Civilinė byla Nr. 3K-3-144/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 156 000 JAV dolerių skolos, 50 000 JAV dolerių netesybų, 140 400 JAV dolerių delspinigių, iš viso 346 400 JAV dolerių (930 222,56 Lt) bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos.
Ieškovas nurodė, kad pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, patvirtintą Rygos apygardos teismo prisiekusiosios notarės Ingos Mucinos, jis suteikė atsakovui 156 000 JAV dolerių paskolą. Atsakovas įsipareigojo ją grąžinti iki 2006 m. sausio 21 d. Atsakovui nustatytu terminu paskolos negrąžinus, ieškovas 2006 m. vasario 24 d. per Rygos apygardos teismo prisiekusiąją notarę Ingą Muciną išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriuo pareikalavo per dvi dienas nuo pranešimo gavimo grąžinti paskolą ir sumokėti delspinigius. Pranešimas atsakovui įteiktas 2006 m. kovo 6 d., tačiau atsakovas paskolos negrąžino. Pagal paskolos sutartį atsakovas taip pat privalo sumokėti ieškovui 50 000 JAV dolerių netesybų ir 0,5 proc. delspinigių nuo nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 156 000 JAV dolerių skolos, 30 000 JAV dolerių netesybų ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos; paskirstė bylinėjimosi išlaidas, grąžino ieškovui 3501,76 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. sausio 21 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo suteikta 156 000 JAV dolerių paskola. Atsakovas (skolininkas) šią sumą priėmė (sutarties 1 punktas). Sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas – 2006 m. sausio 21 d. Teismas nurodė, kad paskolos sutarties turinys ir forma atitinka CK reikalavimus, taigi sutartis įrodo šalių paskolinius santykius, ir tai yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 156 000 JAV dolerių negrąžintos skolos (6.38 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Sutarties 3 punkte nustatyta, kad jeigu atsakovas negrąžina sutartyje nurodytu laiku visos pasiskolintos sumos, atsakovas įsipareigoja mokėti 50 000 JAV dolerių netesybų ir 0,5 proc. delspinigių nuo nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Taigi šalys įstatymo reikalaujama rašytine forma susitarė dėl dviejų rūšių netesybų praleidus sutarties įvykdymo terminą – delspinigių ir baudos (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad sutarties termino praleidimas negali sukelti dvejopo pobūdžio padarinių – prievolės sumokėti ir delspinigius, ir baudą. Paskolos sutartyje nustatytas netesybas teismas įvertino kaip neprotingai dideles, nes jų suma sudaro beveik trečdalį skolos sumos ir gerokai viršija įstatyme nustatytą palūkanų dydį. Kadangi netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją ir negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti, teismas, vadovaudamasis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais ir atsižvelgdamas į skolos dydį, netesybas sumažino iki 30 000 JAV dolerių; taip pat priteisė CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. liepos 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą, išskyrus jo dalį dėl 3501,76 Lt žyminio mokesčio ieškovui grąžinimo, ir ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad tais atvejais, kai paskolos dokumentas (raštelis, paskolos sutartis) patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, paskolos dalyko neperdavimo fakto įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų paskolos gavėjui nebuvo perduoti, pripažįstama, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Šalių sudarytos paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad prieš pasirašant sutartį atsakovas (skolininkas) 156 000 JAV dolerių sumą priėmė. Atsakovas pinigų gavimo faktą neigia. Spręsdama paskolos dalyko perdavimo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad šalių paskoliniai santykiai buvo susiklostę dar 2002 metais: Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 11 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo pagal sudarytas sutartis priteista 41 120 Lt. Be to, ieškovas, remdamasis 2000 metais atsakovo jam rašytais pasižadėjimais grąžinti skolą, Vilniaus apygardos teisme 2002 m. birželio 19 d. pareiškė atsakovui ieškinį dėl 257 000 JAV dolerių skolos grąžinimo ir 5140 JAV dolerių palūkanų (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 249-1433/02). Šioje byloje šalys sudarė taikos sutartį, kurią teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtino ir bylą nutraukė. Taikos sutartimi atsakovas pripažino 282 069 JAV dolerių skolą ieškovui. Iš vykdomosios bylos Nr. 6120/03/01128 teisėjų kolegija nustatė, kad šalys vykdymo procese 2005 m. balandžio 14 d. buvo sudariusios taikos sutartį, pagal kurią skolininkas (atsakovas) 170 000 Lt skolos dalį sumoka ieškovui (išieškotojui), o kitos skolos dalies ieškovas atsisako. Tačiau Trakų rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. nutartimi šios taikos sutarties nepatvirtino. 2006 m. lapkričio 9 d. pardavus atsakovo turtą iš varžytynių, iš visos išieškomos sumos ieškovas gavo 257 487 Lt. Šalys 2007 m. liepos 4 d. vykdymo procese vėl sudarė taikos sutartį, kurią Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino. Šia sutartimi ieškovas atsisakė likusios išieškojimo sumos pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 282 069 JAV dolerių skolos ir 14 proc. metinių palūkanų bei Trakų rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 1 267,35 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovas teigė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta ieškovui vykdymo procese atsisakius išieškojimo, atsižvelgiant į atsakovo turto realizavimo sunkumus, dėl kurių negalėjo būti įvykdytas teismo sprendimas. Taigi šalys sudarė 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, joje susitardamos dėl likusios neišieškotos sumos. Atsakovas taip pat nurodė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje nurodyti pinigai yra tie patys, kurie iš jo buvo priteisti 2002 metais.
Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo teiginius, jog pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį jis pinigų iš ieškovo negavo, patvirtina ieškovo atstovo paaiškinimai, kad ši paskolos sutartis buvo sudaryta todėl, kad vykdymo metu negalėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, ieškovas atsisakė likusios sumos išieškojimo ir sudarė naują paskolos sutartį. Iš vykdomosios bylos, Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 249-1433/2002 duomenų teismas nustatė, kad ieškovui iš priteistos sumos vykdymo procese buvo išieškota tik 257 487 Lt suma, o likusios priteistos sumos išieškojimo ieškovas atsisakė. Atsakovo paaiškinimai, ieškovo atstovo paaiškinimai, vykdomosios bylos duomenys dėl 282 069 JAV dolerių skolos išieškojimo pagal Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą teisėjų kolegijai leido padaryti išvadą, kad pinigai pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį atsakovui nebuvo perduoti (CPK 185 straipsnis), t. y. šalys antrą kartą 2005 m. sausio 21 d. pasirašė paskolos sutartį dėl tų pačių pinigų, kurie atsakovui buvo paskolinti 2002 metais; šių perduotų sumų pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pripažinta atsakovo 282 069 JAV dolerių skola ieškovui. Teisėjų kolegija, taikydama CK 6.870 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad joks protingas žmogus antrą kartą nepaskolins tokios didelės pinigų sumos, kai skolininkas yra negrąžinęs ankstesnės skolos, dėl kurios grąžinimo reikėjo kreiptis į teismą. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį pinigų negavo, todėl nėra pagrindo pripažinti 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutarties sudarymo fakto (CK 6.870 straipsnio 3 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 312, 320 straipsnius, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu neginčijo ieškinio reikalavimų iš esmės, t. y. paskolos suteikimo fakto. Apeliaciniu skundu buvo tik prašoma grąžinti bylą nagrinėti iš naujo tam, kad atsakovui, nedalyvavusiam nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, būtų sudarytos sąlygos ginti savo teises proceso įstatymų nustatyta tvarka. Naujus argumentus dėl paskolos nesuteikimo atsakovas išdėstė tik žodžiu apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau toks apeliacinio skundo papildymas neleistinas (CPK 323 straipsnis). Be to, pirmiau susiklosčiusių šalių paskolinių santykių aplinkybės buvo nagrinėjamos teismo posėdyje be pasirengimo, šalims nedalyvaujant asmeniškai. Kasatoriaus advokatui šios aplinkybės buvo siurprizinės, kasatoriui nebuvo sudarytos sąlygos išreikšti savo nuomonę, pasinaudoti teise į apeliaciją. Tai pripažintina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, konstatavo, kad tuo atveju, kai paskolos dokumentuose neteisingai įformintas paskolos gavimo faktas, t. y. juose nurodoma, kad paskola gauta, o ji iš tikrųjų neperduota paskolos gavėjui, tokiu dokumentu teismas turi teisę nesivadovauti (laikyti, kad paskola nesuteikta) tik tuo atveju, jei tas dokumentas nuginčytas ar ginčijamas pareiškus atitinkamą reikalavimą. 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011, kasacinis teismas nurodė, kad, kai šalių valia objektyviai išreikšta paskolos rašytiniu dokumentu ir sudaro pagrindą manyti, jog paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas, ji gali sukelti atitinkamų teisinių padarinių; paskolos gavėjas turi teisę tokią sutartį ginčyti, t. y. reikšti reikalavimą nuginčyti tokį sandorį ir tai įrodinėti. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepareiškė tokių reikalavimų, o šalių paskolos sutarties 1 punkte nurodyta, kad skolininkas patvirtino, jog paskolos sumą priėmė.
3. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė Lietuvos, o ne Latvijos teisę, dėl kurios taikymo šalių santykiams susitarta 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutarties 6 punkte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2009, nurodė, kad teismas, spręsdamas ginčus iš civilinių teisinių santykių, turi taikyti tą teisę, dėl kurios šalys susitarė (CK 1.10 straipsnio 1 dalis).
4. Net ir pripažinus, kad ginčui taikytina Lietuvos teisė, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias paskolos santykius. Kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis sudaryta; tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010). Tai leidžia daryti išvadą, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta; paskolos gavėjas tokiu atveju turi įrodyti, kad paskolos dalykas jam neperduotas. Vien atsakovo tvirtinimas, kad jis paskolos negavo, nėra ir negali būti pakankamas pagrindas išvadai, jog paskolos nesuteikimo faktas įrodytas, o šalių sudarytas dokumentas nuginčytas. Atsakovo patvirtinimas, kad jis paskolą gavo, įtvirtintas šalių sudarytos 2005 m. sausio 21 d. sutarties 1 punkte, patvirtintas notaro, t. y. turi oficialaus dokumento statusą ir pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį – didesnę įrodomąją galią. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, kad jis paskolos negavo, ir prielaida, jog protingas žmogus neskolintų pinigų skolininkui, kuris jau negrąžino pinigų, tačiau visiškai nesiaiškino, kokiam tikslui paskolos sutartis buvo sudaryta, sutarties sudarymo aplinkybių. Be to, teismas nepagrįstai didesnę juridinę reikšmę suteikė ne tiesioginiams, bet netiesioginiams įrodymams, pažeidė CK 6.875 straipsnio draudimą ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Atsakovas, grįsdamas apeliacinį skundą tuo, kad, nedalyvavęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neturėjo galimybės pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise teikti savo argumentus, pateikti priešieškinį, įrodinėti aplinkybes dėl paskolos egzistavimo, iš esmės nepripažino ir ginčijo šalių paskolinių santykių buvimą. Taigi kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje kasatorius pats pripažino, kad kitoje byloje jis ir atsakovas buvo sudarę taikos sutartį, kurios padarinys – 2005 m. sausio 21 d. sutarties sudarymas likusiai paskolos sumai. Tik po šio posėdžio teismas nusprendė išreikalauti papildomus įrodymus, t. y. kitas bylas, kuriose nagrinėti šalių santykiai. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad šios aplinkybės jam buvo siurprizinės. Kasatorius apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad 2005 metų paskolos sutartis buvo sudaryta todėl, jog vykdomojoje byloje negalėjo būti įvykdytas teismo sprendimas ir šalys susitarė sudaryti naują paskolos sutartį, atidėdamos paskolos grąžinimo terminą, ieškovui atsisakant nuo išieškojimo, o „pinigai yra pagal pirmą sutartį“. Tokie paaiškinimai vertintini kaip aplinkybės, kad pinigai atsakovui pagal 2005 m. sausio 21 d. sutartį nebuvo perduoti, pripažinimas, taigi to įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 187 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis šias aplinkybes, 320 straipsnio nepažeidė, bylą išnagrinėjo išsamiai, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais.
