Administracinė byla Nr. A-982-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00525-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2; 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2015 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 68-186 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. liepos 7 d. sprendimą dėl patikrinimo akto Nr. (04.7.2)-FR0682-440 tvirtinimo, kuriuo buvo patvirtintas 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-253, ir pareiškėjui D. L. (toliau – ir pareiškėjas) nurodyta sumokėti 21 044,08 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 2 227,64 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ), 1 848,41 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 1 107 Eur PSDĮ ir VSDĮ baudų.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. S-14(7-268/2015) patvirtino Inspekcijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 68-186.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Komisijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. S-14(7-268/2015); 2) Inspekcijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 68-186; 3) Kauno AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2)- FR0682-440.

Nurodė, kad 205 450 Eur suma nedisponavo, o pinigus tik išgrynindavo ir grąžindavo Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiams, jokios ekonominės naudos dėl to negavo. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas užsiėmė individualia veikla, t. y. kad pats savarankiškai užsiėmė automobilių pardavimu, jų suradimu, taisymu, gabenimu ir pan. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas nors trumpam buvo tapęs transporto priemonių savininku ir kad juos pardavė Vokietijos Federacijoje.

Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad iš Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos matyti, jog Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiai veikė kaip tarpininkai, pareiškėjui parduodant transporto priemones Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti mokesčiai, kaip vykdžiusiam individualią veiklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Išanalizavęs aktualias Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, vertinant apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kuria jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu tik esant pakankamiems įrodymams, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Pareiga pagrįsti, jog tai nėra pajamos, ar tai yra neapmokestinamosios pajamos, tenka mokesčių mokėtojui, pateikiant konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus.

Teismas nustatė, kad F. G. ir H. S. (S.) nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 30 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė 205 450 Eur. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo teiktus paaiškinimus Kauno AVMI, taip pat skunduose Komisijai ir teismui nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo pozicija dėl jam į sąskaitą pervestų lėšų paskirties skiriasi, neaišku, ar šios lėšos buvo gautos kaip skola, ar šias lėšas jam pervesdavo Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiai saugumo sumetimais. Teismas vadovavosi Konstancos teismo nuosprendžiu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. lapkričio 7 d. pagal kaltinamojo H. S. gyvenamosios vietos adresą, pasinaudojant įmonės pavadinimu „Transporto priemonių prekybos agentai“, parduota 15 transporto priemonių, kurias iš Lietuvos pristatė atskirai sekamas D. L.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjo Inspekcijai pateikti E. G., N. K., A. B., A. K., R. P. paaiškinimai apie Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių apgyvendinimą, jiems suteiktą pagalbą įsigyjant automobilius, juos remontuojant ir nugabenant į Vokietijos Federacinę Respubliką, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo į asmeninę sąskaitą iš Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių gautos pajamos pagrįstai pripažintos iš individualios veiklos gautomis pajamomis ir apmokestintos GPM.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tokias pat aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nesigilino į bylos esmę, neapklausė pareiškėjo nurodytų liudytojų.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti.

Kartoja tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-440, kuriuo pareiškėjui nurodyta į biudžetą sumokėti 21 044,08 Eur GPM, 11 527,04 Eur GPM delspinigių, 6 313 Eur GPM baudą, 1 848,41 Eur VSDĮ, 924 Eur VSDĮ baudą, 2 227,64 Eur PSDĮ, 1 050,25 Eur PSDĮ delspinigių, 741 (183 + 558) Eur PSDĮ baudą, dėl Inspekcijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 68-186, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Kauno AVMI sprendimas, taip pat dėl Komisijos 2016 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. S-14(7-268/2015), kuriuo paliktas galioti Inspekcijos sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti dėl to, kad į pareiškėjo sąskaitą 2009–2010 metais Vokietijos Federacinės Respublikos fiziniai asmenys pervedė 205 450 Eur sumą, kurios pareiškėjas nedeklaravo. Atlikusi 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pareiškėjo mokestinį patikrinimą, Kauno AVMI nustatė, kad šios pajamos gautos pareiškėjui verčiantis individualia veikla – parduodant transporto priemones Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl turi būti apmokestinamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą.

Pareiškėjas su jam apskaičiuotais mokesčiais nesutinka, teigia, kad mokesčių administratorius jų priskaičiavimo nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei liudytojų parodymus, nepagrįstai rėmėsi Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus bei Konstancos teismo nuosprendžiu, o Komisija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdami pareiškėjo keliamą mokestinį ginčą, netinkamai atskleidė jo esmę, neįsigilino į byloje surinktą medžiagą, netinkamai ją įvertino ir dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, kurie turi būti panaikinti. Savo apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kad jis nevykdė individualios veiklos, t. y. jis pats transporto priemonių Lietuvos Respublikoje neieškojo, neįsigijo, neremontavo, jų negabeno ir nepardavė Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir iš to negavo jokios ekonominės naudos, o į pareiškėjo sąskaitą Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių pervestos lėšos buvo šių asmenų nuosavybė, pareiškėjas pinigus tik išgrynindavo ir grąžindavo šiems asmenims.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos bylos medžiaga, pažymi, kad byloje iš esmės nekilo mokestinės teisės normų aiškinimo klausimų, o jos baigtis yra susijusi išimtinai su byloje nustatytų faktinių duomenų bei surinktų įrodymų įvertinimu, dėl kurio teisėjų kolegija ir pasisakys spręsdama pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

Atitinkamai teismas byloje surinktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius bei įvertintus įrodymus, iškeltas versijas, daro išvadą, kad vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, priimdami skundžiamus sprendimus, surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog į pareiškėjo banko sąskaitą pervestos ginčo lėšos buvo pajamos, gautos vykdant individualią veiklą, o Komisija ir pirmosios instancijos teismas tinkamai šiuos surinktus įrodymus patikrino ir įvertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nebeatkartoja byloje išdėstytų faktinių aplinkybių bei atlikto jų visapusiško įvertinimo, o tik atkreipia dėmesį į esmines aplinkybes, paneigiančias bet kokias abejones dėl į pareiškėjo sąskaitą pervestų lėšų apmokestinimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti į jam priklausančią akcinėje bendrovėje „Swedbank“ esančią sąskaitą Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių 2009–2010 metais pervestas sumas. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis nevykdė individualios veiklos, susijusios su transporto priemonių pardavimu Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o į jo sąskaitą pervestos lėšos buvo ne jo, bet Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių F. G. ir H. S. nuosavybė, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Įvertinusi mokestinėje byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo parodymai mokestinio patikrinimo metu bei bylos nagrinėjimo Komisijoje ir pirmosios instancijos teisme metu nesutapo – mokesčių administratoriui pareiškėjas teigė, kad į jo banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos buvo Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiui H. S. suteiktų paskolų grąžinimas (žr. Komisijos bylos Nr. 7-268/2015 t. 2, b. l. 114), tuo tarpu skunde Komisijai bei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas jau argumentavo, jog šie pinigai buvo išimtinai F. G. ir H. S. nuosavybė ir pareiškėjas juos tik išgrynindavo. Tokią nenuoseklią pareiškėjo poziciją mokestinio ginčo nagrinėjimo metu Komisija pagrįstai vertintino kaip jo pasirinktą subjektyvią gynybinę poziciją, siekiant nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimus.

Kritiškai vertintini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jo paaiškinimuose bei skunduose nurodytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas nesivertė individualia veikla, patvirtina N. K., E. G., A. B., A. K. bei R. P. liudijimai (pažymėtina, kad ne visi apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodyti šių asmenų vardai ir pavardės sutampa su pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktuose asmenų liudijimuose nurodytais jų vardais ir pavardėmis). Kaip teisingai skundžiamame sprendime pastebėjo Komisija, minėtų asmenų liudijimuose (žr. Komisijos bylos Nr. 7-268/2015 t. 1, b. l. 59–63) yra pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie Vokietijos Federacinės Respublikos fizinių asmenų F. G. ir H. S. vizitus į Lietuvos Respubliką, transporto priemonių pirkimą, remontavimą, valymą ir gabenimą, tačiau šiuose paaiškinimuose nėra jokios konkrečios informacijos apie minėtų fizinių asmenų vykdytus sandorius (jų datas ir pobūdį), šių asmenų ir pareiškėjo tarpusavio santykius bei finansinius įsipareigojimus, taip pat apie jų veiklą Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Taigi N. K., E. G., A. B., A. K. bei R. P. liudijimai savaime nepaneigia fakto, kad pareiškėjas, padedamas Vokietijos Federacinės Respublikos fizinių asmenų F. G. ir H. S., vertėsi individualia veikla – pirkdavo ir parduodavo transporto priemones. Be to, N. K., E. G., A. B., A. K. bei R. P. paaiškinimuose pateiktą informaciją paneigia Vokietijos Federacinės Respublikos Konstancos teismo 2011 m. birželio 7 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu (Komisijos bylos Nr. 7-268/2015 t. 1, b. l. 189–200) nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat byloje pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių administratoriaus duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, tarpininkaujant Vokietijos Federacinės Respublikos fiziniams asmenims F. G. ir H. S., pirkdavo transporto priemones Lietuvos Respublikoje ir jas parduodavo Vokietijos Federacinėje Respublikoje bei iš to gavo finansinę naudą, t. y. vertėsi individualia veikla. Šiuos įrodymus mokesčių administratorius gavo Tarybos 2010 m. spalio 7 d. reglamento (ES) Nr. 904/2010 dėl administracinio bendradarbiavimo ir kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje pagrindu, kaip tai yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnyje, todėl abejoti jais nėra pagrindo. Iš minėtos užsienio valstybės mokesčių administratoriaus įstatymu nustatyta tvarka gauta informacija nagrinėjamoje byloje laikytina juose išdėstytas aplinkybes patvirtinančiais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio prasme.

Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė kitų liudytojų, kurie būtų galėję paliudyti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių vykdoma transporto priemonių pirkimo–pardavimo veikla, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjas skunde dėl nenurodytų priežasčių teismui tokių asmenų neidentifikavo, nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybes jie galėtų paliudyti ir kodėl šių liudytojų parodymais pareiškėjas nesirėmė anksčiau teikdamas paaiškinimus mokesčių administratoriui. Be to, kaip šioje byloje jau konstatavo apeliacinio teismo teisėjų kolegija, mokestinio ginčo byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima daryti išvadą, jog į pareiškėjo banko sąskaitą ginčo laikotarpiu pervesta 205 450 Eur suma yra pareiškėjo individualios veiklos pajamos. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, ši jo veikla atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius taip, kaip jie yra aiškinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, leidžiančių neabejoti, jog ginčo piniginės lėšos negalėjo būti priskirtos apmokestinamoms pajamoms, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančius tuos, kuriuos surinko mokesčių administratorius. Vien tik abstraktūs bei prieštaringi pareiškėjo ir jo nurodytų asmenų paaiškinimai nepaneigia mokesčių administratoriaus įrodymų daugėtu grįstos skundžiamuose sprendimuose įformintos pozicijos. Todėl pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu pagrįstai pareiškėjo iš Vokietijos Federacinės Respublikos fizinių asmenų gautas lėšas pripažino GPM apmokestinamomis individualios veiklos pajamomis, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą bei naikinti šį pirmosios instancijos sprendimą nėra pagrindo.    

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Romanas Klišauskas

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Ramutė Ruškytė