Baudžiamoji byla Nr. 2K-392/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-13-1-03008-2007-6

                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       2.4.6.1.2;

                                                                                                       2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties, kuria, panaikinus Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, Ž. J. ir A. S. (A. S.) baudžiamoji byla perduota prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo.

              Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

              Ž. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Leida statybinė technika“ didelės vertės turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu vieneriems metams, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Viljurika“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „NM Auto Baltic“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Brogan Group LT“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Perfonus“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams;

              A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Leida statybinė technika“ didelės vertės turto įgijimą apgaule laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Viljurika“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „NM Auto Baltic“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – dvejiems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Brogan Group LT“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – trejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už UAB „Perfonus“ didelės vertės turto įgijimą apgaule – trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

Ž. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą ir iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, užvaldė 63 486,28 Lt vertės UAB „Leida statybinė technika“ turtą. A. S. nurodžius išnuomoti pastolius, Ž. J. sudarydamas įspūdį, kad statybinė įranga reikalinga atlikti fasado darbams, 2007 m. rugsėjo 6 d. su UAB „Leida statybinė technika“, atstovaujama V. S. (S.), pasirašė nuomos sutartį Nr. 09/06, taip suklaidindamas šios bendrovės atstovus, ir pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. perdavimo–priėmimo aktus Nr. 01, 02 iš UAB „Leida statybinė technika“ filialo, esančio Vilniaus r., Vanaginės k., perėmė fasadinius pastolius „Fermar“. Ž. J. šiuos išnuomotus fasadinius pastolius 2007 metų rudenį neteisėtai pardavė, o gautus pinigus atidavė A. S.

Ž. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą ir iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, užvaldė 90 898,94 Lt vertės UAB „Viljurika“ turtą. A. S. nurodžius išnuomoti pastolius, Ž. J. sudarydamas įspūdį, kad statybinė įranga reikalinga atlikti fasado darbams, 2007 m. rugsėjo 20 d. su UAB „Viljurika“, atstovaujama J. A., pasirašė nuomos sutartį, taip suklaidindamas šios bendrovės atstovą, ir pagal 2007 m. rugsėjo 20 d. perdavimo–priėmimo aktą iš UAB „Viljurika“ perėmė 300 kv. m rėminių pastolių „Urtim“, kuriuos nuvežė adresu Vilnius, Salininkai, Astrų g. 15. Ž. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. spalio 5 d. su UAB „Viljurika“, atstovaujama J. A., pasirašė nuomos sutartį ir pagal 2007 m. spalio 5 d. perdavimo–priėmimo aktą iš UAB „Viljurika“ perėmė 530 kv. m rėminių pastolių, kurie UAB „Viljurika“ transportu buvo nuvežti adresu: Astrų g. 15, Salininkai, Vilnius. Ž. J. šiuos išnuomotus fasadinius pastolius 2007 metų rudenį neteisėtai pardavė atitinkamai V. T., M. P., R. Ž. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o gautus pinigus atidavė A. S.

Be to, Ž. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą ir iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, užvaldė 195 226,35 Lt vertės UAB „NM Auto Baltic“ turtą. A. S. ir asmeniui, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, nurodžius, Ž. J., kaip bendrovės „Žildovita“ direktorius, nors ši bendrovė realiai veiklos nevykdė, 2008 m. sausio 14 d. su UAB „NM Auto Baltic“, atstovaujama direktoriaus N. K., pasirašė nuomos sutartį EP Nr. 2008/01/14, taip suklaidindamas šios bendrovės atstovą, ir pagal šios sutarties priedus Nr. 1, 2 iš UAB „NM Auto Baltic“ perėmė 1374,7 kv. m fasadinių pastolių, kurių dalis, A. S. nurodymu, UAB „NM Auto Baltic“ transportu buvo nuvežti prie sandėlių Vilniuje, Liudvinavo g. 1, o kita dalis – jo paties surastu transportu adresu: Astrų g. 15, Salininkai, Vilnius. Po to, Ž. J. suradus asmenis pastoliams krauti, o A. S. – transporto priemonę, jis kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, organizavo jų pervežimą ir 2008 metų sausį neteisėtai pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims.

