievolė mokėti asociacijos nustatytą ir fiksuotą nario mokestį. Teigia, jog teismas privalėjo nustatinėti atsakovo prievolės apimtį, taikydamas proporcingumo principą, atsižvelgiant į atsakovo nuosavybės teise valdomą žemės sklypo plotą. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė turėjo įrodinėti byloje, kokias paslaugas ji suteikė ne bendrijos nariui, ir pagal tai nustatyti jo mokėtiną sumą, t. y. pateikti visas sąskaitas, pagrindžiančias, kokias ir kokio dydžio išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektais, patyrė ieškovė. Nesant tokių apskaičiavimų bei išlaidų patyrimą pagrindžiančių įrodymų, negalima apibrėžti ne asociacijos nario prievolės bendrijai apimties. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kokie yra bendrojo naudojimo objektai asociacijoje, nėra aišku, kam nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo objektai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus nėra galimybės nuspręsti, kokias faktines išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektais, patyrė ieškovė, nėra pateikta tikslių apskaičiavimų, proporcingų M. U. nuosavybės teise valdomam sklypo plotui. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų teikusi atsakovui sąskaitas, kuriose būtų aiškiai nurodytos jam suteiktos paslaugos ir jų kaina, todėl ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu palūkanos nuo skolos sumos iš atsakovo priteistos nepagrįstai. Atsižvelgiant į tą faktą, kad atsakovas buvo pasirengęs bendradarbiauti su ieškove, bet iš jos nesulaukė prašytų dokumentų, yra pagrindas išvadai, kad tik dėl ieškovės kaltės kilo sąlygos įvykti teisminiam procesui, tai lėmė ir atsakovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Dėl šios priežasties net jei ieškovė ir pateiktų dokumentus, kurie aiškiai apibrėžtų ne asociacijos nario prievolės apimtį asociacijai, atsižvelgiant į ieškovės elgesį iki proceso, atsakovui turi būti atlygintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos procese. Atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir atmesti ieškovės ieškinį bei priteisti iš ieškovės apeliantui M. U. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą apeliacine instancija pagal teismui pateiktus dokumentus, taip pat bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

              Taip pat gautas  ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą. Ieškovė nurodo, jog įsteigus asociaciją „Triušelių alėja“ savininkai bendriems poreikiams tenkinti nustatė fiksuoto 165,08 Eur (570 Lt) dydžio metinį mokestį, kuris buvo pavadintas bendrijos mokesčiu, o kai kuriuose dokumentuose – nario mokesčiu, jokie kiti mokesčiai iš savininkų nėra renkami ir visi savininkų poreikiai tenkinami iš šio mokesčio pagrindu surenkamų piniginių lėšų. Mano, jog negalima spręsti apie tam tikro mokesčio priskyrimą nario ar ne nario mokesčiui vien tik remiantis jo pavadinimu tam tikruose dokumentuose. Mano, jog šiuo atveju svarbu ne mokesčio pavadinimas, o šio mokesčio nustatymo, rinkimo ir surinktų lėšų panaudojimo tikslas ir paskirtis. Nurodo, jog šio mokesčio pagrindu surinktos lėšos ieškovės naudojamos tokiems tikslams kaip gatvių apšvietimo ir inžinerinių įrenginių elektros energijai, gatvių dangos remontui, gatvių priežiūrai ir valymui, gatvių lentelių įrengimui, lietaus kanalizacijos tvarkymui, valymo įrenginių priežiūrai, nuotekų siurblių keitimui, vandentiekio tvarkymui, bendrų erdvių tvarkymui, žolės pjovimui, tinklų avarijų likvidavimui apmokėti. Teigia, jog atsakovas turėjo galimybę tiksliai ir konkrečiai įvardyti pagal pateiktus protokolus, ataskaitas, sutartis, sąskaitas, banko išrašus, kurias išlaidas jis laiko tik narių mokėtinomis išlaidomis ir kurių jis kompensuoti nesutinka. Nors į tai atsakovo dėmesys buvo atkreiptas, tačiau atsakovui to nedarant, nei ieškovė, nei teismas neturėjo nei pareigos, nei galimybės vertinti, kokios išlaidos laikytinos tik nario, o kokios visų kvartalo naudotojų kompensuotinomis išlaidomis. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentu, jog byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė valdo turtą, kurio išlaikymui renkami mokesčiai, nurodo, jog kvartale esantys inžineriniai tinklai, kuriuos ieškovė valdo įgaliojimo pagrindu, yra privesti prie kiekvieno žemės sklypo ir skirti būtent kiekvieno žemės sklypo poreikiams tenkinti, tarp jų ir atsakovo žemės sklypo tinkamo naudojimo pagal paskirtį užtikrinimui. Teigia, jog tas faktas, kad sutartys ir sąskaitos su paslaugų kvartalui tiekėjais yra sudaromos būtent ieškovės vardu ir kad būtent ieškovė tiesiogiai atsiskaito su šių paslaugų teikėjais, akivaizdžiai patvirtina, kad būtent ieškovė teisėtai ir turėdama teisinį pagrindą rūpinasi bendrai kvartale naudojamų objektų administravimu, priežiūra, remontu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nėra duomenų apie tai, kokiu pagrindu ir ką administruoja kvartale ieškovė. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesirėmė aplinkybe, kad jis nežinojo sprendimų turinio ir paties renkamo mokesčio fakto bei dydžio, dėl to jam neturėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos, šis argumentas nurodytas tik apeliaciniame skunde, todėl atmestinas. Ieškovė mano, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu. Jeigu atsakovas būtų tinkamai kreipęsis arba pats atvykęs susipažinti, visa jo prašoma informacija ir dokumentai jam būtų buvę pateikti. Ieškovė elgėsi sąžiningai, tačiau kartu laikydamasi teisės aktų reikalavimų – atsakė į atsakovo atstovo prašymą, nurodydama konkrečius prašymo trūkumus ir siūlydama juos ištaisyti – pateikti atstovavimo sutartį  arba kreiptis kitu būdu – tiesiogiai pačiam atsakovui. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu. Mano, kad, vadovaujantis LR CPK 60 straipsnio 4 punktu ir LR advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, advokatų padėjėjai negali nei dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nei pasirašyti ir pateikti apeliacinių ar atskirųjų skundų, dėl to atsakovas negali reikalauti ir negali būti priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro honoraras advokato padėjėjui už apeliacinio skundo parengimą. Prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.  

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ko reikalauja ieškovė iš atsakovo: ar nario mokesčio, ar skolos už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, administravimą.

Su šiuo atsakovo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Sutiktina su ieškovės argumentu, jog negalima spręsti apie tam tikro mokesčio priskyrimą nario ar ne nario mokesčiui vien tik remiantis jo pavadinimu tam tikruose dokumentuose. Nagrinėjamu atveju svarbu ne mokesčio pavadinimas, o šio mokesčio nustatymo, rinkimo ir surinktų lėšų panaudojimo tikslas ir paskirtis. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog surinktos lėšos yra naudojamos tokiems tikslams kaip gatvių apšvietimo ir inžinerinių įrenginių elektros energijai, gatvių dangos remontui, gatvių priežiūrai ir valymui, gatvių lentelių įrengimui, lietaus kanalizacijos tvarkymui, valymo įrenginių priežiūrai, nuotekų siurblių keitimui, vandentiekio tvarkymui, bendrų erdvių tvarkymui, žolės pjovimui, tinklų avarijų likvidavimui apmokėti. Todėl vien mokesčio pavadinimas (nario mokestis ar  už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą, administravimą mokamas mokestis) nenustato mokėjimo pareigos tik asociacijos nariams ar tik neįstojusių į asociaciją sklypų, esančių asociacijos teritorijoje, savininkams, nes, kaip jau minėta, atsižvelgiant į mokesčio nustatymo, rinkimo ir panaudojimo tikslą, jis skirtas visų asociacijos teritorijoje esančių sklypų savininkų interesams tenkinti, tiek esančių asociacijos nariais, tiek neįstojusių į asociaciją.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog nors nagrinėjamu atveju yra įkurta gyvenamųjų namų asociacija, tačiau taikytina analogija pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymą (toliau – ir SBĮ) bei kasacinio teismo suformuota praktika nagrinėjant analogiškus ginčus tarp sodininkų bendrijų ir (ne) bendrijos narių prievolių bendrijai.

Pagal SBĮ 6 straipsnio 1 dalį mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypai gali priklausyti ne tik bendrijos nariams, bet ir kitiems asmenims, t. y. SBĮ reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų tinkamas eksploatavimas bei išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas, todėl, siekiant suderinti mėgėjų sodų teritorijoje esančių atskirų individualių sodo sklypų savininkų privačius, jų grupių ir viešuosius interesus, šie santykiai reguliuojami nustatant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą – per sodininkų bendrijas (SBĮ 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 3 dalis). Dėl to bendrijos narių veiklos laisvę riboja būtinybė paisyti bendrų interesų, atsižvelgti į kitų bendrijos narių suderintus ir įstatymų nustatyta tvarka išreikštus poreikius. Asmuo laisva valia pasirenka, ar jis nori vienytis į kokias nors organizacijas, o, priėmęs tokį sprendimą, turi ne tik galimybę naudotis jos teikiamais privalumais, bet gali patirti ir tam tikrų suvaržymų. Sodininkas, tapdamas bendrijos nariu, sutinka tam tikra apimtimi apriboti sprendimų priėmimo laisvę tvarkant savo nuosavybę ir paklusti teisėtiems daugumos sprendimams. Kartu pabrėžtina, kad narystės bendrijoje savanoriškumo principas reiškia, jog žemės sklypo savininkas gali nestoti į bendriją, t. y. nesusieti savęs narystės bendrijoje ryšiais, tačiau ir tokiu atveju jis yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektas (SBĮ 7 straipsnio 5 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymas, priežiūra ir naudojimas turi būti vykdomi taip, kad būtų užtikrintas maksimalus įmanomas visų teisėtų interesų (tiek skirtingų privačių interesų, tiek privataus ir viešojo interesų) suderinimas.

