Administracinė byla Nr. I-662-629/2016

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04467-2013-0)

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant pareiškėjui R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

R. S. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės 25 000 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad yra statutinis valstybės tarnautojas ir jam dirbant Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje (toliau – ir STT) jo darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas ir priedas už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2013 m. birželio 7 d. susidariusi nepriemoka.

Atsakovė STT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11)

STT teigimu, mokėdama pareiškėjui mažesnį darbo užmokestį ji vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo išmokėtas dar iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1  d. nutarimo priėmimo. STT taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal minėtą nutarimą sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo tvarką turi nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be to, STT prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

Teismo posėdyje pareiškėjas R. S. prašė jo skundą tenkinti, remiantis skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovės atstovas į posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 32).

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo STT statutiniu valstybės tarnautoju. R. S. nuo turėjo 15 pareigybės kategoriją iki 2012 m. sausio 29 d., nuo 2012 m. sausio 10 d. – 13 pareigybės kategoriją, be to, iki 2013 m. sausio 7 d. jis turėjo 1-ąją kvalifikacinę kategoriją, o nuo 2013 m. sausio 7 d. jam suteikta 2-oji kvalifikacinė kategorija.

Pagal STT statuto 30 str. 1 d. STT pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, tarnybinį rangą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. STT pareigūno darbo užmokestis yra mokamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir STT statuto nustatyta tvarka.

2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai, kuriais buvo sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. 2009 m. rugpjūčio 1 d. VTĮ 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, mažinant 11 ir aukštesnių pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus.

Pagal STT statuto 30 str. 2 ir 4 d. STT pareigūnams priedai už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją skaičiuojami procentais nuo pareiginės algos, todėl, sumažėjus pareiginei algai, pareiškėjui tuo pačiu sumažėjo priedų už tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją dydžiai.

Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus STT statuto 30 str. pakeitimams buvo sumažinti STT pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją.

Taigi dėl minėto pasikeitusios teisinio reglamentavimo pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Atkreiptinas dėmesys, jog STT pareiškėjo R. S. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas R. S., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2013 m. birželio 7 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. 1. 4)

Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjas ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jam išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į STT prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjas R. S. pateikė skundą praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam iš laikotarpio nuo 2010 m. birželio iki 2010 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad STT Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo R. S. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                           Milda Vainienė