Civilinė byla Nr. 3K-3-254/2013 (S)

            Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02853-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.17; 60; 99.9

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,A. V. logistikos paslaugos“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „A. V. logistikos paslaugos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Junivara“, tretieji asmenys „If P&C Insurance AS“ filialas, uždaroji akcinė bendrovė „Egliana ir Ko“, dėl žalos atlyginimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

                                                            I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami kompensacijos, kai žala padaryta krovinio vertei, apskaičiavimo ir vežėjo atsakomybės ribojimo krovinio vertės sumažėjimo atveju klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 103 236,33 Lt žalai atlyginti už staklių Wohlenberg „Quickbinder“ sugadinimą, kitas jo patirtas papildomas išlaidas dėl krovinio sugadinimo; priteisti 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas paaiškino, kad krovinio gavėjas Rusijos kompanija ,,CG BaltSib“ LLC užsakė jo, kaip krovinio vežėjo, paslaugas. Pagal šį 2011 m. liepos 8 d. pateiktą Rusijos kompanijos krovinio pervežimo užsakymą ieškovas su trečiuoju asmeniu UAB ,,Egliana ir Ko“ sudarė transporto užsakymo sutartį, kurios pagrindu krovinys buvo vežamas pagal CMR važtaraštį, atsakovas buvo faktinis vežėjas pagal CMR važtaraštį, vykdęs pervežimą.

2011 m. liepos 8 d. pagal tarptautinį krovinio transportavimo važtaraštį atsakovas priėmė pervežti krovinio siuntėjo Grafimex GmbH krovinį – naudotas spausdinimo stakles Wohlenberg „Quickbinder“. Lenkijos Respublikos teritorijoje 2011 m. liepos 9 d. eismo įvykio metu krovinys buvo sugadintas, todėl grąžintas gamintojui kroviniui padarytai žalai nustatyti. Gamintojas nustatė, kad krovinio remontas – 75 000 eurų (258 960 Lt). Ieškovas šią sumą pervedė gamintojui. Be to, dėl krovinio grąžinimo jis turėjo kitų papildomų išlaidų (už suteiktas krovinio iškrovimo, vėlesnio jo pakrovimo į kitą transporto priemonę, krovinio saugojimo sandėlyje paslaugas, pervežimą gamintojui, gamintojo atstovo kelionę ir įrengimo techninės apžiūros paslaugas, spausdinimo staklių testavimus gamintojo techninėje bazėje ir pan.) Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“ filialas sumokėjo ieškovui 169 328,67 Lt jo faktiškai patirtų nuostolių, tačiau realiai nėra visiškai atlyginti, todėl prašė juos priteisti iš atsakovo.  

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 4000 Lt ir trečiojo asmens „If P&C Insurance AS“ naudai 2630 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti bei 12 Lt valstybei už procesinių dokumentų įteikimą. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo draudikas, išmokėdamas galutinę 174 507,87 Lt draudimo išmoką, pagrįstai rėmėsi CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktu (kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio). Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens draudiko argumentais, kad CMR konvencijoje nustatyta ribota vežėjo civilinė atsakomybė. Teismo nuomone, CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte  nustatyta viena šio ribojimo išimčių – taikoma tuo atveju, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilygsta tyčiniams veiksmams. Tuo atveju, kai nustatyta vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto  sąlygas, netaikomas vežėjo civilinės atsakomybės apribojimas, nustatytas CMR konvencijos 23 straipsnio    3 punkte. Šioje byloje teismas vairuotojo veiksmų nepripažino kaip didelio neatsargumo, kuris galėtų būti pripažintas tyčia. Teismas nustatė, kad vežėjo vairuotojas V. M. nepasirinko saugaus atstumo, nes, priešais važiavusiam automobiliui pradėjus staigiai stabdyti, šis į jį atsitrenkė. Teismo nuomone, įvykio aplinkybes lėmė atsitiktinumo, staigumo veiksniai ir vairuotojas realiai jų negalėjo numatyti.

Atmetęs ieškinį, teismas priteisė iš ieškovo atsakovo ir trečiojo asmens „If P&C Insurance AS“ turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos advokatui už atsiliepimo, tripliko surašymą bei atstovavimą teisme (4000 Lt); trečiojo asmens  – išlaidos advokatui už atsiliepimo (1000 Lt), tripliko parengimą (500 Lt), atstovavimą teisme (500 Lt). Taip pat priteistos išlaidos už dokumentų vertimą (263 Lt).