2. Kasatoriaus argumentas, kad teismas turėjo taikyti Latvijos teisę, nepagrįstas. Kasatorius to neprašė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011, pažymėjo, kad pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė labiausiai susijusi, teisė. Pagal CK 1.12 straipsnyje ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintas procesines užsienio teisės taikymo taisykles teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityviškumo principu – užsienio teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva.
3. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), t. y. ji yra ne konsensualinė, o realinė. Taigi tuo atveju, jeigu šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos arba kita šalis jo nepriims, paskolos sutartis pripažintina nesudaryta. Kasatorius pripažino paskolos dalyko neperdavimo faktą, teigdamas, kad 2005 metų paskolos sutartis laikytina novacija. Nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas, t. y. tokia sutartis pripažįstama nesudaryta. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai dėl netinkamo CK 6.870 ir 6.875 straipsnių taikymo, negalėjimo remtis liudytojų parodymais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai kildinami iš 2005 m. sausio 21 d. šalių sudarytos paskolos sutarties. Kasacinį skundą ieškovas grindžia dvejopo pobūdžio argumentais, susijusiais su šios sutarties sąlygų aiškinimu ir šalių teisių bei pareigų, kylančių iš šios sutarties, nustatymu. Kasatorius teigia, kad, pirma, sutartimi šalys susitarė dėl Latvijos teisės taikymo, tačiau teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teisės normomis; antra, sutartyje nurodyta, kad paskolos objektas skolininkui perduotas, sutartis nenuginčyta, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo turi būti patenkintas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš šių argumentų atskirai.
Dėl taikytinos teisės
CK 1.37 straipsnyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė; toks šalių susitarimas gali būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Ieškovo ir atsakovo sudarytos 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutarties 5 punkte (sutarties vertime į lietuvių kalbą nurodyta, kad tai yra 6 punktas) nustatyta, kad šalių santykius reguliuoja tik ši sutartis, Civilinis įstatymas ir kiti įstatymai. Tiesioginės nuorodos į Latvijos teisės taikymą sutartyje nėra, todėl kyla poreikis išsiaiškinti sutarties 5 punkte įtvirtintą šalių susitarimą dėl taikytinos teisės. Kasatorius teigia, kad sutartyje buvo susitarta dėl Latvijos teisės taikymo, todėl, jo teigimu, teismai turėjo vadovautis šiuo susitarimu ir taikyti Latvijos, o ne Lietuvos teisę. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nesutinka, kad byloje turėjo būti taikoma Latvijos teisė. Šalių susitarimas dėl taikytinos teisės, įtvirtintas sutartyje, kaip ir kitos sutarties sąlygos, aiškintinas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje. Vienas šioje normoje nustatytų kriterijų tikrajai šalių valiai nustatyti – šalių elgesys po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kasaciniame skunde teigiantis, kad turėjo būti taikoma Latvijos teisė, pasirinkta šalių susitarimu, kasatorius (ieškovas), paduodamas ieškinį, jame pareikštus reikalavimus grindė ne Latvijos, bet Lietuvos civilinio kodekso normomis. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą vadovaudamasis Lietuvos CK normomis. Teismo priimtą sprendimą atsakovas apskundė, apeliacinį skundą taip pat grįsdamas Lietuvos CK normomis. Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nenurodė jokių argumentų dėl netinkamos teisės taikymo, priešingai, atsiliepime išdėstytus atsikirtimus grindė tiek Lietuvos teisės normomis, tiek Lietuvos teismų formuojama jų aiškinimo ir taikymo praktika. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys buvo susitarusios dėl Latvijos teisės taikymo jų sutartiniams santykiams. Kasacinio skundo teiginį dėl susitarimo taikyti Latvijos teisę paneigia paties kasatoriaus (ieškovo) procesiniai veiksmai, atlikti bylos nagrinėjimo metu. Aplinkybių, kurios lemtų užsienio teisės taikymą pagal Lietuvos Respublikos sudarytas tarptautines sutartis ar pagal tarptautinės privatinės teisės normas (CK 1.10 straipsnio 1 dalis), byloje nenustatyta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau šio klausimo neanalizuoja ir kasacinio skundo argumentą dėl Latvijos teisės taikymo atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl šalių santykių kvalifikavimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirstnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.–N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,Vainiūnų agroservisas“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-106/2012; kt.). Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2002 m. birželio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui dėl 257 000 JAV dolerių skolos grąžinimo ir 5140 JAV dolerių palūkanų (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 249-1433/02). Šalims sudarius taikos sutartį, teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ją patvirtino ir bylą nutraukė. Taikos sutartimi atsakovas pripažino 282 069 JAV dolerių skolą ieškovui. Atsakovui nevykdant taikos sutarties, ieškovas inicijavo priverstinio vykdymo veiksmus, buvo užvesta vykdomoji byla. Šalys vykdymo procese 2005 m. balandžio 14 d. sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, kad skolininkas (atsakovas) 170 000 Lt skolos dalį sumoka ieškovui (išieškotojui), o šis atsisako kitos skolos dalies. Trakų rajono apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. nutartimi šios taikos sutarties nepatvirtino. 2006 m. lapkričio 9 d. atsakovo turtas buvo parduotas iš varžytynių ir taip padengta 257 487 Lt skolos dalis. Šalys 2007 m. liepos 4 d. vykdymo procese vėl sudarė taikos sutartį, kurią Trakų rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 23 d. nutartimi patvirtino. Šia sutartimi ieškovas atsisakė likusios išieškojimo sumos. Nagrinėjamoje byloje ieškovo atstovas teigė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta ieškovui vykdymo procese atsisakius išieškojimo, t. y. šalys 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartimi susitarė dėl likusios neišieškotos sumos. Atsakovas taip pat nurodė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje nurodyti pinigai yra tie patys, kurie iš jo buvo priteisti 2002 metais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį šalys sudarė dėl tų pačių pinigų, kurie atsakovui buvo paskolinti 2002 metais ir dėl kurių Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, patvirtinus šalių taikos sutartį, pripažinta atsakovo 282 069 JAV dolerių skola ieškovui.
Kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, darytina išvada, kad šalių valia šioje sutartyje buvo išreikšta netinkamai, nes iš tikrųjų jos siekė ne sudaryti naują paskolos sutartį, bet susitarti dėl pirmiau susiklosčiusių paskolinių santykių modifikavimo, t. y. pakeisti ieškovo atsakovui 2002 metais suteiktos paskolos (likusios negrąžintos jos dalies) grąžinimo sąlygas. Šalys neginčija, kad pinigai, nurodyti 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje, atsakovui buvo sumokėti, tačiau teigia, jog tai buvo padaryta ne šios sutarties sudarymo metu ar prieš pat ją sudarant, bet gerokai anksčiau, t. y. 2002 metais. Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtintos šalių taikos sutarties vykdymo procese ieškovas ir atsakovas, įvertinę tai, kad nėra galimybės iš atsakovo turto išieškoti visą skolą, sudarė 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, kurioje įtvirtino naujas likusios paskolos dalies grąžinimo sąlygas (pratęsė paskolos grąžinimo terminą), o vykdymo procese pasirašė taikos sutartį, kuria ieškovas atsisakė išieškojimo; ši taikos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 21 d. pasirašytos paskolos sutarties pagrindu, t. y. šalių valia buvo nutraukti priverstinio vykdymo veiksmus, atsakovui įsipareigojus grąžinti likusią paskolos dalį naujai sutartomis sąlygomis.
Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad abiejų šalių valia neatitinka 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje išreikštos jų valios. Taip pat akivaizdu, kad šalys ketino sukurti civilinius teisinius santykius, tik netinkamai juos įformino sutartyje. Tokia sutartis, kurią sudarydamos šalys siekia įgyti ne tas teises ir prisiimti ne tas pareigas, kurios yra sandorio objektas, bet kitas, vertintina kaip apsimestinis sandoris. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestiniu sandoriu dengiamas kitas sandoris, kurio padarinių šalys siekia. Apsimestinis sandoris pripažintinas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų. Pridengiamasis sandoris, t. y. tas sandoris, kurio padarinių šalys siekė, pagal CK 1.87 straipsnį galioja ir sukelia teisinius padarinius, jeigu jis neprieštarauja imperatyviosioms CK normoms. Konstatavus, kad šalių valia 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartyje išreikšta netinkamai, nes iš tikrųjų ji buvo nukreipta ne sudaryti savarankišką paskolos sutartį, bet pakeisti pirmiau suteiktos paskolos likusios dalies grąžinimo terminą ir kitas sąlygas (pvz., nustatyti netesybas), 2005 m. sausio 21 d. sutartis pripažintina apsimestiniu, niekiniu sandoriu. Tikrasis sandoris, kurį šalys turėjo galvoje sudarydamos 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, t. y. susitarimas dėl 2002 metais suteiktos paskolos dalies grąžinimo termino ir kitų sąlygų pakeitimo, iš esmės neprieštarauja įstatymo reikalavimams, išreiškia tikrąją šalių valią, kurią patvirtina ir vėliau atlikti šalių veiksmai: po šio sandorio pasirašymo šalys sudarė taikos sutartį vykdymo procese, kuria ieškovas atsisakė išieškojimo iš atsakovo pagal Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 249-1433/2002 išduotą vykdomąjį raštą dėl 1 128 277,90 Lt skolos ir 14 proc. metinių palūkanų išieškojimo ir Trakų rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 25 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-340-03/2004 dėl 1267,35 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko (atsakovo) iešieškotojo (ieškovo) naudai.
Taigi byloje nustatyta, kad pinigai atsakovui buvo paskolinti 2002 metais, dėl jų grąžinimo šalys susitarė 2005 m. sausio 21 d. notarine tvarka įformindamos paskolos sutartį. Pinigų grąžinimo faktas byloje nenustatytas. Atsakovas paskolos grąžinimo aplinkybių net neįrodinėjo. Jis rėmėsi tik argumentu, kad 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutarties sudarymo metu pinigų negavo, tačiau, nustačius, jog šalys susitarė ne dėl naujai suteiktos paskolos, bet dėl 2002 metais atsakovo iš ieškovo gautos paskolos grąžinimo termino pratęsimo, šie atsakovo teiginiai teisiškai nereikšmingi. Neįrodžius pinigų grąžinimo fakto, kasatoriaus ieškinys dėl skolos priteisimo turėjo būti patenkintas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs visas šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, neatskleidė jų apsimestinumo ir neišsiaiškino tikrosios šalių valios, todėl nepagrįstai sprendė, jog atsakovas, negavęs pinigų pagal 2005 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, neturi ir pareigos jų grąžinti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų aplinkybių, svarbių šalių paskolinių santykių eigai atskleisti ir jų santykiams teisingai kvalifikuoti, tačiau, nepaisant netinkamos teisinės argumentacijos, šalių ginčą iš esmės išsprendė teisingai. Kasatoriui kasaciniu skundu neskundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniam teismui pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Ieškovo kasacinį skundą patenkinus, jam iš atsakovo priteistina 8365 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą. Be to, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovo priteistinas advokato atstovavimo išlaidų apeliaciniame ir kasaciniame teismuose atlyginimas. Iš byloje pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad ieškovas apeliaciniame patyrė 934,93 euro (3220 Lt), o kasaciniame teisme – 3216,97 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas šių išlaidų atlyginimas mažintinas iki 4500 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš atsakovo priteistina 26,85 Lt tokių išlaidų, patirtų kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui R. T. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. B. (duomenys neskelbtini) 12 865 (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus šešiasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. B. (duomenys neskelbtini) 26,85 Lt (dvidešimt šešis litus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys