PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                  2016 m. sausio 8 d.

                                                         Panevėžys

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant:

prokurorei Linai Šimonienei,

nuteistajam V. M.,

gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

civilinio ieškovo atstovams A. K., A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-09-09 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 1 d., 272 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 253 str. 1 d. 50 parų arešto bausmė, pagal BK 272 str. 1 d. – 30 parų arešto bausmė, uždraudžiant naudotis specialia teise – teise medžioti dvejus metus. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 parų arešto, uždraudžiant naudotis specialia teise – teise medžioti dvejus metus. Priteista iš V. M. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui 5099 Eur padarytos žalos atlyginimo.

             Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai įgijo 20 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro Makarovo (PM) sistemos šovinių, skirtų įvairiems graižtviniams ginklams, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriami prie šaudmenų, skirtų šaunamiesiems A ir B kategorijos ginklams, bei neturėdamas leidimo šovinius laikė savo namuose Biržų r., (duomenys neskelbtini) kaime esančiame seife iki 2015-01-06 16 val., be to, tame pačiame seife nuo 2014-12-23 iki 2015-01-06 16 val. neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė 20 vnt. pramoninės gamybos 30-o (7,62 mm) kalibro „30-06 SPRINGFIELD“ šovinių, skirtų įvairiems graižtviniams ginklams, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriami prie šaudmenų, skirtų šaunamiesiems B ir C kategorijos ginklams, kol šiuos neteisėtai laikomus šovinius kratos metu rado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato pareigūnai.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ne anksčiau kaip 2015-01-05 ir ne vėliau kaip 2015-01-06, Biržų rajone, Gulbinų ir Ąžuolytės miškų teritorijose, uždraustu laiku sumedžiodamas keturias stirnų pateles, neteisėtai naikino laukinės gyvūnijos išteklius, taip padarė didelę – 5099 eurų žalą gyvūnijai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2015-09-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 253 str. 1 d. ir 272 str. 1 d. išteisinti. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu nesutinka, nes pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. taisykles, įvertinus byloje surinktus įrodymus, buvo padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados. Teismas išvadas padarė ne remdamasis visų byloje surinktų duomenų analize, o atskirai iš konteksto paimtais kai kurių duomenų, aiškiai bylos baigtimi suinteresuotų liudytojų A. G. ir M. R. parodymų bei šių asmenų surašytų kai kurių dokumentų pagrindu padarytais spėjimais. Teigia, kad nors pagal teismų praktiką, nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, apylinkės teismo nuosprendyje to nėra konstatuota, nes nenustatytas nei laikas, nei vieta, kur buvo padarytas jo tariamas nusikaltimas, o šios aplinkybės yra privalomai įrodinėtinos aplinkybės. Mano, kad surinktų duomenų, kurie turėtų būti pripažinti įrodymais, visuma tikrai neduoda pagrindo konstatuoti, jog jis yra padaręs nusikalstamas veikas, todėl jis turi būti išteisintas. Nurodo, kad veikos padarymo metu jis turėjo leidimą ginklams laikyti. Iki 2014-12-23 turėjo legaliai įgytą ir teisėtai laikomą medžioklinį šautuvą bei 20 vnt. 30-o (7,62 mm) kalibro „30-06 SPRINGFIELD“ šovinių šiam šaunamajam ginklui. 2014-12-23 šautuvą su šoviniais pardavęs S. P., jo prašymu, šovinius pasaugoti pasiliko savo seife. Leidimas laikyti ginklą ir šaudmenis panaikintas nebuvo. Mano, kad tokia veika negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad 20 vnt. „Makarovo“ sistemos šovinių teisėtai buvo įgijęs tarnybos policijoje metu. Tai nėra paneigta jokiais bylos duomenimis, todėl teismo nuosprendyje išdėstytas teiginys, kad šiuos šovinius jis įgijo neteisėtai, yra ne bylos duomenimis pagrįsta išvada, bet niekuo nepagrįstas spėjimas. Apeliantas teigia suprantantis, kad šiuos tarnybos metu įgytus šovinius jis privalėjo grąžinti kartu su ginklu, tačiau užsimiršęs to nepadarė, taigi juos laikė ne tyčia, nesuvokdamas, kad neteisėtai disponuoja šaudmenimis. Tokia veika nepripažįstama nusikaltimu, nes nėra būtino nusikaltimo sudėties požymio – tyčios. Be to, apylinkės teismas, dėl šios veikos jį pripažinęs kaltu, jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nes jis teisiamas pirmą kartą, sąžiningai dirbo, šiuo metu yra VRM pensininkas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Mano, kad esant šioms aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo jam skirti bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu (nors ir trumpalaikiu). Atsižvelgus į jo amžių, nepriekaištingą praeitį, veikos padarymo aplinkybes, jam būtų galima skirti kitą bausmės rūšį BK 54 str. 3 d. pagrindu ar skirti griežtesnę savo rūšimi bausmę ir atidėti jos vykdymą.

Nurodo, kad jis nėra medžiojęs ir sumedžiojęs 4–ių stirnų uždraustu laiku, todėl pagal BK 272 str. 1 d. taip pat nuteistas nepagrįstai. Teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kad stirnų liekanos ir pas S. P. rasta mėsa yra jo 2014-12-27 sumedžiotų stirnų liekanos ir mėsa. Šias jo nurodytas aplinkybes patvirtina pateikti dokumentai – medžioklės lapas, licencijos, kurie nėra pripažinti suklastotais, liudytojų S. P., A. K., L. J., A. A. parodymai. Tuo tarpu apylinkės teismas, atmesdamas tokius jo parodymus, rėmėsi tik dviejų bylos baigtimi aiškiai suinteresuotų asmenų – Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojų A. G. ir M. R. parodymais ir jų nuomonės pagrindu surašytais dokumentais – stirnų liekanų apžiūros aktu. Tik iš to teismas sprendė, kad 2015-01-06 aplinkos apsaugos darbuotojų prie Gulbinų miško rastos stirnų liekanos ir kratos pas S. P. metu rasta galimai stirnos mėsa buvo 1-2 dienų senumo, bei padarė išvadą, kad stirnos negalėjo būti sumedžiotos 2014-12-27. Tačiau tokią teismo išvadą paneigia jau pirmiau jo nurodyti įrodymai, o jam kaltinime nurodytų aplinkybių apie stirnų sumedžiojimo laiką nepatvirtina jokie bylos duomenys. Pažymi, kad niekas nematė jo kaltinime nurodytu laiku medžiojant. Įvykio vietos apžiūros metu nerasta jokių medžioklės pėdsakų, nors, atsižvelgiant į tuo metu buvusias oro sąlygas, neteisėtos medžioklės pėdsakų nelikti negalėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad sumedžiotų keturių stirnų liekanų apžiūros akte išdėstytus duomenis galėtų nurodyti tik specialių žinių turintys asmenys, o jokie duomenys apie aktą surašiusių asmenų išsilavinimą, specialybę, praktinio darbo stažą toje srityje, kurioje teikiama atitinkama išvada, nėra nurodyti. Dėl to, apelianto nuomone, šio akto vertinti kaip atitinkančio įrodymams keliamus reikalavimus, negalima. Nurodo, kad liudytojų A. G. ir M. R. parodymų apie tai, kad stirnų liekanų radimo metu jos nebuvo sušalusios, o lauke tuo metu buvo apie 10 laipsnių šalčio, laikyti patikimais duomenimis, neva patvirtinančiais stirnų sumedžiojimo laiką 2015 m. sausio 5-6 d., negalima. Kaip nustatyta bylos duomenimis, stirnos buvo išdorotos ne lauke, bet tuo metu kūrentoje, taigi pakankamai įšilusioje, patalpoje. Be to, tiesiogiai prieš stirnų liekanų išvežimą pamiškėn 2015-01-01–2015-01-05 lauke buvo teigiama temperatūra netgi naktį, todėl stirnų liekanos sušalti iki jų suradimo negalėjo. Taigi mano, kad pareigūnai, būdami ne tos srities specialistai, negalėjo tiksliai įvertinti mėsos būsenos ir jos laikymo trukmės bei be specialių tyrimų konstatuoti, jog mėsos laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip viena-dvi dienos, juolab kad beveik po mėnesio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto specialistai, apžiūrėję jiems pateiktas tas pačias stirnų liekanas, konstatavo, jog raumenys ir minkštieji audiniai net ir tuo metu neskleidė gendantiems audiniams būdingo bakterinio puvimo paveiktų audinių kvapo. Apeliantas taip pat nurodo manantis, kad minėti gamtos apsaugos darbuotojai jį siekia bet kokiu būdu apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu ir taip jam pakenkti, nes tarp jų buvo kilęs kivirčas. Be to, apelianto žiniomis, priklausomai nuo bylos baigties ir priteistos bei išieškotos iš kaltininko sumos dalis skiriama „veiką išaiškinusiems“ aplinkos apsaugos darbuotojams. Mano, jog būtent dėl to M. R. teismo posėdyje, būdama tik liudytoja, aktyviai kišosi į įrodymų tyrimą, dėl ko pirmininkaujančio buvo įspėta. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atliekant kratas buvo padaryta BPK pažeidimų. Nurodo, kad kratos metu turi būti ieškoma tik tame nutarime išvardytų daiktų. Kiti daiktai gali būti paimti tik tuomet, kai jų laikymas uždraustas. Nutarimuose, kurių pagrindu pas jį ir S. P. buvo padarytos kratos, buvo nurodyta ieškoti ir paimti tik nelegalios medžioklės įrankius, ginklus ir šaudmenis. Tuo tarpu kratų metu buvo paimti ir visai kiti daiktai – trofėjai, netgi maisto produktai. Mano, kad dėl padarytų šiurkščių BPK pažeidimų atliekant procesinį veiksmą, šio veiksmo atlikimas negali būti pripažintas teisėtu. Taigi nurodytų aplinkybių visuma leidžia padaryti aiškią ir neabejotiną išvadą, jog bylos duomenimis nėra įrodyta, kad jis uždraustu laiku (2015 m. sausio 5-6 d.) neteisėtai medžiojo ir sumedžiojo 4 stirnas, taip padarydamas didelės žalos gyvūnijai, todėl jis turi būti išteisintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Mano, kad teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė BPK normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei liudytojų parodymus, todėl teismo nuosprendis yra teisėtas. Teismas tinkamai įvertino apelianto veiksmus dėl neteisėtai sumedžiotų 4 stirnų patelių bei priteisė Aplinkos ministerijai Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui padarytos žalos atlyginimą. Apelianto teiginiai, kad laukiniai gyvūnai buvo sumedžioti 2014-12-27, paneigti liudytojų A. G., M. R., R. Š., T. B., V. Č., D. P., M. B. parodymais, patikrinimo, sumedžiotų stirnų apžiūros aktais, kratos protokolu, pažyma apie oro sąlygas, ekspertizės aktu bei kitais byloje esančiais dokumentais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pakeitė savo poziciją dėl neteisėto šaudmenų laikymo – dėl to savo kaltę pripažino ir jos nebeginčija, prašo jį išteisinti tik dėl neteisėtos medžioklės, ir jį išteisinus, dėl neteisėto šaudmenų laikymo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismo posėdyje gynėjas palaikė šį nuteistojo prašymą, prokurorė ir civilinio ieškovo atstovai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Kadangi nuteistasis V. M. apeliacinės instancijos teisme savo poziciją dėl neteisėto šaudmenų laikymo pakeitė – dėl to visiškai pripažino savo kaltę ir šios nuosprendžio dalies nebeginčija, kolegija šios V. M. skundo dalies nenagrinėja ir dėl jos nepasisako, o skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik dėl V. M. nuteisimo pagal BK 272 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės (BK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, išsamiai išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, ištyrusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, atmeta nuteistojo V. M. skundo argumentus dėl nepagrįsto jo nuteisimo pagal BK 272 str. 1 d. dėl neteisėtos medžioklės.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo apeliacinio skundo esmė – bylos duomenimis neįrodyta, kad medžioklė, kurios metu buvo sumedžiotos keturios stirnos, vyko uždraustu laiku. Taigi nuteistasis, iš esmės neginčydamas to, kad sumedžiojo keturias stirnas,  nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad šios stirnos buvo sumedžiotos uždraustu laiku.

