Civilinė byla Nr. 2-48-665/2012

                                                                                            ( proceso Nr. 2-45-3-00781-2011-4 )

                                                                                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                           117.1; 117.2.; 128.2.

                           ŠVENČIONIŲ  RAJONO  APYLINKĖS   TEISMAS

                                      S P R E N D I M A S

                                 LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

                                               2012 m. sausio 12 d.

                                                         Švenčionys

              Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas Gražina Čereškevičienė,

sekretoriaujant Olgai Saveljevai ,

dalyvaujant pareiškėjai V. Ž., pareiškėjos atstovui advokatui Vladui Alfonsui Malaškevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. pareiškimą  dėl  turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo su suinteresuotais asmenimis  Lietuvos Genocido ir rezistencijos centru ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir

n u s t a t ė :

              Pareiškėja  patikslintu pareiškimu prašo pašalpos pagal Lietuvos Respublikos žuvusių pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą Nr. VII-871 gavimo tikslu  nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas V. Pe., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs  1946 metų vasario 26 d, mirė nuo okupacinės valdžios pareigūnų tardymo metu padarytų jo kūno sužalojimų ir jo mirtis yra susijusi su jo pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikla.   Pareiškime pareiškėja nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad tėvo mirties liudijime neįrašyta jo mirties priežastis, o bažnytiniame įraše apie jo mirtį nurodyta, kad jis mirė nuo dusulio. Ši priežastis pilnai neatitinka tikrovės, todėl ji neįrašyta mirtį registruojant civiline tvarka, nes valdininkai žinojo, jog tėvą sumušė sulaikę okupacinės valdžios pareigūnai, nuo šių sumušimų tėvas mirė, nes buvo suimtas sveikas ir stiprus vyriškis, po suėmimo išleistas nevaikštantis ir su matomomis sumušimų žymėmis. Jį parsivežus namo jis buvo gydytas nuo sumušimų, tačiau gydytojas  nurodė, kad jo padėtis beviltiška, nuo patirtų sužalojimų pagydyti neįmanoma ir netrukus tėvas mirė.  V. Pe. sūnus  (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)1944 metais į Lietuvą sugrįžus sovietinei , okupacinei kariuomenei, nenorėjo joje tarnauti, išėjo į mišką ir tapo partizanais. Šiuo metu jie visi yra mirę. Tačiau pareiškėjos tėvas V. Pe. nuolat susitikdavo su partizanais, juos rėmė maisto produktais, teikė žinias apie NKVD dalinių ir stribų judėjimą, buvo ryšininku kitiems partizanų būriams. Ši tėvo veikla yra pripažinta , nes 2010 01 29  V. Pe. išduotas laisvės kovų dalyvio pažymėjimas.  Dėl šios savo veiklos V. Pe. buvo  1944 m. gruodžio mėnesį NKVD kareivių buvo suimtas, tardytas muštas, sužalotas, paleistas iš suėmimo nebevaikštantis dėl patirtų sužalojimų ir sumušimų, nuo ko netrukus mirė savo namuose. Jį gydęs gydytojas iš karto jį apžiūrėjęs diagnozavo jo beviltišką būklė, skyrė gydymą, tačiau  būklė nuolat blogėjo, kol tėvas mirė  taip ir nepradėjęs vaikščioti, nepasibaigus vidiniam kraujavimui nuo patirtų sumušimų ir su tais sumušimais susijusiam dusuliui. Tėvas iki jo suėmimo turėjo 54 metus, tačiau buvo stiprus ir sveikas vyras, dirbęs sunkius žemės ūkio darbus.

Suinteresuoti asmenys  dalyvauti teismo posėdyje neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai. Gauti atsiliepimai, kuriuose suinteresuoti asmenys prašo bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, o sprendimą priimti teismo nuožiūra pagal byloje ištirtus įrodymus ( b.l. 43, 51-53). Todėl  byla išnagrinėta šiems suinteresuotiems asmenims nedalyvaujant.

Pareiškimas  tenkintinas.

              Pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas V. Pe. mirė 1946 m. vasario 26 d. nuo okupacinės valdžios pareigūnų tardymo metu padarytų kūno sužalojimų ir jo mirtis yra susijusi su pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikla. Šio fakto įrodyti dokumentais pareiškėja negali, nes jos tėvo mirties registracijos civiline tvarka akto įraše mirties priežastis nenurodyta ( b.l.39). Todėl faktas nustatytinas teisme. Šio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, nes pareiškėja įgis teisę į vienkartinę pašalpą Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto  numatytu pagrindu. Todėl yra visos trys sąlygos juridinio fakto nustatymui teisme: pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nuo kurio nustatymo priklauso jos  asmeninių turtinių teisių atsiradimas; pareiškėja neturi dokumento patvirtinančio mirties priežastį; pareiškėja negali ne teismo tvarka gauti mirties priežastį patvirtinančių dokumentų, nes mirties akto įraše nenurodyta pareiškėjos tėvo mirties priežastis.

              Pareiškėja yra V. Pe., gim. (duomenys neskelbtini) ir mirusio 1946 02 27,  dukra. Šios faktinės aplinkybės yra patvirtintos bylos medžiaga( b.l.7,8,10,1,39). Po mirties V. Pe. yra pripažintas laisvės kovų dalyviu ( b.l. 26). Todėl yra  įrodyta, kad jis kovojo prieš okupacinę valdžią  nuo 1940 iki  savo mirties 1946 m.

              Liudytojai J. B. ir  V. P. patvirtino joms žinomas V. Pe. suėmimo aplinkybes 1944 metais ir sužalojimo bei mirties priežastį nuo šių sužalojimų. . Iš jų parodymų  matyti, kad V. Pe. 1944 m. gruodžio mėnesį NKVD kareivių buvo suimtas, tardytas muštas, nes talkino partizaniniam judėjimui, kuriame dalyvavo jo sūnus Juozas ir kurį nušovė  NKVD kariai bandant išvengti  šio persekiojimo, o V. Pe. suimtas kaip tiesioginis šių įvykių dalyvis. Jis buvo suimtas , tardytas, iš tardymo paleistas sužalotas,- paleistas iš suėmimo nebevaikštantis dėl patirtų sužalojimų ir sumušimų, nuo ko netrukus mirė savo namuose. Jį gydęs gydytojas iš karto po paleidimo iš suėmimo ir grįžimo į namus (duomenys neskelbtini) kaime, jį apžiūrėjęs diagnozavo jo beviltišką būklę, skyrė gydymą, tačiau  būklė nuolat blogėjo, kol pareiškėjos  tėvas mirė  taip ir nepradėjęs vaikščioti, nepasibaigus vidiniam kraujavimui nuo patirtų sumušimų ir su tais sumušimais susijusiam dusuliui. Tėvas iki jo suėmimo turėjo 54 metus, tačiau buvo stiprus ir sveikas vyras, dirbęs sunkius žemės ūkio darbus .Šie liudytojų parodymai patvirtina pareiškėjos patikslintame pareiškime nurodytas  faktines aplinkybes, jos paaiškinimo teismui turinį, neprieštarauja ir  Vincento mirties registracijos bažnyčioje akto duomenims ( b.l.28) bei archyvo pažymai  apie  V. Pe. mirtį, kuri registruota akto įrašu Nr. (duomenys neskelbtini) 1946 02 27, mirties priežastis nenurodyta ( b.l. 38).

              Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėja teisme įrodė, jog tėvas V. Pe. mirė 1946 m. vasario 26 d. nuo okupacinės valdžios pareigūnų tardymo metu padarytų kūno sužalojimų ir jo mirtis yra susijusi su pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikla.

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 444 str. 2 dalies 9 punktu ,448 str.,  teismas

nusprendė  :

              Pareiškėjos prašymą patenkinti.             

              Teisės į vienkartinę pašalpą pagal  Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940- 1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą Nr. VII-871 įgijimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas V. Pe., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs  1946 metų vasario 26 d, mirė nuo okupacinės valdžios pareigūnų tardymo metu padarytų jo kūno sužalojimų ir jo mirtis yra susijusi su jo pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikla.

              Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Švenčionių rajono apylinkės teismą .

Teisėja                                                                                      Gražina  Čereškevičienė