Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2011 Procesinio
sprendimo kategorijos: 77.4.2; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės,
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S.
ieškinį atsakovei K. S. dėl santuokos nutraukimo, vaiko neteisėto
išvežimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei
atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo; išvadą teikusi institucija – Prienų
rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Šalys nesutaria dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo.
Ieškovas, nurodydamas, kad bendro dalytino turto ir turtinių
prievolių kreditoriams neturi, tarpusavio išlaikymas nereikalingas, prašė nutraukti
jo ir atsakovės santuoką, sudarytą 2005 m. kovo 10 d., kaltais dėl jos iširimo
pripažįstant abu sutuoktinius; be to, tvirtindamas, kad atsakovė, gavusi jo
sutikimą laikinai (iki 2007 m. vasario 1 d.) išsivežti jų nepilnametį sūnų L. S.,
gimusį (duomenys neskelbtini), į Angliją, iki šiol negrįžta, nepraneša
jam nei sūnaus gyvenamosios vietos adreso, nei to, kokiomis sąlygomis sūnus
gyvena, nesudaro jam, vaiko tėvui, jokios galimybės bendrauti su sūnumi,
ieškovas prašė įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į Lietuvą ir nustatyti vaiko
gyvenamąją vietą kartu su juo.
Atsakovė
priešieškiniu prašė:
nutraukti jos ir ieškovo santuoką, kaltais dėl jos iširimo
pripažįstant abu sutuoktinius;
nustatyti
nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja;
priteisti iš ieškovo
nepilnamečiam sūnui išlaikyti po 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki
vaiko pilnametystės;
2008 m. vasario 29
d. ieškovas pateikė pareiškimą dėl reikalavimo grąžinti vaiką į Lietuvą
atsisakymo, nurodydamas, kad šis klausimas yra sprendžiamas Didžiosios
Britanijos teisme.
Prienų rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo
14 d. sprendimu, tenkindamas dalį ieškinio ir dalį priešieškinio, be kita ko,
priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į
Lietuvą ir šią bylos dalį nutraukė, taip pat nustatė nepilnamečio sūnaus
gyvenamąją vietą kartu su atsakove.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 23
d. nutartimi, panaikino Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 14 d.
sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų
kolegija, be kita ko, konstatavo, kad, atsakovei nepateikus pirmosios
instancijos teismui jokių duomenų apie jos ir sūnaus gyvenimo sąlygas Anglijoje,
teismas, remdamasis tiesiogiai taikytinu 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos
Reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio
bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, turėjo savo
iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau šios pareigos bei Reglamento nuostatų
nevykdė, dėl to negalėjo priimti pagrįsto ir teisėto sprendimo.
Nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme iš naujo, 2010 m. sausio 12 d. teismo posėdyje,
kuriame nei ieškovas, nei atsakovė nedalyvavo, jiems atstovavo advokatai,
ieškovo atstovė pagal 2007 m. balandžio 20 d. atstovavimo sutartį advokatė
O. V. nurodė, kad ieškovas sutinka, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų
nustatyta su atsakove, ir prašo nustatyti bendravimo su sūnumi tvarką: pavasario
mokymosi atostogų metu – balandžio 1 d. – vaikas privalo būti atvežtas į
Lietuvą, oro uoste vaiką pasiima ieškovas, o išvykimo dieną – balandžio 18 d. –
ieškovas atveža vaiką į oro uostą; vasaros mokymosi atostogų metu – liepos 24
d. – vaikas privalo būti atvežtas į Lietuvą, oro uoste vaiką pasiima ieškovas,
o išvykimo dieną – rugsėjo 1 d. – ieškovas atveža vaiką į oro uostą; kitomis
atostogų ir švenčių dienomis, prieš tai informavęs atsakovę, ieškovas lanko sūnų
Anglijoje; vaiko atvykimo į Lietuvą išlaidas atlygina ieškovas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio
26 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir dalį priešieškinio:
nutraukė šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių
kaltės; ieškovui paliko S., atsakovei – S. pavardes;
nustatė nepilnamečio vaiko L. S., gimusio
(duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su atsakove;
nustatė tokią
bendravimo su vaiku tvarką: vaiko pavasario mokymosi
atostogų metu ieškovas turi teisę pasiimti vaiką iš vaiko gyvenamosios
vietos ir bendrauti su juo dešimt kalendorinių dienų nuo atostogų pradžios; pasibaigus
šiam bendravimo laikui, privalo grąžinti vaiką į motinos ir vaiko gyvenamąją
vietą; vaiko vasaros mokymosi atostogų metu ieškovas turi
teisę pasiimti vaiką iš vaiko gyvenamosios vietos ir bendrauti su juo dvidešimt
kalendorinių dienų nuo atostogų pradžios; pasibaigus šiam bendravimo laikui,
privalo grąžinti vaiką į motinos ir vaiko gyvenamąją vietą; nurodytų atostogų
metu ieškovui neribojama teisė išvykti su vaiku į Lietuvą (jeigu vaikas gyvens
ne Lietuvoje) ar į kitą šalį praleisti atostogas; apie tai, kad bendraus su
vaiku atostogų metu, ieškovas privalo pranešti
atsakovei prieš dvidešimt dienų; kitu metu, atostogų ir švenčių dienomis ieškovas
turi teisę bendrauti su vaiku jo gyvenamojoje vietoje, išskyrus atvejus, kai atsakovė
sutinka, kad ieškovas bendrautų su vaiku ieškovo pasirinktoje vietoje; šiais
atvejais apie tai, kad bendraus su vaiku, ieškovas privalo pranešti atsakovei prieš septynias dienas; bet kuriuo
atveju, po bendravimo, ieškovas privalo grąžinti vaiką į jo gyvenamąją vietą.
įpareigojo atsakovę nedelsiant informuoti ieškovą apie
vaiko gyvenamosios vietos adresą, kontaktinius telefonus ir elektroninio ryšio
priemones, taip pat apie bet kuriuos šių duomenų pasikeitimus;
priteisė iš
ieškovo nepilnamečio vaiko išlaikymą po 250 Lt kas mėnesį mokamų periodinių
išmokų nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki jo pilnametystės, indeksuojant išmokas
Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; šias lėšas uzufrukto
teise pavedė tvarkyti atsakovei;
priėmė ieškovo reikalavimo
grąžinti vaiką į Lietuvą atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukė.
Nustatęs, kad abu sutuoktiniai
iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to bendras jų gyvenimas
tapo negalimas (CK 3.60, 3.61 straipsnis), teismas pripažino šalių santuoką iširusia
dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas nurodė, kad byloje nėra šalių ginčo dėl
nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo.
Atsižvelgdamas į tai, taip pat remdamasis Prienų rajono savivaldybės
administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada, kad vaiko
gyvenamoji vieta nustatytina su motina, kartu įvertindamas faktą, jog vaikas
daugiau kaip dvejus metus gyvena kartu su atsakove, byloje nėra duomenų, kad ji
netinkamai rūpintųsi ir augintų sūnų, teismas sprendė, jog nepilnamečio L. S.
gyvenamoji vieta nustatytina su jo motina K. S., bei tenkino jos
reikalavimą dėl sūnaus išlaikymo priteisimo, pažymėdamas, kad ieškovas sutinka
su atsakovės prašoma priteisti išlaikymo suma. Nustatydamas ieškovo bendravimo
su vaiku tvarką, teismas pripažino, kad atsakovės įpareigojimas kelis kartus
atvežti sūnų į Lietuvą, po to jį pasiimti oro uoste Lietuvoje būtų sunkiai
įvykdomas ir, be to, pažeistų atsakovės teises bei teisėtus interesus, nes ji turi
nuolatinį darbą ir objektyviai negalėtų visada vykdyti teismo nustatytų
įpareigojimų. Teismo nuomone, ieškovas, turėdamas ne tik teisę, bet ir pareigą
dalyvauti auklėjant vaiką, gali atvykti į sūnaus gyvenamąją vietą, pasiimti jį (priežasčių,
dėl kurių jis negalėtų to padaryti, ieškovas nenurodė) ir kartu leisti laiką,
neribojant jo galimybės išsivežti vaiką į Lietuvą ar į kitas šalis atostogoms
praleisti, nustatytą dieną grąžinant sūnų jo motinai vaiko gyvenamosios vietos
adresu. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškovo prašymą praleisti visas sūnaus
pavasario ir vasaros atostogas kartu su juo, nurodydamas, kad šio reikalavimo
patenkinimas pažeistų ne tik atsakovės, bet ir nepilnamečio vaiko teises,
teisėtus interesus bei pagrįstus lūkesčius dalį pavasario ar vasaros atostogų
praleisti kartu su motina.
Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010
m. rugsėjo 9 d. nutartimi Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio
26 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Spręsdama dėl ieškovo ginčijamos pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta nepilnamečio vaiko
gyvenamoji vieta kartu su atsakove, teisėjų kolegija nustatė, kad nei ieškovas,
nei atsakovė nedalyvavo 2010 m. sausio 12 d. vykusiame pirmosios
instancijos teismo posėdyje, po kurio buvo priimtas skundžiamas sprendimas, jiems
atstovavo advokatai (CPK 51 straipsnis). Ieškovo atstovė teismo posėdžio
metu nurodė, jog ieškovas sutinka, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su
motina ir kad iš jo būtų priteista sūnui išlaikyti po 250 Lt kas mėnesį mokamų
periodinių išmokų iki jo pilnametystės. Nurodyti ieškovo atstovės paaiškinimai užfiksuoti
2010 m. sausio 12 d. teismo posėdžio protokole, ir dėl jų CPK nustatyta tvarka nepareikšta
jokių pastabų. Pirmosios instancijos teismas, pagal tokią ieškovo pareikštą nuomonę
konstatavęs, kad nėra šalių ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos, patenkino
atsakovės prašymus nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja ir priteisti
iš ieškovo nurodyto dydžio sūnaus išlaikymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai išsprendusiu šalių
nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, ir šios teismo
sprendimo dalies nekeitė, o ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais ši
buvo ginčijama, atmetė. Teisėjų kolegija, be to, nurodė, kad atsižvelgia į Vaiko
teisių apsaugos skyriaus specialisto išvadą, jog vaiko gyvenimas su motina
atitinka jo interesus, taip pat į tai, kad mažametis vaikas nuo gimimo nuolat
gyvena su motina ir kad byloje nepateikta duomenų, jog ji negalės užtikrinti
sūnui normalių gyvenimo sąlygų. Ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nerinko duomenų apie vaiko gyvenimo
ir buities sąlygas Anglijoje, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais, nes,
ieškovui sutikus su atsakovės reikalavimu nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą kartu
su ja, šalių ginčo dėl to nebuvo ir teismas neturėjo pagrindo rinkti papildomus
įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, duomenys, kuriuos pateikė atsakovė,
nesudaro pagrindo pripažinti, kad vaikui nebus sudaryta tinkamų sąlygų jo
raidai. Ieškovo apeliaciniame skunde nesant jokių argumentų dėl iš jo priteisto
sūnaus išlaikymo dydžio nepagrįstumo, teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo
keisti teismo sprendimo dalį dėl vaiko išlaikymo priteisimo. Pripažindama
pagrįstu teismo sprendimą iš dalies tenkinti ieškovo prašymą dėl jo bendravimo
su sūnumi tvarkos nustatymo, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, prašydamas
nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią žiemos ir vasaros atostogų
metu atsakovė atveža sūnų į Lietuvą, čia ieškovas jį pasiima ir vėliau grąžina
vaiką atsakovei Vilniaus oro uoste, susijęs tik su padėtimi, kada vaikas gyvens
užsienyje, tuo tarpu teismas pagrįstai nustatė ieškovo bendravimo su sūnumi
tvarką, nepriklausomą nuo to, kur jis gyvens. Dėl apeliaciniame skunde ieškovo
suformuluoto alternatyvaus prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo teisėjų kolegija
pažymėjo, kad skunde nenurodyta jokio įstatyme nustatyto pagrindo, kuriuo remdamasis
apeliacinės instancijos teismas turėtų tenkinti šį ieškovo prašymą; nagrinėjant
bylą apeliacine tvarka tokių pagrindų taip pat nenustatyta.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti
naują sprendimą, kuriuo nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su
juo. Šis kasatoriaus prašymas argumentuojamas tuo, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 3.174 straipsnio
normas, pažeisdami Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamos praktikos, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo
klausimą sprendė, visiškai neišsiaiškinę vaiko gyvenimo su motina (atsakove),
gyvenančia Anglijoje, sąlygų, jos materialinės padėties, nenustatę sūnaus
psichologinio ryšio su kiekvienu iš tėvų. Kasatoriaus teigimu, priešingai nei
teigiama apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, pirmosios
instancijos teismo posėdžių metu buvo teikiami prašymai pareikalauti, kad
atsakovė pateiktų duomenis apie vaiko buities bei kitas gyvenimo sąlygas
Anglijoje, ir, tik gavus teigiamą vaiko gyvenamosios aplinkos įvertinimą, nustatyti
sūnaus gyvenamąją vietą kartu su motina. Teismai ne kartą įpareigojo atsakovės
atstovę tokius duomenis pateikti, tačiau šių nebuvo pateikta. Taigi teismai nustatė
vaiko gyvenamąją vietą kartu su atsakove, nesant byloje jokių rašytinių duomenų
apie sūnaus gyvenimo sąlygas bei aplinką Anglijoje, ir kartu visiškai
neatsižvelgdami į tai, kad pagal byloje esantį kasatoriaus gyvenamosios vietos
buities sąlygų aktą yra visiškai tinkamos sąlygos vaikui gyventi kartu su juo.
Kasatorius pažymi, kad jeigu byloje būtų surinkta pakankamai duomenų,
patvirtinančių saugią, visapusišką vaiko raidą, jo teisę į būstą ir kitų
poreikių patenkinimą užtikrinančią aplinką, jis neprieštarautų dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo kartu su atsakove. Be to, kasatoriaus teigimu,
teismų nustatyta jo bendravimo su sūnumi tvarka nesudaro jam jokios realios
galimybės susitikti su vaiku, nes jis nežino, kur šis gyvena. Teismai,
spręsdami dėl bendravimo su vaiku tvarkos, į tai neatsižvelgė, jokių įrodymų
apie sūnaus gyvenamąją vietą iš atsakovės neišreikalavo (byloje pateikta būsto
nuomos sutartis yra pasibaigusi), ir taip atėmė iš vaiko tėvo bet kokią
galimybę bendrauti su sūnumi. Kasatoriaus tvirtinimu, teismų nustatyta
bendravimo su vaiku tvarka yra formali ir neįgyvendinama.
Atsiliepimų į kasacinį
skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje
byloje yra keliamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios
vietos nustatymą su vienu iš tėvų (CK 3.174 straipsnio taikymas),
aiškinimo ir taikymo. Kasatorius taip pat kelia klausimus dėl teismo vaidmens
ir įrodinėjimo proceso specifikos nagrinėjant ginčus dėl vaikų. Tai teisės
klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.
Kasatorius
kasacinį skundą grindžia tuo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnio
normas, pažeidė Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijas, Vaiko teisių apsaugos
pagrindų įstatymo nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos praktikos. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų aplinkybių. CPK 353 straipsnio
2 dalyje nustatyta kasacinio teismo teisė peržengti kasacinio skundo
ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Aukščiausiojo Teismo praktikoje
ne kartą pabrėžta, kad bylų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
nagrinėjimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga. Nepriklausomai nuo to,
kad šeimos bylos yra nagrinėjamos civiline teisena, jos priklauso
nedispozityvių bylų grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d.
nutartis civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008).