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja, jog įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.). Įrodymais gali būti ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tariamas versijas. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami tam tikri duomenys. Proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių V. M. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 str. 1 d. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas, išsamiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, sulyginęs juos tarpusavyje ir sujungęs į nuoseklią ir logišką grandinę, pagrįstai V. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio išvados dėl V. M. kaltės padarytos, remiantis ne spėjimais ar prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet teismo išnagrinėtais įrodymais, kurie nuodugniai išanalizuoti, atskleistas jų turinys, patikrinta nuteistojo versija. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam veikos kvalifikavimui. Pagal  faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, nusikalstamos veikos kvalifikaciją, pritaikytas tinkamai (BK 2 str. 3 d.). Teismo išvadas paneigiančių duomenų kolegija neturi. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Vien tai, kad teismas priėmė V. M. nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad apelianto atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Pažymėtina, kad nuteistojo skunde dėstomi argumentai dėl to, kuriuo metu buvo sumedžiotos stirnos, nėra nauji, jie buvo žinomi apylinkės teismui ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai laikė nuteistojo versiją gynybine, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kad keturias stirnų pateles jis sumedžiojo 2014-12-27, t. y. leistinu medžioti laiku, o 2015-01-06 tik išmetęs šių stirnų liekanas, nes ją paneigia kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojų M. R., A. G., V. Č., R. Š., T. B., L. Z., D. P., M. B. parodymai, kratų protokolai, stirnų liekanų apžiūros aktas, pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, patikrinimo, ekspertizės aktai. 

Kaip liudytojai apklausti Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai A. G. ir M. R. parodė, kad 2015-01-06 apie 10 val. kartu išvyko apžiūrėti medžioklės plotų, nes savaitgalį buvo šviežiai pasnigę. Netoli Gulbinų miško pamatė automobilio vėžes, o ant atokiau nuo kelio esančio griovio šlaito rado keturių stirnų liekanas: 4 galvas, 4 kailius, vidaus organus. Nors tuo metu buvo apie 10 laipsnių šalčio, stirnų kailiai nebuvo sustingę ir atrodė kaip šviežiai nulupti – nesukrešėjęs kraujas, vidinė kailio pusė natūralios spalvos, negleivėta, nebuvo jokio mėsos puvimo kvapo, mėsa prie galvų, pjūvių vietose, taip pat buvo kraujuojanti, elastinga, viduriai irgi atrodė švieži. Buvo akivaizdu, kad stirnos sumedžiotos neseniai. Kadangi stirnų medžiojimo sezonas jau buvo pasibaigęs (patelių ir jauniklių medžiojimo sezonas baigėsi 2014-12-31, o patinų – 2014-10-15), įtarė, kad stirnos galėjo būti sumedžiotos neteisėtai. Todėl ėmė sekti automobilio vėžėmis, kurios vedė į keletą Gulbinų miške esančių medžiotojų bokštelių su žvėrių šėryklomis. Šie medžioklės plotai, kaip sužinojo iš R. Š. ((duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio vadovo), priklauso medžiotojui V. M.. Apžiūrėję tas vietas pastebėjo tų pačių asmenų, kaip ir prie griovio, kur buvo rastos stirnų liekanos, paliktus pėdsakus, buvo apeiti miško kvartalai apie šėryklas, lipta į medžiotojų bokštelius, prie vieno medžiotojo bokštelio buvo prišlapinta ir buvo akivaizdu, jog šlapintasi buvo nuo bokštelio viršaus, o ne stovint prie jo (bokštelio), Ąžuolytės miške prie medžiotojo bokštelio rado ir kraujo. Iš pėdsakų buvo matyti, kad jie švieži, buvo medžiota po to, kai sausio 4 d. pasnigo. Šie liudytojai taip pat patvirtino, kad tą pačią dieną nuvyko pas V. M. į namus. V. M. paprašytas parodė jiems savo batus, kurių pado raštas atitiko rastus pėdsakus prie griovio, kur buvo išmestos stirnų liekanos, ir prie miške esančių šėryklų ir bokštelių. V. M. paaiškino, kad stirnas sumedžiojo leistinu laiku – 2014-12-27, o 2015-01-06 tik išmetęs šių stirnų liekanas. Tačiau, kaip parodė liudytojai, nuo 2014-12-27 sumedžiotų stirnų kailiai būtų jau apgedę ir nebūtų atrodę švieži, kokie buvo rasti. V. M. nurodė, kad sumedžiotas stirnas jis tą pačią dieną dorojo pas S. P., pas kurį laikė ir jų atliekas iki išmetimo 2015-01-06. Atliekant kratą pas S. P., jo gyvenamojo namo virtuvėje buvo surasta stirnienos mėsa, kuri buvo šviežia, nes ant šonkaulių buvo matyti šviežio kraujo, kita mėsa taip pat buvo šviežiai išdorota ir supjaustyta. Šviežio kraujo buvo rasta ir S. P. ūkinio pastato patalpoje, kur buvo išdorotos stirnos. Kaip parodė liudytojai, nuo 2014-12-27 iki 2015-01-06 (10 dienų) išdorota mėsa, jos neužšaldžius ar kitaip neparuošus vartoti, nebūtų išsilaikiusi ir atrodžiusi šviežia, kaip buvo rasta. Be to, nuo 2014-12-27 laikant sumedžiotų stirnų liekanas šaltoje, nekūrenamoje patalpoje iki jų išmetimo 2015-01-06 (S. P., V. M. parodymai), jos būtų sušalusios, nes tuo laiku buvo šalta, vien 2015-01-06 buvo iki 10 laipsnių šalčio, o lauke rastos stirnų liekanos nebuvo sušalusios. Liudytojai A. G. ir M. R. parodė ir tai, kad S. P. prieštaringai aiškino stirnų atvežimo jam aplinkybes. Jis tai sakė, kad V. M. jam stirnas atvežė prieš Šv. Kalėdas, tai jau nurodė, kad stirnos buvo atvežtos ir dorojamos po švenčių, taip pat negalėjo paaiškinti, kiek V. M. jam paliko mėsos, o kiek išsivežė. Kolegija neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes jie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, sutampa tarpusavyje ir su kitais byloje surinktais įrodymais. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad minėti liudytojai dėl šio įvykio duotų melagingus parodymus, turėtų pagrindą apkalbėti būtent apeliantą. Pats nuteistasis taip pat nenurodė jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai jį apkalbėti. Minėti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir teisme prisiekę sakyti tiesą. Kolegija, atsižvelgusi į šių liudytojų ilgametę darbo patirtį, į tai, kad abu liudytojai taip pat yra medžiotojai, o A. G. dar ir veterinarijos gydytojas (turintis specialių žinių apie gyvūnų kūnus, jų dalis, jų irimo procesus ir kt.), neturi pagrindo abejoti jų kompetencija. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie tai, kad kratos metu pas S. P. buvo surastas žalios mėsos puodas, galimai stirnienos, patvirtino ir kaip liudytojai apklausti V. Č. bei D. P.. V. Č. parodė ir tai, kad kitą dieną jis kartu su aplinkos apsaugos agentūros darbuotojais papildomai vyko į įvykio vietą – prie griovio, kur buvo rastos išmestos stirnų liekanos, taip pat važiavo į mišką, kur prie medžiotojų bokštelių matė tuos pačius pėdsakus, kaip ir prie griovio, o kitame miške prie medžiotojo bokštelio rado kraujo pėdsakų. Liudytojų A. G. ir M. R. parodymus, kad tuo metu buvo šviežiai pasnigta ir šalta, nes dienos metu buvo apie 10 laipsnių šalčio, patvirtina pažyma apie hidrometeorologines sąlygas. Iš šios pažymos taip pat matyti, kad oro temperatūra nuo 2014-12-27 iki 2014-12-31 buvo santykinai žema (minusinė, kelias dienas netgi siekė daugiau nei -10 laipsnių celsijaus), po to tris dienas temperatūra buvo pakilusi iki labai nedidelės teigiamos temperatūros (1,3, 1,6, 1,1 laipsnio šilumos), o nuo 2015-01-04 vėl ėmė šalti. Tačiau rastos stirnų liekanos tuo metu  nebuvo sušalusios, kas, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, paneigia V. M. paaiškinimus, kad stirnos buvo sumedžiotos 2014-12-27 ir jų liekanos buvo laikomos šaltoje, nekūrenamoje patalpoje iki pat jų išmetimo 2015-01-06 bei kad nuo jų jau sklido nešviežios mėsos kvapas. Nuteistojo paaiškinimus apie neva jau sklidusį nešviežios mėsos kvapą paneigia ir ekspertizės aktas, kurio aprašomoje dalyje pažymėta, jog nuo pateiktų stirnų galvų nėra gendantiems audiniams būdingo bakterinio puvimo pateiktų audinių kvapo. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. M., teisme aiškinęs, jog stirnų viduriai, kuriuos jis išmetė, buvo pašvinkę, apeliaciniame skunde jau nurodė priešingai – kad jie buvo gerai išsilaikę. Tai verčia abejoti jo parodymų patikimumu ir rodo bandymą priderinti savo parodymus prie faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad medžioklės lapas Nr. 0038, kuris V. M. buvo išduotas 2014-12-25 ir galiojo iki 2014-12-27 bei kuriame V. M., įrašęs, jog 2014-12-27 jis medžiojo ir sumedžiojo 5 stirnas, bei stirnų licencijos (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio vadovui R. Š. buvo grąžinti 2015-01-06, t. y. tą pačią dieną, kada buvo rastos išmestos stirnų liekanos. Apylinkės teisme R. Š. parodė, kad 2015-01-06 jam paskambinęs V. M. pasakė, jog pas jį namuose padarė kratą ir kad jis nėra grąžinęs licencijų, kurias jam (R. Š.) grąžino tą pačią ar kitą dieną. Liudytojas parodė, kad yra lengva atskirti, ar gyvūnas sumedžiotas šviežiai, nes jei gyvūnas sumedžiotas anksčiau, keičiasi tiek kailio, tiek ir mėsos spalva bei kvapas. Jei asmuo medžioklės metu sumedžioja gyvūną, kuris tuo laiku negali būti medžiojamas, apie tai privalo pranešti būrelio vadovui ir Aplinkos apsaugos agentūrai. Iš V. M. jis jokio pranešimo apie uždraustu laiku sumedžiotas stirnas negavo. Atliekant įrodymų tyrimą apygardos teisme papildomai apklaustas R. Š. parodė, kad medžioklės lapas Nr. 0038 yra išrašytas jo paties, o užpildytas V. M., nes jis buvo medžioklės vadovas. Pasak R. Š., V. M. medžioklės lapą galėjo išduoti anksčiau, o stirnas jis galėjo medžioti tik 2014 m. gruodžio 25-27 dienomis. Medžioklės lapą ir licencijas V. M. jam grąžino 2015-01-06. Tai nėra joks pažeidimas, nes tuo metu nebuvo taisyklių, kada turi būti grąžinti medžioklės lapai ir licencijos. Medžioklės lapas galėjo būti užpildytas ir atgaline data. Medžioklės metu nušovus žvėrį, jis vežamas doroti į lupyklą, nes sumedžiotus žvėris galima doroti tik tam skirtose oficialiai registruotose vietose. Jų medžiotojų būrelio žvėrių dorojimo vietos yra dvi – viena jo (R. Š.) namuose, kita – Kratiškių kaime. Lupyklos yra prieinamos visiems medžiotojams, į jas galima patekti laisvai, jos nerakinamos, reikia tik pasiimti lapą. Šalia lupyklų yra įrengtos ir atliekų duobės, nes bet kur mėtyti žvėrių dalis, negalima, yra nustatyti tam tikri reikalavimai žvėrių atliekoms laikyti. V. M. elgesį, kad jis stirnų atliekas išmetė ne tam skirtose vietose, vertina blogai, toks elgesys būrelio medžiotojams nebūdingas. R. Š. taip pat parodė, kad 2015-01-05 jam skambino V. M. ir prašė jį užrašyti į medžioklę. Suprato, kad jis važiuos medžioti šernų. Jo vardu išduotų medžioklės lapų nebuvo. Jei V. M. būtų ką nors nušovęs, liudytojas apie tai būtų pažymėjęs grafoje apie nušautus žvėris. Tą dieną V. M. jam daugiau neskambino, todėl suprato, kad jis medžiojo, tačiau  nieko nenušovė. 

Apibendrindama pirmiau išdėstytus duomenis, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų tarpusavyje sutampančių ir vienas kitą papildančių patikimų ir objektyvių įrodymų visumos pagrindu nustatyti tarpiniai faktai susijungia į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, kuri atskleidžia išsamų įvykio vaizdą ir leidžia daryti įrodymais pagrįstą išvadą, jog V. M. padarė jam inkriminuotą BK 272 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Kolegijos neįtikino apelianto versija, kad minimos stirnos buvo nušautos neuždraustu jas medžioti laiku – 2014-12-27, o jų liekanos laikytos iki jų išmetimo 2015-01-06, nes tai paneigia pirmiau jau aptarti įrodymai. Byloje nustatyta, kad V. M. 2015-01-05 skambino būrelio vadovui R. Š. ir prašė jį įrašyti į medžioklę (tuo metu buvo galima medžioti šernus). Taip pat nustatyta, kad V. M. stirnas dorojo ne lupykloje, o pas S. P. namuose, jų liekanas išmetė ne specialiai įrengtose vietose prie lupyklų, o atokiau nuo kelio esančiame griovyje. Vien šie V. M. veiksmai jau leidžia spręsti apie vykusią neteisėtą medžioklę. Be to, aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai patvirtino, kad tiek stirnų liekanos, tiek ir pas S. P. namuose rasta stirniena buvo šviežia, stirnų kailiai atrodė kaip ką tik nulupti ir nebuvo sušalę, nors lauke buvo 10 laipsnių šalčio. Apžiūrėję V. M. priskirtus medžioklės plotus, aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai taip pat rado paliktus šviežius (neapsnigtus) apelianto avalynės pėdsakus, kraujo žymes, automobilio vėžių žymes, buvo lipta į medžioklės bokštelius, laukta, šlapintasi iš bokštelio. Visos šios aplinkybės, įvertinus jų visumą, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad apeliantas 2015-01-05 medžiojo ir sumedžiojo keturias stirnas uždraustu jas medžioti laiku, kurias išdorojo pas S. P. namuose, o kitos dienos ryte stirnų liekanas išmetė į griovį, kur jas surado aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai. Taigi atsižvelgusi į tai kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. M. kaltę dėl medžioklės uždraustu laiku, padarant didelės žalos gyvūnijai.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai S. P. parodymus, kuriais jis patvirtino V. M. iškeltą versiją apie tai, kad stirnos buvo išdorotos pas jį namuose 2014-12-27, o 2015-01-06 išmestos tik tų pačių stirnų liekanos, kad pas jį namuose rasta stirniena nebuvo šviežia, vertino kritiškai, kaip siekimą padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir juos atmetė, nes tokius liudytojo parodymus paneigia pirmiau jau aptarti bylos įrodymai. Taip pat kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad liudytojos A. A. parodymai, jog ji 2014-12-27 nuvežė V. M. pas S. P. į namus doroti sumedžiotos stirnienos, bei liudytojų L. J. ir A. K. parodymai, kad tos dienos vakare jie matė, kaip V. M. su S. P. jo ūkiniame pastate dorojo stirnas, niekaip nepaneigia V. M. kaltės dėl to, kad jis uždraustu medžioti stirnas laiku nušovė keturias stirnų pateles.

Taigi apibendrindama kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 272 str. 1 d. dėl neteisėtos medžioklės. Išteisinti V. M. dėl šios veikos, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat ginčija kratų, atliktų jo ir liudytojo S. P. namuose, teisėtumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmiau aptartų duomenų, faktinis pagrindas daryti kratą tiek nuteistojo, tiek ir liudytojo S. P. namuose buvo. Nei V. M., nei S. P., patys dalyvavę jų namuose atliekamose kratose, jokių pastabų dėl kratos eigos, paimtų daiktų nepareiškė. Kratas atlikusių pareigūnų veiksmai apskųsti taip pat nebuvo. Tiek pas nuteistąjį, tiek ir pas liudytoją atliktos kratos sankcionuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys dėl kratų sankcionavimo BPK numatyta tvarka irgi neskųstos. Taigi kratas laikyti neteisėtomis nėra jokio pagrindo.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. M. pakeitė savo poziciją dėl neteisėto šaudmenų laikymo ir dėl to visiškai pripažino savo kaltę bei prašė jį išteisinus dėl veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., padarymo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už neteisėtą šaudmenų laikymą. Tačiau šis apelianto prašymas nesvarstomas, nes konstatuota, kad V. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 str. 1 d., dėl kurios jis savo kaltės nepripažįsta, o atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad kaltininkas turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką.

Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje, įvertinus įstatyme numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 str.) ir kitas bausmės skyrimo taisykles (BK 61 str.). Nagrinėjamu atveju už nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., padarymą apylinkės teismas apeliantui paskyrė švelniausią minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, kurio dydį nustatė mažesnį nei šios rūšies vidurkis, skiriamą už nusikaltimus. Todėl atsižvelgus į tai bei įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pakeitė savo poziciją dėl neteisėto šaudmenų laikymo ir dėl to visiškai pripažino savo kaltę, nesudaro pagrindo jam švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, nes kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad už šį nusikaltimą nuteistajam paskirta bausmė prieštarautų teisingumo principui, būtų per griežta ir dėl to neteisinga.

Atsižvelgusi į tai, kas pirmiau išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

            Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

           Kolegijos pirmininkas                                                Pranas Šimkus

           Teisėjai                                                                  Jolanta Raščiuvienė

                                                                               Valdas Ciesiūnas