Civilinė byla Nr. 3K-3-591/2013

                                            Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02140-2011-0

                Procesinio sprendimo kategorija114.8.2  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje atnaujintas procesas pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei V. M. dėl apmokėjimo už šilumos energiją ir kitas paslaugas ir atsakovės V. M. prašymas panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas), bei materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Litesko“ 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti iš atsakovės 5712,07 Lt už šilumos energiją ir kitas paslaugas už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d., delspinigių, metinių palūkanų. Alytaus rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Atsakovė 2011 m. gruodžio 2 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą. Ji nurodė, kad teismas netaikė prejudicinių faktų, nustatytų kitoje civilinėje byloje, būtent: nesirėmė ankstesniu teismo sprendimu nustatytu faktu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad ji nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. nesinaudojo ieškovo teikiama šilumos energija; be to, ji nebuvo informuota apie teismo posėdį (gyvena JAV), teismas pažeidė proceso teisės normas, reguliuojančias šaukimo įteikimo tvarką ir byloje nepagrįstai paskyrė kuratorių, kuris faktiškai jos interesų negynė.

Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 14 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovei V. M. dėl apmokėjimo už šilumos energiją ir kitas paslaugas bei delspinigių.

Atnaujinus procesą, ieškovo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti; nurodė, kad ieškovas UAB „Litesko“ filialas „Alytaus energija“ tiekia šilumos energiją ir prižiūri šildymo ir karšto vandens sistemas pastate (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. 8. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Atsakovė šios pareigos nevykdė.

Atsakovė nurodė, kad energijos tiekimo sutartis yra realinė ir tik realiai gavęs šilumos energiją atsakovas įgyja prievolę už ją mokėti, o atsakovė faktiškai šilumos energijos už prašomą priteisti laikotarpį nenaudojo, o naudojo kitą šilumos energijos rūšį – dujas, todėl neprivalo mokėti už prekę (paslaugą), kurios negavo. Be to, Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. lapkričio 4 d. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atmestas ieškovo UAB „Litesko“ analogiško pagrindo ieškinys, nustatyta, kad tarp šalių nesusiklostė šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykiai ir nuo 2007 m. gegužės 14 d. atsakovės bute teisėtai naudojamas dujų katilas, atsakovei priklausantis butas yra atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos įrenginių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovės prašymą panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą atmetė. Teismas nurodė, kad, kilus ginčui, kaip reguliuoti atsiskaitymo santykius tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo, kai pastarasis nesinaudojo centralizuotai tiekiama šilumos energija, bet nebaigė teisės normomis sureguliuoto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo procedūros, turi būti remiamasi Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1, 3 dalimis ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kuriose nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, kurios turi laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau šie,  įgyvendindami šią teisę, turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklėse nurodytų veiksmų.  Teismas sprendė, kad atsakovė neužbaigė buto atsijungimo nuo centrinio šildymo įrenginių procedūros. Atsijungdama nuo šildymo sistemos, atsakovė nesilaikė Taisyklių nustatytos atsijungimo  nuo šildymo sistemos tvarkos – nepateikė nei Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto–pažymos nei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistemos išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto, todėl toks atsijungimas, teismo vertinimu,  negali būti pripažįstamas teisėtu. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė neteisėtai atjungė buto šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti už tiekiamą šilumą.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas, remdamasis Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad atsakovė pradėjo vykdyti atjungimą nuo šilumos tinklų vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, ir faktiškai jį užbaigė, tai pripažino ir ieškovas UAB „Litesko“, tačiau Valstybinė energetikos inspekcija nustatė tam tikrus trūkumus, kuriuos išdėstė 2006 m. lapkričio 20 d. akte. Taigi atsakovės įvykdytas faktinis buto šildymo sistemos atjungimas nuo bendros šildymo sistemos kvalifikuotinas kaip buvusių konkliudentinių veiksmų tarp šalių pabaiga (CK 6.390 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v. D. P. , bylos 3K-3-155/2005). Sprendime taip pat nurodyta, kad atsakovės formalus teisės aktų, reguliuojančių šilumos atjungimą, pažeidimas negali būti pagrindu tenkinti ieškovo reikalavimą, t. y. jei atsakovė formaliai ir pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių šildymo bute atjungimą, tai toks pažeidimas gali būti pagrindas tik reikalauti atlyginti žalą ar kitai atsakomybei atsirasti, bet ne apmokėti už tiektą šilumos energiją. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus faktus, sprendė, kad faktinės aplinkybės, buvusios priimant nurodytus teismo sprendimus ir 2008 m. gegužės 1 d.–2011 m. balandžio 1 d. laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti už šilumos energiją šioje byloje, iš esmės nepasikeitusios, tačiau pažymėjo, kad pasikeitė teismų praktika bylose dėl asmens teisės atjungti šildymo sistemos įrenginius savo bute ar kitose patalpose nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos.

Taigi teismas nurodė, kad atsakovė ginčo buto šildymo sistemos atjungimą pradėjo pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kuriose nustatyta vartojimo įrenginių atjungimo tvarka. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-44/2012; kt.). Pagal Taisyklių 102 ir 119 punktus konstatuoti faktą, kad vartotojas teisės aktų nustatyta tvarka atsijungė nuo centralizuotai tiekiamos šilumos galėjo tik įgaliotos valstybės institucijos, išduodamos butų (patalpų) savininkams atitinkamus dokumentus, patvirtinančius tokių darbų atlikimo teisėtumą ir užbaigtumą, būtent Valstybinės energetikos inspekcija išduodama šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą–pažymą bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistemos išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą. Nors byloje yra pateiktas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2007 m. gegužės 17 d. sudarytas Dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančių įrenginių ir prietaisų) techninės būklės patikrinimo aktas–pažyma Nr. 17/A-622, tačiau  kolegija šio dokumento nepripažino galutiniu, teisėtą atsijungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos patvirtinančiu dokumentu. Duomenų byloje, kad atsakovė yra pateikusi Taisyklėse (ginčo metu galiojusiose redakcijose) nurodytus galutinius dokumentus – aktus, nėra, todėl kolegija sprendė, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pabaigusi buto šildymo sistemos atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūros, taigi yra šilumos energijos vartotoja nepriklausomai nuo to, kad faktiškai ginčo patalpose šildymo sistemos įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-44/2012).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo. Teismai neatsižvelgė į prejudicinius faktus, todėl padarė neteisingas išvadas, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, nors jokios sutarties ginčo šalys nebuvo sudariusios. Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovas, netiekdamas ginčo butui šilumos energijos, nepagrįstai iš kasatorės reikalavo sumokėti už tiektą šilumos energiją. Taigi jeigu ieškovas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. faktiškai netiekė šilumos energijos, teismams nebuvo pagrindo pripažinti, kad vėlesniu laikotarpiu tokia kasatorės prievolė atsirado. Be to, pastatas, kuriame yra ginčo butas, yra pastatytas ir priduotas eksploatacijai 1961 metais, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo CK, todėl pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį CK šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. Be to, pasikeitę teisės aktų reikalavimai netaikomi atgaline data. Įsigaliojus naujajam CK šalių nebuvo sudaryta jokia energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kasatorė 2002 m. birželio 26 d. kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybę su prašymu leisti jos bute atjungti šildymą nuo centralizuotų šilumos tinklų. Alytaus m. savivaldybės administracija 2002 m. birželio 28 d. pateikė atsakymą, kuriuo neprieštaravo tokiam prašymui; 2002 m. rugsėjo 11 d. kasatorei buvo išduotos techninės sąlygos ir UAB „Žaidas“ įgyvendino šildymo atjungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų projektą. Juolab kad 2002 metais atsijungiant nuo centrinio šildymo sistemos nebuvo reikalingas gyventojų sutikimas ir tokiems darbams nėra taikomas 2003 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas Nr. 4-528 ir vėlesni jį pakeitę teisės aktai, nes joks teisės aktas atgaline data negalioja. Nors ieškovas 2003 m. gegužės 21 d. pateikė Šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutarties projektą, tačiau jo šalys nepasirašė ir sutartiniai santykiai tarp šalių neprasidėjo. Kasatorė nurodo, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra ne konsensualinis, o realinis sandoris, todėl apmokėjimas gali būti priteisiamas tik už realiai suteiktas ir gautas paslaugas (CK 6.383, 6.384, 6.388 straipsniai). Taigi teismai neteisingai ir nepagrįstai aiškino tarp šalių esančius tarpusavio santykius ir kasatorės prievolę ieškovui. Juolab kad ieškovas ankstesnėse bylose yra pripažinęs, kad šilumos energijos netiekė kasatorės butui. Kad butas yra šildomas gamtinėmis dujomis, įrodo valstybinės institucijos 2007 m. gegužės 17 d. dujų įrenginių (tiekimo sistemų, dujas naudojančiu įrenginių ir prietaisu) techninės būklės patikrinimo aktas–pažyma. Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teisingai konstatavo, kad jei kasatorė formaliai ir pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių šildymo bute atjungimą, tai nesudaro pagrindo reikalauti apmokėti už tiektą šilumos energiją, nes, kasatorės teigimu, tokia energija nebuvo tiekiama. Teismui privalomi visi buvę sprendimai, priimti tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimą–pardavimą. Ginčo šalių santykiai  grindžiami 2012 m. rugsėjo 7 d. energetikos ministro įsakymu Nr.1-173 patvirtintu Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašu bei aplinkybe, kad kasatorė siekė nutraukti tarp šalių šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo santykius, tačiau šios procedūros neužbaigė teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004). Nagrinėjamoje byloje namo butų ir kitų patalpų savininkai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma ginčo name paskirstoma pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Kol kasatorė šilumos tiekėjui nepateiks teisės aktuose nustatytų dokumentų, pagrindžiančių ginčo bute atliktų šildymo įrenginių demontavimo darbų įteisinimą, ieškovas neturi teisinio pagrindo neskaičiuoti kasatorės skolos už suvartotą šilumos energiją. Nors kasatorė skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai turėjo taikyti prejudicinius faktus, tačiau nei Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime, nei Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartyje nekonstatuota aplinkybė, jog kasatorės butas yra teisės aktų nustatyta tvarka atjungtas nuo namo šildymo ir karšto vandens sistemų. Priešingai, teismai nustatė, kad kasatorė nėra užbaigusi buto šildymo ir karšto vandens sistemos atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūros. Juolab kad aplinkybė, jog kasatorės bute šildymo įrenginiai yra faktiškai atjungti nuo namo šildymo sistemos, tačiau atjungimo procedūra nėra teisės aktų nustatyta tvarka užbaigta, nebuvo šalių ginčijama nagrinėjant bylą dėl naujos skolos nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 10 d. priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatorės prievolės mokėti už šilumos energiją

              Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl vartotojo šilumos tiekimo įrenginių faktinio atjungimo nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų teisinių padarinių. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra laikomasi pozicijos, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Tam, kad šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t. y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. V. M., bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DNSB „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J. , bylos Nr. 3K-3-44/2012; kt.). Tokia kasacinė praktika formuojama įvertinus faktinių šilumos tiekimo santykių ypatumus bei juos atspindintį teisinį reglamentavimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio daugiabučiame name, šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūras pradėjo pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau iki galo teisinės procedūros neužbaigė. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovė liko šilumos energijos  vartotoja, ir jai, kaip buto savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją iki kol ji teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų. Kasatorės argumentai, kad ji nelaikytina šilumos energijos tiekimo sutarties šalimi, nes su  ja nebuvo sudaryta rašytinė sutartis, tokio vertinimo nekeičia. Iš bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad tarp kasatorės ir šilumos tiekėjo yra susiklostę faktiniai sutartiniai šilumos tiekimo santykiai.

Dėl Alytaus apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime, priimto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytų aplinkybių prejudicinės galios

              Kasatorė, ginčydama apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės prievolės atsiskaityti ieškovui už šilumos energiją, neteisėtai ignoravo įsiteisėjusiu Alytaus apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytus prejudicinius faktus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2012; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiamas konkretus ieškovo ir atsakovės ginčas dėl atsakovės skolos už ieškovo tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl skolos už šilumos energiją, tiektą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Taigi šioje byloje nagrinėjama atsakovės skola nebuvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, Alytaus apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendime buvo konstatuota, kad atsakovė faktiškai atsijungė nuo centralizuotų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, tačiau nebuvo pripažinta ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad atsakovė savo buto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuotų sistemų atjungė teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ankstesnio prejudicinio fakto, kad kasatorė faktiškai nuo centralizuotų sistemų atsijungė, tačiau, vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, ši aplinkybė buvo įvertinta kaip nepakankama pripažinti, kad kasatorės prievolės šilumos tiekėjui pasibaigė.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 25,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25,81 Lt (dvidešimt penkis litus 81 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė