Administracinė byla Nr. eA-2404-261/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00866-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl potvarkio panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kanclerio 2019 m. vasario 1 d. potvarkį Nr. 1PTE-10 „Dėl K. T. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Potvarkis); 2) priteisti pareiškėjui vidutinį jo darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką nuo 2019 m. vasario 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, darbo santykių trukmę skaičiuojant nuo įsidarbinimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (jeigu būtų nustatyta, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas); 3) priteisti pareiškėjui piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ar jų dalį, įskaitant priverstinės pravaikštos laiką; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo būti atleistas iš valstybės tarnybos naujojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, kadangi pareiškėjo eitos funkcijos ir paskirtis išliko, pareigybė realiai panaikinta nebuvo, viešai skelbiami kvalifikaciniai reikalavimai tokiai pareigybei įspėjimo laikotarpiu atitiko pareiškėjo kompetenciją ir kvalifikacinius reikalavimus.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2010 m. kovo 30 d. pareiškėjas pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas VRM Teisės departamente. Nuo 2011–2012 metų pareiškėjo pagrindinės vykdomos funkcijos buvo susijusios su tarptautine veikla (pagal pareigybės aprašymus: tarptautinių sutarčių, susitarimų bei su jais susijusių teisės aktų projektų rengimu ir vertinimu, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisminėse institucijose svarstomų bylų, susijusių su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pavestomis valdymo sritimis, analize, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) priimtų sprendimų vertinimu bei ES pažeidimų procedūrų prieš Lietuvos Respubliką nagrinėjimu). Be tarptautinių sutarčių rengimo/vertinimo pareiškėjas taip pat dirbo nagrinėdamas ES teisminėse institucijose svarstomas bylas <...> teikdamas nuo VRM pozicijas Europos teisės departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl stojimo į šias bylas bei dėl būtinybės keisti teisės aktus, įgyvendinant ESTT sprendimus. Pareiškėjo kvalifikaciniai sugebėjimai bei dalykinės savybės įspėjimo laikotarpiu atitiko specialiųjų reikalavimų kriterijams, keliamiems valstybės tarnautojams, dirbantiems tarptautinio bendradarbiavimo srityje. 2018 m. spalio 26 d. pranešime Nr.1VL-503 dėl pareigų siūlymo pareiškėjas buvo informuotas, kad 2019 m. vasario 4 d. bus panaikinta Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 14 kategorijos) pareigybė, todėl siūloma nuo 2018 m. lapkričio 14 d. būti perkeltam į Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 14 kategorijos) pareigas. Minėtos pareigybės aprašymo 7.3. ir 7.11. papunkčiuose nurodyta, kad šias pareigas einantis darbuotojas, be kitų pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų, rengia ministerijos kompetencijai priskirtinus teisės taikymo aktų, įskaitant teisės aktus, susijusius su ES parama, projektus. Pareiškėjas pažymėjo, kad neturi patirties ES struktūrinių fondų administravimo teisėkūros srityje, ES struktūrinių fondų administravimas yra specifinė sritis, todėl, atsižvelgdamas į turimą kvalifikaciją, šiai pareigybei priskirtas specifines sritis, nesutiko su perkėlimu į šias pareigas. Taip pat pareiškėjui 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr.1VL-539 buvo pasiūlyta būti perkeltam į Administravimo departamento Organizacinio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigas. Atsižvelgęs į tai, kad pareigybė nesusijusi su teisės veikla, pareiškėjas nesutiko dėl perkėlimo.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad 2018 m. spalio 4 d. įsakymu Nr.1V-722 „Dėl Vidaus reikalų ministerijos administracijos padalinių ir pareigybių panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas), nuo 2019 m. vasario 4 d. panaikinami kai kurie VRM padaliniai. Šiuo Įsakymu buvo panaikintos kai kurių valstybės tarnautojų pareigybės (pareiškėjo taip pat) bei pakeistas ministerijos valstybės tarnautojų sąrašas, patvirtintas Vidaus reikalų ministro 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 300. Pertvarkos metu pareiškėjo atliekamos funkcijos nebuvo panaikintos, jos buvo paskirtos kitam administraciniam padaliniui, t. y. Tarptautinio bendradarbiavimo departamentui (vėliau – Tarptautinio bendradarbiavimo grupė). Pasiūlymo eiti pareigas Tarptautinio bendradarbiavimo departamente (Tarptautinio bendradarbiavimo grupėje) pareiškėjas negavo, nors jo turima kvalifikacija ir įgyta darbo patirtis atitiko reikalavimus, keliamus valstybės tarnautojams, dirbantiems tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Įvykus struktūriniams pakeitimams, pagrindinės veiklos funkcijos išliko tos pačios, pareigybių paskirtis nepakito iš esmės. Pareiškėjas sutiko, kad valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ar kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos reikalavimus, ar šie reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai.
5. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, patvirtinus naują VRM administracinę struktūrą, pakeitus organizacinę veiklą, susidarė situacija, kuomet faktiškai nėra galimybės grąžinti pareiškėjo į eitas pareigas iki pareigybės panaikinimo, kadangi šios pareigos (pareigybė, struktūrinis padalinys) nebeegzistuoja. Laikotarpiu nuo pranešimo apie pareigybės panaikinimą iki pareiškėjo atleidimo atsakovui buvo žinomas pareiškėjo teisinis lūkestis dėl paskyrimo į kitas lygiavertes (tarptautinės veiklos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tačiau to tikslingai nebuvo padaryta. Pareiškėjo nuomone, grąžinus jį į eitas pareigas, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip vienerius metus, patirta turtinė ir neturtinė žala, taip pat kompensacija, kurios dydis lygus vienam vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši vidutiniai darbo užmokesčiai.
6. Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. VRM sutiko, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos po pareigybės panaikinimo išliko (kaip VRM funkcijų dalis).
8. Pasisakydamas dėl galimybės atkurti tarnybos santykius, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į tarnybą dėl organizacinių priežasčių (nebėra eitų pareigų). Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skundo teiginys, jog atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos, išreikšta valia nutraukti tarnybos santykius, todėl, pareiškėjo vertinimu, teismui grąžinus jį į eitas pareigas, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, neatitinka tikrovės, nes VRM siūlė pareiškėjui tęsti tarnybą VRM ir neteisinėje, ir teisinėje pareigybėje, tačiau pasiūlymo pareiškėjas nepriėmė.
9. Atsakovas papildomai nurodė, kad tenkinus pareiškėjo turtinį reikalavimą, jis turėtų būti mažinamas pareiškėjo gautos išeitinės išmokos (3 vidutiniai darbo užmokesčiai) dydžiu.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo K. T. skundą atmetė.
11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2019 m. vasario 1 d. potvarkio Nr. 1PTE-10 „Dėl K. T. atleidimo iš pareigų“ pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas taip pat reiškė su tuo susijusius išvestinius reikalavimus – priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir pinigines kompensacijas.
12. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:
12.1. Pareiškėjas iki Potvarkio priėmimo ėjo A lygio 14 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas. Pareiškėjo pareigybės aprašyme be kitų funkcijų buvo numatyta funkcija – vertinti ministerijos kompetencijos ribose parengtų tarptautinių susitarimų ir su jai susijusių teisės aktų projektų atitikimą teisės aktams, teikti pastabas dėl stojimo į ES teisminėse institucijose svarstomas bylas, vertinti ir teikti pastabas bei pasiūlymus dėl reikalingų keisti teisės aktų įgyvendinant ESTT sprendimus, vertinti ir teikti pastabas bei pasiūlymus ministerijos padaliniams rengiant atsakymus susijusius su ES pažeidimų nagrinėjimo procedūromis.
12.2. Įsakymo 1 punktu nuo 2019 m. vasario 4 d. buvo panaikinti VRM administracijos padaliniai, tarp jų Teisės departamentas ir Tarptautinio bendradarbiavimo departamentas, taip pat kai kurios karjeros valstybės tarnautojų pareigybės. Tarp jų ir pareiškėjo Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo pareigybė, o taip pat pripažinti netekusiais galios šių pareigybių aprašymai.
12.3. Vidaus reikalų ministro 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr.1V-655 buvo pakeista VRM administracijos struktūra, numatant, kad šie pakeitimai įsigalioja 2019 m. vasario 5 d. Naujai patvirtintoje VRM administracijos struktūroje buvo numatytas Administravimo departamentas, taip pat šio departamento Teisės ir personalo skyrius. Naujai patvirtintoje struktūroje neliko Tarptautinio bendradarbiavimo departamento ir šio departamento ES reikalų koordinavimo skyriaus ir Tarptautinių ryšių ir sutarčių skyriaus. Siekiant efektyviai formuoti ir įgyvendinti Lietuvos ES tarptautinę politiką vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse, Vidaus reikalų ministro 2018 m. spalio 3 d. įsakymu Nr.1V-718 „Dėl darbo grupės tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti (toliau – ir Darbo grupė).
12.4. 2018 m. spalio 4 d. panešimu apie pareigybės panaikinimą Nr.1VL-431 (toliau – ir Pranešimas apie pareigybės panaikinimą) pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog Įsakymu jo pareigybė bus panaikinta 2019 m. vasario 4 d. Pranešimu apie pareigybės panaikinimą pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog, esant galimybei iki 2019 m. vasario 4 d., pareiškėjui sutikus, jis bus paskirtas į kitas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, o tokių nesant į žemesnės kategorijos pareigas, taip pat nurodyta, kad jei iki 2019 m. vasario 4 d. pareiškėjas į kitas pareigas nebus paskirtas, 2019 m. vasario 4 d. bus atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės panaikinimo.
12.5. 2018 m. spalio 26 d. panešimu dėl pareigų siūlymo Nr.1VL-503 pareiškėjui buvo pasiūlyta nuo 2018 m. lapkričio 12 d. užimti Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 14 kategorijos) pareigas, kurių pareiškėjas atsisakė. 2018 m. lapkričio 16 d. panešimu dėl pareigų siūlymo Nr.1VL-539 pareiškėjui buvo pasiūlyta nuo 2018 m. lapkričio 27 d. užimti Administravimo departamento Organizacinio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigas, kurių pareiškėjas taip pat atsisakė.
12.6. Potvarkiu pareiškėjas 2019 m. vasario 4 d. buvo atleistas iš Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų, pavedant išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir trijų mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką VTĮ 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Nuo 2019 m. balandžio 8 d. pareiškėjas paskirtas į patarėjo pareigas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijoje Teisės taikymo ir personalo skyriuje.
13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis (11 str. 1 d. ir 2 d.) ir jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo nuostatomis (26 str. 1 d., 3 d. 1 ir 9 p.), konstatavo, kad ministras turi plačią diskrecijos laisvę ministerijos darbo organizavimo ir struktūros sutvarkymo srityse.
14. Teismas, atsižvelgdamas į Įsakymą, taip pat į Vidaus reikalų ministro 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr.1V-655 turinį, pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras, turėdamas įgaliojimus ir nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, priėmė sprendimus dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų ir šie pertvarkymai buvo atlikti realiai, apėmė iš esmės visą VRM administracijos struktūrą, t. y. 7 ministerijos administracijos padalinius (departamentus). Po struktūrinių pakeitimų ministerijos administracinėje struktūroje išliko trys departamentai (Administravimo departamentas, Ekonomikos ir finansų departamentas ir Regioninės politikos departamentai) bei du departamentams nepriskirti skyriai (Korupcijos prevencijos skyrius ir Vidaus audito skyrius).
15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo (toliau – ir VTĮ pakeitimo įstatymas) 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui, kurio pareigybė yra panaikinama iki 2019 m. sausio 1 d., apie pareigybės panaikinimą pranešama iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais. VTĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiose VTĮ 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos garantijos taikomos jas įgijusiems asmenims tiek, kiek jiems tos garantijos būtų taikomos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. liepos 1 d.
