Administracinė byla Nr. I-387-279/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01826-2018-2

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.

Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

sekretoriaujant posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir M. S., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 32 100 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. (b. l. 2-21).

Pareiškėjas M. S. skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl buvo neužtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad 2013 m. kovo 21 d. patekęs į Pravieniškių PN-AL nebuvo supažindintas su pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normomis, tai buvo jo pirmas teistumas, todėl nežinojo apie savo teises ir pareigas. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai slėpė informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, 9-to būrio koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje visa informacija arba yra pasenusi, arba dėl nuteistųjų pertekliaus jos trūko, be to bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuriuo naudojosi apie 1000 nuteistųjų, tačiau ir jis dažniausiai neveikdavo. Pareigūnai nėra suinteresuoti supažindinti nuteistuosius su jų teisėmis ir pareigomis, toks supažindinimas dažniausiai vykdavo, kai buvo gaunama nuobauda. Nurodė, kad buvo kalinamas pastate, kurio stogas buvo avarinės būklės, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos sutrūniję, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui. Teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl buvo neužtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šią normą žymiai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, kiti laikomi nuteistųjų leistini turėti daiktai. Dėl patalpų perpildymo trūko sanitarinių įrenginių, teko laukti eilėse. Sanitariniuose mazguose buvo tik skylės grindyse, tupėjimas sukeldavo didelius kojų skausmus. Tvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose negalėjo išsimiegoti, nes seni, surūdiję dviaukščiai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl vartantis lova judėdavo. Nurodė, kad miegamosiose patalpose buvo labai prastas apšvietimas, todėl negalėjo skaityti bei rašyti, taip pat veisėsi blakės, tarakonai bei kiti gyviai.  Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo mažas, jame nebuvo įrengtos pavėsinės ar stogeliai, po kuriais nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos šulinių lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego, jie buvo patvinę, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais. Taip pat atsakovo atstovas nesudarė pareiškėjui sąlygų pasivaikščioti ir būti visą dieną lauke. Teigė, jog nebuvo įrengti poilsio kambariai, drabužių džiovyklos, taip pat neįrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis kiekvienam būriui, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti. Pareiškėjas skunde taip pat kėlė pretenzijas dėl rūkymo bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, nurodydamas, kad 3 sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiamų rūkyti ženklų. Tvirtino, kad buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose nuolatos, išskyrus trumpus laikotarpius, kuomet jose apsilankydavo pareigūnai, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjo teigimu, kad pataisos įstaigoje nuteistieji sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl jis nuolatos jautė baimę, stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to kreipėsi į psichologinės tarnybas, medikus. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, LR Konstituciją. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 32 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 58-72) nurodė, kad jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, joje negalėtų būti blogo kvapo ar atsirasti pelėsis. Įstaigos 3-ame sektoriuose veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuteistieji dienotvarkėje numatytu maudymosi metu gali skalbti rūbus dušinėje. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiautis savo asmeninius drabužius. Pareiškėjas su skundais, kad nėra galimybės išsiskalbti ar išsidžiovinti asmeninius drabužius, į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Nuteistieji savo daiktus susideda į spintas ir spinteles. Pareiškėjas su skundais dėl inventoriaus būklės nesikreipė. Akcentavo, jog teisės aktai nenumatė pareigos lovų tvirtinti prie grindų, todėl jos ir nebuvo tvirtinamos. Įstaigos 3-io sektoriaus kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Įstaigos 3-ame sektoriuose poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Nurodė, kad 3 – io sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Dušinėje karštas vanduo yra nuolat ir nuteistiesiems suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Įstaigos 3 – iame sektoriuje pasivaikščiojimo kiemuose buvo įrengtas sporto inventorius, būrių kiemai nėra atskirti nuo sporto aikštynų. Parevieniškių PN-AK yra įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti. Pažymėjo, jog kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Akcentavo, kad nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose patalpose draudžiama ir jose nerūkoma. Teigė, jog 3-iame sektoriuje gyvenamojoje zonoje atliekos deginamos nebuvo. Visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Nurodė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti visose pataisos įstaigos siūlomose užimtumo priemonėse bei programose, įstaigoje veikia biblioteka. Taip pat buvo sudarytos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei priemonėse. Atkreipė dėmesį, kad, nustačius atvira tuberkulioze sergantį asmenį, tikrinami ir prižiūrimi ir su juo kontaktavę asmenys. Nurodė, kad atsakovės atstovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą laikotarpiui nuo 2013-03-21 iki 2015-09-06, t.y. skaičiuojant už tris metus atgal nuo skundo teisme gavimo dienos  bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

k o n s t a u o j a:

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį, laikotarpiui nuo 2013-03-21 iki 2015-09-06, t.y. skaičiuojant už tris metus atgal nuo skundo teisme gavimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde, prašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nurodė, jog nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti dėl bibliotekoje esančios pasenusios teisinės literatūros, dažnai neveikiančio kompiuterio bei didelio bibliotekos lankytojų srauto. Šios aplinkybės yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.).

Svarbu pažymėti, kad šiuo metu pareiškėjas bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose, tačiau  Pravieniškių PN kalėjo tris metus, todėl toks laiko tarpas buvo pakankamas tam, kad būtų galima išsiaiškinti, sužinoti apie turimas teises bei imtis priemonių jų gynimui.

Akcentuotina, kad kreipimosi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos žalos atlyginimo terminas yra gana ilgas (3 metai), todėl šią teisę pareiškėjas galėjo realizuoti išvykęs iš Pravieniškių PN-AK, tačiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi daugiau nei po dviejų metų nuo išvykimo iš Pravieniškių PN-AK dienos.

Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas iš esmės tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. ( pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 31 d., tai patvirtina antspaudas ant voko, ) šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 111.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17,02 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m (17,02/4) ploto (b. l. 60, 75, 77).

Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamųjų vietų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių (b. l. 60, 75-77), kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti  prausykla, dušu, tualetu, virtuvėle, pasivaikščiojimo kiemu, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, nepakankamai vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).Ginčo atveju nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, šie pareiškėjo argumentai atskirai nevertintini.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 6 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Tvirtino, kad tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.

Atsakovės atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 6 būrys, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (b. l. 95-101), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Tačiau atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie šio statinio būklės stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę.

Statinio techniniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovės atstovo į bylą pateiktoje 2018 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 88-678 (b. l. 77-79). Tačiau joje pažymėta, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimis nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių.

Taigi, akivaizdu, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė teismui jokių duomenų apie bendrabučio, kuriame buvo 6 būrys, techninę būklę (jo sienų, langų ir durų sąramų, stogo techninę būklę) pareiškėjo kalinimo jame metu, todėl atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsakovės atstovui nepateikus įrodymų apie statinio, kuriame buvo 6 būrys techninę būklę pareiškėjo buvimo jame metu, šios aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir atitinkamai gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Kita vertus, ir pats pareiškėjas privalo pakankamai detalizuoti bei pagrįsti savo teiginius dėl avarinės statinio būklės, asbesto bei šio pažeidimo įtakos jo teisėms. Nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo. Tvirtino, jog negalėjo skaityti ir rašyti, nes dėl netinkamos apšvietos jam skaudėjo akis.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Analogiška nuostata yra ir Higienos normos HN 134:2015 14 punkte.

Atsakovo atstovo pateiktame atsiliepime į skundą nurodė bei pateiktoje 2018 m. spalio 26 d. Pažymoje Nr. 88-678 apie nuteistojo M. S. laikymo sąlygas pažymėta, kad įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normų 134:2015 reikalavimuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b. l. 64, 77). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių.

Tiek Higienos normos HN 76:2010 60 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atsakovas pateikė į bylą 2014 m. lapkričio 18 d. Sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b. l. 80-82; toliau – ir Sutartis), sudarytą su UAB „Dezinfa“ (toliau – Paslaugų tiekėjas), pagal kurios nuostatas Paslaugų tiekėjas įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 84-94) matyti, jog ginčo laikotarpiu 6 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teiktos tik 2015 m. birželio 16 d., ši aplinkybė patvirtina netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktą, be to, minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti ir naikinami tarakonai, todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad patalpose randama buitinių parazitų, o kontrolė dėl to vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo gyvenamosiose patalpose yra pagrįsti. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovo veiksmai, vykdant kenkėjų (blakių, tarakonų ir kt.) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 60 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo įrengti drabužių-avalynės džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maistui susidėti bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlis, virtuvėlė buvo labai maža.

