Civilinė byla Nr.
3K-3-388/2010
Procesinio sprendimo kategorija 128 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko,
Zigmo Levickio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant pareiškėjai O. L.,
pareiškėjos įgaliotam asmeniui V. Š., suinteresuoto asmens
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliotam asmeniui L.
M.,
žodinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto
asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 18
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O.
L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti
asmenys: Birštono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerija, Nemuno kilpų regioninis parkas, Kauno apskrities viršininko
administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja
sodybos atstatymo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Nemuno
kilpų regioninio parko teritorijoje, Birštono savivaldybės (duomenys
neskelbtini) kaime, jos tėvo J. M. 10,85 ha žemės
sklype, į kurį pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, iki 1945 m. buvo sodyba
(gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai). Ji nurodė, kad yra šio žemės sklypo
savininkė ir nori atkurti jame tėvo buvusią sodybą iki ją nugriovė Birštono
tarybinis ūkis. Pareiškėjos senelis V. pasistatė namelį Birštono savivaldybės (duomenys
neskelbtini) kaime, jame gyveno jos tėvas J. M. su
šeima (dešimt vaikų), tarp kurių buvo ir pareiškėja; senoje sodyboje buvo
kluonas (tvartas), pastatytas kiek atokiau nuo gyvenamojo namo. Pareiškėjos
tėvas, pamatęs, kad griūva senelio namas, prašė sklypo ir leidimo statyti; jis
pastatė naują sodybą prieš ąžuolus, senoji – liko už ąžuolų. Pastačius naują
namą, kurį laiką stovėjo ir senasis, vėliau lentgalius sukūreno; seną kluoną
išardė, susikūrus kolūkiams.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties
esmė
Prienų rajono apylinkės
teismas 2009 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškimą tenkino, sodybos atstatymo
tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvo J. M. 10,85 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), esančiame Birštono savivaldybės (duomenys neskelbtini)
kaime, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Birštono vienkiemio k. v.
iki 1945 m. buvo sodyba (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai). Teismas
nustatė, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu įgijo du žemės
sklypus: 10,85 ha žemės ūkio ir 1,15 ha – privačios namų valdos paskirties
žemės sklypus; namų valdos paskirties 1,15 ha sklypo dalis yra užstatyta, bet
nėra duomenų, kad būtų užstatyta 10,85 ha žemės ūkio paskirties žemė; tokia
išvada patvirtinama kartografinės medžiagos duomenimis. Teismas, atlikęs vietos apžiūrą, išklausęs pareiškėjos paaiškinimus, kad ji nuo
gimimo kartu su seneliu ir tėvu gyveno tame name, jame užaugo bei ištekėjo, kad
šalia namo, jai būnant antroje klasėje, buvo pastatytas kluonas, taip pat išklausęs liudytojų parodymus, kad jiems buvo žinoma apie tuo metu
buvusią sodybą, gyvenamąjį namą bei jo priklausinį ūkinės paskirties pastatą –
kluoną, taip pat ištyręs bylos rašytinius įrodymus, sprendė, jog bylos
duomenimis patvirtinamas prašomas nustatyti faktas. Teismas konstatavo sodybos
buvimo tam tikroje vietovėje faktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 18 d. nutartimi paliko
nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimą. Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios
teismas neatskleidė bylos esmės, t. y. nesiaiškino, ar pagal teisės aktų,
reglamentuojančių statybas saugomose teritorijose nustatytus apribojimus,
juridinio fakto nustatymas sukels teisinius padarinius; taip teigdamas,
apeliantas nepagrindė šio argumento. Pirmosios instancijos teismas faktui
nustatyti rėmėsi įrodymų visetu, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 178, 185
straipsniai), atsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl įrodymų pakankamumo
problemos ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose. Apelianto
nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvo J. M. valdyti
pastatai dėl blogos būklės buvo išardyti ir perstatyti kitoje to
paties sklypo vietoje, kolegija pripažino nepagrįsta byloje esančiais
įrodymais; nepakanka įrodymų pripažinti, kad J. M. iki
1945 m. turėtas gyvenamasis namas buvo perstatytas; byloje nebuvo įrodinėjama
tokių aplinkybių; liudytojų parodymai apie galbūt kai kurių medžiagų iš
senosios sodybos panaudojimą naujos sodybos statiniams statyti, kolegijos
vertinimu, nėra pagrindas teigti, kad gyvenamasis namas buvo perkeltas į kitą
vietą; tokių aplinkybių nepatvirtinama nei iš pareiškėjos, nei iš liudytojų A. K. ir A. A. B. parodymų, tačiau iš jų
galima spręsti, kad apie 1945 m. buvo statomas naujas, jį pastačius, dar
kurį laiką liko stovėti ir senasis gyvenamasis namas. Bylos duomenimis taip pat
nepatvirtinama, kad pareiškėjos dabartiniu metu valdomi pastatai yra 10,85
ha žemės sklype; jie yra 1,15 ha sklype. Kolegija taip pat atmetė kaip
nepagrįstus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir
netyrė, ar yra specialių, statybas ginčo žemės sklype draudžiančių, apribojimų;
teismas neturėjo pagrindo šias aplinkybes tirti; jas privalo įrodyti su
pareiškėjos prašymu nesutinkantys asmenys.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerija (kasatorius) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, apeliacinės – nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškimą
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašomas nustatyti
faktas sukels jam teisinių padarinių, kaip tai reglamentuojama CPK 444 straipsnio
1 dalyje, ir kad tokia teismų padaryta išvada atitinka teismų praktiką bylose
dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartyje
civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto savivaldybė ir
kt., bylos Nr. 3K-3-555/2004, išaiškinta, kad CPK 444 straipsnyje
nustatyti faktai yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens ir kad
juridiniais pripažįstami tik tam tikroje įstatymo apibrėžtoje situacijoje, kai,
juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Šiuo atveju
juridinę reikšmę turintį faktą siekiama nustatyti sodybos atstatymo tikslu;
pareiškėja prašymą nustatyti faktą siejo su aplinkybės, kad jos tėvo J. M. 10,85 ha žemės sklype iki 1945 m. buvo sodyba
(gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai), nustatymu, t. y. pareiškėjos
subjektinės teisės atsiradimas buvo saistomas Saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto pagrindo konstatavimo. Byloje nustatyti
faktai ir aplinkybės, tinkamai taikant Saugomų teritorijų įstatymo normas,
turėjo suponuoti priešingas, nei teismų, padarytas išvadas dėl prašomo
nustatyti fakto juridinės reikšmės.
2. Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX–628 redakcija;
Žin., 2001, Nr. 108–3902, toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 8
punkto, taip pat aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių
klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (Žin., 2003, Nr. 58–2611, toliau –
ir Statybos techninis reglamentas) 5.38 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo.
Pagal pirmiau nurodyto įstatymo normą gamtiniuose ir kompleksiniuose
draustiniuose draudžiama naujų pastatų statyba, išskyrus statybą esamose ir
buvusiose sodybose; sodyba pagal Statybos techninio reglamento 5.38 punktą yra
laikomas juridiškai įformintas žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju
pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir
įrenginiais). Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į kasatoriaus argumentus, kad
bylos duomenimis patvirtinama, jog pareiškėjos senelio V. M.,
po jo mirties – pareiškėjos tėvo J. M. – valdyti pastatai
(gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai) dėl blogos būklės buvo išardyti ir
perstatyti kitoje to paties sklypo vietoje; šie pastatai yra išlikę iki šiol,
aplink juos namų valdai suformuotas 1,15 ha žemės sklypas; Kauno apskrities
viršininko 2002 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Prienų rajone
ir Birštono savivaldybėje)“ pareiškėjai suteiktas pirmiau nurodytas 1,15 ha
namų valdai ir su juo besiribojantis 10,85 ha žemės ūkio paskirties žemės
sklypas. Darant prielaidą, kad buvęs gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas iki
perkėlimo į 1,15 ha žemės sklypo ribas pateko į dabartinio 10,85 ha žemės ūkio
paskirties sklypą, nesuponuojama pagrindo prašomam faktui nustatyti, nes
išeitų, jog sodyba būtų atstatoma antrą kartą ir vietoje vienos atsirastų dvi.
Bylos duomenimis (liudytojų parodymai, kiti įrodymai) patvirtinama, kad sodybai
atstatyti buvo naudojamos seno gyvenamojo namo statybinės medžiagos, tai
reiškia, jog nebuvo statoma naujo namo; prašymą perstatyti trobą, bet ne
statyti dar vieną gyvenamąjį pastatą, pateikė pareiškėjos senelis V. M., todėl akivaizdu, jog jis turėjo vieną gyvenamąjį
pastatą, kurį perstačius, neatsirado naujos sodybos; pareiškėja nepagrįstai
teigia, kad jai nuosavybės teise priklausančiame 10,85 ha sklype buvo
gyvenamasis namas; buvusios sodybos gali būti atstatomos kompleksiškai viename
sklype, bet negali būti atstatoma atskirų buvusios sodybos statinių, kurie
patenka į skirtingus sklypus; sprendžiant priešingai, vietoje vienos sodybos
atsirastų dvi; tokia situacija neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo
nuostatų.
Suinteresuotas asmuo Birštono savivaldybės administracija
pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.
Atsiliepime
į kasacinį skundą pareiškėja prašo pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus; ji nurodo, kad bylą
nagrinėję teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos
aplinkybes, kasatorius neteisingai teigia, kad sodyba jau kartą buvo atstatyta,
nes esą toks faktas patvirtinamas Lietuvos centrinio archyvo išduoto dokumento
duomenimis, jog pareiškėjos senelis V. M. 1938 m. prašė Marijampolės
apygardos žemės tvarkytojo perstatyti trobą, bet ne statyti dar vieną
gyvenamąjį namą; kasatorius neteisingai interpretuoja pareiškėjos iš archyvo
pateiktų dokumentų turinį; iš archyvo pateikto dokumento, taip pat iš žemės
įsiterpimų panaikinimo (keitimo) plano, kurį matininkas P. K. padarė
1938 m. ir kuris patvirtintas 1939 m. balandžio 15 d., matyti, kad buvo
statomas naujas namas iš naujų medžiagų, t. y. nauja sodyba atsirado
Žvėrinčiaus miške esančiame sklype, kuris vėliau buvo sukeistas su Dzūkų miškų
urėdijos sklypu. Neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginiai, kad pareiškėjos
tėvo senieji pastatai buvo išardyti ir perstatyti kitoje to paties sklypo
vietoje. Prasidėjus
kolektyvizacijai, Birštono tarybinis ūkis išardė tik senosios sodybos naujai
pastatytą kluoną ir išvežė į ūkį; nusavinus žemę, nebebuvo galima nei
remontuoti, nei atstatyti senosios sodybos, nes melioracijos metu buvo
neteisėtai sunaikintas joje buvęs didelis sodas, žemė – suarta. Kai kurių
medžiagų, remiantis liudytojų parodymais, iš senosios sodybos panaudojimas
naujosios statiniams statyti nėra pagrindas teigti, kad gyvenamasis namas buvo
perkeltas į kitą vietą; to nepatvirtinama liudytojų A. K. ir
A. B. parodymais, iš kurių matyti, kad apie 1945 m. buvo
statomas naujas gyvenamasis namas, kurį pastačius, liko kurį laiką stovėti ir
senasis; be to, naujas namas pastatytas kitame, gretimame žemės sklype, nes
senelis ir tėvas turėjo du sklypus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad prašomas
nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, nes gyvenamasis namas yra perstatytas
ir išlikęs; priešingu atveju esą vietoje vienos buvusios sodybos atsirastų dvi
ir tokia situacija neatitiktų Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų. 10,85 ha
sklypas, į kurį pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, yra žemės ūkio
paskirties žemė; suinteresuoti asmenys byloje neįrodė, kad sklypui yra
nustatyti specialūs apribojimai; Nemuno kilpų regioninio parko direkcija
pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo dalyje, kuri nepriskirta miško žemei, galima
parko apsaugos reglamentuose nustatytus reikalavimus atitinkančių pastatų
statyba, nustačius sodybos buvimo faktą teismo sprendimu. Bylą nagrinėję
teismai, remdamiesi archyviniais dokumentais, liudytojų parodymais, teisingai
nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausiančiame 10,85 ha plote buvo
sena sodyba su gyvenamuoju namu ir kluonu (tvartu).
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindų ir
proceso teisės normų taikymo
Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai
yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę;
2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį
faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų,
patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas
negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę
reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra
bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo nenagrinėtinas teismo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų
praktiką šios kategorijos bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas
ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų
asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444
straipsnio 1 dalis). Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą
faktą lemia, kad jis žino (arba turi žinoti), kokia materialioji teisė šiam
faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokių jo asmeninių ar turtinių teisių gali
dėl to fakto atsirasti. Teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos
nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą, taip pat privalo išsiaiškinti, koks teisės
aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę, priešingu atveju
gali būti neišaiškintos byloje turinčios reikšmės aplinkybės arba aiškinamos
tokios aplinkybės, kurios neturi reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis
civilinėje byloje P. V. v. Labanoro regioninis
parkas ir kt., bylos Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis
civilinėje byloje J. K. v. Alytaus regiono
aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2008; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjos pareiškimo
teismui matyti, jog prašomą nustatyti faktą ji sieja su teisės atstatyti sodybą
įgijimu; atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog
nagrinėjamoje byloje prašomas nustatyti faktas siejamas su turtinių
teisių, nustatytų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, atsiradimu,
ir kad šio įstatymo normų turinio analizė, atsižvelgiant į pareiškėjos ir
suinteresuotų asmenų nurodytas faktines aplinkybes, turės esminę reikšmę,
sprendžiant, ar prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. ar pareiškėjos
prašomas nustatyti faktas sukels jos nurodytų teisinių padarinių. Kasatorius
kasaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju netinkamas bylai reikšmingų
aplinkybių ištyrimas ir jų įvertinimas nulėmė teismų nepagrįstą išvadą, jog
faktas, taikant pirmiau nurodytą įstatymą, bus juridinis.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus šiuos kasacinio
skundo argumentus. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina įrodymus pagal savo
vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Pareiškėja
negalėjo gauti dokumentų, patvirtinančių sodybos buvimo 10,85 ha žemės sklype
fakto kitokia, ne teismo tvarka. Bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus,
laikėsi CPK 185 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos tėvo J. M. 10,85
ha žemės sklype (unikalus ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))
Birštono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime, Birštono vienkiemio
k. v. iki 1945 m. buvo sodyba (gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai). Teismai neviršijo savo kompetencijos ar byloje pareikštų
reikalavimų, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde.
Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punkto, Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamento
7 punkto nuostatų taikymo ir statybų saugomose teritorijose teisinio
reglamentavimo
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos vardu yra
įregistruoti du žemės sklypai: 10,85 ha sklypas, kadastro Nr. (duomenys
neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 10,
52), ir 1,15 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus
Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 37). Lietuvos centrinio
valstybės archyvo duomenimis, V. M. įpėdiniai nuosavybės
teise iki žemės nacionalizavimo turėjo du atskirus 7 ir 10 ha žemės sklypus (T.
1, b. l. 17). Byloje yra taip pat archyvo duomenų apie tai, kad V.
M. 1937 m. pagal tuo metu nustatytą tvarką siekė statyti gyvenamąjį namą
(T. 1, b. l. 85, 86). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo metu galiojo Žemės
tvarkymo įstatymas (Valstybės žinios, 1935 m. rugpjūčio 23 d., Nr. 494-346),
taip pat Kaimo statybos įstatymas (Valstybės žinios, 1939 m. birželio 5 d., Nr.
647-4717). Pagal šiuose įstatymuose nustatytą galiojusį reglamentavimą viename
žemės sklype buvo galima formuoti tik vieną sodybą. Toks teisinis
reglamentavimas iš esmės nustatytas ir šiuo metu galiojančiame Saugomų
teritorijų įstatyme. Pareiškėja prašomą nustatyti faktą siejo su teise
atstatyti sodybą, remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8
punktu ir aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu NR. 423 patvirtintų
Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamento 7 punktu, pagal kurį buvusios
sodybos buvimo faktas gali būti įrodytas teismo sprendimu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 23 straipsnyje (inter
alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.
Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet
kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo
likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės.
Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri
gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę
turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus
naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti
yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13
d. nutarimas). Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Konstitucinis Teismas
2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama
ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras,
kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su
atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus. Žemės, miškų,
parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse,
pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su
tokių objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą.
Ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus,
veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai,
draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose
vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas
kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nustatytais ribojimais, draudimais siekiama
užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę
vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę,
statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti
gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar
eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan. Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinti statybų
draustiniuose draudimai turi tam tikrų išlygų statyti pastatams esamose
ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų
arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant
juridinį faktą). Pažymėtina tai, kad veiklą saugomose teritorijose
reglamentuoja ne tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos
dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat
saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, kuriuose gali būti
nustatyti tam tikri papildomi reikalavimai, taip pat sugriežtinti išvardytieji
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2, 3 dalyse; dėl to darytina išvada,
kad įstatyme nustatytų statybų draudimo išlygos taikymui reikšmingas
reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje taikytinas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu NR. 423
patvirtintas Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamentas; pagal
Reglamento 30 punktą regioniniame parke atkuriamose sodybose (namų valdose),
įvertinant kraštovaizdžio bei gamtos ir kultūros paveldo apsaugos reikalavimus,
gali būti statomi gyvenamieji namai bei jų priklausiniai, laikantis statybos
techninių reglamentų ir Reglamente nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija
pripažįsta pagrįstomis teismų išvadas, kad prašomas nustatyti faktas, jog pareiškėjai
asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 10,85 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys
neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki 1945 m. buvo
sodyba, bus pagrindas siekiamai teisei įgyti. Apeliacinės instancijos teismo
nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas,
yra teisėta, kasacinis skundas atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė
88,58 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant
suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijos kasacinio
skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš suinteresuoto asmens (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2
dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a
r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerijos, kodas (duomenys neskelbtini), PVM
mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), adresas; Jakšto g. 4/9, Vilnius,
į valstybės biudžetą 88,58 (aštuoniasdešimt aštuonis litus 58 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Zigmas Levickis
Juozas
Šerkšnas