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų ir 1000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų trečiojo asmens naudai. Kolegija nustatė, kad trečiasis asmuo draudikas 2011 m. gruodžio 5 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovui 169 328,67 Lt draudimo išmoką faktiniams nuostoliams atlyginti; atsakovas papildomai ieškovui sumokėjo 5179,20 Lt nuostoliams atlyginti. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, kaip kylantį iš CMR konvencijos 29 straipsnio    1 punkto nuostatų. Kolegijos nuomone, ginčo atveju taikant CMR konvencijos 25 straipsnio nuostatas, būtina atsižvelgti į CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytas vežėjo atsakomybės ribojimo išlygas. Vadovaudamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kolegija pažymėjo, kad esminę  eismo įvykio metu patirtos žalos dalį sudaro ne apie trejus metus naudotos knygų rišimo mašinos apgadinimai, bet remonto darbų ir jam panaudotų naujų detalių kaina. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad trečiasis asmuo draudikas, išmokėdamas galutinę draudimo išmoką, pagrįstai rėmėsi CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktu. Kartu kolegija sutiko ir su išvada, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos CMR konvencijos 29 straipsnio    1 punkto sąlygos, nes teismui pateikta medžiaga, vairuotojo paaiškinimas, atsakovo 2011 m. liepos 11 d. prašyme atlyginti žalą dėl eismo įvykio nurodytos aplinkybės, 2011 m. liepos 13 d. krovinio siuntėjo siurvejerio apžiūros akte aprašytos aplinkybės patvirtina, jog nėra pagrindo vežėjo vairuotojo veiksmus pripažinti padarytais tyčia ar dėl didelio neatsargumo, nulėmusio žalos atsiradimą. Dėl to kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatas. Kolegija taip pat pripažino, kad teismo priteistos atsakovui advokato išlaidos yra pagrįstos byloje pateiktais įrodymais.

 

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl CMR konvencijos 23 ir 25 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai, nustatydami krovinio dalies vertei padarytos žalos atlyginimą, netinkamai aiškino šias  teisės normas. Kasatorius pažymi, kad pagal CMR konvencijos nuostatas yra skiriamas kiekybinis ir kokybinis krovinio praradimas. Pagal CMR konvencijos 25 straipsnį krovinio sugadinimo atveju (kokybinis kriterijus) vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal Konvencijos 23 straipsnio 1, 2, 4 punktus. Taigi, tais atvejais, kai žala padaroma krovinio vertei (kokybinis kriterijus), nenustatyta, kad vežėjo atsakomybei riboti taikoma CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostata, pagal kurią kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Kasatoriaus teigimu, šios nuostatos formuluotė aiškiai apibūdina, kad ji taikytina tik už prarastą krovinio svorį (kiekybinis kriterijus). Tuo atveju, kai žala padaroma krovinio vertei, vežėjo atsakomybė ribojama krovinio vertės sumažėjimo suma ir kiekybiniu kriterijumi nesiremiama. Kokybinio krovinio sužalojimo atveju krovinio vertės sumažėjimo suma nustatoma pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, o paties krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas taip pat turi kompensuoti proporcingai nuostolio dydžiui užmokestį už vežimą, muitų rinkliavas ir kt. išlaidas. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad krovinio dalies vertės sužalojimo atveju turi būti taikomas CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a papunktis, kuriame nustatyta vežėjo atsakomybę ribojanti taisyklė visiško krovinio praradimo atveju, ir netinkamai taikė CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatą. Kasatorius pažymi, kad kroviniui padaryta žala pasireiškia tiesioginių nuostolių atlyginimu, krovinio vertės sužalojimo atveju kroviniui padarytų tiesioginių nuostolių suma turi būti nustatoma tik pagal sumą, tenkančią krovinio vertės sumažėjimui (CMR konvencijos 25 straipsnis) ir neturi būti ribojama atsiskaitymo vienetais, kurie gali būti taikomi tik krovinio svorio dalies  praradimo atveju.

