Civilinė byla Nr. 2-427/2011

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

             

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),  teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „Swedbank lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-8007-560/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl lizingo sutarčių sujungimo ir vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiais.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :  

I.  Ginčo esmė

 

Ieškovas UAB „Stiprybė“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2008 m. lapkričio 12 d. Susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo negaliojančiu; pripažinti vienašališką lizingo sutarčių Nr. LT017385; LT017386; LT049308; LT052979; LT053257; LT054836; LT055578; LT055580; LT059800; LT064177; LT064178; LT065354; LT065355 nutraukimą negaliojančiu. Ieškovas taip pat prašė nepranešus atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su sutartyse Nr. LT017385; LT017386; LT049308; LT052979; LT053257; LT054836; LT055578; LT055580; LT059800; LT064177; LT064178; LT065354; LT065355 numatytų lizinguojamų daiktų valdymo perėmimu. Ieškovas nurodė, jog atsakovas užuot stengęsis taikiai išspręsti ginčą ir nepaisydamas to, kad sutarčių nutraukimas yra ginčijamas, imasi savavališkų neteisėtų veiksmų siekdamas perimti lizinguojamų transporto priemonių valdymą. Taip pažeidžiami ne tik ieškovo, bet ir kitų jo kreditorių bei verslo partnerių interesai, todėl būtina atsakovui nepranešus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju šis gali imtis naujų neteisėtų veiksmų.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui uždraudė atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su sutartyse Nr. LT017385; LT017386; LT049308; LT052979; LT053257; LT054836; LT055578; LT055580; LT059800; LT064177; LT064178; LT065354; LT065355 numatytų lizinguojamų daiktų valdymo perėmimu. Teismas nurodė, kad įvertinus ieškovo argumentus bei atsižvelgiant į prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir paskirtį, tikslinga taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Tokios priemonės atitinka pareikštų reikalavimų pobūdį bei turi užtikrinti sprendimo, jeigu jis bus palankus ieškovui, įvykdymą. Ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju atsakovo lizinguotos transporto priemonės liktų ieškovo valdyme, todėl siekiant neapsunkinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas nepranešus atsakovui, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys jų taikymą arba padarys jų taikymą neįmanomą.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

         Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartį. Jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo naikinti laikinųjų apsaugos priemonių – prašo taikyti „Swedbank lizingas“, UAB nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutą – įpareigoti ieškovą per 10 dienų į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 694 260,10 Lt galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.      Ieškovas neįrodė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad yra reali grėsmė, jog dėl kokių nors lizingo bendrovės veiksmų arba neveikimo ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.  

2.      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Leidžiant ieškovui naudoti turtą po lizingo sutarčių nutraukimo, pažeidžiamos (atsakovo) turto savininko teisės ir teisėti interesai, nes teismas sudaro sąlygas ieškovui naudotis iki lizingo sutarčių nutraukimo turėtomis teisėmis, naudoti ir valdyti turtą neatlygintinai. Teismas atsižvelgė tik į ieškovo interesus, nesigilino į lizingo bendrovės jau patirtus ir dėl tokio sprendimo atsirasiančius ateityje nuostolius. Teisingumo principo neatitinka toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kai lizingo bendrovė ir jos interesai aukojami vardan kito subjekto – ieškovo gerovės. Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis pažeidžiamas ekonomiškumo principas, nes galimam sprendimo įvykdymui užtikrinti pakaktų mažiau atsakovo teises ir teisėtus interesus ribojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - draudimo lizingo bendrovei realizuoti turtą tretiesiems asmenims.

3.      Atsakovo žiniomis, yra priimta teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Stiprybė“. Galima daryti išvadą, kad ieškovas turi finansinių sunkumų ir yra nepajėgus įvykdyti įsipareigojimų ne tik lizingo bendrovei, bet ir kitiems kreditoriams. Ieškovas, siekdamas įgyti teisę neatlygintinai naudoti turtą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas gali būti nesuinteresuotas greitu ir operatyviu bylos išsprendimu. Ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, todėl teismas turėjo atsisakyti ginti ieškovo teisę.

