Civilinė byla Nr. 3K-3-684-313/2015
Teisminio proceso numeris: 2-68-3-04469-2013-8

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29; 2.1.2.1;  3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, reikalavimus šios sutarties formai, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 17 000 Lt (4923,54 Eur) skolos, 2964 Lt (858,43 Eur) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ji nurodė, kad 2009 m. liepos 3 d. su atsakove pasirašė paskolos sutartį ir jos pagrindu perdavė atsakovės nuosavybėn 19 000 Lt (5502,78 Eur). Atsakovė įsipareigojo šią sumą grąžinti ieškovei po vienerių metų ir sumokėti sutartyje (3.2 punkte) nustatytas 1,3 proc. dydžio palūkanas. Šalys buvo artimai pažįstamos, ieškovė pasitikėjo atsakove. Sutarties sudarymo metu ieškovė dirbo vadybininke įmonėje, kurios direktore buvo atsakovė. Pinigai skolinti verslo plėtrai. Atsakovė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdė, paskolos laiku negrąžino, palūkanų nesumokėjo, o pastaruoju metu skolos apskritai nepripažįsta. Atsakovės elgesys yra nesąžiningas. Ji iki šiol grąžino tik 2000 Lt (579,24 Eur) skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 17 000 Lt (4923,54 Eur) skolos, 2964 Lt (858,43 Eur) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. vasario 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1999 Lt (578,95 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas konstatavo esant nustatytas aplinkybes, kad šalys 2009 m. liepos 3 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei 19 000 Lt (5502,78 Eur), sutarties pasirašymas ir lėšų perdavimas įvyko UAB „Elvinika“ patalpoje Vilniuje, Užupio g. Šias išvadas teismas padarė, remdamasis, inter alia, teismo ekspertės kategoriška išvada, kad paskolos sutarties antrajame lape yra atsakovės parašas, liudytojos J. M. parodymais, jog 2009 m. liepos mėn. ji matė, kaip ieškovė atsakovei perdavė skolinamus pinigus, o atsakovė ieškovei – paskolos sutartį pasirašyti, taip pat liudytojos J. G. parodymais, kad ji žino, jog ieškovė atsakovei paskolino lėšas, pati prašė atsakovę jas grąžinti ieškovei. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 12 d. sprendimas, kuriuo ieškovei iš UAB „Ridvila“ priteista 77 400 Lt (22 416,59 Eur) vienkartinė pašalpa, banko „Swedbank“, AB, sąskaitos išrašas apie 55 759,83 Lt likutį 2003 m. vasario 21 d., taip pat išrašai apie pinigų išgryninimą patvirtina, kad ieškovė turėjo grynųjų pinigų sumą, kurią paskolino atsakovei pagal 2009 m. liepos 3 d. sudarytą sutartį.    

Teismas nurodė, kad paskolos sutartis yra realinė, laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog grąžino paskolą (CPK 178 straipsnis), taip pat nenuginčijo paskolos sutarties (CK 6.875 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės 191 Eur žyminio mokesčio; 2015 m. rugpjūčio 19 d. papildoma nutartimi priteisė atsakovei iš ieškovės 202,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Remdamasi CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, teisėjų kolegija nurodė, kad tam, jog atsirastų paskolos teisiniai santykiai, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija laikė, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog paskolos sutartyje, 5.2 punkte „Paskolos gavėjas“, pasirašė atsakovė, tačiau pažymėjo, kad paskolos sutartį sudaro du atskiri lapai, o šalių parašai yra tik antrajame lape. Pasirašytame lape nenurodytos sąlygos apie pinigų perdavimą, visi duomenys apie paskolos dalyką yra pirmajame (šalių nepasirašytame) lape. Teisėjų kolegija konstatavo, kad paskolos sutarties dokumento vientisumas, t. y. aplinkybė, kad abu lapai sudarė vieną dokumentą, neįrodytas, o bylos duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, jog buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog šalys pasirašė paskolos sutartį, ieškovė, turėjusi tokią pareigą, neįrodė pinigų perdavimo fakto. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, kad tam, jog būtų galima konstatuoti paskolos sutarties sudarymą, esminė reikšmė tenka sutarties turiniui. Teisėjų kolegija paskolos sutarties tekstą laikė prieštaringu, nes 1.1 punkte nurodyta, kad paskolos davėjas duoda lėšas, o 2.1.1 nustatyta, jog paskolos davėjas įsipareigoja perduoti lėšas, taigi sutartyje expressis verbis neužfiksuota pinigų perdavimo aplinkybė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos duomenų visuma nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog ieškovė turėjo grynųjų pinigų sumą, kurią paskolino atsakovei pagal ginčo sutartį. Iš byloje esančių įrodymų teisėjų kolegija nustatė, kad, atsakovei išvykus, ieškovė tvarkydavo UAB „Elvinika“ įplaukas, iš papuošalų prekybos gautas lėšas įnešdavo į banko sąskaitas, kad komandiruotėse būdama atsakovė galėtų įsigyti naujų prekių; UAB „Elvinika“ banko sąskaitos būdavo Valstybinės mokesčių inspekcijos ar „Sodros“ blokuojamos dėl nepriemokų biudžetams, todėl pinigai būdavo pervedami per atsakovės (įmonės direktorės) sąskaitą. UAB „Elvinika“ ir atsakovės bankų sąskaitų išrašai patvirtina buvus daugybę ieškovės ir atsakovės pervedimų viena kitai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jų ryšys su ginčo paskolos santykiais neįrodytas. Ieškovės pateikti du mokėjimo nurodymai po 200 Lt (57,92 Eur), atlikti atsakovės 2010 m. kovo 11 d. ir 2010 m. kovo 15 d. į ieškovės sąskaitą, nurodant „sąskaitos papildymas“, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog mokėjimai atlikti grąžinant skolą pagal 2009 m. liepos 3 d. paskolos sutartį.

Teisėjų kolegija nustatė, kad parduotuvės patalpos Vilniuje, Užupio g., buvo perduotos nuomotojui ir atsakovė jomis nebesinaudojo nuo 2009 m. birželio 19 d., todėl J. M. parodymus, kaip neatitinkančius bylos medžiagos, vertino kritiškai. Remdamasi liudytojų J. M. ir E. A. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Elvinika“ darbuotojai buvo atleisti iš darbo ir nevykdė jokių funkcijų buvusiose UAB „Elvinika“ patalpose 2009 m. liepos 3 d.

Aplinkybės, kad ieškovei buvo priteista vienkartinė pašalpa, jos sąskaitoje 2003 m. buvo likutis ir 2003 metais lėšos buvo išgrynintos, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, jog ieškovė atitinkamą sumą laikė grynaisiais ir po šešerių metų ją turėjo bei paskolino atsakovei pagal 2009 m. liepos 3 d. paskolos sutartį, juolab kad pati ieškovė patvirtino, jog 2008 metais buvo skolinga už elektros energiją, 2005–2006 metais naudojosi lizingo bendrovės finansavimu.

Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija sprendė, jog tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti priešingą sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.73, 6.871 straipsnius, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 183, 185 straipsnius), rungimosi principą civiliniame procese (CPK 12 straipsnį). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad paskolos sutartis, šalių pasirašyta tik paskutiniame lape, nepatvirtina sutarties sudarymo fakto. Teismas nepaisė CK 1.73 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, bei to paties straipsnio 3 dalies nuostatos, jog šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų bei numatyti jų nesilaikymo teisinius padarinius. Įstatyme neįtvirtintas reikalavimas pasirašyti kiekvieną sutarties lapą, nebent šalys dėl to būtų atskirai susitarusios. Šiuo atveju atsakovė, pasirašydama antrąjį sutarties lapą, kur ji nurodyta kaip paskolos gavėja, sutiko su sutarties turiniu. Laikytina, kad sutartis pasirašyta kaip vientisas dokumentas ir tai patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei tenka paskolos sutarties vientisumo įrodinėjimo, atsakovės pozicijos, jog ji nepasirašė tokio turinio sutarties, paneigimo našta. Būtent atsakovė, nesutikdama su ieškovės pateikto paskolos sutarties pirmojo lapo turiniu, turėjo pateikti savąjį sutarties egzempliorių arba ginčyti sutarties vientisumą. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovės pozicija, kad sutarties antrajame lape yra ne jos parašas, buvo paneigta, atlikus ekspertizę. Atsakovės nepateikimas teismui antrojo sutarties egzemplioriaus, kurį ji privalėjo išsaugoti, neigiant pirmojo sutarties lapo turinį, vertintinas kaip nepateisinamas nesidomėjimas sudaromu sandoriu.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, nes nepagrįstai pripažino neįrodytu pinigų perdavimo faktą. Pagrindiniai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė motyvuodamas iš esmės tuo, kad sutartyje prieštaringai įtvirtintas pinigų perdavimo faktas. Tačiau teismas nepagrįstai visiškai nevertino kitų byloje esančių įrodymų. Kasacinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto buvimą. Taigi sutarties šalims neužkertama galimybė įrodinėti teisiškai reikšmingą faktą kitais CPK leistinais būdais, o teismui – jį konstatuoti pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus bylos duomenų visumą. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad vertindamas įrodymų visetą jis turi įsitikinti, jog pakanka duomenų daryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, ir nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Kasatorės įsitikinimu, teismas nevertino liudytojų J. G., J. M. parodymų, kurie patvirtina įrodinėtą aplinkybę, jog pinigai atsakovei buvo perduoti UAB „Elvinika“ patalpose kitų darbuotojų akivaizdoje. Teismas nepagrįstai laikė, kad liudytojų J. M. ir E. A. parodymai paneigia pirmiau nurodytų liudytojų parodymus.

Atsakovė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su apeliacinės instancijos teismo motyvais, taip pat nurodo, kad norminiuose teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas paskolos sutartyje būtinai aptarti, jog ji pasirašoma tik paskutiniame ar kiekviename lape. Ieškovės teiginys, kad atsakovė privalėjo pateikti teismui savąjį sutarties egzempliorių, nelogiškas, nes atsakovė nuosekliai tvirtino, jog jai nežinoma jokia paskolos sutartis, juolab pinigų perdavimo faktas. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-196-915/2015, atsakovė neprivalėjo ginčyti sutarties vientisumo, atsiliepimo į ieškinį pateikimas laikytinas tinkamu gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdu. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovė, paskolos sutarties sąlygų, pripažintų prieštaringomis, turinį vertino bylos duomenų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad sutarties sudarymo bei pinigų perdavimo faktai nepatvirtinti. Pažymėtina, kad J. G. nepatvirtino pinigų perdavimo atsakovei pagal ginčo paskolos sutartį fakto. Svarbu tai, kad ieškovė atsisakė į bylą pateikti dokumentus apie operacijas jos banko sąskaitose, kurie galėjo patvirtinti skolinti skirtų lėšų turėjimą 2009 m. liepos mėn. Nors ieškovė teigė, kad pinigai atsakovei paskolinti verslo plėtrai, pažymėtina, jog 2008 m. UAB „Elvinika“ finansinė padėtis vis prastėjo, o 2009 m. viduryje ji sustabdė veiklą, todėl nebuvo jokių prielaidų ar planų plėtoti verslą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą privalo įrodyti paskolos davėjas (CPK 12, 178 straipsniai). Jam neįvykdžius nurodytos pareigos, pripažintina, kad paskolos gavėjas faktiškai negavo šių pinigų, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjas rėmėsi pinigų faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu. Paskolos dalyko neperdavimo įrodinėjimo pareiga paskolos gavėjui tenka, jei skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. paskolos dalyko perdavimas aiškiai užfiksuotas paskolos sutartyje, kas kartu lemia paskolos sutarties sudarymo pripažinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010, 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012). Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, pripažindamas, kad įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, nes paskolos sutartis neatitinka sutarties formos reikalavimų (CK 6.871 straipsnio 3 dalis) dėl joje neužfiksuoto sutarties dalyko perdavimo.     

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties ir jos formos

Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.

Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (pagal CK redakciją, galiojusią iki 2015 m. sausio 1 d. – 2000 Lt, arba 579,24 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymu nustatant privalomą sandorio formą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau kartu kasacinio teismo yra pažymėta, kad net jei toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas; aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-426/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys sudarė rašytinę (tekstas atspausdintas) paskolos sutartį, kurios 1.1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad šia sutartimi paskolos davėja (ieškovė) perduoda paskolos gavėjos (atsakovės) nuosavybėn sutarties 1.2 punkte nurodytą sumą, o paskolos gavėja įsipareigoja grąžinti paskolos davėjai paskolos sumą ir sumokėti sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Taigi sutartyje aptartos esminės įstatyme įtvirtintos paskolos sutarties sąlygos – sutarties dalyko (pinigų) perdavimas ir skolininkės įsipareigojimas jį grąžinti. Teismai nustatė faktines aplinkybes, kad: sutartį pasirašė tiek ieškovė, tiek ir atsakovė (ši nesėkmingai ginčijo savo parašą); šalis siejo draugiški darbo santykiai; ieškovė iki paskolos sutarties sudarymo buvo išgryninusi lėšas, kurių suma buvo pakankama paskolai atsakovei suteikti; atsakovė nuolat įvairiomis sumomis skolindavosi pinigų iš savo darbuotojų. Kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir iš naujo jų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Įvertinę pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teismai padarė skirtingas išvadas – pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jos patvirtina buvus šalių paskolos teisinius santykius, o apeliacinės instancijos teismas laikė, jog sutartyje aiškiai neužfiksuotas, be to, nepatvirtintas įrodymais paskolos dalyko (pinigų) perdavimo ir jo turėjimo faktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką bylose dėl paskolos teisinių santykių, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog paskolos sutartyje būtina expressis verbis užfiksuoti pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktą. Šiuo atveju paskolos sutartyje pavartotos sąvokos „pinigų sumą perduoda“, „įsipareigoja grąžinti“ turėjo būti aiškinamos, inter alia, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į bylos duomenis, kurie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog paskolos sutartis, šalių pasirašyta tik paskutiniajame lape, nepatvirtina rašytinės sutarties sudarymo fakto. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. Minėta, kad pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalies nuostatas rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, o to paties straipsnio 3 dalis nurodo, jog šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų bei numatyti jų nesilaikymo teisinius padarinius. Taigi įstatyme neįtvirtintas reikalavimas pasirašyti kiekvieną sutarties lapą, tačiau šalys gali dėl to atskirai susitarti. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kad šalys būtų susitarusios ar turėjusios tokią ankstesnę praktiką, jog sutartys ar kiti dokumentai būtų pasirašomi kiekviename dokumento lape. Atsakovė buvo įmonės direktore, o ieškovė – šios įmonės pardavimų vadybininke. Pažymėtina, kad atsakovei, kaip įmonės vadovei, keliami didesni atidumo, dėmesingumo reikalavimai, todėl jos atsikirtimuose nurodyti teiginiai, kad ji sutartį galėjo pasirašyti tarp jai paduodamų kitų daugybės dokumentų, nepatvirtinus jų patikimais įrodymais, neteikia pagrindo daryti išvadą apie byloje esančios paskolos sutarties fiktyvumą.

Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šios bylos šalims, nes sprendė, kad ieškovei tenka sutarties vientisumo įrodinėjimo pareiga. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. ir V. Š. v. R. B. ir J. B., bylos Nr. 3K-3-272/2014). Šiuo atveju paskolos sutarties nevientisumo aplinkybę teigė atsakovė, todėl jai ir teko atitinkama įrodinėjimo pareiga. 

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad rašytinėje paskolos sutartyje nesant expressis verbis užfiksuoto sutarties dalyko (pinigų) perdavimo fakto, ši aplinkybė įrodinėtina ne tik lingvistiniu sutarties turiniu, bet ir kitais įrodymais. Šalių paskolos sutarties sąlygos, kai jos yra vertinamos šioje byloje pateiktų įrodymų visumos kontekste, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teikia pagrindą spręsti, kad ieškovė įrodė paskolos sutarties sudarymo (esminių jos sąlygų egzistavimo) faktą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai sprendė, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių nesusiklostė, nes nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis ir neįrodytas pinigų perdavimo faktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamu paskolos sutarties sudarymą ir jos formą bei įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. papildoma nutartis, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 202,73 Eur išlaidų už rašysenos ekspertizę atlyginimo, naikintini ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei iš atsakovės priteistinas rašytiniais įrodymais pagrįstas išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimas – 144 Eur. Ieškovė taip pat pateikė duomenis apie 150 Eur šių išlaidų, turėtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, ir sumokėtą 173 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą. Ieškovei iš atsakovės iš viso priteistina 467 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 4,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. papildomą nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 467 (keturis šimtus šešiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,76 Eur (keturis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                        Alė Bukavinienė

           Egidijus Laužikas

                                                                                                                       Sigita Rudėnaitė