Tokiuose bylose nagrinėjama daug klausimų, susijusių su viešuoju interesu,
taigi pagal CPK 376 straipsnį teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus,
kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų,
labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d.
nutartis civilinėje byloje S. L. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-207/2008,
2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje E. G. v. R. G.,
bylos Nr. 3K-3-243/2008, 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje
byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007). Šių
bylų specifika jas nagrinėjant reikalauja ne tik aktyvaus teismo, tačiau ir betarpiško
bei aktyvaus valstybinių įstaigų ir institucijų, atsakingų už vaikų teisių
apsaugą, vaidmens. Aktyvus teismo vaidmuo yra ypač reikalingas tais atvejais,
kai sprendžiami klausimai dėl neteisėto vaiko negražinimo, nustatinėjama jo
gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų separacijos ar santuokos nutraukimo atveju,
taip pat sprendžiami kiti klausimai, kurių išsprendimas tiesiogiai turės įtakos
tolesnei vaiko raidai – jo gyvenimo sąlygoms, jį supsiančiai socialinei
aplinkai, jo teisėms į bendravimą su kitu tėvu, kitais šeimos nariais, taip pat
kitiems vaiko interesams. Aktyvus teismo vaidmuo įtvirtintas CPK 376 straipsnyje
ir CK trečiojoje knygoje įtvirtintose
proceso teisės normose (CPK 375 straipsnio 2 dalis). Nurodytos
kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais
šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai
išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis); atsižvelgdamas į ieškinio
(priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes,
peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y.patenkinti daugiau
reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra
tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis), kt. Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti
nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus
interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v.
A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008, 2006 m. gruodžio 11 d.
nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr.
3K-3-653/2006).
Kadangi šioje
byloje sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra
susijęs su viešuoju interesu, tai kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nėra
saistomas kasacinio skundo ribų ir gali pasisakyti dėl teisės normų, reikšmingų
šio ginčo išsprendimui, aiškinimo ir taikymo (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl
2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento
(EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių
su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio
reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas
Nr. 2201/2003) taikymo ir Reglamente Nr. 2201/2003 nustatyto
tiesioginio ir netiesioginio teismų bei centrinių institucijų bendradarbiavimo
Reglamento
Nr. 2201/2003 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio
teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu
skyriumi (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia bei tėvų pareigų
skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kai šių klausimų
sprendimas susijęs su kelių valstybių narių teismų jurisdikcija. Reglamento
Nr. 2201/2003 8 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti
bylą, susijusią su tėvų pareigomis vaikui, turi tos valstybės narės teismai,
kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, kai byla patenka teismo žinion.
Reglamente Nr.
2201/2003 įtvirtinta skirtingų valstybių narių teismų pareiga, siekiant kuo
operatyvesnio ir labiausiai vaiko interesus atitinkančio sprendimo,
bendradarbiauti priimant sprendimus bylose, susijusiose su tėvų pareigomis
vaikams, tokių teismų sprendimų perdavimo ir pripažinimo tvarka, taip pat
pareiga bendradarbiauti Centrinėms institucijoms, atsakingoms už vaikų teisių
apsaugą. Teismų bendradarbiavimo principo įtvirtinimas Reglamente
Nr. 2201/2003 teismus įpareigoja ir įgalina bendradarbiauti, o nustatytas
mechanizmas numato teismams galimybę bendradarbiauti tiesiogiai ir
netiesiogiai. Teismų tiesioginis bendradarbiavimas reiškia, kad teismai
tiesiogiai susisiekia vienas su kitu, keičiasi informacija, priimtais
procesiniais sprendimais, vykusių teismo posėdžių protokolais, prireikus
aiškinasi visas su bylos nagrinėjimu susijusias aplinkybes ir kartu siekia
operatyvaus bylos išnagrinėjimo. Teismai taip pat gali bendradarbiauti
netiesiogiai, per Centrines institucijas. Netiesioginio bendradarbiavimo atveju
bylos nagrinėjimo metu iškilus klausimams, kurių sprendimas susijęs su
informacija iš kitos ES valstybės narės teismo ar institucijos, teismai gali
kreiptis į savo šalies Centrinę instituciją, kuri pagal Reglamentą
Nr. 2201/2003 turi padėti teismui gauti visą reikalingą informaciją.
Reglamento Nr. 22001/2003 25 konstatuojamoji dalis taip pat įtvirtina
centrinių institucijų bendradarbiavimo pareigą apskritai ir nagrinėjant
konkrečias bylas, siekiant draugiškai išspręsti šeimos ginčus su tėvų pareigomis
susijusiose bylose. Reglamento Nr. 2201/2003 55-58 straipsniai
detalizuoja šią centrinių institucijų bendradarbiavimo pareigą numatant, kad
centrinės institucijos bendradarbiauja kitos valstybės narės centrinės
institucijos arba tėvų pareigų turėtojo prašymu (Nr. 2201/2003
55 straipsnio 1 dalis), o bendradarbiaujant renka ir keičiasi
informacija, teikia informaciją ir pagalbą tėvų pareigų turėtojams, lengvina
komunikaciją tarp teismų, teikia informaciją ir pagalbą, reikalingą teismams
taikant Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnį, taip pat padeda tėvų
pareigų turėtojams susitarti tarpininkaujant ar kitomis priemonėmis ir
lengvinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą šiuo tikslu.
