Civilinė byla Nr. 3K-3-560-969/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27740-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.8; 2.5.29.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko, 

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B., A. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų ir spragų užpildymo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mokėjimo (pelno) palūkanų nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai V. B. ir A. B. pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti neteisėtu atsakovo AB SEB banko 2013 m. liepos 29 d. vienašališkai atliktą kredito sutarties pakeitimą (nustatyta 3,73507 proc. fiksuotųjų palūkanų norma ateinantiems 5 metams); 2) pripažinti negaliojančiais sutarties bendrosios dalies 1 punkto 27 dalį, 3.3 ir 19.1–19.3 punktus, ir bendrosios dalies 1 punkto 27 dalį išdėstyti taip: „fiksuotosios palūkanos – Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotosios. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos Sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos, jei bankas ir kredito gavėjas (-ai) dėl jų susitaria“; bendrosios dalies 3.3 punktą išdėstyti taip: „3.3. jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nustatytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją (-us) prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per šį terminą kredito gavėjas (-ai) ir bankas dėl naujos fiksuotųjų palūkanų normos nesusitaria, automatiškai pradedamos taikyti kintamosios palūkanos, nustatytos Specialiosios dalies 6.2 punkte“; specialiąją dalį papildyti 6.2 punktu, išdėstant jį taip: „6.2. kintamosios palūkanos: 6.2.1. marža procentais – 0,7; 6.2.2. kintamoji palūkanų dalis – LIBOR Eur; 6.3.3. palūkanų keitimo laikotarpis – 6 mėn.“.

