Administracinė byla
Nr. AS146–10/2010
Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus
Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos
pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus
miesto savivaldybės tarybai dėl neveikimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas Vyriausybės
atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 2–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės
tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas
ir patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu prašymą patenkino ir
įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 2 mėnesius nuo
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35
straipsnio 1 dalies nuostatas ir priimti sprendimą dėl seniūnaičių sueigos
nuostatų patvirtinimo.
Pareiškėjas Vyriausybės
atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė
prašymą (b. l. 55-56) išaiškinti 2009 m. rugpjūčio 31 d. teismo sprendimo
rezoliucinės dalies nuostatą „įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės
tarybą per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti
Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priimti
sprendimą dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo“. Prašyme nurodė
manantis, kad teismui priėmus tokį sprendimą, atsakovo sprendimas dėl
seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo gali būti tiek teigiamas, tiek
neigiamas.
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas, 2009 m. spalio 1 d. nutartimi išnagrinėjęs Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą, jį
patenkino ir nutarė išaiškinti 2009 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apygardos
administracinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį taip: „įpareigoti atsakovę
Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per du mėnesius nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 str. 1 d.
nuostatas ir priimti sprendimą dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo –
patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus“.
Nutartyje dėl sprendimo
išaiškinimo teismas, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjo teisė kreiptis į
teismą atsiranda, kai savivaldybės administravimo subjektas „neįgyvendina
įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų“. Aiškindama šią nuostatą lingvistiniu
bei teleologiniu (įstatymo tikslo, suformuluoto Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 1 str.) teisės aiškinimo metodais, kolegija pažymėjo, kad ji
yra taikoma situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia
taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas
(nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Tai, anot
teismo, reiškia, kad (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2
d. taikymo požiūriu) įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės
administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio
yra suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai, nes pats įstatymas
įpareigoja atsakovą vykdyti jam priskirtas funkcijas, todėl priėjo prie išvados,
kad atsakovas įpareigotinas patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus.
III.
Pareiškėjas pateikė
atskirąjį skundą (b. l. 75-77) dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti
skundžiamą nutartį ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą
išaiškinti sprendimą atmesti.
Atskirąjį skundą grindžia
šiais motyvais:
1. Teismas iš esmės
pakeitė sprendimo rezoliucinę dalį, papildydamas ją žodžiais „patvirtinti
seniūnaičių sueigos nuostatus“, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos
teismo sprendimo aiškinimo teisenoje rezoliucinės teismo sprendimo dalies
pakeitimas yra negalimas.
2. Prašyme dėl 2009 m.
rugpjūčio 31 d. sprendimo išaiškinimo pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios
leistų manyti, jog pareiškėjui nėra aišku, kokia yra minėto sprendimo esmė.
Sprendimas yra aiškus, todėl nėra įstatyminės sąlygos jį papildomai aiškinti.
Atsiliepimu į atskirąjį
skundą pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo pareiškėjo
atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas, išaiškinęs 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą nepakeitė jo esmės, nes
atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo reikalavimas patvirtinti seniūnaičių
sueigos nuostatus buvo patenkintas visa apimtimi, išaiškino savo priimtą
sprendimą nurodydamas, jog tinkamu sprendimo įvykdymu bus laikomas sprendimo,
kuriuo bus patvirtinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje
nurodyti seniūnaičių sueigos nuostatai, priėmimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Atskirasis
skundas tenkintinas.
Administracinių bylų
teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismui išaiškinti savo
priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.
Pagal Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. N444-2663/2009,
publikuota Administracinė jurisprudencija Nr. 8 (18), P. 315-318) aiškindamas
sprendimą teismas negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje,
kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Sprendžiant
šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra
būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti)
teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu,
motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai, kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87
straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo), prašoma
išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes
pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94
straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto
sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ
94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas
(antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės
dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti
sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės
situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei skundžiamą teismo sprendimą, iš esmės sutikdama
su atskirojo skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra aiškus ir
suprantamas, pažymi, jog pareiškėjo prašomo išaiškinti teismo sprendimo rezoliucinė
dalis yra pagrįsta nedviprasmiškais, pačiame sprendime nurodytais motyvais, todėl
tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas. Atsakovas pagrįstai atskirajame
skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškindamas
sprendimą jį išplėtė, nurodydamas atitinkamą (kitą) motyvaciją ir sprendimo rezoliucinę
dalį, papildydamas žodžiais „patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus“. Taigi,
atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo prašymo dėl teismo sprendimo
išaiškinimo tenkinimas jame nurodytose ribose nagrinėjamu atveju praktiškai lėmė
ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu, pašalinimą (ABTĮ 94
straipsnio 3 dalis), o motyvacijos, kitaip tariant, teismo sprendimo turinio,
keitimą, kuris yra neleistinas pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį. Todėl,
atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, galima konstatuoti, kad
pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl sprendimo išaiškinimo iš
esmės patenkino nepagrįstai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m.
spalio 1 d. nutartis yra naikintina, o pareiškėjo prašymas dėl sprendimo
išaiškinimo atmestinas.
Pažymėtina, kad
Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės apeliacinės
instancijos teismui nagrinėjant proceso šalies atskirąjį skundą aiškinti
pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį, todėl teismas nepasisako
dėl šalių argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009
m. rugpjūčio 31 d. sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių vertinimu
(interpretavimu).
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009
m. spalio 1 d. nutartį panaikinti.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius