Civilinė byla Nr. e2A-404-516/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00841-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.11.6

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. spalio 15 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų O. O. ir E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. Z. ir O. O. ieškinį atsakovui R. P. V. dėl apsimestiniu sandoriu pridengto sandorio taisyklių taikymo, tretieji asmenys D. S., D. S., A. J. W. W., A. W., N. V.-Z., notaras D. P..

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovai E. Z. ir O. O. (buvusi Z.) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. P. V., prašydami:

1.1.                      pripažinti, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DP-2995 (toliau – Sutartis, pirkimo–pardavimo sutartis) ir 2020 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu pakeisti sutartį Nr. 4055 (toliau – Susitarimas), sudarytais tarp D. S., D. S., A. J. W. W., A. W. ir R. P. V., buvo sudarytas apsimestinis sandoris;

1.2.                      pripažinti, kad Sutartis ir Susitarimas yra sudaryti tarp pardavėjų D. S., D. S., A. J. W. W., A. W. ir tarp pirkėjų E. Z. ir O. O., perkelti E. Z. ir O. O. visas pirkėjų teises pagal Sutartį ir Susitarimą, nustatant, kad E. Z. priklauso 3/4 dalys 277/500 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 3/4 dalys vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o O. O. priklauso 1/4 dalis 277/500 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/4 dalis vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas).

2.       Nurodė, kad 2014 m. sausio 12 d. sudegė ieškovo namas, (duomenys neskelbtini). Ieškovas iš draudimo bendrovės gavo draudimo išmoką. Ieškovui buvo reikalingas gyvenamasis būstas Vilniuje, todėl 2019 m. pradėjo aktyvią būsto paiešką ir rado skelbimą apie trečiųjų asmenų D. S. ir D. S. parduodamą Turtą. Ieškovas apžiūrėjo Turtą, su trečiaisiais asmenimis D. S. ir D. S. derėjosi dėl Turto pirkimo sąlygų, atsiskaitymo už Turtą tvarkos, organizavo Sutarties parengimą ir pasirašymą, Susitarimo parengimą ir pasirašymą (Susitarimas pakeisti Sutartį buvo sudarytas dėl to, kad pasikeitė banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervesta likusi Turto kainos dalis).

3.       Atsakovas neturėjo poreikio įsigyti Turtą, be to, neturėjo pinigų Turto kainai sumokėti.

4.       Turtas buvo perkamas ne ieškovų, o atsakovo vardu, nes ieškovas siekė apsisaugoti nuo galimos materialinės atsakomybės už neprognozuojamo elgesio ieškovo sutuoktinės (trečiojo asmens N. V.-Z. (toliau – ieškovo sutuoktinė)) įsūnio D. V. galimą padaryti žalą tretiesiems asmenims. Turtas nebuvo perkamas ieškovės, kuri yra ieškovo dukra, vardu, nes tam prieštaravo ieškovo sutuoktinė, o ieškovas siekė išsaugoti gerus tarpusavio santykius su sutuoktine. Ieškovo ir atsakovo santykiai buvo labai geri, ieškovas pasitikėjo atsakovu, todėl sutiko, kad Turtas būtų perkamas atsakovo vardu.

5.       Ieškovas iš išmokėtos draudimo išmokos į atsakovo banko sąskaitą 2019 m. liepos 24 d. pervedė 100 000 Eur, o 2019 m. liepos 31 d. ieškovė į atsakovo banko sąskaitą pervedė 38 000 Eur. Šiuos pinigus atsakovas panaudojo Turto kainai sumokėti.

6.       Nors draudimo išmoka už sudegusį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo išmokėti ieškovo broliui T. Z. ir šiuos pinigus ieškovas, turėdamas T. Z. 2014 m. sausio 23 d. išduotą įgaliojimą, iš T. Z. sąskaitos pervedė atsakovui ir ieškovei, kuri vėliau 38 000 Eur pervedė atsakovui, tačiau sudegusio namo faktinis savininkas buvo ieškovas, todėl ieškovas buvo ir draudimo išmokos savininkas.

7.       Atsakovas nuo Sutarties sudarymo iki 2022 m. birželio 18 d. name negyveno, Turtu nesinaudojo ir nesirūpino. Atsakovas gyveno jam ir ieškovo sutuoktinei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame keturių kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o ieškovas nuo Sutarties sudarymo gyveno Name, Turtu naudojosi, rūpinosi ir Turtą valdė. Taigi tikroji Sutarties šalis yra ieškovai, o ne atsakovas. Atsakovas buvo tik statytinis, Sutarties šalis dėl akių.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9.       Teismas nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią tretieji asmenys D. S., D. S., A. J. W. W. ir A. W. už 145 000 Eur pardavė, o atsakovas asmeninės nuosavybės teise nupirko 277/500 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugpjūčio 26 d. susitarimu, sudarytu tarp sutarties šalių, buvo pakeista Sutartyje nurodyta trečiojo asmens D. S. banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervesta Turto kaina.

10.       Teismas laikė nepagrįstu ieškovo teiginį, kad Turtas buvo reikalingas gyventi tik ieškovui. Nors ieškovo sutuoktinei bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu priklauso keturių kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), teismo vertinimu, tai nereiškia, kad ieškovas ir ieškovo sutuoktinė neturėjo poreikio įsigyti būstą bendram šeimos gyvenimui atskirai nuo atsakovo.

11.       Teismas nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia įsigyti Turtą asmenine nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir ieškovo sutuoktinės povedybinė sutartis buvo sudaryta 2020 m. birželio 29 d., t. y. po Sutarties sudarymo, o povedybinės sutarties 2.3 papunktyje nustatyta, jog nėra keičiamas turto, kuris įsigytas santuokoje iki povedybinės sutarties sudarymo, teisinis režimas.

12.       Ieškovo paaiškinimai, kad Turtas buvo įsigytas ne ieškovo, o statytinio – atsakovo vardu sąmoningai, siekiant išvengti išieškojimo iš Turto už ieškovo sutuoktinės sūnaus galimą padaryti žalą tretiesiems asmenims, sudarė prielaidą teismui nuspręsti, jog ieškovas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo teise įsigyjant Turtą asmeninės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl ieškovo teises teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 3 dalimi, atsisakė ginti, atmesdamas ieškovo ieškinį ir šiuo teisiniu pagrindu.

13.       Teismas nurodė, kad ieškovė nėra nurodžiusi savarankiško pagrindo, dėl kurio Turtas buvo įsigytas atsakovo, o ne ieškovės, kaip tikrosios Turto bendrasavininkės, vardu. Teismo vertinimu, ieškovė taip pat turėjo nesąžiningą ketinimą – įsigyti Turtą savo vardu kaip ieškovo statytinė, taip padedant išvengti išieškojimo iš Turto už ieškovo sutuoktinės sūnaus galimą padaryti žalą tretiesiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės teises, remdamasis CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip pat atsisakė ginti, ieškinį atmesdamas.

14.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo, jog 38 000 Eur draudimo išmokos už sudegusį namą, esantį (duomenys neskelbtini), dalis, kurią ieškovė iš savo sąskaitos pervedė į atsakovo sąskaitą ir kuri buvo panaudota Turto kainai sumokėti, buvo asmeninės ieškovės lėšos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog ji yra tikroji Sutarties ir Susitarimo šalis – Turto dalies pirkėja.

15.       Teismas nurodė, kad ieškovas į bylą pateikė elektroninį susirašinėjimą tarp jo ir trečiojo asmens D. S., teigdamas, jog ieškovas derėjosi dėl Sutarties sąlygų ir rūpinosi Sutarties sudarymu. Teismo vertinimu, elektroninio susirašinėjimo turinys nepatvirtina, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu D. S. derėjosi kaip tikrasis Turto pirkėjas ir susiderėjo dėl konkrečių Turto pirkimo sąlygų, kurios vėliau buvo perkeltos į Sutartį. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo D. S. patvirtino, jog Turto apžiūrėti atvyko ieškovas ir ieškovo sutuoktinė, kuri pasakė, kad Turto pirkėjas atsakovas, dėl to trečiasis asmuo tikruoju Turto pirkėju laikė atsakovą. Trečiasis asmuo D. S. taip pat paaiškino, kad Turto pardavimo klausimais buvo bendraujama su ieškovu ne kaip su Turto pirkėju, o kaip su teisinį išsilavinimą turinčiu asmeniu.

16.       Teismas į bylą pateikto ieškovo ir trečiojo asmens pasirašyto raštelio, kuriame nurodyta, kad ieškovas perka Turtą už 240 000 Eur, o trečiasis asmuo D. S. ir trečiasis asmuo D. S. Turtą parduoda; kad ieškovas sumoka grynaisiais 3 000 Eur užstatą 2019 m. liepos 16 d., 40 000 Eur – 2019 m. liepos 27 d. ir 52 000 Eur – 2019 m. liepos 31 d., nevertino kaip įrodymo. Nurodė, kad ieškovas raštelio kopiją teismui pateikė praėjus beveik metams po pradinio ieškinio pateikimo (pradinis ieškinys teisme gautas 2022 m. birželio 30 d.), apie raštelio egzistavimą iki jo kopijos pateikimo ieškovas neužsiminė nė viename procesiniame dokumente, be to, nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl ieškovas negali pateikti raštelio originalo, o tik jo kopiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad trečiasis asmuo D. S. 2023 m. birželio 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog raštelis surašytas ir pasirašytas ne jo, kad Turtas buvo parduotas už 145 000 Eur kainą, kurią Turto pardavėjai gavo pavedimu iš atsakovo sąskaitos ir vykdymo procese, teismui priteisus iš atsakovo nesumokėtą 12 000 Eur Turto kainos dalį. Teismas nurodė, kad byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių raštelio kopijoje nurodytas aplinkybes apie Turto pirkimą už 240 000 Eur kainą bei 95 000 Eur Turto kainos dalies sumokėjimą grynaisiais pinigais. Be to, teismo vertinimu, nėra įrodytos ir ieškovo nurodytos aplinkybės, kad visa Turto kaina buvo sumokėta lėšomis, kurios buvo gautos kaip draudimo išmoka už sudegusį namą. Priešingai, buvo įrodytos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Turto kaina (jos dalis) buvo sumokėta ieškovo sutuoktinės atsakovui padovanotomis lėšomis, atsakovo iš A. Ž. pasiskolintomis lėšomis, taip pat lėšomis, gautomis pardavus atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tai, kad atsakovas Turto kainos dalį sumokėjo pažeisdamas Sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, teismo nuomone, nepatvirtina, jog mokėjimai iš atsakovo sąskaitos į trečiojo asmens D. S. sąskaitą buvo vykdomi ne pagal Sutartį, o kitu pagrindu.

17.       Teismo vertinimu, tai, kad 50 000 Eur Turto kainos dalį atsakovas sumokėjo lėšomis, kurias T. Z. išmokėjo draudimo bendrovė Ergo Insurance SE, kaip draudimo išmoką už sudegusį T. Z. asmeninės nuosavybės teise įregistruotą namą, esantį (duomenys neskelbtini), savaime nepatvirtina aplinkybės, jog tarp ieškovų ir atsakovo buvo susitarimas, kad tikrieji Turto savininkai bus ieškovai. Pasak teismo, esminė aplinkybė yra ne lėšų Turto kainai sumokėti šaltinis, o tikroji šalių valia įsigyti Turtą nuosavybės teise.

18.       Ieškovams neįrodžius, kad Sutartį ir Susitarimą kaip Turto pirkėjai faktiškai sudarė ieškovai, o ne atsakovas, teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

19.       Ieškovai E. Z. ir O. O. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; pripažinti, kad ieškovė O. O. nebuvo informuota apie teismo 2024 m. kovo 21 d. ir 2024 m. kovo 2 d. posėdžius, juose nedalyvavo ir tai absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas); jeigu teismas nuspręstų, kad jis pats gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas – surengti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės; jeigu teismas nuspręstų, kad yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; pripažinti atsakovo R. P. V. dalyvavimą būtinu; kviesti liudytojais G. Z., A. Ž., A. F., kuriuos pirmosios instancijos teismas iškviesti atsisakė; priimti naujus įrodymus – ieškovo E. Z. 2022 m. liepos 19 d. apmokėtą 15 000 Eur G. K. paprastąjį neprotestuotiną notarinį vekselį, kuris buvo išduotas N. V.-Z. vardu 2020 m. lapkričio 26 d. bei susirašinėjimą elektroninėje erdvėje tarp brolių Z. – kurių pateikimo būtinybė atsirado dabar; išreikalauti iš atsakovo naujus rašytinius įrodymus, t. y. 2019 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DP–2995, 2020 m. rugpjūčio 26 d. papildomą notarinį Susitarimą pakeisti sutartį Nr. 4055, 2019 m. rugpjūčio 2 d. vaizdo-garso įrašą, darytą dėl apsisaugojimo su namo pardavėjais sutarties pasirašyme pas notarą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Teismas nepagrįstai atsisakė ginti ieškovų teises CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovai buvo nesąžiningi ir piktnaudžiavo savo subjektine teise, nors apie tai nebuvo kalbama ir įrodinėjama, to neprašė ir nereikalavo net atsakovas. Teismas, atsisakydamas ginti ieškovų teises, rėmėsi precedentais iš kasacinio teismo bylų, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios ir net nepanašios.

19.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovų sąžiningumo prezumpciją, nes civilinėje teisėje yra preziumuojamas objektyvusis sąžiningumas, t. y. nekaltumas objektyviąja prasme, ir tik jį paneigus atsiranda pareiga įrodinėti savo nekaltumą (sąžiningumą).

19.3.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ieškovų pateiktų tikslų dėl apsimestinio sandorio sudarymo su atsakovu. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad simuliacijos motyvai ne visada yra apgaulingi – jie gali būti ir nesiekiant apgaulingų tikslų. Dėl apsimestinio sandorio su atsakovu žalos nėra ir nebuvo padaryta, niekas nenukentėjo. Apsimestinio sandorio tikslas buvo moraliai neutralus, o pati simuliacija nebuvo apgaulinga. Nagrinėjamu bylos atveju CK 1.137 straipsnio 3 dalis yra svarbi vienu aspektu – teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę, t. y. teismas turi diskreciją, bet nėra imperatyvo.

19.4.                      Įrodymų visuma patvirtina, kad ginčijamą apsimestinį sandorį ieškovai su atsakovu sudarė tam, jog atsakovas laikinai pabūtų statytiniu, bet ne siekiant išvengti kažkokių skolų išieškojimo, kreditorių, mokesčių ir (ar) be pagrindo gauti socialines išmokas ar jų neprarasti ir pan. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio pirmosios instancijos teismo prielaidas dėl ieškovų nesąžiningumo.

19.5.                      Teismas nepagrįstai, pačiam atsakovui net neprašant teisminės gynybos, konstatavo, kad atsakovas ieškovui atidavė grynaisiais pinigais 85 000 Eur. Atsakovas nesiekė savarankiškų materialiųjų reikalavimų patenkinimo byloje. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas veikė ultra vires (virš įstatymo ribų) ir toks sprendimas turi būti naikinamas.

19.6.                      Teismas sprendime nepasisakė apie liudytojo T. Z. esminius duotus parodymus byloje. Ieškovai kategoriškai nesutinka su sprendime nurodytais pirmosios instancijos teismo motyvais, kad liudytojas T. Z. neaiškiai pasakė dėl pinigų, netiksliai išsireiškė ir pan. Teismas 2024 m. vasario 5 d. visai nepagrįstai perkėlė liudytojui T. Z. pareigą paaiškinti ir įrodyti aplinkybes, kurios yra (buvo) visai nesusijusios su byla. Liudytojo T. Z. atžvilgiu teisėja naudojo ir darė psichologinį poveikį, versdama liudyti ir atsakinėti į klausimus, nė karto nepaklausdama, ar jis sutinka duoti parodymus. Taip liudytojas buvo verčiamas duoti parodymus prieš save ir savo brolį ieškovą.

19.7.                      Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog ieškovas išreiškė valią įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise, taip pat aiškina, jog įgyto turto teisinis statusas būtų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovas niekada ir neteigė, kad turtą ketino įsigyti asmeninės nuosavybės teise, jis įrodinėjo sandorio apsimestinumą.

19.8.                      Teismas klaidingai konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog už turtą sumokėjo savo pinigais. Atsakovas visiškai neturėjo savų lėšų sandoriui pradėti, įvykdyti ir užbaigti. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nėra jokių rašytinių įrodymų apie atsakovo norą ir valią įsigyti ginčijamo sandorio objektus – namą ir žemės sklypą. Po sandorio įvykdymo atsakovas nepersikėlė į namą, nepradėjo niekaip jo valdyti, visiškai nesirūpino turtu, nemokėjo mokesčių už namo išlaikymą.

19.9.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė apsimestinio sandorio pripažinimą negaliojančiu reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatskleidė pirkimo–pardavimo sutarties pasekmių, neanalizavo simuliacijos, nei valios, nei motyvų, nei tikslų.

20.       Atsakovas R. P. V. pateikė atsiliepią į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Bylos nagrinėjimo eiga nekinta nuo to, ar yra konstatuojamas bylos šalių nesąžiningumas, ar ne. Ieškovų nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės buvo išdėstytos jau ieškinyje, jų ginčyti nei teismui, nei atsakovui pareigos nebuvo.

20.2.                      Teismas sprendime teisingai ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas 2019 m. liepos 28 d. į sąskaitą SEB banke gavęs 100 000 Eur pervedimą iš T. Z., 2019 m. liepos 31 d. persivedė 86 000 Eur į savo sąskaitą Šiaulių banke, 85 000 Eur Šiaulių banko skyriuje išsiėmė grynaisiais. Atsakovas neturi rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad jis išgrynintus 85 000 Eur iškart perdavė ieškovui E. Z., tačiau tai atliko pats atsakovas ir jis tai nurodė nagrinėjant bylą. Ieškovo E. Z. teiginius apie kokių nors grynųjų pinigų sumokėjimą tretieji asmenys D. S. ir D. S. kategoriškai neigė tiek pateikdami rašytinius paaiškinimus, tiek apklausos metu. Atsiliepime į patikslintą ieškinį minėtų ieškovo teiginių nepatvirtino ir nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorį tvirtinęs notaras D. P..

20.3.                      Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad liudytojo T. Z. parodymai yra esminiai byloje. Byloje jie svarbūs tik tiek, kiek padeda nustatyti atsakovui pervestos 100 000 Eur sumos savininką ir tik tuo aspektu, ar ieškovas yra tinkama šalis byloje. Priešingai nei teigia apeliantai, byloje liudytoju apklausiant T. Z. jokių procesinių pažeidimų padaryta nebuvo.

20.4.                      Bylos dalyką sudarė nuosavybės, o ne valdymo teisės klausimai, todėl ieškovų teiginiai apie namo valdymą yra visiškai nesusiję su jų reikalavimais.

20.5.                      Nesutinka, kad ieškovė O. O. buvo neinformuota apie 2024 m. kovo 21 d. ir 2024 m. kovo 26 d. teismo posėdžius. Teismo posėdžių datos su dalyvaujančiais byloje asmenimis buvo suderintos dar 2024 m. vasario 7 d. teismo posėdžio metu, dalyvaujant ieškovui E. Z. ir ieškovo E. Z. bei ieškovės O. O. atstovui advokatui R. N.. Teismas apie posėdžius tinkamai informavo ieškovę O. O. per jos atstovą advokatą R. N.. Tai, kad ieškovė nedalyvavo teismo posėdžiuose priklausė tik nuo jos pačios valios ir apsisprendimo.

20.6.                      Prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ieškovai niekaip nemotyvavo.

20.7.                      Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurias jie įrodinėtų prašomų apklausti asmenų parodymais. Apeliaciniame skunde minimų sandorių aplinkybės yra užfiksuotos rašytiniais notarų patvirtintais įrodymais, todėl apie tai apklausti liudytojais dar ir G. Z. ar A. Ž. nėra jokios prasmės.

20.8.                      Ieškovai apeliaciniame skunde niekaip nepagrindė aplinkybių, dėl ko teikiamų įrodymų negalėjo pateikti anksčiau ir kodėl būtent dabar atsirado būtinybė juos pateikti. Taip pat nenurodė kokias aplinkybes jie siektų įrodinėti prašomais išreikalauti įrodymais.

21.       Lietuvos apeliaciniame teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. gautas ieškovo E. Z. prašymas priimti papildomus rašytinius įrodymus: 2024 m. birželio 10 d. skundą (pareiškimą) dėl advokato A. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą 27 punkte nurodyto melo ir šmeižto ieškovo atžvilgiu, bylos sustabdymo bei perdavimo prokurorui; advokato A. G. 2024 m. birželio 11 d. paneigimą apie savo rašytą melą; liudytojo T. Z. 2024 m. rugsėjo 27 d. pranešimą (pareiškimą) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorei dėl teisėjos galimų korupcinių ryšių ir galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui; ieškovo E. Z. 2024 m. rugsėjo 22 d. pareiškimą Vilniaus regiono teismo Širvintų rūmams dėl baudžiamosios bylos nutraukimo; ieškovo E. Z. 2024 m. rugsėjo 27 d. skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo byloje N. V.-Z. melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą E. Z. nusikaltimo padarymą; 2019 m. lapkričio 19 d. N. V.-Z. apklausos protokolą; ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-45988-19 ieškovui E. Z. policijos tyrėjo 2019 m. lapkričio 29 d. skirtą nutarimą (sankciją); ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-45988-19 ieškovo E. Z. 2019 m. lapkričio 28 d. duotus parodymus tyrėjui; prokurorės 2022 m. lapkričio 28 d. nutarimą pripažinti E. Z. nukentėjusiuoju; pažymą dėl smurto artimoje aplinkoje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

22.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojų kvietimo

23.       Ieškovai E. Z. ir O. O., pateikę apeliacinį skundą, prašė skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti į bylos nagrinėjimą liudytojus G. Z., A. Ž. ir A. F..

24.       Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

25.       Nagrinėjamu atveju apeliantai prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė prielaidų, suponuojančių būtinumą šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių pateiktų argumentų pakanka ieškovų keliamiems klausimams išspręsti, todėl nėra pagrindo tenkinti E. Z. ir O. O. prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

26.       Netenkinamas ir apeliantų prašymas iškviesti liudytojus G. Z., A. Ž. ir A. F..

27.       Pažymėtina, kad su A. Ž. atsakovas buvo sudaręs notarinę paskolos sutartį, o su G. Z. – buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Šį butą atsakovas vėliau 2019 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė J. K. už 20 000 Eur. Atsakovo su paminėtais asmenimis (G. Z. ir A. Ž.) sudarytos ir notarų patvirtintos sutartys buvo pateiktos pirmosios instancijos teismui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių sutarčių visiškai pakanka reikšmingų aplinkybių įvertinimui ir nustatymui, nekviečiant ir papildomai neapklausiant apeliantų nurodomų liudytojų. Apie A. F. galimai žinomas su nagrinėjama byla (ginču) susijusias aplinkybes apeliantai skunde nepateikė iš viso jokių paaiškinimų, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl šio liudytojo iškvietimo.

Dėl papildomų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo

28.       Ieškovai E. Z. ir O. O. prašė priimti papildomus rašytinius įrodymus: 1) ieškovo E. Z. 2022 m. liepos 19 d. apmokėtą 15 000 Eur G. K. paprastąjį neprotestuotiną notarinį vekselį, kuris buvo išduotas N. V.-Z. vardu 2020 m. lapkričio 26 d.; 2) susirašinėjimą elektroninėje erdvėje tarp brolių T. Z. ir E. Z.; 3) E. Z. 2024 m. birželio 10 d. skundą (pareiškimą) dėl advokato A. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą 27 punkte nurodyto melo ir šmeižto ieškovo atžvilgiu, bylos sustabdymo bei perdavimo prokurorui; 4) advokato A. G. 2024 m. birželio 11 d. paneigimą apie savo rašytą melą; 5) liudytojo T. Z. 2024 m. rugsėjo 27 d. pranešimą (pareiškimą) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorei dėl teisėjos galimų korupcinių ryšių ir galimos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui; 6) ieškovo E. Z. 2024 m. rugsėjo 22 d. pareiškimą Vilniaus regiono teismo Širvintų rūmams dėl baudžiamosios bylos nutraukimo; 7) ieškovo E. Z. 2024 m. rugsėjo 27 d. skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo byloje N. V.-Z. melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą E. Z. nusikaltimo padarymą; 8) 2019 m. lapkričio 19 d. N. V.-Z. apklausos protokolą; 9) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-45988-19 ieškovui E. Z. policijos tyrėjo 2019 m. lapkričio 29 d. skirtą nutarimą (sankciją); 10) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-45988-19 ieškovo E. Z. 2019 m. lapkričio 28 d. duotus parodymus tyrėjui, 11) prokurorės 2022 m. lapkričio 28 d. nutarimą pripažinti E. Z. nukentėjusiuoju; 12) pažymą dėl smurto artimoje aplinkoje.

29.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30.       Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kita vertus, draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

31.       Pažymėtina ir tai, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, atsisako priimti apeliantų teikiamus papildomus rašytinius įrodymus.

33.       Visų pirma pažymėtina tai, kad dalis teikiamų įrodymų, pvz., E. Z. 2024 m. birželio 10 d. skundas (pareiškimas) dėl advokato A. G. atsiliepimo į apeliacinį skundą 27 punkte nurodyto melo ir šmeižto ieškovo atžvilgiu, bylos sustabdymo ir perdavimo prokurorui bei advokato A. G. 2024 m. birželio 11 d. paneigimas apie savo rašytą melą jau buvo teikti į bylą (užregistruoti DOK-20913 ir DOK-21004), todėl pakartotinis šių dokumentų priėmimas nėra reikalingas.

34.       Kiti apeliantų teikti papildomi įrodymai (duomenys apie 2022 m. liepos 19 d. G. K. apmokėtą paprastąjį neprotestuotiną notarinį vekselį, T. Z. ir E. Z. susirašinėjimas, prokuratūrai teikti pranešimai, pareiškimai, skundas, ieškovo sutuoktinės N. V.-Z. apklausos protokolas, kuriuose užfiksuotas sutuoktinių E. Z. ir N. V.-Z. konfliktas ir pan.) neturi esminės reikšmės arba nėra susiję su šioje byloje sprendžiamu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo pripažinimo apsimestiniais sandoriais klausimu. Apeliantų teikiami papildomi rašytiniai įrodymai nei patvirtina, nei paneigia ginčo sandorių sudarymo bei jų įvykdymo aplinkybes, t. y. kas yra tikrieji Turto pirkėjai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepriima kartu su apeliaciniu skundu bei su 2024 m. rugsėjo 30 d. raštu pateiktų papildomų rašytinių įrodymų, kaip neturinčių reikšmės šioje byloje sprendžiamam klausimui (ginčui).

Dėl įrodymų išreikalavimo

35.       Ieškovai E. Z. ir O. O. prašo išreikalauti iš atsakovo R. P. V. naujus rašytinius įrodymus, t. y. 2019 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DP–2995, 2020 m. rugpjūčio 26 d. papildomą notarinį Susitarimą pakeisti sutartį Nr. 4055, 2019 m. rugpjūčio 2 d. vaizdo-garso įrašą, darytą dėl apsisaugojimo su namo pardavėjais Sutarties pasirašyme pas notarą.

36.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. P. V. kartu su atsiliepimu į ieškinį pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2019 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurią apeliantai prašo išreikalauti. Sutartis yra pasirašyta šalių, patvirtinta notaro, tekstas aiškus, todėl dar kartą reikalauti pateikti į bylą dokumentą, kuris jau yra, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.

37.       Pažymėtina, kad tarp bylos šalių nekilo ginčo dėl to, jog 2020 m. rugpjūčio 26 d. Turto pardavėjai (tretieji asmenys) ir pirkėjas R. P. V. pasirašė Susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, pagal kurį buvo pakeista pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta trečiojo asmens D. S. banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervesta Turto kaina. Apeliantai, prašydami išreikalauti iš atsakovo R. P. V. paminėtą Susitarimą, visų pirma nenurodė, kodėl prašymo išreikalauti Susitarimą jie neteikė pirmosios instancijos teismui, be to, nepagrindė kokias konkrečiai aplinkybes siektų įrodyti ar paneigti šiuo dokumentu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, į tai, kad Susitarimo, kuriuo buvo pakeistas tik vieno iš Turto pardavėjų banko sąskaitos numeris, turinys iš esmės nekeičia ginčo situacijos vertinimo kitaip, apeliantų prašymo dėl Susitarimo išreikalavimo netenkina.

38.       Vertindama prašymą dėl 2019 m. rugpjūčio 2 d. vaizdo-garso įrašo, apeliantų teigimu, daryto dėl apsisaugojimo su namo pardavėjais Sutarties pasirašyme pas notarą, išreikalavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. Z. ir O. O. visiškai nepagrindė, ką tokiu įrašu jie siektų įrodinėti, kokias reikšmingas faktines bylos aplinkybes patvirtinti ir (ar) paneigti. Be to, pažymėtina tai, kad atsakovas R. P. V., pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodė, jog jokio 2019 m. rugpjūčio 2 d. vaizdo-garso įrašo neturi ir niekada neturėjo. Atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas dėl paminėto įrašo išreikalavimo netenkinamas.

Byloje reikšmingos faktinės aplinkybės

39.       Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo sudaryta nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią tretieji asmenys D. S., D. S., A. J. W. W. ir A. W. už 145 000 Eur kainą pardavė, o atsakovas R. P. V. asmeninės nuosavybės teise nupirko 277/500 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.1-1.2, 2.1 papunkčiai). Pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.1 papunktyje nurodyta, kad dalį Turto kainos – 50 000 Eur – pardavėjai iš pirkėjo gavo mokėjimo pavedimu prieš Sutarties pasirašymą. Likusią kainos dalį – 95 000 Eur – atsakovas įsipareigojo sumokėti Turto pardavėjams dalimis per pirkimo–pardavimo Sutarties 2.1.2-2.1.3 papunkčiuose nurodytus terminus.

40.       Pirkimo–pardavimo sutarties šalys 2020 m. rugpjūčio 26 d. sudarė Susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo buvo pakeista pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta trečiojo asmens D. S. banko sąskaita, į kurią turėjo būti pervesta Turto kaina.

41.       Byloje esančiu 2022 m. liepos 18 d. pakvitavimu, patvirtintu notaro, Turto pardavėjai patvirtino, kad pirkėjas (atsakovas) R. P. V. visiškai įvykdė įsipareigojimus, numatytus pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2-2.1.3 papunkčiuose ir visiškai atsiskaitė už Sutarties objektu esančius nekilnojamuosius daiktus, t. y. sumokėjo visą likusią pirkimo–pardavimo kainos dalį – 95 000 Eur.

42.       Ginčas byloje kilo dėl tikrųjų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo šalių, t. y. pirkėjų. Apeliantų (ieškovų) teigimu, pirkimo–pardavimo sutartis ir Susitarimas yra apsimestiniai sandoriai, nes tikroji šių sandorių šalis yra ne atsakovas, o ieškovai. Įrodinėja, kad Turto kaina buvo sumokėta apeliantų lėšomis, kurios buvo gautos kaip draudimo išmoka už sudegusį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Savo ruožtu atsakovas neturėjo lėšų nei sandoriui pradėti, nei vykdyti, nei užbaigti, be to, ne atsakovas, o būtent ieškovas E. Z. derėjosi dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir rūpinosi Sutarties sudarymu, o po sandorio įvykdymo atsakovas nepersikėlė į įsigytą namą, nepradėjo jo valdyti, nesirūpino turtu, nemokėjo mokesčių už namo išlaikymą. Dėl to apeliantai prašo pripažinti, kad pirkimo–pardavimo sutartis ir Susitarimas yra sudaryti tarp trečiųjų asmenų D. S., D. S., A. J. W. W. ir A. W., kaip pardavėjų, ir ieškovų E. Z. bei O. O., kaip pirkėjų, bei perkelti ieškovams visas pirkėjų teises, pripažįstant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į turtą.

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais (CK 1.87 straipsnis)

43.       CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

44.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 31 punktas). Apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 46 punktas).

45.       Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 49 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 47 punktas).

46.       Taigi, remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, ieškovams, prašantiems pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir Susitarimo sandorius apsimestiniais, tenka pareiga įrodyti, kad ne atsakovas, o būtent jie yra tikroji sandorių šalis – pirkėjai, t. y. kad ieškovai ne tik derėjosi dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų bei jos sudarymo, bet ir atsiskaitė su pardavėjais už įgytą nekilnojamąjį turtą jiems priklausančiomis lėšomis, kad tikroji sandorio šalių valia buvo įgyti Turtą ieškovų nuosavybės teise, pasitelkiant kaip pirkėją – statytinį atsakovą.

47.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek byloje esančius rašytinius duomenis, tiek šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai neįrodė, jog tikroji pirkimo–pardavimo sutarties bei Susitarimo šalimi, t. y. nekilnojamojo turto pirkėjais buvo jie, o ne atsakovas R. P. V..

48.       Byloje esantis elektroninis susirašinėjimas tarp ieškovo E. Z. ir trečiojo asmens D. S. patvirtina ir ginčo byloje dėl to nekilo, kad ieškovas iš tiesų derėjosi dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų ir rūpinosi Sutarties sudarymu, tačiau, priešingai nei įrodinėja apeliantai, paminėtas susirašinėjimas nepatvirtina ieškovo E. Z. valios įsigyti ginčo Turtą savo ir (ar) ieškovės O. O. (ieškovo dukros) vardu. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, elektroninio susirašinėjimo turinys nepatvirtina, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu D. S. derėjosi kaip tikrasis Turto pirkėjas ir susiderėjo dėl konkrečių Turto pirkimo sąlygų, kurios buvo perkeltos į pirkimo–pardavimo sutartį. Nei paminėtame elektroniniame susirašinėjime, nei ieškovo teismui pateiktuose pirkimo–pardavimo sutarties projektuose ieškovas E. Z. nebuvo nurodytas kaip Turto pirkėjas. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Turto pardavėjams būtų atskleista, jog tikrieji Turto pirkėjai yra ieškovai. Priešingai, trečiasis asmuo D. S. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad ginčo Turto apžiūrėti atvyko ieškovas E. Z. su sutuoktine, kuri informavo, jog Turto pirkėjas bus jos tėvas – atsakovas R. P. V.. Trečiasis asmuo D. S. paaiškino, kad tikruoju Turto pirkėju visada laikė atsakovą, su kuriuo vėliau ir buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, o su ieškovu E. Z. Turto pardavimo klausimais buvo bendraujama ne kaip su būsimu pirkėju, o kaip teisinį išsilavinimą turinčiu asmeniu.

49.       Pažymėtina, kad bylos šalys yra susijusios giminystės ryšiais. Atsakovas R. P. V. yra ieškovo E. Z. sutuoktinės N. V.-Z. tėvas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad giminystės ryšiais susijusių šalių susitarimas, jog ieškovas, kaip teisinį išsilavinimą turintis asmuo, ir jo sutuoktinė (atsakovo dukra) apžiūrės ketinamą įsigyti Turtą, dalyvaus ir padės su Turto pardavimu bei Sutarties pasirašymu susijusiais klausimais, o atsakovas paminėtą Turtą įsigis asmeninės nuosavybės teise, yra galimas ir priimtinas bei atitinka CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Priešingai nei bando įrodyti apeliantai, derybos dėl ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pardavėjams aiškiai nurodant, kad pirkėju bus ne ieškovai, o atsakovas, savaime nepatvirtina, jog tikroji sandorių (pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo) šalimi buvo E. Z. ir jo dukra O. O.. Juo labiau, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantai už Turtą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis.

50.       Kaip minėta, apeliantai įrodinėjo, kad už ginčo Turtą buvo atsiskaityta jų asmeninėmis lėšomis, gautomis iš draudimo bendrovės už sudegusį namą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. sausio 12 d. sudegė gyvenamasis namas, esantis(duomenys neskelbtini), kuris, remiantis Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, asmeninės nuosavybės teise priklausė T. Z. (ieškovo broliui). Už sudegusį namą draudimo bendrovė Ergo Insurance SE T. Z. išmokėjo draudimo išmoką. Ieškovas E. Z., veikdamas pagal jam T. Z. 2014 m. sausio 23 d. išduotą įgaliojimą, dalį draudimo išmokos – 100 000 Eur – 2019 m. liepos 25 d. pervedė atsakovui, pavedimo paskirtyje nurodydamas, kad tai pervedimas pagal įgaliojimą, o 45 000 Eur draudimo išmokos dalį pervedė ieškovei O. O.. Ieškovė O. O. dalį iš ieškovo gautos sumos – 38 000 Eur – 2019 m. liepos 31 d. pervedė atsakovui, mokėjimo paskirtyje nurodydama – pavedimas. Taigi nei viename ieškovų atliktame pavedime nebuvo nurodyta aiški ir konkreti atsakovui pervedamų lėšų paskirtis (t. y. siekis savo vardu apmokėti dalį Turto kainos). Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamos būtent ginčo Turtui įsigyti reikalingos lėšos, juo labiau kad piniginės lėšos, ir ypač tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų, gali būti pervedamos dėl įvairių priežasčių, pvz., skolos grąžinimui, paskolai, dovanojimui ir kt. Akcentuotina ir tai, kad ieškovai, turėdami tikslą patys sumokėti Turto kainą, galėjo nurodomą iš draudimo bendrovės gautą draudimo išmoką parvesti tiesiogiai turto pardavėjams, tačiau to nepadarė.

51.       Byloje esantys banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad atsakovas, 2019 m. liepos 25 d. gavęs iš ieškovo 100 000 Eur, dalį šios sumos, t. y. 86 000 Eur 2019 m. liepos 31 d. pervedė į kitą savo sąskaitą, esančią AB Šiaulių banke, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. 85 000 Eur išgrynino. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad išgrynintus 85 000 Eur atsakovas perdavė ieškovui, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šalių paaiškinimai dėl šių grynųjų lėšų tolimesnio panaudojimo skiriasi. Ieškovas įrodinėja, kad šios lėšos buvo panaudotos Turto kainos daliai apmokėti (dalį Turto kainos sumokant pardavėjams grynaisiais pinigais), savo ruožtu atsakovas, nesutikdamas su tokiais ieškovo paaiškinimais dėl lėšų panaudojimo Turto kainai apmokėti, teigia, kad nežino, kur ieškovas panaudojo jam grynaisiais perduotus 85 000 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, išskyrus apeliantų paaiškinimus, jog grynaisiais pinigais E. Z. perduotos lėšos neva buvo panaudotos Turto kainos daliai apmokėti, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Priešingai, Turtą pardavę tretieji asmenys tokias ieškovų nurodytas aplinkybes apie dalies Turto kainos sumokėjimą grynaisiais pinigais neigė, nurodę, kad visa Turto kaina jiems buvo sumokėta atsakovo bankiniais pavedimais bei priverstinio vykdymo procese, teismui priteisus iš atsakovo likusią nesumokėtą 12 000 Eur Turto kainos dalį.

52.       Atsakovo banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad tiek iš ieškovo E. Z. pervestų 100 000 Eur, kurių dalis (85 000 Eur) vėliau buvo išgryninta ir grąžinta ieškovui, tiek iš ieškovės O. O. pervestų 38 000 Eur, ginčo Turto pirkimui buvo panaudota 50 000 Eur, kurie 2019 m. rugpjūčio 1 d. pervesti į trečiojo asmens D. S. (pardavėjo) sąskaitą.

53.       Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2019 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas R. P. V. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pirkėjai J. K. už 20 000 Eur. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad iš J. K. gautus 20 000 Eur už parduotą butą atsakovas 2019 m. spalio 16 d. pervedė į trečiojo asmens D. S. banko sąskaitą kaip dalį Turto kainos.

54.       Nustatyta, kad atsakovas 2020 m. rugsėjo 25 d. su A. Ž. buvo sudaręs notarinę paskolos sutartį, pagal kurią A. Ž. paskolino atsakovui 40 000 Eur. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas iš A. Ž. gautą paskolos sumą 2020 m. rugsėjo 25 d. pervedė į trečiojo asmens D. S. sąskaitą kaip Turto kainos dalį.

55.       Atsakovo banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad ieškovo sutuoktinė (atsakovo dukra) N. V.-Z. 2020 m. rugsėjo 28 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 15 000 Eur, 2021 m. sausio 6 d. – 6 000 Eur, o 2021 m. vasario 25 d. – 2 000 Eur, iš viso – 23 000 Eur. Visų mokėjimų paskirtyse nurodyta, kad tai dovana. Banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad atsakovas gautas sumas tą pačią dieną, t. y. atitinkamai 2020 m. rugsėjo 28 d., 2021 m. sausio 6 d. ir 2021 m. vasario 25 d. pervedė į trečiojo asmens D. S. banko sąskaitą kaip Turto kainos dalies apmokėjimą.

56.       Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. spalio 6 d. sprendimu priteisė iš atsakovo tretiesiems asmenims D. S., D. S., A. J. W. W. ir A. W. likusią 12 000 Eur Turto kainos dalį. Paminėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas priverstinai, vykdymo procese pardavus atsakovui ir ieškovo sutuoktinei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

57.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019, 24 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas).

58.       Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai aptarti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo R. P. V. nuosekliai dėstomas aplinkybes, kad už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą Turtą pardavėjams (tretiesiems asmenims) buvo sumokėta ne ieškovų, o atsakovo pervestomis lėšomis. Pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, remiantis bylos duomenimis, atsakovas aktyviai vykdė pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtą Turto pirkėjo pareigą sumokėti Turto kainą, dalį kainos sumokėdamas jam pačiam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis, gautomis pardavus atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat atsakovui paskolintomis ir padovanotomis bei perduotomis lėšomis. Nustatyta, kad atsakovas tretiesiems asmenims (pardavėjams) už ginčo Turtą dalimis iš viso bankiniais pavedimais pervedė 145 000 Eur (50 000 Eur gauti iš ieškovų, 20 000 Eur gauti pardavus nekilnojamąjį turtą, 40 000 Eur gauti kaip paskola, 23 000 Eur gauti kaip dovana iš N. V.-Z., 12 000 Eur gauti priverstinai įvykdžius teismo sprendimą ir pardavus atsakovui bei jo dukrai priklausiusį turtą), t. y. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą Turto kainą. Savo ruožtu apeliantai ne tik nepateikė jokių abejonių nekeliančių, patikimų bei pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodomą aplinkybę, kad sumokėjo bent dalį Turto kainos (tokių aplinkybių nepatvirtino ir Turto pardavėjai – tretieji asmenys, neigdami, jog gavo lėšas (pavedimu ar grynaisiais) iš ieškovų), bet ir neįrodė, kad jie iš tiesų buvo pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo tikroji šalis – pirkėjai. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog dalis Turto kainos (50 000 Eur) buvo apmokėta lėšomis, atsakovo gautomis iš ieškovų, tai savaime neapsprendžia Turto nuosavybės teisės, t. y. neįrodo nei apsimestinių sandorių sudarymo fakto, nei to, kad ginčo gyvenamasis namas su žemės sklypu yra ieškovų nuosavybė. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovai būtų aiškiai išreiškę valią įsigyti ginčo Turtą, jog jie Turto pardavėjus būtų informavę, kad, nepaisant pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo pasirašymo su atsakovu, tikraisiais Turto įgijėjais bus jie. Tokių aplinkybių nepatvirtino nei tretieji asmenys, nei atsakovas, nei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Be to, kaip minėta, nė viename iš atsakovui atliktų pavedimų ieškovai nenurodė, kad lėšos yra pervedamos ginčo Turtui įsigyti.

59.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė O. O., kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ne tik nenurodė jokio savarankiško pagrindo, kodėl Turtas buvo įsigytas atsakovo, o ne jos, kaip neva tikrosios Turto bendrasavininkės, vardu, bet ir neįrodinėjo, kad ji rūpinosi pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, derėjosi dėl sąlygų, kainos, taip pat neįrodė, kad 38 000 Eur, kuriuos ji pervedė atsakovui, iš tiesų buvo skirti ginčo Turtui įsigyti. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose 2022 m. spalio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad 38 000 Eur į atsakovo sąskaitą buvo pervesti ieškovo E. Z. iniciatyva ir nurodymu, ieškovė iki Sutarties sudarymo su atsakovu nebendravo, dėl lėšų pervedimo su atsakovu nesitarė.

60.       Nustatyta, kad aplinkybę, jog E. Z. yra tikrasis ginčo Turto pirkėjas, ieškovas taip pat įrodinėjo pirmosios instancijos teismui 2023 m. gegužės 24 d. posėdžio metu pateikta rusų kalba ranka surašyto raštelio kopija ir jo vertimu į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, kad Turtą trečiasis asmuo D. S. parduota, o ieškovas E. Z. perka už 240 000 Eur, ieškovas 2019 m. liepos 16 d. sumoka grynaisiais 3 000 Eur, 2019 m. liepos 27 d. – 40 000 Eur grynaisiais, o 2019 m. liepos 31 d. – 52 000 Eur grynaisiais. Visų pirmą pažymėtina tai, kad raštelio kopija pirmosios instancijos teismui buvo pateikta praėjus beveik metam nuo pradinio ieškinio pateikimo, nors iki tol nė viename procesiniame dokumente (ieškinyje, patikslintame ieškinyje, ne kartą teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose) ieškovas net nebuvo užsiminęs apie tokio raštelio pasirašymą su vienu iš Turto pardavėju D. S.. Be to, raštelio tekste nurodyta Turto pardavimo kaina (240 000 Eur) nesutampa su ta, kuri buvo nurodyta trečiųjų asmenų (pardavėjų) ir atsakovo R. P. V. (pirkėjo) pasirašytoje ir notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje – 145 000 Eur. Jokių logiškų ir įtikinamų paaiškinimų tiek dėl kainos nesutapimų, tiek dėl to, kodėl raštelio kopija buvo pateikta po beveik metų laiko nuo pradinio ieškinio teismui pateikimo, apeliantai nenurodė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismui nebuvo pateiktas raštelio originalas, o paminėtą raštelį neva pasirašęs trečiasis asmuo D. S. pirmosios instancijos teismui 2023 m. birželio 21 d. teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (su 2023 m. birželio 21 d. klaidos rašytiniuose paaiškinimuose ištaisymu) kategoriškai neigė, kad tokį raštelį rašė ir pasirašė, paaiškinęs, jog Turtas buvo parduotas už 145 000 Eur kainą, kurią Turto pardavėjai (tretieji asmenys) gavo bankiniais pavedimais iš atsakovo R. P. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nepripažino tokio ieškovo pateikto raštelio (jo kopijos) kaip įrodymo, neva patvirtinančio, kad E. Z. yra tikrasis ginčo Turto pirkėjas.

61.       Priešingai nei įrodinėja apeliantai, tai, kad po ginčo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo ginčo name apsigyveno ieškovas E. Z. su sutuoktine N. V.-Z. (atsakovo dukra), teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat niekaip neapsprendžia Turto nuosavybės teisių bei nepaneigia, kad tikrasis Turto įgijėjas yra atsakovas R. P. V., o ne ieškovai. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudarė nuosavybės, o ne valdymo teisės klausimai, todėl apeliantų skundo argumentai, susiję su tuo, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovas nepradėjo Turto valdyti, nepersikėlė į namą gyventi, nemoka mokesčių ir pan., neturi jokios reikšmės klausimo išsprendimui kitaip, ypač atsižvelgiant į faktą, kad Turte apsigyveno ne tik ieškovas, bet ir atsakovo dukra – ieškovo sutuoktinė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į faktą, kad ieškovai, siekdami paneigti atsakovo nuosavybės teisę į Turtą remdamiesi Turto faktinio nevaldymo faktu, niekaip nepaaiškina, kodėl tikrąja pirkėja turėtų būti pripažįstama ieškovė O. O., kuri po sandorio sudarymo taip pat nėra atlikusi jokių su turto valdymu susijusių veiksmų.

62.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai E. Z. ir O. O. neįrodė pirkimo–pardavimo sutarties ir Susitarimo apsimestinumo ir kad tikroji šių sandorių šalis – pirkėjai – buvo jie, o ne atsakovas R. P. V.. Dėl to jų ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas.

Dėl atsisakymo ginti teises CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu

63.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ginti jų teises CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu, konstatavęs ieškovų nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise. Apeliantų manymu, buvo pažeista jų sąžiningumo prezumpciją, nes civilinėje teisėje yra preziumuojamas objektyvusis sąžiningumas, t. y. nekaltumas objektyviąja prasme, ir tik jį paneigus atsiranda pareiga įrodinėti savo nekaltumą (sąžiningumą).

64.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pagal šio straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-403/2020, 67 punktas; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 48 punktas).

65.       Nagrinėjamu atveju, nors ir nebuvo įrodyta, kad atsakovo R. P. V., kaip pirkėjo, ir trečiųjų asmenų, kaip pardavėjų, sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis ir Susitarimas buvo apsimestiniai sandoriai, t. y. kad tikroji šių sandorių šalis (Turto pirkėjai) buvo ieškovai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų argumentus, kodėl ginčo Turto pirkimo–pardavimo sutartis, o vėliau ir Susitarimas neva buvo sudaryti ne jų pačių, o atsakovo vardu, pagrįstai, konstatavęs ieškovų nesąžiningumą, atsisakė jų teises ginti dar ir CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kaip jau buvo minėta, ieškovė O. O. nenurodė iš esmės jokio savarankiško pagrindo, kodėl Turtas buvo įgytas ne jos, kaip neva tikrosios savininkės, o atsakovo vardu. Ieškovas E. Z. paaiškino, kad Turtas atsakovo vardu buvo perkamas, siekiant išvengti galimos turtinės atsakomybės už jo sutuoktinės sūnaus galimai padarytą žalą bei jo sutuoktinei nesutinkant, kad Turtas būtų perkamas ieškovo dukros O. O. vardu. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei ir egzistuotų pagrindas spręsti dėl ginčo sandorių apsimestinumo, tokios apeliantų nurodytos priežastys, siekiant asmeninės naudos ir (ar) išvengti neva galimos turtinės atsakomybės, nelaikytinos pateisinančiomis ir sudarančiomis pagrindą piktnaudžiauti teise, sudarant apsimestinius sandorius. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad toks ieškovų elgesys, net jei egzistuotų pakankamas pagrindas spręsti dėl galimo sandorių apsimestinumo, nėra sąžiningas, o nesąžiningų ir teisėmis piktnaudžiaujančių šalių teisės nėra ginamos (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šalys, kurios sudaro sandorius sąmoningai pažeisdamos teisę, negali vėliau tikėtis ir reikalauti, kad jų pažeista teisė teismo būtų ginama.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

66.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas veikė ultra vires, nes, atsakovui neprašant teisminės gynybos, konstatavo, kad jis atidavė ieškovui grynaisiais 85 000 Eur.

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjančio teismo pareiga yra išnagrinėti visas teisingam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, jas įvertinti ir, atitinkamai, nustatyti bei konstatuoti tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus, visiškai pagrįstai nustatė, kad atsakovas R. P. V., 2019 m. liepos 25 d. gavęs iš ieškovo 100 000 Eur, dalį jų (86 000 Eur) 2019 m. liepos 31 d. persivedė į kitą savo sąskaitą, esančią AB Šiaulių banke, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. 85 000 Eur išgrynino ir perdavė juos ieškovui (ieškovas pinigų gavimo fakto neginčijo, priešingai, mėgino įrodyti, kad iš atsakovo gautus grynuosius pinigus perdavė Turto pardavėjams). Priešingai nei teigia apeliantai, tam tikrų aplinkybių (faktų) nustatymas ir konstatavimas, kuris, kaip minėta, atliekamas įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, yra teismo pareiga, o ne veikimas ultra vires.

68.       Nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vertė liudytoją T. Z. liudyti, atsakinėti į klausimus ir duoti parodymus prieš save ir savo brolį – ieškovą, nepaklausdamas, ar paminėtas liudytojas sutinka duoti parodymus.

69.       CPK 191 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Už liudytojo pareigų nevykdymą šaukiamas liudytoju asmuo atsako įstatymų nustatyta tvarka. Už nepagrįstą atsisakymą liudyti teismas gali skirti baudą. Atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (CPK 191 straipsnio 2 dalis).

70.       Teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenys patvirtina, kad 2024 m. vasario 5 d. vykusio posėdžio metu buvo apklausiamas liudytojas T. Z.. Nustatyta, kad prieš duodant parodymus liudytojas T. Z. buvo prisaikdintas, raštu pasirašė priesaikos tekstą, kuriame jis buvo įspėtas tiek dėl baudžiamosios atsakomybės už priesaikos sulaužymą, tiek supažindintas su teise atsisakyti duoti parodymus, jeigu jie reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius. Nenustatyta, kad paminėtas liudytojas būtų pasinaudojęs jam išaiškinta teise atsisakyti duoti parodymus prieš savo brolį – ieškovą E. Z. ar kad jis, pažeidžiant CPK 191 straipsnio 2 dalį, būtų verčiamas duoti parodymus.

71.       Nepagrįsti apeliantų skundo argumentai, kad skundžiamas sprendimas pripažintinas absoliučiai negaliojančiu, nes ieškovė O. O. nebuvo informuota apie 2024 m. kovo 21 d. ir 2024 m. kovo 26 d. vykusius teismo posėdžius ir juose nedalyvavo.

72.       Remiantis LITEKO duomenimis, teismo posėdžių datos su byloje dalyvaujančiais asmenimis buvo suderintos dar 2024 m. vasario 7 d. vykusio teismo posėdžio metu, dalyvaujant ieškovui E. Z. ir ieškovų E. Z. bei O. O. atstovui advokatui R. N.. Iš teismo posėdžio informacinės pažymos ir garso įrašo matyti, kad bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2024 m. kovo 21 d., 13 val., kartu nurodant, jog baigiamosios kalbos bus sakomos 2024 m. kovo 26 d., 9 val. Taigi, apeliantės atstovas advokatas R. N. buvo informuotas apie paskirtą kito teismo posėdžio datą bei laiką, kada bus sakomos baigiamosios kalbos.

73.       CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus. Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, numatytas įgaliojime (CPK 59 straipsnis). Remiantis CPK 1622 straipsnio 2 dalimi, teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, paskiria kito teismo posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai praneša atvykusiems asmenims. Tais atvejais, kai šalis veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai, tame tarpe ir pranešimas apie teismo posėdį, įteikiami tik atstovui (CPK 118 straipsnio 1 dalis, 133 straipsnio 2 dalis).

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apie atstovavimo sutarties nutraukimą su advokatu R. N. ieškovai teismą informavo tik 2024 m. kovo 21 d., t. y. prieš pat paskirtą teismo posėdį. Prašyme nėra nurodoma, kad ieškovė O. O. nėra informuota apie paskirtą teismo posėdžio datą, nėra pareikštas prašymas suteikti tokią informaciją. Tai sudaro pagrindą nuspręsti, kad iki atstovavimo sutarties nutraukimo advokatas tinkamai įvykdė pareigą informuoti klientę apie paskirtą teismo posėdį. Iš LITEKO duomenų nustatyta, kad 2024 m. kovo 21 d. posėdžio metu buvo paskelbta pertrauka, baigiamųjų kalbų sakymas, kaip buvo nurodyta dar 2024 m. vasario 7 d. vykusio teismo posėdžio metu, buvo paskirtas 2024 m. kovo 26 d., 9 val. LITEKO duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovei O. O. jos nurodytu elektroniniu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie šio posėdžio laiką ir formą (mišriu būdu) bei prisijungimo prie ZOOM susitikimo duomenys (nuoroda). Taigi, ieškovė per atstovą buvo tinkamai informuota apie paskirtą teismo posėdį 2024 m. kovo 21 d., 13 val. ir apie baigiamųjų kalbų sakymą 2024 m. kovo 26 d. 9 val., apie pastarąjį, ieškovės atstovui nedalyvavus teismo posėdyje, papildomai informuota elektroniniu paštu, jai asmeniškai pateikiant prisijungimo prie teismo nuotolinio posėdžio prisijungimo nuorodą. Nenustačius procesinio pažeidimo, t. y. kad byla būtų išnagrinėta, nesant vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų – ieškovės, kuriai nebuvo pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, nėra pagrindo sutikti su apeliantais, jog egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

75.       Apeliantų E. Z. ir O. O. apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

76.       Atsakovas R. P. V., pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos patirtų išlaidų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                                Rasa Gudžiūnienė

 

 

                                                                        Vilija Mikuckienė

 

 

                                                                        Antanas Rudzinskas