Nagrinėjamoje
byloje pagrindas taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003 atsirado po to, kai
atsakovė, laikinai išvykusi į Didžiąją Britaniją su kasatoriaus ir jos vaiku
bei turėdama kasatoriaus leidimą laikinam jų bendro vaiko išvežimui, iš
Didžiosios Britanijos negrįžo. Taigi atsakovei kartu su vaiku pasilikus gyventi
Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos teismai privalėjo taikyti Reglamente
Nr. 2201/2003 nustatytas taisykles, vertindami informaciją apie galbūt
Didžiojoje Britanijoje vykstančius teismo procesus, spręsdami dėl jurisdikcijos
perdavimo, gaudami iš Didžiosios Britanijos įrodymus ir kt.
Bylą nagrinėję
teismai rėmėsi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais bei šalių atstovų į
bylą pateiktais neoficialiais duomenis, kad Didžiojoje Britanijoje yra
nagrinėjama byla dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą (į bylą pateikta atsakovės
pareiškimo Didžiosios Britanijos teismui kopija (T. 2, b.l. 17-27), kuri kasatoriaus
atstovės patvirtinta kaip „nuorašas tikras“, pateikta lietuvių kalba, jo
originalo byloje nėra). Pagal šalių ir jų atstovų paaiškinimus Didžiojoje
Britanijoje nagrinėjamoje byloje buvo priimtas sprendimas negrąžinti vaiko į
Lietuvą. Byloje nėra duomenų, kad tokios bylos posėdžio protokolas, taip pat Didžiosios
Britanijos teisme priimtas sprendimas, būtų perduoti Lietuvos teismui pagal
Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta
priėmusio sprendimą dėl negrąžinimo teismo pareiga tiesiogiai arba per savo
centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų
dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės,
kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę
gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai,
kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. Reglamentas Nr. 2201/2003
11 straipsnio 7 dalyje nustato atitinkamą pareigą teismams, gavus
tokią informaciją, pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per
tris mėnesius nuo pranešimo gavimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų
apsvarstyti vaiko globos klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareikšti
reikalavimą dėl vaiko grąžinimo yra išimtinė kasatoriaus teisė, todėl,
kasatoriui tokio reikalavimo šioje byloje atsisakius, Reglamento
Nr. 2201/2003 11 straipsnio 7 dalies taikymas nenagrinėjamas.
Byloje taip pat
pateiktas Aukštojo Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 26 d. prašymo
perduoti bylą Anglijos Aukštojo Teismo jurisdikcijai remiantis tuo, kad
atsakovė, vaiko motina, gyvena Didžiojoje Britanijoje, nuorašas (T. 4, b.l. 1-9).
Šis prašymas į bylą pateiktas atsakovės atstovės, jos patvirtintas kaip
„nuorašas tikras“, jis nebuvo perduotas Reglamento Nr. 2201/2003 nustatyta
tvarka ir neatitinka įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų. Aukštasis
Teisingumo Teismas prašymą grindė Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnio
3 dalies d punkto nuostata. Šis reglamentavimas nurodo, kad valstybės
narės teismai, turintys jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės (šioje byloje
tokie yra Lietuvos teismai), gali perduoti bylą nagrinėti kitos valstybės narės,
su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismui pagal jo pateiktą prašymą, jeigu
toks bylos perdavimas labiausiai atitinka vaiko interesus. Teisėjų kolegija
pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, gavę atsakovės atstovės pateiktą
informaciją, turėjo imtis jiems prieinamų priemonių ir, tiesiogiai arba
netiesiogiai bendradarbiaudami su Aukštojo Teisingumo Teismo Šeimos skyriumi,
išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su nurodytu prašymu ir įvertinti jo
pagrįstumą. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 15 straipsnį bylos perdavimo
teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą, klausimas gali būti sprendžiamas ir
teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės (nagrinėjamu atveju –
Lietuvos teismų), iniciatyva. Kasacinis teismas vertina, kad pagal esamas
aplinkybes perduoti šią bylą nagrinėti Didžiosios Britanijos teismams būtų
netikslinga dėl šių priežasčių. Pirma, ši byla buvo iškelta Lietuvos teisme ir
jame pradėta nagrinėti pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį, o
atsakovė nuolatinę gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje įgijo tuo metu, kai
byla jau buvo nagrinėjama Lietuvos teismuose. Antra, byloje nėra duomenų, kad
šiuo metu Didžiojoje Britanijoje būtų nagrinėjama kokia nors byla, susijusi su
to paties vaiko interesais. Trečia, byla Lietuvos Respublikos teismuose nagrinėjama
jau beveik ketverius metus, du kartus nagrinėta pirmosios instancijos ir du –
apeliacinės instancijos teisme, visą šį laiką buvo renkami įrodymai ir pildoma
bylos medžiaga, todėl bylos perdavimas Didžiosios Britanijos teismų žinion
užvilkintų procesą ir lemtų šalims neproporcingas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl aktyvaus
teismo vaidmens nagrinėjant šeimos bylas ir teismų bei centrinių institucijų
bendradarbiavimo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 kaip priemonės užtikrinti
operatyvų šeimos bylų nagrinėjimą
Bylose, kuriose
sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, ypač
svarbu užtikrinti operatyvumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą
pabrėžęs, kad šeimos bylose laiko veiksnys gali turėti lemiamos reikšmės vaiko
ir tėvo, su kuriuo jis negyvena, santykiams, dėl to jos laikomos
prioritetinėmis ir reikalauja skubiai nagrinėti (žr., pvz., Eberhard and M.
