Baudžiamoji byla Nr. 1A-426/2013

                                                                                                  Proceso Nr. 1-50-1-00240-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 1.2.14.1.1.; 2.1.15.1.2 (N)

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teisėjų Albino Bielskio ir Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Laurai Gruodienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam M. V.,

gynėjai advokatei Annai Grinevič,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. ir nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą V. L., S. L., R. M. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)          150 straipsnio 4 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK  63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. V. priteista:

1. Valstybinei ligonių kasai 2599,49 Lt už A. L. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir 2029,94 Lt už R. M. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas;

2) V. L. 46,75 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti;

3) R. M. 154,44 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti;

4) A. L. 25 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, iki jos pilnametystės šių lėšų tvarkytoja paskiriant V. L.;

5) G. M. 25 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, iki jos pilnametystės šių lėšų tvarkytoja paskiriant R. M..

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

M. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 5 d., apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažametėmis A. L. ir G. M., nusivedė jas į X miesto parką už sporto klubo „X“, esančio (duomenys neskelbtini), kur nuošalioje vietoje, prie Nevėžio upės tarp medžių, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės abiejų nukentėjusiųjų būkle, grasindamas nužudyti jų tėvus, jeigu nevykdys jo reikalavimų arba pasakys kam nors apie jo veiksmus, liepė joms nusirengti nuogai ir užsimerkti, liepė G. M. čiulpti jo lytinį organą ir įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną, po to savo lytiniu organu lietė gulinčios ant nugaros A. L. lytinius organus ir išeinamąją angą bei kišo rankų pirštus į jos lytinius organus, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ant A. L. paguldė G. M. ir užgulė jas, savo lytinių organu lietė abiejų nukentėjusiųjų lytinius organus ir išeinamąsias angas, įkišo savo lytinį organą G. M. į išeinamąją angą, šiais veiksmais prieš nukentėjusiųjų valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu, analiniu ir kito fizinio sąlyčio būdais, tuo seksualiai prievartavo mažametes A. L., gim. (duomenys neskelbtini) ir G. M., gim. (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais M. V. padarė Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą.

M. V. taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 5 d., apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, X miesto parke, už sporto klubo „X“, esančio (duomenys neskelbtini), nuošalioje vietoje, prie Nevėžio upės tarp medžių, seksualiai išnaudojus mažametes A. L. ir G. M., iš A. L. rankinuko slapta pagrobė svetimą – sutuoktiniams V. ir S. L. priklausantį turtą – 500 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-S5230“ su 10 Lt vertės SIM kortele „Tele 2 Pildyk“, o viso pagrobė svetimo turto, kurio vertė 510 Lt. Šiais savo veiksmais M. V. padarė Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo sušvelninti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei sumažinti nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos dydį.

Nurodo, jog teismo nukentėjusiosioms priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis. Bendrai abiem nukentėjusiosioms jis turi atlyginti 50 000 Lt, kai tuo tarpu metinės vidutinio Lietuvos gyventojo pajamos siekia tik 12 000 Lt. Mano, jog nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą tokių sumų prašė nepagrįstai, teismo posėdyje net negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl žalą atlyginti prašo būtent tokia apimtimi. Mano, jog priteistus pinigus tėvai panaudos ne nukentėjusiųjų gerovei, o savanaudiškais tikslais. Teigia, būdamas laisvės atėmimo vietoje, neturįs jokių galimybių atlyginti nukentėjusiosioms tokio dydžio neturtinę žalą.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, nurodydamas ją esant aiškiai per griežtą. Būdamas jauno amžiaus, pataisos namuose jis bus priverstas patirti vien tik neigiamas emocijas, paklusti ten esamoms nerašytoms taisyklėms, užgauliojimams, patyčioms, negalės savęs realizuoti, tobulėti, o, baigęs atlikti tokią didelę bausmę, neturės galimybių integruotis į visuomenę. Teigia esantis perspektyvus, komunikabilus jaunuolis, įgijo vidurinį išsilavinimą, kompiuterių operatoriaus kvalifikaciją, turėjo verslo liudijimą, buvo „Šeimos centro“ savanoris. Nors jis praeityje teistas 4 kartus, tačiau yra išsilavinęs, kultūringas. Ilgą laiką šoko sportinius šokius, dalyvavo įvairiuose konkursuose, pelnė ne vieną apdovanojimą, penkerius metus tarnavo bažnyčioje, trejus metus lankė baseiną, dalyvavo varžybose. Jo padarytas nusikaltimas yra sunkiai paaiškinamas, mano, kad didelę įtaką jo nusikalstamiems veiksmams padarė tai, kad jis neturi tėvų. Nuo vaikystės bendrauja su psichologais ir psichiatrais, teko vartoti stiprius vaistus, jam buvo nustatytas elgesio sutrikimas. Į daugelį dalykų reaguoja emocingai, turi padidintą jautrumą bei dirglumą, viską kaupia savyje. Nurodo turintis jaunesnių brolių, daug laiko leisdavo su jaunesniais už save, mėgsta bendrauti su vaikais, jo sužadėtinė turi aštuonerių metų dukrą, kuri jį vadino tėveliu. Skunde taip pat nurodo, kad jo močiutė yra II grupės invalidė, jai 81 metai, sunkiai vaikšto, girdi, be jo nėra, kam ja pasirūpinti, jį močiutė augino nuo vienerių metų. Tad, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prašo sušvelninti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios G. M. atstovai pagal įstatymą R. M. ir G. M. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį: 1) pakeisti M. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtą bausmę, taip pat galutinę subendrintą bausmę, paskiriant jam ne mažesnę kaip aštuonerių metų trukmės laisvės atėmimo bausmę; 2) taip pat prašo pilnai patenkinti R. M. civilinį ieškinį ir G. M. priteisti iš M. V. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) be to, G. M. priteisti iš M. V. 500 Lt išlaidas apeliaciniam skundui parengti.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. V. už Lietuvos Respublikos BK      150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė per švelnią bausmę, savo dydžiu ženkliai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Tvirtina, jog toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, teismas nesilaikė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo taisyklių, tokia bausme nebus įgyvendinta Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.

Analizuodami nuteistojo M. V. parodymus, apeliantai pažymi, kad pastarasis teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė oraliniu būdu tenkinęs lytinę aistrą su mažamete G. M., neigė grasinęs mažametėms nukentėjusiosioms nužudyti jų tėvus, jeigu pastarosios nevykdys jo reikalavimų arba pasakys kam nors apie jo veiksmus, taip pat bandė sušvelninti prieš mažametes padarytus seksualinio prievartavimo veiksmus, be to, iškėlė naują versiją apie alkoholio vartojimą. Atsižvelgiant į tai, negalima teisme duotų M. V. parodymų vertinti kaip tikslų įvykio aplinkybių atpasakojimą ar jų suvokimą, nes akivaizdu, kad tokiu būdu jis sąmoningai siekė lengvesnės atsakomybės ir tuo pačiu nebuvo nuoširdus.

Pažymi, kad M. V., sakydamas paskutinį žodį, labiausiai akcentavo savo pasiekimus moksle ir užklasinėje veikloje, gabumus, sunkią padėtį tardymo izoliatoriuje bei jam kilsiančias grėsmes pataisos namuose, stengdamasis nutylėti jo asmenybę neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, motyvus, nusikalstama veika mažametėms nukentėjusiosioms sukeltus neigiamus padarinius ir pan., kas taip pat rodo, kad jis nuoširdžiai nesigaili.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad M. V. po nusikaltimo padarymo buvo sulaikytas tik laimingo atsitiktinumo dėka, t. y. jam atėjus į Panevėžio ligoninės Priėmimo skyrių, kuriame tuo metu buvo mažametės nukentėjusiosios ir viena jų - A. L. – jį atpažino, taip pat policijai operatyviai sureagavus į pranešimą apie nusikalstamą veiką padariusio asmens buvimo vietą ir policijos pareigūnų nepriekaištingą pareigų atlikimą, sulaikant M. V.. Pastarojo elgesys nusikalstamos veikos metu (grasinimai mažametėms nukentėjusiosioms), taip pat po nusikaltimo padarymo (bėgimas nuo mažamečių nukentėjusiųjų tėvų ir policijos pareigūnų) akivaizdžiai rodo, kad jis siekė išvengti sulaikymo ir jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o sulaikytas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik spiriamas neginčijamų įrodymų, t. y. pas ji radus iš mažametės A. L. pagrobtą mobiliojo ryšio telefoną ir supratęs, jog mažametės nukentėjusiosios atpažino, jam nepavyks išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliantai mano, jog nuteistojo M. V. žodžiu išreikštas gailėjimasis dėl savo poelgio bei atsiprašymas yra formalus ir deklaratyvus, todėl teismas nepagrįstai pripažino M. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantų įsitikinimu, teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes apie padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumą, nepakankamai dėmesio skyrė nusikalstamos veikos ir nuteistojo M. V. asmenybės individualizavimui, todėl paskyrė per švelnią bausmę.

Įvertinus tai, kad nėra pagrindo pripažinti M. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsižvelgiant į neigiamą asmenybės charakteristiką (nusikalto turėdamas keturis neišnykusius teistumus, tą pačią dieną įvykdė plėšimą, kas rodo jo pavojingumą visuomenei, polinkį nusikalsti ir nenorą taisytis, taip pat tai, kad nuteistasis niekur nedirba, nors yra darbingo amžiaus, buvo atleistas iš darbo už pravaikštas),  padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš dvi mažametes, teismas turėjo M. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti ne mažesnę nei aštuonerių metų trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu jų mažametei dukrai G. M.. Nors nuteistojo nusikalstamais veiksmais mažametei nukentėjusiajai G. M. fiziniai sužalojimai ir nebuvo padaryti, tačiau jai buvo sukeltas fizinis skausmas, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, baimę, pažeminimą, buvo pažeista jos psichinė sveikata. Po įvykio ji pasidarė labai baikšti, jautri, verksminga, nerami miego metu. Ženkliai pablogėjo jos gyvenimo kokybė, nes dar ir dabar ji visko bijo, atsisako viena išeiti iš namų, juose viena nepasilieka net trumpą laiką, yra paūmėję motoriniai ir vokaliniai tikai, dažnai negali susikaupti, dėl ko nukentėjo mokslo rezultatai, lankėsi ir tebesilanko pas gydytojus, psichologus, nuolat vartoja gydytojų paskirtus medikamentus. Jau dabar nekyla abejonės, kad nuteistojo M. V. atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai turės ilgalaikį poveikį mažametės G. M. asmenybės formavimuisi, darys neigiamą įtaką jos psichologiniam, socialiniam vystymuisi.

Nors neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, tačiau G. M. patirtos neturtinės žalos įvertinimas 25 000 Lt ir šios piniginės sumos priteisimas iš nuteistojo M. V. nėra teisingas ir neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Apeliantai prašo iš nuteistojo mažametei nukentėjusiajai G. M. priteisti       50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios A. L. atstovai pagal įstatymą V. L. ir S. L. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį: 1) pakeisti M. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtą bausmę, taip pat galutinę subendrintą bausmę, paskiriant jam ne mažesnę kaip aštuonerių metų trukmės laisvės atėmimo bausmę; 2) taip pat prašo pilnai patenkinti V. L. civilinį ieškinį ir A. L. priteisti iš M. V. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) be to, S. L. priteisti iš M. V. 500 Lt išlaidas apeliaciniam skundui parengti.

Šiame apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl per švelnios bausmės paskyrimo nuteistajam M. V. (pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį) yra analogiški nukentėjusiosios G. M. atstovų pagal įstatymą apeliaciniam skundui.

Prašydami pilnai patenkinti civilinį ieškinį ir iš nuteistojo nukentėjusiajai                A. L. priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, apeliantai nurodo, kad nors mažametei nuteistojo nusikalstamais veiksmais fiziniai sužalojimai ir nebuvo padaryti, tačiau ji patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, baimę, pažeminimą, pažeista jos psichinė sveikata. Po įvykio nukentėjusioji pasidarė uždara, nenori su niekuo bendrauti, tapo baikšti, nepastovios nuotaikos, dirgli, jautriai miega. Ženkliai pablogėjo jos gyvenimo kokybė, nes dar ir šiol ji visko bijo, atsisako būti viena namuose, nenori viena niekur išeiti, pasikeitė elgesys mokykloje, nustojo joje maitintis, kadangi maistas tapo neskanus, nuolat privalo lankytis pas gydytojus, psichologą, t. y. jų dukra prarado laimingą vaikystę, kuria ji džiaugėsi iki M. V. padaryto nusikaltimo.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistasis M. V. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios G. M. atstovų pagal įstatymą         R. M., G. M. bei nukentėjusiosios A. L. atstovų pagal įstatymą V. L. ir S. L. apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų G. M. ir A. L. atstovų pagal įstatymą apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir paskirti nuteistajam M. V. griežtesnę bausmę, o nukentėjusiosioms G. M. ir A. L. priteistą neturtinę žalą padidinti iki             30 000 Lt.

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiųjų G. M. ir A. L. atstovų pagal įstatymą apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra skundžiamas dviem aspektais, t. y. dėl nuteistajam paskirtos bausmės bei civilinio ieškinio, susijusio su neturtinės žalos atlyginimu. Kolegija, atsakydama į apeliacinius skundus, pirmiausia pasisakys dėl nuteistajam M. V. paskirtos bausmės, o vėliau išdėstys argumentus dėl nukentėjusiosioms priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti.

Dėl nuteistajam M. V. paskirtos bausmės

Apeliaciniais skundais nuteistasis M. V. prašo sušvelninti, o nukentėjusiųjų G. M. ir A. L. atstovai pagal įstatymą prašo sugriežtinti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Kolegija visų apeliantų prašymus atmeta kaip nepagrįstus ir mano, jog pirmosios instancijos teismas skyrė nuteistajam M. V. teisingą ir pagrįstą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu M. V. už labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus buvo paskirtos bausmės, savo dydžiu kiek mažesnės nei atitinkamuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose numatytų bausmių vidurkiai.

Nukentėjusiųjų atstovai, prašydami skirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, įrodinėja teismą nepagrįstai pripažinus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad pastarasis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Skunduose dėstomi argumentai, jog M. V. teisme neigė oraliniu būdu tenkinęs lytinę aistrą su mažamete G. M., grasinęs nukentėjusiosioms nužudyti savo tėvus, bandė sušvelninti atliktus prievartavimo veiksmus, be to, iškėlė naują versiją apie alkoholio vartojimą, ko negalima vertinti kaip visiško kaltės pripažinimo. Be to, sulaikytas tik dėl atsitiktinumo, sulaikomas bandė pabėgti ir prisipažino tik spiriamas neginčijamų įrodymų. Nuteistojo išreikštą gailėjimąsi apeliantai vertina kaip formalų ir deklaratyvų.

Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantų teiginiais ir neturi pagrindo tenkinti jų prašymą panaikinti nuteistajam pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teismų praktikoje konstatuota, kad asmens prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką yra laikomi atvejai, kai asmuo savanoriškai, neverčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o jei nusikaltimas padarytas kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir jų kartu padarytas veikas (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005). Dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką teismui pakanka nustatyti, kad kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-276/2006, 2K-496/2007). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra laikomas tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-513/2007).

Tad, įrodinėjant aptariamą aplinkybę, būtina visais atvejais nustatyti abi ją sudarančias dalis – kaltės pripažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška.

Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų M. V. parodymų matyti, kad jis pripažino visas esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes. Priešingai nei tvirtina apeliantai, nuteistasis neneigė grasinęs mergaitėms dėl poveikio prieš jų tėvus. Tai, kad parodymų metu jis tiksliai nepatvirtino, ar minėjo frazę „nužudyti“, nereiškia, kad jis neigė buvus grasinimus. Šioje vietoje dar kartą atkreiptinas apeliantų (nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą) dėmesys, kad kaltininkas turi pripažinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, o kai kurių jų kitoks aiškinimas nei inkriminuota pateiktuose kaltinimuose nereiškia kaltės nepripažinimo ar esminių inkriminuotų aplinkybių neigimo. Iš M. V. parodymų matyti, kad jis pripažino nukentėjusiosioms grasinęs, kad „jei jos neis, bus blogai, bus blogai joms pačioms, jų tėveliams“, keletą kartų patvirtino tikrai sakęs, kad „jų tėvams bus blogai“, neneigė, jog pastarosios buvo prigrasintos ir išsigandusios, jis kalbėjo griežtu tonu (t. 3, b. l. 8-10). Tokie parodymai neabejotinai patvirtina nuteistąjį pripažinus jam inkriminuotą nusikalstamos veikos aplinkybę, kad jis prieš mažametes veikė joms grasindamas (grasino nužudyti tėvus), neatsižvelgiant į tai, kad jis parodymų metų neprisiminė, ar tiksliai ištarė frazę „nužudyti“. M. V. taip pat pripažino norėjęs oraliniu būdu tenkinti lytinę aistrą su G. M., liepęs jai išsižioti, lietęs jos lūpas savo lytiniu organu, bandė jį įkišti į burną, po to savo lytiniu organu lietė A. L., kuriai liepė atsigulti ant žemės, lytinius organus, išeinamąją angą, po to paguldė kitą mergaitę, t. y. G. M., ant jos ir lietė pastarosios lytinius organus, bandė savąjį lytinį organą įkišti jai į išeinamąją angą, nepavykus, kišo lytinį organą tarp nukentėjusiosios šlaunų ir tenkino savo lytinę aistrą. Kaip matyti, M. V. neneigia visų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK        150 straipsnio 4 dalį aplinkybių. Nors apklausiamas jis teigė nenorėjęs nukentėjusiųjų seksualiai prievartauti, tačiau, duodamas parodymus, papasakojo atliktus oralinius, analinius ir kitokio sąlyčio prievartinius lytinius veiksmus prieš nukentėjusiąsias G. M. ir A. L., neneigė žinojęs, kad jos abi yra mažametės. Tai, kad M. V. tam tikras aplinkybes aiškina pagal savo individualų supratimą, nelaikytina, kad jis neigia padaręs nusikalstamą veiką ar nesutinka su esminėmis nusikalstamos veikos inkriminavimo aplinkybėmis.

Baudžiamasis įstatymas nenustato būdo ir formos, kaip kaltinamasis turi išreikšti savo gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad būtų nelogiška reikalauti, kad kaltinamasis savo gailėjimąsi išreikštų kiekvienos apklausos ar kitų tyrimo veiksmų metu. Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kaltininko gailėjimasis nesiejamas su aktyviu padėjimu išaiškinti nusikalstamą veiką ar toje veikoje dalyvavusius asmenis. Baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja ir su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo. Teismų praktikoje kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, jei kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar teisminio nagrinėjimo metu, svarbu, kad kaltininko gailėjimasis įvyko iki nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punktas).

Iš byloje užfiksuotų M. V. parodymų matyti, kad jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kategoriškai pasižadėjo  daugiau nebedaryti nusikalstamų veikų. Nuoširdų apgailestavimą jis išreiškė dar per pirmąją įtariamojo apklausą ir tą patį akcentavo beveik kiekvienos apklausos metu. M. V. dar ikiteisminiame tyrime atsiprašė nukentėjusiųjų ir jų artimųjų, tvirtino smerkiantis save už tokį poelgį, teisme nurodė išgyvenantis, išreiškė begalinį norą atsiprašyti, neneigė įskaudinęs tiek mažametes nukentėjusiąsias, tiek jų tėvus, neteisino savo elgesio, pripažino pareikštus ieškinius (t. 3, b. l. 8-10, 13). Priešingai nei įrodinėja nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą, nuteistasis M. V. ne deklaratyviai ir formaliai, o aktyviai ir nuoširdžiai išreiškė savikritišką požiūrį į buvusį elgesį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (dėl Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo).

Analogiška aplinkybė pagrįstai konstatuota ir Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalies atveju. Nuteistasis neneigė, jog po to, kai atliko seksualinio prievartavimo veiksmus, iš nukentėjusiosios A. L. rankinuko pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad nuteistasis teisme iškėlė naują versiją dėl alkoholio vartojimo. Šiuo atveju apeliantai, matyt, turi galvoje tai, kad M. V. teisme, aiškindamas jam nustatytą girtumą, teigė gėręs ir po įvykio, tačiau tuo pačiu jis nepaneigė savo ankstesnių parodymų, jog dar dieną, apie 12 val.,    t. y. iki nusikaltimų, išgėrė porą bokalų (skardinių) 5,2 proc. stiprumo alaus. Tokiu būdu nuteistasis nors ir nurodė naują aplinkybę, tačiau neatsisakė ankstesnių parodymų apie alkoholio vartojimą iki nusikaltimų padarymo, ką įvertinęs, teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Nuteistasis su tokia išvada sutinka ir jos neginčija.

Kolegija netenkina nei nuteistojo prašymo sušvelninti, nei nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą prašymo sugriežtinti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skyrė bausmę, atitinkančią tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, tiek nuteistojo asmenybę. Prašyme skirti griežtesnę bausmę be jau anksčiau minėtos neva nepagrįstai konstatuotos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nurodoma teismą netinkamai įvertinus aplinkybes, susijusias su padarytų nusikaltimų pobūdžiu ir pavojingumu, nepakankamai dėmesio skyrus nuteistojo asmenybės individualizavimui. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje dėstomi bausmių skyrimo motyvai, matyti, kad teismas įvertino visus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, tarp jų ir tuos, kurie akcentuojami apeliaciniuose skunduose (neišnykusius teistumus, tai, kad M. V. nedirba, nes buvo atleistas už pravaikštą). Tuo pačiu atsižvelgta, jog M. V. neturi galiojančių administracinių nuobaudų, pagal pateiktą charakteristiką charakterizuojamas patenkinamai, nusiskundimų dėl jo negauta. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas įvertino abiejų M. V. įvykdytų nusikaltimų pavojingumą, o ta aplinkybė, kad apeliantų netenkina teismo paskirta bausmė, nereiškia, jog tokia bausmė savaime yra neteisinga ar nepagrįsta. Šiuo atveju pažymėtinai, kad M. V. įvykdytas sunkaus nusikaltimo padarymo būdas bei paties nuteistojo veiksmai nelaikytini padidinto pavojingumo, lyginant su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinė subendrinta bausmė yra teisinga, todėl kolegija neturi jokio juridinio pagrindo ją keisti.

Dėl analogiškos priežasties netenkinamas ir nuteistojo prašymas skirti švelnesnę bausmę, kas iš esmės motyvuojama vien tik aplinkybėmis, susijusiomis su jo asmenybės charakteristika (turi išsilavinimą, kompiuterių operatoriaus kvalifikaciją, verslo liudijimą, buvo savanoris, ilgą laiką šoko sportinius šokius, lankė baseiną, tarnavo bažnyčioje ir pan.). Kiti argumentai iš dalies skirti pateisinti nusikalstamą elgesį (nuo vaikystės bendrauja su psichologais ir psichiatrais, vartojo stiprius vaistus, diagnozuotas elgesio sutrikimas, turi padidintą jautrumą). Galiausiai nurodo, jog, pataisos namuose atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, patirs išimtinai neigiamas emocijas, bus priverstas paklusti ten esamoms nerašytoms taisyklėms, bus užgauliojamas, negalės savęs realizuoti, tobulėti ir pan. Apelianto nurodytos asmenybę charakterizuojančios aplinkybės nėra išimtinės, kad remiantis jomis būtų galima skirti švelnesnę bausmę. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta specialisto išvada nenustatė M. V. sergant psichikos sutrikimais, dėl kurių būtų reikėję skirti ekspertizę. Tokiu būdu, skiriant bausmę, nevertintini nuteistojo nurodyti teiginiai apie tai, kad jis kažkada vartojo vaistus, jam diagnozuotas elgesio sutrikimas. Beje, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad M. V. dėl jam diagnozuoto hiperkinezinio elgesio sutrikimo pas medikus lankėsi 2006 m., t. y. prieš 6 metus iki analizuojamų nusikaltimų padarymo, kas leidžia teigti, jog gana ilgą laiką jis dėl šio sutrikimo nusiskundimų neturėjo. Neginčytina, kad nuteistasis dėl jam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės patirs atitinkamus suvaržymus, tačiau savaime suprantama, kad kaltu pripažintam asmeniui bausmė kiekvienu atveju sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, kurios yra atsakas į jo paties nusikalstamus veiksmus. Šiuo atveju apeliantas savo interesų neturėtų priešpastatyti nukentėjusiųjų interesams. M. V. už įvykdytus nusikaltimus buvo paskirtos įstatyme numatytos bausmės, jų dydis nustatytas kiek mažesnis už galimos skirti bausmės vidurkį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jam buvo pritaikyta neproporcingo dydžio bausmė.

Dėl civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti

Nukentėjusiųjų G. M. ir A. L. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės G. M. ir V. L. prašo pilnai patenkinti pareikštus civilinius ieškinius ir nukentėjusiosioms priteisti po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad prašymas dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo yra grindžiamas iš esmės tomis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos civiliniuose ieškiniuose.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vadovavosi iš esmės visais anksčiau minėtais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir kiekvienai nukentėjusiajai priteisė po 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija mano, kad toks dydis neturtinei žalai kompensuoti yra tinkamas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokios kategorijos bylose. Tuo pačiu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, todėl teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, būna skirtingas. Nagrinėjamoje byloje neginčytina, jog mažametės nukentėjusiosios dėl nusikalstamų seksualinių prievartavimo veiksmų patyrė neturtinę žalą. Abi nukentėjusiosios nusikaltimo padarymo metu buvo mažametės, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad tokiame asmenybės formavimosi etape patirta žala gali turėti ilgalaikį poveikį. Apeliaciniuose skunduose taip pat dėstomi teiginiai dėl seksualinių prievartavimo veiksmų ilgalaikio poveikio nukentėjusiųjų asmenybės formavimuisi ir neigiamos įtakos jų psichologiniam ir socialiniam vystymuisi. Šioje vietoje pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant be kita ko išsamiai ištirti galimą nusikaltimo poveikį tolimesnei nukentėjusiųjų G. M. ir A. L. psichologinei raidai, buvo siekiama atlikti ambulatorines kompleksines teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizes, tačiau įstatyminiai atstovai G. M. ir V. L. kategoriškai atsisakė pristatyti vaikus tokios ekspertizes atlikimui (t. 1, b. l. 54-55, 100-101). Tad šiuo atveju teiginiai dėl seksualinių prievartavimo veiksmų ilgalaikio poveikio nukentėjusiųjų asmenybės formavimuisi ir neigiamos įtakos nukentėjusiųjų psichologiniam ir socialiniam vystymuisi, yra vertinami pagal tuos medicininius duomenis, kurie buvo surinkti, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš bylos medžiagos matyti, kad abiem nukentėjusiosioms po nusikaltimo buvo teikiama medicininė pagalba (A. L. konsultavo psichologas, psichiatras, ji atliko reabilitaciją, G. M. lankėsi pas vaikų neurologą, psichiatrą, jai buvo paskirta reabilitacija, tačiau viso gydymo neatliko) (t. 1, b. l. 63-70, 105-110). Naujų duomenų apie nukentėjusiųjų sveikatos būklę byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar civilinio ieškinio  klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išspręstas tinkamai, atsižvelgia į tuos, kurie surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji G. M. ir šiuo metu tebesilanko pas gydytojus, jai nuolat teikiamos psichologo konsultacijos, vartoja gydytojų paskirtus medikamentus, paūmėjo motoriniai ir vokaliniai tikai, tačiau nepateikta jokių duomenų, įrodančių, kad nukentėjusiajai yra teikiama ilgalaikė medicininė pagalba. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, G. M. dar iki nusikaltimo padarymo, t. y. 2012 m. birželio mėn., kartu su mama kreipėsi į gydytojus dėl atsiradusio tiko. Vadinasi, nukentėjusioji dar anksčiau turėjo tokio pobūdžio nusiskundimų, o po įvykdyto nusikaltimo jie paūmėjo.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Minėti kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą. Šie principai taikomi tada, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja tik iš dalies (pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą). Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (Lietuvos Respublikos CK                  6.282 straipsnis). Šiuo atveju tiek nukentėjusiųjų, tiek kaltininko interesai buvo įvertinti ir iš M. V. nukentėjusiosioms G. M. ir A. L. priteista suma neturtinei žalai atlyginti (kiekvienai po 25 000 Lt) yra laikytina tinkama ir pagrįsta.

Analogiškais motyvais atmetamas nuteistojo M. V. prašymas sumažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apelianto spėjimai, kur galimai bus panaudoti šie pinigai, niekaip nėra susiję su nukentėjusiosioms padarytos neturtinės žalos įvertinimu. Taip pat pažymėtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovaujasi anksčiau nurodytais kriterijais, į kuriuos būtina kiekvienu atveju atsižvelgti, o ne į apelianto nurodytas metines gyventojo pajamas.

Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti priteisimo

Apeliaciniuose skunduose nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą prašo iš nuteistojo              M. V. priteisti išlaidas už apeliacinių skundų parengimą, t. y. S. L. - 500 Lt ir G. M. – 500 Lt. Kartu su skundais yra pateikti pinigų paėmimo kvitai Nr. 701379 ir Nr. 701381, patvirtinantys S. L. ir G. M. sumokėtas nurodytas pinigų sumas už apeliacinių skundų surašymą (t. 3, b. l. 29, 34).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-196/2009, 2K-267/2009,       2K-452/2009, 2K-271/2010).

Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo M. V. ir nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą V. L., S. L., R. M. ir G. M. apeliacinius skundus. Tiek nuteistojo M. V., tiek nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą apeliaciniai skundai atmesti. Atsižvelgiant į tokį skundų išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą prašymus priteisti advokato išlaidas laikyti nepagrįstais. Visgi, kita vertus, apeliacinį procesą iniciavo ir pats nuteistasis, padavęs apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo ne tik paskirtą bausmę, bet ir civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos. Vadinasi, advokato išlaidos yra pagrįstos ir būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nepagrįstų nuteistojo skundo argumentų. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir įvertindama advokatės darbo bei laiko sąnaudas apeliacinių skundų surašymui, kolegija daro išvadą, kad dalis nukentėjusiųjų patirtų išlaidų turi būti apmokėta, priteisiant iš nuteistojo M. V. po 250 Lt S. L. ir G. M.. Analogiška praktika, sprendžiant prašymus dėl advokato išlaidų paslaugų apmokėjimo, yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse, nagrinėjant baudžiamąsias bylas (kasacinės nutartys 2K-283/2010,                 2K-267/2009).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir iš nuteistojo M. V. priteisti nukentėjusiosios G. M. atstovui pagal įstatymą G. M. ir nukentėjusiosios A. L. atstovui pagal įstatymą S. L. po 250 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Rūta Mickevičienė

Teisėjai                                                                                                                              Albinas Bielskis

                                                                                                                                            Aloyzas Kruopys