Ieškovai nurodė, kad 2008 m. liepos 14 d. su UAB „YIT Kausta būstas“ sudarė preliminariąją būsimo nekilnojamojo turto (buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Šio nekilnojamojo turto įsigijimą finansavo atsakovas, jis taikė išskirtines būsto kredito sąlygas ieškovams – finansavo 100 proc. būsto įsigijimą ir suteikė 0,7 proc. maržą. Atsakovas patarė ieškovams fiksuoti palūkanas 5 metams ir taip apsidrausti nuo palūkanų didėjimo bei užtikrino, kad jie bet kuriuo sutarties vykdymo metu galės palūkanas iš fiksuotųjų pakeisti į kintamąsias neprarasdami jiems visam laikotarpiui nustatytos 0,7 proc. dydžio maržos. Šalys 2008 m. liepos 29 d. sudarė kredito sutartį ir sutiko 5 metams fiksuoti kredito palūkanas, kurių bendras dydis buvo 6,2162 proc. Sutarties Bendrosios dalies 3.3 punkte nurodyta, kad „jei yra nustatomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti Kredito gavėją (-us) prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, Kredito gavėjas (-ai) nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog Kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.“ Ieškovų teigimu, jie buvo suklaidinti dėl palūkanų nustatymo būdo ir jų keitimo, nes į sutartį liko neįtrauktas 0,7 proc. maržos dydis, jie neturi realios galimybės keisti palūkanų rūšį, nebuvo įtvirtinti fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo principai. Atsakovas 2013 m. birželio 14 d. pranešimu informavo ieškovus, kad 2013 m. liepos 29 d. baigia galioti sutartyje nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, ir pakvietė juos kreiptis į banką dėl sutarties pakeitimo. Ieškovai 2013 m. liepos 9 d. raštu nesutiko su siūloma nauja 3,73507 proc. fiksuotųjų palūkanų norma. 2013 m. liepos 19 d. susitikimo metu ieškovai prašė leisti jiems pakeisti fiksuotąsias palūkanas į kintamąsias ir pagrįsti, kodėl jiems siūlomas 3,73507 proc. fiksuotųjų palūkanų normos dydis. 2013 m. liepos 25 d. atsakovas pasiūlė 3,53507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normą. Ieškovai prašė dar kartą pagrįsti siūlomos normos dydį, siūlė nustatyti 3 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normą. Atsakovas 2013 m. liepos 29 d. nurodė, kad, ieškovams iki 2013 m. liepos 29 d. nepasirašius kredito sutarties pakeitimo dėl 3,53507 proc. fiksuotųjų palūkanų normos, jis vienašališkai nustatys 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normą ateinantiems 5 metams. Šios aplinkybės, pasak ieškovų, patvirtina, kad atsakovo teiginiai, jog jie galės rinktis kintamąsias palūkanas, liko deklaratyvūs, o tiksli ir išsami informacija apie kredito kainą jiems nebuvo pateikta. Negalėdami visapusiškai įvertinti atsakovo pasiūlymo ir priimti sprendimo, ieškovai sutarties pakeitimo nepasirašė. Atsakovas 2013 m. liepos 29 d. vienašališkai nustatė 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normą ateinantiems 5 metams. Ieškovų teigimu, pasirašant sutartį jiems nebuvo paaiškinta, kad pagal sutartį bus taikomos tik fiksuotosios palūkanos, o jų dydis bus nustatomas vienašališkai ateinantiems 5 metams, todėl sutarties Bendrosios dalies 3.3 punktas neaiškus, o 1 punkto 27 dalis ir 3.3 punktai laikytini siurprizinėmis sąlygomis, nes atsakovas nepateikė jokios informacijos apie konkrečius fiksuotųjų palūkanų nustatymo kriterijus, ieškovai negavo aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie tikslius savo tolesnius finansinius įsipareigojimus. Be to, atsakovo siūloma nauja fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė. Sutartimi atsakovui įtvirtintas akivaizdus pranašumas prieš ieškovus, kurie realiai neturi jokių teisių, tik pareigą mokėti objektyviais kriterijais nenustatytą palūkanų normą. Ieškovų nuomone, ginčo atveju yra pagrindas teismui taikyti CK 6.228 straipsnį, kad sąlygos dėl palūkanų nustatymo atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei būtų atkurta ieškovų ir atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyra. Ieškovų valia ir noras buvo rinktis kintamąsias palūkanas. Jiems visam kredito laikotarpiui buvo nustatyta 0,7 proc. marža. Nei kreditavimo pasiūlyme, nei kredito komiteto posėdžio protokole nėra nurodyta, kad 0,7 proc. marža taikoma tik kintamųjų palūkanų atveju. Ieškovams bendras fiksuotųjų palūkanų dydis buvo nustatytas 6,2162 proc., tai reiškia, kad atsakovas, nustatydamas šių palūkanų normą, taikė tą pačią nustatytą 0,7 proc. maržą. Jei fiksuotųjų palūkanų atveju marža nebūtų sudėtinė kainos dalis, tai atsakovas tokiu atveju taikytų tik iFTP dydžius. Ieškovų nuomone, atsakovas, piktnaudžiaudamas savo padėtimi ir ieškovų neišprusimu finansų srityje, pasinaudodamas tuo, kad sutartyje neva nėra nustatytos maržos ir paties palūkanų nustatymo mechanizmo, maržą praėjus tam tikram laikotarpiui nustato iš naujo. Atsakovas maržos dydį vienašališkai padidino net 1,4 proc., arba net tris kartus, nors tokia galimybė kredito sutartyje nėra nustatyta. 2013 m. birželio 14 d. iFTP 5 metų fiksuotųjų palūkanų kreditams eurais atveju buvo (duomenys neskelbtini) proc., vadinasi, taikant ieškovams nustatytą 0,7 proc. maržos dydį, atsakovas jiems galėjo nustatyti ne didesnes nei (duomenys neskelbtini) proc. dydžio fiksuotąsias palūkanas. Toks palūkanų normos dydis atitinka ir Lietuvos banko pateikiamus statistinius duomenis apie jau suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas – nuo 5 metų, palūkanų normų dydžius, kurie yra 2,29 proc.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovo AB SEB banko 2013 m. liepos 29 d. atliktą 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos ateinantiems 5 metams nustatymą neteisėtu ir nustatė pagal 2008 m. liepos 29 d. kredito sutartį Nr. 1750818012619-31 nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą – 3,53507 proc.; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, CK 1.5, 6.188 straipsnių, šalių sudarytos kredito sutarties nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovas ieškovams pateikė visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją, todėl sutarties bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies ir 3.3 punkto sąlygos negali būti laikomos nesąžiningomis ar siurprizinėmis vartotojų atžvilgiu bei nėra pagrindo jų pripažinti negaliojančiomis. Kadangi atsakovas kilusiame ginče dėl palūkanų normos nustatymo nesirėmė aplinkybe, kad ginčijamos sutarties sąlygos buvo šalių individualiai aptartos, taip pat nesirėmė kredito sutarties bendrosios dalies 19.1–19.3 punktais, kuriuose nustatytas kredito gavėjų patvirtinimas, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos individualiai ir jiems paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie sutinka su visomis sutarties sąlygomis, tai teismas sprendė nesant pagrindo pripažinti kredito sutarties bendrosios dalies 19.1–19.3 punktų negaliojančiais.

Teismas nurodė, kad atsakovas nėra įsipareigojęs suteikti ieškovams keičiant palūkanų rūšį 0,7 proc. maržos dydžio, todėl keičiant palūkanų rūšį iš fiksuotųjų į kintamąsias turėtų būti taikomi maržos dydžiai, galiojantys palūkanų rūšies keitimo metu. Atsakovas pateikė duomenis, kad šiuo metu kintamųjų palūkanų mažiausia marža imant paskolą eurais yra 1,93 proc., todėl ieškovų prašymas taikyti 0,7 proc. kintamųjų palūkanų maržą nepagrįstas. Tačiau teismas konstatavo, kad atsakovo vienašališkai 2013 m. liepos 29 d. nustatytas fiksuotųjų palūkanų normos dydis 3,73507 proc.) nagrinėjamu atveju yra nepagrįstai didelis ir yra nustatytas pažeidžiant sąžiningumo ir protingumo kriterijus, dėl to turi būti mažinamas vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, 6.37 straipsnio 3 dalimi, 6.228 straipsniu. Teismo vertinimu, nustatant palūkanas naujam laikotarpiui, ieškovams turėjo būti suteikiama individuali nuolaida, kuri buvo taikomas sudarant kredito sutartį, o ne taikomi standartiniai įkainiai, kaip buvo padaryta nagrinėjamu atveju, todėl 2013 m. liepos 29 d. atsakovo atliktas 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos ateinantiems 5 metams nustatymas buvo pripažintas neteisėtu. Teismas, įvertinęs atsakovo įkainius ir jo paties pasiūlymą ieškovams dėl 3,53507 proc. fiksuotųjų palūkanų nustatymo, sprendė, kad pagal kredito sutartį už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų nustatytina norma – 3,53507 proc.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 1.5, 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.193–6.195 straipsnių, 6.213 straipsnio 1 dalies, 6.872 straipsnio 1 dalies, 6.881 straipsnio 1 dalies, kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad atsakovas, pasibaigus fiksuotųjų palūkanų mokėjimo terminui ir šalims nesutarus dėl priimtino palūkanų dydžio, turėjo teisę vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų dydį 5 metų laikotarpiui. Įvertinusi šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas, CK 6.204 straipsnio 2, 3 dalių, 6.223 straipsnio 2, 3 dalių, 6.228 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija sprendė, kad sutarties bendrosios dalies 1 punkto 27 dalies ir 3.3, 19.1–19.3 punktų nuostatos negali būti laikomos nesąžiningomis ar siurprizinėmis. Kolegija taip pat nenustatė nesąžiningų atsakovo veiksmų ir piktnaudžiavimo savo, kaip stipresniosios sutarties šalies, padėtimi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo ieškovų nurodomu ir prašomu būdu modifikuoti kredito sutartį.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams, kredito sutarties sudarymo metu pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, siūlyta kintamųjų palūkanų sudedamoji dalis – 0,7 proc. – nebuvo įtraukta į sutartį ir ji teisiškai neįpareigoja atsakovo, todėl ieškovams keičiant palūkanų rūšį iš fiksuotųjų į kintamąsias turėtų būti taikomi maržos dydžiai, galiojantys palūkanų rūšies keitimo metu, nes po sutarties sudarymo praėjo gana ilgas laikotarpis, per kurį pasikeitė situacija paskolų rinkoje. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas fiksuotųjų palūkanų normą naujam 5 metų laikotarpiui nustatė prie piniginių išteklių normos pridėjęs 2,1 proc. vidinę banko maržą pagal galiojančius standartinius įkainius, tačiau ieškovai iš atsakovo kreditą paėmė pasinaudoję jo pasiūlymu ieškovams taikyti mažesnes, nei įprastos, fiksuotąsias ar kintamąsias palūkanas. Kadangi sutarties sudarymo metu atsakovas ieškovams nustatė ne standartinį, o mažesnį banke galiojantį palūkanų dydį, tai teisėjų kolegija sprendė, kad ir nustatant palūkanas naujam laikotarpiui ieškovams turėjo būti suteikiama individuali nuolaida, o atsakovo veikla, kai siūloma sudaryti kredito sutartį mažesnėmis, nei įprasta, palūkanomis, tačiau, vartotojams sudarius sutartį ir keičiantis fiksuotosioms palūkanoms, buvo taikyti standartiniai banko įkainiai, negali būti laikoma sąžininga. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kuris 2013 m. liepos 29 d. atsakovo atliktą 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos ateinantiems 5 metams nustatymą pripažino neteisėtu ir nutarė nustatyti už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą, lygią 3,53507 proc., kuri ieškovams ir buvo siūlyta derybų metu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi vartotojų teisinę apsaugą reglamentuojančias teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pripažinti neteisėtomis kurias nors kredito sutarties sąlygas, išskyrus 2013 m. liepos 29 d. atsakovo atliktą 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos ateinantiems 5 metams nustatymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai V. B. ir A. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 3,53507 proc. fiksuotųjų palūkanų nustatymo, ir pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nustatant pagal 2008 m. liepos 29 d. kredito sutartį Nr. 1750818012619-31 nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. mokėtinų fiksuotųjų palūkanų normą – (duomenys neskelbtini) proc.; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:

1. Kontroliuodami būsto kredito fiksuotųjų palūkanų dydį teismai netinkamai aiškino bei taikė CK 6.38 straipsnio 1 dalies ir 6.872 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančias mokėjimo (pelno) palūkanų nustatymo taisykles, nuostatas, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, nes teismai, nors ir 0,2 proc. sumažino ieškovų atsakovui mokėtinų fiksuotųjų palūkanų dydį, tačiau vis tiek nustatė jį gerokai didesnį, negu leidžia įstatymas. Kartu teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nustatant mokėjimo (pelno) palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. L. U., bylos Nr. 3K-3-1085/2002; 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-558/2014). Aplinkybė, kad teismai pripažino atsakovo teisę vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų normą, savaime nereiškia, jog atsakovas gali nustatyti bet kokio dydžio palūkanų normą. Šiuo atveju, šalims nepavykus susitarti dėl konkretaus fiksuotųjų palūkanų dydžio, o atsakovui turint teisę vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų dydį, privaloma vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiuoju palūkanų dydžio nustatymo kriterijumi.

2. Net ir 0,2 proc. sumažintas ieškovų atsakovui mokėtinų fiksuotųjų palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalies ir 6.198 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o jų mokėtina fiksuotųjų palūkanų norma turėtų būti (duomenys neskelbtini) proc. 