v. Slovenia, No. 8673/05, 9733/05, 2009 m. gruodžio 1 d.
sprendimas, Ignaccolo-Zenide v. Romania,
no. 31679/96 2000 m. sausio 25 d. sprendimas ir kt.).
Operatyvus ir
greitas šeimos bylų nagrinėjimas, be kita ko, reiškia, kad teismas, aktyviai
dalyvaudamas renkant įrodymus ir aiškinantis visas bylai svarbias aplinkybes,
turi užtikrinti, kad proceso dalyviai nepiktnaudžiautų jiems suteikiamomis
teisėmis, jomis naudotųsi atsakingai ir protingai, nepagrįstai neužvilkintų
bylos nagrinėjimo, kad bendradarbiautų ne tik siekdami išsiaiškinti visas bylai
svarbias aplinkybes, bet ir užtikrindami, kad tokios bylos bus išnagrinėtos kuo
operatyviau. Teismas, matydamas, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepagrįstai
vilkina procesą, turėtų svarstyti dėl teismo nuobaudų tokiems proceso dalyviams
skyrimo (CPK X skyriaus nuostatos).
Minėta, kad
teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su vaikų interesais, pagal Reglamento
Nr. 2201/2003 nuostatas su kitų valstybių narių teismais bendradarbiauja
tiesiogiai arba netiesiogiai, per Centrines institucijas. Vertinant centrinėms
institucijoms nustatytų pareigų visumą, akivaizdu, kad, numatant tokias pareigas
centrinėms institucijoms, yra siekiama kuo betarpiškiau joms bendradarbiaujant
padėti surinkti visus būtinus įrodymus bei informaciją ir užtikrinti, kad
bylos, susijusios su tėvų pareigomis vaikams, būtų išnagrinėtos išsamiai ir per
kuo trumpesnį įmanomą laiką. Lietuvos Respublika yra nurodžiusi dvi centrines
institucijas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 53 straipsnį – Teisingumo
ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Byloje nėra duomenų,
kad šios institucijos būtų informuotos apie neteisėtą vaiko negrąžinimą, būtų
bendradarbiavusios tam, kad būtų surinkti įrodymai, reikalingi byloje, nors,
kaip akivaizdu iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, toks poreikis buvo. Teismai,
nagrinėdami šią bylą, turėjo galimybę kreiptis į centrinę instituciją Lietuvoje
per Prienų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių arba, pastarajam
neveikiant, tiesiogiai, ir taip užtikrinti, kad būtų laikomasi ne tik
Reglamente Nr. 2201/2003 numatytos centrinių institucijų bendradarbiavimo
pareigos, tačiau ir visų objektyvių, išsamių ir bylai svarbių aplinkybių
išsiaiškinimo pareigos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Prienų rajono
apylinkės teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą, susisiekė su Valstybės vaiko
teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (T. 1, b. l. 158) ir teismui
buvo suteikta informacijos tiek apie galimybę jam aktyviai rinkti įrodymus,
tiek apie centrinę instituciją įrodymams rinkti, tačiau teismas tokia
informacija, nors ji buvo gauta pasirengimo bylą nagrinėti stadijoje,
nepasinaudojo.
Šią bylą pirmą kartą
nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nepateikė teismui įrodymų
apie savo gaunamas pajamas ir turtinę padėtį, taip pat vaiko išlaikymo
pagrindimą. Apeliacinės instancijos teismas 2008 m. gruodžio 23 d.
nutartyje, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, pagrįstai
nurodė, kad atsakovė tokių duomenų nepateikė, o pateiktieji neatitinka
įrodymams keliamų reikalavimų (T. 3, b.l. 92). Apeliacinės
instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė teismo dėmesį į tai, kad
pastarasis, atsakovei nepateikus reikiamų įrodymų, privalėjo pats būti aktyvus
ir rinkti įrodymus pagal 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentą (EB)
Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo
renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose. Bylą pakartotinai
nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis teismas nurodytų proceso trūkumų
neištaisė, nepradėjo bendradarbiauti su Didžiosios Britanijos teismu tiesiogiai
ar per valstybių centrines institucijas, nesiėmė aktyvaus vaidmens ir neužtikrino,
kad visa bylai nagrinėti reikalinga informacija bei visi būtini, įrodymų
leistinumui keliamus reikalavimus atitinkantys įrodymai būtų surinkti šioje
byloje.
