Civilinė byla Nr. 3K-3-315/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01579-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
126.2; 126.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos
pirmininkė), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Linetrans“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės „Linetrans“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje
keliamas mokesčių administratoriaus teisės atskirų mokesčių permokomis padengti
kitų mokesčių nepriemokas, atsiradusias neteisingai deklaravus mokesčius iki
bankroto bylos įmonei iškėlimo, klausimas.
Kauno
apygardos teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi ieškovui UAB ,,Linetrans“ iškelta
bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. kovo 20 d. Atsakovas 2010 m.
balandžio 28 d. ir 2010 m. gegužės 17 d. pranešė ieškovui, kad 2009 m. vasario
25 d., 2010 m. vasario 22 d. ir 2010 m. kovo 19 d. atliko iš pridėtinės vertės
mokesčio permokos įskaitymą už apskaičiuotas gyventojų pajamų mokesčio nepriemokas.
Likusi permoka (4562,14 Lt) ieškovui negrąžinta.
Ieškovas 2010
m. gegužės 11 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas grąžinti 16 110 Lt pridėtinės
vertės permoką, šis elektroninio pašto pranešimu informavo apie gautą prašymą,
tačiau permokos negrąžino.
Ieškovas 2010
m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 16 110 Lt skolos,
811,44 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2010 m. spalio
14 d., taip pat 0,04 proc. palūkanų nuo prašomos priteisti sumos (16 110 Lt)
už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad po bankroto bylos įmonei
iškėlimo VMI neteisėtai įskaitė PVM permoką. Atsakovas įskaitymus atliko ne
mokesčių mokėtojui adresuotuose pranešimuose nurodytomis datomis (2009 m. vasario
25 d., 2010 m. vasario 22 d., 2010 m. kovo 19 d., 2010 m. kovo 19 d.), o
atsakovo pranešimų ieškovui priėmimo data. Tokia aplinkybė pagrindžia, kad atsakovas
nesilaikė ĮBĮ nuostatų, taip pat VMI prie Finansų ministerijos viršininko 2004
m. gruodžio 7 d. įsakymu patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)
taisyklėse nustatytos procedūros, nes įskaitymą atliko be mokesčių mokėtojo
žinios.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno
apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė
iš atsakovo ieškovo naudai įskaitytą 11 547,86 Lt permoką, 0,04 proc. palūkanų
nuo negrąžintos sumos už kiekvieną pradelstą dieną nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo, taip pat 1326 Lt atstovavimo išlaidų;
ieškinio dalį dėl 4562,14 Lt permokos priteisimo paliko nenagrinėtą ir
išaiškino teisę dėl šios sumos grąžinimo kreiptis į atsakovą įstatymų nustatyta
tvarka. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo nutartis iškelti ieškovui bankroto
bylą įsiteisėjo 2010 m. kovo 20 d., o mokesčių permokų įskaitymas atliktas 2010
m. balandžio 28 d. ir gegužės 17 d. FR0784 formos pranešimais, kuriais kartu
pranešta ieškovui apie mokesčių permokų įskaitymą. Atsakovo argumentus, kad
įskaitymai atlikti apskaitos kortelėse ir pranešimuose nurodytomis 2009 m.
vasario 25 d., 2010 m. vasario 22 d., 2010 m. kovo 19 d. datomis, teismas
atmetė, nes iš pranešimų turinio matyti, kad šiomis datomis buvo apskaičiuotos
gyventojų pajamų mokesčio nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės
pajamų susijusių su darbo santykiais nepriemokos, bet ne atlikti įskaitymai.
Teismo nuomone, nurodyti įskaitymai atlikti pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7
dalies 3 punkto nuostatą, todėl įskaitytos sumos priteistos iš atsakovo. Teismas,
vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 9 dalies, 99
straipsnio nuostatomis, ieškovui priteisė 0,04 proc. palūkanų nuo priteistos 11
547,86 Lt sumos už kiekvieną pradelstą grąžinti dieną. Reikalavimą priteisti
palūkanas už 2010 m. birželio 10 d. – 2010 m. spalio 14 d. laikotarpį (126
dienas) teismas atmetė, nes ieškovas 2010 m. gegužės 11 d. prašyme grąžinti
mokesčių permoką neteisingai nurodė įmonės kodą, todėl mokesčių
administratorius negalėjo jo identifikuoti, o ieškovas, negavęs atsakymo į šį
prašymą, iki kreipimosi į teismą dienos nesidomėjo situacija. Teismo nuomone, mokesčių
administratoriui nebuvo pagrindo nagrinėti ieškovo prašymo bei skaičiuoti
palūkanų. Reikalavimą priteisti 4562,14 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoką,
kuri neįskaityta, teismas paliko nenagrinėtą, nes ieškovas nesilaikė
išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos ir dar gali ja pasinaudoti.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 18 d. nutartimi atmetė
ieškovo apeliacinį skundą ir tenkino atsakovo apeliacinį skundą, pakeitė Kauno
apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą, panaikino sprendimo dalis, kuriomis
iš atsakovo ieškovo naudai priteista 11 547,8 Lt mokesčių permokos ir 0,04
proc. palūkanų nuo negrąžintos sumos ir šiuos reikalavimus atmetė; panaikino
sprendimą dalį, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteista atstovavimo išlaidų;
kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Kolegija
nutartyje nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog iki bankroto bylos ieškovui
iškėlimo yra susidariusi 16 110 Lt pridėtinės vertės mokesčio permoka ir gyventojų
pajamų mokesčio nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų,
susijusių su darbo santykiais, 11 547,86 Lt nepriemoka. Kadangi ieškovas
neteisingai apskaičiavo ir deklaravo šiuos mokesčius, tai atsakovas, įvertinęs
ieškovo deklaruotus mokestinių prievolių duomenis, pagrįstai apskaičiavo bankroto
bylos iškėlimo dieną faktinę ieškovo skolą valstybės biudžetui. Toks apskaičiavimas,
kolegijos nuomone, nelaikytinas šalių tarpusavio skolų įskaitymu. Dėl to, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,
kolegija sprendimo dalį panaikino ir ieškinį atmetė.
Kolegija
nesutiko su ieškovo argumentu, kad teismas, palikdamas ieškinio dalį dėl 4562,14
Lt mokesčių permokos priteisimo nenagrinėtą, netinkamai vertino byloje
surinktus įrodymus ir taikė Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1
dalies nuostatą dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros. Mokestiniams
ginčams privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra; nei Mokesčių
administravimo įstatyme, nei ĮBĮ nenustatyta, kad, iškėlus įmonei bankroto
bylą, netaikoma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra. Kolegija pažymėjo, kad
ieškovas, siekdamas susigrąžinti 4562,14 Lt PVM permoką, nepateikė atsakovui
tinkamai užpildyto prašymo (nurodė savo pavadinimą, tačiau nenurodė mokesčio
mokėtojo identifikacinio numerio). Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios
instancijos teismo išvadą, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo
ne teisme tvarkos ir ja dar gali pasinaudoti.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą –
tenkinti ieškinio reikalavimus ir priteisti ieškovui iš atsakovo 16 110 Lt
skolos, 811,44 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 10 d. iki 2010 m.
spalio 14 d., 0,04 proc. palūkanų nuo 16 110 Lt sumos už kiekvieną dieną nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, nurodė aplinkybes,
kurių byloje nėra, nepasisakė dėl kasatoriaus nurodytų įrodymų ir argumentų,
nepakankamai motyvavo, dėl ko juos atmeta. Teismas nurodė, kad byloje ginčijama
mokesčių administratoriaus teisė vienų mokesčių permokomis padengti kitų
mokesčių nepriemokas, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo dėl neteisingo
mokesčių deklaravimo. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje nebuvo nustatytas ar
nustatinėjamas ieškovo mokesčių deklaravimo neteisingumas. Teismas nevertino ir
nenurodė, kodėl atmetė kasatoriaus argumentus dėl atsakovo siųstų pranešimų
apie atliktus įskaitymus. Pagal VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu
patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių
nuostatas įskaitymo faktas įforminamas FRO784 formos pranešimu, o įskaitymo
data yra šios formos pranešimo priėmimo momentas. Visi kasatoriui adresuoti
šios formos pranešimai buvo priimti ir išsiųsti 2010 m. balandžio 28 d. ir
gegužės 17 d., t. y. jau po bankroto bylos iškėlimo. Kasatorius nesutinka ir su
apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad reikalavimui priteisti 4562,14
Lt permoką privaloma ikiteisminė ginčo tvarka, kurios kasatorius, teismo
nuomone, nesilaikė. Kasatorius nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. elektroniniu
paštu pateikė prašymą atsakovui grąžinti permoką, atsakovas tą pačią dieną
elektroniniu paštu patvirtino, kad gautas ieškovo (BUAB ,,Linetrans“) prašymas,
taigi atsakovas identifikavo permoką siekiantį susigrąžinti juridinį asmenį,
tačiau atsakymo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas šio 2011 m. gegužės
11 d. pranešimo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Tik bylos nagrinėjimo metu
atsakovas pateikė 2011 m. gegužės 14 d. pranešimą Nr. (28)-AA-426 įmonei BUAB ,,Ejuva“,
kuriame nurodė, jog pagal gautą prašymą negalima identifikuoti mokesčio
mokėtojo. Tačiau toks pranešimas, kasatoriaus nuomone, nesusijęs su kasatoriaus
prašymu grąžinti 16 110 Lt permoką, nes jame nurodoma netgi kita grąžintina
mokesčių permokos suma.
