Civilinė byla Nr. 3K-3-164/2013
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02748-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija 32.5.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R., J. R. ir J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R., J. R., J. M. ieškinį atsakovui AB ,,Swedbank“ dėl hipotekos pabaigos pripažinimo; tretieji asmenys: A. J., A. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas sutartinės (svetimo daikto) hipotekos pasibaigimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.
Hipotekos registre įregistruota sutartinė hipoteka, kuria užtikrintas trečiųjų asmenų A. J. ir A. J. prievolės kreditoriui atsakovui AB „Swedbank“ pagal 2006 m. balandžio 28 d. sudarytą kredito sutartį įvykdymas. Hipotekos lakštu įkeistas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo 5/12 dalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso A. R. ir J. R., asmeninės nuosavybės teise sklypo: 5/12 dalys – A. J., 2/12 dalys – J. M. Ieškovų teigimu, sutartine hipoteka buvo užtikrinta solidarioji sutuoktinių A. ir A. J. prievolė, tačiau, 2008 m. gegužės 29 d. jiems išsituokus, pasibaigė bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas; kreditoriaus sutikimas, kad po santuokos nutraukimo A. J. lieka atsakingas pagal prievolę ir kad įkeistos žemės sklypo 5/12 dalys įregistruojamos jo asmeninėn nuosavybėn, ieškovų teigimu, reiškia, jog kreditorius atsisakė vieno solidariąją pareigą turinčių skolininkų; taip pasibaigė hipoteka užtikrinta solidarioji prievolė, kartu – įkeitimo teisė: ieškovų žemės sklypo 7/12 dalių hipoteka; teismo jie prašė patvirtinti šį faktą ir įpareigoti Centrinę hipotekos įstaigą išregistruoti žemės sklypo 7/12 dalių sutartinę hipoteką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, nenustatęs CK 4.197 straipsnyje įtvirtintų hipotekos pasibaigimo pagrindų. Vertindamas ieškovų nurodytas su kredito sutarties sudarymu ir prievolės įvykdymo užtikrinimu susijusias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo teismo sprendimu A. J. ir A. J. ištuokos byloje patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių vieną sąlygų (jai neprieštaravo kreditorius AB ,,Swedbank“, tokią teisę turėdamas pagal kredito sutarties 2.2 punktą), pagal kurią A. J. tampa atsakingas už prievolės pagal kredito sutartį bankui įvykdymą ir jam asmeninėn nuosavybėn įregistruojamos įkeistos žemės sklypo 5/12 dalys (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5905-141/2008). Kredito gavėja A. J. išstojo iš 2006 m. balandžio 28 d. kredito sutarties, A. J. ir AB ,,Swedbank“ 2009 m. lapkričio 24 d. susitarimu pakeitus kredito sutartį. Teismas vertino, kad ieškovai, kuriems atstovavo kvalifikuotas teisininkas, sudarydami sutartinę hipoteką, suprato pagrindinės prievolės kreditoriui solidarųjį pobūdį, t. y. jie suprato, kad bankas turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek iš abiejų bendraskolių, tiek iš bet kurio bendraskolio (įskaitant ir atsisakymą skolos reikalavimo iš bet kurio iš bendraskolių); be to, ieškovai neginčija hipotekos sandorio. Teismas atmetė kaip nepagrįstus jų argumentus, kad sutartinė hipoteka baigėsi dėl skolos perkėlimo ar įvykus novacijai; teismas pažymėjo, kad skolininkas pagrindinėje prievolėje nepasikeitė – A. J. kaip buvo skolininkas, privalantis bankui grąžinti paskolą, palūkanas ir kitus mokėjimus, taip ir liko; jis neįgijo papildomų prievolių, t. y. jo skola nepadidėjo. Teismas taip pat nenustatė, kad sutartinė hipoteka pasibaigė, įvykus novacijai (CK 6.143 straipsnis), nes pirminė A. J. prievolė nesibaigė, nepasikeitė nei jos dalykas (grąžinti suteiktą kreditą), nei įvykdymo būdas (grąžinti suteiktą kreditą kas mėnesį mokant palūkanas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą. Kolegija, pažymėjusi, kad hipotekos pasibaigimo pagrindai nustatyti CK 4.197 straipsnyje, papildomai – CK 6.143 straipsnio 1 dalyje, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje byloje nenustatyta hipotekos pabaigos pagrindų. Atsakydama į ieškovų apeliacinio skundo argumentus, kad hipotekos sutartis pasibaigė novacijos pagrindu, kolegija pažymėjo, jog novacija laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo; kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniajam kreditoriui (CK 141 straipsnis); novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, kredito gavėjų prievolė pagal kredito sutartį buvo solidarioji (2.2 punktas); bankui atsisakius reikalavimo vieno bendraskolių naudai, išliko teisė reikalauti įvykdyti visą prievolę iš kito bendraskolio (CK 6.8 straipsnis), o įkaito davėjų sutikimo nereikalaujama. Dviejų solidariųjų skolininkų prievolės perleidimo vienam jų kolegija nelaikė skolininko pasikeitimu ar skolos perkėlimu (CK 6.115–6.122 straipsniai). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje neginčijama hipotekos sandorio.
Ieškovams nenurodžius, kokių konkrečių duomenų, galėjusių turėti įtakos teismo sprendimui pirmosios instancijos teisme priimti, neįvertinta, kolegija pripažino, kad šios instancijos teismas laikėsi pagrindinių įrodymų vertinimo principų ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (ieškovai) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl viešojo intereso
1.1. Bylą nagrinėję teismai turėjo pareigą šioje byloje būti aktyvūs, atsižvelgiant į byloje egzistuojantį viešąjį interesą, kurio buvimą, naudojantis diskrecija, turėjo konstatuoti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Nagrinėjama byla akivaizdžiai susijusi su viešojo intereso apsauga – vartotojų viešojo intereso gynimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, teikiantis finansines paslaugas, yra savo srities profesionalas, o kasatoriai ir tretieji asmenys yra fiziniai asmenys, vartotojai. Tokio pobūdžio byloje teismui suteikiama teisė ne tik savo iniciatyva rinkti įrodymus, bet ir peržengti bylos nagrinėjimo ribas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynyba ir nepažeidžia atsakovo privataus intereso.
1.2. Dėl kredito sutarties, kaip vartojimo, sąlygų aiškinimo. Teismai kredito sutarties sąlygas aiškino išskirtinai atsakovo interesais, nors kasatoriai ir tretieji asmenys yra silpnesnioji kredito ir hipotekos sutarčių šalis. Vartotojų teisių apsauga yra vienas pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos sutartis, sudaryta su finansines paslaugas teikiančiu asmeniu, kvalifikuotina kaip vartojimo (jau nurodyta civilinė byla Nr. 3K-7-297/2012). Teismai turėjo atsižvelgti į teisinį vartojimo santykių reglamentavimą, kuriuo sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi taikomi, sudarant vartojimo sutartis. Vartojimo sutarties institutas grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Kasatorių sudarytų sutarčių sąlygų ir teismų priimtų sprendimų teisėtumas vertintinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išdėstytų nuostatų dėl kreditavimo, kaip vartojimo, sutarčių kontekste; joje pažymima, kad vartotojams (kredito gavėjams) suteikiama papildoma apsauga skirta išvengti primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Vadinasi, ir šioje byloje trečiųjų asmenų sudarytos kreditavimo, o kasatorių – hipotekos, sutarčių sąlygos turėjo būti aiškinamos, atsižvelgiant į tai, jog kasatoriai, kaip vartotojai, yra silpnesnioji sutarčių šalis. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad kredito sutarties 2.2 punkto nuostata dėl trečiųjų asmenų solidariosios atsakomybės reiškia, jog, bankui atsisakius vieno solidariųjų skolininkų, sutartis iš esmės nesikeičia, todėl nesukelia teisinių padarinių įkaito davėjams kasatoriams. Taip aiškindamas sutarties sąlygą, teismas, viena vertus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas (bankas) ir kasatoriai nelygiavertės sutarties šalys; atsakovui kaip stipresniajai sutarties šaliai negali būti suteikiama prioritetinių teisių, jos netoleruotinos, ypač kai kitai šaliai (fiziniams asmenims) nustatoma didesnė atsakomybė. Kita vertus, neaiškias sutarties sąlygas teismas turi aiškinti pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu. Pirmosios instancijos teismo netinkama išvada dėl kredito sutarties 2.2 punkto turinio reiškia, kad įtvirtinta atsakovo teisė be hipotekos įkaito davėjų sutikimo atsisakyti vieno skolininkų ir toks atsisakymas nelaikomas sutarties pagrindu kilusių prievolių modifikavimu. Toks sutarties aiškinimas prieštarauja sąžiningumo ir šalių lygiateisiškumo principams, nes nepagrįstai kasatoriams (įkaito davėjams) nustatoma didesnė atsakomybė, o atsakovo pareiga gauti kasatorių sutikimą, iš esmės pakeičiant sutartį, panaikinama. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalį; kredito ir hipotekos sutartys sudarytos prisijungimo būdu; sąlygas pasiūlė atsakovas, todėl jos aiškintinos jo nenaudai, o šias sąlygas priėmusios šalies naudai.
2. Dėl kasatorių sutikimo, kreditoriui atsisakant vieno bendraskolių; solidariosios prievolės modifikavimo padarinių. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kasatorių nurodytų sutartinės hipotekos sudarymo aplinkybių, apeliacinės – ydingai aiškino solidariosios prievolės modifikavimo teisinius padarinius. Kasatoriai hipoteka užtikrino abiejų bendraskolių solidariųjų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą pagal kredito sutartį; skolininkų daugetas turėjo esminę reikšmę, kasatoriams įkeičiant žemės sklypų dalis. Kreditoriui be įkaitų davėjų (kasatorių) sutikimo atsisakius vieno bendraskolių, buvo iš esmės pakeista pagrindinė prievolė ir dėl to padidėjo ne tik įkaito davėjų atsakomybė, bet ir pagrindinės prievolės neįvykdymo rizika. Taip buvo pakeista esminė kredito sutarties sąlyga, kuri iš esmės lėmė sutartinės hipotekos sutarties sudarymą. Skolininkų asmenybės turėjo ypač didelę reikšmę; A. J. finansinė padėtis sandorio sudarymo metu buvo geresnė, nes ji turėjo nekilnojamojo turto; atsisakius reikalavimų į ją, sumažėjo įkaitų davėjų galimybės prievolės neįvykdymo atveju savo reikalavimus (regreso tvarka) nukreipti į abiejų bendraskolių turtą. 2009 m. lapkričio 24 d. A. J. ir AB „Swedbank“ susitarime dėl kredito sutarties pakeitimo susitarta ne tik dėl A. J. išstojimo iš prievolės, bet ir dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo bei papildymo, išdėstant naują visų kredito sutarties sąlygų redakciją (susitarimo 1 punktas). Pirmiau nurodytos aplinkybės, kasatorių vertinimu, reiškia, kad solidarioji prievolė modifikuota, kreditoriui aiškiai ir vienareikšmiškai atsisakius A. J. kaip skolininkės ir jos įsipareigojimų pagal prievolę dalį perkėlus A. J. Modifikavimo padariniai turėjo esminę reikšmę kredito ir hipotekos sutartims, nes taip pakeista kredito sutarties šalis; šalies pakeitimas yra esminė sąlyga, jai modifikuoti, būtinas hipotekos davėjų sutikimas. Šiuo atveju vienašališkas kredito sutarties modifikavimas neatitinka kasatorių – fizinių asmenų, kurie yra vartotojai, konstitucinio teisių apsaugos principo; taip sudaromos sąlygos kreditoriui piktnaudžiauti santykiuose ir su kitais fiziniais asmenimis.
3. Dėl skolos perkėlimo teisinių padarinių hipotekos teisiniams santykiams. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįsta išvadą, kad aptariamomis aplinkybėmis atsisakymas vieno solidariųjų skolininkų nelaikytinas skolos perkėlimu CK 6.115 straipsnio prasme; teismo ydingas solidariosios prievolės modifikavimo į asmeninę interpretavimas lemia klaidingą išvadą, kad dėl to šalims nekyla teisinių padarinių. Neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Vadinasi, kreditoriui raštu išreiškus sutikimą atsisakyti skolininkės A. J., jos skolos dalis buvo perkelta A. J., nes solidarioji atsakomybė lemia tai, jog skolininkai vienas kito atžvilgiu kreditoriui atsako lygiomis dalimis (CK 6.9 straipsnis). Šis skolos perkėlimas užfiksuotas teismo patvirtintoje A. J. ir A. J. sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, taip pat kreditoriaus ir A. J. sudarytoje kredito sutartyje. Šiuo atveju tarp kreditoriaus ir trečiųjų asmenų susiklostė skolos perkėlimo ir novacijos teisiniai santykiai. Teismų išdėstyti argumentai dėl skolos perkėlimo ir novacijos neatitinka šiuos institutus nustatančių materialiosios teisės normų turinio (CK 6.50, 6.116 straipsniai. 6.141 straipsnis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ZStatyba“ v. ūkininkė V. V., bylos Nr. 3K-3-357/2012).
4. Dėl hipotekos pasibaigimo pagrindų. Pasibaigus solidariajai skolininkų prievolei ir dalį A. J. skolos perkėlus A. J., pasibaigė sutartinė hipoteka, nes įkaito davėjai neišreiškė sutikimo atsakyti už asmeninę A. J. prievolę (CK 6.120 straipsnio 2 dalis). Teismai sprendė, kad šioje byloje nenustatyta CK 4.197 straipsnyje įtvirtintų hipotekos pasibaigimo pagrindų, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog hipoteka gali būti baigta kitais CK nustatytais prievolių pasibaigimo pagrindais. Skolos perkėlimo atveju (CK 6.120 straipsnio 2 dalis) ir įvykus novacijai (CK 6.143 straipsnis) įkeitimo teisė išlieka, jeigu sutinka įkaito davėjas. Šiuo atveju įkaito davėjai – kasatoriai – tokio sutikimo nedavė. Kreditoriaus vienašališkas A. J. skolos dalies perkėlimas A. J., atsisakant A. J. kaip skolininkės, pakeitė vieną esminių pagrindinės prievolės sąlygų – skolininkų daugetą, šis pakeitimas turėjo įtakos įkeitimo teisei, kuri yra išvestinė ir priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo. Keičiant pagrindinės prievolės šalį, būtinas įkaitų davėjo sutikimas.
5. Dėl CPK normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, pažeidė rungimosi, lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai) ir CPK normų nustatytas įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles, sprendimą grindė tik atsakovo ir kredito sutarties šalių pateiktu sąlygų aiškinimu, tačiau kasatorių argumentus dėl ginčo dalyko išnagrinėjo paviršutiniškai. Teismai aiškino tik vienos kredito šalių, t. y. A. J., teisių ir pareigų pasikeitimą (nepasikeitimą), tačiau nepasisakė dėl A. J., kuri taip pat buvo kredito sutarties šalis, prievolės modifikavimo teisinių padarinių, t. y. neanalizavo, kokią įtaką kredito sutarties įvykdymui turės kreditoriaus atsisakymas vieno bendraskolių; skolos perkėlimo ir novacijos institutų neanalizavo A. J. atžvilgiu, nemotyvavo, kodėl vieno skolininko atsisakymo nevertina esminiu kredito sutarties pakeitimu ir kokią reikšmę tai turi įkaito davėjų teisėms ir pareigoms.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jis nurodo, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog nagrinėjama byla susijusi su viešojo intereso gynimu; kasatoriai nėra silpnesnioji sutarties šalis, jiems atstovavo kvalifikuotas teisininkas (advokatas); jo dalyvavimas, sudarant sutartį, vertinant sąlygas, yra svarbi aplinkybė, patvirtinanti, kad kasatorių interesai ir teisės buvo ginami tinkamai. Hipotekos sandorio sąlygos aptartos individualiai, o su kredito sutarties sąlygomis kasatoriai buvo supažindinti iki šių sutarčių pasirašymo. Kadangi kredito ir hipotekos sutartys nebuvo parengtos daugkartiniam naudojimui, tai atsakovas nesutinka, kad sandoriai sudaryti prisijungimo būdu ir dėl to visos sandorių neaiškios sąlygos turėtų būti aiškinamos atsakovo nenaudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta (Teismų praktika 30), kad vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, tačiau ar sutartis pripažintina vartojimo, sprendžia teismas. Šiuo atveju, atsakovo teigimu, teismai pagrįstai nevertino ginčo sutarčių kaip vartojimo, tačiau, net ir pripažinus galimybę nagrinėjamas sutartis priskirti vartojimo sutartims, pagal teismų praktiką vartotojų teisių pažeidimai saistomi aplinkybių, kurių šioje byloje nenustatyta, konstatavimo; byloje ginčas kilęs ne dėl kasatoriams nesuprantamų, iš anksto nežinomų sąlygų nustatymo, nepakankamo informavimo, bet dėl šalių skirtingo sutarčių atitinkamų nuostatų teisinio vertinimo. Dėl to paneigiama galimybė šį ginčą spręsti, nukrypstant nuo šalių lygiateisiškumo principo. Vien faktas, kad tam tikra sutartis pagal požymius gali būti priskirta vartojimo sutarčiai, nepagrindžia fakto, jog, ją sudarant, buvo pažeista šalių pusiausvyra. Kasatoriai šiai bylai išnagrinėti remiasi netinkamu teismo precedentu, t. y. kasacinio teismo civilinėje byloje priimta nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-7-272/2011); joje buvo vertinamos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas nelaiko, kad buvo pažeistos CPK normos, taip pat kad, įkeičiant žemės sklypą, esminę reikšmę turėjo skolininkų daugetas. Solidariosios prievolės, kaip šiuo atveju, ypatumai lemia tai, kad kreditoriaus galimybė nukreipti savo reikalavimą į bet kurį iš solidariųjų skolininkų apima teisę atsisakyti skolos reikalavimo iš bet kurio iš bendraskolių. Dėl to atsakovas nelaiko, kad A. J. geresnė finansinė padėtis turėjo esminę reikšmę, įkeičiant nekilnojamąjį turtą; kasatoriai privalėjo žinoti solidariosios atsakomybės ypatumus ir pareigą elgtis apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Nors kasatoriai teigia, kad, iš prievolės išstojus A. J., pasibaigė bendroji jos ir A. J. prievolė ir kad tai lėmė hipotekos pasibaigimą, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad solidariosios (bet ne dalinės) A. ir A. J. prievolės bankui pobūdis reiškė tai, jog kiekvienas jų buvo atsakingas už visos prievolės bankui įvykdymą; atitinkamai ginčo turtas buvo įkeistas už šių asmenų, t. y. tiek už A. J., tiek už A. J., prievolių įvykdymą. Kreditoriaus sutikimas, kad kreditą grąžintų ir kitus mokėjimus vykdytų tik A. J., nelaikytinas vienašališku skolininko pakeitimu. Nors bankas sutiko nereikalauti prievolės įvykdymo iš A. J., tačiau kasatorių padėtis dėl to nesikeitė, t. y. jų turtas kaip buvo, taip ir liko įkeistas už A. J. prievolės įvykdymą, todėl hipoteka nepasibaigė. Kasatoriai netinkamai vertina banko ir skolininkų faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius, daro nepagrįstas išvadas bei netinkamai juos kvalifikuoja kaip skolos perkėlimo ir novacijos teisinius santykius. A. J. skola nebuvo kam nors perkelta, o A. J. skola nepadidėjo; nagrinėjamu atveju taip pat nėra faktinių aplinkybių, kurios atitiktų novacijos santykius, elementų; pirminė A. J. prievolė nesibaigė, ji nebuvo pakeista naujai sukurta prievole, turinčia skirtingą, nei ankstesnioji, dalyką, skirtingą įvykdymo būdą, naują skolininką ar kreditorių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kredito sutarties pakeitimo kvalifikavimo ir jo įtakos hipotekos teisiniams santykiams
Kasatoriai kredito sutarties pakeitimą, pagal kurį buvusi solidarioji suinteresuotų asmenų prievolė grąžinti kreditą po santuokos nutraukimo teko vienam iš jų, traktuoja kaip novacijos ir skolos perkėlimo santykius ir iš to kildina hipotekos pabaigą.
Novacija pagal CK 6.141 straipsnį – esamos prievolės pakeitimas nauja, turinčia skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo arba veiksmai, kai naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui. Novacija yra vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, todėl visais novacijos atvejais, nepriklausomai nuo to, kas keičiasi (dalykas, įvykdymo būdas, subjektinė sudėtis), egzistuojanti prievolė pasibaigia ir jos vietoje sukuriama nauja. Novacija nepreziumuojama, todėl visada turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo suformuotą novacijos instituto teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, dėl prievolės pasibaigimo novacijos būdu turi būti prievolės šalių susitarimas, jų suderintos valios pareiškimas, nedviprasmiškai išreikštas. Paprastai šalys, sudarydamos naują sutartį, joje nurodo, kad šios (naujos) sutarties sudarymas panaikina esamą ir sukuria naują prievolę, tačiau šalių susitarimas dėl novacijos gali būti išreiškiamas keliose sutartyse arba kitokiu būdu. Nepriklausomai nuo pareiškimo būdo, novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „L. V.“ v. UAB „Homo Fabu“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. Ž. v. V. A., bylos Nr. 3K-3-279/2007; kt.). Nors pradinio skolininko pakeitimas nauju galimas be pradinio skolininko sutikimo, tačiau ir šiuo atveju turi būti aiškiai išreikšta kreditoriaus valia dėl esamos prievolės pakeitimo kita prievole. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad kredito sutarties šalių valia keičiant sutartį buvo egzistuojančią prievolę panaikinti ir jos vietoje sukurti naują prievolę, vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vyko prievolės novacija.
Skolos perkėlimo atveju viena iš prievolės šalių – skolininkas – pakeičiamas kitu asmeniu (CK 6.115 straipsnis). Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui. Perkeliant skolą pradinė prievolė išlieka, nepasibaigia, kinta tik subjektinė prievolės sudėtis, nes skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Taigi skolos perkėlimo atveju nei prievolė, nei jos pagrindu atsiradęs reikalavimas, taip pat ir kreditorius nesikeičia, keičiasi tik skolininkas, vietoje kurio atsiranda naujas skolininkas, iki tol teisiniame santykyje nedalyvavęs. Nagrinėjamoje byloje naujo skolininko neatsirado, nes trečiasis asmuo A. J. buvo skolininkas pagal kredito sutartį nuo pat jos sudarymo, taigi ir nuo prievolės atsiradimo momento, ir yra iki šiol, todėl susiklostę teisiniai santykiai neatitinka skolos perkėlimo sampratos.
Jau buvo minėta, kad tretieji asmenys šioje byloje pagal kredito sutartį turėjo solidariąją prievolę atsakovui – grąžinti paskolą. Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kreditorius gali atsisakyti reikalavimo teisės vieno iš bendraskolių naudai, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti prievolę solidariai iš likusių bendraskolių (CK 6.6 straipsnio 8 dalis, 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.23 straipsnis, 6.129 straipsnio 6 dalis). Taip kreditorius atsisako solidarumo vieno iš solidariųjų skolininkų atžvilgiu, o kitų skolininkų solidarumas išlieka (jei skolininkų daugetą sudarė daugiau kaip du asmenys), jų prievolė paprastai sumažėja skolininkui, kurio atžvilgiu atsisakyta reikalavimo, tenkančia skolos dalimi. Jeigu yra tik du bendraskoliai, atsisakius reikalavimo teisės vieno iš jų atžvilgiu, solidariosios prievolės nelieka, ją turi įvykdyti vienas skolininkas. Kreditorius gali atsisakyti visų skolininkų solidarumo, toks solidaraus išieškojimo teisės atsisakymas nereiškia reikalavimo atsisakymo. Atsisakius skolininkų solidarumo skola nesumažėja, kaip yra atleidimo nuo prievolės atveju, o tik padalijama, solidarioji prievolė tampa dalinė.
Nagrinėjamoje byloje kreditorius (atsakovas) atsisakė reikalavimo teisės vieno iš buvusių solidariųjų bendraskolių naudai, visos prievolės vykdymą perkeldamas kitam skolininkui, taip atsisakydamas skolininkų solidarumo. Toks perkėlimas, esant visų sutarties šalių susitarimui, nedraudžiamas. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad toks prievolės modifikavimas, koks yra nagrinėjamu atveju, nelaikytinas prievolės novacija ir skolos perkėlimu, bei pažymi, kad, skirtingai nuo novacijos ar skolos perkėlimo, kuriems esant įstatymai numato svetimo turto hipotekos pabaigą (CK 6.144 straipsnis, 6.120 straipsnio 2 dalis), dėl aptarto prievolės pakeitimo tokie padariniai nenumatyti. Dėl to reikalavimas pripažinti hipoteką pasibaigusia atmestas pagrįstai.
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų nuomone, kad šioje byloje nagrinėjamas prievolės pakeitimas neturi įtakos įkaito davėjų teisinei padėčiai. Nors kasatoriai už trečiųjų asmenų skolinį įsipareigojimą atsako tik įkeistu turtu ir, pakeitus kredito sutartį, jų atsakomybės apimtis nepakito, bet, palikus prievolę vienam skolininkui, padidėjo įkaito davėjų rizika netekti savo turto. Solidariąją prievolę turi vykdyti visi solidarieji skolininkai, todėl net ir sumažėjus vieno iš jų mokumui, yra didesnė tikimybė, kad prievolė bus vykdoma ir kartu mažesnė rizika, kad kreditorius reikalavimą tenkins iš įkeisto turto, parduodant jį iš varžytinių. Be to, pagal CK 4.195 straipsnio 2 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 redakcija – 4 dalį) tais atvejais, kai įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimu patirtų nuostolių atlyginimo. Įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę ir gauti dėl turto netekimo patirtų nuostolių kompensavimą paprastai taip pat yra didesnė tikimybė, kai yra keli skolininkai.
Nagrinėjamu atveju padalyti trečiųjų asmenų turtą taip, kad tiek skolinis įsipareigojimas bankui (atsakovui šioje byloje), tiek žemės sklypas, kuriam įsigyti suteikta paskola, tektų trečiajam asmeniui A. J., nuspręsta A. J. ir A. J. santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-5905-141/2008 priimtu sprendimu, sutinkant bankui. Sutuoktiniai kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo turi pareigą nurodyti, be kita ko, duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei informaciją apie tai, kad pareiškėjui žinomiems kreditoriams yra pranešta apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 3.126 straipsnis). Santuokos nutraukimo bylose dalijamas tiek turto aktyvas, tiek pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams), todėl tokiais atvejais, kai skolinis įsipareigojimas užtikrintas svetimo turto hipoteka, apie santuokos bylos iškėlimą turėtų būti pranešta ir įkaito davėjams, suteikiant jiems galimybę pateikti savo atsikirtimus ir prieštaravimus dėl turto padalijimo, nes sutuoktinių turto padalijimas, kaip jau minėta, gali turėti įtakos jų teisėms bei pareigoms ir neigiamai paveikti jų turtinius interesus. Jeigu teismo sprendimu pažeistos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisės, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Dėl to ir kasatoriai, jei jie neturėjo informacijos apie trečiųjų asmenų santuokos nutraukimo bylos iškėlimą, siekdami savo interesų apsaugos, galėtų pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu.
Dėl vartotojų teisių gynimo
Vartojimo sutartimis laikomos sutartys dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurias sudaro fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) asmeniniams, šeimos, namų ūkio ar kitiems su vartotojo verslu, profesine veikla nesusijusiems poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnis). Taigi, vartojimo sutartimi kvalifikuojamos ne visos fizinio asmens su verslo subjektu sudarytos sutartys, tai priklauso nuo prekių (paslaugų) įsigijimo tikslo, be to – ir nuo sutarties pobūdžio. Kita vertus, vartojimo sutarties požymius gali atitikti įvairios pagal savo dalyką sutartys, todėl visais atvejais sprendžiant ginčus būtina patikrinti, ar sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M., D. M., D. K., bylos Nr. 3K-P-311/2012, pažymėta, kad, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas.
Kasatoriai savo kaip vartotojų teises kildina iš kredito ir hipotekos sutarčių. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylą nagrinėjantis teisėjas turi pareigą ex officio spręsti dėl kreditavimo ir hipotekos sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis ir nustatęs, kad pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, vertinti jų sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Nagrinėjamu atveju visų pirma pažymėtina, kad kasatoriai nėra kredito sutarties šalys, šios sutarties sąlygos jiems netaikomos, todėl ji negali būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi kasatorių atžvilgiu. Sprendžiant dėl hipotekos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovą (kreditorių) ir kasatorius sieja svetimo turto hipotekos santykiai, t. y. kasatoriams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas įkeistas, norint apsaugoti kitų asmenų – skolininkų – skolinio įsipareigojimo įvykdymą ( CK 4.181 straipsnis). Toks hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Tais atvejais, kai įkaito davėjas pats yra ir skolininkas pagal kredito sutartį, kredito sutartį pripažinus vartojimo, paprastai taip pat vertintina ir hipotekos sutartis, nes įkeisdamas savo turtą toks asmuo gauna paslaugą – pasiskolina tam tikrą pinigų sumą. Svetimo turto hipotekos atveju įkaito davėjas negauna jokios paslaugos (prekės), sutartis nėra skirta jo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl paprastai nėra pagrindo ją kvalifikuoti vartojimo sutartimi. Šioje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad hipotekos sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius.
Dėl šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi principų ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo
Kasatoriai, nurodydami, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo, rungimosi principus bei įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kaip tokio pažeidimo pagrindą nurodo tai, jog teismai paviršutiniškai išnagrinėjo jų teiktus argumentus, sprendimą grindė atsakovo pateiktu sutarties ir teisės normų aiškinimu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Skundžiamuose teismų sprendimuose pasisakyta dėl ieškovų pozicijos ir išdėstytų argumentų, o tai, kad teisinių santykių įvertinimas nesutampa su ieškovų pateiktuoju, negali būti pripažinta nurodytų principų ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškovų kasacinį skundą, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
Kasacinis teismas turėjo 57,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. pažyma). Netenkinant ieškovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 57,17 Lt (penkiasdešimt septynis litus 17 ct) į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas