|
|
Baudžiamoji
byla Nr. 1A-317/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 1.1.8.1.;1.2.3.1.;1.1.4.4.
|
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Albino Bielskio (pranešėjas),
teisėjų Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei Lisauskienei,
gynėjui advokatui Valdemarui Koltušui,
nuteistajam A. M. ,
ekspertui Jūriui Plentai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
A. M. (A. M. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010
m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas
kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000
m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1986 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės
1 d.) ir nuteistas:
-
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (už A. A. nužudymą) –
laisvės atėmimu dvylikai metų;
-
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (už M. J. nužudymą) –
laisvės atėmimu trylikai metų.
Vadovaujantis BK
63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio
bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas
šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9
dalimi, ši galutinė subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šalčininkų
rajono apylinkės 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme
ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta laisvės
atėmimas šešiolikai (16) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš A. M. ir A. O. solidariai priteista 22
(dvidešimt du) Lt turtinės žalos atlyginimo ir 100 000 (šimtas tūkstančių) Lt
neturtinės žalos atlyginimo A. J. naudai.
Iš A. M. ir A. O. solidariai priteista 2250
(du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt) Lt už negautus alimentus ir 100 000
(šimtas tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti E. A. naudai.
Skundžiamu
nuosprendžiu taip pat nuteistas A. O. (A.
O. ), tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą,
n u s t a t ė:
A. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas
bendrininkų grupe su A. O. , 2006 metų spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai
nenustatytu laiku, paprašytas N. K. nuvykti pas jos
sugyventinį A. A. ir išsiaiškinti dėl jos dingusių pinigų,
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. O. automobiliu nuvyko
į A. A. butą, esantį Tribonių k., Gerviškių sen.,
Šalčininkų r.. Čia A. M. sudavė A. A. rankomis
ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, po ko jį A. O. automobiliu
„Honda Civik“, v.n. (duomenys neskelbtini) išvežė į
netoli Tribonių kaimo esantį mišką, kur toliau A. M. ir A. O. , veikdami bendrai, sudavė smūgius rankomis ir kojomis
A. A. į įvairias kūno vietas, padarydami jam kūno sužalojimus, nuo kurių šis mirė. Bendrais
veiksmais A. A. nužudė, o jo lavoną, nuvežę į Šalčininkų
rajono Tribonių miško masyvo 164 kvartalą, esantį dešinėje pusėje 600 metrų
atstumu nuo pagrindinio kelio Šalčininkai – Eišiškės, važiuojant link Eišiškių
miestelio už geležinkelio pervažos, užkasė.
Be
to, A. M. nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų
grupe su A. O. , 2006 metais spalio mėnesį, ikiteisminio
tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš
Švenčiaus km., Gerviškių sen.,
Šalčininkų r., A. O. automobiliu „Honda Civik“, v.n. (duomenys neskelbtini) dėl kilusio tarp A.
O. ir M. J. konflikto, nuvežė M. J. 100
metrų atstumu nuo pagrindinio kelio
Šalčininkai-Eišiškės, 164 kvartale Tribonių miško masyve. A.
M. ir A. O. , veikdami kartu, sudavė M.
J. rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, po ko jį išvežė į
netoli Tribonių kaimo esantį mišką, kur toliau mušė M. J. ,
padarydami jam sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė. Veikdami bendrai M. J. nužudė, o jo lavoną, Šalčininkų rajono, Tribonių miško
masyvo 164 kvartale, esančiame dešinėje pusėje 1000 metrų
atstumu nuo pagrindinio kelio Šalčininkai – Eišiškės, važiuojant link Eišiškių
miestelio už geležinkelio pervažos, užkasė
Nuteistasis A. M. savo apeliaciniame skunde teigia, jog su pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu sutinka tik iš dalies. Nuteistasis apeliaciniame skunde
abejoja, ar nukentėjusysis A. A. mirė būtent nuo jo
suduotais smūgiais padarytų sužalojimų. Skunde teigiama, jog apeliantas
nukentėjusiajam sudavė keletą smūgių ranka į įvairias kūno vietas, tačiau kojomis
jo nespardė. Nuo A. M. suduotų smūgių A.
A. nukritęs nebuvo. Apeliantas teigia neturėjęs tyčios nužudyti A. A. , priešingai, bandė sustabdyti savo bendrininką A. O. ir siūlė nukentėjusįjį nuvežti į ligoninę. Tačiau
pastarasis nesutiko ir toliau intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį – apie
minutę laiko jį spardė į įvairias kūno vietas. Todėl, nuteistojo nuomone, jo
padaryti sužalojimai negalėjo būti priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo A. A. mirtimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių
aplinkybių nesiaiškino ir nuosprendyje nenurodė, koks yra priežastinis ryšys
tarp apelianto suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties. Be to, nuteistasis
prašo atsižvelgti į tai, kad nei jis, nei A. O. iki
nusikalstamos veikos padarymo nebuvo susitarę nužudyti A. A. .
Nuteistasis
A. M. savo apeliaciniame skunde neigia bendrais veiksmais
su A. O. nužudęs M. J. . Apelianto
teigimu, jis viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duodamas išsamius
ir vienodus parodymus teigė, jog prie pastarojo nužudymo neprisidėjo. Pasak
nuteistojo, jis nors ir matė, kad A. O. muša
nukentėjusįjį, tačiau pats jokių smūgių nei rankomis, nei kojomis jam nesudavė.
Priešingai, bandė sustabdyti A. O. , prašė jo nebemušti
nukentėjusiojo. Ir tik vėliau, kai M. J. jau buvo miręs,
apeliantas padėjo jį užkasti. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį,
nepagrįstai rėmėsi A. O. parodymais, kadangi jie viso
bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Juolab, kad A. O. parodymus apie A. M. dalyvavimą
nužudant M. J. , paneigė liudytojai N.
K. ir A. M. . Ta aplinkybė, kad apeliantas matė A. O. smurtaujant prieš nukentėjusįjį, neduoda pagrindo
išvadai, kad jis kokiu nors būdu prisidėjo prie M. J. nužudymo.
Nuteistasis
A. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo
nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką dėl M. J. nužudymo
iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 238 straipsnį; panaikinti
nuosprendžio dalį, kuria priteistas civilinis ieškinys neturtinei žalai
atlyginti A. J. naudai; sušvelninti paskirtąją bausmę bei
sumažinti priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti E. A. naudai.
Teismo posėdyje dalyvavusi
prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. M. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl A. A. nužudymo.
Apeliantas skunde tvirtina, kad
jis nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo A. A. , tesudavė jam
keletą smūgių ranka, nuo kurių pastarasis mirti negalėjo. Tuo tarpu visus kitus
smūgius, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, apelianto teigimu, sudavė nuteistasis
A. O. . Iš esmės panašius parodymus A.
M. davė ir ikiteisminiame tyrime, ir apklaustas pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismuose. Tuo tarpu nuteistasis A. O. viso
bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė sudavęs nukentėjusiajam A. A. smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas,
nurodė, jog mirtį sukėlusius sužalojimus padarė vienas A. M. .
Kaip matyti iš byloje esančios Teismo medicinos specialisto išvados Nr. M
185/08(01), A. A. mirties priežastis nenustatyta dėl toli
pažengusio lavono puvimo. A. A. lavone nustatytas kairės
pusės IV šonkaulio lūžis, tačiau pasakyti, koks yra šonkaulio lūžio
mechanizmas, negalima (t.3 b.l.17-20). Taigi, nors bylos duomenimis negalima
objektyviai nustatyti, kiek ir kokius smūgius nukentėjusiajam sudavė A. M. ir A. O. bei šiais neteisėtais
veiksmais padarytus sužalojimus inkriminuoti konkrečiai kiekvienam nuteistajam,
ši aplinkybė nepašalina apelianto baudžiamosios atsakomybės už tyčinį A. A. nužudymą.
Pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė, kad nužudant A. A. A.
M. ir A. O. veikė bendrininkų grupe kaip
bendravykdytojai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas
bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau
tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų.
Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu,
raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos
veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys
veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant
gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant
susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie
padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.
Nuteistųjų A.
O. , A. M. bei liudytojos N. K. parodymais
nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį A. A. panaudoto fizinio
smurto iniciatoriumi buvo būtent apeliantas A. M. .
Pretekstu sumušti A. A. buvo A. M. tetos
N. K. apeliantui išsakyti įtarimai dėl A.
A. galimai įvykdytos jos pinigų vagystės. Paminėtais įrodymais nustatyta,
kad pirmasis smūgius nukentėjusiajam į galvą bei kitas kūno vietas pastarojo
namuose sudavė A. M. . Iš byloje surinktų įrodymų matyti,
kad tą patį vakarą pas A. A. pakartotinai atvykę ir jį į
mišką nusivežę nuteistieji nukentėjusįjį taip pat mušė abu. Abiejų nuteistųjų
teisiamajame posėdyje duoti parodymai dėl kiekvieno iš jų nužudymo metu
pavartoto fizinio smurto intensyvumo skiriasi – abu jie nurodo, jog A. A. buvo mušamas rankomis ir kojomis, tačiau intensyvesnio
fizinio smurto naudojimu kaltina vienas kitą. Taigi iš apelianto parodymų
pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis neneigia, jog veikdamas kartu su A. O. stipriai sumušė A. A. . Po jų
abiejų pavartoto fizinio smurto nukentėjusysis nebegalėjo atlikti jokių valingų
veiksmų: „Sunku pasakyti, kiek smūgių sudaviau, negaliu pasakyti, ar nuo mano,
ar nuo A. O. smūgių jis mirė. Neskaičiavau smūgių. Buvome
išgėrę, jeigu būtumėme blaivūs – taip nebūtų atstikę... O. prie bagažinės
nusprendė, jog A. A. negyvas.“
Taigi, kad A. M.
buvo visiškai abejingas dėl sumušto A. A. gyvybės rodo
ir ta aplinkybė, jog nuteistieji nutarę užkasti A. A. kūną,
jį, stipriai sumuštą, tačiau dar gyvą, vežiojosi automobiliu bagažinėje, kuomet
grįžo į kaimą pasiimti kastuvo. Akivaizdu, jog A. M. tiek
pats suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, tiek matydamas
smurtaujantį bendrininką, suvokė, kad tokiais bendrais veiksmais kėsinamasi ne
tik į A. A. sveikatą, bet ir į gyvybę. Apeliantas savo
skunde neigia susitaręs su A. O. nužudyti A.
A. . Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog
susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti sudaromos ne tik žodžiu, bet ir
konkliudentiniais veiksmais. Šiuo atveju paties apelianto parodymais ir kitais
byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog A. M. ,
matydamas A. O. suduodamus smūgius nukentėjusiajam,
nesiėmė jokių aktyvių veiksmų jam sustabdyti. Priešingai – matydamas sunkiai
sužalotą A. A. , ne tik nesiėmė jokių priemonių jo gyvybei
išsaugoti, bet ir pats aktyviai vartojo smurtą prieš jį, o vėliau dalyvavo
paslepiant nužudyto A. A. lavoną. Taigi, byloje nustatyti apelianto
veiksmai duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog jis ne tik pritarė A. O. neteisėtiems veiksmams, tačiau ir pats dalyvavo
atimant gyvybę nukentėjusiajam.
Dėl M. J. nužudymo.
Nuteistasis A.
M. savo apeliaciniame skunde neneigia buvęs įvykio vietoje ir matęs kaip
nukentėjusįjį mušė A. O. , tačiau nurodo, kad jis pats
jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, jokio kitokio fizinio smurto prieš
nukentėjusįjį nevartojo. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas
priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi kito
nuteistojo A. O. parodymais, kuriuos iš dalies paneigė
liudytojai N. K. ir A. M. . Iš tiesų
nuteistasis A. O. viso proceso metu teigė, jog nužudymo metu nukentėjusiajam
smūgius rankomis ir kojomis sudavė ne tik jis pats, bet ir apeliantas bei
liudytoju apklaustas A. M. . Tačiau byloje nesurinkta
daugiau jokių duomenų apie tai, kad M. J. nužudyme be A. O. ir A. M. taip pat būtų dalyvavęs
ir A. M. . Todėl pirmosios instancijos teismas tokius A. O. parodymus dėl A. M. dalyvavimo M. J. nužudyme pagrįstai atmetė. Kita vertus, nuteistojo A. O. parodymai dėl liudytojo A. M. dalyvavimo
nužudyme nebuvo nuoseklūs. Teisiamajame posėdyje baigiant kaltinamųjų apklausas
jis patvirtino, jog A. M. įvykio vietoje iš tiesų buvo,
bet „gal jis ir nemušė“. Priešingai nei teigiama nuteistojo A.
M. apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, kad dalis A. O. parodymų
dėl A. M. dalyvavimo nusikaltime buvo atmesti, neduoda
pakankamo pagrindo atmesti ir visus kitus A. O. parodymus
dėl M. J. nužudymo aplinkybių. Iš byloje esančių
nuteistojo A. O. parodymų, su kuriais nesutinka
apeliantas, matyti, kad jis ikiteisminiame tyrime vienodai ir nuosekliai
aiškino tiek savo paties, tiek ir apelianto A. M. vaidmenį
M. J. nužudyme. Šiuose parodymuose jis patvirtino, jog
nukentėjusįjį jis mušė vežant jį į mišką bei pačiame miške; patvirtino, kad
nukentėjusysis buvo mušamas suduodant smūgius rankomis ir kojomis; miške
nukentėjusįjį rankomis ir kojomis taip pat mušė ir apeliantas. Teisėjų kolegija
neturi pakankamo pagrindo atmesti tokius nuteistojo A. O. parodymus,
nes jis duodamas parodymus apie savo bei nuteistojo A. M. veiksmus
atimant gyvybę M. J. nurodė ne tik A. M.
, bet ir save įkaltinančias aplinkybes. Taigi, A. O. nurodydamas,
kad be jo paties M. J. gyvybės atėmime dalyvavo ir A. M. , savo teisinės padėties nei kiek nepalengvino. Be to, A. O. parodymais nustatytas nusikaltimo aplinkybes
patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš paties apelianto parodymų matyti, kad jis
neneigia buvęs įvykio vietoje viso gyvybės M. J. atėmimo
metu. Pagal jo parodymus, praėjus kelioms valandoms po A. A. nužudymo,
abu nuteistieji toliau girtavo A. O. namuose. Grįžusi
namo A. O. motina pasakė, kad darbe sukonfliktavo su M. J. . Po kurio laiko A. O. , veždamas
A. M. namo, užsuko pas nukentėjusįjį M.
J. ir pasiūlė jam kartu išgerti. Nukentėjusiajam sutikus, visi trys – M. J. ir abu nuteistieji, nuvažiavo į mišką, netoli tos
vietos, kur buvo užkastas A. A. . Vos tik išlipusį iš automobilio
M.
J. A. O. pradėjo mušti.
Nuo suduotų smūgių nukentėjusysis nugriuvo. Tuomet A. O. iš
savo automobilio bagažinės išsiėmė kastuvą ir kelis kartus sudavė juo nukentėjusiajam
į galvą. Supratęs, kad nukentėjusysis nuo patirtų sužalojimų mirė, A. O. pasakė, kad reikia M. J. lavoną
užkasti. A. O. kasant duobę, A. M. stebėjo,
kad niekas neatvažiuotų, vėliau padėjo M. J. lavoną
nunešti prie duobės ir užkasti. Iš 2008 m. sausio 23 d. įvykio vietos apžiūros
protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą miško masyvo 164 kvartale,
esančiame Tribonių kaime, dešinėje, 15 metrų atstumu nuo miško keliuko buvo
rasta įkritusi žemė bei iš jos styrantys kaulai. Pradėjus kasti smėlį toje
vietoje rasti žmogaus kaulai bei ant jų uždėtos žalios spalvos kelnės (t. 1
b.l. 22-34).
Taigi, įvertinus pirmiau aptartus
duomenis, akivaizdu, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną, iš karto po A. A. nužudymo, abu nuteistieji toliau girtavo A. O. namuose. Pastarojo motinai pasakius, kad sukonfliktavo
su M. J. , abu nuteistieji nuvyko pas jį į namus ir
pasiūlė išgerti, pastarajam sutikus, nusivežė jį į miško masyvą, esantį netoli
tos vietos, kur buvo nužudytas A. A. ir užkastas jo kūnas.
Bylos duomenimis nėra nustatyta, kuris nuteistasis ir kiek smūgių sudavė
nukentėjusiajam, tačiau akivaizdu, jog sužalojant M. J. dalyvavo
abu nuteistieji – A. O. ir A. M. . Atmestini
nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentai, kad jis
negalėjo dalyvauti M. J. nužudyme, nes tam neturėjo jokio
pagrindo, su nukentėjusiuoju jį sieję santykiai nebuvo priešiški. Tačiau
kaltininko tyčios turinį bei kryptingumą apsprendžia ne paties kaltininko
subjektyvūs parodymai dėl atliktų veiksmų pobūdžio bei siekiamų tikslų, bet
objektyviais duomenimis nustatytos visos nusikaltimo aplinkybės: nusikaltimo padarymo
įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, pobūdis, nusikalstamų veiksmų intensyvumas,
kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai bei elgesys prieš
nusikaltimą, jo metu ir po jo.
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto
dėmesį, jog gyvybė M. J. buvo atimta netrukus po kito
žmogaus (A. A. ) nužudymo bei jo lavono paslėpimo. Abu
nuteistieji neabejotinai suvokdami, jog ką tik įvykdė labai sunkų nusikaltimą,
savo nusikalstamo elgesio nenutraukė – netrukus po A. A. nužudymo
nukentėjusįjį M. J. nuvežė į miško masyvą, ten jį
intensyviai mušė, o nukentėjusiajam nuo gautų sužalojimų mirus, jo lavoną
paslėpė greta prieš tai nužudyto A. A. lavono užkasimo
vietos. Šios aplinkybės rodo, jog A. M. ne tik suprato
dalyvaujantis atimant gyvybę M. J. , tačiau ir norėjo taip
veikti. Nepagrįstas A. M. aiškinimas, kad jis negalėjo
nutraukti A. O. nusikalstamų veiksmų, kadangi pats jo
bijojo. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. O. ir A. M. santykiai būtų priešiški. Priešingai, iš bylos duomenų
matyti, kad abu nuteistieji iki nusikalstamų veikų padarymo bendravo ilgą laiko
tarpą, abu prieš tai atliko bausmę vienoje įkalinimo įstaigoje. Apelianto
teigimu, jis bijojo A. O. net ir po įvykdyto nusikaltimo,
tačiau iš bylos duomenų matyti, jog A. M. po pirmojo
nusikaltimo toliau girtavo A. O. namuose, kartu su juo
važiavo susitikti su M. J. žinodamas, kad A. O. yra priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo atžvilgiu.
Šios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog apeliantas ne tik pritarė
A. O. veiksmams, bet ir savo noru dalyvavo smurtaujant
prieš A. M. . Tai, jog apeliantas pritarė A.
O. nusikalstamiems veiksmams patvirtina dar ir ta aplinkybė, kad po M. J. nužudymo abu nuteistieji bendrais veiksmais paslėpė
nukentėjusiojo kūną – apeliantas stebėjo, kad niekas neatvažiuotų ir padėjo M. J. lavoną nunešti iki duobės.
Apygardos teismas nuosprendyje
pagrįstai nurodė, jog tyčinio nužudymo bendrininkais pripažįstami asmenys,
kurie veikė kartu, turėjo tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvavo atimant
gyvybę nukentėjusiajam. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų
padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.
Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir
atimant galimybę priešintis kėsinimosi į jo gyvybę metu ir pan.
Teisėjų kolegija atkreipia
nuteistojo dėmesį ir į tai, jog jis savo apeliaciniame skunde nepagrįstai
teigia, jog tą aplinkybę, kad jis neprisidėjo prie M. J. nužudymo,
patvirtina liudytojų N. K. ir A. M. parodymai.
Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jie nebuvo įvykio vietoje, kuomet
nuteistieji A. O. ir A. M. smurtavo
prieš nukentėjusį M. J. , tiesiogiai nestebėjo
nusikaltimo, todėl jokių bylai reikšmingų aplinkybių dėl šio nužudymo nenurodė.
Taigi, įvertinusi pirmiau
aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti A. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas,
veikiant bendrininkų grupe.
Dėl paskirtųjų bausmių ir civilinių ieškinių.
Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. taip pat prašo sušvelninti jam pagal BK 129 straipsnio
1 dalį paskirtąsias bausmes, tačiau jokių argumentų, kuo remiantis tai turi
būti padaryta, nenurodo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio, teismas, skirdamas bausmes A. M. už A. A. ir M. J. nužudymus, vadovavosi
bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje
numatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat laikėsi
bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių
aplinkybių, taisyklių, numatytų BK 61 straipsnyje.
Apeliacinio teismo teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į visas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmei
individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad A.
M. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo
bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis, todėl nešvelnintinos. Pirmosios
instancijos teismas nepažeidė ir bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų BK 63
straipsnyje, todėl ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta
teisingai.
Nepagrįstu pripažįstamas ir apeliacinio
skundo prašymas sumažinti priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai
atlyginti dėl A. A. nužudymo dydį. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas,
nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą
padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šias
aplinkybes ir motyvuotai sumažino nukentėjusiosios prašytos neturtinės žalos
dydį nuo 200 000 Lt iki 100 000 Lt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka
su apygardos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, priteistu
nukentėjusiajam E. A. , ir neturi pagrindo jo mažinti.
Atsižvelgdama į aukščiau
išdėstytus argumentus, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad
tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo A. M.
apeliacinį skundą atmesti
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
teisėjai Elena
Vainienė
Linas Žukauskas