16. Teismas pažymėjo, kad, jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, pavyzdžiui, pareigybės aprašymą papildžius naujomis funkcijomis ar sumažinus jas, valstybės tarnautojas nesutinka su pakeistu pareigybės aprašymu ir atsisako siūlomų pareigų arba įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose nėra laisvų pareigų, jis iš pareigų atleidžiamas pagal VTĮ 44 str. 1 d. 9 (redakcijos, galiojančios nuo 2019 m. sausio 1 d., 51 str. 1 d. 9 p.).
17. Teismas, vadovaudamasis VTĮ nuostatomis (43 str. 1 d. (įstatymo redakcija galiojusi Pranešimo apie pareigybės panaikinimą momentu)), taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pareiškėją dėl pareigybės panaikinimo informavo 2018 m. spalio 4 d. Pranešimo apie pareigybės panaikinimu, o pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas nuo 2019 m. vasario 4 d. konstatavo, kad atsakovas nepažeidė atleidimo procedūrą reglamentuojančių taisyklių.
18. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo pasiūlytos laisvos to paties A lygio ir 14 kategorijos Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo pareigos. Teismas, atsižvelgęs į šios pareigybės aprašymą, nurodė, kad ji yra susijusi su teisine veikla ir be kitų joje nurodytų funkcijų, joje, kaip ir pareiškėjo ankstesnėje pareigybėje, numatyta funkcija rengti ministerijos kompetencijai priskirtus teisės aktus, įskaitant teisės aktų, susijusius su ES parama, projektus. Taip pat pareiškėjas atsisakė siūlytų kitų Administravimo departamento Organizacinio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 12 kategorijos) pareigų, kurios buvo žemesnės kategorijos ir, kaip matyti iš pareigybės aprašymo, nebuvo teisinio pobūdžio. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas realizavo savo teisę nesutikti su jam siūlomomis kitomis tiek lygiavertėmis, tiek ir nelygiavertėmis pareigomis.
19. Teismas pareiškėjo argumentus, kad pareigybės panaikinimas nebuvo realus ir pagrįstas bei, kad ši pareigybė išliko kitame VRM padalinyje laikė teisiškai nepagrįstais ir vertino kaip subjektyvią pareiškėjo nuomonę. Teismas nurodė, kad, lyginant VRM struktūrą matyti, jog vyko realūs pertvarkymai, t. y. buvo mažinamas VRM departamentų skaičius ir keičiamos jų funkcijos. Be kita ko, buvo panaikintas ir Tarptautinio bendradarbiavimo departamentas (ir šio departamento ES reikalų koordinavimo bei Tarptautinių ryšių ir sutarčių skyriai), kuriam, anot pareiškėjo, buvo priskirtos jo atliekamos funkcijos. Pagal 2018 m. spalio 3 d. Vidaus reikalų ministro įsakymo Nr.1V-718 „Dėl darbo grupės tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti sudarymo“ 2 punktą teikti siūlymus dėl ES politikos formavimo, koordinuoti ES perkėlimą į nacionalinę teisės ir įgyvendinimą, pozicijų dėl stojimo į ES teisminėse institucijose svarstomas bylas rengimą, pozicijų dėl Lietuvai aktualių ir ES aktualių teisėkūros pasiūlymų rengimą, inicijuoti ir koordinuoti tarptautinių sutarčių ir susitarimų bei susijusių teisės aktų projektų rengimą buvo pavesta iš VRM tarnautojų sudarytai Darbo grupei.
20. Teismas paaiškino, kad, nors pareiškėjas skunde nenurodė kokioms konkrečiai pareigybėms buvo priskirtos jo vykdytos funkcijos, tačiau, įvertinęs iš atsakovo išreikalautus Darbo grupės nuostatus ir šios Darbo grupės patarėjų pareigybės aprašymus, teismas konstatavo, kad su pareiškėjo pareigybei priskirtomis funkcijomis (tarptautinių susitarimų ir sutarčių vertinimu bei pastabų ir pasiūlymų teikimu kitiems ministerijos padaliniams rengiant atsakymus susijusius su ES pažeidimų nagrinėjimo procedūromis) iš dalies siejasi patarėjo vykdančio funkcijas veiklos srityje – Lietuvos ES politikos įgyvendinimo vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse funkcijos. Teismas pažymėjo, kad iš šio patarėjo pareigybės aprašymo 5.5 ir 5.6 papunkčių matyti, jog šias funkcijas atliekantis tarnautojas koordinuoja keitimąsi informacija su ES institucijomis ES teisės iki pažeidimo procedūros ir ES teisės pažeidimo procedūros stadijose bei pagal kompetenciją pildo Elektroninės ES teisės pažeidimų posistemės dalį; koordinuoja Lietuvos Respublikos pozicijų dėl stojimo į ES teisinėse institucijose svarstomas bylas ministerijai pavestose srityse rengimą ir pateikimą ES narystės informacinėje sistemoje, organizuoja ES teisminėse institucijose priimtų sprendimų įvertinimą ir aktualumą nacionalinei teisei. Teismas, įvertinęs visą šios pareigybės aprašymą ir jį palyginęs su buvusiu pareiškėjo pareigybės aprašymu, padarė išvadą, kad ši pareigybė savo paskirtimi bei nustatytomis funkcijomis kokybiškai skiriasi nuo buvusios pareiškėjo pareigybės.