Sodininkų bendrijos teritoriją sudaro sodininkams (kitiems asmenims) asmeninės nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi žemės sklypai ir bendrąja daline nuosavybe valdoma bendrojo naudojimo žemė. Be bendrojo naudojimo žemės, sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise gali priklausyti sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: pastatai ir įrenginiai (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė (SBĮ 7 straipsnio 1 dalis). SBĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bendrijos narys, jo šeimos nariai turi teisę naudotis bendrijos bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdami kitų mėgėjų sodo teritorijos sodininkų, jų šeimos narių teisių bei teisėtų interesų ir aplinkos apsaugos reikalavimų.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektai yra ne tik sodininkai, sodininkų bendrijos nariai, bet ir kiti asmenys, nuosavybės ar kitų teisių pagrindu valdantys sodo žemės sklypus. Būtent sodo žemės sklypo valdymas nuosavybės ar kitomis teisėmis yra kriterijus, vienijantis Sodininkų bendrijų įstatymo reglamentuojamų santykių subjektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2014, 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2013). Dėl to visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė turėjo įrodinėti byloje, kokias paslaugas ji suteikė ne bendrijos nariui ir pagal tai nustatyti jo mokėtiną sumą, t. y. pateikti visas sąskaitas, pagrindžiančias, kokias ir kokio dydžio išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektais, patyrė ieškovė. Nesant tokių apskaičiavimų bei išlaidų patyrimą pagrindžiančių įrodymų, negalima apibrėžti ne asociacijos nario prievolės bendrijai apimties. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kokie yra bendrojo naudojimo objektai asociacijoje, nėra aišku, kam nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo objektai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus nėra galimybės nuspręsti, kokias faktines išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektais, patyrė ieškovė, nėra pateikta tikslių apskaičiavimų, proporcingų M. U. nuosavybės teise valdomam sklypo plotui.

Apie tai, kad sodininkai, nesantys sodininkų bendrijos nariais, turi tam tikras pareigas bendrijai, yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje sprendžiant klausimą dėl tokio sodininko pareigos mokėti sodininkų bendrijai atitinkamas įmokas. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ir tie sodininkai, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, turi mokėti sodininkų bendrijai tam tikras įmokas. Tokia sodininko, ne bendrijos nario, pareiga gali atsirasti visų pirma dėl to, kad kiekvienas sodininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, yra tų bendrojo naudojimo objektų, kuriems pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti buvo panaudotos ir jo lėšos ar darbas, bendraturtis (SBĮ 7 straipsnio 1 dalis). Taigi sodininkas, kuris yra tam tikrų bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, privalo mokėti įmokas, reikalingas šių objektų eksploatavimo išlaidoms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagal analogiją atsakovas turi mokėti nustatyto dydžio asociacijos mokestį asociacijos teritorijoje esančių sklypų savininkų poreikiams tenkinti. Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nesutikęs su nustatytuoju mokesčio dydžiu ar ginčijęs asociacijos narių susirinkimo, kuriame nustatytas mokėtino mokesčio dydis, protokolą. Nors atsakovas teigia, jog jam nebuvo pateikti prašomi dokumentai, tačiau sutiktina su ieškovės argumentu, jog prašymą pateikti informaciją, susijusią su asociacijai mokamais mokesčiais, bei asociacijos dokumentus pateikė neįgaliotas pateikti tokį prašymą asmuo, o kad atsakovas pats būtų kreipęsis į asociaciją ir siekęs gauti dokumentus ar informaciją, susijusią su mokėtino mokesčio dydžio nustatymu, byloje nėra.

Taip pat sutiktina su ieškovės argumentu, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesirėmė aplinkybe, kad jis nežinojo (asociacijos priimtų) sprendimų turinio ir paties renkamo mokesčio fakto bei dydžio, dėl ko jam neturėtų būti priteisiamos procesinės palūkanos. Vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, nustatančiu, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija atmeta atsakovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, nes šis argumentas nurodytas tik apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto argumento dėl advokato padėjėjo galėjimo atstovauti (surašyti procesinius dokumentus) apeliacinės instancijos teismuose.

Ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                                                    Giedrė Seselskytė

Kolegijos teisėjai                                                                                    Erinija Kazlauskienė

                                                                                                  Almantas Padvelskis