Administracinė byla Nr. A-2005-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01647-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. M. M. (F. M. M.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas F. M. M.(F. M. M.) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2015 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-244(00069) (toliau – ir Sprendimas) ir išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Novatoriški atradimai“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Jokių duomenų, kad įmonė buvo įsteigta fiktyviai, nėra, todėl Departamento argumentai yra nepagrįsti. Tai, kad įmonė buvo įsigyta iš kito asmens, savaime nereiškia, kad ji yra fiktyvi, nes užsienio šalies piliečiui savarankiškai įsteigti įmonę Lietuvos Respublikoje būtų žymiai sudėtingiau, nei ją įsigyti iš kito asmens. Realios įmonės veiklos nepaneigia ir tai, kad įmonės buveinė yra įregistruota mažoje patalpoje, kartu su kitomis įmonėmis. Pareiškėjas negalėjo žinoti, kiek konkrečiu adresu bus įregistruota įmonių. Atsisakydamas išduoti leidimą, Departamentas rėmėsi prielaidomis, o ne objektyviais faktais, kad pareiškėjas neketina gyventi ir dirbti Lietuvoje. Padidėjęs Pakistano Islamo Respublikos piliečių atvykimas į Lietuvą yra tik sutapimas, tam pareiškėjas negali daryti jokios įtakos. Kilus tam tikrų įtarimų ar abejonių, Departamentas turėjo sudaryti galimybę pateikti paaiškinimus.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nustatė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, kurioms esant toks leidimas neišduodamas. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi tik formalų buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininko leidimą deklaruoti gyvenamąją vietą. Pagal Užsieniečių registro duomenis, šią vietą, kaip savo gyvenamąją, yra nurodę ir kiti prašymus pateikę užsieniečiai, todėl patalpa neatitinka reikalavimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, Departamentas vertino jo pateiktus dokumentus ir konstatavo, kad jis nepateikė duomenų, patvirtinančių realų siekį verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje. Nebuvo pateiktas įmonės verslo planas, duomenys apie būsimą įmonės veiklą, potencialius klientus, veiklos vykdymo etapus, sutartis su verslo partneriais ir kt. Tokie duomenys nėra pateikti ir teismui. Pareiškėjas deklaravo, kad įmonės buveinė yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nors teismui pateikta 2014 m. rugsėjo 24 d. patalpų (duomenys neskelbtini) subnuomos sutartis buvo sudaryta iki prašymo pateikimo, Departamentui ji nebuvo pateikta, todėl atsakovas šios informacijos vertinti neturėjo galimybės. Departamento nuomone, pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Visos nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės buvo vertinamos atsižvelgus į Departamento turimą informaciją apie padidėjusią nelegalios migracijos iš Pakistano Islamo Respublikos grėsmę ir apie asmenį, iš kurio pareiškėjas įsigijo įmonę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė, jog bendrieji leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindai yra nustatyti ĮUTP 26 straipsnyje, nurodė ginčui aktualiu (2014 m. spalio 28 d. prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo) metu galiojusio ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17.5 punktą, užsienietis, norintis gauti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti leidimą turi pateikti 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą laikinai gyventi. Įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą, privalo nustatyti, ar nėra ĮUTP nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi (58 p.).
Pažymėta, kad nei ĮUTP, nei Tvarkos apraše nėra išskirti konkretūs kriterijai, pagal kuriuos galėtų būti nustatyta, ar užsienietis iš tikrųjų ketina užsiimti teisėta veikla, t. y., ar yra pagrindas leidimui išduoti. Visų pirma, užsienietis turi atitikti formaliuosius kriterijus ir pateikti reikiamus dokumentus ir informaciją. Diskrecijos teisė vertinti pateiktų duomenų atitiktį tikrovei ir objektyvumą suteikta įgaliotiems Departamento valstybės tarnautojams. Nurodė ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėta, kad vien tik įmonės įsigijimas nepatvirtina to fakto, kad pareiškėjas ketina užsiimti realia ūkine komercine veikla Lietuvos Respublikoje. Siekdamas, gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, pareiškėjas Departamentui turėjo pateikti duomenis, patvirtinančius ketinamos vykdyti veiklos realumą, t. y. verslo planus, nurodyti potencialius verslo partnerius, duomenis apie turimas lėšas verslui vystyti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas patvirtino, kad pareiškėjas vykdo veiklą Pakistano Islamo Respublikoje ir Olandijoje. Vadinasi, jei jo ketinimai plėsti komercinę veiklą ir dalį jos perkelti į Lietuvos Respubliką buvo realūs, jis turėjo ir galėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Departamentui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslų, nes įsigyta įmonė jokios realios veiklos nevykdė ir negalėjo vykdyti, nes tam neturėjo patalpų. Pareiškėjo atstovas patvirtino, kad UAB ,,Novatoriški atradimai“ veiklos sritis bus audinių gamyba, tačiau pagal pateiktus duomenis ir įmonės registracijos vietą tokia veikla turimose patalpose negalima. Teismui pateikta 2014 m. rugsėjo 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis taip pat nepatvirtina, kad įmonė turės realią galimybę verstis norima veikla, nes subnuomuojamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas yra 13,5 kv. m. Tokio dydžio patalpose audinių gamyba nėra galima. Be to, nėra duomenų, kad patalpos yra tinkamos pareiškėjo nurodytai veiklai. Nors negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis buvo sudaryta 2014 m. rugsėjo 24 d. ir įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 1 d., kartu su prašymu išduoti leidimą Departamentui nebuvo pateikta.
Pareiškėjo atstovo nuomone, Departamentas, prieš priimdamas neigiamą sprendimą, turėjo kreiptis dėl papildomų paaiškinimų ar duomenų, pašalinančių neaiškumus, pateikimo. Teismo vertinimu, tokią pareigą Departamentas būtų turėjęs, jei pareiškėjas būtų pateikęs ne visus pagal Tvarkos aprašą būtinus pateikti dokumentus. Ir priešingai, siekdamas atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus pareiškėjas privalėjo Departamentui pateikti visus turimus dokumentus ar duomenis, patvirtinančius planuojamos vykdyti ūkinės komercinės veiklos realumą. Pareiškėjas turėjo teisę iki bylos išnagrinėjimo dienos pateikti papildomus ir bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingus duomenis, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, paneigiantys Departamento padarytas išvadas apie tikruosius pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus.
Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o vien tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir juo suteikiamas teises.
III.
Pareiškėjas F. M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas formaliai išnagrinėjo bylą ir neatsižvelgė į jo skundo argumentus, todėl teismo sprendimas, kaip ir Departamento Sprendimas, yra nemotyvuotas, jame iš esmės yra perrašyti Departamento rašte išdėstyti motyvai. Galima teigti, kad pagrindinis teismo motyvas, dėl kurio skundas buvo atmestas, yra tai, kad pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tik siekdamas formaliai atitikti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Analogiškai konstatuota, kad pareiškėjui priklausanti bendrovė UAB „Novatoriški atradimai“ subnuomuojamose patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurių plotas 13,5 kv. m, negali vykdyti audinių gamybos veiklos, kadangi šios patalpos yra per mažos. Šie argumentai diskriminuoja pareiškėją, kadangi Lietuvos Respublikos pilietis gali registruoti įmonę bet kokio dydžio patalpose, o veiklą vykdyti gali ir kitose patalpose. Neteisinga reikalauti iš asmens, kuris pradeda verslą, kad jis išsinuomotų dideles patalpas audinių gamybai, kai jis nežino, ar jam bus apskritai leista gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl yra protinga ir teisinga, kad asmuo sukuria ar įsigyja įmonę, kuri turi legalų registracijos adresą, ir tik gavęs leidimą pradeda aktyvią veiklą, t. y. nuomojasi patalpas, samdo darbuotojus ir pan. Daugelis įmonių, ypač tos, kurios veikia tarpininkaujant, turi oficialų buveinės adresą, kuriuo gali gauti korespondenciją. Nuomotis buveinę ofisui prireikia laiko ir papildomų pajamų. Lietuvoje, ko gero, didžioji dalis įmonių turi tik oficialų adresą korespondencijai, tačiau to teisės aktai nedraudžia. Svarbu, kad užsienietis nori kurti verslą, laikosi formalumų, kuriems negali būti taikomi dvigubi standartai.
Pareiškėjas atliko visus veiksmus, kurie leistų jam teikti prašymą leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jis yra UAB „Novatoriški atradimai“ vienintelis savininkas ir direktorius. Įmonės įstatinio kapitalo dydis yra 10 000 Lt. Nėra įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėjas nedirba UAB „Novatoriški atradimai“ ar kad įmonė įsteigta fiktyviai. Jei Departamentui kilo neaiškumų dėl įmonės veiklos, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus.
Teismas nevertino Departamento sprendime esančių teiginių dėl įsteigtos įmonės UAB „Novatoriški atradimai“, to, kad ji yra nupirkta iš Lietuvos Respublikos piliečio, kuris yra žinomas kaip nuolat steigiantis ir parduodantis įmones užsieniečiams, siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia steigti įmonių ir jų parduoti, taip pat nėra ribojimo juridinius asmenis parduoti užsieniečiams. Neišduoti leidimo gyventi tuo pagrindu, kad užsienio valstybės pilietis pirko įmonę iš Lietuvos Respublikos piliečio, pažeistų teisinės valstybės principą. Užsienietis, kuris nori vykdyti ūkinę ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau neišmano valstybinės kalbos ir teisės aktų reikalavimų dėl juridinių asmenų steigimo, elgiasi teisingai ir protingai įsigydamas jau įsteigtą įmonę, kurios veiklą galės plėtoti ateityje. Tai tik formalumas, sudarantis galimybę užsieniečiui pradėti veikti be papildomų formalumų, teisininkų samdymo dėl įmonės steigimo ar kitokių papildomų išlaidų.
Teismas nepasisakė ir dėl Departamento motyvo, kad viena iš leidimo gyventi nesuteikimo priežasčių yra padidėjęs Pakistano Islamo Respublikos piliečių judėjimas į Šengeno zoną. Pareiškėjas nėra atsakingas ir negali kontroliuoti Pakistano Islamo Respublikos piliečių judėjimo į Šengeno zoną. Jei toks padidėjimas yra, tai šiuo atveju yra tik formalus sutapimas, kad pareiškėjas yra Pakistano Islamo Respublikos pilietis.
Akivaizdu, kad Departamentas visas abejones vertina pareiškėjo nenaudai. Užsienietis tampa diskriminuojamas dėl to, kad pirko įmonės akcijas, o ne pats asmeniškai įmonę įsteigė, nors visiems suprantama, kad dėl kalbos ir teisės aktų nežinojimo juridinio asmens įkūrimas Lietuvos Respublikoje užsieniečiui būtų labai komplikuotas. Taip pat užsieniečiui nesudaromos galimybės pateikti paaiškinimus ar pašalinti trūkumus prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nors, Departamentui kyla įtarimų, kad pareiškėjas nevykdys komercinės veiklos, tačiau tai nesiaiškinama, neprašoma pareiškėjo pateikti papildomų duomenų, kurių reikalingumo jis, teikiant prašymą, nežinojo arba jų būtinumas iškilo tik klausimo svarstymo metu. Taip pat pareiškėjas tampa situacijos, kuomet Departamentui yra žinoma, kad yra padidėjusios nelegalios imigracijos iš Pakistano Islamo Respublikos pavojus, įkaitu. Departamentas savo sprendime nenurodė, kodėl pareiškėjas gali būti siejamas su nelegalia imigracija, kuomet jis pats kreipėsi į Departamentą su oficialiu prašymu dėl leidimo išdavimo, kuomet jis nėra pažeidęs sienos kirtimo taisyklių, yra verslininkas ir pateikė duomenis apie siekiamą plėtoti verslą Lietuvoje.
Teismo sprendimas, kaip ir skundžiamas Departamento sprendimas, yra priimtas vadovaujantis spėjimais, o ne teisės aktų reikalavimais, nemotyvuojant argumentų bei formaliais pagrindais. Užsieniečiui taip pat nesudarytos sąlygos tinkamai papildyti duomenis bei turėti galimybę laiku apskųsti sprendimą, nes jis siunčiamas paprastu neregistruotu paštu.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, – viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Tokiu būdu užkertamas kelias užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių darbu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje.
Departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą, o ne vien tik į faktą, kad pareiškėjas įsigijo įmonę iš Lietuvos Respublikos piliečio, kuris yra žinomas kaip nuolat steigiantis ir parduodantis įmones užsieniečiams, siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pats turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, domėtis įmonės veiklos vykdymo vieta, būsima gyvenamąja vieta bei kitais klausimais, susijusiais su jo įmonės veikla, ir užtikrinti, kad Departamentui teikiami duomenys atitiktų tikrovę.
Pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad pareiškėjas vykdo veiklą Pakistano Islamo Respublikoje ir Olandijoje, jeigu jo ketinimai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje buvo realūs, jis turėjo ir galėjo pateikti Departamentui tai patvirtinančius dokumentus. Vienintelė teismui pateikta negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis buvo pasirašyta 2014 m. rugsėjo 24 d., t. y. prieš mėnesį iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo, tačiau šios sutarties pareiškėjas Departamentui pateikęs nebuvo. Pažymi, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per Lietuvos Respublikos ambasadą Baltarusijos Respublikoje buvo pateikęs ne pareiškėjas, bet jo įgaliotas atstovas, taigi pats pareiškėjas nesuteikė galimybės ambasados darbuotojams jo apklausti ir pateikti papildomus paaiškinimus. Siekdamas atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, pareiškėjas privalėjo Departamentui pateikti visus turimus dokumentus ar duomenis, patvirtinančius planuojamos vykdyti ūkinės komercinės veiklos realumą. Tokių dokumentų ar duomenų pareiškėjas nepateikė ne tik kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ir prašymo nagrinėjimo Departamente metu, bet ir bylą nagrinėjant teisme – nei bylos nagrinėjimo metu teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu.
Departamento vertinimu šioje byloje galėtų būti atsižvelgiama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4758-580/2015, kuriame teismas konstatavo, kad užsieniečių nurodoma būsima ekonominė veikla Lietuvos Respublikoje nepagrįsta ją įgalinančiomis faktinėmis aplinkybėmis – užsieniečiai nepateikė jokių konkrečių įmonės veiklos vykdymo planų, neturi buveinės patalpų; tai, kad Lietuvoje įregistruotą įmonę nusipirkę asmenys nežino, kokia veikla užsiims, rodo tai, kad įmonė buvo pirkta ne verslo vystymo tikslu, o kitu su verslu nesusijusiu tikslu, siekiant gauti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-244(00069) teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Departamentas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-244(00069) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (ginčui aktuali 2008 m. vasario 1 d. įstatymu Nr. X-1442 nustatyta, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi normos redakcija) pagrindu, t. y. dėl to, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paduotas ne siekiant vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o vien tik gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir juo suteikiamas teises.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad tiek Departamento Sprendimas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuoti, priimti vadovaujantis spėjimais, o ne teisės aktų reikalavimais.
Kaip matyti, pareiškėjas su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2014 m. spalio 28 d. (b. l. 32; išsiųsta 2014 m. spalio 29 d., b. l. 31; Departamente gauta 2014 m. lapkričio 3 d.).
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo atstovas Lietuvos Respublikos ambasadai Baltarusijos Respublikoje 2014 m. spalio 28 d. pateikė prašymą išduoti Pakistano Islamo Respublikos piliečiui F. M. M. leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašymą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 32–61). Iš pareiškėjo pateikto prašymo matyti, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis siekė gauti ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Šiam tikslui pagrįsti kartu su prašymu pareiškėjas pateikė UAB „Novatoriški atradimai“ išrašą iš Juridinių asmenų registro (b. l. 43–44), šios bendrovės steigimo aktą (b. l. 45–46), įstatus (b. l. 47–49), 2014 m. gegužės 7 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 50–51), bendrovės perdavimo dokumentus (b. l. 52–56), vienintelio akcininko sprendimą (b. l. 57), darbo sutartį (b. l. 58–59), tarpininkavimo raštą ir notaro patvirtintą pareiškimą leisti deklaruoti gyvenamąją vietą (b. l. 42, 60).
Taigi pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla, siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.
Vadovaujantis ĮUTP 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2014 m. liepos 11 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-475) 17 punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti (pakeisti) leidimą turi pateikti: 1) galiojantį kelionės dokumentą; 2) galiojančią Šengeno arba nacionalinę vizą, jei jam netaikomas bevizis režimas, arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, arba leidimą gyventi, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, kai prašymą išduoti leidimą pateikia migracijos tarnybai; 3) leidimą laikinai gyventi, kai jį keičia; 4) vieną nuotrauką (40 x 60 mm), atitinkančią užsieniečio amžių; 5) Aprašo 22.1–22.3, 22.7–22.17, 22.18.2–22.29 ir 25 punktuose nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 22.18.1 punkte nurodytus dokumentus užsienietis gali pateikti iki prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo termino pabaigos; 6) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, ne mažesnių už Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; 7) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise arba naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 8) sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, arba dokumentą, patvirtinantį, kad jis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo numatytais atvejais yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 715 „Dėl įsipareigojimo apmokėti gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu užsieniečiui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas“ numatytu atveju Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio pasirašytą įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ne mažiau kaip 3 draudimo įmonių raštus, patvirtinančius, kad dėl užsieniečio senyvo amžiaus ar sveikatos būklės atsisakoma jį drausti sveikatos draudimu. Šiuos dokumentus užsienietis gali pateikti kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo.
Aprašo 22.22.1 punkte nurodyti papildomi dokumentai, kuriuos turi pateikti užsienietis, siekiantis leidimą gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu, kai užsienietis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir jis yra šios įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, – Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatai ar nuostatai ir dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis yra tokios įmonės, įstaigos ar organizacijos savininkas ir vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.
Departamentas, atsisakęs išduoti leidimą pareiškėjui, savo sprendimo motyvuose nurodė, kad pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės sukėlė rimtų įtarimų, kad dirbti ir apsigyventi Lietuvoje šis užsienietis neketina, o jo deklaruojami atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra labai abejotini. Duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, neatitinka tikrovės, jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijamas Departamento sprendimas yra teisėtas, priimtas įvertinus jo priėmimo laikotarpiu buvusius duomenis, todėl nėra pagrindo jo naikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra numatyti pagrindai, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi.
Kaip minėta, pagal pareiškėjo Departamentui pateiktus duomenis, UAB „Novatoriški atradimai“ registruota adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. b. l. 68–69), minėtu adresu yra įregistruota negyvenamoji – pagalbinė patalpa, kurios bendras plotas yra 3,55 kv. m, todėl pagrįsta atsakovo išvada, jog mažai tikėtina, kad šioje patalpoje UAB „Novatoriški atradimai“ galėtų vykdyti ūkinę komercinę veiklą.
Pažymėtina, jog asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, t. y. ne tik įmonės įsteigimo faktą, bet būtent tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, t. y. kad jis realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti jis turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis yra diskriminuojamas, kadangi Lietuvos Respublikos pilietis gali registruoti įmonę bet kokio dydžio patalpose, o veiklą gali vykdyti ir kitose patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo argumentai laikyti nepagrįstais, kadangi šiuo atveju yra vertinamas pareiškėjo pateiktų duomenų atitikimas tikrovei, o ne vien tik įmonės registravimo faktas. Šiuo atveju pareiškėjas Departamentui kito buveinės adreso, kuriuo vykdys įmonės veiklą, išskyrus (duomenys neskelbtini), Vilnius, nenurodė, jokių kitų komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, jog UAB „Novatoriški atradimai“ adresas yra formalus, nes jokių sąlygų ten vykdyti ūkinę komercinę veiklą nėra. Kita vertus, pareiškėjui teigiant, jog jis ketina vykdyti veiklą kitu adresu, t. y. ne įmonės registracijos adresu ir ne Departamentui nurodytose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančiose 3,55 kv. m patalpose, tampa akivaizdu, jog pareiškėjas Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodė.
Kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. rugsėjo 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį (b. l. 11–13), pagal kurią pareiškėjas subnuomos pagrindu tapo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, subnuomininku. Iš minėtos sutarties matyti, jog patalpas, kurių plotas 13,5 kv. m, pareiškėjas įsipareigojo naudoti administracinei veiklai. Minėta negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis, sudaryta 2014 m. rugsėjo 24 d., įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 1 d., ir kartu su prašymu išduoti leidimą Departamentui nebuvo pateikta, todėl Departamentas šios sutarties priimdamas Sprendimą neįvertino. Pareiškėjas nepaaiškino 2014 m. rugsėjo 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nepateikimo Departamentui priežasčių. Tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas įvertino 2014 m. rugsėjo 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties įtaką sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi išdavimui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 13,5 kv. m dydžio patalpose audinių gamyba (tokią įmonės veiklą pareiškėjo atstovas nurodė teismo posėdžio metu) nėra galima. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, be to, matyti, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančios patalpos pagal sutartį yra administracinės paskirties, todėl ir ši aplinkybė patvirtina, kad patalpos nėra tinkamos pareiškėjo nurodytai veiklai vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikoje jis turi įmonės veiklai pritaikytas patalpas, o grįsdamas šią aplinkybę pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pagal pareiškėjo pateiktų UAB „Novatoriški atradimai“ įstatų (b. l. 47–48) 5 punktą, bendrovės tikslai – gamyba, prekyba, paslaugos; bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Sutiktina su Departamento argumentais, jog įmonės veiklos tikslai ir objektas yra nurodyti abstrakčiai, nedetalizuojant, kokia konkrečiai veikla planuojama užsiimti. Tik teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas užsiims audinių gamyba, tačiau jokių pareiškėjo veiklą detalizuojančių aplinkybių byloje nėra pateikta. Pareiškėjas nepateikė UAB „Novatoriški atradimai“ verslo plano, papildomų dokumentų, patvirtinančių realius šio užsieniečio planus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, duomenų apie potencialius klientus, veiklos vykdymo etapus, sutarčių su verslo partneriais ar kt. Pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pareiškėjas vykdo veiklą Pakistano Islamo Respublikoje ir Olandijoje, tačiau vėlgi jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nepateikė.
Pareiškėjo teigimu, jei Departamentui kilo neaiškumų dėl įmonės veiklos, buvo galima paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus.
Aprašo 40.7 punkte numatyta, jog įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimantis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus, privalo, kai Įstatymo nustatytam leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindui, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi, patvirtinti pateikiami Aprašo 22.21 ar 22.22 punkte nurodyti dokumentai ir yra įtarimų, kad užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsiimti teisėta veikla (užsienietis negali atsakyti į klausimus, susijusius su Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veikla, iš įmonės veiklos negauna pajamų ir pan.) – pareikalauti pateikti veiklos aprašymą ir papildomus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje (ūkinę komercinę veiklą patvirtinančią (-ias) sutartį (-is), metinę pelno mokesčio deklaraciją, patalpų nuomos sutartį ar pan.), jeigu tai būtina.
Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjas nei po to, kai 2014 m. spalio 28 d. pateikė prašymą Departamentui išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, be 2014 m. rugsėjo 24 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, kurios įtaka leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui teisėtos veiklos vykdymo pagrindu buvo įvertinta anksčiau, nepateikė jokių duomenų apie įmonės veiklos tikslus ir objektus, todėl nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo vertinti, kad migracijos tarnybos valstybės tarnautojui, priimančiam pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus, pareiškėjui iš esmės pateikus pagrindinius dokumentus, buvo būtina pareikalauti pareiškėjo pateikti veiklos aprašymą ir papildomus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjo teigimu, jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai papildyti duomenis, taip pat turėti galimybę laiku apskųsti sprendimą, teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad neaišku, kokius papildomus duomenis norėjo pateikti pareiškėjas, o to, jog jam buvo kliudoma juos pateikti Departamentui ar teismui, nenustatyta. Sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, todėl tai, kad Sprendimas jam buvo siunčiamas neregistruotu paštu, Sprendimo apskundimui įtakos neturėjo ir pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.
Taip pat pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjas ne pats asmeniškai įsteigė įmonę, o pirko akcijas iš juridinį asmenį įkūrusio asmens, nebuvo viena iš aplinkybių, kuria Departamentas vadovavosi priimdamas atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi, dėl to nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Departamentas Sprendime atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Novatoriški atradimai“ įsteigė Lietuvos Respublikos pilietis, kuris yra žinomas kaip įmonių, parduodamų trečiųjų šalių piliečiams, steigėjas. Nors pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino šios aplinkybės, kaip ir Departamento Sprendime nurodytos aplinkybės, kad yra padidėjęs Pakistano Islamo Respublikos piliečių judėjimas į Šengeno zoną, įtakos sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimui, iš Departamento Sprendimo matyti, jog šios aplinkybės, nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo vertinamos sistemiškai visų kitų aplinkybių kontekste. Be to, Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).
Teisės aktuose numatytas reikalavimas užsieniečiui, norinčiam gauti tokį leidimą, pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas nurodė ketinąs gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal bylos duomenis, šiuo adresu esančio buto gyvenamasis plotas – 25,55 kv. m. Departamentas Sprendime pažymėjo, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip savo būsimosios gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje yra nurodę ir šios gyvenamosios patalpos savininko sutikimus dėl apgyvendinimo bei gyvenamosios vietos deklaravimo yra pateikę nemažai kitų užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi, todėl manyta, kad pareiškėjas pateikė tik formalų dokumentą, siekdamas atitikti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą sąlygą. Pareiškėjas šiuo aspektu teigia, jog nežinojo, kiek asmenų deklaravo gyvenamąją vietą minėtu adresu. Teisėjų kolegija vertina, jog, nors pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo metu ĮUTP ir Aprašas jokių reikalavimų gyvenamajai patalpai nenustatė, Departamentas turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie ją visų kitų pateiktų duomenų kontekste, o pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, domėtis savo būsimąja gyvenamąja vieta.
Anksčiau išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir jo pateikti duomenis neatitinka tikrovės, dėl to Departamentas Sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį neturi teisės gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo F. M. M. (F. M. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan