Civilinė byla Nr. 2A-332-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00025-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5; 3.4.3.2.2.3; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic Oil Company“ ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Oil Company“ (toliau – ieškovė), patikslinusi reikalavimus, prašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ (toliau - atsakovė) 2017 m. gruodžio 22 d. pranešimu - pretenzija (toliau – pranešimas-pretenzija) atliktą 625 078,08 Eur įskaitymą, priteisti iš atsakovės 625 079,08 Eur skolos bei 25 426,53 Eur delspinigių, iš viso 650 505,61 Eur, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2017 m. sausio 6 d. buvo sudaryta degalų tiekimo sutartis (toliau – degalų tiekimo sutartis) bei papildomi priedai prie jos, kurių pagrindu šalys susitarė, kad ieškovė parduos atsakovei krosnių kurą, dyzeliną sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovė 2017 m. spalio 18-24 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitas - faktūras 625 079,08 Eur sumai, tačiau atsakovė, priėmusi prekes, šios sumos nesumokėjo.  

3.       Ieškovės teigimu, atsakovės pateikto pranešimo – pretenzijos apie atliktą 625 078,08 Eur priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą ji nėra gavusi, o nurodyta skola neegzistuoja.

4.       Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė su juo nesutinkanti. Pažymėjo, kad ji neturi įsiskolinimo ieškovei už prekes, o prašomą priteisti sumą 2017 m. gruodžio 22 d. atsakovė įskaitė kaip netesybas už ieškovės nuo 2017 m. spalio 25 d. degalų tiekimo sutarties sąlygų nevykdymą ir kitus neteisėtus veiksmus atsakovės atžvilgiu. Atsakovė pateikė ieškovei pranešimą - pretenziją, kuria išsamiai informavo ieškovę apie neteisėtus veiksmus, kad dėl jų atsakovė taikė ieškovei 625 078,08 Eur netesybas, kurias atsakovė išskaičiavo iš ieškovei mokėtinos sumos ir įskaitė kaip netesybų apmokėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės skola ieškovei neegzistuoja.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 625 079,08 Eur skolos, 25 426,53 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2018 m. sausio 18 d. iki visiško skolos išieškojimo ir 190,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat 1 424 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove 2017 m. sausio 6 d. sudarė degalų tiekimo sutartį bei papildomus priedus prie jos, kurios pagrindu susitarė, kad ieškovė parduos atsakovei krosnių kurą ir dyzeliną sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovė sutarties pagrindu 2017 metais spalio 18-24 d. atsakovei pateikė prekių, kurių tiekimą įformino PVM sąskaitomis faktūromis 625 079,08 Eur sumai. Teismas, nagrinėjęs bylą, pripažino atsakovės pareigą sumokėti už jai patiektas prekes. Konstatavo, kad atsakovė pagal minėtas sąskaitas faktūras nėra visiškai atsiskaičiusi su ieškove, įsiskolinimas, neskaičiuojant delspinigių, ieškinio surašymo dieną sudarė 625 079,08 Eur, todėl yra pagrindas tenkinti ieškinį šios sumos ribose.

7.       Pasisakydamas dėl prašomų priteisti delspinigių dydžio teismas nurodė, kad šalių pasirašytos degalų tiekimo sutarties 3.4. punkte numatytas susitarimas dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą atitinka sutarčių laisvės principą ir neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai. Todėl nėra teisinio pagrindo sutartinių netesybų mažinimui. 

8.       Teismo manymu, atsakovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas bei negaliojantis. Įskaitymą, kurį atsakovė pateikė kartu su prieštaravimais, teismas pripažino neaiškiu ir dviprasmišku, be to, pripažino byloje nesant įrodymų apie jo įteikimą ieškovei.

9.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie ieškovės skolas atsakovei, jų dydį, atsiradimo pagrindą, apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų teisėtą egzistavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

11.       Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sutiko su ieškove, kad įskaitymas, pateiktas atsakovei kartu su prieštaravimais – 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimas – pretenzija, nėra aiškus. Pranešime-pretenzijoje yra nurodyta visa reikalinga informaciją, o būtent -  netesybų susiformavimo pagrindai, jų suma.

12.       Atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie galiojančius atsakovės reikalavimus ieškovei. Šiuo atveju teismas atleido ieškovę nuo pareigos įrodyti ieškinio reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, visą įrodinėjimo naštą perkeldamas atsakovei.

13.       Ginčo sprendime netinkamai aiškinama įskaitymo esmė, kuri yra ne kreditoriaus reikalavimo pagrindo ginčijimas jo atsiradimo momentu, o reikalavimo vykdytinumo ginčijimas tuo pagrindu, kad į jį įskaitytas priešpriešinis skolininko reikalavimas užbaigiantis jo prievolę.

14.       Pažymėjo, kad atsakovė savo reikalavimo neginčija kaip nepagrįsto savaime, o ginčija savo prievolę reikalaujamas sumas sumokėti tuo pagrindu, kad atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

15.       Atsakovės manymu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ji padengė dalį skolos, todėl privalėjo sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį iki 0,01 procento nuo pradelstos mokėti skolos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną, kadangi būtent toks dydis yra protingas.  

16.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildomai pažymėjusi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie pranešimo-įskaitymo įteikimą, priešpriešinės prievolės susiformavimo pagrindą, dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Pagal atsakovės apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų, prievolės pasibaigimą įskaitymu ir delspinigių dydžio mažinimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo klausimai.

19.       Byloje nustatyta, kad šalys 2017 m. sausio 6 d. sudarė degalų tiekimo sutartį bei papildomus priedus prie jos, kurios pagrindu susitarė, kad ieškovė parduos atsakovei krosnių kurą, dyzeliną: ST EN 590, dyzeliną žemės ūkiui (žymėtą), benziną A-95 LST EN 228, sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (1 t., b.l. 8-9, 10).

Dėl įskaitymo kaip tarpusavio prievolių pabaigos

20.       Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė ieškovei pagal nurodytą sutartį nėra sumokėjusi ieškiniu prašomos priteisti sumos. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, pažymi, kad ieškovė tinkamai ir laiku nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tai lėmė, jog atsakovė buvo priversta iš kitų tiekėjų kitomis sąlygomis pirkti naftos produktus. Dėl ieškovės kaltės atsakovė patyrė 625 078,08 Eur dydžio nuostolius, kuriuos įskaitė į ieškovei mokėtinas sumas pagal degalų tiekimo sutartį.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Orlen Lietuva“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-458/2014, ir joje nurodytą praktiką).

22.       Atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu ginčija keliais aspektais: dėl pranešimo – pretenzijos turinio neaiškumo, dėl įskaitytos prievolės neapibrėžtumo ir dėl įskaitymo fakto neįrodymo. 

23.       Ginčo sprendime konstatuota, kad atsakovės pateiktas pranešimas – pretenzija yra dviprasmiškas ir neaiškus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pamario produktai“ v. UAB „Nordnet“, bylos Nr. 3K-3-445/2013, ir joje nurodytą praktiką).

24.       Susipažinusi su 2017 m. gruodžio 22 d. pranešimo – pretenzijos turiniu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada dėl pranešimo – pretenzijos nepakankamo informatyvumo. Šiame dokumente atsakovė nurodė, kokiu laikotarpiu ir kokiais kiekiais nebuvo gauta naftos produktų iš ieškovės, tačiau nepaaiškino, kaip, kada susiformavo jos patirti nuostoliai, kokią konkrečią įtaką nuostolių susiformavimui turėjo Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos pateikta informacija dėl ieškovės dalyvavimo naftos produktų perpardavimo schemoje, kokiomis sąlygomis atsakovė buvo priversta pirkti naftos produktus iš trečiųjų asmenų.

25.       Apeliaciniame skunde atsakovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neturi pareigos atlyginti atsakovei jos galbūt patirtus nuostolius, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės galiojančius reikalavimus. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui šių duomenų taip pat nepateikė. Ji tik teigė, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai atleido ieškovę nuo pareigos įrodyti įskaitymo pripažinimą negaliojančiu, visą įrodinėjimo naštą perkeldamas atsakovei. Remiantis susiformavusia teismų praktika,

26.       Pažymėtina ir tai, kad viena iš pagrindinių įskaitymo įvykdymo sąlygų yra oponento informavimas dėl įskaitymo. Ieškovės teigimu, apie pranešimą – pretenziją iki kreipimosi į teismą momento ji nieko nežinojo. Kadangi byloje nėra duomenų apie pranešimo – pretenzijos įteikimą ieškovei iki bylos inicijavimo, konstatuojama, kad ieškovei apie įskaitymą nebuvo tinkamai pranešta, todėl atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo.   

27.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, gali taikomas tik tiems atvejams, kada kontrahentas įskaitymą atlieka esant iškeltai civilinei bylai, kurioje keliamas ginčas dėl įskaitomų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-7/2011, ir joje nurodytą praktiką). Ginčo sprendime teismas, pripažinęs esant neįrodytai aplinkybei apie pranešimo – pretenzijos įteikimą ieškovei, pripažino įskaitymo negalimumą esant ginčui dėl įskaitymo teisme. Atsakovė apeliaciniame skunde bandė paneigti šį teiginį nurodant, kad pranešimas – pretenzija surašytas iki ieškovės kreipimosi į teismą, tačiau šio argumento niekaip nepagrindė, todėl jis pripažintinas deklaratyviu bei neįrodytu.

Dėl prašomų priteisti delspinigių sumažinimo

28.       Atsakovės manymu, ieškovės prašomos priteisti netesybos yra pernelyg didelės, neprotingos ir turi būti sumažintos iki 0,01 procentų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. 

29.       Šalių sudaryta degalų tiekimo sutartis numato 0,05 procentų dydžio delspinigius, mokamus ieškovei už kiekvieną uždelstą piniginės prievolės įvykdymo dieną nuo nustatytais terminais atsakovės neapmokėtos sumos (1 t., b.l. 8). Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali numatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymų galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas.

30.       Tačiau pažymėtina ir tai, kad nepaneigiant nurodytų sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ,,Minibank“ v. K. F., bylos Nr. 3K-3-578/2012; kt.).

31.       Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. Nustatydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Namita“ v. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-234-248/2016; kt.).

32.       CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas.

33.       Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad atsakovė savo prievolės atsiskaityti už jai suteiktą naftos produkciją, neįvykdė. Skolos dalis, kurią atsakovė padengė iki kreipimosi į teismą momento (5 236,15 Eur), sudaro labai mažą visos skolos dalį. Pirmosios instancijos teismo ieškovei priteisti delspinigiai sudaro tik 4 procentus nuo visos skolos sumos. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių sutartis sudaryta laisva šalių valia, atsakovė – verslo subjektas, turintis verslo patirties, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl laikytina, kad atsakovė, sudarydama sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti sutarties nuostatas, įvertinusi savo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o jos pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad sudarydama sutartį, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jos sąlygų, kad sutarties sudarymo metu 0,05 procentų dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių sulygtos netesybos nėra pernelyg didelės, neproporcingos, ar prieštaraujančios imperatyvioms teisės normoms bei viešajai tvarkai.

Dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo

34.       Atsakovė, remdamasi CPK 164 straipsnio 4 punktu, teismui pateikė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas bankroto bylos iškėlimo klausimas ieškovei, kadangi bendrovės valdymą perims administratorius, kuris privalės kompleksiškai patikrinti visus ieškovės sandorius.

35.       CPK 164 straipsnis numato fakultatyviuosius civilinės bylos sustabdymo pagrindus. Pagal šią normą, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą šiais atvejais: 1) kai yra paskelbta atsakovo paieška, 2) kai teismas paskiria ekspertizę, 3)kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis, 4) kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.

36.       Apeliacinės instancijos teismo, pasinaudojusio jam įstatymo suteikta diskrecijos teise spręsti bylos sustabdymo klausimą manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl bylos sustabdymo. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta Bankroto centras, UAB. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Bankroto administratorei apie nagrinėjamą bylą yra žinoma, jokių papildomų prašymų ji nėra pateikusi (2 t., b.l. 16). Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės prašymas dėl bylos sustabdymo atmetamas.

Dėl bylos procesinės baigties

37.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias įskaitymo kaip prievolės pasibaigimo pagrindų taikymą, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė teismui įrodymų, patvirtinančių jos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jos nėra atlyginamos.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai         Danguolė Martinavičienė

        Gintaras Pečiulis

        Jūratė Varanauskaitė