Civilinė byla Nr. 2A-1105/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00696-2010-1

                                             Procesinio dokumento kategorija 21.4.1.; 21.4.1.3.; 121.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Kačinskienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B. ir J. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-185-123/2013 pagal BUAB „J&V“ administratoriaus ieškinį atsakovams V. B., J. B. ir A. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu ir dėl akcininkų bei vadovo veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. B., V. B. ir A. M.; 2) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo pat jo sudarymo momento 2009 m. lapkričio 27 d. UAB „J&V“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą atleisti iš užimamų pareigų direktorių V. B. bei 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ vienintelio akcininko A. M. sprendimą direktoriumi paskirti A. M.; 3) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo pat jų sudarymo momento 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2009-11/1 bei 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ įmonės buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2009-11/2; 4) solidariai priteisti ir išieškoti iš atsakovų J. B. ir V. B. 765 407 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 15 d. nutartimi iškėlė UAB „J&V“ bankroto bylą, o 2012 m. kovo 26 d. nutartimi UAB „J&V“ bankrotą  pripažino tyčiniu. Ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „J&V“ buvo pareikštas dar 2009 m. lapkričio 2 d., todėl  atsakovai V. B. ir J. B., žinodami apie sunkią įmonės ekonominę būklę ir keliamą bankroto bylą, nusišalino nuo įmonės valdymo ir atsakomybės, formaliai 2009 m. lapkričio 30 d. parduodami ją atsakovui A. M. už 100 Lt. 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ vienintelis akcininkas A. M. nusprendė save paskirti bendrovės direktoriumi. Nė vienas iš atsakovų nėra bendravęs su paskirtuoju bankroto administratoriumi, nė vienas nesudarė BUAB „J&V“ balanso pagal teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, neperdavė administratoriui jokio įmonės turto. Atsakovų sudaryti akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai, vadovo pakeitimas, dokumentų perdavimo sandoriai yra niekiniai, nes jie yra tariami, sudaryti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad akcijų pirkimo pardavimo sandoris buvo tariamas. Byloje yra nustatyta, kad A. M. dokumentus priėmė ir priėmęs jų neišsaugojo, todėl šalims dokumentų perdavimo sandoris sukūrė teises ir pareigas, nes viena šalis pagal sandorį dokumentus perdavė, o kita priėmė. Perleidžiant akcijas, atsakovas nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Atsakovo veiksmai jokiu būdu neįtakojo bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. A. M. bankroto bylos iškėlimo metu buvo ne tik vienintelis įmonės akcininkas, bet ir vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas. Visas įmonės valdymas bei iš to atsirandančios teisės ir pareigos buvo jo žinioje. Būdamas vieninteliu įmonės akcininku ir vadovu, A. M. turėjo organizuoti bendrovės veiklą, siekti įmonės tikslų įgyvendinimo, sudarinėti finansinių ataskaitų rinkinius. V. B., nutraukęs darbinius santykius, neturėjo jokio teisinio pagrindo toliau rūpintis įmone, jos veiklos organizavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir  pripažino niekine ir negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. B., V. B. ir A. M.; pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo pat jo sudarymo momento 2009 m. lapkričio 27 d. UAB „J&V“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą atleisti iš užimamų pareigų direktorių V. B. bei 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ vienintelio akcininko A. M. sprendimą direktoriumi paskirti A. M.; pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo pat jų sudarymo momento 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2009-11/1 bei 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ įmonės buhalterinių dokumentų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2009-11/2; priteisė solidariai iš atsakovų J. B. ir V. B. 765 407 Lt nuostolių bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš UAB „J&V“ 2008 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „J&V“ turėjo turto už 765 407 Lt, o per 2008 metus gavo 1 225 Lt grynojo pelno. Tačiau jau nuo 2009 m. balandžio 1 d. UAB „J&V“ veikla faktiškai sustojo, nebebuvo gaunamos pajamos bei nevykdoma finansinė ūkinė apyvarta, o visas ilgalaikis turtas nurašytas 2009 m. spalio 20 d. Iš to darytina išvada, kad UAB „J&V“ vadovai akivaizdžiai blogai organizavo bendrovės darbą, įmonės veikla nesirūpino, tinkamai netvarkė įmonės turto, apskaitos, dokumentų, tai lėmė, jog civilinėje bankroto byloje nebuvo galimybės nustatyti bendrovės turėtų pajamų, išlaidų, išsiaiškinti įtraukto į apskaitą turto likimo, tuo buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės ir interesai. Be to, A. M., kuriam atsakovai V. B. ir J. B. 2009 m. lapkričio 30 d. pardavė UAB „J&V“ akcijas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 223 str. 1 d., tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, nes minėtu nuosprendžiu pripažintas ribotai pakaltinamu, todėl teismas padarė išvadą, kad A. M. buvo tik statytinis, t. y. formalus akcininkas ir vadovas, nes nedalyvavo įmonės valdyme, be to pats patvirtino, kad apie įmonę ir jos veiklą nieko nesupranta.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „J&V“ akcininkų elgesys nulėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą. A. M., būdamas tik formalus akcininkas, nedalyvaujantis bendrovės valdyme, nėra atlikęs ir realiai negalėjo atlikti jokių veiksmų, nulėmusių bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir bendrovės nemokumą, taip pat nėra atlikęs ir realiai negalėjo atlikti jokių veiksmų, nukreiptų siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Atsakovų sudaryti sandoriai laikytini tariamais sandoriais, nes jie buvo realiai nevykdomi, o sudaryti tik dėl akių. Atsakovai V. ir J. B. savo tokiais veiksmais (parduodami akcijas), žinodami apie gręsiantį bankrotą, iš esmės tokiu būdu įmonės ūkinę–finansinę padėtį pablogino ir pažeidė pareigą veikti įmonės interesais (Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d.), todėl jie privalo atlyginti įmonei padarytą žalą visiškai, nes tik dėl jų kaltės įmonė buvo privesta prie bankroto ir neatsiskaityta su kreditoriais, o priteisti iš atsakovų žalos tik tiek, kiek yra kreditorių reikalavimų suma, nėra teisinio pagrindo. Todėl teismas sprendė, kad prieš pat  bankroto bylos iškėlimą V. ir J. B. sąmoningai perleido visas savo akcijas, siekdami panaikinti savo, kaip akcininkų, atsakomybę.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

A. V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio  20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovo V. B. prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą CPK 163 str. 3 p. pagrindu, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-9-00152-12 pagal LR BK 209 str. (tyčinis bankrotas), kurioje įtarimai yra pareikšti V. B.. CPK 163 straipsnio 3 punkte numatytas atvejis sąlygoja ne teismo teisę, o pareigą stabdyti bylą, tačiau teismas šio atsakovo prašymo nepagrįstai netenkino, pažeidė CPK 290 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą ir nepriėmė rašytinės formos nutarties, taip nesuteikdamas teisės atsakovui pateikti atskirąjį skundą. Todėl yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 str. pagrindu.
2. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Nors teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau šis vidinis įsitikinimas negali būti subjektyvaus pobūdžio; vidinis įsitikinimas negali būti išankstinis teisėjo nusistatymas ar nuojauta, o privalo būti būtent įrodymais pagrįsta išvada. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų, todėl sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis ieškovo prieštaringais parodymais.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šioje byloje yra CK 2.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos juridinio asmens dalyvio atsakomybei atsirasti reikalingos sąlygos.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad A. M. tebuvo tik statytinis, t.y. formalus akcininkas ir vadovas, nes nedalyvavo įmonės valdyme; kad apeliantas turėjo pareigą domėtis ir juo labiau įsitikinti, ar pirkėjas yra pakankamai protingas, apdairus, rūpestingas ir verslo srityje nutuokiantis asmuo. Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato jokių išsilavinimo ar panašių kriterijų asmeniui, norinčiam turėti įmonę ar jai vadovauti.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „J&V“ vadovai akivaizdžiai blogai organizavo bendrovės darbą, įmonės veikla nesirūpino, tinkamai netvarkė įmonės turto, apskaitos, dokumentų, tai lėmė, jog civilinėje bankroto byloje nebuvo galimybės nustatyti bendrovės turėtų pajamų, išlaidų, išsiaiškinti įtraukto į apskaitą turto likimo, tuo buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės ir interesai. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovo duotus paaiškinimus, kad UAB „J&V" blogą finansinę būklę nulėmė makroekonominės priežastys - staigi krizė statybų sektoriuje, o ne įmonės vadovo ar akcininkų veiksmai.
6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai V. B. ir J. B. yra atsakingi už įmonės turto, apskaitos ir dokumentų neišsaugojimą, yra nepagrįsta, nes visas bendrovės turtas ir dokumentai buvo perduoti atsakovui A. M., kuris buvo nuteistas už UAB „J&V" dokumentų neišsaugojimą ir aplaidų apskaitos tvarkymą. Taigi skundžiamame sprendime padaryta išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-659/2013 nustatytoms faktinėms aplinkybėms, turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje byloje.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo priežastinį ryšį tarp įmonės akcijų pardavimo ir žalos įmonės kreditoriams atsiradimo. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami yra tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Šiuo atveju, ne akcijų pirkimo-pardavimo sandoris ir ne įmonės vadovo pasikeitimas sąlygojo žalos kreditoriams atsiradimą. Ginčytini sandoriai neturėjo jokios įtakos įmonės finansinei padėčiai- nei ją pablogino, nei pagerino, nei juo labiau sąlygojo 765 407 Lt dydžio nuostolius kreditoriams.
8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad visi ginčyti sandoriai yra pripažįstami niekiniais CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariami sandoriai), dėl to jie absoliučiai negalioja. Byloje surinktais įrodymais yra neginčijamai patvirtinta, kad dokumentai, kurių sąrašas išvardintas aukščiau minėtuose perdavimo-priėmimo aktuose, buvo realiai perduoti A. M., taigi, sandoris buvo ne tariamas, o realiai įvykdytas. A. M., neatsargiai elgdamasis su dokumentais, šiuos dokumentus prarado ir už tai buvo nuteistas pagal BK 223 str.1 d.
9. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovų Jekaterinos ir V. B. solidariai 765 407 Lt nuostolių, pažeidė LR CK 6.249 straipsnį bei pamatinius protingumo ir teisingumo principus. Ieškovo atstovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „J&V" bankroto byloje yra patvirtinta iš viso 73 756,32 Lt kreditorinių reikalavimų, o UAB „J&V" kreditorių susirinkimas patvirtino 35 000 Lt administravimo išlaidų sąmatą. Teismas visiškai nenurodė jokių motyvų, kodėl yra priteistina visa ieškovo prašoma suma. Ieškovo prašyti priteisti 765 407 Lt dydžio nuostoliai yra visiškai neįrodyti, nepagrįsti ir neprotingi. Nors atsakovas apskritai nesutinka su pačiu nuostolių priteisimo iš jo pagrįstumu, tačiau jei teismas laiko, kad nuostoliai yra priteistini iš atsakovų, tai tokiu atveju gali būti priteisti tik realūs nuostoliai, kurie šioje byloje lygūs nepatenkintiems kreditorių reikalavimams - 73 756,32 Lt.

Atsakovė J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio  20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreipiantis į teismą dėl bankrutuojančios įmonės sandorių nuginčijimo reikia nurodyti bent vieną sandorių ginčijimo pagrindą ir pateikti šį pagrindą patvirtinančius įrodymus. Bankroto administratorius bankrutuojančios įmonės sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais: 1) bendraisiais (dėl to kad prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei ir pan. (CK 1.80, 1.81, 1.82 str.)); 2) specialiaisiais (pvz. Actio Pauliana CK 6.66). Sandoris, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, bet pažeidžiantis kreditoriaus teises gali būti pripažintas negaliojančiu specialiuoju actio Pauliana ieškinio pagrindu. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nustatyta jokių bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, todėl atsakovas privalėjo įrodyti sandorių priešingumą įmonės tikslams. Tokių įrodymų byloje nebuvo nustatyta. Skundžiamas sprendimas priimtas iš esmės netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „J&V“ vadovai akivaizdžiai blogai organizavo bendrovės darbą, įmonės veikla nesirūpino, tinkamai netvarkė įmonės turto, apskaitos dokumentų, tai lėmė, jog civilinėje bankroto byloje nebuvo galimybės nustatyti bendrovės turėtų pajamų, išlaidų, išsiaiškinti įtraukto į apskaitą turto likimo, tuo buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė būtų atlikusi veiksmus su įmonės turtu, dėl kurių būtų galima konstatuoti juridinio asmens dalyvio atsakomybei atsirasti reikalingą aplinkybių visumą remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi.
3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimą, nes sprendimas yra be motyvų ir tai yra proceso teisės normų pažeidimas ir pagrindas sprendimui panaikinti (CPK 329 straipsnis).
4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 176 - 185 straipsniuose, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurios nėra pagrįstos nei nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovai neperdavė administratoriui jokio įmonės turto. ABĮ 19 str. 8 d. nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. CK 2.87 str. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis išvardintas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. A. V. B. netinkamai vykdė ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. numatytą pareigą perduoti administratoriui įmonės turtą ir neperdavė įmonės turto už 765 407,00 Lt. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, be to, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymu numatytais atvejais - ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.251 str. 1 d.). Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 str. 3 d.).
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų sudaryti ginčytini sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.86 str.). 2013 m. balandžio 18 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas A. M. buvo pripažintas ribotai pakaltinamu (LR BK 18 str.), todėl vadovaujantis CK 2.11 str.,  CK 3.239 str., CK 3.245 str., A. M. negalėjo be rūpintojo sutikimo ir teismo nutartimi paskirto turto administratoriaus įgyti įmonės akcijų, perimti įmonės valdymą, įmonės dokumentus ir turtą, nes ginčijamų sandorių metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti tik gerai pažįstamose situacijose, nereikalaujančiose abstraktaus mąstymo.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliutaus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindo

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais dėl skundžiamo teismo sprendimo nepakankamo motyvavimo. Tačiau atmestini apeliantų argumentai, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir naikintinas dėl absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas išsamių argumentų dėl žalos dydžio ieškovui nustatymo nenurodė. Visgi teismas sprendime dėl žalos dydžio pasisakė, dėl to negalima išvada, kad byloje nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir kitų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). 

