Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-348/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58569-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei, Laurai Kiškiūnaitei,

dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui,

išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Ruslan Mazurov,

nukentėjusiajam B. K. nedalyvaujant,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui M. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andriaus Braso (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       A. K. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2016 metų pradžios iki 2018 metų pavasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, 2016 m. (duomenys neskelbtini) tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, mušdamas, t. y. tyčia suduodamas diržu ne mažiau 15 kartų į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam – mažamečiui sūnui B. K. ir 2018 metų pavasarį restorane, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, mušdamas, t. y. tyčia kumščiu suduodamas vieną kartą į koją nukentėjusiajam – mažamečiui sūnui B. K., sukėlė fizinį skausmą ir tokiu būdu mušdamas nukentėjusįjį mažametį savo sūnų B. K., gim. (duomenys neskelbtini), jį susargdino, nes naudodamas smurtą prieš B. K., sukėlė jam stresogeninius išgyvenimus, dėl ko mažamečiui B. K. išsivystė laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8).

2.       Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje konstatuota, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta, kad A. K. veikdamas tiesiogine tyčia nesunkiai sužalojo savo mažametį sūnų B. K.. Teismas nurodė, jog A. K. veiksmuose nebuvo nustatyta veikos objektyvioji pusė – neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir A. K. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisino.

3.       Prokuroras skundžia Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. K. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir skirti jam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti. Taip pat pilnai tenkinti nukentėjusiojo atstovo pareikštą civilinį ieškinį.

3.1.                      Prokuroras nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiojo B. K. parodymais, duotais teismo ekspertizės atlikimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo apklausa pirmosios instancijos teisme vyko po to, kai atlikus ekspertizę 2019 m. lapkričio 12 d.-gruodžio 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, kad ekspertizės atlikimo metu B. K. negali duoti objektyvių parodymų, nes tėtis galimai jam daro poveikį neigti įtarimus.

3.2.                      Skunde prokuroras analizuoja ekspertizės akto išvadas ir nurodo, kad ekspertizės atlikimo metu buvo pastebėta, jog B. K. emocinė reakcija neatitinka jo kalbos turinio, pastebėtas nerimas, įtampa ir emocijų slopinimas kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes ir santykius su tėvu. Be to, ekspertizės akte pažymėta, kad 2019 m. vasario 8 d. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnės atliktos B. K. apklausos vaizdo ir garso įrašo analizė parodė, kad tiriamasis geba tinkamai suvokti ir prasmingai atsakyti į užduodamus klausimus, gana tiksliai nupasakoti įvykio aplinkybes, dalį įvykių sekos nupasakojo savarankiškai, nuosekliai, suprantamai. Visos apklausos metu stebėtas padidėjęs tiriamojo nerimastingumas, įtampa, dirglumas – atitinka jo parodymų turinį. Tuo tarpu jau vėliau, paskyrus teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę atliekamo ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės metu B. K., kuris tuo metu gyveno su tėvu, vengė kalbėti apie byloje tiriamus įvykius, nenoriai atsakinėjo į užduodamus klausimus, emociniame fone vyravo nerimas, įtampa ir emocijų slopinimas, daugiau išryškėjęs kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes ir santykius su tėvu. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tyrimo metu tiriamasis neigė ankstesnės apklausos metu duotus parodymus, jam kalbant pastebėtos pasakojimo turinio neatitinkančios emocinės reakcijos. Taigi padaryta išvada, kad nors ekspertizės metu B. K. neigia anksčiau duotus savo parodymus, tačiau jo pateiktų argumentų nepagrindžia psichologinio įvertinimo rezultatų visuma. Be to, ekspertai nenustatė priežasčių, dėl kurių nebūtų galima tikėti ar remtis B. K. parodymais, duotais 2019 m. vasario 8 d. vykusioje apklausoje. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nurodoma būtinybė užtikrinti reguliarų B. K. bendravimą su močiute, siekiant labiau atliepti emocinius vaiko poreikius, nedalyvaujant tėčiui. Prokuroro vertinimu, atliekant šį proceso veiksmą, buvo užfiksuotas teigiamas mažamečio B. K. santykis su močiute. Šiuos teiginius prokuroras grindžia teisiamojo posėdžio metu apklaustų eksperčių D. P. bei R. D. parodymais, kuriais jos patvirtino ekspertizės aktą ir pažymėjo, jog iš vaiko B. K. emocijų, elgsenos matyti, jog jam daromas poveikis nekalbėti apie netinkamą tėvo elgesį, pasakojant apie tėtį, jo emocinės reakcijos ne visiškai atitinka pasakojimo turinį, buvo matomos neigiamos reakcijos į byloje nagrinėjamus įvykius, tėtį.

3.3.                      Šių duomenų kontekste prokuroras nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nesiėmė jokių procesinių priemonių atlikti specialiųjų žinių reikalaujantį proceso veiksmą – papildomą teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, taip pat siekiant pašalinti abejones dėl vaiko galėjimo ir toliau duoti parodymus. To neatlikęs ir nepašalinęs prieštaravimų, teismas atliko B. K. apklausą ir rėmėsi šios apklausos metu duotais parodymais, kaip vieninteliais teisingais, nevertindamas kitų, ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu duotų parodymų. Prokuroro vertinimu, tokiu būdu teismas neteisingai, nevisapusiškai atlikęs duomenų tyrimą, atliko duomenų vertinimą ir priėmė sprendimą dėl A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių nebuvimo.

3.4.                      Dėl mažamečio parodymų vertinimo skundą pateikęs prokuroras nurodo, jog mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Prokuroras dar kartą akcentuoja tai, kad nors teismo ekspertai nerekomendavo atlikti nukentėjusiojo mažamečio apklausos, tačiau jis buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu, kur jis davė iš esmės panašius parodymus kaip ir ekspertams, kuriuo šie nurodė esant nepatikimais dėl vaikui daromo poveikio nekalbėti apie netinkamą tėvo elgesį. Prokuroro vertinimu teismas negalėjo apklausti mažamečio, o apklausęs rėmėsi tik teisiamojo posėdžio metu B. K. duotais parodymais, be to, formaliai atmetė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Prokuroras nurodo, jog be nukentėjusiojo parodymų teismas vadovavosi ir liudytojų parodymais, kurie nematė smurto panaudojimo atvejų ir pėdsakų ant nukentėjusiojo B. K. kūno, tačiau šiuo aspektu pažymi, kad vaikas ir nenurodė, kad kiti asmenys galėjo matyti jo atžvilgiu naudojamą smurtą. Atkreipiamas dėmesys, jog nėra pagrindo tikėti ir paties kaltinamojo parodymais, kadangi prokuroro manymu jie nenuoseklūs, nenuoširdūs ir neteisingi.

4.       Atsiliepimu į prokuroro skundą išteisintasis prašė prokuroro skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl 2019 m. vasario 8 d. nepilnamečio apklausa buvo atlikta ydingai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajam laikiną sveikatos sutrikimą galėjo sukelti ne neteisėti smurtiniai tėvo veiksmai, bet patirtas stresas dėl motinos mirties, blogų tėvo ir močiutės santykių, priklausomybe nuo kompiuterio. Byloje nenustatyta, kad B. K. buvo mušamas, apklausti liudytojai nurodė, jog nėra matę smurtinių veiksmų.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, išteisintasis A. K. ir jo gynėjas advokatas Ruslan Mazurov prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Nagrinėjamu atveju prokuroras nesutinka su A. K. atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriuo jis buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, t. y., jog savo sūnui mažamečiui B. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

7.       Prokuroras apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir šio teismo išvadomis dėl išteisintojo A. K. nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, A. K. išteisino nepagrįstai. Prokuroro įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina išteisintojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, todėl prašo pripažint jį kaltu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo

8.       Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymo atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir instancijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.

9.       Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, t. y., jog visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021).

10.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktų. Apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Prokuroro išdėstytas įrodymų vertinimas paremtas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiama asmens kaltė.

11.       A. K. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2016 metų pradžios iki 2018 metų pavasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, 2016 m. (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, mušdamas, t. y. tyčia suduodamas diržu ne mažiau 15 kartų į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam – mažamečiui sūnui B. K. ir 2018 metų pavasarį restorane, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, mušdamas, t. y. tyčia kumščiu suduodamas vieną kartą į koją nukentėjusiajam – mažamečiui sūnui B. K., sukėlė fizinį skausmą ir tokiu būdu mušdamas nukentėjusįjį mažametį savo sūnų B. K., gim. (duomenys neskelbtini), jį susargdino, nes naudodamas smurtą prieš B. K., sukėlė jam stresogeninius išgyvenimus, dėl ko mažamečiui B. K. išsivystė laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), t. y. savo sūnui mažamečiui B. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

12.       Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, A. K. parodė, kad jis nuo trejų metų vienas augina savo sūnų, kurio niekada nemušė nei su diržu, nei su rankomis, jis juo nuolat rūpinasi, jį išlaiko. Pareikšti kaltinimai nepagrįsti, kadangi jo sūnaus sveikatą įtakojo ne jis, o močiutė D. G. ir nuolat besikeičiančios Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės. Vaiko emocinei būklei įtakos turėjo ir jo motinos mirtis, jis jautriai reaguodavo, kai būdavo kalbama apie mamą. Nesutarimai prasidėjo 2018 m., kai mirusios žmonos mama D. G. pradėjo intensyviai kištis į jo ir B. gyvenimą, nupirko jam kompiuterį, leisdavo neribotai žaisti ir taip juo manipuliuodavo. Ji pradėjo rašyti pareiškimus Vaiko teisių apsaugos tarnyboms, po kurių į jo namus atvykdavo specialistės, tikrindavo sūnaus aplinką.

13.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių procesinių priemonių atlikti specialiųjų žinių reikalaujantį proceso veiksmą – papildomą teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, siekiant pašalinti abejones dėl vaiko galėjimo ir toliau duoti parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas sprendė klausimą dėl papildomos B. K. teismo psichologinės ekspertizės skyrimo, tačiau 2021 m. birželio 3 d. nutartimi šį prašymą atmetė. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą, 2022 m. balandžio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo nutarta nukentėjusiajam B. K. paskirti papildomą ambulatorinę teismo psichologijos ekspertizę. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodyta, kad B. K. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti faktinių aplinkybių, jų įsiminti ir, praėjus laikui, atgaminti apklausų metų. Tačiau vertinama, kad objektyvių parodymų prieš tėtį B. K. negali duoti ir jis jų duoti negalėjo nei pirminės ekspertizės metu, nei pakartotinėje jo apklausoje (2020 m. lapkričio 27 d.). Duoti objektyvių parodymų B. K. labiausiai negalėjo dėl galimai patirto poveikio, t. y., prasidėjus tyrimui, vaikas susidūrė su neigiamomis pasekmėmis, kurių dėl savo amžiaus negalėjo numatyti (matė, jog tėtis jaudinasi, prastai miega, yra be nuotaikos, piktas; neatmetama galimybė, jog tėtis galėjo sūnui priekaištauti dėl prasidėjusio tyrimo). Dėl ištikusių pasekmių B. K. jautėsi kaltas ir, toliau gyvendamas su tėčiu, kuris buvo pagrindinis (šiuo metu ir vienintelis) jam artimas suaugęs asmuo, jis emociškai nebegalėjo laikytis pirminių savo parodymų, todėl galimai juos nuneigė ir šios pozicijos laikos iki šiol, nes objektyviai jo gyvenime niekas nesikeičia – jis toliau gyvena su tėčiu, su kuriuo tapatinasi, ir nepalaiko jokio santykio su močiute (ji yra visiškai atstumta, lyginant su tuo, kas buvo stebima pirminės ekspertizės metu). Išvadoje taip pat nurodyta, kad analizuojant pirminės B. K. apklausos (2019 m. vasario 8 d.) vaizdo įrašą, matoma, jog jis duoda parodymus pagal savo amžių, stebima jo būsena yra adekvati jo pasakojimo turiniui (pokalbio aktyviai nepalaiko, kalbėti labiau vengia, jo nuotaika yra labiau pažeminta, jis nerimauja, savo reakcijos į galimai netinkamą tėčio elgesį apibūdina adekvačiai, pvz., sako, kad tėčio elgesys kėlė jam baimę). Stebint apklausos įrašą, nenustatytos priežastys (tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti šiais B. K. parodymais, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad į kai kuriuos klausimus vaikas galėjo atsakyti, perteikdamas ne tiek tikslias aplinkybes, kiek labiau savo įspūdį, kaip jam tuo metu galėjo atrodyti (tai yra klausimai apie tai, kiek kartų jam galimai sudavė, kiek ilgai skaudėjo, ar buvo ir kur tiksliai buvo mėlynė) (3 t., b. l. 127–131).

14.       Apeliacinio proceso tvarka minėtą ekspertizės išvadą pateikusi ekspertė D. P., apklausta teismo posėdžio metu, patvirtino ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą ir parodė, kad aprašė kontaktą su tiriamuoju, jis buvo apsunkintas, kadangi tiek vaikas, tiek jį atlydėjęs tėvas priešiškai nusiteikęs visai ekspertinei situacijai. Ekspertė paaiškino, jog ji įvertino vaiko reakcijas, ar jos atitinkamos amžiui, ar adekvačios amžiui, taip pat aprašė, kad tokio amžiaus vaikas pirminėje apklausoje dar nėra susidūręs su pasekmėmis, kurios jį vėliau ištiko, t. y. apie atskyrimą nuo tėvo. Vaikas pamatė pasekmes, kurios kelia jam stresą ir tai galėjo turėti įtakos parodymų pasikeitimui. Tokio amžiaus vaikai gali tiksliai nepasakyti, kiek laiko jiems skaudėjo ar kiek kartų buvo suduota, jie daugiau kalba iš įspūdžio. Ekspertė nurodė, kad neatmeta galimybės, jog galimai buvę konfliktai tarp tėvo ir močiutės, turi įtakos vaiko būsenai. Ekspertė atkreipė dėmesį, kad paprastai jei tarp vaikų ir tėvų santykiai nėra sutrikę, netgi esant tokiam hipotetiniam poveikiui, vaikas nėra taip paveikiamas, kad jis galėtų taip kalbėti. Įvertinus pirminius vaiko parodymus bei įrašą, ekspertė nenustatė priežasčių, dėl ko nebūtų galima tikėti tais parodymais. Vaikas tapatinasi su tėvu, jis yra priešiškas, nenusiteikęs, piktas, įtarus, stebimi emociniai sunkumai, kurie nebuvo pirminės ekspertizės metu taip stipriai stebimi.

15.       Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nevertino mažamečio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose nukentėjusysis teigė, jog tėtis dažnai ant jo rėkia, vartoja alkoholį, triukšmauja, prieš tris metus su diržu trenkė jam 15-17 smūgių į įvairias vietas, išskyrus veidą. Dėl šių veiksmų jam skaudėjo. Po mušimo jam labiausiai skaudėjo rankas ir nugarą, ant kairės rankos buvo raudonos žymės ant dešinės rankos mėlynė. Be to, prieš maždaug metus buvo su tėčiu kažkokiam restorane, jam iškrito šakutė ir tėvas jam su kumščiu sudavė į koją, jis sėdėjo šalia jo, jam skaudėjo tris valandas, nežiūrėjo ar buvo kažkokia žymė (1 t., b. l. 36–37).

16.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta mažamečio B. K. apklausa buvo atlikta ydingai, pažeidžiant BPK nuostatas, kam iš esmės pritaria ir teisėjų kolegija. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad vertinant įrodymų leistinumą, svarbu nustatyti, jog įrodymai gauti teisėtais būdais ir jų patikimumą galimą patikrinti BPK priemonėmis. Mažametis B. K. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną – tyrėją G. J.. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakyme Nr. I-126 „Dėl rekomendacijų dėl nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos patvirtinimo“ 18 punkte nurodyta, kad prokuroras raštu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausos esant BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams; esant pagrįstam nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo atstovo prašymui; esant pagrįstam įtariamojo gynėjo prašymui. To paties įsakymo 19 punkte nurodyta, kad prokuroras, siekdamas apsaugoti nepilnametį liudytoją, nukentėjusįjį nuo baudžiamojo proceso žalojančio poveikio jo psichikai bei antrinio traumavimo bylos nagrinėjimo teisme metu, kiekvienu atveju dar vykstant ikiteisminiam tyrimui turi įvertinti nepilnamečio parodymų svarbą, nustatant esmines įrodinėtinas aplinkybes, bylos nagrinėjimui teisme ir priėjęs išvadą, kad nepilnamečio parodymai yra itin svarbūs esminėms įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti ir kad kitais įrodymų šaltiniais šių aplinkybių įrodyti nėra galimybės arba įrodinėjimais kitais įrodymų šaltiniais yra sudėtingas, privalo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl nepilnamečio apklausos ir siekti, kad nepilnametis nebūtų kviečiamas į teismo posėdį, o jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, būtų perskaityti teismo posėdyje BPK 276 straipsnio 2 dalies tvarka.

17.       Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. lapkričio 27 d. gavus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2018 m. lapkričio 26 d. gautas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-1-01-83020-18. Tyrimo metu buvo apklaustas nepilnametis B. K., kuris nurodė, kad patyrė fizinį smurtą iš tėvo A. K. (1 t., b. l. 19). Pastebėtina, kad gavus minėtą pranešimą, liudytoja buvo apklausta mažamečio vaiko močiutė D. G. bei liudytoja A. A., kuri dirba socialine darbuotoja su šeimomis Kauno rajono socialinių paslaugų centre. Atlikus minėtas apklausas, 2019 m. vasario 8 d. buvo apklaustas mažametis B. K. dėl galimai jo atžvilgiu patiriamo smurto. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, itin svarbią reikšmę turi mažamečio duoti parodymai, turintys reikšmingų duomenų bylos esmei, dėl ko prokuroro pareiga buvo, vadovaujantis BPK 184 straipsniu, kreiptis pas ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu apklausti mažametį. Siekiant užtikrinti nepilnamečio interesus, jo apklausą turėtų atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjas. Šiuo atveju, kai mažamečio apklausą atliko tyrėja, kyla abejonių, ar buvo pakankamai užtikrinti mažamečio asmens interesai. Juolab, kaip teisingai ir nurodyta apylinkės teismo nuosprendyje, iš byloje pateikto vaizdo ir garso įrašo (3 t., b. l. 36), matyti, kad nepilnamečio apklausa buvo vykdoma pažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimus. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą. Ir nors iš nepilnamečio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad pas tyrėją apklausiant B. K. dalyvavo psichologė J. M., tačiau vaizdo ir garso įrašas patvirtina, kad klausimai buvo uždavinėjami ne per psichologę, o klausimus tiesiogiai uždavinėjo tyrėja, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja – tyrėja G. J.. Be to, BPK 186 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Taip pat pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, dar prieš atliekant nukentėjusiojo apklausą, iš liudytojos A. A. parodymų buvo galima spręsti apie galimus konfliktinius santykius tarp A. K. ir D. G., kuri dalyvavo mažamečio apklausoje kaip B. K. atstovė pagal įstatymą. Ir nors tuo metu A. K. dar nebuvo pareikšti įtarimai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad A. K. nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti apklausoje ir užduoti klausimus. Šių aptartų duomenų visumoje, teisėjų kolegijos manymu ikiteisminio tyrimo metu atlikta mažamečio nukentėjusiojo apklausa atlikta pažeidžiant BPK nuostatas.

18.       Apeliaciniame skunde taip pat abejojama nukentėjusiojo B. K. duotais parodymais jį apklausiant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kadangi nukentėjusiojo apklausa pirmosios instancijos teisme vyko po to, kai atlikus ekspertizę 2019 m. lapkričio 12 d.-gruodžio 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, kad ekspertizės atlikimo metu B. K. negali duoti objektyvių parodymų, nes tėtis galimai jam daro poveikį neigti įtarimus. Atlikus papildomą teismo psichologijos ekspertizę, iš esmės buvo patvirtintos išvados nurodytos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini). Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju dėl anksčiau aptartų BPK pažeidimų atliekant mažamečio B. K. apklausą, nepaisant ekspertų rekomendacijų, buvo būtina nukentėjusįjį pakartotinai apklausti teisme. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo iniciatyva B. K. buvo apklaustas teismo posėdžio metu, kurio metu parodė, kad šiuo metu kaip ir anksčiau gyvena su tėčiu. Jam yra gerai gyventi su tėčiu, su juo gerai sutaria. Tėtis yra draugiškas, geras, nedaro to, kas jam nepatinka. Jis kartu su tėčiu atostogauja, pramogauja. Pastaruoju metu su tėčiu neturėjo konfliktų, gyvenant su tėčiu jam nieko netrūksta. Būdamas policijoje jis šmeižė tėtį, nes už tai jam buvo pažadėję nupirkti kompiuterį. Močiutė liepė taip elgtis, nes ji nemėgsta tėčio. Jį primokino sakyti, kad yra tuščias šaldytuvas, kad jį muša. Po parodymų policijoje jis atsiprašė tėčio ir pastarasis jam atleido, tačiau tėtis nepritaria jo buvimui su močiute, o jis pats ir nenori su ja būti, nes ji negražiai kalba apie tėtį. Policijoje jis kalbėjo močiutės melus. Jis nurodė, kad tėtis jam sudavė 15-17 smūgių, nes močiutė liepė sakyti didelį smūgių skaičių, o restorane, kai atnešė maistą, tėtis jam nespyrė, o tik prilietė, tačiau močiutė liepė sakyti, kad spyrė. Jis nurodė, kad jam skaudėjo tris valandas, nes taip liepė močiutė, ji sugalvojo tokį skaičių. Pas ekspertes jis kalbėjo tiesą, viską papasakojo apie tėtį, kalbėjo nuoširdžiai, bet labai buvo alkanas, daug dėmesio nekreipė. Šiuo metu jis turi močiutės nupirktą kompiuterį. Tėtis su močiute sutaria blogai, bet jis su tėčiu apie močiutę daug nekalba, taip pat nekalba apie bylą (2 t., b. l. 186–188).

19.       Analizuojant 2019 m. lapkričio 12 d. – gruodžio 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pastebėtina, kad jame nurodyta, jog yra galimai daromas įtariamojo poveikis neigiamai veikia tolimesnį vaiko atsiskleidimą – ekspertizės metu B. K. neigia ankstesnius parodymus ir kaltę verčia močiutei, sakydamas, kad norėjo kompiuterio, todėl paprašė močiutės, o ji sakė, kad jeigu jis pameluos apie tėtį, ji nupirks. B. K. teigė, kad melavo, jog tėtis jį muša, tėtis neskriaudžia, kai būna blogas, jis paaiškina ko nedaryti. Močiutė nupirko kompiuterį, primokino jį. Močiutė sakė sakyti, kad tėtis trenkė į koją restorane, kad muša įvairiai. Tyrimo metu tiriamasis neigė ankstesnės apklausos metu duotus parodymus, jam kalbant stebėtas tiriamojo emocinis reagavimas (liūdesys, graudinimasis) kalbant apie motiną. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad B. K. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties, mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis B. K. parodymais, kuriuos jis davė 2019 m. vasario 8 d. apklausoje. Šiuo (ekspertizės atlikimo) metu B. K. nebegali duoti objektyvių parodymų, nes įtariamasis jam galimai daro poveikį neigti įtarimus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad objektyvių parodymų prieš tėtį B. K. negali duoti ir jis jų negalėjo duoti nei pirminės ekspertizės metu, nei pakartotinėje apklausoje (2022 m. lapkričio 27 d.). Duoti objektyvių parodymų B. K. labiausiai negalėjo dėl galimai patiriamo poveikio, t. y. prasidėjus tyrimui, vaikas susidūrė su neigiamomis pasekmėmis, dėl kurių jis emociškai nebegalėjo laikytis pirminių savo parodymų. Šiame kontekste aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ekspertizės aktas (taip pat ir specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019). Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-484/2013, 2K-537/2015, 2K-129-495/2020). Be to, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, B. K. teismo posėdžio metu buvo apklaustas atskirame tam pritaikytame apklausų kambarėlyje, teisėjos bei proceso dalyvių klausimus užduodant psichologės pagalba. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė J. V., padėjusi vykdyti mažamečio apklausą teisme, parodė, kad buvo matomos neigiamos B. K. emocijos. Prieš nukentėjusiojo apklausą ji buvo susipažinusi su jo parodymais duotais pareigūnams, o su vaizdo įrašu susipažino po apklausos. Jos nuomone, vaiko verbalikos skiriasi, apklausos policijos metu, vaikas buvo aktyvesnis, linksmesnis, jam nebuvo skaudu kalbėti. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų eksperčių R. D., D. P. parodymus bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustos ekspertės D. P. parodymus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pilna apimtimi vadovautis nukentėjusiojo B. K. duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme būtų netikslinga, dėl ko nagrinėjamu atveju svarbią reikšmę turi kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai.

20.       Be to, nors minėtose abiejuose teismo ekspertizių aktuose nurodyta, jog negauta duomenų apie kitų asmenų poveikį B. K. parodymams, kuriuos jis davė 2019 m. vasario 8 d. apklausoje, tačiau atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl A. K. ir D. G. susidariusią konfliktinę situaciją, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad neatmetama galimybė, jog ir D. G. galėjo daryti įtaką B. K. bei jo parodymams. Tai, kad tarp D. G. ir A. K. yra susiklostę tarpusavio konfliktiniai santykiai patvirtina ne tik A. K. parodymai, kuriuose jis teigė, kad mirusios žmonos mama – D. G. intensyviai kišasi į jo ir B. K. gyvenimą, nupirko jam kompiuterį, leisdavo neribotai juo žaisti ir taip juo manipuliuodavo. D. G. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad su A. K. dažnai kyla konfliktinės situacijos dėl bendravimu su anūku – B. K.. Be to, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla dėl įpareigojimo sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su močiute, dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja A. A., kuri yra Kauno rajono socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja, taip pat nurodė, kad A. K. buvo skirti įpareigojimai, kad kartu su močiute užtikrintų saugią ir palankią gyvenamąją aplinką B. K.. Paslaugos buvo pradėtos teikti, nes buvo gauta informacija apie tai, kad yra ilgai trunkantis konfliktas tarp A. K. ir uošvienės. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina apie konfliktą dėl B. K. nesaikingo kompiuterio naudojimo, dėl ko Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centre buvo su B. K. ir A. K. suderinta naudojimosi kompiuteriu tvarka, kurios įsipareigojo laikytis ir močiutė, jos namuose būnant anūkui. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad nukentėjusiojo parodymus galėjo įtakoti ne tik A. K. bei D. G. tarpusavio konfliktiški santykiai, tačiau ir pačios močiutės netinkamas D. G. elgesys.

21.       Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą, dėl nukentėjusiojo B. K. parodymų patikimumo, kaip teisingai pastebėta ir skundžiamame nuosprendyje, abejotina, kad mažametis galėtų įvardinti tikslų gan didelį smūgių skaičių (15-17 smūgių), ypač įvertinus tai, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas B. K. nurodė, jog tėvas prieš jį smurtavo prieš 3 metus, bei nurodydamas, kad tuo metu kai prieš metus laiko tėvas sudavė kumščiu per koją, jam skaudėjo 3 valandas. Taigi esminę reikšmę vertinant nukentėjusiojo B. K. parodymus, įgyja kitų liudytojų parodymų bei surinktų įrodymų vertinimas. Liudytoja apklausta D. G. parodė, kad anūkas B. K. jai yra pasakojęs, kad jo atžvilgiu tėvas naudoja smurtą. A. K. yra ūmaus būdo, dėl ko galėjo panaudoti fizinę jėgą prieš B. K.. Visgi pastebėtina ir tam tikrų šios liudytojus parodymų prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad nors jai B. K. rodė ant kojos mėlynę, tačiau jai kilo abejonių, jog tai galėjo padaryti A. K., kadangi vaikas tuo metu aktyviai sportavo, lankė tiek futbolo, tiek krepšinio būrelius, dėl ko ant jo kojų dažnai pasitaikydavo mėlynių. Nors D. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matydavo vaiką, einant nešvariais rūbais į mokyklą, tačiau iš byloje esančių duomenų, t. y. (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus rašto (3 t., b. l. 149) matyti, kad pateiktoje charakteristikoje apie B. K. nurodyta, kad B. K. yra aprūpintas mokymuisi reikalingomis priemonėmis, į gimnaziją ateina tvarkingai apsirengęs. Iš esmės nei vienas byloje apklaustas liudytojas negalėjo patvirtinti, kad 2016 m., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku bei 2018 m. metų pavasarį, A. K. naudojo fizinį smurtą prieš savo sūnų mažametį B. K.. Liudytoju apklaustas A. K. sūnus R. K. nurodė, kad nors su broliu B. K. bendrauja retai, tačiau jis nėra matęs ant jo kūno sužalojimų, pastarasis jam nėra skundęsis, kad jam kažką skaudą. Kai gyveno kartu su tėvu, jis jo nėra mušęs. Liudytoja A. G., kuri yra B. K. gydytoja taip pat nurodė, kad nėra mačiusi sužalojimų ant vaiko kūno, pastarasis nėra pasakojęs, kad būtų sužalotas, visada ateina kartu su tėčiu. B. K. visuomet atrodo tvarkingai. Liudytoja apklausta kaimynė D. M. nurodė, kad ji nėra mačiusi konfliktinių situacijų, A. K. visuomet prižiūrėjo savo vaiką. Liudytoja R. J. nurodė, kad yra sodų bendrijos pirmininkė, A. K. šioje bendrijoje turi sodą. Liudytoja parodė, kad A. K. labai rūpinasi B. K.. Ji nėra pastebėjusi netinkamo A. K. elgesio sūnaus atžvilgiu. Vaikas taip pat nėra pasakojęs, kad patyrė kažkokį smurtą. Taigi, byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog A. K. nuo 2016 m. iki 2018 m. pavasario, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tyčia sudavė ne mažiau 15 kartų į įvairias kūno vietas mažamečiui sūnui B. K., bei 2018 m. pavasarį, tyčią kumščiu sudavė vieną kartą į koją. Byloje apklausti liudytojai nurodė priešingas aplinkybes, t. y., jog mirus B. K. mamai, tėvas A. K. rūpinosi savo mažamečiu vaiku, ir nei vienas iš liudytojų negalėjo patvirtinti smurto atvejo.

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į neabejotinų duomenų, patvirtinančių A. K. fiziškai smurtaujant prieš savo sūnų, jam diržu suduodant ne mažiau 15 kartų į įvairias kūno vietas, tyčia kumščiu suduodant vieną kartą į koją, nebuvimą, priežastinio ryšio tarp A. K. elgesio ir B. K. nustatyto laikino psichikos sutrikimo – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), nenustatė, todėl nėra pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus. Sprendžiant klausimą dėl priežastinio ryšio tarp A. K. veiksmų ir B. K. nustatyto psichikos sutrikimo, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į pirmosios instancijos teismo pažymėtą aplinkybę, jog vaikui galėjo stresą sukelti konfliktinė situacija susiklosčiusi tarp tėvo ir močiutės bei mamos netektis. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė R. D. nurodė, kad B. K. būsenai įtakos turėjo ir 2016 metų įvykiai, t. y., kai mirė jo mama. 2019 m. lapkričio 12 d. – gruodžio 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad vaiko projekcijose išryškėjo vienišumo ir mamos ilgesio temos. Pats nukentėjusysis B. K. nurodė, jog tėtis su močiute pykstasi, nors jis norėtų bendrauti tiek su močiute, tiek su tėčiu. Minėtame ekspertizės akte taip pat aprašomas ir Savivaldybės biudžetinės įstaigos Kauno rajono socialinių paslaugų centro raštas, kuriame nurodyta, kad dėl didelių įsisenėjusių tarpusavio nesutarimų, itin konfliktiškų A. K. ir D. G. tarpusavio santykių ir vaiko galimo nuteikinėjimo, manipuliacijų, vaiko prastos emocinės būklės, galimos priklausomybės nuo kompiuterio, tėvui, močiutei ir vaikui reikalinga skubi pagalba, būtina vaikui užtikrinti psichologo konsultacijų teikimą (1 t., b. l. 99–105). Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog B. K. psichinę būklę galėjo įtakoti ir kiti veiksniai, nutikę jo gyvenime, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog B. K. nustatyti laikini psichikos sutrikimai atsirado dėl neteisėtų A. K. veiksmų.

23.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčytinų A. K. kaltės įrodymų, byloje liko nepašalintos abejonės ir prieštaravimai dėl A. K. fizinio smurto panaudojimo prieš mažametį sūnų B. K., dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose. Esant šiems duomenimis, sutikti su prokuroro apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindais naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

24.       Nors prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašė tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad aukštesnysis teismas konstatavo, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįsta išteisinamąjį nuosprendį, o išteisinamajame nuosprendyje nurodyti civilinio ieškinio nepriteisimo argumentai, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl išsamiau dėl civilinio ieškinio nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Andriaus Braso apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                            Algirdas Jaliniauskas

Svetlana Jurgaitienė

Valdas Vitunskas