Dėl teismo
pareigos nagrinėti vaiko gyvenimo sąlygas nustatinėjant vaiko gyvenamąją vietą
su vienu iš tėvų
Kasatorius
kasaciniame skunde nurodo, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, neišsiaiškinus
vaiko gyvenamosios aplinkos, buities sąlygų ir atsakovės materialinės padėties.
Kasacinio
teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl
nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš
tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių
vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas,
kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų,
tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę
sudaryti vaikui tinkamas raidos sąlygas, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio
santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 14 d. nutartis
civilinėje byloje A. M. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-58/2002; 2007 m.
gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. I. Č.,
bylos Nr. 3K-3-555/2007; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje T. K.
v. G. K., bylos Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis
civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr.
3K-3-24/2010). Nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės liko
neišsiaiškintos. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad, ieškovui sutikus su atsakovės
reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ja, teismas neturėjo
pagrindo rinkti papildomus įrodymus.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo yra pagrindinis vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būdas (CK
3.169 straipsnio 1 dalis). Ar konkrečiu atveju tėvai sutaria dėl vaiko
gyvenamosios vietos, nustatoma atsižvelgiant į jų pareiškimus, aplinkybes,
kuriomis atitinkami pareiškimai padaryti ir kt. Sutarti dėl vaiko gyvenamosios
vietos nustatymo tėvai gali ir teismo procese, pradėjus nagrinėti su tuo
susijusią bylą. Nagrinėjamoje byloje teismai padarė klaidingą išvadą, kad
ieškovas sutinka su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu kartu su atsakove. Iš
tiesų, nors ieškovas kategoriškai neprieštaravo tam, kad vaikas gyventų su
atsakove, tačiau toks jo pareiškimas buvo siejamas su prašymais ištirti vaiko
buities bei kitas gyvenimo sąlygas, įvertinti vaiko gyvenamąją aplinką. Toks
ieškovo pareiškimas neatleido teismų nuo pareigos išsiaiškinti visas bylai
reikšmingas aplinkybes. Taip pat nepagrįsta teismų išvada dėl to, kad
kasatorius sutiko su atsakovės reikalavimu dėl vaiko gyvenamosios vietos
nustatymo kartu su ja. Iš bylos duomenų matyti, kad posėdyje, kuriame kasatoriaus
atstovė pareiškė, jog sutinka su reikalavimu dėl vaiko gyvenamosios vietos su
atsakove nustatymo, kasatorius nedalyvavo. CPK 59 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas pripažinti ieškinį (kaip ir
atsisakyti ieškinio) turi būti atskirai aptartas įgaliojime. Kasatoriaus ir jo
atstovės 2007 m. balandžio 20 d. sudarytoje
atstovavimo sutartyje (T. 1, b. l. 26) tokia teisė nebuvo aptarta,
todėl teismai neturėjo pagrindo vertinti, kad kasatorius atsisakė savo ieškinio
reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo.
CK 3.178 straipsnio
1 dalyje nustatytas privalomas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos
dalyvavimas nagrinėjant ginčus dėl vaikų neturi būti suvokiamas formaliai; taip
pat formaliai neturi būti suvokiama vaiko teisių apsaugos institucijos teismui
pateikiama išvada, nurodyta CK 3.178 straipsnio 2 dalyje.
Kasatorius 2007 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Prienų rajono
savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybą (T. 1, b. l. 21),
nurodydamas, kad atsakovė su vaiku laikinai išvyko į Londoną ir negrįžo, o jis
jau keturis mėnesius neturi jokių žinių apie savo sūnų. Kasatorius prašė padėti
sužinoti jo sūnaus dabartinę gyvenamąją vietą, taip pat padėti jam susigrąžinti
sūnų, suteikti galimybę juo rūpintis ir dalyvauti jį auklėjant. 2007 m.
balandžio 26 d. Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių
apsaugos skyrius atsakė į šį ieškovo prašymą (T. 1, b. l. 22), tačiau
atsakymas buvo formalus ir neišsamus, o vaikų teisių apsaugos institucijos
pareiga vienam iš tėvų pareigų turėtojų padėti gauti visą svarbią informaciją
apie savo sūnų, susisiekti su centrine įstaiga Lietuvoje, liko neįgyvendinta.
Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
vykdydamas CK 3.178 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą,
2007 m. rugpjūčio 16 d. byloje dėl vaiko išvežimo ir negrąžinimo į
Lietuvą pateikė išvadą (T. 1, b. l. 43). Ši išvada byloje – formali
ir neišsami, nepateikta duomenų apie vaiko gyvenimo sąlygas, o jei tokių pateikti
neįmanoma – nenurodyta, kokių veiksmų imtasi tam, kad reikalinga informacija
būtų surinkta. Vaiko teisių apsaugos institucijos pozicija bylose, kuriose nagrinėjami
vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo ir kiti su svarbiais vaiko
interesais susiję klausimai, privalo būti aktyvi, o teismai turi reikalauti ne
formalios, tačiau išsamios ir svarbias aplinkybes atskleidžiančios išvados.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad byloje nebuvo surinkti ir įvertinti reikalingi įrodymai bei
tinkamai nenustatytos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl vaiko
gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, dėl to galėjo būti priimtas
neteisėtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip
nurodyta pirmiau, nors byla nagrinėjama jau beveik ketverius metus, pirmosios
instancijos teismas, du kartus nagrinėdamas šią bylą, nesurinko visų reikalingų
įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine
tvarka, nurodė šiuos trūkumus, tačiau jie pakartotinai nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme nebuvo ištaisyti. Vertinant, kad pakartotinis
bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui lemtų dar ilgesnį bylos nagrinėjimą,
tikslinga šią bylos dalį grąžinti pakartotinai nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui, kuris, pakartotinai nagrinėdamas bylą, turėtų užtikrinti,
kad būtų surinkti visi reikalingi įrodymai ir išsiaiškintos visos reikšmingos
aplinkybės. Pakartotinai nagrinėjant šią bylą, joje būtina gauti tinkamą vaiko
teisių apsaugos institucijos išvadą. Panaikinus apeliacinio teismo nutarties
dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl
nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, naikintina bei grąžintina
nagrinėti iš naujo ir nutarties dalis, kurioje išspręsti susiję reikalavimai
dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, atsakovės įpareigojimo informuoti ieškovą apie vaiko gyvenamosios vietos adresą
bei kontaktinius duomenis, išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovės
šių lėšų tvarkytoja paskyrimo.
Dėl kitose
valstybėse išduotų dokumentų vertinimo
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad būtina pasisakyti dėl dokumentų, teikiamų kaip įrodymų bylose
su tarptautiniu elementu, vertinimo.
Kai į bylą kaip
įrodymai teikiami kitoje Europos Sąjungos valstybėse narėse gauti dokumentai,
jų leistinumas ir priimtinumas nustatinėjamas, pirma, patikrinant, ar šie
dokumentai yra teikiami remiantis vienu iš tiesioginio taikymo dokumentų
(reglamentų). Tokią specialią tvarką, be kita ko, nustato Reglamentas
Nr. 2201/2003, 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo
renkant įrodymus civilinėse arba komercinėse bylose, 2000 m. gruodžio 22 d.
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo. Antra, jei įrodymai į
civilinę bylą, nagrinėjamą Lietuvos teismuose, yra teikiami ne pagal konkretaus
reglamento nustatytą tvarką ir jie yra išduoti oficialios valstybės valdžios
institucijos kitoje valstybėje, turi būti vadovaujamasi 1961 m. spalio
5 d. Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo
panaikinimo, kai valstybė, kurios institucijos išdavė konkretų dokumentą, yra
susitariančioji valstybė minėtos konvencijos prasme. Konvencijos 4 straipsnyje
nurodyta pažyma „Apostille“, kuria vadovaujantis yra patvirtinamas parašo
tikrumas, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigos ir, kai reikia, dokumente
esančio antspaudo arba ženklo tapatumas. Pagal Konvencijos 8 straipsnį dvi
ar kelios susitariančiosios valstybės gali sudaryti sutartis, susitarimus ar
konvencijas, kuriose nustato parašui, antspaudu ar ženklui patvirtinti
reikalingus formalumus. Dokumentai, pateikiami į bylą remiantis šios
konvencijos nuostatomis, turėtų būti išverčiami į valstybinę kalbą ir,
patvirtinus vertimus bei dokumentų kopijų tikrumą, teikiami į bylą kaip
įrodymai.
Nagrinėjant šią
bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme teismas nurodė, kad atsakovės
pateikti įrodymai neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, tačiau šis trūkumas
nebuvo ištaisytas bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Atsakovė į bylą
pateikė Didžiojoje Britanijoje gautus įrodymus: policijos įstaigos pranešimą,
laikinas nuomos sutartis, dokumentus apie jos gaunamus kreditus bei jai
suteiktą socialinio draudimo numerį, išvadą iš vaiko darželio (T. 2, b.l.
74), gyvenimo sąlygų įvertinimą (T. 3, b.l. 6-15). Didžioji dauguma byloje
esančių įrodymų – tai dokumentai, išduoti oficialių valstybės institucijų,
todėl pakartotinai nagrinėjant bylą įvertintina, ar šie dokumentai atitinka
įrodymams keliamus reikalavimus.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas,
pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 133 Lt žyminio mokesčio. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. pažymos apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 41,03 Lt
procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Atsižvelgiant į procesinę šios bylos
baigtį, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d.
nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos
nustatymo, atsakovės įpareigojimo informuoti ieškovą
apie vaiko gyvenamosios vietos adresą, kontaktinius telefonus ir elektroninio
ryšio priemones bei apie bet kuriuos šių duomenų pasikeitimus, išlaikymo
vaikui priteisimo bei atsakovės šių lėšų tvarkytoja paskyrimo, ir perduoti šią
bylos dalį nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.
Panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Kitą Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 9 d.
nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalis dėl šalių santuokos nutraukimo ir joms paliktinų pavardžių, taip pat dėl ieškovo
atsisakymo nuo reikalavimo įpareigoti atsakovę grąžinti sūnų į Lietuvą ir šios
bylos dalies nutraukimo, palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)9) iš
atsakovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 133 (vieną
šimtą trisdešimt tris) Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš
atsakovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į
valstybės biudžetą 41,03 Lt (keturiasdešimt vieną litą 3 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus
Grabinskas
Sigita
Rudėnaitė