Atsakovės atstovo į bylą pateikti duomenys (b. l. 77-79) patvirtina, kad kiekvieno būrio virtuvėlėse yra šaldytuvai bei spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti, todėl pareiškėjo teiginys dėl kambario maistui susidėti nebuvimo, atmestinas kaip neįrodytas.

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN nurodė, kad 3-iame sektoriuje būrių teritorijose buvo įrengtos stacionarios drabužių džiovyklos. Be to įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl neįrengtų drabužių-avalynės džiovyklų, neįrodė.

Minėti įrodymai taip pat patvirtino faktą, kad Pravieniškių PN-AK valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėliai įrengti visuose būriuose, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.11 punkte nustatyta, kad virtuvėlės įrengiamos kiekvienam būriui, esant techninėms galimybėms. Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, kad 3-ame sektoriuje kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja virtuvėlės dydžio, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažos virtuvėlės atmestini kaip nepagrįsti.

Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 6-ame būryje nebuvo nuteistiesiems įrengti laisvalaikio kambariai (b. l. 63, 78), todėl šis atsakovės atstovo pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų ar klozetų, juose buvo tik skylės grindyse, todėl atliekant gamtinius reikalus, paskausdavo kojas.

Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. 88-678 (b. l. 77-79) nurodyta, kad 6 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai ir 1 unitazas, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl tupyklų sanitariniame mazge įrengimo, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų sanitarinių įrenginių šiame kontekste atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.

Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139.

Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos,  dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.

Eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje yra įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti, tačiau nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai, skirti nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl kanalizacijos šulinių įrengimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengti stogeliai, skirti nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Atsakovės atstovui šios aplinkybės nepaneigus, ji laikoma nustatyta.

Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nėra atskirti nuo sporto aikštelių (b. l. 65). Nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, o kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo „Mūsų amatai“ Ūkio skyrius informacijos neturi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo dėl neatskirto pasivaikščiojimo kiemo bei oro taršos. Tačiau akcentuotina taip pat, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei minėtame pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į Pravieniškių PN-AK dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovės atstovo civilinė atsakomybė negalima.

Pareiškėjas tvirtino, kad 3-iame sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. 

Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b. l. 66). Pažymėtina, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei Pravieniškių PN-AK administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose. Savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas patirtą žalą sieja su Pravieniškių PN-AK veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.

Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 punktą profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 punktas). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 punktas). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologinę ir klinikinę indikacijas bei priimant į darbą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus atvira tuberkuliozės forma nesirgo. Buvo nustatyti du atvejai, tačiau tai nebuvo atvira tuberkuliozė. Jei yra nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis asmuo nedelsiant ištyrimui bei gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. rugsėjo 28 d. pažymoje Nr. 81(2)-698 (b. l. 171) nurodyta, kad nustačius asmenį, sergantį atvira tuberkulioze, jis yra nedelsiant siunčiamas į Laivės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui ir gydymui. Pasitvirtinus tuberkuliozės diagnozei asmuo į Pravieniškių PN-AK negrąžinamas, o gydomas ir likusią bausmės dalį atlieka Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Dėl minėtos priežasties Pravieniškių PN-AK gydytojai neturi informacijos apie patvirtintas diagnozes. Per pastaruosius 10 metų Pravieniškių PN-AK yra buvęs vienintelis atvejis, kada buvo gautas pranešimas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninę apie susirgimą atvira tuberkuliozės forma. Paaiškina, jog visos patalpos, kuriose gyveno toks nuteistasis, yra valomos ir dezinfekuojamos pagal higienos normų reikalavimus, o kontaktavę su sergančiu nuteistuoju asmenys papildomai stebimi, atliekami rentgeno tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti.

Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovės atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į medikus, jo nukreipimus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kas taip pat šalina atsakovės atstovo atsakomybę.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 217 paras buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (trūko inventoriaus, nebuvo laisvalaikio kambario, netinkamai vykdomas kenkėjų (tarakonų, blakių) naikinimas).

Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją nesikreipė, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas (ABTĮ 88 str. 4 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista M. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. Jo reikalavimą dėl šiuo laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

             Teisėja                                                                       Nijolė Čekanauskienė