Dėl nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą esančių duomenų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

Tuo atveju, kai sandoriai yra ginčijami pagal bankroto administratoriaus ieškinį, teismas turi būti aktyvus, nes šiuo atveju ginamas tiek privatus, tiek viešasis interesas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, turi atsižvelgti į bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius nagrinėjimo ypatumus ir vadovautis proceso teisės normomis, suteikiančiomis teismams teisę veikti ex officio. Tokiose bylose teismai turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Rengdamasis nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismas nustatė (t. 2., b.l. 112-113), kad yra vykdomas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-00152-12 dėl patikėto turto pasisavinimo ir nusikalstamo bankroto. Iš 2013 m. kovo 8 d. pranešimo apie įtarimą (t. 2., b.l. 24-25) turinio matyti, kad minėtoje baudžiamojoje byloje tiriamos aplinkybės yra svarbios ir reikšmingos šios civilinės bylos nagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 199 str., 2014 m. birželio 9 d. nutartimi nusprendė, kad yra pagrindas išsireikalauti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo biuro ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus duomenis apie vykdomo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-00152-12 eigą bei rezultatus. 2014 m. birželio 10 d. buvo gautas Klaipėdos apygardos prokuratūros 2014 m. kovo 31 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30-9-00152-12.

              Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; ir kt.).Taigi, spręsti apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą galima turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą), tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

              Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad  kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 str. nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. 30-9-00152-12, buvo tiriama dėl galimai nusikalstamos UAB „J&V" veikos, numatytos LR BK 209 str., todėl buvo pagrindas prijungti prie bylos Klaipėdos apygardos prokuratūros 2014 m. kovo 31 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 30-9-00152-12 ir juo vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniu įrodymu (CPK 197-200 str.str.), nes šalims, tame tarpe ir apeliantams, apie ikiteisminio tyrimo atlikimą ir  šį įrodymą yra žinoma (t. 1, b.l. 178; t. 2.,  b.l. 20-21, 24-25, 145). Be to, kaip pažymėjo kasacinis teismas, teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013). Pažymėtina ir tai, kad vien tik naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo faktas savaime nesuponuoja teismo pareigos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs byloje naują įrodymą ir išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, CPK 183 straipsnyje nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos bei principų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-304/2013). Teisėjų kolegijos nuomone, šios civiliniame procese suformuluotos taisyklės dėl įrodinėjimo taikytinos ir tais atvejais, kai naujus įrodymus byloje, turinčioje viešąjį interesą, išreikalauja teismas ex officio. Kita vertus, prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra priimtas jau po civilinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nutarime nauji bylai reikšmingi faktai iš esmės nenurodomi, o jie tik susisteminti bei įvertinti ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos.

Dėl bankroto administratoriaus teisės reikšti ieškinį bei teisių gynimo būdo pasirinkimo

                            Ieškovas, siekdamas apginti pažeistą teisę, prašė teismo taikyti sandorio negaliojimo instituto normas ir pripažinti sudarytus ginčytinus sandorius niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.86 str.) bei priteisti nuostolius ir palūkanas. Apeliantė nurodo, kad šiuo atveju sandoriai, atitinkantys teisės aktų reikalavimus bet pažeidžiantys kreditorių teises, gali būti pripažinti negaliojančiais tik actio Pauliana ieškinio pagrindu.

              Teisėjų kolegija apeliantės ankščiau nurodytą motyvą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, kad šioje byloje ieškovas nepasirinko, kad būtų taikytas apeliantės minimas pažeistos teisės gynimo būdas. Pažymėtina, kad privatinei teisei būdingas šalių autonomijos arba dispozityvumo principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, pasirinkti savo elgesio modelį. Pagal ĮBĮ bankroto administratorius, gindamas  bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, turi teisę pasinaudoti visais įstatymuose numatytais įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo būdais, tame tarpe ir ginčyti įmonės valdymo organų sudarytus sandorius, reikalauti iš įmonės dalyvių ir/arba valdymo organų padarytos žalos atlyginimo ir kt. (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju ieškovas galėjo laisvai pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą, todėl pažeista teisė, esant aptartai teisinei situacijai, gali būti ginama taikant sandorio negaliojimo institutą, t. y. reikalaujant, kad ginčijami sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus2012 m. lapkričio 7 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-463/2012). Kita vertus, reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės valdymo organų bei dalyvių dažniausiai  nekliudo aplinkybė, jog tam tikri sandoriai nėra ginčijami ar nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus2005 m. balandžio 4 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-230/2005). Tai, kad ieškovas iš teisės gynimo būdų pasirinko ne tik reikalavimą atlyginti žalą, bet ir pripažinti tam tikrus juridinio asmens dalyvių, valdymo organų bei trečiųjų asmenų atliktus veiksmus negaliojančiais, kaip tariamus, savaime nereiškia, jog pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti. Teismo pareiga yra juos visus išnagrinėti ir nuspręsti dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ginčytinų sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu

A. V. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčytini sandoriai yra niekiniai CK 1.86 straipsnio pagrindu (tariami sandoriai) ir negalioja. Jo teigimu, byloje surinktais įrodymais neginčijamai patvirtinta, kad BUAB „J&V” buvo reliai parduota, o dokumentai buvo perduoti A. M., t.y. sandoriai nebuvo tariami, o priešingai – jie buvo realiai įvykdyti.

Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-362/2012 ir kt.). Pavyzdžiui, išmokėjimas pinigų už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti ir nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu, nes šalys turi siekti sukurti viena kitai tam tikrų teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, t.y. pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialieji įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-295-2006).Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Pažymėtina, kad pagal CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Byloje nustatyta, jog UAB „J&V“ įregistruota 2005 m. gruodžio 6 d., jos vadovu ir dalyviu iki 2009 m. lapkričio 30 d. buvo atsakovas V. B. (t. 1, b.l. 8-9). Iš UAB „J&V“ 2008 m. finansinės atskaitomybės dokumentų nustatyta, kad 2008-12-31 bendrovė turėjo turto už 765 407 Lt, iš jų – ilgalaikio turto už 69 406 Lt, trumpalaikio – 696 001 Lt (t. 1, b. l. 10); per 2008 metus bendrovė turėjo 1 225 Lt grynojo pelno (t. 1, b. l. 11). Atsakovui V. B. 2009 m. kovo 16 d. buvo įteiktas įspėjimas, kad jei iki 2009 m. balandžio 17 d. UAB „J&V“ neatsiskaitys su UAB „Lamberta“, bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos UAB „J&V“ iškėlimo (t.2, b.l. 46-47). Pažymėtina, kad minėtas įspėjimas buvo įteiktas UAB „J&V“ buveinės adresu (Tiltų g. 5-6, Klaipėda), kurį nurodė pats atsakovas (t.1, b.l. 8-9, 50-55). 2009 m. lapkričio 2 d. registruotu paštu UAB „J&V buvo išsiųstas pranešimas, kad UAB „Lamberta“ kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t. 1, b. l. 184-185). Be to apie tai, kad Klaipėdos apygardos teisme yra priimtas UAB „Lamberta“ ieškinys atsakovui UAB „J&V“ buvo skelbta viešai (t. 2., b.l. 133). Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi UAB „J&V“ taikė laikinąsias apsaugos priemones, o antstolis 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2009 m. lapkričio 19 d. Turto aprašais areštavo visas UAB „J&V“ pinigines lėšas ir turtą, aprašų nuorašus įteikė atsakovui V. B. (t. 1, b. l. 184-185; t. 2, b.l. 129). Pažymėtina, kad tiek pats atsakovas V. B. pripažino bei iš PVM deklaracijų, kurias VMI už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009m. rugpjūčio 31 d. pateikė buvęs UAB „J&V“ vadovas V. B., matyti, kad jau nuo 2009 m. balandžio 1 d. faktiškai UAB „J&V“ veikla nebuvo vykdoma, t.y. nebuvo gaunamos pajamos bei nebuvo vykdoma finansinė  ūkinė apyvarta (t. 1, b.l. 184-185; t. 2, b. l. 38–45), o visas ilgalaikis įmonės turtas nurašytas 2009 m. spalio 20 d. (t. 1, b. l. 184-185; t. 2, b.l. 123). Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi  (t.1, b.l. 184-185), kurią paliko galioti Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (t. 1, b.l. 186-188), pripažino UAB „J&V“ bankrotą tyčiniu. Tiek civilinėje byloje dėl BUAB „J&V“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek ikiteisminio tyrimo Nr. 30-9-00152-12 metu buvo nustatyta, kad atsakovas V. B. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 17 d. išgrynino 459 060 Lt bendrovės lėšų (t.1, b.l. 185; t.2, b.l. 139). Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos dėl BUAB „J&V“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismo posėdžio metu, atsakovas nurodė, kad visi išgryninti pinigai buvo panaudoti dengti skolas jo asmeniniams kreditoriams, iš kurių paskolintus pinigus jis buvo investavęs į UAB „J&V“ (t.1, b.l. 185), o ikiteisminio tyrimo metu atsakovas teigė, kad minėtas lėšas panaudojo tik įmonės atsiskaitymams, jos ūkinei finansinei veiklai vykdyti (t. 2, b.l. 139). Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad preliminariu sprendimu UAB „J&V“ buvo priteista iš UAB „A Team projects“ 192 100 Lt skolos, 3 995,68 Lt delspinigių, 6 proc. delspinigių ir bylinėjimosi išlaidos, tačiau 2009 m. lapkričio 5 d. (po to, kai jau buvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „J&V“) atsakovas V. B. sudarė taikos sutartį su UAB „A Team projects“, atsisakydamas dalies reikalavimų, o 45 000 Lt sumą UAB „A Team projects“ 2009 m. lapkričio 20 d. sumokėjo grynaisiais pinigais apeliantui, nors tuo metu galiojo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b.l. 185). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas V. B., kaip UAB „J&V“ direktorius, 2009 m. lapkričio 24 d. Danske banke atidarė banko sąskaitą, 2009 m. lapkričio 30 d. į šią sąskaitą buvo pervesta 19 655,42 Lt, kurie tą pačią dieną buvo pervesti į asmeninę V. B. sąskaitą bei tą pačią dieną banke buvo gautas apelianto prašymas šią sąskaitą uždaryti (t. 1, b. l. 184-185). Šias įmonės lėšas apeliantas pervedė į savo asmeninę sąskaitą esant galiojančiai Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, nors atsakovas V. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tiek minėtą 19 655,42 Lt sumą, tiek 45 000 Lt sumą grynais sumokėjo OOO „KD Servis“ (t. 2, b.l. 122), tačiau liudytojas B. D. S. parodė, kad jokių pinigų iš atsakovo V. B. negavo, o OOO „KD Servis“ apskritai nėra turėjusi jokių verslo reikalų su UAB „J&V“, o visas finansines operacijas OOO „KD Servis“  atlieka tik per bankus (t. 2, b.l. 138). Byloje taip pat nustatyta, kad  apeliantai laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. iš UAB „J&V“ sąskaitos sumokėjo iš viso 15 510,54  Lt (9360 Lt + 6150,54 Lt) už savo studijas universitetuose, tačiau byloje nėra nustatyta, kad šie pinigai buvo grąžinti įmonei (t. 2, b.l. 130-131). Atsakovo V. B. teigimu laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 14 d. iki 2009 m. liepos 17 d., iš UAB „J&V“ sąskaitos panaudota 50 906,99 Lt suma užsienyje, buvo skirta darbuotojų komandiruotėms, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje taip pat negauta (t. 2, b.l. 131).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos dėl BUAB „J&V“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo teismo posėdžio metu atsakovas V. B. patvirtino, kad 2007 m. spalio 1 d. UAB „J&V“ sudarė lizingo sutartį su AB  Swedbank lizingas dėl 95 580 Lt vertės automobilio BMW įsigijimo. Pagal lizingo sutartį UAB „J&V“ vykdė mokėjimus, tačiau 2009 m. rugsėjo 1 d. „Swedbank“ lizingas, UAB „BUDNIKOFF“ ir UAB „J&V“ sudarė sutartį Nr. LT061261 dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo. UAB „BUDNIKOFF“ nekompensavo UAB „J&V“ atliktų apmokėjimų pagal lizinguotą turtą. V. B. patvirtino, kad jis buvo UAB „BUDNIKOFF“ savininkas (2009 ar 2010 m. bendrovės akcijas pardavė žmonos motinai), šioje bendrovėje dirbo direktoriumi nuo 2008 m. lapkričio iki 2011 m. birželio mėnesio (t. 1, b. l. 184-185).

Anksčiau nurodytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog UAB „J&V“ vadovas ir dalyviai bendrovės veiklą vykdė neskaidriai, įvairias ūkines operacijas atlikdavo ne per įmonės sąskaitą, asmenines paslaugas apmokėdavo įmonės lėšomis, o 2009 metais suvokdami, jog įmonei bus iškelta bankroto byla, sąmoningai mažino įmonės turtą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, siekdami apsidrausti nuo galimos civilinės atsakomybės prieš įmonės kreditorius ir ją formaliai perkelti kitam asmeniui, atsakovai nutarė imituoti akcijų ir įmonės valdymo perleidimą trečiam asmeniui – A. M.. Tuo tikslu įmonės akcininkai – atsakovai surašė įmonės akcininkų visuotinio susirinkimo  2009-11-27  protokolą (t. 1, b.l. 56), kuriame nurodytas nutarimas atleisti atsakovą V. B. iš įmonės direktoriaus pareigų, akcijas perleisti A. M. ir jo pareiga priimti naują įmonės direktorių bei užfiksuota, jog nuo 2009 m. lapkričio 30 d. atsakovas V. B. nėra atsakingas už UAB „J&V“ vykdomą veiklą. Atsakovai taip pat surašė 2009 m. lapkričio 30 d. UAB „J&V“ Akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. M. už 100 litų įsigijo minėtas akcijas ir teisę valdyti įmonę (t.1, b.l. 8-9, 58-65, 83). Šias teisėjų kolegijos išvadas patvirtina pateikiama byloje surinktų įrodymų analizė.

Visų pirma, norint nustatyti, ar šalys siekė, sudarydamos Sutartį, civilinių teisių ir pareigų joms atsiradimo, būtina išsiaiškinti tikrąją šalių valią ir tikslus. Tai nustatyti gali padėti šalių sudarytos sutarties turinio analizė, šalių elgesys prieš ir po ginčytino sandorio sudarymo bei kitos aplinkybės. Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar 2009 m. lapkričio 30 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu A. M. įgijo realias civilines teises ir pareigas, ar ginčijamą sandorį sudarė siekdamas (t. 1, b.l. 133, t.2, b.l. 129) tęsti UAB „J&V“ veiklą, o vėliau įmonę perparduoti ir gauti pajamų. A. V. B. nurodė, kad 2009 m. lapkričio 30 d.  UAB „J&V“ įmonės dokumentų priėmimo – perdavimo aktais perdavė A. M. visus įmonės dokumentus (t. 1, b.l. 81-82). Kaip matyti iš minėtų perdavimo aktų, perduotinų segtuvų ir bylų turėjo būti apie 43 vienetai (t. 1, b.l. 81-82), tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-659/2013 2010 m. gruodžio 9 d. vykusios apklausos metu A. M. paliudijo, kad be akcininkų surinkimo protokolo, akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, dokumentų priėmimo – perdavimo aktų, iš atsakovo V. B. gavo tik vieną žalios spalvos segtuvą su dokumentais ir jokių daugiau dokumentų V. B. neperdavė (Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-50-659/2013, t. 7, b.l. 135-136). A. M. (t. 1, b.l. 133, 173) bylos eigoje apskritai neteigė, jog jam buvęs perduotas įmonės turtas, nors 2009-11-30 dokumentų priėmimo perdavimo akto Nr. 2009-11/1 10 punkte nurodyta, kad yra perduotas UAB „J&V“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas. Tuo tarpu atsakovo V. B. paaiškinimai dėl turto perdavimo bylos eigoje yra prieštaringi: pradžioje jis teigė (t. 1, b.l. 34), jog turtą A. M. perdavė, vėliau – kad ilgalaikis turtas buvo nusidėvėjęs ir bevertis, todėl naujam akcininkui nebuvo perduotas (t. 1, b.l. 123-125). Taigi, nors nurodytame akte minima apie perduodamą turtą, tačiau turto sąrašas nesudarytas ir realiai turtas pagal jo rūšis, vertę A. M. neperduotas. Prieštaringi taip pat akcijų pirkimo pardavimo sutarties šalių paaiškinimai dėl sutarties sudarymo aplinkybių ir tikslo. Viena vertus V. B. teigia, jog A. M. nesidomėjo įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu A. M. paaiškino, kad jis tikėjosi akcijas brangiau perparduoti ir iš to uždirbti.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai pardavė jiems priklausančias UAB „J&V“ akcijas A. M., kuris yra baigęs 5 klases, teistas 6 kartus, turi polinkį girtauti, neturi deklaruotos gyvenamosios vietos (t. 1, b.l. 66; Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-50-659/2013, t. 7, b.l. 134-135). Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. spalio 30 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-287/2012 konstatuota, kad atsakovas A. M. nesugeba primityviai paaiškinti jo parodymuose esančių sąvokų, tokių kaip priėmimo – perdavimo aktas, kas yra uždaroji akcinė bendrovė, kas yra akcininkas, protokolas ir pan. (Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-50-659/2013, t. 7, b.l. 135-136), be to Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas ribotai pakaltinamu (t. 2, b.l. 19). Tiek Klaipėdos miesto apylinkės teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-50-659/2013, tiek Klaipėdos apygardos prokuratūrai vykdant ikiteisminį tyrimą Nr. 30-9-00152-12, tiek nagrinėjant šią civilinę bylą, atsakovas A. M. ne kartą nurodė, kad nesidomėjo ir nesuprato, kokie dokumentai jam yra perduodami, nesidomėjo, ar perkama įmonė buvo kam nors įsiskolinusi, nesuprato kaip ir kokią įmonės veiklą vykdys ir pan. (t.2., b.l. 129; Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-50-659/2013, t. 7, b.l. 135-136). Tai akivaizdžiai prieštarauja A. M. paaiškinimams, jog, nepaisant to, jis ketino akcijas perparduoti brangiau. Byloje nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas V. B. skelbė internete apie įmonės pardavimą ir kad A. M. informaciją apie tai rado internete. A. M. pripažino, jog jis nesugeba naudotis interneto paslauga ir kad informaciją apie parduodamą įmonę jam suteikė jo draugas, tačiau ir šiems teiginiams patvirtinti jokių įrodymų byloje nepateikta.

Atsakovai teigia, kad aplinkybę, jog sandoriai nebuvo tariami, o priešingai – jie buvo realiai įvykdyti, kad dokumentai buvo realiai perduoti atsakovui A. M. yra konstatuota baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-659/2013, kurioje A. M. buvo nuteistas pagal BK 223 str. 1 d., nes jis, neatsargiai elgdamasis su BUAB „J&V” dokumentais, šiuos dokumentus prarado ir minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 str. 3 p. nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Tačiau kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinės teisės reikalavimus. Įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir civilinėje byloje paprastai yra skirtingas. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). A. M. baudžiamojoje byloje nebuvo tiriamos visos aplinkybės, susijusios su įmonės veikla, jos ūkinėmis finansinėmis operacijomis, įmonės valdymu ir jo perleidimu, įmonės mokumo būkle, bankroto bylos įmonei iškėlimu ir t.t., t.y. baudžiamojo proceso metu įrodinėjimo dalyku nebuvo visi civiliniai teisiniai įmonės buhalterinių ir kitų dokumentų perleidimo aspektai ir šių dokumentų perleidimo pagrindas – akcijų pirkimo pardavimo tarp atsakovų ir A. M. sutarties tikslas ir teisėtumas. Įrodinėjimo dalyką baudžiamojoje A. M. byloje sudarė vien nusikalstamos veikos, kurios įvykdymu A. M. buvo kaltinamas, dispoziciją  sudarančių aplinkybių tyrimas ir nustatymas, t.y. ar A. M. buvo įmonės valdymo organas (vadovas), atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, ar jis perėmė įmonės dokumentus ir ar jis juos prarado (t. 1, b.l. 172-177). Nuosprendžio priėmimo A. M. metu civilinio proceso tvarka ir civilinėje byloje numatytais pagrindais akcijų perleidimo ir dokumentų perdavimo sandoriai dar nebuvo nuginčyti. Todėl nepagrįstas atsakovų argumentas apeliaciniuose skunduose, jog įsiteisėjęs nuosprendis A. M. baudžiamojoje byloje turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje sprendžiant dėl ginčijamų sandorių teisėtumo.

Atsakovai pagrįstai tvirtina, jog akcijų perleidimas kitiems asmenims savaime nepakeičia įmonės turtinės padėties, taigi jos ir nepablogina, taip pat kad įstatymai nedraudžia akcijų savininkams jas bet kuriuo metu, net įmonei ir esant faktiškai nemokiai, jas perleisti. Tačiau patys atsakovai savo civilinės atsakomybės prieš įmonės kreditorius nebuvimą, praradus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir negalint patikrinti realios įmonės veiklos iki dokumentų praradimo, argumentuoja būtent išimtinai aplinkybe, jog už tai atsakingas yra A. M. (t. 1, b.l. 32-34, 122-127). Tai dar kartą patvirtina atsakovus ketinus ne realiai perleisti įmonės valdymą kitam asmeniui, bet sumodeliuoti įmonės vadovo ir akcininkų atsakomybės už įmonės veiklos padarinius perkėlimą kitiems asmenims.

Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartų byloje įrodymų visetą, sprendžia, jog ieškovas įrodė, kad atsakovai, sudarydami ginčytiną akcijų pirkimo – padavimo sutartį, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių teisinių santykių, o atsakovas A. M., kuris baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-659/2013 yra pripažintas ribotai pakaltinamu, ginčijamu sandoriu nesiekė tęsti UAB „J&V“ veiklos, o vėliau įmonę perparduoti. Išorinė sandorio forma buvo panaudota tik tam, kad atsakovai V. ir J. B. išvengtų atsakomybės, taikytinos juridinio asmens vadovui ir jo dalyviui (akcininkui). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcijų pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia kaip tariamą sandorį (CK 1.86 str.). Bendrovės akcininkų sprendimai dėl bendrovės vadovų pasikeitimo ir jų įregistravimas Juridinių asmenų registre, bendrovės dokumentų priėmimo - perdavimo aktų sudarymas ir kiti atsakovų atlikti veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, visų bylos aplinkybių kontekste laikytini formaliais, nes ir jais siekta ne ginčijamoje akcijų pirkimo pardavimo sutartyje deklaruoto tikslo (CPK 185 str.). Kadangi visi šioje byloje ginčijami atsakovų veiksmai buvo fiktyvūs, atlikti nesiekiant sukurti realių teisinių padarinių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visus šiuos sandorius (CK 1.63 str.) pripažino niekiniais, kaip tariamus.

Dėl juridinio asmens vadovo ir dalyvių civilinės atsakomybės kreditoriams ypatumų

Teismui iškėlus skolininkui bankroto bylą, ima veikti materialiosios bankroto teisės normos ir atsiranda materialieji teisiniai bankroto padariniai. Bankroto teisinių santykių subjektų tikslai priklauso nuo jų padėties bankroto procese. Bankroto administratoriaus tikslas – apginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus ir efektyviai vykdyti visas bankroto procedūras. Šiems tikslams įgyvendinti ĮBĮ, be kita ko, nustatyta, kad, iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas); kad įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas); kad įmonės bankroto administratorius turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš šiame punkte nurodytų asmenų gauti šios įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 19 punktas); kad įmonės administratorius imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-64/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje įmonės administratorius, gavęs duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie vykdytą ūkinę veiklą, duomenis iš registrų bei atsižvelgdamas į tai, kad administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir įmonei padaryta žalos, pareiškė ieškinį buvusiems akcininkams bei vadovui dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

CK 2.87 straipsnis išvardija juridinio asmens organų narių pareigas: jie turi būti lojalūs juridiniam asmeniui, vengti asmeninių interesų bei juridinio asmens interesų konflikto, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.).

Taigi, įmonė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, taip pat ir jos kreditorių interesus. Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus.

Nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo susiklostė ne tik tarp bankrutuojančios įmonės ir buvusio įmonės administracijos vadovo, bet ir tarp įmonės bei jos dalyvių. Pagal CK 2.50 str. 1 d. juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles tik jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011).

Taigi, viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, todėl įtvirtinama įstatyme. Kita vertus, juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgiant į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, dėl ko kreditorių reikalavimų patenkinimas taps neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas. Be to, kai kurie asmenys gali būti linkę tiesiogiai piktnaudžiauti juridinio asmens savarankiška atsakomybe, pavyzdžiui, steigdami įmones vien lėšoms pritraukti, o vėliau šias lėšas nesąžiningai perkeldami į kitas įmones, pasisavindami, iššvaistydami ar kitaip pažeisdami savo kreditorių interesus ir netrukus steigdami naujas tokias įmones (įmonių „feniksų“ reiškinys). Dėl to siekiant sutrukdyti nesąžiningoms schemoms, kurių tikslas – kreditorių pinigus perkelti sau ar kitaip pažeisti jų interesus piktnaudžiaujant juridinio asmens savarankiška ir ribota atsakomybe, įstatymas nustato vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių juridinio asmens dalyvių bei vadovų nesąžiningų veiksmų, neanalizavo ir nevertino, kokią įtaką bendrovės akcijų pardavimas galėjo ir/ar padarė bendrovės galimybėms pilnai įvykdyti prievoles kreditoriui. Jų teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantai būtų atlikę veiksmus su įmonės turtu, dėl kurių būtų galima konstatuoti juridinio asmens dalyvio bei vadovo atsakomybei atsirasti reikalingą aplinkybių visumą remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Siekiant nustatyti, ar apeliantų ankščiau išdėstyti argumentai, kad nėra pagrindo taikyti įmonės vadovo, dalyvio civilinę atsakomybę, būtina nustatyti egzistuoja ar ne juridinio asmens vadovų bei dalyvių civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl V. B., kaip juridinio asmens vadovo bei dalyvio (akcininko), ir J. B., kaip juridinio asmens dalyvio (akcininko), civilinės atsakomybės sąlygų buvimo

Kaip jau minėta, bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Sprendžiant atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti įstatymų reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei iš tiesų buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus apelianto veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12 str., 178 str.). Nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovas  kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėtų atsakovas  (nagrinėjamu atveju – apeliantas).

Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).

Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės atžvilgiu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009; kt.).

Dėl neteisėtų veiksmų

Nagrinėjamu atveju ieškovas tiek apeliantų, tiek ir atsakovo A. M. veiksmų neteisėtumą grindė tuo, kad jie realiai neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto bei dokumentų, dėl ko įmonei buvo padaryta žalos. Ieškovas padarytos žalos dydžiui nustatyti vadovavosi 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis. Apeliantų teigimu, jų atžvilgiu civilinė atsakomybė netaikytina, nes visus įmonės dokumentus jie perdavė naujajam BUAB „J&V“ savininkui bei direktoriui atsakovui A. M..

Teisėjų kolegija su apeliantų argumentais, kad jų atžvilgiu netaikytina civilinė atsakomybė, nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ankščiau (sprendžiant dėl ginčytinų sandorių pripažinimo tariamais) jau konstatuota, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą akcijų pirkimo – padavimo sutartį ir kitus ginčijamus sandorius, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių teisinių santykių, atsakovas A. M. nesiekė tęsti UAB „J&V“ veiklos, o vėliau įmonę perparduoti ir kad išorinė sandorio forma buvo panaudota tik tam, kad atsakovai V. ir J. B. išvengtų atsakomybės, taikytinos juridinio asmens vadovui ir jo dalyviui (akcininkui) patvirtina atsakovų neteisėtus veiksmus. Todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. numatyta pareiga perduoti BUAB „J&V“ dokumentus  bankroto administratoriui neįvykdyta nesant apeliantų kaltės. Pažymėtina, kad CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Be to, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už jos kasdienės veiklos organizavimą, todėl turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pripažinus ginčijamus sandorius fiktyviais, yra paneigtas faktas, jog atsakovas V. B. visus buhalterinės apskaitos dokumentus bei kitus įmonės dokumentus bei įmonės turtą perdavė atsakovui A. M.. Tai reiškia, kad buhalterinės apskaitos dokumentus galėjo ir privalėjo įmonės bankroto administratoriui pateikti iki įmonės bankroto buvęs įmonės vadovas V. B.. Jis šių dokumentų nepateikė, sąmoningai siekdamas nuslėpti įmonės atliktas  ūkines finansines operacijas (pajamas, išlaidas, turtą, kreditorius, debitorius ir t.t.), tikruosius įmonės veiklos rezultatus bei jų priežastis. Atsižvelgiant į tai, būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog jo nurodomos tam tikros finansinės operacijos buvo atliktos įmonės interesais ir kad jos yra pagrįstos  įmonės apskaitos dokumentais (CPK 178 str.). Kaip minėta anksčiau, UAB „A Team projects“ 2009 m. lapkričio 20 d. sumokėjo grynaisiais pinigais apeliantui 45 000 Lt sumą, nors tuo metu galiojo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b.l. 185). Atsakovas V. B., kaip UAB „J&V“ direktorius, 2009 m. lapkričio 24 d. Danske banke atidarė banko sąskaitą, 2009 m. lapkričio 30 d. į šią sąskaitą įplaukė 19 655,42 Lt, kurie tą pačią dieną buvo pervesti į asmeninę V. B. sąskaitą bei tą pačią dieną banke buvo gautas apelianto prašymas šią sąskaitą uždaryti (t. 1, b. l. 184-185). Šias įmonės lėšas apeliantas pervedė į savo asmeninę sąskaitą taip pat esant galiojančiai Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Byloje taip pat nustatyta, kad  laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. iš UAB „J&V“ sąskaitos už apeliantų studijas universitetuose  buvo išmokėta 15 510,54  Lt (9360 Lt + 6150,54 Lt), tačiau byloje nėra nustatyta, kad šie pinigai buvo grąžinti įmonei (t. 1, b.l. 185; t. 2, b.l. 130-131). Atsakovo V. B. teigimu, laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 14 d. iki 2009 m. liepos 17 d. iš UAB „J&V“ sąskaitos panaudota 50 906,99 Lt suma užsienyje, paimta užsienio valstybių bankomatuose, buvo skirta darbuotojų komandiruotėms, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje taip pat negauta (t. 1, b.l. 185; t. 2, b.l. 131). Atsakovas 2008 m. gruodžio 17 d. pavedimu Nr.467 pervedė 10000 Lt UAB „Kauno Grūda“ už lėktuvo bilietus į Tenerifę bei viešbutį dviem asmenims, tačiau taip pat nepagrindė, jog į kelionę buvo vykstama bendrovės interesais (t. 1, b.l. 185; t. 2, b.l. 131). Taigi, vien nurodytomis finansinėmis operacijomis atsakovas neteisėtai sumažino įmonės turto, nepagrindžiant įstatymo nustatytais apskaitos dokumentais, už 141072,95 Lt sumą. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartyje taip pat konstatuota, jog per 2006 metus V. B. pervedė į asmeninę sąskaitą ar paėmė grynaisiais iš bankomatų 22890 Lt įmonės lėšų, 2007 metais – 160630 Lt, 2008 metais – 165800 Lt, 2009 metais – 109740 Lt, t.y. per 2006-2009 metus išgrynino iš viso 459060 Lt bendrovės lėšų. Tuo tarpu Atsakovas V. B., žinodamas apie neteisėtą savo veiklą ir galimus tokios veiklos padarinius – civilinę atsakomybę už įmonei padarytą žalą, jau 2009 m. pradžioje vengė priimti įmonės vardu siunčiamą korespondenciją iš kreditorių ir valstybės institucijų (teismo, antstolio). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, neteisėti įmonės direktoriaus veiksmai buvo žinomi ir toleruojami 75 proc. akcijų turinčios akcininkės – V. B. sutuoktinės J. B., kadangi atsakovai kartu vyko į užsienio keliones įmonės sąskaita, įmonės lėšomis buvo apmokėtos atsakovės J. B. studijos, abu atsakovai sudarė fiktyvius sandorius – akcininkų susirinkimo 2009-11-27 protokolą ir 2009-11-30 akcijų pirkimo pardavimo sutartį su A. M.. Nuosekli įvykių ir atsakovų veiksmų seka patvirtina, jog ieškovo šioje byloje nuginčyti kaip fiktyvūs sandoriai sudaryti tik po to, kai buvo nurašytas įmonės ilgalaikis turtas, sudaryta trišalė lizingo sutartis ir jos pagrindu automobilis BMW perkeltas naujam lizingo gavėjui UAB “Budnikoff”, iš debitorių grynaisiais pinigais atsiimtos dvi stambios sumos – 45000 Lt ir 19655,42 Lt ir faktiškai jokio įmonės turto neliko. Apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir dalyvis), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, įsiskolinimus įmonės kreditoriams, perleisdamas įmonės akcijas ir įmonės valdymą, turėjo pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau bus įmonė valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas. Šie asmenys taip pat turėjo suvokti, jog esant visai eilei atliktų finansinių ūkinių operacijų ne per įmonės sąskaitą, įmonės nemokumo atveju bus atliekamas tyrimas dėl įmonės nemokumo priežasčių, taigi ir turėjo pasirūpinti įrodymais, patvirtinančiais teiginius, jog didelės pinigų sumos, kurios paimtos iš įmonės sąskaitos ar gautos iš debitorių, panaudotos įmonės interesais. Apeliantai V. B., būdamas UAB „J&V“ direktoriumi (bei akcininku) dėl savo teisinės padėties ir jį su įmone siejančių santykių specifiškumo, ir J. B., būdama BUAB „J&V“ 75 proc. akcijų savininkė bei dalyvaudama sudarinėjant niekinius ir negaliojančius sandorius, privalėjo pasirūpinti tinkamu įmonės dokumentų ir (ar) turto išsaugojimu bei perdavimu atitinkamiems asmenims (administratoriui), tačiau to nepadarė. Taigi atsakovai V. ir J. B. neįrodė, jog į asmeninę sąskaitą pervestas pinigų sumas jie panaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais, pirkdavo įmonei prekes ar paslaugas, neįrodė, jog tarnybiniais tikslais vyko į užsienio komandiruotes, įmonės interesais panaudojo iš debitorių UAB „A Team projects“ ir bendrovės “KD servis” gautas pinigų sumas, taip pat kad turėjo teisinį pagrindą apmokėti įmonės lėšomis už jų privačias studijas aukštosiose mokymosi įstaigose.

              Anksčiau nurodytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog UAB „J&V“ vadovas ir dalyviai bendrovės veiklą vykdė neskaidriai, įvairias ūkines operacijas atlikdavo ne per įmonės sąskaitą, asmenines paslaugas apmokėdavo įmonės lėšomis, o 2009 metais suvokdami, jog įmonei bus iškelta bankroto byla, sąmoningai mažino įmonės turtą. Tai patvirtina šių asmenų nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, privačių interesų ir bendrovės interesų konfliktą bei juridinio asmens turto supainiojimą su asmeniniu. Todėl sutiktina ir su ieškovo argumentais, kad apeliantų kaltės prezumpcija dėl neteisėtų veiksmų įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu nėra paneigta (CK 6.248 str. 1 d., CPK 178 str.).

Dėl žalos fakto ir dydžio

              Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006); bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Kitu atveju laikytina, kad ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į teisminę gynybą ir ieškinio patenkinimą (CPK 5 straipsnis).

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl žala bendrovei gali būti padaryta ir dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju BUAB „J&V“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu, ankščiau byloje nustatytos aplinkybes patvirtina, kad apeliantai nuginčytais tariamais sandoriais (akcininkų susirinkimo protokolu, akcijų pirkimo – padavimo sutartimi, turto ir dokumentų perdavimo aktais) siekė išvengti atsakomybės, taikytinos juridinio asmens vadovui ir jo dalyviui (akcininkui). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju žala pasireiškia tuo, jog BUAB „J&V“ buvo privesta prie bankroto ir nėra galimybės atsiskaityti su kreditoriais, nes neįmanoma nustatyti įmonės turto, nėra išsaugoti ir bankroto administratoriui nėra perduoti privalomi įmonės veiklos apskaitos dokumentai, pagal kuriuos būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus ir priežastis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad iš UAB „J&V“ 2008 m. balanso matyti, jog 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „J&V“ turėjo turto už 765 407 Lt, yra pagrindas priteisti iš apeliantų 765 407 Lt nuostolių bei 5 proc. dydžio metines palūkanas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad yra pagrindas priteisti visą prašomą žalos sumą, t.y. 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „J&V“ balanse nurodytą turto 765 407 Lt sumą, kuri yra ženkliai didesnė, nei patvirtini BUAB „J&V“ kreditoriniai reikalavimai bei administravimo išlaidų sąmata. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis). Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias žalos dydžio nustatymo kriterijus, bei kad teismo išvados, jog yra pagrindas priteisti iš apeliantų 765 407 Lt nuostolių, neatitinka teisėtumo, pagrįstumo ir įrodymų vertinimo reikalavimų. Teismo išvados padarytos netinkamai taikius materialiosios teisės normas bei nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad privačių bendrovių veiklos tikslas paprastai yra gauti pelno vykdant komercinę - ūkinę veiklą (CK 2.34 str. 3 d., Akcinių bendrovių įstatymo 1-3, 59-60 str. str.). Įmones steigia, valdo ir jas gali likviduoti bendrovės dalininkai, kurie įmonės likvidavimo atveju pasidalija bendrovės turtą (Akcinių bendrovių įstatymo 15, 74 str. str.). ĮBĮ numato, kad likviduojant bankrutavusią įmonę bankroto administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais (ĮBĮ 31 str. 6 p.,). Todėl tuo atveju, kai kyla dalyvių, kurie kartu yra ir įmonės valdymo organas, civilinės atsakomybės bendrovei klausimas, žalos dydis negali viršyti bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims – šiuo atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir jos administravimo išlaidoms, nes priešingu atveju būtų konstatuojama, jog asmuo gali padaryti žalos pats sau. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, prievolė baigiasi (CK 6.126 str.). Byloje nustatyta, kad BUAB „J&V“ yra patvirtinta 73 756,32 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai bei 35 000 Lt plius PVM (iš viso – 42350 Lt) administravimo išlaidų sąmata (t. 2, b.l. 58-64, 71-73). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas. Atsižvelgiant į tai, kad žalos dydis negali viršyti bankrutuojančios bendrovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims, konstatuotina, kad apeliantai savo neteisėtais veiksmais padarė 116 106,32 Lt žalą bendrovei (73 756,32 Lt kreditoriniai reikalavimai + 42 350 Lt administravimo išlaidos) ir ši suma yra priteistina solidariai iš apeliantų. Ieškovas, turintis pareigą įrodinėti padarytos atsakovų veiksmais žalos dydį, kitų įrodymų dėl didesnės įmonei bei jos kreditoriams padarytos žalos nepateikė (CPK 178 str.).

Dėl priežastinio ryšio

Kaip jau konstatuota ankščiau, atsakovas V. B. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. išgrynino apie 459 060 Lt bendrovės lėšų. Įrodymų, kad visos minėtos įmonės lėšos būtų buvę panaudotos išimtinai tik įmonės interesais, byloje nėra, nes jokie įmonės dokumentai dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nėra išsaugoti. Vien tik šioje civilinėje byloje remiantis tiesioginiais įrodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas nepagrindė apie 141072,95 Lt įmonės lėšų grąžinimo įmonei (45 000 Lt sumos, gautos grynaisiais pinigais iš UAB „A Team projects“; 2009 m. lapkričio 24 d. iš Danske banko sąskaitos išgrynintos 19 655,42 Lt sumos; 15 510,54 Lt sumos, panaudotos atsiskaityti už atsakovų studijas universitetuose; 50 906,99 Lt įmonės lėšų, paimtų užsienio bankomatuose, 10000 Lt įmonės lėšomis apmokėtos atsakovų kelionės į Tenerifę ir pan.). Kaip jau minėta, nors byloje yra konstatuota, kad jokių BUAB „J&V“ dokumentų, kurių pagrindų būtų galima spręsti apie įmonės turtą, įsipareigojimus ir finansinę padėtį, nėra, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, į tai, kad apeliantai neužtikrino tinkamo įmonės dokumentų ir (ar) turto išsaugojimo bei perdavimo atitinkamiems asmenims, pareiga įrodyti, jog ginčytinos sumos buvo panaudotos įmonės interesais, tenka apeliantams. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų neteisėti veiksmai, kuriais siekta mažinti UAB „J&V“ turtą, naudojant įmonės turtą asmeniniais interesais, nepagrindžiant, jog panaudotos lėšos buvo grąžintos įmonei, įmonės dokumentų ir (ar) turto neišsaugojimas bei neperdavimas įmonės administratoriui, lėmė bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir jos nemokumą, t.y. būtent dėl tokių atsakovų veiksmų kilo žala tretiesiems asmenims, todėl yra pagrindas konstatuoti tarp neteisėtų apeliantų veiksmų ir kilusių padarinių tiesioginį priežastinį ryšį. Ieškovui BUAB „J&V“ ir jo kreditoriams žala padaryta bendrais, suderintais sutuoktinių – akcininkų ir vadovo veiksmais, nes abu atsakovai asmeniniais interesais naudojo įmonės lėšas, atsakovas V. B. buvo įmonės vadovas, o atsakovei J. B. priklausė kontrolinis akcijų paketas, abu atsakovai sudarė fiktyvius sandorius, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, todėl abiejų atsakovų atsakomybė solidari (CK 6.279 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas įrodė visas būtinas sąlygas apeliantų solidariai civilinei atsakomybei kilti, tačiau netinkamai sprendė dėl patirtos žalos dydžio, dėl ko ši skundžiamo teismo sprendimo dalis yra keistina, atitinkamai mažinant sumą, nuo kurios priteisiamos procesinės palūkanos, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

              Dėl apelianto prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą neišsprendimo, kaip pagrindo naikinti priimtą sprendimą (CPK 329 str.)

              Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti ir išspręsti atsakovo prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 str. 3 p. pagrindu, t.y. kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-9-00152-12 (t. 2, b.l. 20-21). Tačiau teismo nutartis atsisakyti sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą nėra skundžiama (CPK 165 str.), nes neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui. Todėl teisėjų kolegija aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nepriėmė minėtu klausimu nutarties, vertina kaip proceso teisės pažeidimą, tačiau šis pažeidimas nelėmė neteisingo civilinės bylos išsprendimo (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu civilinės bylos sustabdymo pagrindo, kuriuo remiasi apeliantas, iš viso nėra, nes ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 30-9-00152-12 yra užbaigtas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniam teismui apeliantas V. B. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (t. 2, b.l. 48-50). Kadangi iš esmės visi ieškovo reikalavimai patenkinti (pripažinti niekiniais kaip tariami visi ieškovo ginčyti sandoriai, priteistas žalos atlyginimas, atitinkantis visų įmonės kreditorių reikalavimų ir įmonės administravimo išlaidų dydį), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliantui V. B. nepriteisia (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų V. B. ir J. B. solidariai ieškovui BUAB „J&V“ priteista 765 407 Lt žalos atlyginimo, pakeisti, sumažinant  solidariai iš atsakovų V. B. ir J. B. ieškovui BUAB „J&V“  priteisiamą žalos atlyginimo sumą iki 116 106,32 Lt (vienas šimtas šešiolika tūkstančių vienas šimtas šeši Lt 32 ct) dydžio, kurią sudaro 73 756,32 Lt (septyniasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt šeši Lt 32 ct) kreditoriniai reikalavimai ir 42 350 Lt (keturiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt Lt) administravimo išlaidos.

Solidariai iš atsakovų V. B. ir J. B. priteistas 5 (penkių) proc. metines palūkanas skaičiuoti nuo priteistos 116 106,32 Lt (vienas šimtas šešiolika tūkstančių vienas šimtas šeši Lt 32 ct) sumos.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                    Artūras Driukas

                                                                                                                                             Dalia Kačinskienė

      Donatas Šernas