Ž. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį taip pat buvo nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą ir iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, užvaldė 98 000 Lt vertės UAB „Brogan Group LT“ turtą. A. S. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, nurodžius išnuomoti fasadinius pastolius, surasti transporto priemonę jiems pervežti, Ž. J., gavęs iš A. S. pinigų apmokėti už dalį pastolių nuomos, kaip bendrovės „Žildovita“ direktorius, nors ši bendrovė realiai veiklos nevykdė, 2008 m. vasario 6 d. su UAB „Brogan Group LT“, atstovaujama projektų vadovo N. P., pasirašė nuomos sutartį Nr. N 08-01 ir bendrovės „Žildovita“ vardu sumokėjo 3304 Lt už pastolių nuomą. Ž. J., A. S. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, nurodymu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu nuvyko į UAB „Brogan Group LT“ buveinę Vilniuje, Pupinės g. 1B, kur jam buvo pateikta išnuomojamų pastolių konstrukcija ir pagal 2008 m. vasario 8 d., vasario 13 d. perdavimo–priėmimo aktus iš UAB „Brogan Group LT“ perėmė 805 kv. m fasadinių pastolių, kurie jo surastu transportu buvo išvežti iš UAB „Brogan Group LT“ sandėlių ir 2008 metų vasarį neteisėtai parduoti A. L. (L.) bei ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims.

Ž. J. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o A. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti ir už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą ir iš anksto žinodami, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, užvaldė 88 200 Lt vertės UAB „Perfonus“ turtą. A. S. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, nurodžius išnuomoti fasadinius pastolius, Ž. J., kaip bendrovės „Žildovita“ direktorius, nors ši bendrovė realiai veiklos nevykdė, 2008 m. vasario 21 d. su UAB „Perfonus“, atstovaujama direktoriaus O. Š. (Š.), pasirašė nuomos sutartį Nr. N 08/02/21 ir pagal 2008 m. vasario 21 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. N 08/02/21 iš UAB „Perfonus“ perėmė 675 kv. m fasadinių pastolių, kuriuos UAB „Perfonus“ transportu buvo nuvežti į Ž. J. nurodytą vietą Vilniuje, Gamyklos g. 2.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas, iš esmės neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, ir nurodžiusi, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju, nepažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, negali ištaisyti kaltinamojo akto trūkumų, nutarė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus ir pirmos instancijos teisme ištirtus duomenis, neįvertinusi veikos asmens, kaltinime nurodyto, kaip asmens, kuriam byla išskirta į atskirą tyrimą, negali tinkamai teisiškai įvertinti Ž. J. ir A. S. veikų, pasisakyti konkrečiai dėl jų kaltės, kiekvieno jų veiksmų grupėje (tuo atveju, jei būtų pripažinta kaltė dėl inkriminuojamų nusikaltimų, kas turėtų tiesioginę reikšmę bausmių individualizavimui), taip pat tai, kad kaltinime minimo asmens, kuriam byla išskirta į atskirą tyrimą, nurodytos veikos teismas negali vertinti be tinkamos teisminės procedūros.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Bukelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis šioje baudžiamojoje byloje yra nepagrįsta byloje esančių duomenų visuma. Pasak prokuroro, apeliacinė instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad yra neaiškus A. S., kaip bendrininko, vaidmuo nusikalstamose veikose tiek procesinių, tiek materialinių normų aspektu, o kaltinamąjį aktą vertino kaip surašytą iš esmės neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje yra surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra surašyta nesilaikant BPK 332 straipsnio reikalavimų, keliamų nutarties turiniui, nes jos turinys yra neaiškus. Pasak kasatoriaus, iš nutarties neaišku, koks konkrečiai kaltinamojo akto trūkumas (jei toks yra) yra toks, kad jo negalima ištaisyti teisme, ir kaip tai trukdo teismui bylą nagrinėti, kodėl byla turėjo būti grąžinta prokurorui ir kodėl sprendimo iš esmės negalėjo priimti teismas, taip pat neaišku, ar apeliacinės instancijos teismas A. S. vaidmeniu bendrininkaujant abejojo procesinių ar materialių normų aspektu. Be to, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl Ž. J. statuso ir procesinės padėties procese. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies neaišku, dėl kokių asmenų priimtas sprendimas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, galėjo ir privalėjo priimti sprendimą neperduodamas bylos prokurorui. Kasatoriaus nuomone, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismui po pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo kilo abejonių dėl A. S. vaidmens bendrininkaujant, jis, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio nuostatomis, galėjo atlikti įrodymų tyrimą ir (ar) priimti sprendimą, kuriuo, esant pagrindui, būtų pakeista A. S., kaip bendrininko, veiksmų kvalifikacija.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio darytina prielaida, kad teismas nutarė grąžinti bylą prokurorui, nes iš baudžiamosios bylos neaišku, kokius realiai vaidmenis atliko A. S. ir G. R. Kasatorius pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad BK 24 straipsnio formuluotė neduoda pagrindo teigti, jog veikai gali vadovauti tik vienas organizatorius. Pasak prokuroro, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ir A. S., ir G. R. veikė kaip organizatoriai, kartu vadovaujantys nusikalstamai veikai. Kasatoriaus teigimu, iš baudžiamosios bylos duomenų visumos matyti, kad Ž. J. tiesiogiai vadovavo A. S., kuris nusikalstamą veiką organizavo kaip vienas iš organizatorių. Kartu kasatorius pažymi, kad G. R., kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, vaidmuo nusikalstamoje veikoje, nekeičia Ž. J. ir A. S. veiksmų kvalifikacijos, nes bet kokiu atveju, nepaisant to, ar visai nusikalstamai veikai vadovavo G. R. ar A. S., ar jie abu kartu, Ž. J. nurodymus daugeliu atvejų tiesiogiai duodavo bei jo veiklą organizuodavo A. S.. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. veiksmai kaltinamajame akte ir negalėjo būti kvalifikuojami kitaip – ne kaip organizatoriaus, nes pats Ž. J., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, labiau akcentavo A. S. vaidmenį nusikalstamoje veikoje nei G. R.. Pirmosios instancijos teisme Ž. J. pozicija pakito ir jis ėmė labiau akcentuoti G. R., kaip bendrai visos nusikalstamos veikos vadovo, vaidmenį, bet net ir tada jis teigė, kad visus nurodymus jam tiesiogiai duodavo A. S. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, akivaizdu, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas remiantis ikiteisminio tyrimo duomenimis – hipotetinis vaidmenų pasiskirstymo neaiškumas atsirado tik teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorius kartu pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė, kaip pakito Ž. J. parodymai, ir motyvavo, kodėl A. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų teismas laiko įrodyta.

Be to, kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje netiesiogiai nurodė, kad G. R. byla turėtų būti nagrinėjama kartu su Ž. J. ir A. S. byla. Pasak kasatoriaus, atkreiptinas dėmesys į tai, jog G. R. ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas įgyvendinant BPK 1, 2 straipsnių nuostatas, kad ikiteisminis tyrimas dėl Ž. J. ir A. S. nesitęstų pernelyg ilgai, nes tyrimų išskyrimo metu bendras tyrimas faktiškai buvo baigtas, o G. R. už nusikalstamų veikų padarymą buvo sulaikytas ir nuteistas realiai laisvės atėmimo bausme Suomijoje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Bukelio kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perdavė baudžiamąją bylą prokurorui ir taip pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, taip pat ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo A. S. apeliacinio skundo

Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nemotyvavo, kokių BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų, keliamų kaltinamojo akto turiniui, šis neatitinka. Kartu prokuroras teigia, kad kaltinamasis aktas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surašytas laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų, keliamų kaltinamojo akto turiniui: išsamiai aprašyta nusikalstama veika, išdėstyti subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamų veikų požymiai, nurodytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės atitinka nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Pasak prokuroro, A. S. veiksmai, baigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamajame akte negalėjo būti kvalifikuoti ne kaip organizatoriaus, nes net ir Ž. J., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, labiau akcentavo A. S., o ne G. R. vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teisme Ž. J. jau labiau akcentavo G. R. veiksmus darant nusikalstamą veiką, tačiau nurodė, kad visus nurodymus jam tiesiogiai duodavo A. S. Vadinasi, hipotetinis vaidmenų pasiskirstymo neaiškumas atsirado teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu, todėl kaltinamasis aktas, prokuroro nuomone, negali būti vertinamas kaip neatitinkantis BPK reikalavimų.

Be to, prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma, galėjo ir privalėjo priimti sprendimą neperduodamas baudžiamosios bylos prokurorui. Prokuroro teigimu, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui kilo klausimų dėl A. S. statuso bendradarbiaujant, teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsniu, galėjo atlikti įrodymų tyrimą ir priimti sprendimą, kuriuo, esant pagrindui, galėjo pakeisti jo, kaip bendrininko, veiksmų kvalifikaciją.

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Bukelio kasacinis skundas tenkintas iš dalies.

              Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis perduoti bylą prokurorui dėl to, jog kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsta ir neteisėta. Kasatorius, nesutikdamas su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra surašyta nesilaikant BPK 332 straipsnio reikalavimų, keliamų nutarties turiniui, nes jos turinys yra neaiškus. Pasak kasatoriaus, iš nutarties neaišku, koks konkrečiai kaltinamojo akto trūkumas (jei toks yra) yra toks, kad jo negalima ištaisyti teisme, ir kaip tai trukdo teismui bylą nagrinėti, kodėl byla turėjo būti grąžinta prokurorui ir kodėl sprendimo iš esmės negalėjo priimti teismas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, galėjo ir privalėjo priimti sprendimą neperduodamas bylos prokurorui. Kasatoriaus nuomone, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismui po pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo kilo abejonių dėl A. S. vaidmens bendrininkaujant, jis, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio nuostatomis, galėjo atlikti įrodymų tyrimą ir (ar) priimti sprendimą, kuriuo, esant pagrindui, būtų pakeista A. S., kaip bendrininko, veiksmų kvalifikacija. Taigi kasatorius, nors tiesiogiai skunde ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 332 straipsnio 9 dalies reikalavimus.

              Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendis yra naikinamas, taip pat BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas, kurį turi pašalinti prokuroras (BPK 332 straipsnio 9 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, savo sprendimą turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo nagrinėti bylą. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų kaltinamojo akto turiniui, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013).

              Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad joje išdėstytos bendros BPK 219 straipsnio 3, 4 punktų, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, teismų praktika dėl BPK 219 straipsnio nuostatų laikymosi, o BPK 219 straipsnio pažeidimai, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, buvo padaryti surašant kaltinamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje, nenurodyti – tik deklaratyviai konstatuotas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, taip pat nenurodyta, kodėl šio apeliacinės instancijos teismo konstatuoto pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir kaip jis trukdo teismui nagrinėti bylą. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kokius konkrečiai kaltinamojo akto trūkumus konstatavo teismas, kodėl jų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo teismui bylą nagrinėti. Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame, be kitų BPK 219 straipsnyje reikalaujamų nurodyti duomenų, nurodyti ir Ž. J. bei A. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant šių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą atitinkamai pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, o jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymas atitinka BPK 187 straipsnio tvarka surašytų pranešimų apie įtarimą turinį, taip pat nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės BPK 256 straipsnyje nurodyta tvarka taip pat gali būti keičiamos atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010,                    2K-570/2012, 2K-254/2013, 2K-435/2013).

              Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BPK 219 straipsnio nuostatų nesilaikymą surašant kaltinamąją aktą šioje byloje ir, nemotyvuotai panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei perduodamas bylą prokurorui, pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 332 straipsnio 9 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priėmęs minėtą sprendimą, nesant teisinių kliūčių iš esmės neišnagrinėjo byloje paduoto A. S. apeliacinio skundo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija šiuos BPK pažeidimus pripažįsta esminiais, nes jie suvaržė A. S. teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą sprendimą byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį Ž. J. bei A. S. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                            Gintaras Goda

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis