Administracinė byla Nr. A-1456-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03161-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjui T. K.,

pareiškėjo atstovams K. S. ir advokatui Valentinui Vikulovui,

atsakovo atstovei Svetlanai Lapėnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Andriui Ūsui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 18–21), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ ir 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-492 „Dėl krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ pakeitimo“, grąžinti jį į profesinę karo tarnybą, o už priverstinio nebuvimo laiką priteisti vidutinį darbo užmokestį, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ, Įstatymas)                        38 straipsnio 2 dalimi ir sutikdamas su Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d.  sprendime Nr. KVS-171 nurodytais motyvais, 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. P-424 nuo 2014 m. gegužės 14 d. atleido jį iš (duomenys neskelbtini) pareigų (1 p.); 2014 m. gegužės 16 d. nutraukė su juo profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą (2 p.). Įsakymas įteiktas 2014 m. gegužės 16 d. Šio įsakymo 2 punktas 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-492 buvo pakeistas ir profesinė karo tarnybos sutartis nutraukta nuo 2014 m. gegužės 16 d., išleidimo į atsargą dieną nukeliant į kitą dieną po paskutinės ligos dienos, bet ne ilgiau kaip 60 dienų. Šis įsakymas įteiktas 2014 m. birželio 9 d. Pareiškėjas teigė, jog nesupranta jo atleidimo iš tarnybos priežasčių. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato atleidimą, kai tai būtina tarnybos interesais. Atleidimo pagrindas suformuluotas nepakankamai apibrėžtai. Lietuvos kariuomenės vadas sprendime nurodė, kad 2014 m. kovo 12 d. interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) buvo publikuotas straipsnis, kuriame rašoma, jog vieno (duomenys neskelbtini) miesto gyvenamojo namo balkoną papuošė Rusijos vėliava, o 2014 m. kovo 13 d. straipsnyje nurodyta, kad vėliavą iškabino uniformuotas vyriškis. Išsiaiškinta, kad įvykis susijęs su pareiškėju. Bataliono vadas pasiūlė atleisti jį, vadovaudamasis nuogąstavimais ir prielaidomis. Pareiškėjas pripažino, kad interneto svetainėje aprašytas įvykis įvyko jo bute, tačiau jam nesant ir apie Rusijos Federacijos vėliavos ar panašaus į jį daikto iškabinimą balkone nieko nežinant. Apie įvykį sužinojo 2014 m. kovo 13 d., kai tėvas pranešė, jog skambino iš policijos komisariato. Policijos komisariato atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tai nebuvo Rusijos Federacijos vėliava, o rankšluostis su Rusijos simbolika – vėliava iš vienos pusės ir ledo ritulininku su užrašu „Sochi 2014 olimpinės žaidynės“ iš kitos pusės. Šį rankšluostį 2014 m. kovo 12 d. rytą išeidama į mokslus iškabino pas jį gyvenusi draugė R. K. Tyrimo metu jis davė nuoseklius paaiškinimus ir nesitikėjo, kad už kito asmens veiksmus gali būti atleistas iš tarnybos. Nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. jis tris kartus patyrė didelį psichologinį spaudimą savo noru išeiti iš tarnybos: vieną kartą vadas prieš visą kuopą viešai aptarinėjo tą atvejį, nurodydamas, kad jis yra kaltininkas, o kitus du kartus – prieš visą batalioną demonstravo nuotraukas ir teigė, kad karo metu būtų sušaudytas už tokius veiksmus, ir apgailestavo, kad nėra karo veiksmų. Nurodė, kad paprašė tėvo sudeginti rankšluostį, išsigandęs, jog neturėtų daugiau problemų. Anksčiau rankšluosčio savo namuose nematė, neįsigijo, nesinaudojo ir niekada nebūtų demonstratyviai iškabinęs. Yra patriotiškai išauklėtas, kario tarnybą pasirinko sąmoningai, žinodamas profesijai taikomus aukštus standartus ir visada jų laikėsi.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 79–82) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą atleistas pagrįstai, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms – pagrįstoms faktinėms aplinkybėms, kompetentingų subjektų – dalinio vado, kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro – valiai ir šios valios išreiškimo chronologijai. Interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) 2014 m. kovo 12–13 d. pasirodžius informacijai apie daugiabučio namo balkone iškeltą Rusijos vėliavą bei jame gyvenantį jauną uniformuotą vyriškį bei paaiškėjus, kad rašoma apie pareiškėją, Bataliono vadas kreipėsi į kariuomenės vadą, o pastarasis – į krašto apsaugos ministrą dėl būtinybės nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį. Kaip matyti iš Bataliono vado 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. IS-354 „Dėl eil. T. K. profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo“, pareiškėjas Bataliono vadui teikė melagingus paaiškinimus dėl audeklo, primenančio Rusijos Federacijos vėliavą, įsigijimo ir pakabinimo aplinkybių. Audeklas pareiškėjo balkone buvo pakabintas taip, kad sudarė       prielaidas pagrįstai manyti, jog Rusijos Federacijos vėliavos pakabinimas buvo sąmoningas ir demonstratyvus. Pareiškėjas sąmoningai sunaikino audeklą, žinodamas, kad tai yra daiktinis įrodymas. Pasirodžius straipsniui internete ir kariams sužinojus, kad buto savininkas yra jų kolega, atsirado karių nepasitikėjimas pareiškėju bei manymas, jog pareiškėjas parodė didelę nepagarbą Lietuvos valstybei ir toms vertybėms, kurias pareiškėjas įsipareigojo gerbti ir ginti stodamas į profesinę karo tarnybą. Bataliono kariai laikėsi nuomonės, kad pareiškėjas iškėlė ne rankšluostį, o vėliavą ir kad šios vėliavos demonstratyvus pakabinimas minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą nesiderina su kario pareigomis ir teisiniu statusu. Profesinė karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, pagrįsta ištikimybe valstybei. Kariuomenės organizavimas pagrįstas griežtos drausmės principais, siekiant palaikyti kariuomenėje nustatytą tvarką, kad ji garantuotų tinkamą kariuomenės mokymą bei parengtį. Be specifinių reikalavimų tarnybos metu, karys ir ne tarnybos metu turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, privatų gyvenimą karys privalo tvarkyti taip, kad nenukentėtų karo tarnybos interesai ir kario reputacija. Krašto apsaugos ministro, kaip visos krašto apsaugos sistemos vadovo, pareiga stiprinti nacionalinį saugumą, šalinti rizikos veiksnius ir pavojus, galinčius turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei tvarkai, valstybės interesams, gynybinei galiai, užkirsti kelią visuomenės abejonėms karių profesionalumu ir lojalumu, užtikrinti karinę drausmę ir paklusnumą, nesudaryti prielaidų karių tarpusavio nepasitikėjimui. Atsakovas, įvertinęs Lietuvos kariuomenės vado motyvus, geopolitinę situaciją ir kylančias grėsmes Lietuvos saugumui, teigė, kad tolesnė pareiškėjo tarnyba yra nesuderinama su tarnybos interesais. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas nėra susijęs su kario kalte. Administracinio teisės pažeidimo bylos nepradėjimas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu nešalina pareiškėjo tarnybinės atsakomybės. Be to, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas priimtas pagal pareiškėjo ir jo draugės paaiškinimus. Kadangi pareiškėjas audeklą sudegino,          tai negalima konstatuoti, kad buvo pakabintas rankšluostis, o ne vėliava. Visuomenėje          audeklas buvo priimtas kaip Rusijos Federacijos vėliava, pakabinta minint Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą ir pakabinta Lietuvos kario, kuris turi rūpintis gyventojų saugumu, teritoriniu vientisumu ir Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 100–104) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Bataliono vadas 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. IS-354 krašto apsaugos ministrui pranešė, jog dėl teikime išdėstytų motyvų pareiškėjo tarnyba prieštarautų tarnybos interesams, ir pasiūlė nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Lietuvos kariuomenės vadas 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. KVS-171 nusprendė, jog pareiškėją būtina atleisti, ir pasiūlė krašto apsaugos ministrui pritarti sprendimo motyvams. Krašto apsaugos ministras skundžiamais įsakymais nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį ir pareiškėją išleido į atsargą. Pažymėjo, kad interneto puslapyje (duomenys neskelbtini) paskleista informacija tapo žinoma dideliam visuomenės ratui, buvo aptariama spaudoje, visuomenė padarė išvadą, kad vėliavą pakabino karys. Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių. Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynyba kiekvienam profesinės karo tarnybos kariui yra įstatymo nustatyta pareiga. Vienas iš asmenų atrankos į profesinę karo tarnybą kriterijų yra jo išsilavinimo ir moralinių savybių atitiktis profesinei karo tarnybai keliamiems reikalavimams. Karys ne tik privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kurie galėtų versti suabejoti šio asmens garbingumu ar tinkamu tarnybinių pareigų atlikimu, bet ir būti pavyzdžiu kitiems kariams ir visai visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad vėliavos pakabinimo balkone metu buvo minimas Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas, o šių įvykių metu Rusijos Federacija vykdė aktyvias Krymo aneksijos procedūras, dėl to buvo smerkiama demokratinių valstybių, Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybė pagrįstai suabejojo pareiškėjo lojalumu Lietuvos Respublikai. Kadangi pareiškėjas buvo atpažįstamas kaip uniformuotas pareigūnas, jo statusas sukėlė ypatingas visuomenės abejones ne tik dėl jo, bet ir kitų profesinės karo tarnybos karių lojalumo Lietuvos Respublikai ir visuomenei. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai“ 18 skyriuje numatyta, kad kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-561 patvirtinto Lietuvos karių etikos kodekso nuostatos įpareigoja karius besąlygiškai laikytis kario priesaikos, saugoti kario garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo elgesiu nežemintų kario vardo, veikti sąžiningai ir laikytis bendrųjų visuomenės ir kario mandagumo taisyklių, ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai privalomas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį gali būti sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą, privatų gyvenimą tvarkyti taip,     kad nenukentėtų tarnybos interesai ir kario reputacija. Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjo veiksmus vertino administracinės atsakomybės taikymo aspektu, o iš tarnybos pareiškėjas atleistas pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šios teisės normos taikymui reikšminga tai, kad audeklas penkto aukšto balkone atrodė kaip Rusijos Federacijos vėliava, o ne rankšluostis. Net ir žinant, kad kabo ne vėliava, o rankšluostis, dėl ant audeklo esančios simbolikos, juostų proporcijų ir pan., kurios atitinka Rusijos Federacijos vėliavą, visuomenei kiltų pagrįsti įtarimai dėl kario lojalumo valstybei ir šis skirtumas esminės reikšmės neturėtų. Nesvarbu ir tai, kad rankšluostį galėjo pakabinti pareiškėjo draugė, kadangi karys turi pareigą asmeninį gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 149–155) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl profesinės karo tarnybos sutarties su pareiškėju nutraukimo ir jo išleidimo į atsargą teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Pažymėjo, jog ši norma yra savarankiškas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo ir     (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindas, ją taikant būtina nustatyti faktinių aplinkybių, su kuriomis siejamas šios normos taikymas, buvimo faktą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2001/2013 ir 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-390/2013.

Teismas nurodė, kad tarnybos interesų sąvoka visų pirma aiškintina vertinant KASOKTĮ 12 straipsnyje numatytus pagrindinius kariuomenės uždavinius – taikos metu ir ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu. Pažymėjo, jog kariuomenės vadas, vykdydamas KASOKTĮ 13 straipsnio 6 dalyje apibrėžtą svarbiausią kariuomenės vado uždavinį taikos metu – tinkamai rengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai, užtikrinant jos sąveiką su kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis ir dalyvavimą tarptautinėse operacijose, privalo taip organizuoti veiklą, kad kariuomenėje tarnautų asmenys, galintys vykdyti KASOKTĮ 12 straipsnyje numatytus kariuomenės uždavinius. Teismas taip pat vadovavosi KASOKTĮ 21 straipsniu, 23 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-85/2013 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-3200/2011. Teismas atsižvelgė ir į KASOKTĮ 10 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 2 dalies 18 punktą.     Pažymėjo, jog, atlikdamas kariuomenės komplektacijos pareigą, remiantis KASOKTĮ 38 straipsnyje numatytais privalomais (1 dalis) ir neprivalomais (2 dalis) profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindais, krašto apsaugos ministras taip pat turi vadovautis kariuomenės tinkamo pasirengimo jai paskirtų uždavinių vykdymui interesais.

Teismas pažymėjo, jog tam tikrų faktinių aplinkybių traktavimas, kaip sudarančių pagrindą taikyti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą ir nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, galimas tokiu atveju, kai faktinės aplinkybės patvirtina, jog yra pagrįstų abejonių, kad karys netinkamai laikosi duotos priesaikos, ar dėl to, kad jis nėra pakankamai ištikimas Lietuvos valstybei. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindui konstatuoti nėra būtina neginčijamais įrodymais pagrįsti kario kaltę dėl tam tikrų tarnybai priešingų veiksmų atlikimo. Svarbu nustatyti tai, kad karį būtina atleisti dėl tarnybos interesų. Nagrinėjamoje byloje aplinkybe, dėl kurios buvo nutraukta su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, yra (duomenys neskelbtini) miesto interneto svetainėje plačiai aptartas faktas dėl pareiškėjui priklausančio buto balkone kabėjusio Rusijos Federacijos vėliavos spalvų audeklo tuo metu, kai Ukrainoje buvo vykdomas Krymo pusiasalio įtraukimas į Rusijos Federacijos sudėtį bei minimos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo metinės. Valstybės, kuri Europos Sąjungoje buvo smerkiama už Krymo aneksiją, vėliavos iškėlimas tokiu metu, kai Lietuvos Respublikoje sustiprėjo išorinio užpuolimo grėsmė, patvirtina ją iškėlusio asmens teigiamus jausmus tai valstybei ir kartu stiprina visuomenės baimę dėl galimo panašių veiksmų, kokie vykdyti Ukrainoje, pakartojimo Lietuvos žemėje. Tai akivaizdžiai priešinga Lietuvos žmonių interesams ir Lietuvos kariuomenės paskirčiai, visuomenėje skleidžia žinią, jog ginkluoto teritorijų ribų keitimo veiksmai yra palaikomi asmenų, kurie naudojasi Lietuvos kariuomenės ginklais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo sąsajumo su (duomenys neskelbtini) miesto interneto svetainėje nušviestu faktu įrodymai KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymui yra pakankami. Visų pirma, pareiškėjas skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Bataliono vado 2014 m. balandžio 18 d. rašte Nr. IS-354 nurodyta, kad 2014 m. kovo 13 d. iškviestas pareiškėjas vengė sakyti tiesą. Iš pradžių teigė, kad audeklą su Rusijos Federacijos vėliavos spalvomis nusipirko Gariūnų turgavietėje, po kelių minučių aiškino, kad audeklą parvežė draugės tėvas. 2014 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime pareiškėjas aiškino, kad apie balkone kabantį audeklą sužinojo iš 2013 m. kovo 13 d. apie 12 val. paskambinusio tėvo. Teigė, kad grįžęs namo rado pakabintą rankšluostį, kurio vienoje pusėje Rusijos Federacijos vėliavos spalvos, apie kurį anksčiau nežinojo. Be to, pareiškėjas audeklą sunaikino, todėl jo versijos apie galimą rankšluosčio pakabinimą negalima patvirtinti įrodymais. Teismas pažymėjo ir tai, kad audeklas buvo pakabintas demonstratyviai – per balkono vidurį, šalia nesant kitų skalbinių ar daiktų, kruopščiai išlaikant, kad visos trys vėliavos spalvos būtų vienodo platumo. Atsakovo pateiktoje spalvotoje fotografijoje matyti kita audeklo pusė, kuri identiška matomai per langą. Visuomenė tokį audeklo iškabinimą suprato kaip vėliavos iškabinimą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo versiją, kad jo draugė iškabino rankšluostį su vėliavos spalvomis, teismas pripažino melaginga ir ją atmetė.

Teismo nuomone, tas faktas, jog Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas 2014 m. kovo 19 d. nutarimu nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, šioje byloje reikšmės neturi, nes teisiniai faktai dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn ir KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo yra visiškai skirtingi. Administracinės atsakomybės taikymui reikalingas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Asmens kaltė turi būti patvirtinta neginčijamai nustatytais faktais, o KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymui pakanka, kad kiltų pagrįstos abejonės dėl kario ištikimybės Lietuvos valstybei.

Teismas nurodė, kad Lietuvos kariuomenės atsiliepime tinkamai pastebėta, jog Lietuvos karių etikos kodekso 20.4 punktas įpareigoja karį ne tarnybos metu privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir kario reputacija, todėl, net ir darant prielaidą, kad audeklą pareiškėjo balkone iškabino kitas asmuo, tokia padėtis vis tiek reikštų netinkamą kario privataus gyvenimo tvarkymą. Kartu pažymėjo tai, kad pareiškėjui sunaikinus audeklą ir nesant galimybės patvirtinti faktą, jog buvo iškabintas rankšluostis, negalima remtis tuo, kad audeklą pakabino pareiškėjo draugė.

Teismas konstatavo, jog krašto apsaugos ministras, įgyvendindamas savo diskrecijos teisę vertinti ir spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo, pagrįstai faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytais teisės pažeidimais, remdamasis objektyviais duomenimis, įvertino kaip sudarančias pagrindą kario atleidimui. Tiek jo, tiek kariuomenės vado, tiek Bataliono vado nuomonės sutapo, jos buvo išreikštos KASOKTĮ nustatyta chronologine tvarka. Krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. P-424 bei jį patikslinęs 2014 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. P-492 yra proporcingas, priimtas nepažeidžiant procedūrų ir teisėtas. Nagrinėjamu atveju pagrįstai įvertinta, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo sąžiningumu ir patikimumu vykdant jam pavestas tarnybines funkcijas, daro neigiamą įtaką Lietuvos kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos interesams.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 159–166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Buvo objektyvus pagrindas atidėti teismo posėdį (pirmosios atstovės liga ir antrojo atstovo didelis užimtumas), todėl, teismui nutarus bylą 2014 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje nagrinėti jam ir jo atstovams nedalyvaujant, buvo atimta iš jo galimybė turėti kvalifikuotą       teisinę pagalbą, taip pat betarpiškai teikti paaiškinimus ir atsikirtimus į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų argumentus (būti išklausytam), taip pat pateikti papildomus įrodymus byloje (rašytinį įrodymą ir prašymą apklausti liudytojus dėl bylos faktinių aplinkybių). Teismas iš esmės atėmė galimybę turėti teisingą teismą, būti išklausytam, tuo pačiu teismas prarado galimybę teisingai išnagrinėti bylą, objektyviai įvertinti įrodymų visetą bei priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

2. Teismo nurodyti motyvai ir jų pagrindu padaryta išvada apie jo sąsajumą su audeklo iškabinimu yra nepagrįsti ir neįrodyti, negalima konstatuoti tokio fakto iš pateiktų įrodymų. Pokalbis su Bataliono vadu įvyko 2014 m. kovo 13 d., tarnybinis pranešimas su visais paaiškinimais dėl įvykio buvo pateiktas 2014 m. kovo 14 d., o Bataliono vadas raštą surašė 2014 m. balandžio 18 d. Audeklą (rankšluostį) su Rusijos Federacijos vėliavos spalvomis padžiovė (iškabino) 2014 m. kovo 12 d. ryte jo draugė, o ne jis, taip pat ji ir įsigijo šį daiktą. Tai ne jo versija, o tokia yra objektyvi tiesa. Teismas su kitais įrodymais neįvertino svarbaus įrodymo – nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2014 m. kovo 29 d. laikotarpio jo profesinės karo tarnybos atestacijos. Bataliono vadas dėl nežinomų priežasčių rašte apie jį kariuomenės vadui nurodė melagingus faktus ir po daugiau kaip mėnesio po įvykio ir tariamai paaiškėjusio jo nesąžiningo elgesio inicijavo atleidimo iš tarnybos procedūrą. Kadangi atsakovas įrodinėja jo kaltę, kuri buvo pagrindas susiformuoti įtarimui dėl neištikimybės valstybei (iš esmės įrodinėjamas kario priesaikos sulaužymas) ir tuo pagrindu buvo atleistas iš tarnybos, todėl turi būti taikomi įstatyme įtvirtinti įrodinėjimo standartai, ypač atsižvelgiant į tai, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintas atleidimo pagrindas yra labai nekonkretus, paliekantis erdvės interpretavimui ir netgi galimam nepagrįstam jo taikymui. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, atleidus iš tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pasekmės lydės visą likusį gyvenimą. Tai, kad sunaikino audeklą (rankšluostį),         buvo impulsyvus ir neapgalvotas išsigandusio žmogaus poelgis. Savo asmeninį gyvenimą tvarkosi tinkamai, gyvena sąžiningai ir garbingai. Tačiau nėra atsakingas ir nebus atsakingas už kitų asmenų veiksmus. Teismas netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio reikalavimus. Teismo argumentai dėl jo kaltės yra nepagrįsti ir kaltė neįrodyta. Nebuvo faktinio pagrindo atleisti jį iš tarnybos bet kuriuo įstatyme įtvirtintu pagrindu. Sprendimai, kuriuos priėmė kompetentingi pareigūnai, yra akivaizdžiai neproporcingi, neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172–175) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai pakartotinai neatidėjo bylos nagrinėjimo ir bylą 2014 m. lapkričio 25 d. posėdžio metu išnagrinėjo. Teismas motyvuotai ir pagrįstai nusprendė, jog apelianto ir jo atstovų nedalyvavimas nėra kliūtis bylai nagrinėti, ir toks jų nedalyvavimas neturėjo jokios įtakos objektyviam ir pagrįstam sprendimo priėmimui.

2. Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą – atskleidė tarnybos interesų sąvoką, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai faktines aplinkybes ir motyvus įvertino kaip sudarančius pagrindą apelianto atleidimui iš profesinės karo tarnybos pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto sąsajumo su (duomenys neskelbtini) miesto interneto svetainėje nušviestu faktu įrodymai KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymui yra pakankami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 176–179) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas, nusprendęs išnagrinėti bylą 2014 m. lapkričio 25 d. posėdyje jo neatidedant, ABTĮ nuostatų nepažeidė, o tokį sprendimą priėmė atsižvelgęs į visų byloje dalyvaujančių asmenų pagrįstus interesus ir procesą administraciniuose teismuose reglamentuojančias nuostatas.

2. Neginčijamai nustatyta, kad Rusijos Federacijos vėliava (ar audeklas, identiškas Rusijos Federacijos vėliavos simbolikai, todėl visuomenės priimtas kaip tikra vėliava) buvo iškabinta   būtent pareiškėjui priklausančio buto balkone, ji buvo pakabinta taip, kad buvo gerai matoma (demonstratyviai), jog su įvykiu susipažinę asmenys pareiškėją priėmė kaip karį, t. y. suprato,     kad paminėtą vėliavą iškabino profesinės karo tarnybos karys, o tai neabejotinai sukėlė pagrįstus visuomenės, tuo pačiu Lietuvos kariuomenės bei Krašto apsaugos ministerijos vadovybės įtarimus dėl pareiškėjo lojalumo Lietuvos Respublikai. Visos karo tarnybos interesus vertinant aukščiau     už atskiro kario interesus, priimtas pagrįstas sprendimas atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Teikimą dėl pareiškėjo atleidimo     iš profesinės karo tarnybos šiuo pagrindu pateikė bataliono vadas (pulkininkas leitenantas), kuris atsako už visam batalionui pavestų užduočių tinkamą atlikimą, privalo įvertinti visas grėsmes         ir pan., todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad jo lojalumas jau buvo įvertintas eilinės atestacijos metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų ((duomenys neskelbtini) pareigų), su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta bei jis buvo išleistas į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Šiame įsakyme taip pat yra nurodyta, jog jis yra priimtas sutikus su Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. KVS-171 nurodytais motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį (pareiškėją) atleisti būtina (b. l. 11).

Atsižvelgdama į šio atsakovo įsakymo struktūrą ir turinį, kolegija, vadovaudamasi administracinių teismų praktika, konstatuoja, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio      1 dalies taikymo požiūriu (šioje teisės normoje yra nurodyti viešojo administravimo subjektui – šiuo atveju atsakovui – privalomi laikytis reikalavimai administracinio sprendimo turiniui) šis atsakovo įsakymas ir jame nurodytas Lietuvos kariuomenės vado sprendimas laikytini vientisu administraciniu aktu, t. y. paminėtas Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. sprendimas (jame nurodyti motyvai) laikytinas sudedamąja (motyvuojamąja) aptariamo atsakovo įsakymo dalimi. Tai reiškia, kad, sprendžiant šio atsakovo įsakymo pagrįstumo klausimą, yra būtina atsižvelgti į Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. sprendime nurodytas faktines aplinkybes bei pateikti šių faktinių aplinkybių įvertinimą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto aiškinimo ir šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad tai yra savarankiškas profesinės karo tarnybos nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia pagrindas. Šioje teisės normoje (bylai aktuali 2011-06-23 įstatymo Nr. XI-1509 redakcija) nurodyta, kad profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina. Aiškindama šią teisės normą Įstatymo 38 straipsnio 1 dalies kontekste (šioje straipsnio dalyje išvardyti atvejai, kai kario atleidimas iš tarnybos ir su juo sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas yra būtini, t. y. privalomi krašto apsaugos sistemos vadovybei), kolegija pažymi, kad jos (aptariamo straipsnio 2 d. 12 p.) taikymas yra atsakovo diskrecija. Tačiau ji yra sąlygojama šioje teisės normoje nurodytų subjektų valios atleisti karį iš tarnybos bei nutraukti su juo sudarytą profesinės karo tarnybos sutartį sutapimo bei jos išreiškimo chronologijos. Kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, pažymėtina, kad šiuo aspektu aptariamas atsakovo įsakymas atitinka nurodytas sąlygas, t. y. visi šioje teisės normoje nurodyti subjektai tinkamai ir vieningai išreiškė savo valią atleisti pareiškėją iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje ir nutraukti su juo profesinės karo tarnybos sutartį. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbu nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu būtina išaiškinti) kitas aptariamos teisės normos taikymui būtinas aplinkybes: ar pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo siejamas su tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesais ir ar tai buvo būtina padaryti dėl šių interesų.

Pasisakydama pirmuoju iš nurodytų aspektu, kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos, faktiniu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos ir su juo sudarytos karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindu atsakovas (ir kiti aptariamoje teisės normoje nurodyti subjektai – Bataliono vadas bei Lietuvos kariuomenės vadas) pripažino tik vieną faktinę aplinkybę - tai, kad 2014 m. kovo 12 ir    13 d. pareiškėjo buto balkone buvo viešai iškabinta Rusijos vėliava ar jos spalvas atitinkantis audeklas (kaip tai įvardyta paminėtame Lietuvos kariuomenės vado 2014-05-02 sprendime). Be to, (be kita ko) pastarajame sprendime nurodyta (akcentuota), kad apie tokį (Rusijos vėliavos) iškabinimą ir jo siejimą su kariu buvo kelis kartus paskelbta interneto svetainėje (2014-03-12 ir 2014-03-13), tai buvo padaryta kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje vyko šventiniai nepriklausomybės atkūrimo renginiai; „karys, viešai iškabindamas Rusijos vėliavą ar jos spalvas atitinkantį audeklą, provokavo visuomenę, o žiniasklaidoje ir visuomenėje paplitus informacijai, kad Rusijos vėliavą iškėlė profesinės karo tarnybos karys, Lietuvos kariuomenės interesas yra užkirsti kelią galimoms reiškiamoms abejonėms dėl profesinės karo tarnybos karių profesionalumo ir lojalumo Lietuvos Respublikai. Esant tokiai situacijai, kai neatsakingas kario elgesys iššaukė neigiamą visuomenės reakciją, susidarė aplinkybės, kai dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina“ (b. l. 25-26).

Kolegija, vertindama paminėtame Lietuvos kariuomenės vado sprendime aprašytą faktinę situaciją pirmuoju iš nurodytų aspektu, pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančios fotonuotraukos, kurios atitikimas faktinei situacijai ginčo šalių nekvestionuojamas (b. l. 142), iš tikrųjų daugiabučio gyvenamojo namo viršutinio aukšto buto balkone iškabintas audeklas iš išorės visų matančių (mačiusių) asmenų vienareikšmiškai galėjo būti suvokiamas kaip demonstratyvus Rusijos vėliavos iškabinimas (kartu pastebėtina, kad tai buvo padaryta įstiklinto balkono viduje ir taip, kad tai savaime nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog tokiu būdu buvo džiovinamas pakabintas audeklas). Kolegijos nurodytas viešasis nurodyto iškabinimo suvokimas, tai, kad jis vyko iš karto po paminėtų šventinių renginių, atsižvelgiant į tuometinę visuotinai žinomą geopolitinę situaciją ir į tai, kad visuomenei (iš straipsnių interneto svetainėje bei kai kuriems namo kaimynams) tapo žinoma, jog tai vyko kario bute, neabejotinai pakenkė Lietuvos kariuomenes ir krašto apsaugos sistemos interesams visuomenės pasitikėjimo šiomis valstybės institucijomis prasme. Todėl šis (visuomenės pasitikėjimo krašto apsaugos sistema) aspektas paminėtame Lietuvos kariuomenės vado sprendime, kolegijos manymu, nurodytas teisingai.

Tačiau kolegija kartu pažymi, kad tais atvejais, kai būtinumas aptariamos teisės normos taikymo būdu apginti tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesus yra siejamas su tam tikromis paties kario savybėmis arba jo (šių interesų kontekste) netinkamu elgesiu, vien to nepakanka. Tokia prieš karį (pareiškėją) nukreipta kraštutinė priemonė, kaip jo atleidimas iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas, gali būti teismo pripažinta teisinga bei proporcinga tik, atsižvelgiant ir į paties kario (pareiškėjo) su tolimesne tarnyba sietinus teisėtus lūkesčius ir interesus. Tai reiškia, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas gali būti pripažintas proporcinga ir tinkama priemone tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesų gynimo prasme, jeigu yra nustatoma, jog šiuo pagrindu atleidžiamas karys (šiuo atveju pareiškėjas) tiesiogiai arba netiesiogiai, tačiau visais atvejais sąmoningai buvo prisidėjęs prie tokio šios teisės normos saugomo kariuomenės ir krašto apsaugos sistemos intereso pažeidimo. Taip pat jeigu yra nustatoma, kad tolimesnei kario tarnybai atsirado realios (objektyvios) kliūtys, kurios gali būti pašalintos tik kario atleidimo iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo būdu. Būtent tokie kario veiksmai ar tam tikrais atvejais neveikimas, kurie vienokiu arba kitokiu būdu nulėmė tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesų pažeidimą, ir šių veiksmų (neveikimo) pasekmės, patvirtinančios tolimesnės kario tarnybos negalimumą, gali suteikti tarnybos krašto apsaugoje interesams prioritetinę reikšmę prieš kario interesą likti tarnyboje.

Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia ir į administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio administracinėse bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2001/2013, aiškinant Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies      12 punkto taikymą, be kita ko, pasakyta, kad kompetentingi (šioje teisės normoje išvardyti) subjektai nėra visiškai laisvi bet kokią faktinę aplinkybę traktuoti kaip pagrindą atleisti karį tarnybos interesais, o, įgyvendindami savo diskrecijos teisę vertinti ir spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo, turi remtis objektyviais duomenimis, susijusiais su kario padarytais tam tikrais teisės pažeidimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokiais pažeidimais, be kita ko, gali būti laikomi ir kario duotos priesaikos arba karių etikos kodekso pažeidimai. Nurodytų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu, jų išaiškinimas teisme) yra būtina sąlyga teismui pripažinti, kad kariui teisingai ir pagrįstai pritaikytas Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas. Tai sudaro antrąjį iš pirmiau nurodytų šios teisės normos taikymo aspektą – būtinumą atleisti karį dėl tarnybos interesų.

Pasisakydama pastaruoju Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo aspektu, kolegija pažymi, kad aptariamų aplinkybių išaiškinimas yra fakto nustatymo klausimas, t. y. byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimas. Tai reiškia, kad, nustatydamas tokias Įstatymo 38 straipsnio   2 dalies 12 punkto taikymui reikšmingas faktines aplinkybes, teismas turi vadovautis                ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisyklėmis, tarp jų ir šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. 

Vertindama byloje esančius įrodymus, kolegija pirmiausia pažymi, kad nuo 2014 m. kovo 13 d. – dienos, kai paaiškėjo paminėtas vėliavos (audeklo) pakabinimo pareiškėjo buto balkone faktas – pareiškėjas nuosekliai aiškino, kad apie tokį vėliavos (audeklo) pakabinimą nieko nežinojo ir niekaip prie to nebuvo prisidėjęs. Tik paaiškėjus šiam faktui ir jam atvykus tą pačią dieną per pietus į namus, sužinojo, kad tai padarė jo bute kartu su juo gyvenusi draugė R. K. Pareiškėjo teigimu, jam nukabinus šį audeklą iš karto po sugrįžimo namus, jis (audeklas) jo tėvo M. K. buvo išvežtas sudeginti. Toks ginčo situacijos paaiškinimas yra pareiškėjo nurodytas Bataliono vadui jo pateiktame 2014 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 33), jo 2014 m. kovo 14 d. paaiškinimuose Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjui (b. l. 41) bei teismui duotuose paaiškinimuose. Šiuos pareiškėjo paaiškinimus patvirtino paminėta R. K. tyrėjui 2014 m. kovo 14 d. duotuose paaiškinimuose (b. l. 41). Jie taip pat yra patvirtinti R. K. ir M. K. (pareiškėjo paminėtos draugės ir tėvo) apeliacinės instancijos teismui duotuose parodymuose. Pažymėtina, kad būtent toks (pareiškėjo ir paminėtų asmenų) faktinės situacijos su audeklo pakabinimu įvertinimas yra pateiktas byloje esančiame Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjo 2014 m. kovo 19 d. nutarime nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (b. l. 35-36). Pažymėtina ir tai, kad dėl paminėto įvykio nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens struktūrose nebuvo atliktas joks tarnybinis patikrinimas. Todėl Bataliono vado paminėtame 2014 m. balandžio 18 d. rašte nurodyta bei paminėtame Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. gegužės 2 d. sprendime atkartota prielaidos pavidalu išreikšta užuomina apie tai, kad pareiškėjas „galimai melagingai“ informavo apie įvykį Bataliono vadą, kolegijos manymu, negali būti laikoma tinkamu ir patikimu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo nesąžiningumą aiškinant savo vadovybei paminėto įvykio aplinkybes arba jo specialiai nukreiptus prieš objektyvų šio įvykio tyrimą veiksmus (audeklo sunaikinimą).

Vertindama išvardytus byloje esančius įrodymus pagal paminėtas ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo bent koks sąmoningas veikimo ar neveikimo būdu išreikštas prisidėjimas prie paminėto įvykio nėra įrodytas. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl paminėto įvykio (audeklo iškabinimo) realiai atsirado aplinkybės, kurios parodytų pareiškėjo tolimesnės tarnybos nesuderinimą su tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesais ta prasme, kad jis negalėtų tęsti tarnybos dėl kitų karių arba dalies visuomenės neigiamo požiūrio į jį. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo šių aplinkybių ir neįrodinėjo. Pažymėtina ir tai, kad po paminėto įvykio paaiškėjimo pareiškėjas tęsė tarnybą dar apie du mėnesius, t. y. pakankamai ilgą laiką, per kurį tam tikros neigiamos reakcijos į jo asmenybę (jeigu jos būtų buvę) galėjo pasireikšti, tačiau duomenų apie tai byloje nėra. 

Atsižvelgiant į kolegijos pateiktą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto taikymo aiškinimą, išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui negalėjo būti pritaikyta šioje teisės normoje numatyta tarnybos krašto apsaugos sistemoje interesų gynimo priemonė – atleidimas iš tarnybos ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas. Todėl pareiškėjo skundžiami atsakovo 2014 m. gegužės 7 d. ir iš jo išvestinis 2014 m. gegužės 23 d. įsakymai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra naikintini. Pareiškėjas grąžintinas į karo tarnybą.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normą (Įstatymo 38 str. 2 d. 12 p.). Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.).

Spręsdama klausimą dėl pareiškėjui priklausančio išmokėti darbo užmokesčio už priverstinio nebuvimo laiką, kolegija pažymi, kad byloje nėra tikslių duomenų apie tai, nuo kokios konkrečiai datos pareiškėjas faktiškai buvo atleistas iš tarnybos ir buvo nutraukta su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis. Iš byloje esančios Bataliono 2014 m. rugpjūčio 27 d. pažymos  Nr. IS-663 (b. l. 99) nėra aišku kokių būdu (kokių teisiniu pagrindu) buvo apskaičiuotas pareiškėjo tarnybinio atlyginimo dydis ir jo vidutinis dienos tarnybinis atlyginimas (pastebėtina, kad santykis tarp šioje pažymoje nurodytų sumų yra abejotinas). Be to, kaip matyti iš byloje esančio Bataliono vado 2014 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. P-77, pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindu turėjo būti išmokėta dviejų mėnesių tarnybinio atlyginimo dydžio išeitinė pašalpa. Tačiau byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas gavo (jeigu gavo, tai kokio dydžio) šią išeitinę pašalpą. Išvardytus neaiškumus (trūkumus) pašalinti yra reikalingi papildomi įrodymai. Todėl kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo grąžinimas į karo tarnybą negali būti atidėliotinas dėl paminėtų trūkumų pašalinimo, vadovaudamasi ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bylos dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio        1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo T. K. skundą patenkinti iš dalies: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ ir 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-492 „Dėl krašto apsaugos ministro 2014 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. P-424 „Dėl eil. T. K. išleidimo į atsargą“ pakeitimo“ ir grąžinti pareiškėją T. K. į profesinę karo tarnybą; bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo laiką perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis