Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-222/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32246-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.11.11; 2.8.9.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. G. R. atviros turto vagystės) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 178 straipsnio 2 dalį (dėl E. L. turto vagystės, įsibraunant į gyvenamąją patalpą) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, 180 straipsnio 1 dalį (dėl plėšimo iš B. G.) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 178 straipsnio 2 dalį (dėl atviros vagystės iš AB ,,P.“ prekybos vietos) laisvės atėmimu vieneriems metams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.  

              Vadovaujantis 63 straipsnio 4 dalimi, 64 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausme, laisvės apribojimo bausmę keičiant į areštą pagal BK 65 straipsnyje numatytas taisykles, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.               Į bausmės laiką įskaitytas šioje byloje laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 16 d., 2015 m. spalio 29 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d.

              Iš nuteistojo L. M. priteista nukentėjusiajam E. L. 195 Eur turtinei žalai atlyginti ir AB ,,P.“ filialui ,,P.p.“ 75 Eur turtinei žalai atlyginti. Nepilnamečiam L. M. neturint turto ir pajamų, iki jo pilnametystės ši priteista turtinė žala išieškotina iš jo atstovų pagal įstatymą Li. M. ir S. M..

              Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo L. M. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinis skundas atmestas.

              Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir J. V., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. L. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, iš anksto susitaręs su J. V., 2015 m. birželio 8 d., apie 12.40 val., (duomenys neskelbtini), L. M. pažadėjus suteikti pagalbą – paslėpti pagrobtus iš praeivių daiktus pasišalinus iš įvykio vietos po nusikalstamos veikos padarymo, sekė nukentėjusiąją T. G. R.. J. V. pradėjus nusikalstamus veiksmus, kai šis ties (duomenys neskelbtini) namu (duomenys neskelbtini) pribėgo prie T. G. R. ir iš jos rankų ištraukė rankinę, jis (L. M.) aktyviais veiksmais prisidėjo prie jau pradėto nusikaltimo ir bėgdamas iš įvykio vietos su J. V. lydėjo šį į savo gyvenamosios vietos pagalbines patalpas (duomenys neskelbtini) namo rūsyje. Tokiais bendrais veiksmais L. M. su J. V. atvirai pagrobė nukentėjusiajai T. G. R. priklausantį turtą, bendros 79 Eur vertės.

1.1. L. M. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. spalio 13 d., nuo 9 iki 16 val., įsibrovė į P. M. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), sugadindamas buto staktą ir spyną, ir pagrobė E. L. priklausantį turtą, bendros 345 Eur vertės.

1.2. L. M. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 20 d., apie 16–17 val., (duomenys neskelbtini) ties namu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – nepilnamečio B. G. turėtą mobiliojo ryšio telefoną LG, siekė suklaidinti nukentėjusįjį, kad šis mobiliojo ryšio telefoną perduotų jam savo valia. Nepavykus suklaidinti, nukentėjusiajam nesutikus vykdyti jo reikalavimo, panaudojo fizinį smurtą – vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į kairę akį, taip nežymiai sutrikdė šiam sveikatą ir, palaužęs nukentėjusiojo valią, pagrobė mobiliojo ryšio telefono LG bateriją. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasinaudodamas palaužta nukentėjusiojo B. G. valia, grasindamas ir toliau smurtauti, t. y. pavartoti fizinį smurtą, ir jį pavartodamas, pagrobė B. G. mobiliojo ryšio telefoną LG, 110 Eur vertės.

1.3. L. M. nuteistas ir už tai, kad 2015 m. lapkričio 22 d., apie 13.40 val., užėjęs į AB ,,P.“ filialui ,,P.p.“ priklausantį kioską (duomenys neskelbtini), atvirai, matant darbuotojai R. Š., iš kasos aparato pagrobė svetimą AB ,,P.“ priklausantį turtą – 75 Eur.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. M. gynėjas advokatas A. Šukaitis prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir, vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis, atidėti nuteistajam L. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

2.1. Aptardamas BK 80 ir 92 straipsnių nuostatas, kasatorius pažymi, kad laisvės atėmimas nepilnamečiams gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis ultima ratio (paskutinė priemonė, paskutinis argumentas) principu, taip užkertant kelią nusikalstamiems nepilnamečio veiksmams. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nustatant nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę už neteisėtos veikos padarymą ir įtvirtinant tam tikrą jiems taikomų baudžiamojo poveikio priemonių sistemą, labai svarbu užtikrinti trijų pagrindinių baudžiamosios teisės principų – teisingumo, humaniškumo ir proporcingumo – įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011, 2K-391/2013). Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nepilnamečio asmenybę vertinti kompleksiškai, skirti individualizuotą bausmę ir tokias poveikio priemones, kurios didintų nepilnamečio resocializacijos ir adaptacijos visuomenėje galimybes, skatintų asmenybės ugdymą, kartu teismas privalo apsvarstyti ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tikslingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-105/2009).

2.2. Kasatorius, pažymėdamas L. M. amžių, teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tik formaliai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis (kad jam konstatuoti emocijų ir mišraus elgesio bei emocijų sutrikimai), tinkamai jų neįvertino. Šis teismas nepagrįstai atmetė galimybę atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir nesigilino į nuteistojo elgesio priežastis (ar jo nelemia minėti emocijų ir mišraus elgesio bei emocijų sutrikimai). Be to, skundžiamame nuosprendyje aptariant nuteistąjį apibūdinančius duomenis (turi draugų, darančių neigiamą įtaką, mokymosi įstaigos charakterizuojamas neigiamai, anksčiau taikytos poveikio priemonės nebuvo veiksmingos), nepagrįstai neatsižvelgta į laiką, kada minėtos aplinkybės buvo nustatytos, t. y. beveik prieš metus. Kartu kasatorius teigia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes vienas iš motyvų, lėmusių šio teismo apsisprendimą paskirti realią laisvės atėmimo bausmę, buvo tai, kad L. M. priimtas kitas apkaltinamasis 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis, tačiau jis tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs.

2.3. Kasatoriaus nuomone, tokį nuteistojo visuomenės ir įstatymų normoms prieštaraujančio elgesio priežasčių tyrimą galėjo atlikti ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 ir 7 dalimis. Tačiau ir šis teismas tik formaliai konstatavo, kad L. M., būdamas teistas, vėl įvykdė apysunkius nusikaltimus, savo nusikalstamų polinkių nekeičia ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Anot gynėjo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BK XI skyriuje išdėstytus baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo nepilnamečiams ypatumus, kurių vienas – riboti laisvės atėmimo bausmės skyrimą ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes bei padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu. Dėl to kasatorius nesutinka su šio teismo išvada, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui.

2.4. Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė ir į tai, kad tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kitose bylose nuteistajam jau buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, jis truko net septynis mėnesius, o toks nelaisvėje išbūtas laikas, įvertinus ir pakankamai ilgą teisminį bylų nagrinėjimą, leidžia daryti išvadą, kad jauno amžiaus asmuo gavo pakankamą pamoką dėl savo įstatymams prieštaraujančio nusikalstamo elgesio. Tai, kad nuteistajam taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas buvo pakankamas savo klaidoms apmąstyti ir iš to padaryti reikiamas išvadas, parodo jo pozicija. Pasak kasatoriaus, ilga baudžiamojo proceso trukmė nuteistajam taip pat turėjo labai didelę įtaką, dėl to jis pakeitė savo vertybines orientacijas, kritiškai įvertino savo ankstesnius poelgius ir padarė reikiamas išvadas. Kasaciniame skunde teigiama, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nenurodyti duomenys, patvirtinantys, jog L. M. ateityje gali daryti naujas nusikalstamas veikas, jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas dar nebuvo taikytas ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos dėl laipsniško sankcijų už nusikalstamas veikas griežtinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2015). Kasatorius teigia, kad jo ginamasis padarė reikiamas išvadas, kol buvo suimtas, baigė (duomenys neskelbtini) mokyklos dešimtąją klasę, paleistas iš suėmimo ir toliau mokėsi, tiek jis, tiek ir jo tėvai deda dideles pastangas, siekdami išvengti nusikalstamo recidyvo, dėl to yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai L. M. bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

3. Atsiliepimu į nuteistojo L. M. gynėjo advokato A. Šukaičio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui klausimą, išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su nuteistojo L. M. padarytomis veikomis, tiek su jo asmenybe. Pirmosios instancijos teismas motyvavo laisvės atėmimo bausmės rūšies parinkimą ir jos dydžio nustatymą, atsižvelgė į jo amžių ir teistumą (už padarytas analogiškas nusikalstamas veikas), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (vieną iš veikų jis padarė veikdamas bendrininkų grupe) ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta L. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šis teismas įvertino ir tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog L. M. būtų sirgęs ar šiuo metu sirgtų lėtiniu psichikos sutrikimu.

3.2. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadas laikė teisingomis ir pažymėjo, kad, skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, jos skyrimo nepilnamečiui nuostatos nebuvo pažeistos, teisingumo principas įgyvendintas. L. M. paskirtas bausmes pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.

3.3. Prokuroro įsitikinimu, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nustatytos aplinkybės (L. M. nuteistas už tyčinius nusikaltimus, padarytus iš savanaudiškų paskatų, susijusius su smurtu prieš asmenį) rodo jo pavojingumą. Be to, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos L. M. charakterizuojančios aplinkybės patvirtina, kad, nepaisant jauno amžiaus, jis visiškai jokių išvadų dėl netinkamo savo gyvenimo būdo nepadarė, susiformavusių nuostatų nekeitė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė atlikdamas 2015 m. gegužės 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą laisvės apribojimo bausmę, o tai patvirtina, kad anksčiau taikytos poveikio priemonės nuteistajam nebuvo veiksmingos, jis toliau sistemingai darė vis naujus, pakankamai įžūlius, neatsitiktinius ir suplanuotus nusikaltimus. Taigi darytina išvada, kad bausmės tikslų nebus galima pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados netaikyti L. M. bausmės vykdymo atidėjimo yra teisiškai pagrįstos ir BK 92 straipsnio nuostatos nepažeistos.

4. Nuteistojo L. M. gynėjo advokato A. Šukaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 92 straipsnio taikymo

5. Baudžiamajame įstatyme (BK XI skyrius) įtvirtintų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis, be kita ko, yra riboti laisvės atėmimo bausmės taikymo šiems asmenims galimybes, padėti nepilnamečiams pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti juos nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. BK 91 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, jog kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis ir bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 91 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kartu su bausmių ypatumų nepilnamečiams normų taikymu turi būti vadovaujamasi ir BK bendrosios dalies normomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Už nusikalstamos veikos padarymą skiriama bausmė, kurios paskirtis įtvirtinta BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

6. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo L. M. gynėjo apeliacinį skundą ir palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, padarė išvadą, kad paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, netaikant jos vykdymo atidėjimo (t. y. BK 92 straipsnio), atitinka teisingumo principą, neprieštarauja BK nustatytiems bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumams, taip pat ir bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad abiejų instancijų teismai atsižvelgė į visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. į tai, kad L. M. padarė tyčinius keturis apysunkius nusikaltimus, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į tai, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į nuteistojo asmenybę (nusikalto būdamas nepilnametis, anksčiau teistas už analogiškas veikas, administracine tvarka nebaustas, mokymosi įstaigoje charakterizuojamas neigiamai) ir tai, kad nusikalstamas veikas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (laisvės apribojimo), t. y. jos vykdymo metu. Teismai konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog anksčiau taikytos poveikio priemonės nuteistajam nebuvo veiksmingos.

7. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus (jie pakartoti ir kasaciniame skunde), motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas bausmės individualizavimo ir teisingumo principų nepažeidė, nes nuteistasis nekeičia teisei priešingo elgesio ir nusikalstamo polinkio, toliau daro nusikaltimus ir pagrindo taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą nėra. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo L. M. apibūdinančius duomenis, jo elgesį, iš to sprendė apie tai, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kasatorius neteisus teigdamas, kad šis teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes esą laisvės atėmimo bausmės paskyrimą lėmė L. M. priimtas 2016 m. rugsėjo 5 d. apkaltinamasis nuosprendis, kuris tuo metu nebuvo įsiteisėjęs. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų tai neišplaukia, jame pažymėta, kad dėl ankstesnio nuosprendžio apeliacinis skundas paduotas tik prokuroro, kuris ginčijo bausmės vykdymo atidėjimo pagrįstumą. Beje, minėtas 2016 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis šiuo metu yra įsiteisėjęs su pakeitimais, padarytais apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 92 straipsnį, ir laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose; toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas ir kasacine tvarka, tačiau nuteistojo gynėjo kasacinis skundas atmestas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-788/2017).

8. Atsižvelgdama į byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, jog L. M. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 ir 80 straipsniuose; pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. M. realią laisvės atėmimo bausmę, ir apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiu sprendimu, BK normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, taikymo klaidos nepadarė. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų padarytos išvados dėl negalimumo L. M. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo yra teisiškai pagrįstos, padarytos nepažeidžiant BK 92 straipsnio nuostatų, ir daryti priešingas išvadas bei tenkinti kasatoriaus prašymą – pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir atidėti apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą – neturi teisinio pagrindo.

9. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, šie teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo L. M. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                         Olegas Fedosiukas

  Armanas Abramavičius

                                                                        Dalia Bajerčiūtė