4.      Teismas pažeidė CPK 148 straipsnio nuostatas, nes tik konstatavo, kad yra reali grėsmė, jog pranešimas atsakovui sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba jį padarys neįmanomą, tačiau nenurodė nei vieno argumento, dėl ko galėtų kilti pagrįstų įtarimų, kad atsakovas gali sukelti realią grėsmę laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

5.      Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovas patirs neigiamas pasekmes – negalės naudoti savo turto, gauti iš jo pajamų, todėl privalėjo iš ieškovo pareikalauti, kad jis pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. To nepadarius skundžiama nutartis turi būti panaikinta. Jeigu Lietuvos apeliacinis teismas nuspręstų, jog nėra pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jis turėtų taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Ieškovas UAB „Stiprybė“ atsiliepime į atsakovo „Swedbank lizingas“, UAB atskirąjį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad transporto priemonės yra esminis ieškovo turtas, leidžiantis jam tinkamai vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Ieškovas siekia išsaugoti galimybę vykdyti komercinę ūkinę veiklą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sudaro pagrindą ieškovo ūkinės komercinės veiklos tęstinumui teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, apsaugo jį nuo ūkinės komercinės veiklos nutraukimo, užtikrina teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovas nereiškė prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pirmosios instancijos teisme, todėl skunde neturi teisės reikšti tokio reikalavimo.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties  taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuo atveju analizuojant laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo byloje teisėtumą ir pagrįstumą vertintinos ir susiklosčiusios naujos faktinės aplinkybės – bankroto bylos iškėlimas UAB „Stiprybė“.

Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas šių priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia jų ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis byloje Nr. 2-990/2010; ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti 2008 m. lapkričio 12 d. Susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo negaliojančiu; taip pat prašė pripažinti negaliojančiu vienašališką konkrečių lizingo sutarčių nutraukimą (b. l. 1-5). Grįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė, kad yra su transportu ir pervežimo paslaugų teikimu susijusi įmonė, todėl transporto parko turėjimas yra būtina sąlyga vykdyti ir toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą. Jis prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nurodytose sutartyse numatytų lizinguojamų daiktų (transporto priemonių) valdymo perėmimu.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi UAB „Stiprybė“ buvo iškelta bankroto byla (ši nutartis įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties priėmimo, kuria Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis buvo palikta nepakeista). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies nuostatas iškėlus įmonei bankroto byla draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Nors ĮBĮ ir numato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms (ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p.), tačiau jau prieš kurį laiką įsiteisėjusia nutartimi iškėlus UAB „Stiprybė“ bankroto bylą nėra pateiktų įrodymų apie tai, jog įmonė toliau verstųsi ūkine komercine veikla. Tokios aplinkybės leidžia sutikti su skundo teiginiais, kad ieškovas turi rimtų finansinių sunkumų ir yra nepajėgus įvykdyti kreditorinių įsipareigojimų.

Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 str. 1 d.). Taigi lizingo objektas, kol už jį nėra visiškai atsiskaityta, nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui, o nuosavybės teisė į jį lizingo gavėjui pereina tik tada, kai sumokama visa lizingo sutartyje numatyta kaina. Pagal ieškinyje išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas dar nėra įgijęs nuosavybės teisių į turtą pagal ieškinyje nurodytas ir ginčijamas lizingo sutartis. Susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai ieškovui iškėlus bankroto bylą turi būti taikomas įstatyme numatytas draudimas vykdyti prisiimtas pinigines prievoles, o lizingo davėjui tokiu atveju negalint realiai realizuoti savo teisių pagal lizingo sutartį, palikimas galioti pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - draudimo atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nurodytose lizingo sutartyse numatytu lizinguojamų daiktų valdymo perėmimu, šiuo atveju iš esmės pažeistų šalių interesų pusiausvyrą bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo principą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiama 2010 m. spalio 13 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmestinas.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apelianto skundo argumentų (dėl nepranešimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir pan.), kadangi atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jų pagrindu priimamą procesinį spendimą, jie nebetenka prasmės.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,   

 

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei.

 

 

Teisėjai                                                                                                                      Vytas Milius

 

Marytė Mitkuvienė

 

Gintaras Pečiulis