21. Teismas pažymėjo, kad pagal Darbo grupės patarėjo vykdančio funkcijas veiklos srityje – Lietuvos ES ir dvišalio, regioninio, daugiašalio bendradarbiavimo politika vidaus reikalų ministrui pavestose valdymo srityse, pareigybės aprašymą numatyta, jog pagal atliekamas funkcijas tarnautojas inicijuoja, vertina ir rengia ministerijos kompetencijai priskiriamų dvišalių tarptautinių teisinio bendradarbiavimo sutarčių ir tarpžinybinių susitarimų projektus, bei jų pasirašymui, tvirtinimui, ratifikavimui ar denonsavimui reikalingus teisės aktų projektus (5.2 p.), teikia nuomonę įstaigoms prie ministerijos dėl tarpžinybinių susitarimų sudarymo tikslingumo ir konsultuoja šių susitarimų rengimo ir derinimo klausimais (5.3 p.). Šios funkcijos tik iš dalies atitiktų pareiškėjo vykdytas funkcijas (vertinant VRM kompetencijos ribose parengtų tarptautinių susitarimų ir su jai susijusių teisės aktų projektų atitikimą teisės aktams), nes be parengtų teisės aktų vertinimo funkcijų grupės patarėjas inicijuoja ir rengia VRM kompetencijai priskiriamų dvišalių tarptautinių teisinio bendradarbiavimo sutarčių ir tarpžinybinių susitarimų projektus. Taip pat atlieka ir kitas pareigybės aprašyme numatytas funkcijas (rengia ir dalyvauja rengiant su ES teisės perkėlimu ir įgyvendinimu susijusius teisės aktų projektus, informaciją ir išvadas; palaiko ryšius su ES tarptautinėmis institucijomis; dalyvauja ir organizuoja ministerijos vadovybės susitikimus su užsienio organizacijų ir ES institucijų atstovais; pagal kompetenciją dalyvauja ir atstovauja Lietuvos Respublikos interesus ES ir tarptautinių organizacijų susitikimuose).
22. Teismas konstatavo, kad, atlikus pareiškėjo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų ir šių Darbo grupės patarėjų pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų palyginimą, matyti, jog šių pareigybių aprašymus papildė tik dalis pareiškėjo vykdytų funkcijų, tačiau negalima pripažinti, jog šiose pareigybės aprašymuose išliko pareiškėjo buvusi pareigybė.
23. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, jis neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovo.
III.
24. Pareiškėjas K. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, netinkamai pritaikė byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Šio ginčo atveju padarytas esminis VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjas pažymi, kad materialiosios teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 147 str.).
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas augina vaiką iki trejų metų, todėl jam taikytina VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta specialioji garantija. Tiek Pranešimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo, tiek pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną, pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo metu pareiškėjas augino vaiką iki trejų metų. Atsakovui ši aplinkybė taip pat buvo žinoma, todėl pareiškėjui Pranešimo apie pareigybės panaikinimą buvo įteiktas prieš 4 mėnesius. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013), pažymi, kad pagal VTĮ 44 straipsnio 7 dalį, valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, apskritai negali būti atleistas iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nebent valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas, priimdamas Potvarkį, privalėjo įvertinti aplinkybes, dėl kurių pareiškėjo atleidimas buvo negalimas. Faktinė aplinkybė – vaiko iki trejų metų auginimas – yra teisinis pagrindas pripažinti, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas atleidžiant pareiškėją iš pareigų, dėl ko pareiškėjo atleidimas, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti.
27. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis (56 str. 6 d. ir 86 str. 2 d.), pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, sudarančių prielaidas teigti, kad pareiškėjas dėl atsakovo fiktyvių struktūrinių pertvarkymų procedūrų buvo diskriminuojamas Darbo grupės darbuotoju atžvilgiu, turint tikslą tik pagrįsti darbo santykių nutraukimą su pareiškėju.
28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo buvusi pareigybė neišliko. Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2011 metų Teisės departamentui pavedus atlikti dalį tarptautinio bendradarbiavimo funkcijų, pareiškėjas šiame struktūriniame padalinyje buvo atsakingas už šių funkcijų įgyvendinimą ir jas atliko iki atleidimo dienos. Kitų funkcijų, nesusijusių su tarptautinio bendradarbiavimo funkcijomis, pareiškėjas neatliko. Per šį laikotarpį ne kartą keitėsi Tarptautinio bendradarbiavimo ir Teisės departamentų nuostatai, pareiškėjo pareigybės aprašymai, atitinkamai keitėsi pareiškėjo atliekamų funkcijų apimtys, specialieji reikalavimai šioms pareigoms atlikti. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog jis atliko esmines funkcijas tarptautinio bendradarbiavimo srityje.
29. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010; 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-674/2011; 2011 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-346/2011; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013.; 2017 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2264-520/2017), aiškinančia VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies turinį (Pranešimo apie pareigybės panaikinimą metu galiojusi redakcija), pareiškėjas nurodo, kad, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta. Pareiškėjo vykdytos funkcijos tarptautinio bendradarbiavimo srityje nuo 2011 metų neapsiribojo tik pareiškėjo paskutinei pareigybei priskirtomis funkcijomis, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Darbo grupės naujai įsteigtų pareigybių aprašymus ir jas palyginęs su paskutiniu buvusiu pareiškėjo pareigybės aprašymu, padarė klaidingą išvadą, kad šios pareigybės savo paskirtimi bei nustatytomis funkcijomis kokybiškai skiriasi.
30. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamo ginčo specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, tačiau pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus bei formaliai sprendė dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo realumo.
31. Pareiškėjo asmens byloje esantys pareigybių aprašymai, tarnybinės veiklos vertinimo išvados, apdovanojimai už nepriekaištingą funkcijų atlikimą, taip pat Tarptautinio bendradarbiavimo grupės nuostatai (pareigybių aprašymai) tik patvirtina šias bylos baigčiai reikšmingas aplinkybes:
31.1. Pareiškėjas nuo 2011 m. iki 2019 m. atleidimo dienos atliko esmines Tarptautinio bendradarbiavimo departamento (vėliau – grupės) veiklos funkcijas. Pareiškėjo vykdytos funkcijos savo paskirtimi kokybiškai nesiskyrė nuo Tarptautinio bendradarbiavimo departamento (vėliau – grupės) valstybės tarnautojų vykdytų funkcijų.
31.2. Pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas tarptautinio bendradarbiavimo srityje, atitiko bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus Darbo grupės pareigybėms.
31.3. Nors Tarptautinio bendradarbiavimo departamentas ir Teisės departamentas nuo 2019 m. vasario 5 d. buvo panaikinti, pareiškėjo vykdytos funkcijos tarptautinio bendradarbiavimo srityje ir jų paskirtis po struktūrinių pertvarkymų įstaigoje išliko.
32. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo vykdytų funkcijų tarptautinio bendradarbiavimo srityje aprašančių formuluočių, o ne pačios funkcijos pakeitimas negali būti laikomas kokybiškai naujos pareigybės sukūrimu.
33. Pareiškėjo įsitikinimu, reorganizacijos procedūros buvo fiktyvios. Atsakovas, 2018 m. spalio 3 d. įsteigęs naują įstaigos struktūrinį padalinį – Darbo grupę bei patvirtinęs jos personalinę sudėtį, užpildė įstaigoje buvusias laisvas pareigybes tarptautinio bendradarbiavimo srityje, todėl pareiškėjas, kitą dieną, t. y. 2018 m. spalio 4 d., gavęs Pranešimą apie savo pareigybės panaikinimą, formaliai nebegalėjo į jas pretenduoti, nes laisvų lygiaverčių pareigybių tarptautinio bendradarbiavimo srityje įstaigoje nebeliko. Į Darbo grupę buvo paskirti Tarptautinio bendradarbiavimo departamento darbuotojai, netaikant juokių atrankos ar kompetencijos vertinimo kriterijų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Tarptautinio bendradarbiavimo departamentas ir Teisės departamentas Vidaus reikalų ministro 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr.1V-655 buvo panaikinti nuo 2019 m. vasario 5 d. Pareiškėjo nuomone, įstaigos struktūrinė pertvarka, be kita ko, apėmė ir šių departamentų darbuotojus, tik skirtingais būdais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjui, turinčiam ilgametę patirtį tarptautinio bendradarbiavimo srityje bei reikalingą kvalifikaciją, net nebuvo sudarytos galimybės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes Darbo grupėje, nors pareiškėjas atitiko bendruosius ir specialiuosius reikalavimus tarptautinio bendradarbiavimo funkcijoms atlikti. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino kokie atrankos kriterijai buvo (arba nebuvo) taikomi pretendentams į Darbo grupės sudėtį, dėl kokių priežasčių Tarptautinio departamento darbuotojams VTĮ nustatyta tvarka nebuvo įteikti įspėjimai apie jų pareigybių panaikinimą, nors Tarptautinio bendradarbiavimo departamento darbuotojų pareigybės, kaip ir pareiškėjo, buvo panaikintos nuo 2019 m. vasario 5 d., tačiau į Darbo grupės sudėtį paskirti darbuotojai, skirtingai nei pareiškėjas, struktūrinių pertvarkymų procedūrose nedalyvavo. Pareiškėjas atitiko bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, taikytinus naujai įsteigtoms pareigybėms Darbo grupėje, todėl turėjo teisę pretenduoti į tokias lygiavertes pareigas.
34. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, bei aiškių atrankos kriterijų patvirtinęs Darbo grupės personalinę sudėtį iki Pranešimo apie pareiškėjo pareigybės panaikinimą įteikimo dienos, apribojo pareiškėjo teisę pretenduoti į kitas lygiavertes pareigas Darbo grupėje, todėl, pareiškėjo nuomone, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos (įstatymo redakcija galiojusi Pranešimo apie pareigybės panaikinimą momentu) jam nepagrįstai netaikytos. VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma (įstatymo redakcija galiojusi pareiškėjo Pranešimo apie pareigybės panaikinimą momentu) yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl, ją pažeidus, valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu. Nors atsakovas įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu pasiūlė pareiškėjui užimti tam tikras pareigas iš likusių laisvų pareigybių, tačiau pareiškėjas atsisakė jas užimti, atsižvelgdamas į vienos iš pasiūlytų pareigybių veiklos sritį – komunikacijos ir veiklos viešinimo (ne teisės), ir kitos pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, nesant patirties Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimo teisėkūros srityje. Pareiškėjas, vykdydamas tarptautinio bendradarbiavimo funkcijas, kitų funkcijų, susijusių su ES parama, neatliko, nerengė teisės taikymo aktų ar susitarimų, susijusius su ES parama, projektų ir pan. Pareiškėjo veiklos sritis ir atliktos funkcijos tarptautinio bendradarbiavimo srityje iš esmės skiriasi nuo pasiūlytų pareigybių aprašymuose nurodytų funkcijų. Pareiškėjui nebuvo nerealizuota teisė, pretenduoti į lygiavertes pareigas Darbo grupėje, kuri atsakovo tikslingai buvo apribota, nors būtent tarptautinio bendradarbiavimo srityje pareiškėjas turėjo ilgametę patirtį.
35. Atsakovas, vykdydamas įstaigoje struktūrinę pertvarką, taikė fiktyvias procedūras pareiškėjui, siekiant tik pagrįsti darbo santykių nutraukimą su pareiškėju. Atsakovas, įsteigęs naują struktūrinį padalinį (Darbo grupę) bei patvirtinęs jo personalinę sudėtį iki Pranešimo apie pareiškėjo pareigybės panaikinimą įteikimo, tikslingai apribojo pareiškėjo galimybes pretenduoti į lygiavertes pareigas, atitinkančias jo kvalifikaciją bei įgytą patirtį – Darbo grupėje.
36. Pasisakydamas dėl atrankos kriterijų ir pirmenybės teisės likti valstybės tarnyboje, pareiškėjas pažymi, kad valstybės tarnautojo pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas pareigybių skaičius, VTĮ nėra reglamentuota, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos.