            2. Dėl vežėjo, padariusio žalos krovinio vertei, veiksmų vertinimo. Kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog krovinio vertei žalos padariusio vežėjo veiksmai negali būti pripažįstami dideliu neatsargumu, prilygintu tyčiai (CMR konvencijos 29 straipsnis). Kasatorius pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog vežėjas, gabendamas turtą, turi būti labai atidus ir atsakingas; vežėjas, nepaisantis elementarių atsargumo, atidumo reikalavimų, pagal CMR konvencijos 29 straipsnį netenka teisės į atsakomybės ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,MS Transport“ v. UAB ,,Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Danetra“ v. UAB ,,Eksena“, bylos Nr. 3K-3-334/2011). Kasatorius teigia, kad pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos konkrečias aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. UAB ,,Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Dideliu neatsargumu, lygiu tyčiai, laikomi tokie asmens veiksmai, kai asmuo nepaiso paprasčiausių atsargumo, rūpestingumo taisyklių reikalavimų. Kasatorius mano, kad atsakovas (vežėjas) turėjo įrodyti, kad, perveždamas krovinį, buvo atsargus ir rūpestingas ir ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog kroviniui nebūtų padaryta žala. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nenustatytas subjektyvus tiesioginės tyčios požymis. Tačiau, kasatoriaus nuomone, nėra būtinybės nustatyti subjektyvių šios kaltės elementų, svarbu nustatyti kaltės laipsnį – didelį neatsargumą. Teismai išvadą, kad vežėjo veiksmuose nėra didelio neatsargumo, padarė įvertinę dalį įrodymų, t. y. nevertino paties vairuotojo paaiškinimo, kad jis nebuvo pakankamai dėmesingas. Kasatoriaus teigimu, iš bylos duomenų aišku, kad vairuotojas nesilaikė elementaraus saugos eismo atstumo iki prieš jį važiuojančios kitos transporto priemonės.

            3. Dėl CPK 98 straipsnio netinkamo taikymo. Kasatorius mano, kad teismai, spręsdami išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą, netinkamai taikė proceso teisės normas. Kasatorius teigia, kad CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Kasatoriaus teigimu, atsakovo atstovo išlaidas pagrindžiantys dokumentai nepatvirtina, kad atsakovas tokias išlaidas patyrė – byloje pateiktą atsakovo advokato teisinių paslaugų sąskaitą apmokėjo draudikas. Taigi, atsakovas nėra patyręs atstovavimo išlaidų. Be to,  atsakovo prašomos priteisti išlaidos pirmosios instancijos teisme (1000 Lt) neatitinka Rekomendacijose nustatyto maksimalaus atstovavimo teisme honoraro dydžio (120 Lt /val.), byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta ne daugiau kaip 3 val. Nepagrįstos, kasatoriaus nuomone, ir trečiojo asmens atstovavimo išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Draudikas nurodė, kad už atsiliepimo parengimą sumokėjo 1000 Lt, už tripliko – 500 Lt, už atstovavimą teisme – 500 Lt. Bylos duomenimis, parengiamajame ir teismo posėdžiuose tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui atstovavo tas pats advokatas. Taigi, trečiasis asmuo nebuvo atstovaujamas atskiro advokato, todėl teismai iš esmės priteisė trečiojo asmens naudai atlyginimą už atstovavimą teisme, kurio jam nesuteikta. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atsakovui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, nesilaikė Rekomendacijose nustatytų maksimalaus dydžio reikalavimų: maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1200 Lt, o teismas priteisė 3000 Lt.  Atsakovo ir trečiojo asmens atstovas pateikė du atsiliepimus, tačiau jie iš esmės analogiški, todėl, priteisiant atstovavimo išlaidas, turėjo būti vadovaujamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus, priteisti iš kasatoriaus atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Dėl CMR konvencijos 25 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovas teigia, kad kasatorius neteisingai vartoja sąvokas. Konvencijos 25 straipsnyje nustatyta, kad vežėjo atsakomybės dydis krovinio vertės žalos atveju ribojamas krovinio nuvertėjimo suma.  Sąvoka ,,krovinio nuvertėjimo suma“ reiškia kompensacijos už sugadintą krovinį nustatymo būdą ir nereiškia vežėjo atsakomybės ribojimo. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai aiškina, kad tuo atveju, kai krovinys ne prarandamas, o sugadinamas, vežėjas neturi teisės pasinaudoti CMR konvencijos 23 straipsnio        3 punkte nustatytu kompensacijos ribojimu. Atsižvelgiant į krovinio pobūdį ir žalos dydį, galimas viso krovinio ir dalies krovinio nuvertinimas. Nuvertinant krovinį, taikytinos Konvencijos             23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatos (Konvencijos 25 straipsnio 1 punktas). Tačiau Konvencijos 25 straipsnio 1 punkto nuostatos turi būti aiškinamo siejant jas su šio straipsnio 2 punkto nuostatomis. Atsakovas pažymi, kad, esant krovinio sugadinimui, įstatymų leidėjas nustatė ir privalomai turi būti taikomos CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a papunkčio išlygos, ribojančios gaunamą kompensaciją suma, kurią vežėjas privalėtų sumokėti, esant visiškam krovinio praradimui. Taigi, pagal CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto taisykles apskaičiuota kompensacija (krovinio nuvertėjimo suma, nustatyta pagal Konvencijos 23 straipsnio 1 ir                 2 punktuose nurodytus kriterijus ir papildomos išlaidos pagal 23 straipsnio 4 punktą) negali viršyti mokėtinos kompensacijos tuo atveju, jeigu krovinys visiškai prarastas, t. y. 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (Konvencijos 23 straipsnio 3 punktas). Atsakovo teigimu, teisės doktrinoje CMR konvencijos 25 straipsnio aiškinimo klausimu net nėra diskusijos, kad vežėjas turi teisę į atsakomybės ribojimą nepriklausomai nuo to, ar krovinys prarandamas, ar sugadinamas.

            2. Dėl CMR konvencijos 29 straipsnyje pateikiamos sąvokos ,,didelis neatsargumas“ ir neribotos vežėjo atsakomybės. Atsakovas pažymi, kad iš visų tarptautinių krovinių vežimą reglamentuojančių konvencijų tik CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte nacionaliniams teismams suteikta diskrecijos teisė spręsti kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Kasacinio teismo praktikoje didelis neatsargumas prilyginamas tyčiai tuo atveju, kai šiurkščiai pažeidžiama pareiga rūpintis kroviniu, nakčiai sustojant nesaugomose stovėjimo aikštelėse ar krovinį perduodant neįgaliotam jo gauti asmeniui. Šiuo atveju nagrinėjamai paprastos avarijos situacijai tokia kasacinio teismo praktika netaikytina. Atsakovo nuomone, teismai vertino vežėjo vairuotojo veiksmus ir pagrįstai jų nepripažino dideliu neatsargumu.  Kasatorius nepagrįstai teigia, kad neteisingai buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, nes vežėjas turėjo įrodyti, kad jis buvo maksimaliai atsargus ir rūpestingas.  Toks įrodinėjimo naštos interpretavimas, atsakovo nuomone, klaidingas – teismai įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio atsakovas nurodo, kad CMR konvencijos 23 ir      25 straipsniuose nustatyta bendroji taisyklė, nustatanti vežėjo atsakomybės už krovinį ribojimą;    29 straipsnyje nustatytas vežėjo atsakomybės neribojimo atvejis – bendrosios atsakomybės ribojimo taisyklės išimtis. Tam, kad būtų paneigta vežėjo teisė riboti atsakomybę už žalą, žalos patyręs asmuo turi įrodyti, kad įvykio metu vežėjas nesilaikė net minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl jo veiksmai laikytini dideliu neatsargumu, lygiu tyčiai.

            3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu ir nurodo, kad aplinkybę, jog už atsakovą piniginę prievolę advokatui įvykdė trečiasis asmuo, neleidžia daryti išvados, jog šių išlaidų atsakovas nepatyrė. Pagal teisinių paslaugų sutartį atsakovas privalėjo sumokėti jam atstovaujančiam advokatui, o tai, kad šią prievolę įvykdė trečiasis asmuo, nekeičia prievolės esmės. Be to, pagal CPK 98 straipsnio nuostatą teismui suteikta diskrecijos teisė paskirstant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgti į bylos sudėtingumą, darbo laiko sąnaudas, atstumus iki teismo, posėdžių skaičių, kitas svarbias aplinkybes, Rekomendacijų 2 punkte nustatytas aplinkybes.  Pagal Rekomendacijų 11 punkto nuostatą teismai gali nukrypti nuo jose nurodytų maksimalių dydžių, taigi teismai  pagrįstai šia teise pasinaudojo.  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

 

 

Dėl CMR konvencijos 23 ir 25 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo šioje byloje (pirmasis kasacinio skundo argumentas)

 

 

Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, konstatavo, kad kompensacija už sugadintą krovinį (naudotas spausdinimo stakles) ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatos pagrindu apskaičiuojama suma; kasatoriui buvo išmokėta CMR konvencijos nuostatose nustatytas  išmokos ribas atitinkanti draudimo išmoka. Teismai nenustatė pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatą. Kasatorius, ginčydamas tokias bylą nagrinėjusių teismų padarytas išvadas, nurodo, kad krovinio sugadinimo atveju netaikytinas CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytas ribojimas (kasatoriaus įvardijamas „kokybinis“ kriterijus), todėl jam turi būti priteisiama visa dėl staklių Wohlenberg „Quickbinder“ sugadinimo atsiradusi žala, kitos papildomai jo patirtos dėl krovinio sugadinimo išlaidos.

 CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal Konvencijos                 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys;       b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio (Konvencijos 25 straipsnio 2 punktas).  

CMR konvencijos 23 straipsnio, reglamentuojančio vežėjo atsakomybės dydį, 3 punkte nustatyta, kad kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Šia Konvencijos nuostata ribojama vežėjo civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ ir kiti v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009; kt.). Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ ir kiti v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002, vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ne tik tiesioginiais nuostoliais, kurie yra susiję su krovinio verte, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje. Klausimas dėl papildomos krovinio vertės byloje nekeliamas, todėl susidėjusių faktinių aplinkybių kontekste neaktualus. Kartu CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Kasaciniame skunde keliamas netinkamo CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas (antrasis kasacinio skundo argumentas), dėl kurio kasacinis teismas pasisakys šioje nutartyje vėliau.

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, nepagrįstai rėmėsi CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktu, nes, atsižvelgiant į tai, kad krovinys sugadintas (kokybinis kriterijus), netaikytinas šiame Konvencijos straipsnyje nustatytas ribojimas. Kasacinis teismas su tokia kasatoriaus pozicija nesutinka ir išaiškina, kad, sprendžiant dėl kompensacijos už sugadintą krovinį dydžio, taikytina CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a papunkčio nuostata, atsižvelgiant į Konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą ribojimą. Kitaip tariant, CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto nuostata neeliminuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatyto kompensacijos ribojimo, kai, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio krovinio sugadinimo atveju, taikoma Konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a papunkčio nuostata (t. y. kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys). Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad, sprendžiant dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą dydžio, šioje byloje savaime (per se) netaikytinos CMR konvencijos nuostatos dėl kompensacijos ribojimo (CMR konvencijos              25 straipsnio 2 punkto a papunktis, 23 straipsnio 3 punktas). 

 

 

Dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto aiškinimo ir taikymo šioje byloje ir atsakovo kaltės (antrasis kasacinio skundo argumentas)

 

 

Jau buvo minėta, kad vienas atvejų, kada vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio  1 punktas) (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009; kt.). Kasatorius, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais, nurodo, kad teismai, atmesdami ieškinį, šiuo atveju turėjo taikyti Konvencijos 29 straipsnio 1 punkto nuostatą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl šios CMR konvencijos nuostatos aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus gali būti prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009; kt.). Pagal nacionalinę teismų praktiką tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009; kt.).

CMR konvencija yra tarptautinės teisės aktas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta ir tai, kad teismai, aiškindami ir taikydami CMR konvencijos nuostatas, taip pat turi atsižvelgti į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje. Tačiau tai nereiškia, kad teismai turėtų mechaniškai vadovautis CMR konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika užsienio valstybių teismų praktikoje, nes skirtingų valstybių teisė didelio neatsargumo ar kitoms tyčiai prilygintoms kaltės formoms suteikia skirtingą turinį ir prasmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su įvykusia avarija ir lėmusias krovinio sugadinimą, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su teismų išvadomis dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto (ne)taikymo šioje byloje. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti vairuotojo veiksmų tyčiniais ar dideliu neatsargumu; įvykio aplinkybes lėmė atsitiktinumo, staigumo veiksniai; šios situacijos realiai vairuotojas negalėjo numatyti. Tokia bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų išvada neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai dėl CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkto taikymo, vežėjo veiksmų pagal nacionalinę Lietuvos teisę kvalifikavimo kaip tyčinių ar kaip didelio neatsargumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „MS Transport“ v. UAB „Nodora“, bylos Nr. 3K-3-267/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“, bylos Nr. 3K-3-334/2011; 2007 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009; kt.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta kasacinio skundo argumentus, susijusius su pirmiau aptartų materialiosios teisės normų netinkamu taikymu, nukrypimu nuo teismų praktikos, nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, o  argumentus dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimo taisykles, atmeta kaip nepagrįstus, nes  kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimų nenustatyta. 

 

 

Dėl CPK 98 straipsnio (ne)tinkamo taikymo ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (trečiasis kasacinio skundo argumentas)

 

 

            Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“, laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų asmenų (netgi ir byloje nedalyvaujančių asmenų) (CK     6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. v. D. S., kt., bylos Nr. 3K-3-582/2009). Kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos, kurias apmokėjo trečiasis asmuo, vien tik dėl šitos priežasties neturėjo būti atsakovui priteisiamos, atmestinas. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu  tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui draudikui atstovavo tas pats atstovas (advokatas E. Sinkevičius), teisinės pagalbos sutarčių pagrindu turintis teisę abiems teikti teisines paslaugas (T. 1, b. l. 100, 137), savaime negali būti pagrindas nepriteisti trečiajam asmeniui patirtų atstovavimo išlaidų, atitinkančių realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad trečiojo asmens prašyme dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo (T. 2, b. l. 68–69; kasaciniame skunde pateikiama nuoroda būtent į šiuos bylos lapus) už atstovavimą pirmosios instancijos teisme nurodoma 500 Lt, bet ne 1000 Lt, kaip kad teigiama kasaciniame skunde.

Tačiau kasacinis teismas pripažįsta iš dalies pagrįstu kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo CPK 98 straipsnio taikymo sprendžiant atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo klausimą.  Teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Be to, yra priteisiamos išlaidos ne didesnės, kaip nurodyti Rekomendacijose maksimalūs dydžiai (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Galimos išimtys, kai, pavyzdžiui, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje, sprendžiami specialių žinių reikalaujantys ar nauji ir sudėtingi teisės klausimai, ir, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, yra pagrindas priteisti daugiau teisinės pagalbos išlaidų, negu Rekomendacijose nustatyti maksimalūs šių išlaidų dydžiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. v. UAB  „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės   11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009; kt.). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistą 3000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme iki 1200 Lt.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tenkinus dalį kasacinio skundo keičiama apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovo naudai priteisimo, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog iš esmės nekeičiamas teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimus, ir vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1,            4 dalys, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. pažymą išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, šioje byloje yra 53,90 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Bylos duomenimis, atsakovas kasacinės instancijos teisme patyrė 3600 Lt atstovavimo išlaidų (T. 3, b. l. 31). Atsižvelgiant į bylos pobūdį, spręstus byloje klausimus,  advokato teiktų atsakovui teisinių paslaugų pastovumą, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu        Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš kasatoriaus atsakovo naudai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinas atlyginimas mažintinas iki 1500 Lt.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,                362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,A. V. logistikos paslaugos“ (j. a. k. 300083807) atsakovo  uždarosios akcinės bendrovės ,,Junivara“ (j. a. k. 159982642) naudai priteista 3000 Lt atstovavimo išlaidų, pakeisti ir  iš  ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „A. V. logistikos paslaugos“ (j. a. k. 300083807) atsakovo UAB „Junivara“ (j. a. k. 159982642) naudai priteisti 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

            Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

            Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „A. V. logistikos paslaugos“ (j. a. k. 300083807) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Junivara“ (j. a. k. 159982642) naudai 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

            Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „A. V. logistikos paslaugos“ (j. a. k. 300083807) į valstybės biudžetą 53,90 Lt (penkiasdešimt tris litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

 

 

Teisėjai                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

 

 

         Janina Januškienė

 

 

        Gintaras Kryževičius