Administracinė byla Nr. eAS-231-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02369-2021-9

                Procesinio sprendimo kategorija 53.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Ž. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, D. Ž. dėl termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašė pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. sausio 11 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-40-(15.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą iki 2024 m. spalio 10 d.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Inspekcija 2016 m. gruodžio 27 d. atliko statybos, nagrinėjant skundą, patikrinimą dėl pastatytos tvoros valstybiniame žemės sklype, šalia pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad valstybiniame žemės sklype pastatyta medinių konstrukcijų tvora, pritvirtinta ant mūrinių stulpelių (ilgis apie 20 m, aukštis apie 1,40 m). Dėl minėto fakto Inspekcija surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėją įpareigojo iki 2017 m. liepos 10 d. gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą arba nugriauti tvorą sklype ir sutvarkyti statybvietę bei apie tai informuoti Inspekcijos  Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą (toliau – ir Kauno departamentas).

Pareiškėjas pažymėjo, jog namą su žemės sklypu įsigijo 2010 m. su jame pastatyta tvora ir neturėjo duomenų, kad ji stovi valstybinėje žemėje. Po Inspekcijos atlikto patikrinimo pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų ir priemonių savavališkai statybai įteisinti, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių (toliau – ir NŽT Kauno miesto skyrius) gauti sutikimą statyti tvorą valstybiniame nesuformuotame žemės sklype arba parduoti valstybinės žemės sklypo 0,0009 ha dalį, besiribojantį su pareiškėjui priklausančiu sklypu. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. sausio 25 d. raštu informavo, kad negali išduoti sutikimo statyti tvorą valstybinėje žemėje, nes tam nėra juridinio pagrindo. Dėl 0,0009 ha valstybinės žemės sklypo pardavimo informavo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, sprendimą rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą priima savivaldybės administracijos direktorius.

Pareiškėjas paaiškino, kad, atsižvelgiant į NŽT Kauno miesto skyriaus rašte išdėstytus argumentus, jis kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyrių, prašydamas organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, kurio tikslas – įsiterpusio valstybinės žemės ploto sujungimas su besiribojančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tačiau jam buvo paaiškinta, jog atlikti jo prašomus veiksmus nėra galimybės, nes (duomenys neskelbtini) gatvė nėra įrengta, jos kadastriniai matavimai neatlikti, ji neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl (duomenys neskelbtini) gatvės kadastrinių matavimų atlikimo, jos įrengimo, įtraukimo į Kauno miesto gatvių priežiūros programą. Susirašinėjimo metu pareiškėjas pateikė prašymą Inspekcijos Kauno departamentui dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus termino pratęsimo, kuris 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. RE-161-(15.29) pratęsė terminą iki 2017 m. spalio 10 d., tačiau šis terminas nebuvo pakankamas įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3062-422/2017 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2021 m. spalio 10 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2021 m. rugsėjo 24 d. elektroniniu paštu pateikė Kauno miesto valdybos 1993 m. gegužės 18 d. potvarkį Nr. 579-v ir dvi ištraukas iš (duomenys neskelbtini) projekto, kuriuose aiškiai matyti suplanuota (duomenys neskelbtini) gatvės ašis, važiuojamosios dalies ribos ir tikslūs matmenys. Pareiškėjas užsakė parengti pasiūlymų schemą, vadovaujantis minėtais (duomenys neskelbtini) projekto sprendiniais, o 2021 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kartu pateikdamas naujai parengtą schemą. Šio prašymo nagrinėjimo terminas dar nėra pasibaigęs. Taigi, įsiterpusio valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo darbai užsitęsė ne dėl pareiškėjo kaltės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į prašymą prašė bylą nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą nurodė, kad privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius savo pobūdžiu yra skirtingi privalomieji nurodymai, kurių įvykdymo termino pratęsimui taikoma nevienoda tvarka. Šiuo atveju Inspekcijos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas vieną kartą jau buvo pratęstas iki 2017 m. spalio 10 d., o Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnyje nėra numatyta asmens teisės kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą negali būti tenkinamas, kadangi Privalomasis nurodymas priimtas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Šiuo atveju tai nėra savavališka statyba ir negalima taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, todėl byla nutrauktina.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. sausio 31 d. nutartimi administracinę pagal pareiškėjo M. Ž. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, D. Ž. dėl termino pratęsimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu buvo pareikalauta iš pareiškėjo iki 2017 m. liepos 10 d. gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą arba nugriauti tvorą sklype ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijos Kauno departamentas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. RE-161-(15.29) pratęsė Privalomame nurodyme nustatytą terminą iki 2017 m. spalio 10 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti Privalomame nurodyme nustatytą terminą. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu Privalomame nurodyme nustatytas terminas pratęstas iki 2021 m. spalio 10 d. Pareiškėjas 2021 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas dar kartą pratęsti Privalomame nurodyme nustatytą terminą iki 2024 m. spalio 10 d., kadangi ginčo tvoros įteisinimas nustatytu terminu negali būti įvykdytas dėl svarbių, ne nuo jo valios priklausančių priežasčių.

Teismas pažymėjo, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyto administracinio sprendimo (pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą) priėmimas yra viešasis administravimas, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nėra numatyta asmens teisė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

Teismas akcentavo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurioje numatyta asmenims teisė dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui kreiptis į teismą, taikymas galimas, kai privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus surašytas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 dalies pagrindu, t. y. kai nustatyta savavališka statyba. Teismas, nustatęs, kad Privalomasis nurodymas surašytas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kai nėra savavališkos statybos, darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikytinos ir šiuo pagrindu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas šių nuostatų pagrindu negali būti pratęstas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinė byla nutraukiama Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto tvarka. Kitus pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės.

III.

Pareiškėjas M. Ž. ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. Ž. (toliau – ir apeliantai) atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 31 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo M. Ž. prašymą pratęsti Inspekcijos Privalomajame nurodyme ir Privalomojo nurodymo pratęsime nurodytą įvykdymo terminą iki 2024 m. spalio 10 d. Teismui nusprendus, jog nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismo praktikos, susijusios su Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies taikymu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies ir 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, nevienodai reglamentuojančios asmens teisę kreiptis į teismą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms bei pamatinėms vertybėms.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8 ir 9 dalių nuostatas ir nepagrįstai nutraukė bylą, teismas neišnagrinėjo bylos visa apimtimi ir neišsprendė pareiškėjo prašymo iš esmės, tuo pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ir teisingą teismą. Apeliantai pažymi, kad pagal Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalį, jei šio straipsnio 6 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas „neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.“ Taigi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalies nuostatose tiesiogiai, aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta asmens, kuriam buvo surašytas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas privalomasis nurodymas, teisė kreiptis į teismą inter alia (be kita ko) dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo ir Privalomojo nurodymo pratęsimo terminą, taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas ir konstatavo, jog termino pratęsimas nėra priskirtas teismo kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino šioje byloje aktualiems teisiniams santykiams taikytiną reglamentavimą ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę kreiptis į teismą. Teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nepateikti jokie išaiškinimai, paneigiantys Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymą šiuo atveju. 

Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3062-422/2017, galiojant tai pačiai Priežiūros įstatymo 11 straipsnio redakcijai, buvo pratęstas Privalomajame nurodyme ir Privalomojo nurodymo pratęsime nurodytas įvykdymo terminas, todėl pareiškėjas turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad jo pateiktas prašymas bus išnagrinėtas iš esmės ir visa apimtimi. Taigi, skundžiama nutartis priimta pažeidžiant teisingumo ir teisėtų lūkesčių principą. Teismas skundžiamoje nutartyje neišaiškino ir nenurodė, kokios pasikeitusios aplinkybės lėmė skirtingą situacijos traktavimą.

Apeliantai nurodo, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8 ir 9 dalių nuostatomis reglamentuojamų asmens teisių ir pareigų turinio analizė suponuoja išvadą, jog egzistuoja neišvengiamas ir objektyviai būtinas pagrindas nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, susijusios su Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymu. Teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nebuvo atlikta išsami Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8 ir 9 dalių analizė, nebuvo nagrinėta šių nuostatų sąveika, taip pat nebuvo paneigtos 11 straipsnio 9 dalies nuostatos, numatančios asmens teisę kreiptis į teismą.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą apeliantai nurodo, kad, jei Priežiūros įstatymo nuostatos vertintinos taip, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje ir 14 straipsnio 4 dalyje numatytas reglamentavimas skiriasi tuo aspektu, kad privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminas negali būti pratęstas teismo tvarka, o privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas gali būti pratęstas teismo tvarka, susiklosto situacija, kad asmenys, kuriems yra surašyti reikalavimai dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, yra traktuojami skirtingai. Tokiu būdu viena asmenų grupė įgyja privilegiją prieš kitą asmenų grupę, nes jai suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl privalomojo reikalavimo įvykdymo termino pratęsimo ir turėti daugiau laiko neteisėtos statybos padarinių pašalinimui. Priešingai, ta asmenų grupė, kuriai surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus, atsiduria nepalankesnėje situacijoje ir yra diskriminuojama, nes jai užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl papildomo laiko, nors iš esmės atliktų statybos darbų mastas, kuriam nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, dažnu atveju yra mažesnis. Apeliantų teigimu, yra pagrindo manyti, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies ir 14 straipsnio 4 dalies nuostatos toje dalyje, kuri reglamentuoja asmenų teises kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo pratęsimo, pažeidžia asmenų, esančių iš esmės vienodoje padėtyje (neteisėtos statybos padarinių šalinimo stadijoje) lygiateisiškumą, yra diskriminacinės ir prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms bei pamatinėms vertybėms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo surašytas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, kaip neteisėtos statybos, kuri nelaikoma savavališka, pasekmė. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius savo pobūdžiu yra skirtingi privalomieji nurodymai, kurių įvykdymo termino pratęsimui taikoma nevienoda tvarka. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vykdydamas teisingumą teismas privalo vadovautis įstatymais ir negali prisiimti įstatymų leidėjo funkcijų bei, nesant tam tikro teisinio reguliavimo, sukurti naujų teisės normų ir pritaikyti jas konkrečiam atvejui. ABTĮ 4 straipsnio 7 dalis įpareigoja teismą, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra – vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tačiau prašymų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, todėl teismas negali taikyti teisės analogijos bei tuo pagrindu formuoti naujos teisės taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-810-520/2020), o nustačius, kad toks prašymas dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo nėra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, administracinė byla turi būti nutraukiama ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-807-624/2021). Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė teisėtai ir pagrįstai, todėl atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo nei naikinti teismo nutarties, nei kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 31 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. 

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6, 8 ir 9 dalių nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3062-422/2017, galiojant tai pačiai Priežiūros įstatymo 11 straipsnio redakcijai, buvo pratęstas Privalomajame nurodyme ir Privalomojo nurodymo pratęsime nurodytas įvykdymo terminas, todėl nepagrįstai nutraukė bylą. Apeliantai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo patikrinimo.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018).

Nagrinėjamu atveju Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. sausio 11 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-40-(15.29) priimtas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, nes pareiškėjas prašyme neginčija Privalomojo nurodymo ar Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sistemiškai aiškinant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatas, bei atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, konstatuota, kad teismo kompetencijai yra priskirta spręsti klausimus dėl privalomųjų nurodymų, surašytų Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimo tik tokiu atveju, jei teisme yra ginčijamas privalomojo nurodymo teisėtumas, arba jei yra ginčijamas Inspekcijos sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo vykdymo termino (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-810-520/2020).

Taip pat nėra pagrindo taikyti Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, nes tai nėra savavališka statyba. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatos yra specialiosios, taikytinos tik savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrose, o specialaus teisinio reglamentavimo nuostatų plečiamam taikymui ir ginčo teisiniams santykiams nėra jokių teisinių pagrindų. Specialaus teisinio reglamentavimo nuostatos negali būti taikomos ir teisės normų analogijos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-415/2020).

Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3062-422/2017 buvo pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes minėtas teismo sprendimas nebuvo patikrintas apeliacine tvarka. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, todėl pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prašymo dėl Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-40-(15.29) įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Dėl apeliantų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018). Remiantis aukščiau aptartu kvestionuojamų Priežiūros įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo, todėl apeliantų prašymas netenkinamas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas administracinę bylą, priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Todėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 31 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Ž. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                           Ričardas Piličiauskas

                                                                                                           Veslava Ruskan

                                                   Arūnas Sutkevičius