Baudžiamoji byla Nr. 2K-245-696/2015

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02624-2012-5

                                                               Procesinio sprendimo kategorija

                                                        1.2.14.1.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės ir nuteistojo S. J. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 22 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu nuteisti:

J. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2012 m. rugsėjo 19 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 22 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 180 straipsnio 3 dalį (2012 m. gruodžio 30 d. veika) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 31 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. sausio 5 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžiais paskirtomis subendrintomis bausmėmis jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams.

S. J. – pagal 178 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 22 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 180 straipsnio 3 dalį (2012 m. gruodžio 30 d. veika) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. sausio 5 d. veika) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, subendrinta bausmė subendrinta su 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiais paskirtomis subendrintomis bausmėmis jas apimant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. L. (A. L.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Iš J. K. ir A. L. UAB Prekybos namams „P“ solidariai priteista 1500 Lt turtinės žalos dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. veikos atlyginimo, taip pat iš J. K. 15 446 Lt turtinės žalos dėl 2012 m. gruodžio 31 d. veikos atlyginimo.

Iš J. K. ir S. J. UAB „T“ solidariai priteista 13 711,59 Lt turtinės žalos dėl 2012 m. gruodžio 22 d. veikos atlyginimo.

Iš J. K. ir S. J. UAB „A“ solidariai priteista 11 949 Lt turtinės žalos dėl 2013 m. sausio 5 d. veikos atlyginimo.

UAB „V“ pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos, padarytos 2012 m. gruodžio 30 d. įvykio metu, atlyginimo patenkinimą, klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nutartimi nuteistojo J. K. bei jo gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės apeliaciniai skundai ir S. J. apeliacinis skundas atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

J. K. nuteistas už tai, kad kartu su A. L. 2012 m. rugsėjo 19 d., apie 15 val., prekybos centre „Maxima“, Vilniuje, Liepkalnio g. 112, esančioje UAB Prekybos namai „P“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:

A. L. paprašė parduotuvės pardavėjos Ž. M. parodyti auksinį žiedą nuo apatinės lentynos vitrinoje; pardavėja, atidariusi vitriną, su A. L. pasilenkė prie apatinės lentynos, tuo metu J. K. nuo viršutinės minėtos vitrinos lentynos paėmė 2 stovelius su 2 aukso žiedais, 3,63 g bendro svorio, po 750 Lt kiekvienas, ir pabėgo, o A. L. parduotuvėje buvo uždarytas pardavėjos Ž. M.; taip J. K. atvirai pagrobė UAB Prekybos namai „P“ 1500 Lt vertės turtą.

J. K. ir S. J. nuteisti ir už tai, kad 2012 m. gruodžio 22 d., apie 14.15 val., prekybos centre „Maxima“, Vilniuje, Liepkalnio g. 112, esančioje UAB „T“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:

S. J. paprašė parduotuvės pardavėjos S. M. parodyti auksinį žiedą nuo apatinės lentynos vitrinoje, ir pardavėja, atidariusi vitriną, su S. J. pasilenkė prie apatinės vitrinos lentynos, tuo metu J. K. nuo viršutinės lentynos vitrinoje paėmė 10 stovelių su 1 pora auskarų, 4,12 g svorio, 1418 Lt vertės; 1 pora auskarų, 2,72 g svorio, 941 Lt vertės; 1 pora auskarų, 3,7 g svorio, 1280 Lt vertės; 1 grandinėle, 11,97 g svorio, 4059 Lt vertės; 1 grandinėle, 10,18 g svorio, 3452 Lt vertės; 1 grandinėle, 3,5 g svorio, 1202 Lt vertės; 1 grandinėle, 7,44 g svorio, 2537 Lt vertės; 1 grandinėle, 4,15 g svorio, 1423 Lt vertės; 1 pakabuku, 2,52 g svorio, 868 Lt vertės; 1 moterišku žiedu, 2,2 g svorio, 759 Lt vertės, ir su S. J. pabėgo, taip atvirai pagrobė UAB „T“ 17 939 Lt vertės turtą.

J. K. ir S. J. nuteisti ir už tai, kad 2012 m. gruodžio 30 d., apie 15 val., prekybos centre „Gedimino 9“, Vilniuje, Gedimino pr. 9, esančioje UAB „V“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė didelės vertės UAB „V“ juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:

S. J. paprašė pardavėjos T. A. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo vitrinos lentynoje, ir, pardavėjai atidarius vitriną ir išėmus padėklą su aukso dirbiniais, J. K., grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš T. A., pasakė jai: „Atiduok, užmušiu“, išplėšė iš jos rankų padėklą su juvelyriniais aukso dirbiniais ir su S. J. pabėgo, taip pagrobė vieną padėklą, 40 Lt vertės, su 59 moteriškais aukso žiedais, bendro 174,50 g svorio, bendros 41 860 Lt vertės, t. y. UAB „V“ didelės 41 900 Lt vertės turtą.

J. K. nuteistas ir už tai, kad 2012 m. gruodžio 31 d., apie 15 val., prekybos centre „Norfa“, Vilniuje, Ateities g. 48, esančioje UAB Prekybos namai „P“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, atvirai pagrobė UAB Prekybos namai „P“ turtą, o būtent:

jis paprašė pardavėjos A. P. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo viršutinės vitrinos lentynos ir, pardavėjai atidarius vitriną, persisvėręs per prekystalį nuo vitrinos viršutinės lentynos paėmė padėklą su juvelyriniais aukso dirbiniais – 40 porų auskarų, bendro 40,98 g svorio, bendros 15 446 Lt vertės, ir pabėgo; taip atvirai J. K. pagrobė UAB Prekybos namai „P“ 15 446 Lt vertės turtą.

J. K. ir S. J. nuteisti ir už tai, kad jie, 2013 m. sausio 5 d., apie 19.08 val., prekybos centre „Big“, Vilniuje, Ukmergės g. 369, esančioje UAB „A“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje atvirai pagrobė juvelyrinius aukso dirbinius, o būtent:

J. K. paprašė pardavėjos L. D. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo vidurinės lentynos vitrinoje; pardavėjai atidarius vitriną ir išėmus padėklą su aukso dirbiniais: 1 grandinėlę, 3,54 g svorio, 1239 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,99 g svorio, 1046 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 g svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,88 g svorio, 1008 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,52 g svorio, 882 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 g svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,05 g svorio, 1067 Lt vertės; 1 grandinėlę, 2,64 g svorio, 924 Lt vertės; 1 grandinėlę, 4,26 g svorio, 1491 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,33 g svorio, 1166 Lt vertės; 1 grandinėlę, 3,65 g svorio, 1278 Lt vertės, J. K. pagriebė jį iš L. D. rankų ir su S. J. pabėgo; taip atvirai pagrobė UAB „A“ bendros 11 949 Lt vertės turtą.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėja advokatė Odeta Daminaitytė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teimų sprendimus ir bylą grąžinti apeliacinės istancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai nuteistojo veikas, padarytas 2012 m. rugsėjo 19 d. ir 2012 m. gruodžio 22 d., nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Teismų išvados, kad sumanymas slapta pagrobti turtą peraugo į atvirąją vagystę, nes, atskleidus turto pagrobimo faktą, nuteistieji sąmoningai tęsė pagrobimą siekdami užvaldyti svetimą turtą, pasak nuteistojo gynėjos, nepagrįstos. Liudytoja Ž. M. teisme patvirtino nemačiusi fizinio turto pagrobimo momento. Tai, kad liudytoja nedelsiant, po paties turto fizinio užgrobimo momento susivokė, jog įvyko vagystė, nėra pagrindas išvadai, kad ir nuteistasis J. K. suvokė, jog jo veiksmai atskleisti, ir toliau tęsė turto pagrobimo veiksmus. Anot kasatorės, kaltinamojo suvokimas, kad grobia turtą atvirai, ir yra esminis požymis, skiriantis atvirąją vagystę nuo slaptosios. Minėtų veikų atveju turto pagrobimo atskleidimo momentu vagystė jau buvo baigta, todėl negalėjo peraugti į atvirąją vagystę. Aukso dirbiniai, nepasižymi tokiomis fizinėmis savybėmis, kurios neleistų šių daiktų paslėpti ar išmesti nemačiomis, todėl laikytina, kad fiziškai užvaldžius aukso dirbinius nusikaltimas buvo baigtas ir negalėjo peraugti į atvirą vagystę, taigi teismai J. K. veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Kasatorė mano, kad teismai, kvalifikuodami J. K. 2012 m. gruodžio 30 d. veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė šį straipsnį ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, nes nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir nepašalinus kaltinamųjų iškeltų abejonių dėl jiems inkriminuojamų veikas kvalifikuojančių aplinkybių, tai laikytina esminiu procesinių normų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiosios parodymais, laikė įrodyta, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajai buvo išsakytas grasinimas panaudoti fizinį smurtą. Pasak kasatorės, be nukentėjusiosios parodymų, jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nesurinkta. Pagal teismų praktiką vien tik nukentėjusiojo parodymais negali būti grindžiama kaltinamojo kaltė, nukentėjusiojo parodymus turi patvirtinti kiti objektyvūs bylos medžiagos įrodymai, kurių analizė nepaliktų abejonių dėl kaltinamojo kaltumo, nes to reikalauja baudžiamojoje teisėje ypač svarbus in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Teismo nurodyta aplinkybė, kad liudytojai patvirtino, jog nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, šoko būsenos, neįrodo, kad prieš ją buvo panaudota psichinė prievarta. Nukentėjusioji nurodė, kad išsakytus grasinimus prisiminė tik viskam susigulėjus, todėl, pasak kasatorės, jos šoko būsena buvo nulemta ne išsakytų grasinimų, o atviro turto pagrobimo fakto. Gynėjos nuomone, grįsti jos ginamojo kaltę inkriminuojant jam psichinės prievartos panaudojimą vien tik nukentėjusios parodymų pagrindu, kurie nebuvo nuoseklūs viso tyrimo metu, negalima, nes kyla pagrįsta abejonė dėl šių parodymų patikimumo, kurių teismo pateikti argumentai nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo teiginiais ir nepateikė jokių naujų argumentų, pagrindžiančių būtent tokį įrodymų vertinimą.

Kasatorė nurodo, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte. Gynėja teigia, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme reikalavo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, nes visi byloje apklausti nukentėjusieji ir jų atstovai patvirtino, kad prieššventiniu laikotarpiu rinkoje buvo taikomos 30-40 proc. dydžio nuolaidos, todėl teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė skirti eskpertizę ir rėmėsi tik nukentėjusiojo pateiktu pagrobto turto įvertinimu. Abejones dėl to, kad nukentėjusieji pagrįstai įvertino pagrobtų dirbinių vertę, kelia tai, jog iš bylos duomenų matyti, kad civilinis ieškovas draudimo kompanijai pateikė ieškinį, kuriuo pagrobto turto vertė nesiekia 20 000 Lt. Be to, kaip liudytoja apklausta UAB „V“ finansininkė L. M. M. parodė, kad pagrobtų žiedų kaina buvo nurodyta skaičiuojant po 236 Lt/g, ir tai mažesnė apie 30 proc. kaina nei konkurentų. Būtent šiais duomenimis teismas ir rėmėsi įvertindamas pagrobto turto vertę. Gynėja kasaciniame skunde pažymi, kad ikiteiminio tyrimo metu apžiūrai buvo pateikti pagrobti 8 žiedai su etiketėmis, iš kurių matyti, kad 2012 m. spalio 15 d. ieškovo aukso dirbinių vertė svyravo nuo 219,82 Lt/g iki 257,50 Lt/g. Taigi, šventiniu laikotarpiu pritaikius 30 proc. nuolaidą vidutinė vieno gramo kaina galėjo būti 154 Lt/g skaičiuojant palankiausiu kaltinamajam būdu arba 186 Lt/g. Taip apskaičiuojant vertę, J. K. pagrobtų daiktų vertė nesiekia didelės vertės požymio. Pasak kasatorės, netinkamai vertinant byloje surinktus įrodymus, darant išvadas dėl turto vertės abejonių keliančiais įrodymais, nuteistajam J. K. be pagrindo inkriminuotas didelės vertės turto pagrobimo požymis, todėl jo padaryta veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.

Kasatorės nuomone, skiriant bausmes J. K. už padarytus nusikaltimus netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio nuostatos ir skirta subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad už veikas, kvalifikuotas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, padarytas faktiškai identiškomis aplinkybėmis, J. K. skirtos skirtingos laisvės atėmimo bausmės: už tris epizodus po dvejus metus laisvės atėmimo, o už 2012 m. rugsėjo 19 d. padarytą veiką – dveji metai ir šeši mėnesiai laisvės atėmimo, nors šios veikos metu buvo pagrobtas mažiausios – 1500 Lt vertės turtas, kai tuo tarpu 2012 m. gruodžio 22 d. veikos metu pagrobtas 17 939 Lt vertės turtas, 2012 m. gruodžio 31 d. veikos metu – 15 446 Lt vertės turtas, 2013 m. sausio 5 d. veikos metu – 11 949 Lt vertės turtas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, skirdamas bausmę, atsižvelgia į pagrobto turto vertę, bet faktiškai už mažiausios vertės turto pagrobimą skyrė griežčiausią bausmę, neatitinkančią BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo bendrųjų pagrindų.

Kasatorės nuomone, visų šių keturių nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumą lemia tai, kad kaltinamieji siekė veikti slapta, tik vėliau jų veiksmai peraugo į atvirąją vagystę. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad J. K. diagnozuotas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas ir jis ne kartą dėl to savanoriškai gydėsi, turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui (leidžia teismui taikyti mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę), nes rodo, kad J. K. pasirinkimas daryti nusikalstamas veikas nulemtas ligos. Gynėjos nuomone, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teisinga ir adekvati bausmė už J. K. padarytas veikas, teismo kvalifikuotas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, būtų vieneri metai laisvės atėmimo.

Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, teismas J. K. skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pasak kasatorės, prieš pardavėją buvo panaudotas minimalus psichologinis poveikis. Anot gynėjos, pagal savo pavojingumo pobūdį J. K. padaryta veika savo pavojingumo pobūdžiu labai artima BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytai veikai, už kurią numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis ketveri metai, ir toks bausmės dydis būtų adekvatus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

Kasaciniame skunde pažymima, kad, subendrinus J. K. neteisingai paskirtas bausmes, galutinė septynerių laisvės atėmimo bausmė kertasi ir su BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu teisingumo principo įgyvendinimu, nes civilinių ieškinių patenkinimas faktiškai taps neįmanomas, kadangi vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti taikomas penkerių metų senaties terminas, t. y. nukentėję asmenys iš esmės praranda galimybę gauti žalos atlyginimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo pakeisti ar panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl 2012 m. gruodžio 30 d. veikos, jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu jo nusikalstamą veiką, padarytą 2012 m. gruodžio 30 d., kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, nustatyta pagrobtų žiedų verte ir paskirta bausme.

Teismų sprendimai dėl dėl 2012 m. gruodžio 30 d. veikos, pasak kasatoriaus, yra šališki, neobjektyvūs, nepagrįsti ir neteisėti, nes buvo padaryti BPK esminiai pažeidimai, dėl to suvaržytos ir pažeistos jo įstatymų garantuotos teisės, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokį neteisingą bylos aplinkybių konstatavimą lėmė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimai. Jo nuomone, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nesurinkta duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarant nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

Jis mano, kad nukentėjusiosios T. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo bei teismo metu, turi būti vertinami kritiškai. Apklausta tyrėjo iš karto po įvykio, nukentėjusioji nepaminėjo, kad prieš ją buvo panaudotas koks nors smurtas bei pasakyti žodžiai – „atiduok padėklą, užmušiu“. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusioji negalėjo pamiršti šių aplinkybių dėl patirto streso. Pardavėja stovėjo už prekystalio ir pagrobti padėklą su juvelyriniais dirbiniais, pasak kasatoriaus, nereikėjo jokių grasinimų, nes pardavėja neturėjo jokios galimybės sustabdyti vagystės. S. J. kasaciniame skunde teigia, kad jis asmeniškai negrasino naudoti smurto ir nebuvo susitaręs su J. K. naudoti kokį nors smurtą prieš pardavėją. Jis mano, kad buvo įvykdyta atviroji vagystė, ir nesutinka, kad prieš pardavėją T. A. buvo panaudotas psichinis poveikis, palaužta jos valia ir sukurta grėsminga situacija, apribojusi jos galimybę priešintis. Kasatorius teigia, kad nebuvo nuodugniai ištirta aplinkybė, kodėl jau kitą dieną po įvykio atsirando T. A. rašytinis paaiškinimas, nors nukentėjusioji jau buvo apklausta. Visos abejonės turi būti traktuojamos kaltininko naudai.

S. J. kasaciniame skunde nesutinka su nustatyta pagrobto turto verte ir tuo, kad iš parduotuvės buvo pagrobti nauji 174,50 g juvelyriniai dirbiniai, nes UAB „V“ nepateikė duomenų, kiek buvo pagrobta žiedų, apie jų prabą, svorį, vertę bei įsigijimo metus. Specialistė B. D. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad inventorizacija turėjo būti atlikta įvykio dieną, o to UAB „V“ nepadarė. Nuteistasis nurodo, kad vertė yra pardavimo kaina ir, jei pardavėjas taiko 30 proc. nuolaidą, daikto vertė yra 30 proc. mažesnė. Pagal pateiktus dokumentus ir suvestinį apskaitos registrą negalima nustatyti tos dienos aukso dirbinio vertės ar pardavimo kainos. Prekės turėjo būti įvertintos ne tik gramais, kiekiu, bet ir vertine išraiška. Inventorizacija, pasak kasatoriaus, turėjo būti atlikta detaliau; kadangi apskaita buvo vedama netinkamai, teismui pateiktas inventorizacijos aktas yra nepatikimas, fragmentiškas, atliktas pažeidžiant atitinkamus reikalavimus bei įstatymus. S. J. mano, kad prokuroras ir teismai nepasinaudojo visomis įstatyme numatytomis galimybėmis (BPK 1, 2 ir 18 straipsniai), kad būtų pašalintos visos abejonės dėl pagrobto turto kiekio ir vertės. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik UAB „Vinetra“ darbuotojų parodymais, turėjo būti atlikta dokumentinė revizija.

Atsiliepimu į nuteistojo J. K. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės ir nuteistojo S. J. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas pagrįstai pripažino S. J. ir J. K. kaltais pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir jų kaltę grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Anot prokuroro, kasatoriai nepagrįstai ginčija teismų išvadas dėl pagrobto turto (juvelyrinių dirbinių) vertės. Teismai išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pagrobto turto vertės nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, papildomai apklausė civilinio ieškovo UAB „Vinerta“ atstovą G. M., finansininkę L. M. M. bei specialistę B. D..

Atsiliepime teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog civilinio ieškovo atstovas pagrobtų aukso dirbinių kainas nurodė tokias, kokios, įvertinus aukso gramo rinkos kainą ir papildomus dirbinio kaštus, yra teisingos. Pagrindo abejoti civilinio ieškovo atstovo bei kaip liudytojos apklaustos įmonės finansininkės parodymais apie pirktų ir turėtų daiktų kainas, kiekį nėra, jų parodymai apie šiuos pagrobtus daiktus, jų kainas, įsigijimo aplinkybes nėra iš esmės prieštaringi ar vieni kitus paneigiantys, priešingai – vieni kitus papildo ir juos patvirtina rašytiniai įrodymai – pagrobtų, tačiau parduotuvei grąžintų auksinių žiedų apžiūros protokolai, aukso dirbinių suvestinė, inventorizacijos aktas.

Prokuroro nuomone, aplinkybė, kad dirbiniai pagrobti tuo metu, kai rinkoje buvo taikomos nuolaidos, reikšmės neturi, nes, kaip matyti iš UAB „V“ pateiktų dokumentų, 1 gramo vidutinė žiedų kaina vagystės dieną buvo 236 Lt. Už panašią kainą dirbiniai būtų parduodami tą dieną pirkėjams. Taigi, šiuo atveju vertė yra juvelyrinio dirbinio pardavimo kaina be nuolaidos, todėl UAB „V“ pateiktos pagrobtų dirbinių kainos, už kurias ji ketino parduoti šias prekes, laikytinos šių daiktų tuometine rinkos verte. Bendra pagrobtų dirbinių suma buvo 41 860 Lt, t. y. daugiau negu 250 MGL, todėl J. K. ir S. J. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitam asmeniui, suvokiančiam, jog grobiamas svetimas turtas, nuteistajam suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau, nepaisant to, teismas pagrįstai konstatavo, kad J. K. svetimą turtą pagrobė atvirai. Teismas, pasak prokuroro, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo J. K. padarytas nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo kaip atviras vagystes pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Prokuroras teigia, kad A. K. paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (4 nusikalstamos veikos) ir 180 straipsnio 3 dalį, kurių dydžiai mažesni, nei nurodytų BK straipsnių sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, ir galutinė subendrinta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai, jog kaltinamajam diagnozuotas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas ir jis ne kartą savanoriškai gydėsi, negali būti pripažįstama aplinkybe, švelninančia kaltininko atsakomybę.

Atsiliepime prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, todėl kasatorių teiginiai, kad šios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, yra nepagrįsti.

Nuteistojo J. K. gynėjos ir nuteistojo S. J. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl 2012 m. rugsėjo 19 d. ir 2012 m. gruodžio 22 d. padarytų veikų kvalifikavimo

J. K. gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai nuteistojo veikas, padarytas 2012 m. rugsėjo 19 d. ir 2012 m. gruodžio 22 d., nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip atvirą vagystę.

BK 178 straipsnis skiria slaptą ir atvirą vagystę. Atviroji vagystė laikoma pavojingesnė už slaptąją, todėl kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Vagystė laikoma slapta, kai nei turto savininkas ar turto valdytojas, nei pašaliniai asmenys nemato kaltininko nusikalstamų veiksmų ir kaltininkas suvokia, kad veikia slaptai. Vagystė yra slapta ir tuo atveju, kai šie asmenys mato kaltininko daromus veiksmus, tačiau nesuvokia nusikalstamo jų pobūdžio ir kaltininkas tai supranta, t. y. kaltininkas galvoja, kad veikia slaptai. Vagystė yra slapta ir tuo atveju, kai minėti asmenys mato ir suvokia kaltininko nusikalstamus veiksmus, tačiau kaltininkas to nemato ir galvoja, kad veikia slaptai. Taigi veikos kvalifikavimui kaip slaptajai vagystei svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, kad jis veikia slaptai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai. Veika kvalifikuojama kaip slaptoji vagystė esant apibrėžtai tyčiai turtą grobti slaptai. Jei kaltininko tyčia dėl grobimo būdo yra neapibrėžta (kaltininkui priimtinas bet koks grobimo būdas – slaptas, atviras ir net susijęs su smurto panaudojimu) ar alternatyvi (kaltininkui priimtinas nesmurtinis grobimo būdas – slapta ar atvira vagystė), priklausomai nuo bylos aplinkybių, veika gali būti vertinama kaip slaptoji ar atviroji vagystė arba plėšimas.

Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Vagystės baigtumo momentas prilauso nuo aplinkos, kurioje daromas nusikaltimas. Vagystės iš parduotuvių paprastai laikomos baigtomis, kai kaltininkas su pagrobta preke praeina pro kasą ar palieka parduotuvės patalpą. Tik tada jis užvaldo turtą, įgija teisę juo disponuoti. Pažymėtina ir tai, kad slaptoji vagystė gali peraugti į atvirąją, jei kaltininkas ketina veikti slaptai, bet vėliau, užkluptas nukentėjusiojo ar kitų pašalinių asmenų, jiems matant sąmoningai tęsia pagrobimą siekdamas užvaldyti svetimą turtą.

Teisėjų kolegija laiko, kad J. K. veiksmai pagrobiant turtą iš prekybos namų „P“ 2012 m. rugsėjo 19 d. kvalifikuoti teisingai. Ž. M. parodė, kad ji pajuto, jog per jos galvą J. K. ranką tiesė į vitriną, ji J. K. griebė už rankos, tačiau šis išsilaisvino ir pabėgo, ji bandė vytis jį. J. K. jai negrasino, nesmurtavo, atstūmė jos rankas, liepė paleisti (T. 8, b. l. 166). Ž. M. pareikalavo iš J. K. pasakyti, ką jis paėmė, ir bandė jį sulaikyti, buvo paspaudusi pavojaus mygtuką, tačiau jis pabėgo. Šie įrodymai paneigia skundų teiginius, kad J. K. juvelyrinius dirbinius pagrobė niekam nematant ir buvo įsitikinęs, kad niekas to nemato. Apklaustas kaip įtariamasis J. K. parodė, kad, pardavėjai rodant A. L. žiedą, jis paėmė du žiedus iš viršutinės lentynos, o pamatęs, kad pardavėja jį pastebėjo, pradėjo bėgti iš parduotuvės (T. 5, b. l. 37). Kaip teisingai pažymėta teismų sprendimuose, kaltinamųjų ketinimai slapta pagrobti prekes peraugo į atvirąją vagystę po to, kai pardavėja pastebėjo J. K. veiksmus, o šis kartu su pagrobtu turtu ėmė bėgti ir pasišalino iš įvykio vietos, taip įgydamas galimybę juo disponuoti. Nusikalstamas sumanymas, galbūt planuotas kaip slaptas, peraugo į atvirą, pardavėjai suvokus, kad yra grobiamas turtas, o J. K. suvokus, kad jo veiksmai pastebėti.

Taigi nustačius aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant kitam asmeniui, suvokiančiam, jog grobiamas svetimas turtas, t. y. J. K. suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant ir tęsiant veiksmus, teismai pagrįstai konstatavo, kad jis svetimą turtą pagrobė atvirai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo J. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirąją vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šią apeliacino skundo dalį.

Teisėjų kolegija laiko, kad J. K. veiksmai padarant kitą nusikaltimą, t. y. pagrobiant turtą iš UAB „T“ parduotuvės, esančios prekybos centre „Maxima“, Liepkalnio g. 112, 2012 m. gruodžio 22 d. kvalifikuoti teisingai. Pardavėja S. M. parodė, kad vienu momentu ji pakėlė galvą ir pamatė, kad vitrina tuščia, ji jautė J. K. prisilietimą. J. K. pradėjo šaukti S. J. kažką panašaus į „einam greičiau“. Kai pardavėja pradėjo rėkti, kad apvogė, jos kolegė paspaudė pavojaus mygtuką. J. K. pardavėją pastūmė į vitriną ir čiupo stovą. Pardavėja suprato, kad yra apvogta, kai pakėlė galvą ir pamatė, kad nėra prekių. J. K. prisilietimas prie jos buvo netyčinis, po šio prisilietimo J. K. čiupo stovą, ir iš to, kad ją pastūmė, ji galėjo spręsti, kad J. K. čiupo tą stovą (T. 9, b. l. 9). Pardavėjos parodymai leidžia daryti išvadą, kad J. K. juvelyrinius dirbinius paėmė niekam nematant, bet dar nesibaigus nusikaltimui, jo daromą veiką pastebėjo liudytoja S. M.. Tačiau J. K. tęsė savo nusikalstamus veiksmus. Kitas nuteistasis S. J. savo ruožtu parodė, kad jis pastebėjo, jog pardavėja aptiko, kad iš vitrinos pavogti dirbiniai. Kai J. K. pasakė „išeiname“, S. J. žiūrimą žiedą atidavė pardavėjai, bet kai ši pastebėjo, kad kažkas dingo, jį užstojo ir jis liko parduotuvėje (T. 4, b. l. 64, T. 8, b. l. 69).

Esant tokioms bylos aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad svetimą turtą bendrininkai J. K. ir S. J. pagrobė atvirai. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, kaltinamųjų ketinimai slapta pagrobti prekes peraugo į atvirąją vagystę po to, kai pardavėja pastebėjo turto pagrobimą, nes kaltinamieji savo ketinimų neatsisakė ir toliau siekė užvaldyti pagrobtą turtą. J. K. kartu su pagrobtu turtu pasišalino iš parduotuvės, taip įgydamas galimybę juo disponuoti.

Pažymėtina, kad abi vagystės buvo padarytos dienos metu, parduotuvių darbo laiku, kai prekybos salėse būna žmonių ar kiekvienu momentu žmonės gali įeiti ir pastebėti kaltininkų nusikalstamus veiksmus. Kaltininkai tą aplinkybę suvokė. Be to, kadangi abiem atvejais jie bendravo su pardavėja, tai galėjo tikėtis, jog jų nusikalstamus veiksmus ji pastebės. Abiem vagystės atvejais taip ir nutiko.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį

Kasatoriai mano, kad teismai kvalifikuodami J. K. ir S. J. 2012 m. gruodžio 30 d. padarytą veiką pagal BK 180 straipsnio 3 dalį netinkamai taikė įstatymą. Be to, jų manymu, vien tik nukentėjusiojo parodymais negali būti grindžiama kaltinamojo kaltė, nukentėjusiojo parodymus turi patvirtinti kiti objektyvūs bylos medžiagos įrodymai, kurių analizė nepaliktų abejonių dėl kaltinamojo kaltumo.

Plėšimą ir atvirąją vagystę charakterizuoja atviras turto užvaldymo būdas. Plėšimas nuo atvirosios vagystės skirasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Nors kasatoriai nesutinka su 2012 m. gruodžio 30 d. padarytos veikos kvalifikavimu, teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą vertindami 2012 m. gruodžio 30 d. padarytą turto grobimą prekybos centre „Gedimino 9“ Vilniuje, Gedimino pr. 9, esančioje UAB „V“ juvelyrinių dirbinių parduotuvėje. Byloje nustatytos šios nusikaltimo padarymo aplinkybės: S. J. paprašė pardavėjos T. A. parodyti juvelyrinius aukso dirbinius nuo vitrinos lentynos, ir, pardavėjai atidarius vitriną ir išėmus padėklą su aukso dirbiniais, J. K., grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš T. A., pasakė jai „atiduok, užmušiu“, išplėšė iš jos rankų padėklą su juvelyriniais aukso dirbiniais ir su buvusiu šalia S. J. pabėgo, taip pagrobė vieną padėklą 40 Lt vertės su 59 moteriškais aukso žiedais bendro 174,50 g svorio, bendros 41 860 Lt vertės, t. y. UAB „V“ didelės 41 900 Lt vertės turtą. Šias aplinkybes patvirtino pardavėja T. A.. Nukentėjusioji T. A. parodė, kad ji laikė padėklą rankose, nepadėjusi ant prekystalio, kai ji pradėjo klausinėti vaikino, kokio žiedo jis nori, tuo momentu prišoko antras vyras, jis jai tyliai pasakė „atiduok padėklą, užmušiu“, paėmė tą padėklą ir išėjo. Padėklą ji laikė dviejose rankose. Reikėjo panaudoti jėgą, kad būtų galima paimti iš jos padėklą. Ji buvo šoko būsenos (T. 8, b. l. 73). Nors kasatoriai teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra abejotini ir vien jais negali būti grindžiama nuteistųjų kaltė, teisėjų kolegija pažymi, kad tokių reikalavimų įstatymas nenumato. Be to, teismas, pripažindamas kaltinamuosius kaltais dėl plėšimo, rėmėsi ne vien nukentėjusiosios parodymais. Nors nukentėjusioji ne iš karto paminėjo grasinimus, išsakytus J. K., iš esmės jos parodymai buvo vienodi, nuoseklūs, prieštaravimų parodymuose nenustatyta. Naturalu, kad pirminėje apklausoje neatsigavusi nuo patirto sukrėtimo ji galėjo neužfiksuoti visų nusikaltimo detalių, galėjo nepaminėti jų, nes nebūdama teisininkė galėjo nelaikyti jų reikšmingomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. A. apie jai išsakytus grasinimus neužsiminė tik pirminės apklausos metu (T. 2, b. l. 129), o jau kitą dieną po įvykio, t. y. 2012 m. gruodžio 31 d., ji savo rašytiniame paaiškinime išsamiai išdėstė visas įvykio aplinkybes, tarp jų nurodydama ir tai, kad jai buvo grasinama (T. 2, b. l. 131). Tas pačias aplinkybes ji nurodė ir papildomos apklausos metu (T. 2, b. l. 134) ir jas patvirtino apklausta teisiamajame posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išsamiai patikrino bei detaliai įvertino apeliacinių skundų motyvus ir pagrįstai atmetė apeliacinius skndus dėl šios nuosprendžio dalies.

Dėl didelės vertės turto požymio

Kasatorė nurodo, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte. Gynėja teigia, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme reikalavo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, nes visi byloje apklausti nukentėjusieji ir jų atstovai patvirtino, kad prieššventiniu laikotarpiu rinkoje buvo taikomos 30-40 proc. dydžio nuolaidos, todėl teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė skirti eskpertizę ir rėmėsi tik nukentėjusiojo pateiktu pagrobto turto įvertinimu. Su pagrobtų iš UAB „V“ dirbinių verte nesutinka ir S. J.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrobto daikto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d nutarimo „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7 punkte išaiškino, kad, kvalifikuojant veikas pagal BK 178, 180 straipsnius, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra arba daikto įsigijimas pagal sutartį yra susijęs su papildomomis prievolėmis savininkui (pvz., mobiliojo ryšio telefonas, kurio rinkos vertė 500 Lt, įsigytas už 1 Lt sudarant terminuotą abonementinę sutartį, arba jei savininkas turtą įsigijo mažesne nei vidutinė rinkos kaina akcijos metu ar pritaikant kitokią nuolaidą), pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą. Šiuo išaiškinimu vadovaujasi teismai nustatydami pagrobto turto vertę. Taigi, jei daiktas turi etiketę, kurioje nurodyta prekės kaina, ir jis pavagiamas iš parduotuvės, jo vertė nustatoma pagal turto kainą, viešai nurodytą prie prekės, ar pagal parduotuvėje esančius prekės kainoraščius. Kasatoriai teisūs teigdami, kad prekei gali būti taikomos nuolaidos. Tačiau pažymėtina, kad nuolaidos taikomos asmenims, kurie perka prekę, t. y. pirkėjams, o ne vagims. Todėl atmestinas kasatorių argumentas, kad, nustatydamas pagrobto turto vertę, teismas turėjo atsižvelgti į parduotuvės teikiamą nuolaidą prekei.

Dėl J. K. paskirtos bausmės

Kasatorės nuomone, skiriant bausmes J. K. už padarytus nusikaltimus, netinkamai pritaikytos BK 54 straipsnio nuostatos, bausmės neteisingai paskirtos ir subendrintos, dėl to paskirta per griežta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmes kaltinamiesiems skiria teismas. Bausmės skyrimo nuostatos formuluojamos BK bendrosios dalies VIII skyriuje. BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas baumę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, teismas parenka bausmės rūšį ir dydį. Taigi teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ne tik į pagrobto turto vertę ir ji negali būti lemiamas kriterijus, skiriant bausmę. BK 178 straipsnio 2 dalis numato tokias bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Laisvės atėmimo bausmės vidurkis – treji metai. BK 180 straipsnio 3 dalis numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dešimties metų. Bausmės vidurkis šešeri metai. Turint galvoje tai, kad J. K. yra recidyvistas, paskutiniu nuosprendžiu teisiamas dėl penkių nusikaltimų, teismas nustatė tiek atsakomybę lengvinančių, tiek ir sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija laiko, kad už kiekvieną padarytą nusikaltimą paskirta mažesnė už bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma neteisinga ar per griežta.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad, subendrinus J. K. paskirtas bausmes, galutinė septynerių laisvės atėmimo bausmė kertasi ir su BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu teisingumo principo įgyvendinimu. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismas neteisingai bendrino paskirtas bausmes ir dėl to aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino, o po to dar kartą subendrino su 2013 m. vasario 2 d., 2013 m. liepos 30 d. ir 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžiais subendrintomis bausmėmis. BK 63 straipsnis nenumato galimybės bendrinti nuosprendžius. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį paskirtos bausmės bendrintinos su kitų teismų nuosprendžiais paskirtomis, o ne subendrintomis bausmėmis. Juo labiau neteisinga bendrinti teismų nuosprendžius nuosprendžių apėmimo būdu. Juk ankstesniais nuosprendžiais J. K. buvo nuteistas už eilę nusikaltimų, kurie yra tos pačios nusikaltimų kategorijos kaip ir nusikaltimai, dėl kurių jis nuteistas paskutiniu teismo nuosprendžiu. Tokiu atveju paskirtos bausmės (bet ne nuosprendžiai) bendrintinos bausmių sudėjimo būdu. Tačiau teisėjų kolegija negali ištaisyti šios apylinkės teismo padarytos klaidos, nes tinkamai bendrinant bausmes J. K. būtų paskirta griežtesnė bausmė, negu Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Tokio teismų sprendimų keitimo kasatorė neprašo.

         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės ir nuteistojo S. J. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                 Vytautas Masiokas

                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                              Vytautas Piesliakas