2.1. Teismai padarė nepagrįstas išvadas, kad iš naujo nustatant fiksuotųjų palūkanų normos dydį nebegali būti taikoma sutarties sudarymo metu atsakovo nustatyta 0,7 proc. marža ir turi būti taikomi palūkanų keitimo metu galiojantys banko maržų įkainiai. 0,7 proc. dydžio marža ieškovams buvo nustatyta ir pritaikyta neatsižvelgiant į palūkanų rūšį ir kaip išskirtinė finansavimo įsigyti būstą iš UAB „YIT Kausta būstas“ sąlyga, dėl ko visų ieškovų įsipareigojimų, kylančių iš sutarties, vykdymas papildomai buvo apdraustas ir būsto kredito draudimu. Be to, atsakovo įkainių, galiojusių sutarties sudarymo metu, lentelėje palūkanų maržų dydžiai nebuvo diferencijuojami pagal palūkanų normų rūšis, joje buvo nustatyti tokie patys tiek kintamųjų, tiek fiksuotųjų palūkanų maržų dydžiai. Pažymėtina, kad sutarties sudarymo dieną iFTP 5 metų fiksuotųjų palūkanų kreditams eurais buvo 5,5162 proc., ieškovams buvo nustatytas ir sutartyje nurodytas bendras 6,2162 proc. fiksuotųjų palūkanų dydis, o tai papildomai patvirtina, kad atsakovas, ieškovams nustatydamas pradinį fiksuotųjų palūkanų normos dydį, taikė tą pačią kredito komiteto patvirtintą 0,7 proc. dydžio palūkanų maržą (5,5162 + 0,7 = 6,2162). Todėl pripažįstant atsakovo teisę vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų dydį, taip pat sutinkant su teismų išvadomis, jog fiksuotųjų palūkanų normos nustatymas nėra sutarties sąlygų keitimas, nėra sutartyje įtvirtinto pagrindo keisti jos sudarymo metu nustatytos maržos dydį šalims dėl to atskirai nesusitarus (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Kitoks aiškinimas neatitiktų ir kredito komiteto sprendimo, ir CK 1.5 straipsnio, 6.193 straipsnio 2, 4 dalių, 6.189 straipsnio 1 dalies bei 6.198 straipsnio 1 dalies nuostatų.

2.2. Teismai nepagrįstai sprendė, kad fiksuotųjų palūkanų normos atveju svarbus tik bendras palūkanų dydis, o marža nėra sudėtinė fiksuotųjų palūkanų dalis. Sutarties bendrojoje dalyje nustatyta fiksuotųjų palūkanų sąvoka negali būti suabsoliutinama, nes ne pažodinis tekstas šiuo atveju atskleidžia fiksuotųjų palūkanų esmę (CK 6.193 straipsnis). Aplinkybė, kad maržos, kaip sudėtinės fiksuotųjų palūkanų dalies, dydis expressis verbis nėra išskirtas ir sutartyje, o prie fiksuotųjų palūkanų sąvokos papildomai nėra nurodyta, jog marža yra sudėtinė fiksuotųjų palūkanų dalis, taip pat tai, jog atsakovas fiksuotųjų palūkanų atveju maržą vadina „vidine“, nepaneigia fakto, kad maržos dydis įeina į bendrą fiksuotųjų palūkanų dydį ir maržą nepriklausomai nuo palūkanų rūšies ieškovai moka bankui kaip atlyginimą (Sutarties bendrosios dalies 1 punkto 19 dalis). Nepagrįstas ir teismų teiginys, kad fiksuotųjų palūkanų atveju kredito gavėjams yra reikšmingas tik bendras jų normos dydis. Kiekvienam kredito gavėjui, nepriklausomai nuo pasirinktos palūkanų rūšies, svarbiausias dalykas sudarant kredito sutartį yra būtent maržos dydis bei aplinkybės, kurioms esant jis gali (negali) būti keičiamas. Bendras fiksuotųjų palūkanų dydis neabejotinai yra reikšmingas, tačiau tik jo nekintamumo per tam tikrą fiksavimo laikotarpį aspektu, o ne kai vertinant palūkanų sudėtinių dalių dydžius priimami sprendimai, kokią palūkanų rūšį kredito gavėjui yra naudingiau rinktis.

2.3. Teismai prieštaravo patys sau, nes, mažindami atsakovo vienašališkai nustatytos fiksuotųjų palūkanų normos dydį, jie jį keitė mažindami būtent atsakovo maržos, kuri yra sudėtinė fiksuotųjų palūkanų dalis, dydį (nuo 2,1 proc. teismas maržą sumažino iki 1,9 proc.). Jei fiksuotųjų palūkanų atveju marža nebūtų sudėtinė kainos dalis, tai atsakovas ir teismai tokiu atveju būtų taikę tik iFTP dydžius. Kad, nepriklausomai nuo palūkanų rūšies, prie palūkanų normos bazės atsakovas prideda ir maržą, ne kartą pripažino ir pats atsakovas savo atsiliepime bei kituose byloje esančiuose dokumentuose.

2.4. Triplike atsakovas pripažino, kad iš naujo nustatydamas fiksuotųjų palūkanų dydį jis ne tik neatliko ieškovų rizikos vertinimo, bet ir neprivalėjo to daryti, nes nesikeitė esminės kredito sutarties sąlygos: kredito suma, valiuta ar kredito terminas. Šios aplinkybės rodo, kad, iš naujo nustatant fiksuotųjų palūkanų normą, atsakovui buvo visiškai nesvarbu, kokia tą dieną buvo tikroji ieškovų, kaip kredito gavėjų, rizikos kategorija, jis jos realiai nevertino, todėl nesikeičiant jokioms sutarties sąlygoms nėra ir jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad sutarties sudarymo metu nustatyta banko marža toliau nebegali būti taikoma, o turi būti taikoma nauja marža. 

2.5. Fiksuotosios palūkanos, jų normos dydis ieškovams turėtų būti nustatyti remiantis paties atsakovo nurodytu fiksuotųjų palūkanų normos dydžio nustatymo mechanizmu, t. y. prie 2013 m. birželio 14 d. iFTP 5 metų fiksuotųjų palūkanų kreditams eurais dydžio ((duomenys neskelbtini) proc.) turi būti pridėtas sutarties sudarymo metu nustatytas 0,7 proc. maržos dydis. Kitoks maržos dydis ieškovams atsakovo kredito komiteto nebuvo nustatytas, kredito suteikimo sąlygos nekito, iš naujo ieškovų mokumo rizikos vertinimas nebuvo atliekamas, o kredito komiteto sprendimas dėl kredito suteikimo sąlygų yra galiojantis. Taigi, nustatant naują fiksuotųjų palūkanų normos dydį 5 metų laikotarpiui bendras fiksuotųjų palūkanų normos dydis ieškovams neturėtų būti didesnis nei (duomenys neskelbtini) proc. Pažymėtina, kad toks palūkanų normos dydis visiškai atitinka (netgi yra šiek tiek didesnis) ir Lietuvos banko pateikiamus statistinius duomenis apie jau suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas nuo 5 metų, palūkanų normų dydžius; CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokėjimo (pelno) palūkanų nustatymo kriterijų, taip pat CK 6.198 straipsnio 1 dalį ir pačią kreditavimo sutarties esmę. Kitoks fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo būdas prieštarautų CK 6.188 straipsnio 6 daliai (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), 6.193 straipsnio 4 daliai ir 1.5 straipsnyje įtvirtintam sąžiningumo principui.

3. Atsakovas yra finansų įmonė, kuriam finansinių paslaugų teikimas yra profesionali veikla (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7, 30 dalys, 3 straipsnio 1 dalis), kitaip nei ieškovams, kurie yra neprofesionalūs rinkos dalyviai ir tokio pobūdžio sutartį sudarė pirmą ir, tikėtina, vienintelį kartą savo gyvenime. Sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.162, 6.163, 6.200 straipsniai) įpareigoja atsakovą savo klientų teises ir pareigas bei kitas sutarties sąlygas nustatyti nedviprasmiškai, aiškiai ir tiksliai, kad sudarant tokio pobūdžio (itin reikšmingas ir ilgalaikes bei turinčias nuolatines finansines pasekmes vartotojams) sutartis būtų aiški sutarties sąlygų teisinė našta. Asmenys, neįgiję teisinio ar ekonominio išsilavinimo, turėtų suprasti be jokio ypatingo paaiškinimo. Atsižvelgiant į vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, doktriną, taip pat į Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, atsakovui yra taikomi kur kas aukštesni skaidrumo ir sąžiningumo reikalavimai. Sąžiningumas apima teisingą, tikrą ir atvirą elgesį, o kartu įpareigoja atsakovą nepagrįstai ir naudojantis savo padėtimi bei ieškovų patiklumu nesipelnyti iš jų. Todėl, įvertinant visus pirmiau nurodytus argumentus dėl fiksuotųjų palūkanų normos nustatymo būdo (dydžių), ieškovams turėjo būti nustatyta ir taikoma (duomenys neskelbtini) proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų norma. Ir ginčo atveju ne ieškovai, neturėdami specialiųjų finansinių žinių apie palūkanas, jų normas, svyravimus ir pan., turi įrodinėti, kad atsakovo vienašališkai nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė bei neatitinka įstatymo reikalavimų, o atsakovas privalo įrodyti, kad jo nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra pagrįsta bei atitinka įstatymo reikalavimus (CPK 178 straipsnis, CK 6.188 straipsnio 4, 5 dalys (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), Bankų įstatymo 56 straipsnis).       

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB SEB bankas su skundu nesutiko, prašo ji atmesti ir palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl atsakovo veiksmų pripažinimo neteisėtais ir kredito sutarties sąlygų sąžiningumo. Skundžiamais procesiniais sprendimais ieškinys dėl šios dalies atmestas. Joks ieškinys atsakovui dėl nustatytų palūkanų dydžio, remiantis CK 6.872 straipsniu, nebuvo ir nėra pareikštas. Palūkanų dydžio nustatymo pagrįstumas gali būti nagrinėjamas tik atskiroje byloje, nes šioje byloje kasaciniam teismui šalys negali pateikti papildomų įrodymų (CPK 353 straipsnis). Todėl nustatytų palūkanų dydžio pagrįstumo klausimo nagrinėjimas pagal byloje pateiktą medžiagą prieštarautų rungimosi principui, nes nė viena šalis negali pateikti papildomų įrodymų ir tinkamai ginti savo teisių (CPK 12 straipsnis).

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju, tiek kalbant apie kintamąsias, tiek apie fiksuotąsias palūkanas, sutartyje buvo nustatytas ne konkretus palūkanų dydis visam sutarties laikotarpiui, o tik palūkanos pirmiems 5 metams, o likusiam laikotarpiui – palūkanų nustatymo tvarka. Ieškovų reikalavimas nustatyti tą pačią vidinę maržą, kuri buvo naudojama sudarant sutartį, prilyginti ją kintamųjų palūkanų maržai ir pan. yra nepagrįstas. Banko marža šalims tariantis dėl kainos skirtingu metu rinkoje gali būti skirtinga. Šioje byloje nustatyta, kad fiksuotosios palūkanos buvo nustatytos atsižvelgiant į atsakovo vidinę piniginių išteklių kainą ir vidinę maržą. Keitėsi tiek atsakovo piniginių išteklių kaina sutarties sudarymo (2008 m.) metu ir naujos kainos nustatymo (2013 m.) metu, tiek vidinė kliento (ieškovų) marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.). Tokia palūkanų nurodymo praktika, kokia buvo nustatyta sutartyje, yra plačiai paplitusi visų kredito įstaigų sudaromose ilgalaikėse kredito sutartyse, t. y. sutartyse pateikiami tik palūkanų normos nustatymo principai ir taisyklės, o ne konkreti palūkanų norma visam sutarties galiojimo laikotarpiui. Teikdamas ilgalaikius kreditus (įskaitant ir būsto), atsakovas neturi objektyvių galimybių užsitikrinti kredito išteklių tokiam ilgam, 20–30 metų, laikotarpiui. Atitinkamai negali kilti abejonių, kad rinkos sąlygos, nulemiančios tiek atsakovo veiklos išlaidas, tiek rizikos sąlygas, keičiasi nuolat, todėl ir kalbėti apie tokias pačias maržas skirtingais laikotarpiais objektyviai neįmanoma. Atsakovas negalėjo ieškovams pasiūlyti jų reikalaujamos kainos ne tik dėl pasikeitusių aplinkybių, bet ir dėl to, kad tam nebuvo teisinio pagrindo. Sudarydamas kredito sutartį, kiekvienas klientas turi teisę pasirinkti kintamąsias arba fiksuotąsias palūkanas. Sutarties galiojimo metu sąlyga dėl palūkanų gali būti bet kada keičiama šalių susitarimu. Šalys, sudarydamos sutartį arba ją keisdamos, turi dvi galimybes – pasirinkti arba kintamąją, arba fiksuotąją palūkanų normą, ir toks pasirinkimas yra įtvirtinamas sutarties specialiosios dalies 6.1 punkte. Akivaizdu, kad tai pačiai kredito daliai tuo pačiu metu negali būti taikomos abiejų rūšių palūkanos. Be to, sutartis negali būti aiškinama taip, kad nuo vienų prie kitų palūkanų gali būti pereinama automatiškai, nesudarant dėl to jokio susitarimo. Šalims pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, sutarties specialiojoje dalyje marža nebenurodoma, nes ji paprasčiausiai nebetaikoma. Remiantis Lietuvos banko pateikiamais reprezentatyviais statistiniais duomenimis, ieškovams atsakovo nustatytos palūkanos 2013 metais buvo artimos rinkoje buvusių būsto kredito palūkanų eurais, kurios nustatomos ilgiau kaip vieneriems metams, vidurkiui. Atsakovas pažymėjo, kad galimybė bankui savarankiškai nustatyti kainą yra įtvirtinta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais priedo j punkte, taip pat 2014 m. vasario 4 d. Direktyvoje 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36ES bei Reglamentas 1093/2010.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamais teisės aiškinimo bei taikymo klausimais.

Dėl mokėjimo palūkanų nustatymo tvarkos ir dydžio

Remiantis CK 6.37 straipsnio 1 dalimi, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu banko sprendimą, kuriuo nustatyta 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų norma nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., pripažinti negaliojančiomis kai kurias 2008 m. liepos 29 d. kredito sutarties Nr. 1750818012619-31 (toliau – Kredito sutartis) sąlygas, kurias ieškovai laiko neaiškiomis ir siurprizinėmis, ir pakeisti atskiras Kredito sutarties sąlygas, nustatančias palūkanų mokėjimą. Prašomo pakeitimo esmė: jei, pasibaigus 5 metų fiksuotų palūkanų terminui, šalys nesutaria dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio, taikytino ateinančiam 5 metų laikotarpiui, fiksuotosios palūkanos keičiamos kintamosiomis, o jų dydis kas 6 mėnesius nustatomas pagal formulę „0,7 proc. + LIBOR“. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, teigdamas, kad Kredito sutarties nuostatos dėl fiksuotųjų palūkanų normos keitimo tvarkos pasibaigus 5 metų laikotarpiui yra aiškios, suteikiančios teisę bankui, nesutarus su klientu, vienašališkai nustatyti palūkanų dydį naujam 5 metų laikotarpiui pagal formulę „vidinė kliento marža + vidinė piniginių išteklių kaina (iFTP)“. Bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu banko sprendimą dėl 3,73507 proc. dydžio palūkanų normos nustatymo nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. ir nustatė 3,53507 proc. dydžio fiksuotąsias palūkanas nurodytam laikotarpiui pagal formulę „vienašališku banko sprendimu nustatyta palūkanų norma - 0,2 proc. (nuolaida, kuri buvo taikoma kasatoriams sudarant Kredito sutartį)“.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti. Ši banko teisė nustatyti palūkanų normą nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui ir laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-394/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-558/2014). Tačiau minėtoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai ieškovai, ginčydami banko sprendimą dėl palūkanų normos nustatymo ir (ar) prašydami teismo pakeisti kredito sutarčių nuostatas, reglamentuojančias palūkanų mokėjimą, nepareiškia savarankiško reikalavimo peržiūrėti kredito sutarties pagrindu banko nustatytą palūkanų normą (nustatyti ją mažesnę), neįrodinėja, kad banko nustatyta palūkanų norma neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, bylą nagrinėjantis teismas palūkanų normos nenustatinėja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl palūkanų dydžio nustatymo, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškinyje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl palūkanų, mokėtinų pagal Kredito sutartį nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., dydžio nustatymo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismams tenkinus kasatorių reikalavimą dėl atsakovo vienašališkai nustatyto palūkanų dydžio pripažinimo neteisėtu, atsižvelgiant į kredito sutarties atlygintinį pobūdį, proceso ekonomiškumo principo neatitiktų situacija, kai kasatoriai būtų priversti iš naujo kreiptis į teismą dėl palūkanų normos nustatymo. Be to, atsakovas teismų procesinių sprendimų, kuriais, be kita ko, buvo nustatytas palūkanų dydis, neskundė. Todėl pagal Kredito sutartį kasatorių mokėtino fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymas nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d. yra šios kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas.

Kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 3,53507 proc. fiksuotųjų palūkanų nustatymo. Kasatoriai prašo pakeisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nustatyti (duomenys neskelbtini) proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų, mokėtinų nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., normą. Kasatorių teigimu, šalims nepavykus rasti susitarimo dėl konkretaus fiksuotųjų palūkanų dydžio, o atsakovui turint teisę vienašališkai nustatyti fiksuotųjų palūkanų dydį, teismai privalėjo vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiuoju palūkanų dydžio nustatymo kriterijumi. Kita vertus, kasatoriai taip pat nurodo, kad fiksuotųjų palūkanų dydis turėtų būti nustatytas prie 2013 m. birželio 14 d. atsakovo vidinės piniginių išteklių kainos ((duomenys neskelbtini) proc.) pridedant sutarties sudarymo metu nustatytą 0,7 proc. maržos dydį (kasatorių teigimu, būtent tokį fiksuotųjų palūkanų normos dydžio nustatymo mechanizmą sudarant Kredito sutartį jiems siūlė atsakovas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytus esminius kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad jie prieštarauja vienas kitam, nes CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiuoju palūkanų dydžio nustatymo kriterijumi teismas galėtų remtis tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad šalys dėl palūkanų dydžio Kredito sutartyje ar pasibaigus pirmajam 5 metų fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui nesusitarė. O remtis kitu kasatorių nurodytu fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo mechanizmu – t. y. formule, pagal kurią palūkanų dydis nustatomas prie 2013 m. birželio 14 d. atsakovo vidinės piniginių išteklių kainos ((duomenys neskelbtini) proc.) pridėjus 0,7 proc. maržos dydį – būtų galima tik teismui konstatavus, kad dėl tokio palūkanų dydžio nustatymo modelio šalys buvo susitarusios Kredito sutartimi. Kitaip tariant, teismas, kaip pažeistų teisių gynimo institucija, galėtų ginti kasatorių teisę mokėti ne didesnę nei (duomenys neskelbtini) proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normą tik jei tokia sąlyga būtų tiesiogiai nustatyta Kredito sutartyje arba toks šalių susitarimas būtų konstatuotas taikant CK nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Priešingu atveju, t. y. nustačius, kad šalys dėl palūkanų dydžio nėra susitarusios, jis nustatytinas CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka. Pažymėtina, kad atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nesutinka nė su vienu iš pirmiau nurodytų kasatorių siūlomų palūkanų apskaičiavimo modeliu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant įvertinti pirmiau nurodytų kasatorių argumentų pagrįstumą, pirmiausia būtina nustatyti, ar Kredito sutartis sudaro pagrindą spręsti buvus šalių susitarimą dėl palūkanų, mokėtinų nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., dydžio.

Vykdant sutartį ar sprendžiant dėl sutarties netinkamo vykdymo atsiradusių teisinių padarinių, gali paaiškėti, kad šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kartu ir iš sutarties kiekvienai jų kylančias teises bei pareigas. Tokiu atveju šalims (vienai jų) kreipusis į teismą ir ginčijant sutarties turinį, teismui kyla pareiga nustatyti, dėl kokių sutarties sąlygų kilo ginčas ir, jeigu jos neaiškios, jas išaiškinti, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Šios taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (CK 6.193 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta.

Nagrinėjamos bylos šalių sudarytos Kredito sutarties bendrosios dalies 1 punkto 27 dalyje nustatyta, kad fiksuotosios palūkanos – specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotosios. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą dieną. Fiksuotosios palūkanos nekinta iki kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Kredito sutarties bendrosios dalies 3.3 punkte nustatyta, kad jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jeigu per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjas nesikreipė į banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 14 d. atsakovas kasatoriams išsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad 2013 m. liepos 29 d. baigia galioti nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma, todėl kvietė atvykti į banką dėl kredito sutarties pakeitimo, išaiškino, kad gali tartis su banku dėl naujo laikotarpio naujos fiksuotosios palūkanų normos nustatymo, fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias palūkanų keitimo dieną ar kredito grąžinimo iš anksto, taip pat nurodė, kad kasatoriai gali nekeisti kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu, mokėdami fiksuotąsias palūkanas, tokiu atveju palūkanų keitimo dieną, t. y. 2013 m. liepos 29 d., bankas vienašališkai nustatys naują 3,73507 proc. fiksuotųjų palūkanų normą. Kasatoriai, atsakydami į minėtą atsakovo pasiūlymą, 2013 m. liepos 9 d. raštu nurodė, kad nesutinka su siūloma fiksuotųjų palūkanų norma, kadangi ji nepagrįsta objektyviais kriterijais, neatitinka situacijos rinkoje, yra neprotingai didelė. Šalys iki 2013 m. liepos 29 d. derėjosi dėl palūkanų normos, tačiau šalims nepavyko pasiekti susitarimo, nes kasatoriai prašė nustatyti 3 proc. palūkanų normą, o bankas sutiko nustatyti 3,53507 proc. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 5 d. raštu nurodė, kad, pasibaigus fiksuotų palūkanų laikotarpiui ir šalims nesusitarus nei dėl naujo laikotarpio fiksuotos palūkanų normos nustatymo, nei dėl fiksuotųjų palūkanų keitimo į kintamąsias, buvo nustatyta nauja 3,73507 proc. fiksuota palūkanų norma.

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys buvo susitarusios tik dėl formalios fiksuotųjų palūkanų keitimo tvarkos (ir tai neaiškiai, nes neaišku, kokios pasekmės atsiranda, jei kredito gavėjas, gavęs pranešimą apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą, kreipėsi į banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo), tačiau nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo. Todėl atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti, kasacinio skundo argumentai, kad fiksuotųjų palūkanų dydis turėtų būti nustatytas pagal kasatorių siūlomą mechanizmą – t. y. prie 2013 m. birželio 14 d. atsakovo vidinės piniginių išteklių kainos ((duomenys neskelbtini) proc.) pridedant 0,7 proc. maržos dydį.

Konstatavus, kad šalys Kredito sutartyje nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo, darytina išvada, kad nustatydami palūkanų dydį teismai turėjo vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kriterijumi – t. y. paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, galiojusia paskolos sutarties sudarymo momentu. Todėl teisėjų kolegija teisiškai pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad teismai netinkamai aiškino bei taikė CK 6.872 straipsnio 1 dalies normą, įtvirtinančią mokėjimo (pelno) palūkanų nustatymo taisykles. Kartu teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nustatant mokėjimo (pelno) palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-3-558/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta Kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti, tačiau vienašališkai nustatyta palūkanų norma negali būti didesnė už tą, kuri apskaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinė palūkanų norma, galiojusi paskolos sutarties sudarymo momentu, yra fakto klausimas, o kasacinis teismas faktų nenustatinėja, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, perduodant bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, procesinį sprendimą grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo suponuoja ir būtinybė suteikti šalims teisę išdėstyti savo argumentus, reikšmingus teismui sprendžiant dėl pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatymo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, kasatoriams tenka procesinė pareiga įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, o atsakovui – kad ji yra ne didesnė, nei ta, kuri būtų nustatoma pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį.

Kriterijų, kaip nustatoma palūkanų norma pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatas, CK nedetalizuoja. Remiantis Statistikos įstatymo 1, 6, 10 straipsniais, 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Lietuvos banko valdybos 2014 m. vasario 13 d. nutarimu  Nr. 03-28 ir jomis patvirtintais Pinigų finansų įstaigų palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendraisiais nuostatais, Lietuvos bankas, kaip centrinis Lietuvos bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą (Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnio 1 dalis), savo oficialiame interneto tinklapyje www.lb.lt skelbia šalies komercinių bankų vidutinių palūkanų normų statistinius duomenis. Lietuvos banko pateikiamuose statistiniuose duomenyse palūkanų normos išskiriamos remiantis įvairiais kriterijais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismui nustatant palūkanų, mokėtinų nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 29 d., dydį, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma.

Dėl pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

              Byloje kasacinis teismas patyrė 11,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gediminas Sagatys                                         

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas