Administracinė byla Nr. A-3707-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00008-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. C., jos atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atstovei Ladai Mickevičienei,

vertėjui Leonui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal užsienietės D. H. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietės D. H. C. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) su 2018 m. vasario 8 d. teikimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietę D. H. C. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki ji įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau nei iki 2018 m. liepos 8 d.
2. Migracijos valdyba teikime nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 7 d. sprendime Nr. (15/6-12)12PR-99 nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) pilietei D. H. C. pabėgėlės statuso Lietuvos Respublikoje, nes jos prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau –Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat buvo nuspręsta nesuteikti D. H. C. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jos atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, ir išsiųsti užsienietę iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
3. Migracijos valdyba pažymėjo, kad D. H. C. Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 15/6-12-25PR1 buvo apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre. Nuo 2016 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. sausio 9 d. užsienietei buvo išduoti užsieniečių registracijos pažymėjimai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendime konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai, operatyviai ir visapusiškai bei neizoliuotai viena nuo kitos ištyrė visas faktines aplinkybes, jas tinkamai aiškino įstatymų kontekste, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti šios institucijos 2017 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-99. D. H. C. minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2018 m. sausio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
4. Migracijos valdyba akcentavo, kad Migracijos departamentas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu leido D. H. C. apsigyventi jos pasirinktoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini).
5. Teismo posėdyje D. H. C. prašė teikimo netenkinti, motyvuodama tuo, kad ji (duomenys neskelbtini) nebuvo jau daugiau nei vienerius metus, todėl (duomenys neskelbtini) jos nebepriims. Sulaikytos užsienietės atstovė su teikimu taip pat nesutiko. Nurodė, kad asmuo gali būti sulaikomas tik išskirtiniais atvejais, kai kitaip negalima pasiekti asmens sulaikymu siekiamų tikslų. Taip pat asmenį galima sulaikyti, jeigu jis gali slėptis arba vengti išsiuntimo. Akivaizdu, kad D. H. C. nevengia išsiuntimo, bet yra kitos aplinkybės, dėl kurių ji negali grįžti į (duomenys neskelbtini) – per ilgai buvo išvykusi iš šios šalies, todėl jai turėti būti išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietės atstovė manė, kad būtų galima D. H. C. įpareigoti registruotis policijos įstaigoje. Akcentavo, kad yra akivaizdu, jog užsienietė nebus išsiųsta, todėl palaikius, turės būti paleista, kadangi nėra sulaikymo pagrindų.
6. Teismo posėdyje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atstovė prašė teikimą tenkinti. Nurodė, kad kviečiama užsienietė nė karto nebuvo atvykusi į Migracijos valdybą, ateidavo tik jos atstovas, kuris domėjosi, kaip sprendžiami klausimai dėl leidimo išdavimo. Migracijos valdybos atstovės nuomone, yra tikimybė, kad užsienietė, pasinaudodama laisvu judėjimu, gali išvykti iš Lietuvos. Ji negalėjo patvirtinti fakto, kad D. H. C. (duomenys neskelbtini) nepriima.

II.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu Migracijos valdybos teikimą tenkino – sulaikė (duomenys neskelbtini) pilietę D. H. C. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki sprendimo dėl jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje priėmimo, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. liepos 8 d.
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad D. H. C. prašymas suteikti jai pabėgėlės statusą buvo atmestas. Migracijos departamento priimtą sprendimą dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio 2018 m. sausio 9 d. (nurodyta data 2017 m. spalio 2 d. laikytina rašymo apsirikimu) priimta nutartis atmesti D. H. C. apeliacinį skundą dėl pabėgėlės statuso jai suteikimo yra galutinė ir neskundžiama.
9. Teismas taip pat nustatė, kad užsienietė galiojančios Lietuvos Respublikos vizos ir kito kelionės dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvos Respublikoje ar vykti per ją, neturi. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje 2 punktu, užsieniečio neteisėtas buvimas Lietuvoje yra vienas iš jo sulaikymo pagrindų. Be to, pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti.
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas pažymėjo, kad įvertinus, jog D. H. C. neturi buvimui Lietuvos Respublikos teritorijoje būtinos vizos ar kito dokumento, suteikiančio teisėtą pagrindą būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jos buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, yra pagrindo manyti, kad užsienietės sulaikymas yra būtina priemonė, siekiant užtikrinti sprendimo dėl jos išsiuntimo į kilmės šalį priėmimą ir / ar įvykdymą. D. H. C. po to, kai buvo priimtas sprendimas leisti jai apsigyventi pasirinktoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), su Migracijos valdybos pareigūnais nebendravo, kviečiama atvykti į Migracijos valdybą, nė karto nebuvo atvykusi, atvykdavo tik jos atstovas. Taigi, yra akivaizdu, kad D. H. C. buvo žinoma, jog ji kviečiama atvykti į minėtą instituciją, tačiau sąmoningai to nedarė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad alternatyvių sulaikymui priemonių, nustatytų Įstatymo 115 straipsnyje, taikymas nebus pakankamas, siekiant užtikrinti sprendimo dėl užsienietės išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, kadangi yra didelė rizika, jog būdama nesulaikyta, ji gali išvykti į kitas valstybes.

III.

11. D. H. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Migracijos valdybos teikimo netenkinti, o netenkinus užsienietės prašymo konstatuoti nesant sulaikymo pagrindų, pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti D. H. C. nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą.
12. Užsienietė paaiškina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas jos prieglobsčio byloje buvo priimtas 2018 m. sausio 9 d., ir nuo tada užsienietė gyveno (duomenys neskelbtini). Ji nepažeidinėjo jokių teisės aktų ir nei pasislėpti, nei trukdyti, nei kitaip vengti išsiuntimo proceso nebandė. Teismo išvada, kad D. H. C. sulaikymas yra būtina priemonė, siekiant užtikrinti sprendimo dėl asmens išsiuntimo į kilmės šalį priėmimą ir / ar įvykdymą, kadangi yra didelė rizika, jog užsienietė, būdama nesulaikyta, išvyks į kitas šalis, yra paremta tik prielaida, tačiau teismų sprendimai turi būti tinkamai motyvuoti ir pagrįsti, o ne paremti prielaidomis bei spėjimais.
13. D. H. C. pažymi, kad pagal Migracijos departamento parengtą pažymą „Apie išvykimo ir grįžimo tvarką (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), leidimas (duomenys neskelbtini) piliečiams būti užsienyje, jiems neprarandant pilietybės, yra pratęstas nuo vienuolikos mėnesių iki dviejų metų, o (duomenys neskelbtini) pilietis, pažeidęs leidimo grįžti sąlygas arba terminą, (duomenys neskelbtini) valdžios yra laikomas emigrantu. Asmuo, turintis emigranto statusą, turi kreiptis į (duomenys neskelbtini) diplomatinę atstovybę dėl leidimo grįžti į (duomenys neskelbtini) išdavimo. Leidimas grįžti į (duomenys neskelbtini) nėra suteikiamas automatiškai: kiekvienas repatrijavimo prašymas yra peržiūrimas individualiai. Jei asmuo grįžo į (duomenys neskelbtini) per šiuo metu galiojantį nustatytą 24 mėnesių leidžiamą laikotarpį būti užsienyje ir nėra jokių disidentiškos veiklos ar pareiškimų požymių, jis neturės jokių problemų, tačiau jei asmuo grįžo į (duomenys neskelbtini) pasibaigus 24 mėnesių laikotarpiui, jam nebus leista atvykti į (duomenys neskelbtini), nes bus laikoma, kad tokio asmens statusas pasikeitė iš asmens, turėjusio teisę keliauti, į emigranto ar dezertyro statusą. Tokiu atveju asmeniui gali būti neleista skristi į (duomenys neskelbtini) arba jis gali būti grąžintas į šalį, iš kurios atvyko (jei asmuo turi kokį nors kitą užsienyje galiojantį dokumentą, su kuriuo galima keliauti). Jeigu vyriausybė leidžia emigrantui atvykti į (duomenys neskelbtini), jis vis tiek gali būti įkalintas, jeigu praeityje turėjo problemų su (duomenys neskelbtini) vyriausybe.
14. Užsienietė nurodo, kad savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini) – paliko 2015 m. gegužės 29 d., todėl jai galimybė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra apskritai eliminuota. D. H. C. pažymi, kad ji niekada nepažeidė teisės aktų, po apeliacinės instancijos teismo neigiamo sprendimo jos prieglobsčio suteikimo byloje netrukdė, nevengė ir nesislėpė bei nepabėgo iš Lietuvos Respublikos, todėl teismo sprendimas ją sulaikyti turi būti laikomas neproporcinga ir nepagristai panaudota kraštutine priemone, tuo labiau, kai dėl kilmės valstybėje egzistuojančio teisinio reguliavimo apskritai nėra galimybių užsienietę išsiųsti į jos kilmės valstybę.
15. Vadovaudamasi Įstatymo 115 straipsnio 1 ir 2 dalimis, D. H. C. prašo teismui nesutikus konstatuoti sulaikymo pagrindų nebuvimo, pritaikyti jai alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. įpareigoti užsienietę nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą (Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punktas). D. H. C. nuomone, jai pritaikius nurodytą alternatyvią sulaikymui priemonę, būtų pasiektas sulaikymo tikslas, t. y. užtikrinama, kad užsienietė be leidimo neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, o D. H. C. leidus apsigyventi jos pasirinktoje gyvenamoje vietoje, būtų sumažinti valstybės patiriami kaštai, skiriami jai apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.
16. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
17. Migracijos valdyba, aptarusi faktines bylos aplinkybes, paaiškina, kad buvo nustatyta, jog D. H. C. neturi jokio asmens tapatybę bei pilietybę patvirtinančio dokumento, suteikiančio jai teisę būti Lietuvos Respublikoje ar išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje 2 punktą, užsieniečio neteisėtas buvimas Lietuvoje yra vienas iš jo sulaikymo pagrindų. Be to, pagal to paties įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas sprendimui priimti ar vykdyti. Įvertinusi aplinkybę, kad D. H. C. neturi jokio asmens tapatybę bei pilietybę patvirtinančio dokumento, suteikiančio teisėtą pagrindą būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jos buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, Migracijos valdyba teigia, kad yra pagrindo manyti, jog užsienietės sulaikymas yra būtina priemonė, siekiant užtikrinti sprendimo dėl asmens išsiuntimo į kilmės šalį priėmimą ir / ar įvykdymą.
18. Migracijos valdyba pažymi, kad užsienietė su jos pareigūnais nebendravo, į Migracijos valdybą atvykdavo tik D. H. C. atstovas, todėl galima daryti išvadą, kad užsienietei buvo žinoma apie tai, kad ji kviečiama atvykti į Migracijos valdybą, o ji, tai žinodama, sąmoningai vengė atvykti. Įvertinusi nurodytą informaciją, Migracijos valdyba nurodo, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog užsienietė siekia išvengti išvykimo iš Lietuvos Respublikos, gali pasislėpti nuo pareigūnų, netaikant sulaikymo, ji gali pasinaudoti laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje bei išvykti iš Lietuvos Respublikos. Migracijos valdybos nuomone, apeliantė trukdo priimti ir vykdyti sprendimą dėl išsiuntimo ir vengdama išsiuntimo, gali pasislėpti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Šioje byloje kilo ginčas dėl užsieniečio sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (lot. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.
21. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Pagal susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, klausimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ar netaikymo yra teismo diskrecija, nors vienos Įstatymo 115 straipsnio normoje išvardintų aplinkybių nebuvimo nustatymas yra pakankamas pagrindas teismui atsisakyti taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N143-3565/2008, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-7196/2010). Taigi, iš nurodytų išaiškinimų darytina išvada, kad ne visada esant asmens buvimui Lietuvos Respublikoje neteisėtu, jam turi būti skiriamas sulaikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-1317/2012, 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1246/2012, 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1021/2012). Šiuo atveju, kaip matyti iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, jis, skirdamas užsienietei sulaikymą, alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo galimybių klausimo iš esmės net nesvarstė.
22. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad užsienietė kviečiama atvykti į Migracijos valdybą, nė karto nebuvo atvykusi, atvykdavo tik jos atstovas. Iš šio fakto negalima daryti išvados, kad užsienietė vengia išsiuntimo ir gali pasislėpti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad užsienietė nepažeidinėjo jokių teisės aktų ir nei pasislėpti, nei trukdyti, nei kitaip vengti išsiuntimo proceso nebandė. Teismo nuomone, D. H. C. sulaikymas nėra būtina priemonė, siekiant užtikrinti sprendimo dėl asmens išsiuntimo į kilmės šalį priėmimą ir įvykdymą.
23. Atsižvelgus į nurodytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad šiuo atveju alternatyvių priemonių taikymas užsienietei yra pakankamas tam, jog būtų pasiekti įstatymų numatyti tikslai – greitai ir tinkamai išspręstas užsienietės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas ir priimtas bei įvykdytas atitinkamas sprendimas. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytas faktines aplinkybes, spręsdamas dėl užsienietės sulaikymo, ir iš esmės nepagrįstai nesprendė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo klausimo, todėl teismo sprendimas keistinas, taikant alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą užsienietei registruotis teritorinėje policijos įstaigoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Užsienietės D. H. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Teikimą tenkinti iš dalies.

Taikyti užsienietei D. H. C. alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti ją nuo šios teismo nutarties paskelbimo iki 2018 m. liepos 8 d. kiekvieną pirmadienį registruotis Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje.

Paleisti užsienietę D. H. C. iš sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre“.

Nutarties kopiją nusiųsti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Arūnas Dirvonas

                            Romanas Klišauskas

                            Ričardas Piličiauskas