2. Dėl
materialiosios teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė VMI viršininko
2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo)
grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 54 punkto nuostatos, pagal kurią, kai be
mokesčio mokėtojo prašymo vieno mokesčio permoka padengiama kito mokesčio
nepriemoka, mokesčių mokėtojui pranešama raštu, išsiunčiant FRO784 formos
pranešimą apie įvykdytą įskaitymą, arba kitomis ryšio priemonėmis; mokesčių
mokėtojas informuojamas per penkias darbo dienas po to, kai buvo įskaitytos
mokestinės nepriemokos. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis
šia norma, nes FRO784 formos pranešimas reiškia atliktą įskaitymą, ir padaryti
išvadą, kad įskaitymo data yra pranešimo priėmimo momentas. Visi kasatoriui
siųsti pranešimai priimti po bankroto bylos iškėlimo, todėl laikytina, kad
teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas byloje nustatytoms
aplinkybėms ir padarė nepagrįstą išvadą dėl įskaitymo teisėtumo. Be to,
kasatoriaus nuomone, mokesčio permoka (skirtumas) gali būti įskaitomas be
mokesčių mokėtojo prašymo, kai toks įskaitymas atliekamas teisėtai ir
pagrįstai, t. y. nepažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų. Nagrinėjamoje
byloje ĮBĮ nuostatos buvo pažeistos.
Kasatorius pažymi,
kad įsiteisėjus teismo nutarčiai draudžiama atlikti finansines operacijas,
neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, išieškoti skolas ne ginčo tvarka.
Kasacinis teismas išaiškino, kad netgi prievolių įskaitymas patenka į ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo sferą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-95/2001; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006; kt.) Kasacinio teismo pažymėta ir
tai, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso taikomos tiek, kiek jos
neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 82, 87
straipsnių nuostatos dėl mokesčių permokų įskaitymo netaikytinos įsiteisėjus
teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nes jų taikymas prieštarautų
Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui; pripažįstant
mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių
inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas
yra sustabdomas įmonės bankroto atveju iki bus išnagrinėta bankroto byla
teismine tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma
skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų
apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai
kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi
bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos
kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010;
kt.). Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo
teismų praktikos aiškinimo, nes mokesčių įskaitą po bankroto bylos iškėlimo
pripažino nepažeidžiančia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyvo.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Dėl
materialiosios teisės normų pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos.
Atsakovas nurodo, kad, vadovaudamasis Bankrutuojančio (restruktūrizuojamo)
mokesčio mokėtojo (juridinio asmens) neįvykdytų mokestinių prievolių nustatymo
ir apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis VMI prie Finansų ministerijos
viršininko 2005 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1-178, ir VMI duomenimis, pakoregavo
kasatoriaus kaip mokesčių mokėtojo mokesčių mokėjimo kortelę iki bankroto
nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2010 m. kovo 20-osios, ir informavo apie
tai kasatorių. Atsakovo teigimu, jo siųsti pranešimai yra informacinio pobūdžio
ir nesukuria teisinių padarinių. Dėl to mokesčių apskaitos duomenų pakeitimas,
fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą, nelaikytinas įskaitymu,
draudžiamu ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008). Atsakovas mano, kad ginčo dalykas
yra ne tarpusavio reikalavimų įskaitymas, o atsakovo atlikta pataisa
finansiniuose dokumentuose. Atsakovas tiek teismui, tiek bankroto
administratoriui pateikė pranešimą apie tai, kad nutarties iškelti kasatoriui
bankroto bylą įsiteisėjimo dieną kasatorius neskolingas biudžetui. Kasatorius
nėra pateikęs kai kurių deklaracijų, todėl atsakovas apskaičiavo faktinę
mokestinių prievolių būklę pagal mokesčių mokėtojo pateiktas finansines
ataskaitas bei deklaracijas bankroto įsiteisėjimo dieną sutvarkydamas mokesčio
mokėtojo kortelę. Kadangi kasatorius buvo sumokėjęs PVM permoką ir gyventojų
pajamų mokesčio nepriemoką, atsakovo teigimu, galima teigti, jog kasatorius
mokesčius apskaičiavo ir deklaravo neteisingai, o atsakovas, įvertinęs tuos duomenis,
pagrįstai apskaičiavo faktinę kasatoriaus skolą valstybės biudžetui bankroto
bylos iškėlimo dieną. Toks perskaičiavimas nelaikytina įskaitymu.
2. Dėl proceso
teisės normų pažeidimo. Atsakovas teigia, kad kasatorius neteisingai
vertina aplinkybę, jog atsakovo atstovė informavo kasatorių apie gautą prašymą
permokai susigrąžinti. Ši specialistė yra atsakovo darbuotoja, neturinti
įgaliojimo spręsti permokos grąžinimo ir įskaitymo klausimo. Kasatorius
prašymą pateikė elektroniniu paštu, mokesčių inspekcijos raštinės darbuotoja
elektroniniu laišku atsakė, kad prašymas gautas, tačiau prašymo turinį vertina
ir sprendimus priima atitinkamas atsakovo padalinys, kuris turi tokius
įgaliojimus ir kuriam priklauso pagal funkcijas. Atsakovas nesutinka su kasacinio
skundo argumentu dėl išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo.
Jis pažymi, kad kasatoriaus administratorė, pildydama prašymą grąžinti mokesčio
permoką, nurodė kitos įmonės identifikacinį kodą (UAB ,,Ejuva“). Dėl to, kad
prašyme nebuvo nurodytas tikslus mokesčio mokėtojo identifikacinis kodas,
mokesčių administratorius negalėjo priimti atitinkamo sprendimo. Mokesčių
permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių 36 punkte nustatyta, kad
jeigu mokesčių administratorius pagal gautą prašymą negali identifikuoti
mokesčio mokėtojo, nes neatitinka prašyme įrašyti duomenys (mokėtojo
pavadinimas, asmens kodas), prašymas laikomas nepateiktu. Nagrinėjamu atveju
prašymas buvo netinkamai užpildytas, nes nurodytas kitos bendrovės kodas. Dėl
to teismas padarė pagrįstą išvadą dėl 4532,14 Lt permokos priteisimo.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl mokesčių permokos
įskaitymo mokesčių nepriemokai padengti atribojimo nuo mokesčių permokos fakto
nustatymo
Remiantis
Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojo
permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka
įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių permoka
apibrėžiama kaip mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma (Mokesčių
administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis), o mokestinė nepriemoka –
mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu
priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu
susijusios sumos (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Tam,
kad būtų atliekamas mokesčių permokos ir nepriemokos įskaitymas, turi
egzistuoti pirminė sąlyga: priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir
mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškiantys mokesčių permokos ir
mokestinės nepriemokos buvimu.
Mokesčių
administravimo įstatymo 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių
administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti
mokesčio permoką pagrįstumą šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei
mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką
pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10
dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo
mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato terminą jiems
pateikti. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis
patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per penkias dienas nuo šio
įstatymo 87 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.
Taigi mokesčių
permokos buvimas ne visais atvejais yra akivaizdus, ir, siekdamas nustatyti, ar
mokesčių permoka egzistuoja, mokesčių administratorius turi teisę tiek
pareikalauti iš mokesčių mokėtojo pateikti papildomus dokumentus, tiek atlikti
mokestinį patikrinimą. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m.
gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų
rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 131 punkte nustatyta, kad
Mokesčių administratoriaus priimamuose sprendimuose patvirtinti patikrinimo
aktą ir (arba) patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies turi būti nurodomos
konkrečios tvirtinamos mokestinio patikrinimo metu papildomai nustatytos
mokesčių sumos, taip pat mokėtojo apskaičiuotų, bet nesumokėtų, nedeklaruojamų
mokesčių sumos, ar mokestinio patikrinimo metu nustatytos mokėtojo permokų
sumos atskirai pagal mokesčius, sumažinta (padidinta) pelno (nuostolio)
suma bei papildomai apskaičiuoti delspinigiai ir skirtos baudos, taip pat
sprendimo apskundimo tvarka.
Mokesčių
permokos buvimo nepagrindžia vien mokesčių mokėtojo pateikiamose deklaracijose
nurodyti duomenys. Šie duomenys gali būti paneigiami mokesčių administratoriui
atlikus mokestinį patikrinimą ar kitais teisės aktų nustatytais būdais konstatavus,
kad mokesčių permoka neegzistuoja. Toks nustatymas, kad mokesčių permoka
neegzistuoja, nelaikomas įskaitymu, nes paneigus mokesčių mokėtojo reikalavimo
teisės buvimą neegzistuoja priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kuriuos
būtų galima įskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta,
kad mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių
prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal Įmonių bankroto
įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje BUAB „Spedlog“ v. Kauno apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-22/2008). Jei mokesčių administratorius
teisės aktų nustatyta tvarka nepaneigia mokesčių permokos egzistavimo ir ši
permoka padengia egzistavusią mokestinę nepriemoką, toks veiksmas laikomas
įskaitymu, nepriklausomai nuo to, kaip jį įvardija mokesčių administratorius. Taigi
nustatant, ar mokesčių administratorius atliko įskaitymą ar fiksavo faktinį
mokesčių mokėtojo prievolės įvykdymą (realų mokesčių permokos ir nepriemokos
dydį), turi būti vertinamas atlikto veiksmo turinys, o ne jo formalus
įvardijimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčių
administratoriaus veiksmas gali būti vertinamas kaip įskaitymas nepriklausomai
nuo to, kaip jis vertinamas pagal viešosios teisės normas ir kaip jis vadinamas
– patikslinimu, perskaičiavimu, nustatymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje BUAB „Altesa“ v. Kauno apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-158/2013). Pažymėtina, kad neatitiktų
objektyvumo, įstatymo viršenybės ir kitų viešojo administravimo principų
(Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–2 punktai) mokesčių
administratoriaus elgesys, kai faktiškai atliktą mokesčių permokos ir
nepriemokos įskaitymą būtų mėginama pridengti to veiksmo turinio
neatitinkančiais administraciniais aktais.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad prieš bankroto bylos iškėlimą egzistavo kasatoriaus pridėtinės
vertės mokesčio permoka ir gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka. Byloje nėra
duomenų, kad mokesčių administratorius būtų siekęs paneigti mokesčių permokos
egzistavimą, būtų atliekamas mokestinis patikrinimas ar kasatorius būtų netinkamai
deklaravęs pridėtinės vertės mokestį. Atsakovo teiginys, kad jis apskaičiavo
faktinę mokestinių prievolių būklę pagal mokesčių mokėtojo pateiktas finansines
ataskaitas bei sutvarkė mokesčių mokėtojo apskaitos kortelę, neatitinka byloje
nustatytų aplinkybių ir paties atsakovo elgesio. Atsakovas įvairiais
laikotarpiais atsiųstais FR0784 pranešimais informavo kasatorių, kad atlieka
pridėtinės vertės mokesčio ir gyventojo pajamų mokesčio permokos (skirtumo)
įskaitymą, t. y. ne fiksavo faktinę mokestinių prievolių būklę, o įskaitė vieno
mokesčio permoką kito mokesčio nepriemokai padengti. Be to, aplinkybė, kad buvo
įskaitytos skirtingų mokesčių sumos, patvirtina, jog nekyla ginčo dėl
pridėtinės vertės mokesčio permokos egzistavimo.
Apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamoje byloje atliktas mokesčių
apskaitos duomenų pakeitimas, fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą,
tačiau nebuvo atliktas mokestinės nepriemokos ir mokesčių permokos įskaitymas,
netinkamai taikė mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą reglamentuojančias teisės
normas.
Dėl
momento, kuriuo įvyksta mokesčių permokos įskaitymas mokesčių nepriemokai
padengti
Pagal ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto
bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto
bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų
įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (2006
m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 red. (Žin., 2006, Nr. 50-1799). 2011 m. gruodžio 22
d. Įmonių bankroto
įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1867 (Žin., 2012, Nr. 4-112) Įmonių bankroto įstatymo
10 straipsnio 7 dalies 3 punktas buvo išdėstytas taip: „draudžiama vykdyti
visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant
palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti
skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių
vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių
įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas“. Minėtu
įstatymo pakeitimu leistas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas
bankroto procese, kai toks reikalavimas galimas pagal mokesčių teisinius
santykius reglamentuojančias nuostatas. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2012
m. kovo 1 d. Kadangi šioje byloje nagrinėjamas mokesčių administratoriaus
atliktas įskaitymas iki įsigaliojant šiam įstatymui, tai Įmonių bankroto
įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1867 atliktas įskaitymo reglamentavimo pakeitimas šios bylos
sprendimui neturi įtakos.
Kasacinis
teismas, aiškindamas iki pirmiau nurodyto įstatymo pakeitimo galiojusias teisės
normas, yra pažymėjęs, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, mokesčių
administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87
straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo
mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos
mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos
kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių
eiliškumą, turint omenyje tai, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį iš
bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus
įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos,
turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) pirmiausia sumokamos
įmonės bankroto administravimo išlaidos. Taigi įmonės bankroto atveju Mokesčių
administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojui
(jo prašymu) grąžinamos tik tos jo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka
permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, netaikytina, bankrutuojančiai
įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių
administratorius teikia savo kaip kreditoriaus reikalavimus įmonės bankroto
byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Justiniškių
sporto centras“ v. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,
bylos Nr. 3K-3-261/2010).
Kadangi pagal
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir nurodytą teismų praktiką
bankrutuojančios įmonės ir mokesčių administratoriaus mokesčių permokos ir
mokestinės nepriemokos įskaitymas draudžiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai
iškelti bankroto bylą, tai sprendžiant dėl atlikto įskaitymo teisėtumo tampa
aktualus įskaitymo momento klausimas. Mokesčių administravimo įstatyme nėra
specialių nuostatų, pagal kurias būtų nustatomas įskaitymo atlikimo momentas. Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos administruojamų mokesčių
permokos (skirtumo) įskaitymo tvarka yra detalizuojama Mokesčio permokos
(skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse, patvirtintose Inspekcijos
viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 (toliau – Taisyklės).
Vadovaujantis
Taisyklių 5.1 punktu (2005 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. VA-78 red. (Žin.,
2005, Nr. 143-5215), be atskiro mokesčių mokėtojo prašymo mokesčio permoka
(skirtumas) gali būti įskaitoma Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės
administruojamų mokesčių mokestinėms nepriemokoms padengti. Taisyklių 53 punkte
nustatyta, kad mokesčių administratorius neprivalo rašyti sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą),
kai mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos, vadovaujantis Mokesčių
administravimo įstatymo 87 straipsnio
nuostatomis, įskaitomos be mokesčių mokėtojo prašymo. Pagal Taisyklių 54
punktą, kai be mokesčių mokėtojo prašymo vieno mokesčio permoka (skirtumu)
padengiamos kito mokesčio mokestinės nepriemokos arba muitinės administruojamų
mokesčių nepriemokos, mokesčių mokėtojui pranešama arba raštu, išsiunčiant
FR0784 formos pranešimą apie įvykdytą mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą,
arba kitomis ryšio priemonėmis. Mokesčių mokėtojas informuojamas per penkias darbo
dienas po to, kai buvo įskaitytos mokestinės nepriemokos.
Iš šio
teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčio permokos ir mokestinės nepriemokos
įskaitymą mokesčių administratorius gali atlikti ir be mokesčių mokėtojo
prašymo. Tokiu atveju mokesčių administratorius neprivalo rašyti sprendimo
įskaityti mokesčio permoką (skirtumą) pagal FR0783 formą, tačiau ne vėliau kaip
per penkias darbo dienas privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie atliktą
įskaitymą, išsiųsdamas FR0784 formos pranešimą. Teisės aktuose aiškiai nenurodytas
momentas, kada be mokesčio mokėtojo prašymo atliekamas įskaitymas, tačiau iš
teisinio reglamentavimo, pagal kurį mokesčių mokėtojas FR0784 formos pranešimu
informuojamas apie jau atliktą įskaitymą, galima daryti išvadą, kad mokesčių
permokos ir nepriemokos įskaitymas, kai jis atliekamas be mokesčių mokėtojo
prašymo, įvyksta anksčiau, nei apie jį informuojamas mokesčių mokėtojas. Kadangi
apie atliktą įskaitymą mokesčių mokėtojas informuojamas per penkias darbo
dienas po to, kai buvo įskaitytos mokestinės nepriemokos, ir darant išvadą, kad
mokesčių administratorius laikosi savo paties nustatytų Taisyklių, tai tarp įskaitymo
momento ir pranešimo išsiuntimo mokesčių mokėtojui neturi praeiti ilgiau kaip
penkios darbo dienos. Nesilaikant Taisyklių ir per jų 54 punkte nustatytą
terminą neinformuojant mokesčių mokėtojo apie atliktą įskaitymą, mokesčių
administratoriui tenka rizika, kad kilus ginčui jam nepavyks įrodyti, kuriuo metu
atliktas įskaitymas.
Nagrinėjamos
bylos medžiaga patvirtina, kad kasatorius Kauno apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos FR0784 formos pranešimais apie atliktą įskaitymą informuotas po
nutarties iškelti bankroto bylą jam įsiteisėjimo. Pranešimuose nurodytos
įskaitymo atlikimo datos yra iki įsiteisėjant teismo nutarčiai dėl bankroto
bylos iškėlimo, tačiau visi pranešimai kasatoriui išsiųsti gerokai (beveik
dviem mėnesiais) praleidus Taisyklių 54 punkte nustatytą mokesčių mokėtojo
informavimo terminą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog
įskaitymas iš tiesų atliktas pranešimuose nurodytu metu. Apeliacinės
instancijos teismas įskaitymo atlikimo momento atskirai nenustatinėjo, konstatavęs,
kad įskaitymas nebuvo atliktas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi
pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog įskaitymas
atliktas po nutarties iškelti bankroto bylą kasatoriui įsiteisėjimo. Ši išvada
padaryta tinkamai pritaikius mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos
įskaitymą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl išankstinio
ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi, kai bankrutuojanti įmonė teikia
prašymą mokesčių administratoriui grąžinti mokesčių permoką
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai paliko ieškinio dalį
nenagrinėtą, nes netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su išankstinės ginčo
sprendimo ne teisme tvarkos laikymusi.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad byloje taikomos ĮBĮ normos, galiojusios teisinių santykių
dėl mokesčių permokos grąžinimo susiformavimo metu (2006 m. balandžio 20 d.
įstatymo Nr. X-564 red. (Žin., 2006, Nr. 50-1799). ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti
administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės
skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Byloje aktuali
ši įstatymo nuostata, nes bankrutuojančiai įmonei teismo tvarka reikalaujant,
kad mokesčių administratorius grąžintų mokesčių permoką, mokesčių administratorius
yra skolininkas bankrutuojančios įmonės atžvilgiu, todėl tokie ginčai
nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.
2011 m. spalio
1 d. įsigaliojusiais ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies pakeitimais nustatyta, kad ieškiniai
dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai
bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal
bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Taigi bankroto administratoriui
reiškiant ieškinius keičiamas ne proceso įstatymuose nustatytas rūšinis
teismingumas, o tik teritorinis teismingumas. Vadinasi, pagal galiojantį
teisinį reglamentavimą reikalavimai, kuriuos reiškia bankrutuojančios įmonės
administratorius, tarp jų ir reikalavimai mokesčių administratoriui neprivalo
būti sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Remdamasi naujuoju
teisiniu reguliavimu, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo
bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m.
spalio 17 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-216 nurodė, kad nei ABTĮ, nei
CPK, nei ĮBĮ nėra tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, jog mokestiniai ginčai, kai
viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, nagrinėjami bendrosios kompetencijos
teismuose, taigi įstatyme nėra ribojimo, kad bankrutuojančios įmonės mokestinis
ginčas būtų išnagrinėtas administraciniame teisme.
Kadangi šis ginčas
pradėtas nagrinėti galiojant 2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcijai
ir bankrutuojančios įmonės ieškinys dėl mokesčių permokos grąžinimo
nepažeidžiant galiojusių teismingumo taisyklių priimtas nagrinėti bankroto bylą
nagrinėjančiame teisme (CPK 34 straipsnio 1 dalis), tai kasacinio teismo
teisėjų kolegija vadovaujasi teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2011 m.
spalio 1 d. įsigaliojusių ĮBĮ pakeitimų, taip pat remiasi ankstesnio reglamentavimo
pagrindu suformuota teismų praktika.
Mokesčių
administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje mokestiniai ginčai apibrėžiami kaip
ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl
sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo,
pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti
mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti
(įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Taigi ginčas dėl mokesčių
administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką
yra mokestinis ginčas. Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių
administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas (Mokesčių administravimo
įstatymo 147 straipsnis). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio
1 dalį mokestiniams ginčams šiame įstatyme nustatoma ir reglamentuojama
privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Šia nuostata neribojama mokesčių
mokėtojo teisė po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl
mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.
Kasacinis
teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje buvo sprendžiamas mokesčių permokos
grąžinimo bankrutuojančiai įmonei klausimas ir aiškinama ĮBĮ 14 straipsnio 3
dalis, yra nurodęs, kad laikymasis išankstinės bylos sprendimo ne teisme
tvarkos reikštų ginčo administracinių bylų teisenos tvarka inicijavimą. Dėl to
atsirastų galimybė išnagrinėti ir patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditoriaus
reikalavimą ne bankroto bylą nagrinėjančiame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje ieškovo UAB „Tralita“ v. Vilniaus apskrities valstybinė
mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-23/2008). Taigi pagal ĮBĮ 14 straipsnio
3 dalį privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, kai ginčą
inicijuoja bankrutuojanti įmonė, netaikoma.
Vis dėlto
teisėjų kolegija pažymi, kad mokestinį ginčą dėl mokesčių permokos grąžinimo
reikia skirti nuo aplinkybių nustatymo, ar mokestinis ginčas egzistuoja.
Mokestinis ginčas atsiranda tada, kai mokesčių administratorius priima
sprendimą atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (Mokesčių
administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis), t. y. priima administracinį
aktą, kuriame išreiškia savo valią dėl mokesčių permokos negrąžinimo.
Kreipimasis į mokesčių administratorių dėl mokesčių permokos grąžinimo nėra
mokestinis ginčas, nes juo mokesčių mokėtojas tik pareiškia savo valią, kad jam
būtų grąžinta mokesčių permoka. Neatitiktų racionalaus teismo proceso
organizavimo modelio teisės aiškinimas, pagal kurį mokesčių mokėtojas dėl
mokesčių permokos grąžinimo iš karto turėtų teisę kreiptis į teismą arba kitą
ginčą nagrinėjančią instituciją, kol apskritai neaišku, ar mokesčių
administratorius prieštarauja mokesčių permokos grąžinimui. Aplinkybė, kad
mokesčių mokėtojas yra bankrutuojanti įmonė, nesuteikia teisės mokesčių
mokėtojui dėl mokesčių permokos grąžinimo iš karto kreiptis į teismą, kol
mokesčių administratorius nepriėmė sprendimo atsisakyti grąžinti mokesčio
permoką. Teisėjų kolegija išaiškina, kad bankrutuojančiai įmonei, siekiančiai
įgyvendinti savo teisę į mokesčių permokos grąžinimą, privalu laikytis Mokesčio
permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų Valstybinės
mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186. Šis
išaiškinimas neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2008, dėl Mokesčių
administravimo įstatyme nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo procedūros
bankrutuojančiai įmonei neprivalomumo. Pirmiau nurodytoje civilinėje byloje analizuota
situacija, kai jau buvo priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas
atsisakyti grąžinti mokesčių permoką, o šioje byloje mokesčių administratoriaus
sprendimas dėl mokesčių permokos negrąžinimo kasatoriui nepriimtas.
Tam, kad
mokesčių administratorius priimtų sprendimą grąžinti arba negrąžinti mokesčių
permoką, mokesčių mokėtojas pagal Taisyklių 4 punktą turi pateikti prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą),
kuris išdėstomas FR0781 forma. Šio prašymo forma patvirtinta Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m.
gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186. Vienas prašymo rekvizitų yra mokesčių
mokėtojo identifikacinio numerio nurodymas. Byloje nekyla ginčo, kad
kasatorius, 2010 m. gegužės 11 d. pateikdamas prašymą grąžinti mokesčio
permoką, nurodė ne tą mokesčio mokėtojo identifikacinį numerį, t. y. nurodė ne
savo, o UAB „Ejuva“ numerį. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (28)-AA-426
nusprendė negrąžinti mokesčių permokos UAB „Ejuva“, nes pagal gautą prašymą
negalima identifikuoti mokesčio mokėtojo, mokesčių mokėtojo pavadinimas ir
kodas neatitinka prašyme įrašytų duomenų. Taigi kasatorius netinkamai įgyvendino
savo teisę prašyti, kad jam būtų grąžinta mokesčių permoka, tai sutrukdė
atsakovui identifikuoti prašymą pateikusį asmenį, todėl nėra priimto sprendimo negrąžinti
mokesčių permokos atsakovui. Nepateikus tinkamai įforminto prašymo ir dėl to
atsakovui nepriėmus sprendimo grąžinti mokesčių permoką, nėra kilusio kasatoriaus
ir atsakovo mokestinio ginčo, kuris galėtų būti sprendžiamas teisme. Bylą
nagrinėję teismai teisingai sprendė ieškinio dalį dėl 4562,14 Lt permokos
priteisimo palikti nenagrinėtą, nes ieškovas nesilaikė išankstinio ginčo
sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti (CPK 296
straipsnio 1 dalies 1 punktas), o pirmosios instancijos teismas, be to,
teisingai išaiškino teisę kasatoriui dėl šios sumos grąžinimo kreiptis į Kauno
apskrities valstybinę mokesčių inspekciją įstatyme nustatyta tvarka.
Apibendrindama
tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai taikė mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą
reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl apeliacinės instancijos
teismo nutarties dalis, kuria pakeistos pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalys iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 11 547,80 Lt mokesčių permokos, 0,04
proc. palūkanų nuo negrąžintos sumos, atstovavimo išlaidų, ir šie reikalavimai
atmesti, naikintina ir dėl šių dalių paliktina galioti pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas); apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis palikti ieškinio dalį dėl 4562,14 Lt
permokos priteisimo nenagrinėtą, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1
dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo
Kadangi
tenkinta dalis kasacinio skundo reikalavimų (50 proc.), tai atitinkama proporcija
ieškovo naudai išspręstinas bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme priteisimo
klausimas. Pagal byloje pateiktus duomenis ieškovas kasacinės
instancijos teisme patyrė 1200 Lt atstovavimo išlaidų, todėl jo naudai iš
atsakovo priteistina 600 Lt tokių išlaidų.
Bylinėjimosi
išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas išspręstinas pagal
patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją (68 proc.). Apeliacinės instancijos
teisme ieškovas patyrė 900 Lt atstovavimo išlaidų, todėl jo naudai iš atsakovo
priteistina 612 Lt tokių išlaidų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3
punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18
d. nutarties dalį, kuria panaikintos Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d.
sprendimo dalys iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priteisti
11 547,80 Lt mokesčių permokos ir 0,04 proc. palūkanų nuo negrąžintos sumos, ir
šie ieškinio reikalavimai atmesti, taip pat panaikinta sprendimo dalis
priteisti iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos BUAB
,,Linetrans“ naudai 1326 Lt atstovavimo išlaidų, panaikinti ir dėl šių dalių
palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą.
Kitą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio
18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Kauno
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188729019) ieškovo
bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Linetrans“ (j. a. k. 300575648)
naudai 1212 (vieną tūkstantį du šimtus dvylika) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų
apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Rimvydas
Norkus
Algis
Norkūnas