37. Atsakovas privalėjo užtikrinti valstybės tarnautojų, vykdančių tarptautinio bendradarbiavimo funkcijas, lygias galimybes pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes Darbo grupėje, taikyti aiškius atrankos kriterijus, vertinti pretendentų kvalifikaciją, jų patirtį. Pareiškėjo teigimu, panaikinus Tarptautinio bendradarbiavimo departamentą ir Teisės departamentą nuo 2019 m. vasario 5 d., atsakovas privalėjo užtikrinti valstybės tarnautojų, vykdančių tarptautinio bendradarbiavimo funkcijas, lygias galimybes pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes Darbo grupėje, taikyti aiškius atrankos kriterijus, vertinti pretendentų kvalifikaciją, jų patirtį, nepriklausomai nuo to, kuriame įstaigos reorganizuojamame struktūriniame padalinyje šios funkcijos buvo atliekamos, nepažeisti esminių VTĮ numatytų principų – teisėtumo, skaidrumo, lygiateisiškumo, karjeros.
38. Pareiškėjo įsitikinimu, jo nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybes pretenduoti į lygiavertes pareigas Darbo grupėje, kurios personalinė sudėtis buvo patvirtinta be aiškių atrankos kriterijų, taip pat atsakovas neužtikrino darbuotojų pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti, kadangi šios aplinkybės atsakovo net nebuvo vertinamos.
39. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, iš esmės diskriminuojančias pareiškėją reorganizacijoje dalyvavusių valstybės tarnautojų, paskirtų į Darbo grupės sudėtį, atžvilgiu, neatsižvelgė į pareiškėjo kvalifikaciją, neįvertino jo tinkamumo vykdyti pareigas tarptautinio bendradarbiavimo srityje, neatsižvelgė į pareiškėjo veiklos tarptautinio bendradarbiavimo srityje trukmę, tarnybinės veikos vertinimo išvadas, gautus apdovanojimus už nepriekaištingą darbą bei pareiškėjui taikytinas garantijas, netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl jo sprendimas turėtų būti panaikintas.
40. Atsakovas VRM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
41. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, susijusi su valstybės tarnautojo, auginančio vaiką iki 3 metų, atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu galimybės, atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas garantija, kaip auginančiam vaiką iki 3 metų tarnautojui, nebūti atleistam, nesirėmė pirmos instancijos teisme, todėl pareiškėjas tokiu būdu keičia (išplečia) skundo pagrindą. Tokią teisę jis turėjo tik 14 dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos. Atsakovo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad nurodytas terminas praleistas, šis pagrindas nenagrinėtinas.
42. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014), nurodo, kad garantija, kaip auginančiam vaiką iki 3 metų tarnautojui, nebūti atleistam nėra absoliuti. Atsakovas suteikė pareiškėjui galimybę tęsti tarnybą VRM ir neteisinėje, ir teisinėje pareigybėje, tačiau pasiūlymo pareiškėjas nepriėmė. Atsakovo nuomone, atmesdamas pasiūlymą kitų pareigų, pareiškėjas nukrypo nuo interesų pusiausvyros ir nebegalėjo naudotis nagrinėjama garantija nebūti atleistam.
43. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus ir nepagrįstas, atsakovas nurodo, kad, jei pareiškėjo pareigybė nebūtų panaikinta, tai tos pareigybės funkcijos būtų dubliavusios su Darbo grupės tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti funkcijomis, šiuo metu dubliuotųsi su Tarptautinio bendradarbiavimo grupės funkcijomis, todėl, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo pareigybės panaikinimas nebuvo fiktyvus, o juo buvo siekta optimalios, racionalios struktūros.
44. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su funkcijų tęstinumu, atsakovas sutiko, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos po pareigybės panaikinimo išliko (kaip VRM funkcijų dalis), tačiau tai nereiškia, kad buvusi pareiškėjo pareigybė išliko.
45. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo dalis dėl atrankos kriterijų ir pirmenybės teisės likti tarnyboje nepagrįsta faktiškai, nes pareiškėjas negalėjo pretenduoti į aukštesnės kategorijos pareigas. Vietoj VRM administracijos padalinio Tarptautinio bendradarbiavimo departamento, nedidinant tarnautojų skaičiaus, iš esamų ministerijos tarnautojų (ministerijos patarėjų) 2018 m. spalio 3 d. sukurta Darbo grupė (ne struktūrinis padalinys Tarptautinio bendradarbiavimo grupė, kaip teigia pareiškėjas) tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti. Nuo įsteigimo iki pareiškėjo atleidimo ir vėliau ši grupė vykdė buvusio ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo departamento ir buvusios pareiškėjo pareigybės funkcijas. Šią darbo grupę sudarančių ministerijos patarėjų pareigybės (kol buvo neužimtos) negalėjo būti siūlomos ir pareiškėjas negalėjo į jas pretenduoti, nes šios pareigybės buvo aukštesnės kategorijos – A lygio 15 kategorijos, o pareiškėjas atleistas iš A lygio 14 kategorijos pareigybės.
46. Atsakovas nurodo, kad sutinka su skunde nurodytu faktu, kad pareiškėjas dirbo VRM nuo 2010 m. kovo 30 d., t. y. darbo santykių trukmė daugiau nei 8 metai, tačiau, jei būtų tenkinamas pareiškėjo turtinis reikalavimas, jis mažintinas pareiškėjo gautos išeitinės išmokos dydžiu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepatyrė pravaikštos, nes po atleidimo gavo išeitinę išmoką, o nuo 2019 m. balandžio 8 d. eina pareigas Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje.
47. Atsakovas 2020 m. sausio 3 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad teikiami papildomi įrodymai, susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pretenduoti į pareigybes, iš kuriose tarnaujančių valstybės tarnautojų 2018 m. spalio 3 d. buvo sudaryta Darbo grupė tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ši grupė buvo ne struktūrinis padalinys, o iš esamų VRM patarėjų sudaryta darbo grupė tarptautinio bendradarbiavimo klausimams nagrinėti. Pareiškėjas nepagrįstai ją vadina Tarptautinio bendradarbiavimo grupe, nes ši įsteigta tik 2019 m. liepos 12 d., t. y. po pareiškėjo atleidimo. Apeliacinis skundas grindžiamas nauju pagrindu t. y. tuo, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos minėtos pareigos, nevykdymu atrankos į šias pareigas, tikslingu apribojimu galimybės pareiškėjui patekti į šias pareigas.
48. Atsakovas taip pat nurodo, kad A lygio 14 kategorijos pareigybė ministerijos patarėjas, 2018 m. rugsėjo 10 d. įsteigta įsakymu Nr. 1V-656, pareiškėjo Pranešimo apie pareigybės panaikinimą metu nebuvo laisva, nes į ją 2018 m. rugsėjo 12 d. perkeltas kitas valstybės tarnautojas. Kita pareigybė – VRM patarėjas (2018 m. spalio 1 d. įsteigta 2018 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 1V-682) – buvo A lygio 15 kategorijos, todėl pareiškėjas, tarnavęs 14 kategorijos pareigybėje, negalėjo į ją pretenduoti.
49. Pareiškėjas, atsakydamas į atsakovo papildomus paaiškinimus, 2020 m. sausio 9 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovo pateikti įrodymai tik pagrindžia Pareiškėjo poziciją dėl atsakovo atliktų veiksmų ar neveikimo, apribojant pareiškėjui galimybes pretenduoti į Darbo grupės tarptautinio bendradarbiavimo klausimams koordinuoti sudėtį, atrankos į šias pareigas nevykdymo.
50. Atsakovas papildomuose paaiškinimuose pateikė 2018 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 1TE-231 „Dėl K. J. perkėlimo į aukštesnes pareigas“ (toliau – Įsakymas Nr. 1TE-231), kuriame nurodyta, kad Tarptautinio bendradarbiavimo departamento tarptautinių ryšių ir sutarčių patarėjas (karjeros valstybės tarnautojas, A lygio 14 kategorijos) nuo 2018 m. spalio 1 d. perkeliamas į VRM patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 15 kategorijos) pareigas, suteikiant antrą kvalifikacinę klasę. Įsakymu Nr. 1TE-231 perkeliamo valstybės tarnautojo (14 kategorija) iki 2018 m. spalio 1 d. atliekamos funkcijos Tarptautinio bendradarbiavimo departamente buvo iš esmės tapačios pareiškėjo vykdytoms funkcijoms tarptautinio bendradarbiavimo srityje Teisės departamente (14 kategorija). Šias pareigas pareiškėjas atliko nuo 2011 metų, tačiau atsakovas pareiškėjo perkėlimo į Darbo grupę galimybės net nesvarstė. Jei atsakovas būtų aktyvus ir sudarytų galimybę pareiškėjui pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes Darbo grupėje, taikydamas aiškius atrankos kriterijus, pareiškėjas jas galėtų užimti, nes atitiko Įsakymu Nr. 1V-682 įsteigtos pareigybės aprašyme nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, bet pasiūlymo pretenduoti ar užimti pareigas Tarptautinio bendradarbiavimo darbo grupėje, skirtingai nei Tarptautinio bendradarbiavimo departamento darbuotojai, pareiškėjas negavo, nors Teisės departamente atliko pagrindines funkcijas tarptautinio bendradarbiavimo srityje.
51. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokie atsakovo iki reorganizacijos pradžios atlikti veiksmai (būtent ad hoc (tik šiuo atveju) pagrindu įkurtos, VRM struktūroje nenurodytos, Darbo grupės įsteigimas ir darbuotojų perkėlimas į Darbo grupę be jokios atrankos) iš esmės nulėmė tai, kad pareiškėjo, kurio pareigybė buvo naikinama, įspėjimo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2019 m. vasario 4 d. paskyrimas į kitas pareigas tarptautinio bendradarbiavimo srityje tapo negalimas, nes laisvų lygiaverčių ar žemesnių pareigybių Darbo grupėje nebeliko.
52. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2020 m. sausio 9 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus, 2020 m. sausio 13 d. pateikė raštą „Dėl įrodymu pateikimo“, kuriame pažymi, kad teikia įrodymus, kurių būtinybė iškilo tik pareiškėjui pateikus 2020 m. sausio 9 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose pareiškėjas nurodo, jog K. J. į kitas pareigas perkelta, neva pažeidžiant pareiškėjo interesą suteikiant jai prioritetą lyginant su pareiškėju. Atsakovas akcentuoja, kad K. J. perkėlimą į aukštesnės kategorijos pareigas inicijavo pati perkeltoji – ji 2018 m. rugpjūčio 28 d. pagal VTĮ pateikė prašymą atlikti neeilinį jos tarnybinės veiklos vertinimą ir perkelti į aukštesnes pareigas, o vertinimo komisijos buvo įvertinta labai gerai. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas tokios iniciatyvos nepareiškė. Kadangi pareigybė, į kurią perkelta K. J., ir pareigybė, kurią užėmė pareiškėjas, buvo skirtingų kategorijų (atitinkamai 15 ir 14), pareigybių funkcijų tapatumas nesvarstytinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2019 m. vasario 1 d. potvarkio Nr. 1PTE-10 „Dėl K. T. 2019 m. vasario 4 d. atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjas K. T. atleistas iš Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų VTĮ 48 straipsnio 2 dalies ir 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai panaikinama jo pareigybė), pagrįstumo ir teisėtumo, ir su tuo susijusių reikalavimų.
54. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad, priimant Potvarkį, nebuvo pažeisti teisės norminiai aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojo tarnybos santykius, konstatavo, jog Potvarkis yra pagrįstas ir teisėtas.
55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo vykdyta reorganizacija buvo neskaidri, pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo užimta pareigybė faktiškai nebuvo panaikinta (jo atliekamos funkcijos išliko), atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas augina vaiką iki 3 metų, be to, atsakovo pasiūlytos pareigybės nebuvo tinkamos pareiškėjui. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas privalėjo sudaryti jam galimybę gauti pareigybę Tarptautinio bendradarbiavimo darbo grupėje.
56. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
57. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
58. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Potvarkis yra teisėtas.
59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę tarnybinių ginčų bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių nutraukimą su konkrečiu valstybės tarnautoju (žr., pvz., 2011 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-346/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012, 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018 ir kt.).
60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertino, kaip atsakovas naudojosi savo diskrecijos teise nustatyti savo struktūrą ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kurioms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria. Šioje byloje nenustatyta, kad struktūrinių pertvarkų metu ministras, kaip kompetentingas pareigūnas priimdamas sprendimus dėl struktūrinių pertvarkų, būtų netinkamai naudojęsis jam suteikta diskrecijos teise, nepaisęs iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų kylančių reikalavimų, taip pat nenustatyta, jog struktūriniai pertvarkymai nebuvo realūs, kad jie buvo fiktyvūs.
61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumento, jog pareiškėjas savo argumentu dėl VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos taikymo išplečia apeliacinio skundo ribas, pažymi, kad šį argumentą pareiškėjas nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – pareiškėjas pateikė vaiko gimimo liudijimą, taip pat 2019 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nurodė šiuos argumentus, be to, atsakovo atstovas į juos replikavo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas išplečia apeliacinio skundo ribas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus.
62. Pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi Pranešimo apie pareigybės panaikinimą metu) karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas apie pareigybės panaikinimą buvo įspėtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.
63. Pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi pareiškėjo atleidimo metu) nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki 3 metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais.
64. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį t. y. Pranešimo apie pareigybės panaikinimą gavimo metu, atleidimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ir iki šiol augina vaiką iki 3 metų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2013 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-272/2013 išaiškino, jog VTĮ nedraudžia naikinti nėščios ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų karjeros valstybės tarnautojos (nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojo) pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei, įstatymų leidėjas be tų garantijų, kurios numatytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (pranešimo įteikimo terminų, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas), numato ir specialiąsias garantijas, įtvirtintas šio įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, pagal kurias nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama). Iš esmės identiškos nuostatos yra įtvirtintos ir VTĮ redakcijoje, galiojusioje pareiškėjo atleidimo metu (2019 m. vasario 4 d.), todėl šis išaiškinimas taikytinas nagrinėjamoje byloje.
65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. rugsėjo 1 d., iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios VTĮ 51 straipsnio 6 dalies redakciją), yra nurodęs, jog pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, o tuo būtų pažeistas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą, inter alia (be kita ko) panaikinti valstybės tarnautojo pareigybes, įgyvendinimas. Viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis (toliau – darbuotojai), pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“ ( žr., pvz., 2012 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018, Administracinė jurisprudencija. 2018, 36, p. 158–175).
66. Teisėjų kolegija pažymi, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija nėščiai valstybės tarnautojai ar tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų į darbo vietos išsaugojimą.
67. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 nurodyta, kad, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo imtis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstyti institucijos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo siūlomos kitos pareigos, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, būtina įvertinti ar pasiūlytos pareigos buvo lygiavertės toms, kurias ėjo pareiškėjas iki atleidimo. Iš byloje pateikto pareiškėjo pareigybės aprašymo (Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjas) matyti, kad pareigybės lygis buvo A, o pareigybės kategorija – 14. 2018 m. spalio 26 d. pranešimu Nr.1VL-503 dėl pareigų siūlymo pareiškėjas buvo informuotas, kad 2019 m. vasario 4 d. bus panaikinta Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio 14 kategorijos) pareigybė, todėl pareiškėjui buvo pasiūlyta nuo 2018 m. lapkričio 14 d. būti perkeltam į Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo pareigas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą minėtos pareigybės aprašymą, konstatuoja, kad šios pareigos buvo A lygio, pareigybės kategorija –14. Įvertinusi šios pareigybės aprašymą vykdomų funkcijų prasme, teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šios pareigybės funkcijos skiriasi nuo funkcijų, kurias atliko pareiškėjas, būdamas Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėju, tačiau darbo pobūdis taip pat yra teisinis (dėl to ginčo byloje nėra). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad šioje srityje jis neturėjo patirties, visų pirma pažymi, kad pareiškėjas atitiko visus specialiuosius reikalavimus, keliamus Administravimo departamento Teisės ir personalo skyriaus patarėjo pareigybei, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam reikėtų papildomų resursų ar mokymų, siekiant tinkamai eiti pasiūlytas pareigas yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsižvelgdama į tai, kad, nagrinėjamu atveju, atsakovui pasiūlius pareiškėjui lygiavertę pareigybę tai, kurią jis ėjo iki atleidimo, o pareiškėjui jos atsisakius be objektyvių priežasčių, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pareiškėjas sąmoningai atsisakė garantijos, kuri jam yra suteikta pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį. Kitoks šios normos aiškinimas, kaip jau buvo minėta, būtų nepagrįstas, kadangi, pripažinus šioje teisės normoje įtvirtintą draudimą kaip absoliutų, įstaiga realiai negalėtų atlikti struktūrinių pakeitimų, be to, atsirastų galimybė piktnaudžiauti šia garantija.
68. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aktualumo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytose bylose kitos pareigybės nebuvo siūlomos, todėl nagrinėjamos bylos pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
69. Vertindama atsakovo ir pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, taip pat pareiškėjo teiginį, kad jam turėjo būti pasiūlytos pareigos Darbo grupėje, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui buvo pasiūlytos lygiavertės pareigos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė likti valstybės tarnyboje, įtvirtinta VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje, taigi pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytos jo nuomone tinkamesnės pareigos, atmestini.
70. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atliekant realius organizacijos struktūrinius pakeitimus ir panaikinus pareiškėjo pareigybę, pareiškėjui tinkamai pranešus apie jo užimamos pareigybės panaikinimą, taip pat pasiūlius pareiškėjui kitas lygiavertes pareigas, pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš užimamų pareigų. Įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Potvarkį ir tenkinti kitus pareiškėjo skundo reikalavimus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Ramutė Ruškytė