Civilinė byla Nr. 2S-2624-221/2014
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18190-2014-6
Procesinio dokumento kategorijos:
(S)
110.4; 122.4; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų T. O. ir Ž. V., atstovaujamų advokatės Eglės Arlauskytės, atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-22607-717/2014 pagal ieškovės bankrutavusios Nacionalinės kredito unijos, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo konsultantai“, ieškinį atsakovams T. O., J. S. ir Ž. V. dėl skolos priteisimo, ir
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovės bankrutavusios Nacionalinės kredito unijos administratorius pareiškė ieškinį, kuriame prašo priteisti solidariai iš atsakovų T. O., J. S. ir Ž. V. 55 801,60 Lt skolą, 11 proc. dydžio sutartines palūkanas už paskolos likutį iki visiško atsiskaitymo su ieškove, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovės administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – iki teismo sprendimo priėmimo areštavo atsakovams T. O., J. S. ir Ž. V. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 55 801,60 Lt sumai, o paaiškėjus, jog tokio turto nėra ar nepakanka, ir atsakovams priklausančias pinigų sumas, leidžiant atsiskaityti su ieškove bei leidžiant iš areštuotų lėšų naudotis Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo suma asmeniniams poreikiams tenkinti.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, jog dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas darė išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas. Teismas laikė, kad ieškinio suma – 55 801,60 Lt, yra pakankamai didelė, todėl preziumavo, jog reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
Atsakovų T. O. ir Ž. V. atstovė atskiraisiais skundais, kuriuose nurodyti vienodi argumentai, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos taikymo.
Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė tinkamai nepagrindė ieškinio reikalavimo ir neįrodė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje civilinėje byloje nėra. Nagrinėjamu atveju reikalaujama priteisti delspinigių suma (0,5 proc.) yra didesnė nei visa pagrindinės prievolės (paskolos) suma, todėl akivaizdu, kad ieškinio reikalavimų dydis yra visiškai nepagrįstas ir tikėtinai bus sumažintas. Apeliantai prima facie įrodė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas šioje byloje yra iš esmės negalimas, todėl vien jau šiuo pagrindu teismo nutartis turėtų būti panaikinta. Nesant pagrįstų ieškovės argumentų dėl galimai sunkios atsakovų finansinės padėties, laikytina neįrodyta ir ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina aplinkybė.
2. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų areštuotas nepagrįsto dydžio atsakovų turtas (piniginės lėšos), dėl ko ieškovės interesai įgytų pranašumą prieš atsakovų interesus, kartu būtų pažeistas ir proporcingumo principas, kurio teisingas taikymas yra neatsiejamas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Ieškovė, atstovaujama advokatės Rūtos Čilinskaitės, atsiliepimais į atskiruosius skundus su jais nesutiko, prašė atskiruosius skundus atmesti, Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-22607-717/2014 palikti galioti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimuose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalies ir 4237 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą nutartį. Nesutinka su apeliantų argumentais, kad ieškovė neva nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl 55 801,60 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš atsakovų, kuriame išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš savo reikalavimų. Kartu su ieškiniu pateikti priedai, pagrindžiantys ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl atsakovų atsakomybės pagal pasirašytas paskolos ir laidavimo sutartis. Taigi, su ieškiniu buvo pateikti duomenys, kuriuos teismas įvertino, kad pagrįstų įsitikinimą, jog ieškovei palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Apeliantų argumentai, kad teismas, svarstydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo spręsti, ar ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo bus patenkintas, yra atmestini. Teismas teisingai nurodė, kad 55 801,60 Lt suma atsakovams laikytina didele. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateikti įrodymai, kad atsakovai nekilnojamojo turto neturi, vėluoja vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei ir jokių mokėjimų neatlieka nuo 2012 m. spalio 15 d. Todėl teismas turėjo pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės naudai priimto palankaus sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad atsakovai laisva valia pasirašė paskolos sutartį, kurioje aiškiai nurodyta paskolos gavėjo atsakomybė, jei jis nevykdo savo prievolių pagal paskolos sutartį. Tik nutraukus paskolos sutartį ir ieškovei kreipusis į teismą, atsakovai prašo teismo pakeisti vieną iš esminių sutarties sąlygų. Anksčiau dėl sutartyje nustatyto delspinigių dydžio atsakovai jokių pretenzijų ieškovei nereiškė. Bendru susitarimu nustatytą delspinigių dydį apeliantai ginčija visiškai nepagrįstai ir tik tuomet, kai sutartis neįvykdyta. Proporcingumo principas skundžiama nutartimi nėra pažeistas, kadangi ieškovė turi teisę į tokio dydžio delspinigių priteisimą, dėl kokio šalys susitarė paskolos sutartimi.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Nagrinėjamu atveju, byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme numatytų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti realų ir tinkamą teismo priimto sprendimo įvykdymą. Šios teisės normos pagrindu, teismas nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas tik į tikėtiną ieškinio reikalavimo pagrindimą, sprendžia ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo įvertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismas nebūtinai turi turėti tokių įrodymų, užtenka vien įsitikinti, kad konkrečiu atveju galimai palankaus teismo sprendimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįvykdomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1599/2011). Pabrėžtina, jog laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, bet ir vykdo prevencinę funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-687-1/2006 ir kt.), t. y. apsaugo ją prašančią taikyti proceso šalį nuo didelės žalos atsiradimo ateityje.
Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki teismo sprendimo priėmimo areštavo atsakovams T. O., J. S. ir Ž. V. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 55 801,60 Lt sumai, o paaiškėjus, jog tokio turto nėra ar nepakanka, ir atsakovams priklausančias pinigų sumas, leidžiant atsiskaityti su ieškove bei leidžiant iš areštuotų lėšų naudotis Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo suma asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas šias laikinąsias apsaugos priemones taikė atsižvelgdamas į ieškovės pateikto reikalavimo sumą, į tai, kad egzistuoja reali grėsmė, jog dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulėmė reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ieškovės prašymu, siekiant apsaugoti jos ar kitų suinteresuotų asmenų interesus, kad priėmus teismo sprendimą būtų galima jį realiai įvykdyti.
Kaip jau minėta, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Todėl atmestini atskirųjų skundų argumentai, kad teismas, svarstydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo spręsti, ar ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo bus patenkintas, ar pagrįsta prašomų priteisti delspinigių suma ir pan.
CPK 149 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. CPK 306 straipsnio 3 dalyje ir 338 straipsnyje nustatyta, kad apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam atsakovui, atsižvelgiant į atsakovo teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).
Apeliantai nurodo, kad nesant pagrįstų ieškovės argumentų dėl galimai sunkios atsakovų finansinės padėties, laikytina neįrodyta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų aplinkybių. Apeliacinio teismo nuomone, ieškovės reikalavimo dydis (solidariųjų reikalavimų suma – 55 801,60 Lt) sudaro pagrindą teigti, kad tokia ieškinio suma yra didelė atsakovams, kadangi visi atsakovai yra fiziniai asmenys. Be to, atsakovai kartu su atskiraisiais skundais nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų gerą finansinę padėtį, t. y., kad pareikšto ieškinio suma (55 801,60 Lt), atsižvelgiant į atsakovų turimą turtą bei gaunamas pajamas, jiems nėra didelė, ir kurie paneigtų grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu ir siekiant užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nurodė, kad pirmiausia areštuotinas atsakovams priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir tik pripažinus, jog tokio turto nėra ar yra nepakankamai, areštuotinos atsakovams priklausančios piniginės sumos, leidžiant atsiskaityti su ieškove.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliantų atskirieji skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Išaiškintina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio šalims bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.
Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantų ieškovei priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliaciniame procese. Ieškovė pateikė duomenis, kad turėjo 1 750 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą, prašo priteisti iš kiekvieno apelianto po 875 Lt. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą – 0.5 MMA. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamas klausimas nėra sudėtingas, abiejuose ieškovės atsiliepimuose nurodyti vienodi argumentai, prašomų priteisti išlaidų dydis mažintinas iki 300 Lt iš kiekvieno apelianto (CPK 93, 98 straipsniai).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai Nacionalinei kredito unijai (j. a. k. 112041454) 300 Lt (86,89 Eur) išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Priteisti iš apelianto Ž. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai Nacionalinei kredito unijai (j. a. k. 112041454) 300 Lt (86,89 Eur) išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Teisėja Virginija Lozoraitytė