Administracinė byla Nr. eA-259-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01545-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.4

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gruodžio 20 d. 

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.               Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „LTG Infra“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, Projekto vykdytojas, Perkančioji organizacija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, CPVA) 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą dėl pažeidimo Nr. IT02 (toliau – ir Sprendimas) ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formą Nr. 2021-TSF/2-26 (toliau – ir Forma, Sprendimo priedas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1.        Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė, jog pareiškėjas, vykdydamas viešąjį tarptautinės vertės pirkimą atviro konkurso būdu „2010/MO-27 Projekto ,,IX koridoriaus elektrifikavimas. I etapas“ projektavimo ir statinio vykdymo priežiūros paslaugos“ (toliau – ir Pirkimas), pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 1 dalyje įvirtintus proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus, 3 straipsnio 2 dalį ir 32 straipsnio 3 dalį, todėl CPVA pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo pareiškėjo ir Pirkimą laimėjusio tiekėjo Ardanuy Ingenieria S. A. (toliau – ir Tiekėjas) 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytos statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-548 (toliau – ir Sutartis 2) bei reikalavo sugrąžinti 381,08 Eur pareiškėjai išmokėtos Europos Sąjungos fondų paramos.

2.2.       CPVA nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog pareiškėjas, vykdydamas Pirkimą, pažeidė VPĮ nuostatas ir nepagrįstai pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo Sutarties 2. Pareiškėjas Pirkimą įvykdė tinkamai, t. y. pagal Pirkimo vykdymo metu galiojusius teisės aktus bei kontroliuojančių institucijų teikiamus aiškinimus bei nurodymus. Pirkimo vykdymo metu galiojusios VPĮ redakcijos 32 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta tiekėjo teisė remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, o VPĮ 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tiekėjas gali pats turėti visus reikiamus pajėgumus (pats atitikti visus pirkimo sąlygose keliamus kvalifikacijos reikalavimus), bet spręsti, kad dalies sutarties vykdymui jis pasitelks kitą ūkio subjektą. Toks tiekėjo ir kito ūkio subjekto bendradarbiavimas nėra laikomas rėmimusi kito ūkio subjekto pajėgumu. Pareiškėjo nuomone, „rėmimasis kito ūkio subjekto pajėgumais“ ir „kito ūkio subjekto pasitelkimas sutarties vykdymui“ nėra tapačios sąvokos. Pareiškėjas Pirkimo sąlygose nenustatė jokių ribojimų dėl rėmimosi kitų ūkio subjektų pajėgumais, todėl negalėjo pažeisti VPĮ 32 straipsnio 3 dalies.

2.3.       Pirkimo sąlygų 15 punkto sąlyga, kad „Subtiekėjams perduodamų teikti paslaugų ar vertė negali viršyti 30 proc. pasiūlymo kainos be PVM“ yra sietina su tiekėjo teise pasitelkti kitą ūkio subjektą sutarties vykdymui, bet ne su tiekėjo teise remtis kito ūkio subjekto pajėgumu. VPĮ nereglamentuoja situacijų dėl galimo ūkio subjektų pasitelkimo sutarties vykdymui (ne)ribojimo, todėl tai paliekama spręsti tiek pačioms perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams. Sprendžiant, ar Pirkimo sąlygų 15 punkto nuostata kaip nors riboja tiekėjo galimybes dalyvauti Pirkime, turi būti įvertintas būtent šios sąlygos turinys ir poveikis tiekėjo galimybei dalyvauti Pirkime, tačiau CPVA tokio vertinimo neatliko ir nenustatė, ar minėta sąlyga galėjo daryti kokią nors įtaką tiekėjo apsisprendimui bei galimybei dalyvauti Pirkime. Aptarta Pirkimo sąlyga neturėjo jokios įtakos tiekėjų galimybėms dalyvauti Pirkime.

2.4.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendimo argumentu, kad pagal Pirkimo dokumentus tiekėjas neturėjo teisės pasiremti kitų ūkio subjektų pajėgumu vykdant sutartyje numatytų 70 proc. visų darbų. Priešingai nei teigia CPVA, tiekėjo rėmimasis kito ūkio subjekto pajėgumu nebuvo ribojamas, nes buvo įtvirtinta galimybė subrangai perduodamų paslaugų apimtis vertinti pagal paslaugų vertę, todėl perduodamų paslaugų apimtis tiesiogiai nebuvo ribojama. Ribojimą siejant su paslaugų verte, svarbu tai, kad atskirų paslaugų vertes (Eur) nustato pats tiekėjas ir tik nuo jo vieno priklauso, kokia realiai paslaugų apimtis bus perduota subrangovams. Jei tiekėjas paslaugas, kurias jis ketina perduoti subrangovui vykdyti, įkainos nedidele verte (Eur), o paslaugas, kurias suteiks pats, įkainos didesne verte (Eur), tai realiai subrangovams perduodamų paslaugų apimtis gali sudaryti didžiąją sutartimi teikiamų paslaugų dalį. Taigi, Pirkimo sąlygų 15 punkto nuostata jokio realaus poveikio tiekėjo sprendimui dėl perduodamų paslaugų apimties subrangovams nedarė ir lygiateisiškumo, nediskriminavimo ar proporcingumo principai nebuvo pažeisti.

2.5.       Atsakovo išvada dėl VPĮ 32 straipsnio 3 dalies pažeidimo nenuosekli. Vienur teigiama, kad subrangos ribojimas yra galimas, pateikiant nuorodą į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, kitur teigiama, jog VPĮ nebuvo nustatyta galimybė perkančiosioms organizacijoms apriboti tiekėjų galimybes remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, t. y. subtiekimu. CPVA nežino, kaip teisingai reikia interpretuoti subrangos ribojimo galimybes, todėl Sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus. Atsakovas ginčijamame Sprendime taip pat nepateikė nei vieno argumento, kuris būtų grindžiamas išaiškinimais, tiesiogiai siejamais su subrangos ribojimu procentine išraiška, egzistavusiais būtent Pirkimo vykdymo metu. Pagal kompetentingų institucijų (Europos Komisijos, Transporto investicijų direkcijos (toliau – ir TID), Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT), Ūkio ministerijos (dabar – Ekonomikos ir inovacijų ministerija)) veiksmus, teiktus paaiškinimus ir nurodymus, Pirkimo vykdymo metu VPĮ nuostatos buvo taikomos ir aiškinamos taip, kad subrangos ribojimas procentine išraiška yra galimas ir yra teisėtas. Pagal Ūkio ministerijos pateiktus siūlymus, nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo VPĮ redakcija, kurios 24 straipsnio 5 dalyje buvo tiesiogiai įtvirtinta galimybė riboti subrangovams perduodamų darbų dalį. Ir tik vėliau ESTT 2017 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. C-298/15 konstatavo, kad VPĮ 24 straipsnio 5 dalis yra nesuderinama su ES teise. Taigi, atsakovo išvada dėl VPĮ nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta.

2.6.       Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už viešųjų pirkimų politiką ir kontrolę atliekančių institucijų veiksmus, jam negali būti perkeliama atsakomybė dėl netinkamų viešųjų pirkimų politiką ir kontrolę atliekančių institucijų teiktų išaiškinimų ar nurodymų. Rengdamas Pirkimo sąlygas ir vykdydamas Pirkimą, pareiškėjas vadovavosi išimtinai TID teikiamais nurodymais bei reikalavimais, jam nekilo abejonių, kad institucija, kuriai priskirta funkcija vykdyti viešųjų pirkimų kontrolę, teikia teisės aktams neprieštaraujančius nurodymus. Tai, kad TID teikiami nurodymai atitinka teisės aktų reikalavimus, patvirtina ir vėlesni VPT bei Ūkio ministerijos teikti išaiškinimai. Pareiškėjas turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį, jog elgiasi teisėtai ir buvo tikras, kad pasielgdamas būtent taip, kaip reikalauja įgyvendinančioji institucija, vėliau jo atžvilgiu ta pati institucija nepradės pažeidimo tyrimo procedūros ir nenustatys VPĮ pažeidimo. Nagrinėjam atveju šiurkščiai pažeidžiami teisinėje valstybėje garantuojami teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai. Pripažinus, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, neigiamas pasekmes turėtų prisiimti valstybė, kurios institucijos sukūrė situaciją, kai buvo teikiami nurodymai bei išaiškinimai, kad subrangos ribojimas procentine išraiška yra galimas pagal VPĮ. Finansų ministerija, kuri atlieka vadovaujančios institucijos funkcijas, taip pat laikosi pozicijos, kad dėl valstybės padarytų klaidų (netinkamo Direktyvos perkėlimo į VPĮ ir / ar VPĮ nuostatų prieštaravimo SESV) ES fondų parama neturi būti susigrąžinama iš projektų vykdytojų.

2.7.       Atsakovo nustatytas VPĮ pažeidimas neatitinka pažeidimo sąvokos turinio ir neatitinka nei vieno iš 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013) įtvirtintų požymių, taip pat neatitinka VPĮ 32 straipsnio 3 dalies pažeidimo sudėčiai būtinų elementų. Pirkimo vykdymo metu TID kėlė reikalavimą Pirkimo dokumentuose nustatyti subrangos ribojimą, be to ir kitos institucijos teikė tokius išaiškinimus, kurie patvirtina, kad Pirkimo vykdymo metu subrangos ribojimas procentine išraiška nebuvo draudžiamas ar laikomas prieštaraujančiu VPĮ normoms, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, t. y. subjektyvinės teisės pažeidimo pusės. Pareiškėjas neturėjo jokio teisei prieštaraujančio tikslo, o motyvas nustatyti Pirkimo sąlygų 15 punktą yra siejamas su siekiu įgyvendinti įgyvendinančios institucijos reikalavimus, taip užtikrinant sklandų Projekto 1 ir vėliau Projekto 2 įgyvendinimą. Nesant subjektyvinės teisės pažeidimo pusės nėra ir Reglamente nustatytos pažeidimo sąvokos požymio, t. y. nėra teisinio pagrindo teigti, kad tariamas ES ar nacionalinės teisės, susijusios su ES teisės taikymu, pažeidimas yra padarytas ekonominės veiklos vykdytojo (pareiškėjos) veiksmais ar neveikimu. CPVA nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma (448 Eur) nedaro ir negali daryti žalos ES biudžetui. Nustatydamas pažeidimą, atsakovas nevertino pažeidimo sąvokos požymių, apsiribodamas formaliu konstatavimu, kad pažeistos VPĮ normos. CPVA taip pat neatliko nustatyto teisės akto neatitikimo / pažeidimo poveikio Pirkimo rezultatui, todėl pažeidimo tyrimas yra neobjektyvus, o priimtas Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, nes atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino didžiosios dalies pareiškėjo argumentų, pateiktų atsakant į 2021 m. kovo 12 d. raštą dėl įtariamo pažeidimo.

2.8.       CPVA neturėjo teisinio pagrindo pradėti pažeidimo tyrimo procedūros ir priimti Sprendimo, nes yra praleistas senaties terminas. Pareiškėjas įvykdė vieną Pirkimą ir sudarė dvi viešųjų pirkimų sutartis (Sutartį 1 ir Sutartį 2). CPVA nustatytas pažeidimas dėl Pirkimo sąlygų 15 punkto neatitikties VPĮ nuostatoms yra susijęs su Pirkimo vykdymo etapu, o ne Sutarčių 1 ir 2 įgyvendinimu. Pagal Sutartį 1, kuri sudaryta įvykdžius Pirkimo procedūras, patirtos išlaidos buvo deklaruotos ir iš ES lėšų apmokėtos 2007–2013 m. programavimo periodu, įgyvendinant projektą „IX koridoriaus elektrifikavimas. I etapas. Projektavimas“, projekto Nr. VP2-5.1-SM-02-V-01-026 (toliau – ir Projektas 1), buvo įgyvendintas 2007–2013 m. programavimo periodu, todėl šių išlaidų tinkamumas ir atitiktis teisės aktams turėjo būti ir buvo patikrinta Projekto 1 įgyvendinimo metu. Projekto 1 veiklos buvo įgyvendintos 2014 m. sausio 31 d., galutinė Projekto 1 ataskaita patvirtinta 2014 m. vasario 13 d. TID, kuri atliko įgyvendinančios institucijos funkcijas, nekėlė jokių klausimų dėl įvykdyto Pirkimo tinkamumo, nenustatė ir jokių pažeidimų. Kadangi 2007–2013 m. programavimo periodas buvo užbaigtas, nei įgyvendinančioji institucija, nei Valstybės kontrolė, nei EK ar kita institucija nebegali reikšti jokių pastebėjimų dėl išlaidų tinkamumo, Pirkimo vykdymo atitikties teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjas nebegali būti patrauktas atsakomybėn dėl Pirkimo atitikties teisės aktų reikalavimams.

2.9.       CPVA pažeidimo tyrimo procedūrą pradėjo tik projekte „Ruožo Kena-N. Vilnia elektrifikavimas“, projekto Nr. 06.1.1-TID-V-503-01-0001 (toliau – ir Projektas 2), kuris įgyvendinamas 2014–2020 programavimo periodu (kuris dar nėra baigtas), tačiau nepradėjo pažeidimo procedūros Projekte 1, kuris įgyvendintas 2007–2013 programavimo periodu. Pasibaigus 2007–2013 programavimo periodui pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė dėl Pirkimo neatitikties teisės aktų reikalavimams, todėl skundžiamas Sprendimas pažeidžia teisinį saugumą. Kadangi Sutartis 1 baigta įgyvendinti 2012 m. gegužės 31 d., o Projektas 1 įgyvendintas 2014 m. sausio 31 d., ketverių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2012 m. gegužės 31 d. ir jis baigėsi 2016 m. gegužės 31 d. Kadangi CPVA Sprendimą priėmė 2021 m. balandžio 2 d., t. y. praėjus beveik 5 metams po to, kai suėjo senaties terminas, pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė. Tai, kad Sutartis 2 buvo baigta įgyvendinti 2018 m. balandžio 29 d., įtakos senaties termino skaičiavimui neturi.

3.       Atsakovas CPVA atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1.       Pareiškėjas padarė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimą, apribodamas Pirkime dalyvavusių tiekėjų galimybę pasitelkti subrangovus didesnei nei 30 proc. vertės Pirkimo sutarties vykdymo daliai. Pirkimo paskelbimo metu galioję teisės aktai nenustatė galimybės perkančiosioms organizacijoms riboti subrangos apimtį. Subrangos ribojimas nepagrindus to jokiais objektyviais argumentais reiškia neproporcingo ir perteklinio reikalavimo nustatymą, kas prieštarauja viešųjų pirkimų reguliavimo principams, įskaitant sąžiningos konkurencijos, tiekėjų lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Pirkimo paskelbimo galiojimo metu pareiškėjui buvo taikoma 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – ir Direktyva) bei VPĮ ir nei vienas iš jų nenustatė galimybės apriboti galimos subrangai perduoti sutarties apimties. Tai, kad pareiškėjas nustatė ribojimą tik dėl galimybės perduoti dalį sutarties vykdymo subtiekėjui ir neapribojo galimybės Pirkime remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais kvalifikacijai pagrįsti, iškraipo viešųjų pirkimų reikalavimus.

3.2.       Pagal Direktyvos ir VPĮ reikalavimus tiekėjai gali remtis kitų ūkio subjektų, įskaitant subrangovus, pajėgumais tik tuo atveju, jeigu jie perkančiajai organizacijai įrodo, kad tiekėjui bus prieinami atitinkami ištekliai viešojo pirkimo sutarties vykdymui. Pagal viešųjų pirkimų teisės reikalavimus tiekėjas gali pavesti subrangovams kad ir visą 100 proc. numatomų paslaugų vertės. Ir, atitinkamai, atitiktį visiems atitinkamiems kvalifikacijos reikalavimams grįsti būtent tokių subtiekėjų pajėgumais. Atsižvelgiant į tai, skundo teiginiai, jog ribojimas pasitelkti subrangovus net 70 proc. Pirkimo sutarties vertės paslaugoms nereiškia ribojimo remtis subrangovų pajėgumais, neatitinka Pirkimo paskelbimo metu galiojusių Direktyvos ir VPĮ reikalavimų bei jau tuo metu buvusių šių teisės aktų reikalavimų išaiškinimų teismų praktikoje, kurie draudė apriboti tiekėjų galimybes pasitelkti subrangovus ir remtis jų pajėgumais kokiu nors procentiniu dydžiu. Sprendime konstatuotas pažeidimas – draudimas apriboti tiekėjų galimybes pasitelkti subrangovus ir remtis jų pajėgumais kokiu nors procentiniu dydžiu, yra akivaizdus.

3.3.       Pareiškėjo pozicija, jog Pirkime numatytas 30 proc. subrangos apribojimas nustatytas atsižvelgiant į esmines ir neesmines Pirkimo objektą sudarančias paslaugas bei siekiant, kad esminės paslaugos būtų atliktos paties tiekėjo, yra deklaratyvi, nepateikiamas išsamus tokių dalių apskaičiavimas, kad būtų galima tuo įsitikinti. Pirkime nebuvo nustatyta, kurios užduotys yra esminės ir kurios konkrečiai turėtų būti atliktos paties tiekėjo. Tiekėjai Pirkime pagrįstai galėjo pasitelkti subrangovus toms užduotims (ar jų daliai), kurias pareiškėjas dabar įvardina kaip „pagrindines“, ir Pirkimo sąlygose nustatytas procentinis subrangos ribojimas tam negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad Pirkime nustatytas abstraktus procentinis subrangos apimties ribojimas galėtų būti laikomas proporcingu juo siekiamiems tikslams, kadangi jis apriboja mažesnių tiekėjų galimybes kooperuotis, apjungiant savo pajėgumus, ir taip kartu dalyvauti Pirkime bei, jį laimėjus, įvykdyti jo sutartį. Todėl toks ribojimas pažeidžia ir imperatyvaus viešųjų pirkimų nediskriminavimo principo reikalavimus bei apriboja tiekėjų, galinčių tinkamai įvykdyti Pirkimo sutartį, galimybes dalyvauti Pirkime, dėl ko apriboja galimybes gauti objektyviai geriausią pasiūlymą bei taip pažeidžia viešajam pirkimui skirtų lėšų panaudojimo racionalumo tikslą.

3.4.       Pareiškėjo, kaip perkančiosios organizacijos, pareigos laikytis teisės aktų ir elgtis pagal teisės aktų reikalavimus nepanaikina priežiūros institucijų nuomonės ir jų pagrindu susiformavęs pareiškėjo požiūris, kad subrangos apimtis gali ir tam tikrais atvejais netgi turi būti ribojama. Pareiškėjas, kaip perkančioji organizacija, rengdamas ir vykdydamas Pirkimo procedūras, privalėjo laikytis viešųjų pirkimų teisės aktų reikalavimų. Be to, skunde nuodytos institucijų nuomonės pateiktos vėliau nei įvykdytas Pirkimas, o TID raštas pateiktas ne šioje byloje analizuojamo Pirkimo atžvilgiu, bet visai kito pirkimo kontekste; TID rašte analizuojami klausimai susiję su darbų pirkimu, o šioje byloje Pirkimu buvo siekiama įsigyti atitinkamas paslaugas. Be to, TID nėra ir nebuvo institucija, įgaliota aiškinti VPĮ reikalavimus, ir šios institucijos rašte nėra nustatyto reikalavimo pareiškėjui būtinai apriboti subrangos apimtį. Europos Komisijos Europos Bendrijos išorės veiksmų sutarčių procedūrų praktinis vadovas yra tik metodinis / rekomendacinio pobūdžio leidinys ir viešieji pirkimai privalo būti atliekami vadovaujantis VPĮ ir Direktyvos nuostatomis. VPT raštas pateiktas po Pirkimo paskelbimo ir įvykdymo, jame nurodyta, kad riboti subrangą būtų galima tik išimtiniais atvejais ir tai iš anksto pagrindus. Šio ginčo Pirkime pareiškėjas nebuvo pateikęs jokio pagrindimo dėl būtinybės ir pagrindo riboti subrangos apimtį. Ūkio ministerijos pozicija taip pat išdėstyta vėliau, o skunde minimas Finansų ministerijos raštas kilusio ginčo atveju neaktualus, nes išaiškinimai jame pateikiami dėl nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio VPĮ 24 straipsnio 5 dalies pakeitimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu ES teisei ir netaikytinu nuo jo priėmimo.

3.5.       Sprendimu nustatytas viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimas atitinka visus Reglamente Nr. 1303/2013 nustatytos pažeidimo sąvokos požymius: 1) pareiškėjas padarė viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimą; 2) toks pažeidimas yra padarytas pareiškėjo, kaip perkančiosios organizacijos, veiksmais savo rengiamose Pirkimo sąlygose nustatant neteisėtą ribojimą ir negali būti laikomas aplinkybių sutapimu, nes pareiškėjas, kaip perkančioji organizacija, atsakingas už įgyvendinant ES lėšomis finansuojamą projektą ir vykdant Pirkimą priimamų sprendimų atitiktį ES ir nacionalinės teisės aktams, todėl teisės aktų neatitinkantys pareiškėjo sprendimai negali būti pateisinami kitų institucijų nuomone, pateikta kituose, vėlesniuose projektuose; 3) byloje negali būti laikoma, kad nepadaryta žalos ES biudžetui, kadangi iš ES biudžeto gali būti finansuojamos tik tokios išlaidos, kurios patirtos teisėtai, išimtinai laikantis ES reguliavimo ir juo siekiamų tikslų, įskaitant sąžiningą konkurenciją bei smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose skatinimą, o skunde pareiškėjo akcentuojama 10 000 Eur suma yra minima tik tame kontekste, kad apie šią sumą viršijančius pažeidimus visais atvejais turi būti informuojama Europos Komisija; 4) nustačius pažeidimą, susijusį su sąžiningos konkurencijos pažeidimu bei smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių dalyvavimo ribojimu, finansinės pasekmės neabejotinai egzistuoja. Tokio pobūdžio nustatyti pažeidimai lemia, kad nebuvo užtikrintas racionalus viešųjų lėšų naudojimas, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairėse (toliau – ir Gairės) konkrečiai tokio viešųjų pirkimų pažeidimo apribojant tiekėjams galimybę remtis subrangovų pajėgumais atvejui nustatytą 5 proc. finansinę korekciją.

3.6.       Ginčijamas Sprendimas atitinka administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet ir aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis ir su aktualia teismų praktika, išnagrinėti pareiškėjo pateikti argumentai, jame atsakyta į esminius pareiškėjo paaiškinimuose pateiktus argumentus.

3.7.       Vadovaujantis 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas 2988/95) 3 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika, 4 metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai yra užbaigiama atitinkama programa, t. y. įvykdoma jos paskutinė viešojo pirkimo sutartis, pateikiamas galutinis mokėjimo prašymas ES paramos išmokėjimui ir ši parama yra išmokama. ES finansinė parama Sutartimi 1 ir Sutartimi 2 įgyvendinamiems projektams buvo skirta pagal atskiras finansavimo ir administravimo sutartis, sudarytas pagal skirtingas ES finansavimo priemones, kurios buvo įgyvendinamos skirtinguose ES finansavimo laikotarpiuose, todėl šiuo konkrečiu atveju, nors Sutartis 1 ir Sutartis 2 buvo sudarytos to paties Pirkimo pagrindu, yra netgi pagrįstai laikytina, kad jos yra skirtos skirtingiems projektams (skirtingoms daugiametėms programoms) įgyvendinti. Dėl šios priežasties Sutarties 1 vykdymo aplinkybės yra visiškai nesvarbios sprendžiant dėl Sutartimi 2 įgyvendinto projekto (daugiametės programos) pabaigos ir, atitinkamai, senaties termino nustatant ES teisės (viešųjų pirkimų reikalavimų) pažeidimus Sutarties 2 atžvilgiu. CPVA Sprendimą priėmė, pažeidimą nustatė ir finansinę korekciją pritaikė pagal Pirkimą sudarytai Sutarčiai 2, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinio atlikto mokėjimo pagal Sutartį 2 dienos, kuris buvo atliktas 2018 m. gegužės 29 d., ir šis terminas priimant Sprendimą nebuvo praleistas. Teisėti lūkesčiai negali būti kildinami iš neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas negalėjo ir negali turėti jokių teisėtų lūkesčių, jog jo padarytas pažeidimas nebus nustatytas.

 

II.

 

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino atsakovo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. IT02 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formą Nr. 2021-TSF/2-26 ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 3 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

5.1.       Pareiškėjas, įgyvendinamas projektą Nr. 06.1.1-TID-V-503-01-0001 „Ruožo Kena – N. Vilnia elektrifikavimas“, atliko viešąjį tarptautinės vertės pirkimą atviro konkurso būdu „2010/MO-27 Projekto ,,IX koridoriaus elektrifikavimas. I etapas“ projektavimo ir statinio vykdymo priežiūros paslaugos“.

5.2.       Skelbimas apie Pirkimą Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir CVP IS) paskelbtas 2010 m. lapkričio 12 d., jo Nr. 96967. Pirkimas į dalis nebuvo skaidomas. Perkančioji organizacija su Pirkime laimėjusiu užsienio subjektu „Ardanuy Ingenieria S. A.“ 2011 m. vasario 18 d. pasirašė projektavimo sutartį Nr. SP-64, o to paties Pirkimo pagrindu 2012 m. gruodžio 17 d. pasirašė statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-548.

5.3.       Pareiškėjas ir Transporto investicijų direkcija, kuri tuo metu atliko įgyvendinančiosios institucijos funkcijas, 2013 m. gruodžio 20 d. pasirašė Sutarties 1 finansavimo ir administravimo sutartį. Sutarties 1 galutinio įgyvendinimo ataskaitą TID patvirtino 2014 m. vasario 13 d.

5.4.       Pareiškėjas ir TID 2016 m. balandžio 25 d. pasirašė Sutarties 2 finansavimo ir administravimo sutartį. 2018 m. balandžio 9 d. galutine pažyma apie suteiktų paslaugų vertę buvo užfiksuotas paslaugų pagal Sutartį 2 atlikimas, o 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė CPVA, perėmusiai TID vykdytas įgyvendinančios institucijos funkcijas, patikslintą galutinį mokėjimo prašymą. Paskutinis mokėjimas pareiškėjui atliktas 2018 m. gegužės 29 d.

5.5.       CPVA, atlikusi pakartotinį tyrimą, nustatė, kad pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 15 punkte nustatęs subtiekimo apribojimą procentine išraiška iki 30 proc., pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus, VPĮ 3 straipsnio 2 dalies bei 32 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, vadovaudamasi Gairių 2.1 lentelės 13 punktu, taikė 5 procentų finansinę korekciją nuo Sutarties 2 vertės, tenkančios Projektui, t. y. 8 966,64 Eur. Pažeidimo tyrimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma yra 448,33 Eur. Projekto vykdytojai nurodyta grąžinti 381,08 Eur iš ES biudžeto finansuotų lėšų. Grąžintinų lėšų suma apskaičiuota Formoje.

6.       Teismas byloje vadovavosi aktualiomis Viešųjų pirkimų įstatymo, Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir Administravimo taisyklės), Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Gairių nuostatomis, 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiu Reglamentą (EB) N. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006), ir Reglamentu Nr. 1303/2013.

7.       Teismas iš nacionalinio teisinio reguliavimo nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas įtvirtino tiekėjui teisę remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. Teismas, aptaręs aktualią nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, padarė išvadą, jog subrangos ribojimas viešuosiuose pirkimuose iš esmės yra negalimas, išskyrus išimtinius atvejus.

8.       Teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog teismų praktika, kurioje pateikti išaiškinimai dėl draudimo riboti subrangą procentine išraiška, susiformavo vėliau, nei pareiškėjas vykdė Pirkimo procedūrą, o tam tikrus išaiškinimus lėmė ir vėlesni VPĮ pakeitimai, įtvirtinantys perkančiosios organizacijos galimybę (teisę) riboti subrangą dėl dalies darbų, pirkimo dokumentuose įvardijamų pagrindiniais, ir šiuos pakeitimu ESTT pripažino nesuderinamais su ES teise, akcentavo, jog visa tai patvirtina, kad tiek ES, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta tiekėjo teisė viešuose pirkimuose remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais iš esmės negali būti ribojama. Teismas padarė išvadą, kad ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi VPĮ 32 straipsnio 3 dalis turėjo būti aiškinama ir taikoma kaip draudžianti subrangos ribojimą, įskaitant procentine išraiška, išskyrus itin išimtinius atvejus, ir konstatavo, kad pareiškėjas Pirkimo sąlygų 15 punkte nustatydamas subrangos (subtiekimo) ribojimą, pažeidė VPĮ nuostatas.

9.       Teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimui yra būdingi keturi objektyviniai ir subjektyviniai požymiai, jo sudėties elementai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas to paties infrastruktūrinio projekto kitą dalį „IX B koridoriaus jungtis su Klaipėdos uostu-Klaipėdos geležinkelio mazgo plėtra III etapas. Anglinės ES rekonstrukcija“, buvo parengęs pirkimo sąlygas, kuriuose nebuvo nustatytas subrangos ribojimas. Teismas iš TID 2009 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 1.2-1679 (toliau – ir TDI raštas) nustatė, jog minėta institucija nepritarė pirkimo dokumentų sąlygoms, nes nėra ribojama subranga; o VPT 2011 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 4S-1206 „Dėl subrangos ribojimo“ (toliau – ir VTP raštas) paaiškino, kad, esant poreikiui, stambiuose infrastruktūros projektuose vykdomuose viešuosiuose pirkimuose reikėtų užtikrinti tiekėjų, pateikusių pasiūlymus atsakomybę (pvz., ne mažiau kaip 70 procentų) už pirkimo sutarties vykdymą, tuomet galima nustatyti konkurso sąlygos reikalavimą, draudžiantį pasitelkti subrangovus, o visiškas subrangovų (subtiekėjų) pasitelkimas prieštarauja viešųjų pirkimų principams ir VPĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Teismas padarė išvadą, kad VPT dalinio subrangos ribojimo nelaikė savaime prieštaraujančiu viešųjų pirkimų principams.

10.       Teismas nustatė, kad Europos Komisijos Europos Bendrijos išorės veiksmų sutarčių procedūrų praktinio vadovo (toliau – ir Praktinis vadovas) 3.6 punkte taip pat buvo aptarta galimybė pirkimuose nustatyti maksimalią subrangos dalį – 30 proc., ir nors šis vadovas yra rekomendacinio pobūdžio / metodinio pobūdžio leidinys, tačiau laikytinas vienu iš šaltinių, paaiškinančiu tam tikroje srityje taikomas procedūras. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčui aktuliais laikotarpiais minėto vadovo pagrindu Lietuvoje buvo rengiami viešųjų pirkimų pavyzdiniai dokumentai bei projektai, juo vadovavosi ne tik perkančiosios organizacijos, vykdydamos viešuosius pirkimus, bet ir už ES paramos tinkamą panaudojimą atsakingos institucijos.

11.       Teismas padarė išvadą, kad ginčo ir jam artimais laikotarpiais viešųjų pirkimų politiką įgyvendinančios bei priežiūrą atliekančios ir ES lėšas administruojančios institucijos viešųjų pirkimų sąlygų, kuriomis tam tikra apimtimi ribojama subranga, nelaikė VPĮ nuostatų pažeidimu, tą patvirtina ir vėlesni VTP pakeitimai, tiesiogiai įtvirtinantys perkančios organizacijos teisę riboti dalies darbų subrangą, kuriuos ESTT pripažino nesuderinamais su ES teise. Teismas, įvertinęs Finansų ministerijos, kaip veiksmų programos vadovaujančios ir tvirtinančios institucijos, 2021 m. lapkričio 5 d. raštą ES paramą administruojančioms institucijoms (toliau – ir Finansų ministerijos raštas), pažymėjo, kad minimame rašte išdėstyta pozicija dėl subrangos ribojimo taikymo sutartims, sudarytoms iki 2017 m. liepos 1 d., taikytina ir pareiškėjo atžvilgiu, šis raštas taip pat pagrindžia bendrą poziciją, jog dėl ydingo teisinio reguliavimo atsakomybė projekto vykdytojams negali būti perkeliama.

12.       Teismas padarė išvadą, kad nustatydamas Pirkimo sąlygose subrangos (sutiekimo) ribojimą, pareiškėjas rėmėsi įgyvendinančios institucijos išaiškinimais, pateiktais derinant to paties infrastruktūrinio projekto dalį ir tuo metu formuota praktika viešųjų pirkimų srityje. Nors minėtas išaiškinimas ir pateiktais dėl kitos to paties projekto pirkimo dalies, tačiau įgyvendinančiai institucijai nepritarus pirkimo sąlygoms be subrangos ribojimo, pareiškėjas, rengdamas ginčui aktualaus Pirkimo sąlygas, atsižvelgė į artimu laikotarpiu TID išdėstytą nepritarimą tokioms sąlygų, kuriose nebūtų įtvirtinto reikalavimo riboti subrangą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas siekė elgtis teisėtai ir sąžiningai, o įgyvendinančioji institucija, kurios teises ir pareigas perėmė CPVA, vykdydama jai pavestas funkcijas ir vadovaudamasi gero administravimo principu, turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai Projekto priežiūros laikotarpiu, todėl išreiškusi nepritarimą pirkimo sąlygoms, kuriose atsisakyta subrangos ir nepateikdama prieštaravimų dėl analogiškų paskesnio Pirkimo sąlygų, sukėlė aiškų, nedviprasmišką lūkestį, kad pareiškėjas elgiasi teisėtai. Teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio punkto nuostatomis, pažymėjo, kad įgyvendinančioji institucija, pritardama konkretiems su pirkimais susijusiems veiksmams, turi elgtis pakankamai rūpestingai, o jos atliekami veiksmai sukelia teisines pasekmes. Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už kontrolę atliekančių institucijų veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesyje nėra kaltės, taigi nėra ir pagrindo taikyti sankciją, kas eliminuoja ir atsakomybę – finansinę korekciją, sumažinant skirtą finansavimo sumą. Kitoks aiškinimas šiuo konkrečiu akivaizdžiai prieštarautų teisinio aiškumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principams.

13.       Teismas, įvertinęs aktualią ESTT praktiką, Reglamento, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, Administravimo taisyklių nuostatas dėl pažeidimo nustatymo, padarė išvadą, jog vien formalaus pažeidimo nustatymo faktas nėra pakankamas pažeidimui konstatuoti, jeigu dėl to nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio ES ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Teismas nenustatė, kad Pirkime dalyvaujantys tiekėjai būtų pareiškę pretenzijas dėl Pirkimo 15 punkte nustatytos subrangos (subtiekėjo) procentinio ribojimo sąlygos, ar dėl to būtų kilę teisminių ginčų, todėl padarė išvadą, kad Pirkimo sąlygų 15 punktas neturėjo įtakos galutiniam Pirkimo rezultatui dėl laimėtojo ir neapribojo tiekėjų konkurencijos, todėl ES biudžetui nebuvo padaryta žala. Teismas nurodė, kad netinkama finansuoti pripažinta išlaidų suma yra itin maža, todėl pažeidimas yra mažareikšmis.

14.               Teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas, taip pat naikintinas ir jo priedas (Forma).

15.               Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2012 m. gegužės 31 d. sudarytos Sutarties 1 įgyvendinimo pabaigos, jau yra pasibaigęs, ir akcentavo, kad, pagal Reglamento Nr. 2988/95 nuostatas ir aktualią teismų praktiką, vykdant daugiametes programas, senaties terminas nesibaigia tol, kol visiškai nebaigiama programa. Pareiškėjas įgyvendino daugiametę programą, todėl CPVA pažeidimą nustatė, Sprendimą priėmė ir finansinę korekciją pritaikė pagal Pirkimą sudarytai Sutarčiai 2 ir senaties terminas, skaičiuojamas nuo paskutinio atlikto mokėjimo pagal Sutartį 2 dienos (2018 m. gegužės 29 d.), nėra praleistas.

16.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas, patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, į kurias įskaityta ir 22,50 Eur žyminio mokesčio.

 

III.

 

17.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo AB „LTG INFRA“ skundo atmetimo visa apimtimi bei priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.       Apeliacinį skundą apeliantas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsakovo teiktame atsiliepime pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

18.1.       Atsakovas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas sprendė, jog net konstatavus pareiškėjo padarytą viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimą, atsakovas negalėjo Sprendimu nustatyti pažeidimo ir taikyti finansinės korekcijos, nes nėra pareiškėjo kaltės, bei pažeidimas buvo mažareikšmis ir juo nebuvo padaryta žala ES biudžetui. Skundžiamas teismo sprendimas formuoja netinkamą praktiką, kuri neatitinka ES bei nacionalinio reguliavimo, bei perkančiųjų organizacijų ir (ar) perkančiųjų subjektų atsakomybę už būtent jų pareigos vykdyti viešuosius pirkimus laikantis viešųjų pirkimų reikalavimų, įskaitant finansines tokių reikalavimų pažeidimų pasekmes, nesilaikymą, perkelia valstybei.

18.2.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo kaltės ir jos įtakos pažeidimo konstatavimui ir finansinės korekcijos taikymui:

a) būtent perkančioji organizacija yra atsakinga už vykdant viešąjį pirkimą jos priimamų sprendimų ir (ar) atliekamų veiksmų teisėtumą, todėl jos kaltė dėl neteisėtų viešojo pirkimo sąlygų preziumuojama ir neturi būti vertinama atskirai; tą patvirtina VPĮ nuostatos ir Reglamentas Nr. 1303/2013, kuriame nustatyta pažeidimo sąvoka neapima kaltės, kaip atskirai vertinamo pažeidimo buvimo elemento, ir nei pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose, nei teismas skundžiamame sprendime nepaneigė šių požymių egzistavimo; tokios pozicijos laikosi ir nacionaliniai, ir tarptautiniai teismai;

b) pareiškėjo, kaip perkančiosios organizacijos, atsakomybės už Pirkimo sąlygų teisėtumą, atsakomybės nepanaikina kitų institucijų nuomonė ar tariamai tokios nuomonės pagrindu susiformavęs pareiškėjo požiūris, kad subrangos apimtis galima ir tam tikrais atvejais netgi reikia riboti;

c)       perkančiajai organizacijai savo nustatytomis viešojo pirkimo sąlygomis pažeidus imperatyvius VPĮ reikalavimus ir, ypatingai, viešųjų pirkimų principus, toks pažeidimas konstatuojamas ir atsakomybė už tokį pažeidimą perkančiajai organizacijai yra taikoma neatsižvelgiant į perkančiosios organizacijos kaltę, inter alia (be kita ko) net jeigu pažeidimą perkančioji organizacija padarė suklaidinta neaiškaus teisinio reglamentavimo;

d)       Pirkimo sąlygose nustatydamas subrangos ribojimą, pareiškėjas pažeidė imperatyvias VPĮ normas ir viešųjų pirkimų skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Tą pripažinęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto viešųjų pirkimų reglamentavimo aiškinimo, todėl nukrypęs nuo tokio aiškinimo ir sprendęs dėl pareiškėjo kaltės buvimo, teismas nepagrįstai sprendė, kad Pareiškėjo kaltės nebuvimas neleidžia konstatuoti pažeidimo ir taikyti finansinės korekcijos.

18.3.       Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo kaltė Pirkimo sąlygose nustatant neteisėtą subrangos ribojimą ir turėtų būti atskirai vertinama, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei kai kurių įrodymų išvis netyrė ir nevertino priimdamas skundžiamą sprendimą, todėl nepagrįstai sprendė dėl Pareiškėjo kaltės nebuvimo:

a)       Teismas klaidingai interpretavo 2009 m. rugpjūčio 7 d. TID raštą: 1) šis raštas pateiktas ne šioje byloje analizuojamo Pirkimo atžvilgiu, o visai kito viešojo pirkimo kontekste; 2) TID nėra ir nebuvo institucija, įgaliota aiškinti VPĮ reikalavimus; 3) TID rašte pateikiama tik išimtinai subjektyvi nuomonė apie galimybę apriboti subrangos apimtį ir subjektyvios VPĮ ir Direktyvos nuostatų interpretacijos, kurios nėra pagrįstos jokiais oficialiais šaltiniais, ir nukrypsta nuo viešųjų pirkimų principų bei tuo metu galiojusio viešųjų pirkimų reglamentavimo; 4) TID rašte nėra nustatyto reikalavimo pareiškėjui būtinai apriboti subrangos apimtį, yra tik prašoma paaiškinti, kodėl rašte analizuojamame viešojo pirkimo konkurse yra atsisakyta subrangos sutarties ribojimo ir kaip bus užtikrinta, kad darbus atliks pajėgus tiekėjas;

b)       Teismas klaidingai interpretavo Viešųjų pirkimų tarnybos raštą, pateiktą kartu su 2011 m. balandžio 6 d. TID raštu: 1) teismas neįvertino, kad minimas TID raštas ir su juo pateikta VPT pozicija pateikti 2011 m., t. y. jau įvykdžius Pirkimą, ir ši VPT pozicija objektyviai niekaip negalėjo turėti įtakos pareiškėjo priimtam sprendimui Pirkimo sąlygose nustatyti neteisėtą ir VPĮ reikalavimus pažeidžiantį subrangos apribojimą; 2) minimame rašte VPT nenurodė, kad riboti subrangą galima visais atvejais ir bet kokia apimtimi, bet pabrėžė, kad riboti subrangą būtų galima tik pagrįstais atvejais ir tokį ribojimą iš anksto pagrindus, bet pareiškėjas nebuvo pateikęs jokio pagrindimo dėl būtinybės ir pagrindo ginčo Pirkime riboti subrangos apimtį;

c)       Teismas neteisingai interpretavo Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštą: 1) Finansų ministerijos raštas yra nesusijęs su šioje byloje nagrinėjama situacija ir neturi bei negali turėti įtakos pareiškėjo Sprendimo dėl subrangos ribojimo teisėtumui; 2) Finansų ministerijos rašte nurodyta, kaip turėtų būti elgiamasi projektuose ir kaip taikoma 5 proc. finansinė korekcija ES finansuojamų projektų viešuosiuose pirkimuose, kuriuose remiantis būtent VPĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata buvo neteisėtai ribojama subrangos apimtis; 3) Pirkimo vykdymo metu VPĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl galimybės riboti subrangą atliekant pagrindinius rangos darbus nebuvo, todėl pareiškėjas negalėjo būti suklaidintas daugiau nei dešimt metų nuo Pirkimo pateiktame Finansų ministerijos rašte nurodyta finansinių korekcijų (ne-) taikymo tvarkos, kuri neaktuali šioje byloje nagrinėjamai situacijai; 4) minimame rašte tiesiogiai ir aiškiai nurodyta, kad Europos Komisija už viešųjų pirkimų pažeidimą, susijusį su neteisėtu subrangos ribojimu, privalomai taiko 5 proc. finansinę korekciją Europos Sąjungos lėšomis finansuojamuose projektuose; 5) pirmosios instancijos teismo pateiktos interpretacijos dėl Finansų ministerijos rašto visiškai nepagrįstai ir neteisėtai perkelia viešųjų pirkimų vykdytojų atsakomybę už pirkimo sąlygų teisėtumą (neteisėtą subrangos ribojimą) valstybei.

d)       Teismas iš viso neįvertino ir skundžiamame sprendime net nepasisakė dėl atsakovo pirmos instancijos teismui pateiktų įrodymų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad Pirkimo paskelbimo ir neteisėto subrangos ribojimo įtvirtinimo metu galiojo draudimas dėl subrangos apribojimo ir šio draudimo nesilaikymas Pirkimo sąlygose negali būti pateisinamas institucijų nuomonėmis ir vėlesniais raštais (teisės aktų nuostatų, aktualios teismų praktikos ir kt.);

e)        teismas visapusiškai neišanalizavo visų reikšmingų aplinkybių ir neteisingai bei nepagrįstai prioritetą suteikė tiems įrodymams, kurie netgi nėra susiję su byla ir neturėtų būti joje vertinami dėl vėlesnio jų paskelbimo momento arba analizuojamų kitų teisinių santykių, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą sprendimą.

18.4.       Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo mažareikšmis ir nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio ES ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir dėl to pareiškėjas tariamai negalėjo nustatyti pažeidimo. Tokie teismo teiginiai prieštarauja vienprasmiškai teismų praktikai, Administravimo taisyklėms bei Gairėms, ir nepagrįstai perkeltų ženklią atsakomybę už perkančiųjų organizacijų padarytus konkurenciją ribojančius viešųjų pirkimų pažeidimus valstybei; atskirų projektų atveju tokios grąžinamos sumos gali būti sąlyginai nedidelės, tačiau atsižvelgiant į didelį projektų skaičių, bendrai gali susidaryti labai reikšmingos sumos, ir teismui sprendžiant, kad tokią žalą ES turėtų atlyginti valstybė, o ne atitinkamas lėšas neteisėtai panaudoję projektų vykdytojai, valstybei nepagrįstai būtų perkeliama finansinė našta; pirkimo dokumentuose nustatytas neteisėtas subrangos apimties ribojimas pagrįstai galėjo turėti įtakos pajėgiems Pirkimo sutartis tinkamai įvykdyti tiekėjams apsisprendžiant (ne)dalyvauti Pirkime dėl to, kad jie negali bendradarbiauti su kitais ūkio subjektais subrangos pagrindais jiems reikalinga apimtimi ir (ar) siūlant atitinkamas sąlygas; Sprendimu konstatuotas viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimas nėra mažareikšmis, bet yra tiesiogiai susijęs su sąžiningos konkurencijos, tiekėjų lygiateisiškumo ir racionalaus lėšų naudojimo užtikrinimu bei pažeidžia imperatyvais VPĮ normas bei imperatyvius viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus ir tikslus (VPĮ 3 str. 1 ir 2 d.).

18.5.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai panaikino atsakovo priimtą Sprendimą dėl pažeidimo ir finansinės korekcijos taikymo, kadangi nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos konstatuoti pažeidimą ir taikyti finansinę korekciją.

19.       Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

20.       Pareiškėjo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.       Atsakovas nepagrįstai siekia paneigti teisės teorijoje ir teismų praktikoje visuotinai naudojamą pažeidimo subjektyvinį požymį, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė taikytiną Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl pažeidimo teisinio kvalifikavimo ir subjektyvinio požymio (pusės) svarbos.

20.2.       Atsakovas nepagrįstai neigia skirtumus tarp administracinių ir bendrosios kompetencijos teisminių procesų. Bendrosios kompetencijos teismai viešųjų pirkimų kontekste sprendžia dėl iš proceso ir materialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų kylančių galimų neatitikimų nacionaliniams ir ES teisės aktams, bet jie nesprendžia dėl galimų viešojo administravimo subjektų priimamų administracinių sprendimų (ne)teisėtumo. Šioje byloje ginčo dalykas yra atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, priimto administracinio Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kuris gali būgti konstatuotas tik nustačius galimą pareiškėjo VPĮ pažeidimą, visas teisines ir faktines sąlygas pažeidimo konstatavimui administraciniu sprendimu.

20.3.       Apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo pasisakyta dėl „pažeidimo“ civilinės teisės kontekste, taigi ši nurodyta bendrosios kompetencijos teismų praktika kilusiam ginčui nėra aktuali, be to, paties pažeidimo ir finansinės sankcijos (baudos) skyrimas perkančiosios organizacijos atžvilgiu yra atskiri teisinio vertinimo procesai.

20.4.       Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi yra paremtas taikytinu teismo precedentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-524-556/2016), jame tinkamai įvertintos bylos faktinės bei teisinės aplinkybės, kurios vienareikšmiškai paneigia pareiškėjo kaltę, kuri yra būtina pažeidimo sąlyga (subjektyvusis požymis).

20.5.       Atsakovo teikiama atsakingų institucijų oficialių dokumentų interpretacija prieštarauja tikrajam jų turiniui ir paties atsakovo anksčiau procese reikštai pozicijai, kadangi visi byloje esantys net trijų skirtingų ir viena kitai nepavaldžių suinteresuotų institucijų oficialūs raštai įrodo, jog Pirkimo skelbimo metu galiojusi VPĮ redakcija buvo suprantama taip, kaip ją ir taikė pareiškėjas, t. y. leidžianti (ir įpareigojanti) nustatyti subrangos galimą ribojimą. Transporto investicijų direkcija Pirkimo vykdymo metu buvo įgyvendinančioji institucija, todėl pareiškėjas negalėjo nepaisyti įgyvendinančiosios institucijos išaiškinimo dėl Pirkimo sąlygų, jį skelbti ir rizikuoti finansinės korekcijos paskyrimu. TID raštas buvo aktualus Pirkimo metu, nes subrangos reikalavimo nustatymas tuo metu buvo aktualus visose viešųjų pirkimų procedūrose ir atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad TID būtų galėjusi laikytis skirtingų vertinimų atskirų viešųjų pirkimų atžvilgiu.

20.6.       Nors atsakovas kvestionuoja Viešųjų pirkimų tarnybos rašto aktualumą laike, tačiau šis raštas yra gautas daugiau nei pusantrų metų iki Sutarties 2 sudarymo, ir jeigu VPT raštu būtų nurodžiusi, jog subrangos ribojimas negalimas, pareiškėjas Pirkimo procedūras būtų nutraukęs ir Sutartis 2 niekada nebūtų sudaryta ir įvykdyta.

20.7.       Finansų ministerijos raštas apėmė išaiškinimus dėl pažeidimo procedūrų ir galimų finansinių korekcijų visais galimais subrangos ribojimo atvejais, jame buvo nurodyta, kad atsakovas pažeidimų tyrimus vykdyti ir sankcijas skirti dėl subrangos ribojimo gali tik viešųjų pirkimų, paskelbtų po 2017 m. liepos 1 d., atžvilgiu. Pareiškėjo vykdytas Pirkimas buvo paskelbtas beveik prieš 7 metus iki atsakovo nurodytos datos, nuo kurios galima tirti subrangos ribojimo atvejus.

20.8.       Tiek Pirkimo paskelbimo, tiek Sutarties 2 pasirašymo metu visos valdinius įgaliojimus turinčios institucijos laikėsi pozicijos, jog subrangos ribojimas vadovaujantis tuo metu galiojusia VPĮ redakcija yra leistina, o įgyvendinančiosios institucijos (TID) vertinimu net ir buvo būtinas. Skundžiamu sprendimu teismas tinkamai įvertino šių institucijų pozicijas ir jų esminę reikšmę pareiškėjo veiksmams Pirkimo atžvilgiu.

20.9.       Teismas teisingai sprendė, jog tariamas pareiškėjo pažeidimas bet kuriuo atveju buvo mažareikšmis: atsakovas nepateikė duomenų, kad Pirkime nustatytas subrangos ribojimas būtų galėjęs turėti bent mažiausią įtaką Pirkimo skaidrumui ar konkurencijai; pareiškėjo vertinimu, paskirta 381,08 Eur suma negali padaryti visiškai jokios įtakos ES biudžetui; nustatytas VPĮ pažeidimas neatitinka „pažeidimo“ sąvokos, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 punkte, ir šios nuostatos numatytų požymių, atsakovas dėl šių nuostatų nepasisakė; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra suformavęs jurisprudencijos dėl formalių (mažareikšmių) pažeidimų savaime („automatiškai“) sukuriamų neigiamų padarinių, todėl atsakovas vadovavosi neaktualia teismų praktika.

20.10.       Ne bet koks formalus pažeidimas savaime gali būti laikomas pažeidžiančiu viešųjų pirkimų imperatyviąsias nuostatas, ir vertinamos nuostatos (šiuo atveju Pirkimo sąlygų 15 p.) įtaka turi būti įvertinta vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais. Vien dėl Sutarties 2 vertės (~9 000 Eur (30 960 Lt) be PVM) spręstina, kad pareiškėjo pirkti darbai pagal rangos įmonių praktiką paprastai yra įgyvendinami vienos įmonės (be subrangovų). Generalinio rangovo, rangovo ir subrangovo teisiniai santykiai yra svarbūs ir reikalingi tik didelės apimties (vertės) projektuose, dėl to net ir galimą Pirkimo sąlygų 15 punkto įtaką vertinant tik de jure (teisiškai) spręstina, jog faktiškai jokios neigiamos įtakos ši nuostata Pirkimo skaidrumui ar sąžiningai konkurencijai negalėjo padaryti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

21.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl CPVA 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. IT02 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formos Nr. 2021-TSF/2-26 teisėtumo ir pagrįstumo.

22.       Bylos duomenimis, AB „Lietuvos geležinkeliai“, įgyvendinama projektą Nr. 06.1.1-TID-V-503-01-0001 „Ruožo Kena – N. Vilnia elektrifikavimas“, atliko viešąjį tarptautinės vertės pirkimą atviro konkurso būdu „2010/MO-27 Projekto ,,IX koridoriaus elektrifikavimas. I etapas“ projektavimo ir statinio vykdymo priežiūros paslaugos“. Skelbimas apie Pirkimą CVP IS paskelbtas 2010 m. lapkričio 12 d., jo Nr. 96967. Pirkimas į dalis nebuvo skaidomas. AB „Lietuvos geležinkeliai“, perkančioji organizacija, su Pirkimą laimėjusiu užsienio subjektu „Ardanuy Ingenieria S. A.“ 2011 m. vasario 18 d. pasirašė projektavimo sutartį Nr. SP-64 (toliau – ir Sutartis 1), 2012 m. gruodžio 17 d. – statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-548 (toliau – Sutartis 2). AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir Transporto investicijų direkcija, tuo metu atlikusi įgyvendinančiosios institucijos funkcijas, 2013 m. gruodžio 20 d. pasirašė Sutarties 1 finansavimo ir administravimo sutartį, 2016 m. balandžio 25 d. – Sutarties 2 finansavimo ir administravimo sutartį. 2018 m. balandžio 9 d. galutine pažyma apie suteiktų paslaugų vertę buvo užfiksuotas paslaugų pagal Sutartį 2 atlikimas, o 2018 m. gegužės 14 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateikė CPVA, perėmusiai TID vykdytas įgyvendinančios institucijos funkcijas, patikslintą galutinį mokėjimo prašymą. Paskutinis mokėjimas atliktas 2018 m. gegužės 29 d. CPVA, atlikusi pakartotinį tyrimą, Sprendimu nustatė, kad perkančioji organizacija, kurios teises ir pareigas perėmė pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 15 punkte nustačiusi subtiekimo apribojimą procentine išraiška iki 30 proc., pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus, VPĮ 3 straipsnio 2 dalies bei 32 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir, vadovaudamasi Gairių 2.1 lentelės 13 punktu, taikė 5 procentų finansinę korekciją nuo Sutarties 2 vertės, tenkančios Projektui, t. y. 8 966,64 Eur. Pažeidimo tyrimo metu nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma yra 448,33 Eur, projekto vykdytojui nurodyta grąžinti 381,08 Eur iš ES biudžeto finansuotų lėšų. Grąžintinų lėšų suma apskaičiuota Grąžintinų lėšų formoje.

23.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, iš esmės motyvuodamas tuo, kad: nors ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas įtvirtino tiekėjui teisę remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, dėl ko perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose negali nustatyti sąlygų, ribojančių subrangą, kas konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir ESTT praktikoje, teismas, įvertinęs reikšmingas aplinkybes – TID 2009 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. 1.2-1679 nepritarė Pirkimo dokumentų sąlygoms, nes nėra ribojama subranga, taip pat nurodė, kad Perkančioji organizacija turi teisę nustatyti maksimalų subrangos mastą atitinkamo projekto vykdyme, kad užtikrintų vykdytojo pajėgumą tinkamai ir laiku atlikti įsipareigojimus; VPT 2011 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 4S-1206 „Dėl subrangos ribojimo“ pateiktą išaiškinimą, kad, esant poreikiui, stambiuose infrastruktūros projektuose vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, reikėtų užtikrinti tiekėjų, pateikusių pasiūlymus atsakomybę (pvz., ne mažiau kaip 70 procentų) už pirkimo sutarties vykdymą, tuomet galima nustatyti konkurso sąlygos reikalavimą draudžiantį pasitelkti subrangovus; Europos Komisijos Europos Bendrijos išorės veiksmų sutarčių procedūrų praktinio vadovo, galiojusio nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. balandžio 4 d., 3.6 punkte buvo aptarta galimybė pirkimuose nustatyti maksimalią subrangos dalį – 30 proc.; tai, kad subrangos ribojamai buvo laikomi priimtinais ir suderinamais su VPĮ nuostatomis, patvirtina ir vėlesni šio teisės akto pakeitimai, tiesiogiai įtvirtinantys perkančios organizacijos teisę riboti dalies darbų subrangą (VPĮ 24 straipsnio 5 dalis, redakcija įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.), kurią ESTT pripažino nesuderinama su ES teise; Finansų ministerija, kaip veiksmų programos vadovaujančioji ir tvirtinančioji institucija, atsižvelgdama į galiojusį ydingą teisinį reguliavimą, 2021 m. lapkričio 5 d. rašte ES paramą administruojančioms institucijoms, iš jų – ir CPVA, nurodė, kad išlaidoms, kurios buvo įtrauktos į sąskaitas Komisijai už 2016–2017, 2017–2018 ir 2018–2019 ataskaitinius metus (išlaidų ataskaitinis laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d.) jau buvo pritaikyta (bus pritaikyta) 5 proc. finansinė pataisa pagal audito institucijos tikrintuose projektuose nustatytus subrangos ribojimo atvejus (taip pat ekstrapoliuota finansinė pataisa pagal apskaičiuotas sumas) – t. y. įgyvendinančiosioms institucijoms šiuo metu jokių veiksmų dėl už minėtą ataskaitinį laikotarpį Komisijai deklaruotų išlaidų atlikti nereikia (išlaidos, susijusios su atlikta finansine pataisa neturi būti susigrąžinamos iš projektų vykdytojų). Aptartas raštas, teismo vertinimu, taip pat pagrindžia bendrą poziciją, jog dėl ydingo teisinio reguliavimo atsakomybė projekto vykdytojams negali būti perkeliama, konstatavo, kad: pareiškėjo elgesyje nėra kaltės, dėl ko nėra ir pagrindo taikyti sankciją, kas eliminuoja ir atsakomybę – finansinę korekciją, sumažinant skirtą finansavimo sumą. Kitoks aiškinimas šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai prieštarautų teisinio aiškumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principams; taip pat, įvertinęs ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendime byloje Wroclaw - Miasto na prawach powiatu prieš Minister Infrastruktury i Rozwoju (C- 406/14) išaiškinimus (Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktu „pažeidimo“ sąvoka apima Sąjungos teisės nuostatos pažeidimą, kurį lemia ūkio subjekto veiksmai ar neveikimas, kai dėl nepagrįstų Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Kompetentinga nacionalinė institucija taikytinos korekcijos dydį turi nustatyti atsižvelgdama į tris kriterijus, t. y. pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius. Jeigu tai yra vienkartinis nesisteminis pažeidimas, tai kiekvienu atveju turi būti atliekamas nagrinėjimas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir taikant tuos tris kriterijus); 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, 2 straipsnio 36 punkte pateikiamą pažeidimo apibrėžtį, pagal kurį tai yra bet koks įgyvendinant ES fondus padarytas Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos biudžetui; Taisyklių 315 punkto nuostatą, pagal kurią tais atvejais, kai atlikus įtariamo pažeidimo tyrimą nustatoma, kad buvo nesilaikyta ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) projekto sutarties nuostatų, tačiau dėl to nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio ES ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, pažeidimas nėra nustatomas, taip pat aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, jog Pirkime dalyvaujantys tiekėjai būtų pareiškę pretenzijas dėl Pirkimo 15 punkte nustatytos subrangos (subtiekėjo) procentinio ribojimo sąlygos ar dėl to būtų kilę teisminių ginčų, sprendė, kad Pirkimo sąlygų 15 punktas neturėjo įtakos galutiniam Pirkimo rezultatui dėl laimėtojo ir neapribojo tiekėjų konkurencijos, todėl ES biudžetui nebuvo padaryta žala. Be to, nagrinėjamo ginčo atveju netinkama finansuoti pripažinta išlaidų suma yra itin maža, todėl pažeidimas yra mažareikšmis.

24.       Atsakovo CPVA apeliacinis skundas, kuriame prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti, grindžiamas argumentais dėl teismo motyvų, kuriais skundas tenkintas, nepagrįstumo.

25.       Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), mano, kad jis yra keistinas: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

26.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023 (toliau – 2023 m. spalio 25 d. sprendimas), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:

26.1.       Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas, panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Taigi finansinio koregavimo mechanizmas pagal aptariamus Europos Sąjungos reglamentus taikomas tuomet, kai nustatoma tam tikrų faktinių ir juridinių pagrindų visuma. Visų pirma, turi būti nustatomas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatas. Antra, nustačius pažeidimą, turi būti sprendžiama dėl padarinių – finansinės korekcijos – taikymo (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 24 p.);

26.2.       Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimas – tai bet koks įgyvendinant ESI fondus padarytas Europos Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Europos Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Iš esmės analogiška pažeidimo samprata buvo įtvirtinta ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusio Tarybos reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią pažeidimas – tai Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Taip pat aptariamo pažeidimo kvalifikuojamieji požymiai, atsižvelgiant į šiais reglamentais siekiamus tikslus, turi būti aiškinami vienodai su pirmiau minėtu Reglamentu Nr. 2988/95, kurio 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimas – tai bet kuris [Europos Sąjungos] teisės aktų nuostatų pažeidimas, nulemtas ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo (angl. resulting from an act or omission), dėl kurio [Europos Sąjungos] bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai [Europos Sąjungos] vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 25 p.);

26.3.       Tai, jog Reglamente Nr. 1083/2006 ir Reglamente Nr. 2988/95 į pažeidimo sudėtį nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtraukiamas nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimas, nedaro įtakos pažeidimo pagal šiuos reglamentus kvalifikavimui

, kadangi Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalį, yra konstatavęs, jog sąvoką „pažeidimas“, kaip ji suprantama pagal minėtas normas, reikia aiškinti kaip apimančią ne tik Europos Sąjungos teisės pažeidimą, bet ir nacionalinės teisės normų, padedančių užtikrinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų valdymą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės nuostatų tinkamą taikymą, pažeidimą. Kadangi negalima atmesti galimybės, kad nacionalinės teisės aktų pažeidimai gali pakenkti atitinkamų fondų lėšų panaudojimo veiksmingumui, aiškinimas, kad šių nuostatų pažeidimas nėra „pažeidimas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktą, neužtikrintų, kad bus visiškai pasiekti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo šioje srityje siekiami tikslai (Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Judetul Neamt, C-260/14 ir C-261/14, 37 ir 42 punktai) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 26 p.);

26.4.       Atsižvelgiant į nurodytas reglamentų nuostatas bei Teisingumo Teismo išaiškinimus (žr. Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Elme Messer Metalurgs, C-743/18, 51 punktą), pažeidimo buvimas reiškia, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, turi būti padarytas Europos Sąjungos teisės (arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu) pažeidimas; antra, šis pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu; ir, trečia, turi būti padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 27 p.);

26.5.       Teisingumo Teismas yra sprendęs, kad tais atvejais, kai konkretus pirkimas nepatenka į viešųjų pirkimų direktyvų taikymo sritį, tačiau turi aiškų tarptautinį susidomėjimą, konkrečiu atveju gali tekti atsižvelgti į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pagrindines nuostatas ir bendruosius principus, įtvirtintus, be kita ko, jos 49 ir 56 straipsniuose, taip pat į vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus ir iš jų išplaukiančią skaidrumo pareigą (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Borta, C-298/15, 43 punktas). Nagrinėjamu atveju Pirkimas turėjo aiškų tarptautinį susidomėjimą, kadangi jame dalyvavo ir laimėjo užsienio subjektai (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 32 p.);

26.6.       Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 56 straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, net taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklų naudojimąsi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas (Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimo Contse ir kt., C‑234/03, 25 punktas; 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Serrantoni ir Consorzio stabile edili, C‑376/08, 41 punktas; 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Politanò, C‑225/15, 37 punktas). Kalbant apie viešuosius pirkimus, reikia pažymėti, jog, pasak Teisingumo Teismo, Europos Sąjunga yra suinteresuota, kad jie būtų atverti kuo didesnei konkurencijai, įskaitant į Direktyvos Nr. 2004/17 taikymo sritį nepatenkančias sutartis (Teisingumo Teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Consorzio Stabile Libor Lavori Pubblici, C‑358/12, 29 punktas; 2016 m. sausio 28 d. sprendimo CASTA ir kt., C‑50/14, 55 punktas). Pasitelkiant subrangovus ir taip galbūt skatinant smulkias ir vidutines įmones dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių rinkoje, prisidedama prie šio tikslo siekimo (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Borta, C-298/15, 48 punktas). Taigi Viešųjų pirkimų įstatymo principai, kurių laikymasis užtikrina ir tarptautinės svarbos viešojo pirkimo atitiktį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei bendriesiems principams, gali būti atskiras perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo vertinimo bei nustatymo pagrindas ir atitinkamai pripažinus pažeidimą, – pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 33 p.);

26.7.       Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tyčinis ar aplaidus paramos gavėjo veiksmų pobūdis negali būti laikomas būtinu veiksniu, kad būtų galima konstatuoti pažeidimą. Šią išvadą Teisingumo Teismas grindė tuo, kad Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalies, kurioje pateikta pažeidimo apibrėžtis, formuluotėje nėra patikslinama, ar tokie veiksmai arba neveikimas ir galiausiai „pažeidimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra subjektyvus elementas, susijęs su atitinkamo ūkio subjekto ketinimu ar aplaidumu; taip pat tuo, kad teisės aktų leidybos lygmeniu yra daromas aiškus skirtumas tarp Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio bendros sąvokos „pažeidimas“ ir 5 straipsnio sąvokos „tyčinis pažeidimas arba pažeidimas dėl aplaidumo“, t. y. akivaizdus pažeidimas, už kurį gali būti skirtos administracinės nuobaudos. Tokį aiškinimą, anot Teisingumo Teismo, patvirtina tikslas užtikrinti tinkamą ir veiksmingą fondų naudojimą siekiant apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus. Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, atsižvelgiant į tokį tikslą, sąvoką „pažeidimas“ reikia aiškinti plačiai. Pavyzdžiui, net jei ūkio subjektas pažeidė pareigą, suteikiančią jam teisę į fondų paramą dėl savo vienintelio verslo partnerio nemokumo ar veiklos nutraukimo, ši aplinkybė savaime netrukdo tokį pažeidimą laikyti „pažeidimu“, nes tokio pažeidimo buvimui nėra būtina įrodyti tokio gavėjo tyčią ar aplaidumą (Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Elme Messer Metalurgs, C-743/18, 57–63 punktai) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 35 p.);

26.8.       Siekiant šiuo aspektu įvertinti subjektyviosios pažeidimo pusės reikšmę, bylos kontekstas reikalauja pažymėti, jog pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pareiga grąžinti neteisėtais veiksmais nepagrįstai gautą naudą yra ne sankcija, o tiesiog pripažinimo, kad nesilaikyta sąlygų, reikalingų norint gauti pagal Europos Sąjungos taisykles kylančią naudą, ir kad dėl to nauda suteikta nepelnytai, pasekmė (Teisingumo Teismo sprendimo Pometon, C‑158/08, 28 punktas, 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Cruz & Companhia, C‑341/13, 45 punktas; 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Județul Neamț ir Județul Bacău, C‑260/14 ir C‑261/14, 50 punktas). Būtent Reglamento Nr. 2988/95 II dalies „Administracinės priemonės ir nuobaudos“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama, be kita ko, įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas; o 4 dalyje, – kad šiame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis. Taigi akcentuotina, kad finansinių korekcijų, kurias valstybės narės atlieka nustačiusios pažeidimus (angl. irregularities) veiksmuose arba veiklos programose, tikslas yra susigrąžinti atitinkamų ūkio subjektų nepagrįstai gautą naudą (angl. an advantage improperly received), visų pirma, įpareigojant juos grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Județul Neamț ir Județul Bacău, C‑260/14 ir C‑261/14, 49 punktas). Apibendrinus konstatuotina, kad, nesilaikydamas viešųjų pirkimų reikalavimų, ūkio subjektas daro pažeidimą, kurio pasekmė – nepagrįstai iš Europos Sąjungos fondų gauta nauda. Finansinei korekcijai taikyti ir nepagrįstai gautai naudai išieškoti pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 ir Reglamentą Nr. 2988/95 nėra reikalaujama nustatyti (įrodyti) ūkio subjekto kaltę (tyčią ar aplaidumą) darant viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (perkančiosios organizacijos) kaltę, padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, todėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalies motyvai laikytini nepagrįstais (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 36 p.);

26.9.       Pirmosios instancijos teismas didelę reikšmę byloje teikė valstybės institucijų elgsenai pareiškėjui vykdant viešąjį paslaugų pirkimą, atsižvelgė į tariamus nacionalinio viešųjų pirkimų reglamentavimo netolygumus, viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo praktiką. Siekiant įvertinti, ar šios aplinkybės gali turėti įtakos „ūkio subjekto veiksmams ar neveikimui“ pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, pažymėtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią tokios aplinkybės, kaip pirkimo sąlygos atitiktis nacionaliniam įstatymui (nagrinėtu atveju nacionalinis teismas teigė, jog taikytinas įstatymas buvo aiškinamas kaip nedraudžiantis tokios pirkimo sąlygos) gali turėti įtakos nustatant galutinį taikytinos finansinės korekcijos dydį (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 50 punktas). Pasak Teisingumo Teismo, tai, jog perkančioji organizacija veikė laikydamasi nacionalinės teisės aktų, kurie ją įpareigojo nukrypti nuo Direktyvos 2004/18 ir dėl to ji neturėjo jokios diskrecijos, kiek tai susiję su viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūra, kurios reikėjo laikytis, taip pat yra aplinkybė, kuri gali turėti įtakos galutiniam taikytino finansinio koregavimo dydžiui (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, 67 punktas). Taigi matyti, kad pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 kvalifikavimui Teisingumo Teismas neteikia reikšmės tokioms aplinkybėms, kurios susijusios su viešojo pirkimo procedūros atitiktimi nacionalinei teisei ar ją aiškinančiai praktikai. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo poziciją, tokios aplinkybės gali tik turėti įtakos finansinio koregavimo apimčiai. Vertindama tai, išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuoto nacionalinio teisinio reguliavimo bei tuo metu buvusios viešųjų pirkimų praktikos ir institucijų pozicijos šiuo klausimu, kaip negalinčių daryti įtakos pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatavimui. Šios aplinkybės svarstytinos sprendžiant dėl finansinio koregavimo apimties (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 37 p.);

26.10.       Skundžiamame teismo sprendime ypatingai didelis svoris, pripažįstant, kad pareiškėjo veiksmuose nėra pažeidimo sudėties, suteiktas aplinkybei, jog įgyvendinančioji institucija pritarė Pirkimo sąlygoms su subrangos ribojimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sekant pirmiau minėta Teisingumo Teismo praktika, pagal analogiją spręstinas klausimas ir dėl valstybės institucijų, įskaitant įgyvendinančiosios institucijos (bylos atveju atsakovo CPVA, perėmusios TID funkcijas), veiksmų perkančiajai organizacijai vykdant viešuosius pirkimus, kurių rezultatas finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Tai reiškia, kad turi būti pripažįstama, jog aplinkybė, kad įgyvendinančioji institucija pritarė pirkimo sąlygoms, pati savaime nedaro įtakos pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, pripažinimui, tačiau gali daryti poveikį finansinės korekcijos dydžiui. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Teisingumo Teismas vertino, kad subsidiją gavusios perkančiosios organizacijos nesilaikymas direktyvoje numatytų viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių sudarant sutartį dėl subsidijuojamų priemonių vykdymo yra „pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnį, net jei kompetentinga nacionalinė institucija, suteikusi šią subsidiją, negalėjo nežinoti, kad gavėjas jau apsisprendė dėl paslaugų teikėjo, kuriam patikės įgyvendinti subsidijuojamas priemones (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Chambre de commerce ir d’industrie de I’Indre, C-465/10, 48 punktas) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 38 p.);

26.11.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vystydamas praktiką panašia linkme, yra nurodęs, kad ta aplinkybė, jog įgyvendinančioji institucija pastabų dėl viešojo pirkimo rezultatų ir pasirašytos rangos sutarties neturėjo, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės už padarytus viešojo pirkimo pažeidimus. Minėta aplinkybė niekaip neriboja įgyvendinančiosios institucijos teisės atlikti pažeidimo tyrimą, kuris yra savarankiška projekto vykdymo priežiūros procedūra, ir šiuo aspektu nėra pakartotinis patikrinimas tų pačių dalykų, kurie buvo tikrinami priimant sprendimą dėl projekto išlaidų patvirtinimo tinkamomis finansuoti, ja siekiama teisėto tikslo – išvengti Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo projektų išlaidoms, laikytinoms netinkamomis finansuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-857/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-398-492/2016). Šiame kontekste pažymima, kad pareiškėjas, nepriklausomai nuo pažeidimo nustatymo bei patikrinimo atlikimo momento, negali turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 39 p.);

26.12.       Pirmosios instancijos teismo sprendime aplinkybė dėl pritarimo Pirkimo dokumentams nėra grindžiama jokiais bylos faktiniais duomenimis ar teisės normomis. Nors iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas CPVA atliko pakartotinį Pirkimo vertinimą, t. y. atsakovas, atlikdamas byloje kvestionuojamą pažeidimo tyrimą, Pirkimą vertino ne pirmą kartą, tačiau pirmosios instancijos teismas, be kita ko, neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl to, kada ir kokia apimtimi buvo atliktas pritarimas Pirkimo dokumentams (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 40 p.); 

26.13.       Tuo metu galiojusio Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1139 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas“ (originali redakcija) 13.1.2 papunktyje nustatyta, jog įgyvendinančioji institucija, be kita ko, įsitikina ir patvirtina, kad pagal sutartį finansuojami darbai yra atlikti, prekės įsigytos bei paslaugos suteiktos ir kad projektų vykdytojų deklaruotos su projektų įgyvendinimu susijusios išlaidos buvo patirtos ir nepažeidžia Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 patvirtintose Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklėse (originali redakcija) aptarta tvarka, pagal kurią įgyvendinančioji institucija atlieka pažeidimų (inter alia viešųjų pirkimų srityje) tyrimus (žr. 63–74 p.). Matyti, kad pagal nurodytas nuostatas įgyvendinančiajai institucijai teko tam tikros apimties finansuojamų veiksmų kontrolės funkcijos jau įvykdžius viešąjį pirkimą, tačiau šiuose teisės aktuose konkrečių pareigų, susijusių su projektų vykdytojų vykdomų viešųjų pirkimų priežiūra, nebuvo numatyta. Galima teigti, kad tikrindama pirkimą, kuris finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų, įgaliotoji institucija turi pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir nuodugniai jį atlikti. Tačiau vertinant, be kita ko, tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką pareiga tinkamai suforminti pirkimo sąlygas pirmiausia tenka perkančiajai organizacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011; 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011), išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis pagrindų išvadai, jog viešojo paslaugų pirkimo taisyklių pažeidimas kyla iš įgyvendinančiosios institucijos veiksmų, nenustatyta. Aplinkybių, kurios leistų teigti, kad pažeidimas padarytas kitų valstybės institucijų (Viešųjų pirkimų tarnybos, Finansų ministerijos) veiksmais, šioje byloje taip pat nenustatyta. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas padarytas būtent pareiškėjo veiksmais (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 41 p.); 

26.14.       Aiškinant trečiąjį pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 sudėties elementą, kuris susijęs su padarytu faktiniu ar galimu finansiniu poveikiu Europos Sąjungos biudžetui, pažymėtinos Teisingumo Teismo jurisprudencijos nuostatos, pagal kurias pažeidimas yra tik tada, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala šiam biudžetui. Todėl tokį pažeidimą reikia laikyti pažeidimu, jeigu jis gali turėti poveikio biudžetui. Tačiau nereikalaujama įrodyti konkretaus finansinio poveikio. Kaip ne kartą konstatuota Teisingumo Teismo, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių nesilaikymas yra pažeidimas, jeigu negalima atmesti galimybės, kad tas pažeidimas turėjo poveikio fondo biudžetui (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 44–45 punktai, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, 60–61 punktai) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 42 p.); 

26.15.       Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad vien pažeidimo nustatymo faktas nėra pakankamas pagrindas pažeidimui pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatuoti, jeigu dėl pažeidimo negalėjo būti finansinio poveikio Europos Sąjungos biudžetui, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo nėra matyti, kad konstatuodamas, jog dėl ginčijamame CPVA sprendime nurodytų aplinkybių Europos Sąjungos biudžetui žala nebuvo padaryta, teismas įvertino ir potencialią žalą Europos Sąjungos biudžetui. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, ar, atsižvelgiant į viešojo pirkimo aplinkybes, negalima atmesti galimybės, kad tas pažeidimas turėjo poveikio fondo biudžetui

 (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 43 p.);

26.16.       Šiame kontekste svarbu tai, kad net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius Europos Sąjungos interesus (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. spendimo Chambre de commerce ir d’industrie de I’Indre, C‑465/10, 47 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškai ne kartą yra išaiškinęs, kad teisės aktai nenustato, jog finansinės korekcijos negali būti taikomos, jei pažeidimai nesukėlė tiesioginių, matomų neigiamų padarinių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-525/2022; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022). Taigi, kaip pažymima administracinės jurisprudencijos nuostatose, net ir formalūs pirkimo dokumentų trūkumai faktiškai gali atgrasyti potencialius dalyvius nuo dalyvavimo viešajame pirkime, o esamiems dalyviams gali realiai sutrukdyti pateikti tinkamą pasiūlymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-502/2018). Net ir formalūs viešojo pirkimo trūkumai konkrečioje situacijoje gali patvirtinti, kad pirkimas buvo atliktas pažeidžiant skaidrumo, viešumo, vienodo vertinimo ar kitus pagrindinius viešųjų pirkimų vykdymo imperatyvus. Vien tik šių principų pažeidimas gali sudaryti pagrindą taikyti griežtas poveikio priemones, nes tokie pirkimo trūkumai paprastai negali būti laikomi mažareikšmiais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013; 2017 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-502/2018; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2709-438/2021) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 44 p.);

26.17.       Nagrinėtu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, negalima atmesti galimybės, kad subrangos apribojimas (Pirkimo sąlygos reikalavimas, kad subrangai perduodamų paslaugų vertė negali viršyti 40 proc.) galėjo turėti poveikį Europos Sąjungos biudžetui. Pagrįstai galima manyti, kad nesant apribojimo potencialūs ar esami konkurso dalyviai būtų galėję pasiūlyti pavesti subrangovams daugiau nei 40 proc. sutarties vertės vykdymo, o patys pavieniui arba su partneriais tiesiogiai atlikti mažiau nei 60 proc. paslaugų vertės. Dėl šio apribojimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kurios nesant pasiūlymų galėjo būti pateikta daugiau, juose galėjo būti nurodytos mažesnės kainos ar tai galėjo lemti kitokius pasiūlymus (pavyzdžiui, dėl paslaugų užbaigimo termino)

 (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 45 p.);

26.18.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, susijusią su žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymu, atsižvelgė vien tik į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Pirkime dalyvaujantys tiekėjai būtų pareiškę pretenzijas dėl Pirkimo 3.6 papunktyje nustatytos subrangos procentinio ribojimo sąlygos ar dėl to būtų kilę teisminių ginčų. Neatmetant to, kad pretenzijų ar ginčų dėl pirkimo sąlygų buvimo faktas gali svariai pagrįsti esant įrodymų dėl finansinio poveikio Europos Sąjungos biudžetui, tačiau, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tokios aplinkybės, kaip antai, kad nė vienas tiekėjo pasiūlymas nebuvo atmestas, nebuvo gauta pretenzijų dėl pirkimo sąlygų ir viešojo pirkimo sutartis buvo įvykdyta be problemų, nepaneigia nustatyto pažeidimo ir nepatvirtina pažeidimo mažareikšmiškumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-525/2022; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022). Vadinasi, vien nurodytų aplinkybių egzistavimas nepaneigia galimybės, kad analizuojamas subrangos apribojimas galėjo turėti poveikį Europos Sąjungos biudžetui (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 46 p.);

26.19.       Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nesekdamas aktualia teismų praktika, nepagrįstai nepripažino, jog pareiškėjo veiksmuose darant viešųjų pirkimų pažeidimą yra visos „pažeidimo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, sąlygos. Taigi pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje apribojęs subrangą 40 proc. paslaugų vertės, pažeidė viešųjų pirkimų reikalavimus, dėl kurių galėjo kilti finansinis poveikis Europos Sąjungos biudžetui (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 47 p.);

26.20.       Vadovaujantis Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 2 dalimi, valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, sunkumą ir fondų arba EJRŽF (Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondas) finansinius nuostolius ir taiko proporcingą pataisą. Finansinė pataisa įtraukiama į tų ataskaitinių metų, kuriais priimtas sprendimas dėl panaikinimo, sąskaitas. Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama, be kita ko, įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas. Taigi pagal nurodytas nuostatas reikalaujama, kad valstybės narės atliktų finansinį koregavimą, jeigu nustatomas pažeidimas (pagal analogiją 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 46 punktas). Vadinasi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su viešuoju paslaugų pirkimu ir nustačius pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, tai sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją ir reikalauti grąžinti nepagrįstai gautas lėšas iš Europos Sąjungos fondų (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 48 p.);

26.21.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo taikyti finansinę korekciją dėl pažeidimo mažareikšmiškumo

, kurį grindė ir tuo, kad netinkama finansuoti pripažinta išlaidų suma yra itin maža. Minėta, kad sekant formuojama teismų praktika, net ir formalūs pažeidimai per se (patys savaime) negali būti laikomi mažareikšmiais. Dėl išlaidų sumos pažymėtina Reglamento Nr. 1303/2013 122 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad valstybės narės gali nuspręsti nesusigrąžinti neteisėtai išmokėtos sumos, jei iš paramos gavėjo susigrąžintina suma, neskaitant palūkanų, fondų įnašo neviršija 250 Eur. Tačiau, pirma, nurodytos Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatos lingvistinis turinys suponuoja, jog tai nėra imperatyvus reikalavimas netaikyti finansinės korekcijos, o tik suteikta galimybė nepradėti susigrąžinimo procedūros, jeigu suma neviršija nurodyto dydžio; antra, nagrinėjamos bylos atveju nustatytos finansinės korekcijos suma yra 782,19 Eur, t. y. viršija Reglamente Nr. 1303/2013 nurodytą sumą. Trečia, konkretus finansinės korekcijos dydis, kaip bus paaiškinta toliau, nustatomas įvertinus tam tikrų aplinkybių, susijusių su pažeidimo padarymu, visumą, todėl pirmosios instancijos teismas, net neatlikęs šio vertinimo, negalėjo pasisakyti dėl galutinio finansinės korekcijos dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vien finansinės korekcijos suma pateisinti finansinės korekcijos netaikymo apskritai (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 49 p.);

26.22.       Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad taikytinos korekcijos dydis turi būti nustatomas, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, sunkumą, fondų finansinius nuostolius. Be to, valstybė narė taiko proporcingą korekciją

. Teisingumo Teismo pažymėta, kad, jeigu tai yra vienkartinis nesisteminis pažeidimas, kiekvienu atveju turi būti atliekamas nagrinėjimas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir taikant tuos tris kriterijus (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 47–48 punktai) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 50 p.);

26.23.       Kalbant apie proporcingumą, visų pirma, jis išplaukia iš Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalies, kurioje reikalaujama, kad administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos būtų taikomi, „kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi [Europos Sąjungos] teisės aktai“, ir būtų veiksmingi, proporcingi ir atgrasomieji, kad galėtų tinkamai apsaugoti [Europos Sąjungos] finansinius interesus. Taigi finansinis koregavimas turi būti tik toks, kokio iš tikrųjų reikia, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir sunkumą (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 51 p.);

26.24.       Nagrinėjamu atveju atsakovas CPVA, taikydamas finansinę korekciją, vadovavosi Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu, nustatančiu su Europos Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gaires C (2019) 3452. Pagal Gairių 2 skirsnio 13 punktą už pažeidimą, kai pirkimo dokumentuose (pvz., techninėse specifikacijose) nustatyti naudojimosi subrangovų paslaugomis apribojimai dėl sutarties dalies, kuri abstrakčiai nustatyta kaip procentinė šios sutarties dalis, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir nenurodant esminio susijusių užduočių pobūdžio, taikoma fiksuota 5 proc. korekcija (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 52 p.);

26.25.       Gairėse (1.1 p.) nurodyta, kad jų tikslas užtikrinti proporcingumą. Šiam tikslui svarbu, kad spręsdama dėl finansinės pataisos Komisija atsižvelgtų į pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei susijusį finansinį poveikį Sąjungos biudžetui. Vis dėlto laikoma, kad viešųjų pirkimų pažeidimų atveju finansinio poveikio tiksliai kiekybiškai įvertinti neįmanoma dėl pažeidimo pobūdžio. Todėl šiais atvejais susijusioms išlaidoms, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir sunkumą, laikantis 1.4 skirsnyje nustatytų kriterijų (pažeidimo pobūdis, jo sunkumas, susiję finansiniai fondų nuostoliai), turi būti taikoma fiksuoto dydžio pataisa. Kalbant apie pažeidimo sunkumą, Gairėse patikslinama, kad pažeidimo sunkumas įvertinamas pirmiausia atsižvelgiant į šiuos veiksnius: konkurencijos lygį; skaidrumą; lygiateisiškumą (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 53 p.);

26.26.       Pasisakydamas dėl Gairių taikymo apimties ir intensyvumo, Teisingumo Teismas nurodė, kad nėra draudžiama, jog pirminis vertinimas būtų atliekamas naudojantis lentele, parengta paisant proporcingumo principo, tačiau, nustatant galutinį taikytinos korekcijos dydį, turi būti atsižvelgiama į visas konstatuoto pažeidimo ypatybes, palyginti su aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta sudarant tą lentelę, kurios gali pateisinti didesnės ar, atvirkščiai, mažesnės korekcijos taikymą (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 49 punktas). Vadinasi, net ir nustačius, jog už konkretų viešųjų pirkimų srities pažeidimą Gairėse yra nustatyta fiksuota finansinė korekcija, tai neeliminuoja pareigos įvertinti individualias nustatyto pažeidimo savybes ir, atsižvelgus į jas, nukrypti nuo Gairėse fiksuoto finansinės korekcijos dydžio (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 54 p.);

26.27.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjo veiksmuose pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, ginčijamą CPVA sprendimą taikyti finansinę korekciją pareiškėjui panaikino. Vadinasi, skundžiamame teismo sprendime finansinio koregavimo apimtis ir proporcingumas, remiantis pirmiau nurodytais kriterijais, teismo nebuvo vertinamas. Visgi matyti, kad nagrinėjamu atveju, atliekant finansinės korekcijos dydžio vertinimą, jo dalyką iš dalies sudarytų tos pačios aplinkybės bei duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo buvo turėti mintyje sprendžiant dėl kaltės elemento pareiškėjo veiksmuose (aplinkybės, susijusios su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu, jo praktiniu taikymu bei įgyvendinančiosios institucijos veiksmais), o proceso šalys dėl jų yra išsamiai pasisakę. Todėl siekdama koncentruoto, operatyvaus bei ekonomiško teismo proceso, išplėstinė teisėjų kolegija šiuo atveju pasisakys dėl konkretaus taikytinos finansinės korekcijos dydžio (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 55 p.);

26.28.       Atsakovas CPVA, taikydamas 5 proc. finansinę korekciją, ginčo sprendime atsižvelgė į tai, kad buvo vykdomas tarptautinės vertės pirkimas atviro konkurso būdu, kuris kėlė tarptautinį susidomėjimą ir buvo reikšmingas Europos Sąjungos vidaus rinkai, nes pasiūlymus teikė užsienio subjektai, dalyvaujantys ūkio subjektų grupėse, pasiūlymus pateikė trys tiekėjai, pretenzijų dėl ribojančio reikalavimo nebuvo. Išties nurodytos aplinkybės skirtos pažeidimo pobūdžiui, sunkumui, finansiniams nuostoliams individualizuoti. Tarptautinis viešojo pirkimo aspektas galėtų pateisinti didesnės korekcijos dydį, tačiau, kita vertus, pretenzijų dėl ribojančios Pirkimo sąlygos nebuvimas šį padidinimą šalina. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kuria linkme atsakovo įvertinta aplinkybė, jog pasiūlymus pateikė trys tiekėjai – kaip pažeidimą sunkinanti, ar kaip lengvinanti. Šios aplinkybės įtaką pažeidimo sunkumui būtų galima įvertinti, atskleidus konkurencijos lygį Pirkimo paskelbimo metu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Pirkimas vykdytas 2009 m., ir nuo šio momento iki pažeidimo tyrimo pradžios (2021 m. pradžia) buvo praėję daug laiko, konkurencijos lygio nustatymas objektyviai galėjo būti apsunkintas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, turint omenyje tai, kad buvo vykdomas tarptautinis viešasis pirkimas, pateiktas pasiūlymų skaičius (trys) vertintinas kaip sąlyginai nedidelis. Kita vertus, viešasis pirkimas paskelbtas siekiant įsigyti ypatingo statinio (kelių geležinkelio ruože) statybos projekto vykdymo priežiūros paslaugas, ir tai objektyviai galėjo lemti sąlyginai nedidelę dalyvaujančiųjų viešajame pirkime skaičių (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 56 p.);

26.29.        Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, pareiškėjui darant viešųjų pirkimų srities pažeidimą, didelę reikšmę teikė tuo metu galiojusiam viešųjų pirkimų teisiniam reguliavimui, jo taikymo praktikai. Šiame procesiniame sprendime jau konstatuota, kad šios aplinkybės nedaro įtakos pažeidimui pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatuoti, tačiau sekant Teisingumo Teismo praktika, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti svarbios individualizuojant finansinės korekcijos už konkretų pažeidimą dydį, t. y. pažeidimo pobūdžiui, sunkumui, fondų finansiniams nuostoliams įvertinti ir proporcingam finansiniam koregavimui nustatyti (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 57 p.);

26.30.       Svarstant argumentus, susijusius su tuo, kad Pirkimo paskelbimo metu susijęs teisinis reguliavimas tiek perkančiųjų organizacijų, tiek valstybės institucijų buvo aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis subrangos ribojimus absoliučia procentine išraiška, pažymėtina, kad iš Viešųjų pirkimų įstatymo (2008 m. liepos 3 d. Nr. X-1673 įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. rugsėjo 15 d.) 24 straipsnio 3 dalies matyti, jog nuostatoje „Pirkimo dokumentuose gali būti reikalaujama, kad kandidatas ar dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokius subrangovus ir kokiai pirkimo daliai jis ketina pasitelkti. Toks nurodymas nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo“ tik numatytos tam tikros pareigos, susijusios su informavimu ir dalyvio atsakomybe. Teisingumo Teismas 2004 m. kovo 18 d. sprendime išaiškino, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia perkančiajai organizacijai uždrausti ar riboti pasitelkti subrangovus esminėms sutarties dalims vykdyti, jeigu jų pajėgumų ji negalinti patikrinti pasiūlymų nagrinėjimo ir konkurso laimėtojo atrankos etapuose (Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimo Siemens ir ARGE Telekom, C-314/01, 45 punktas). Kitoje byloje Teisingumo Teismas laikėsi požiūrio, kad pagal Europos Sąjungos teisę nereikalaujama, jog asmuo, pageidaujantis sudaryti sutartį su perkančiąja organizacija, galėtų tiesiogiai atlikti darbus (teikti paslaugas) naudodamasis savo ištekliais tam, kad būtų pripažintas ūkio subjektu, turinčiu teisę dalyvauti konkurse (Teisingumo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo CoNISMa, C‑305/08, 42 punktas). Vėliau Teisingumo Teismas patikslino, kad leidimas riboti subrangą netaikomas sąlygai, kuria nustatomi apribojimai dėl subrangovų pasitelkimo abstrakčiai apibrėžtai tam tikrai procentinei tos sutarties daliai vykdyti, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir neminint esminio užduočių, kurioms tai būtų taikoma, pobūdžio (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 35 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose negali nustatyti sąlygų, ribojančių subrangą, o gali tik iš tiekėjų reikalauti išviešinti subrangovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012; 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013) (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 58 p.);

26.31.       Tai, kad subrangos ribojimai buvo laikomi priimtinais ir suderinamais su Viešųjų pirkimų įstatymu, pirmosios instancijos teismas grindė ir aplinkybe, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose šio įstatymo pakeitimuose (24 str. 5 d.) buvo tiesiogiai įtvirtinta perkančiųjų organizacijų teisė riboti dalies darbų subrangą pagrindiniams darbams atlikti, taip pat į bylą pateiktais institucijų raštais, kuriuose išreikšta viešųjų pirkimų kontrolę vykdančios Viešųjų pirkimų tarnybos bei už Europos Sąjungos lėšų administravimą atsakingų institucijų (tuo metu įgyvendinančiąja institucija buvusios Transporto investicijų direkcijos ir Finansų ministerijos) pozicija dėl subrangos ribojimo viešuosiuose pirkimuose (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 59 p.);

26.32.       Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais raštais: Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. raštais; Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. raštu; Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštu (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 60 p.);

26.33.       Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas pareiškėjui pateiktas, Transporto investicijų direkcijai peržiūrėjus atviro konkurso pirkimo dokumentus vykdant kitą projektą ir parengus rangos darbų pirkimo sąlygas be subrangos ribojimo. Transporto investicijų direkcija šiame rašte nepritarė pirkimo dokumentams, nes „nėra ribojama subranga“, taip pat prašoma „pagrįsti, kodėl tik šio konkurso pirkimo dokumentuose numatoma atsisakyti subrangos masto ribojimo“ (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 61 p.);

26.34.       Transporto investicijų direkcijos 2011 m. balandžio 15 d. raštu persiunčiamas Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. balandžio 6 d. raštas ir prašoma juo vadovautis, ruošiant Transporto investicijų direkcijos administruojamų projektų viešųjų pirkimų dokumentus; taip pat informuojama, jog Transporto investicijų direkcija, tikrindama projektų vykdytojų pateiktus viešųjų pirkimų dokumentus, kuriuose bus numatytas subrangos masto apribojimas, prašys projekto vykdytojo pateikti raštišką subrangos masto ribojimo pagrindimą (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 62 p.);

26.35.       Projektų vykdytojams su Transporto investicijų direkcijos 2011 m. balandžio 15 d. raštu persiųstame Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. rašte pateikiama pastarosios institucijos nuomonė (konsultacija), kad jeigu perkančioji organizacija pagrįstai mano, jog stambiuose transporto infrastruktūros projektuose vykdomuose viešuosiuose pirkimuose reikėtų užtikrinti tiekėjų, pateikusių pasiūlymus, atsakomybę (pvz., ne mažiau kaip 70 proc.) už pirkimo sutarties vykdymą, tuomet ji galėtų numatyti konkurso sąlygos reikalavimą, draudžiantį pasitelkti subrangovus, viršijant tam tikrą darbų ar paslaugų apimties procentą. Kartu šiame rašte pažymima, kad visiškas draudimas apskritai pasitelkti subrangovus yra prieštaraujantis Viešųjų pirkimų įstatymui (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 63 p.);

26.36.       Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštas pateiktas įgyvendinančioms institucijoms (tarp jų ir atsakovui CPVA) sprendžiant situaciją, susidariusią dėl nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų (24 str. 5 d.), pagal kuriuos įtvirtinama perkančiųjų organizacijų teisė riboti subrangą pagrindiniams darbams atlikti ir kurie, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Borta, C-298/15, nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo panaikinti. Šiame rašte nurodoma, kaip turėtų elgtis paramą administruojančios institucijos, koreguodamos deklaruojamas finansuotinas išlaidas Komisijai pirkimų, vykdytų taikant Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją nuo 2014 m. sausio 1 d., atveju. Rašte, be kita ko, teigiama, kad „tais atvejais, kai projektų viešuosiuose pirkimuose nustatomi galimi Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, susiję su neteisėtu subrangos ribojimu nuo 2017 m. liepos 1 d., įgyvendinančios institucijos turi atlikti įtariamų pažeidimų tyrimą ir priimti sprendimus dėl pažeidimų ir grąžintinų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka“. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiuo raštu Finansų ministerija nurodė atsakovui CPVA nesiimti finansinių korekcijų procedūrų iš paramos gavėjų, jeigu subrangos ribojimai nustatyti iki 2017 m. liepos 1 d. (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 64 p.);

26.37.       Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių ir duomenų visumą, galima sutikti, kad Pirkimo dokumentų rengimo metu išties egzistavo neteisingas / netikslus Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, susijusių su subrangos ribojimu, praktinis taikymas. Viena vertus, tuo metu aktualias teisės normas aiškinanti teisminė praktika nebuvo gausi bei aiškiai suformuota, taip pat, nors byloje esantis Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas pateiktas vertinant kito projekto viešojo pirkimo dokumentus, vis dėlto jame išdėstyta įgyvendinančiosios institucijos pozicija gali sudaryti platesnį įspūdį apie tuo metu vyravusią institucijų ir organizacijų praktiką viešųjų pirkimų srityje

 (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 65 p.);

26.38.       Kita vertus, Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas – vienintelis bylos įrodymas, kuriame aiškiai atsiskleidžia šios institucijos subrangos ribojimus toleruojanti pozicija. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog byloje nagrinėjamas pirkimas buvo paskesnis, t. y. ginčo pirkimas vyko vėliau nei pirkimas, dėl kurio teiktos Transporto investicijų direkcijos pastabos, susijusios su subrangos ribojimu, tačiau, atsižvelgiant į bylos duomenis, tokios išvados negalima daryti. Iš kitų raštų, kurie, beje, pateikti praėjus dvejiems metams po Pirkimo sąlygų paskelbimo, matyti, jog subrangos ribojimai, institucijų požiūriu, leidžiami su tam tikromis sąlygomis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju neteisėta pripažinta Pirkimo sąlyga įtvirtino besąlyginį subrangos ribojimą procentine išraiška (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 66 p.); 

26.39.       Svarbu ir tai, kad tuo metu galiojęs Viešųjų pirkimų įstatymas nei leidimo pirkimo dokumentuose riboti subrangą, nei įpareigojimo taip elgtis neįtvirtino; aiškinimo, kad toks subrangos ribojimo būdas yra leistinas, niekaip nesuponavo ir teismų praktika. Šiame kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ydingo teisinio reguliavimo, kadangi iš esmės analogiškos nacionaliniam teisiniam reguliavimui nuostatos buvo įtvirtintos ir Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose. Finansų ministerijos raštas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinas situacijoms, kai viešieji pirkimai buvo vykdomi, vadovaujantis ta Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, kurioje buvo įtvirtintas aiškus leidimas riboti subrangą pagrindinėms darbų užduotims atlikti. Vien tik iš šio rašto negali būti daroma vienareikšmiška išvada, kad valstybė yra apsiėmusi finansinio koregavimo riziką visų viešųjų pirkimų, įvykdytų iki 2017 m. liepos 1 d., atvejais. Be to, abejotina, ar Finansų ministerijos raštas būtų tinkamas teisinis pagrindas, įgalinantis atsakingąsias institucijas nesiimti veiksmų išieškant iš ūkio subjektų (paramos gavėjų) nepagrįstai įgytas Europos Sąjungos lėšas. Byloje nėra duomenų, kad tam tikros konkrečios institucijos būtų įpareigojusios ar nurodžiusios pareiškėjui elgtis atitinkamu būdu būtent bylos Pirkimo atveju (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 67 p.);

26.40.       Skundžiamame teismo sprendime ypatingai didelis svoris suteiktas aplinkybei, jog įgyvendinančioji institucija buvo pritarusi Pirkimo sąlygoms su subrangos ribojimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos jau pažymėta, kad byloje nėra duomenų dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos pritarimu Pirkimo dokumentams, tačiau iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas CPVA atliko pakartotinį Pirkimo vertinimą (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 68 p.);

26.41.       Siekiant tinkamai nustatyti finansinės korekcijos dydį, taip pat gali būti svarbios ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 50 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad nustatant galutinį taikytinos finansinės korekcijos dydį, gali turėti įtakos, be kita ko, tai, jog viešojo pirkimo sąlygose buvo nustatyta pareiga naudojantis savo ištekliais įvykdyti ribotą sutarties dalį, ir tai, kad nustatyta tik galimai nedidelė finansinio poveikio rizika. Šiuo konkrečiu atveju subrangos ribojimas buvo nustatytas ne visai paslaugų sutarčiai, o 40 proc. jos vertės (t. y. mažiau nei pusei sutarties). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės, susijusios su viešuosius pirkimus reglamentuojančių normų praktiniu taikymu bei įgyvendinančiosios institucijos pozicija, taip pat neteisėta pripažintos Pirkimo sąlygos pobūdžiu, šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą pritaikytos 5 proc. finansinės korekcijos dydį mažinti ir laikyti, kad pažeidimo pobūdį, sunkumą ir fondų finansinius nuostolius atitinkanti bei proporcinga yra 4 proc. finansinė korekcija (2023 m. spalio 25 d. sprendimo 69 p.).

27.       Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. spalio 25 d. sprendime pateiktu taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais (pažeidimo, pareiškėjo kaltės, žalos ES biudžetui, pažeidimo mažareikšmiškumo, kitų institucijų teisių ir pareigų viešuosiuose pirkimuose), ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, iš jų – susijusių su viešuosius pirkimus reglamentuojančių normų praktiniu taikymu, įgyvendinančiosios institucijos pozicija, neteisėta pripažintos Pirkimo sąlygos pobūdžiu, teisėjų kolegijos vertinimu ir nagrinėjamu atveju yra pagrindas pritaikytos 5 proc. finansinės korekcijos dydį mažinti ir laikyti, kad pažeidimo pobūdį, sunkumą ir fondų finansinius nuostolius atitinkanti bei proporcinga yra 4 proc. finansinė korekcija. Dėl to CPVA 2021 m. balandžio 2 d. sprendime dėl pažeidimo Nr. IT02 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formoje Nr. 2021-TSF/2-26 5 proc. finansinė korekcija mažintina iki 291,41 Eur (4 proc. nuo sutarties vertės (8 966,64 Eur) atskaičius projekto vykdytojo nuosavų lėšų sumą (67,25 Eur).

28.       Pareiškėjas ir atsakovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

29.       Nagrinėjamu atveju šis teismo sprendimas priimtas iš dalies atsakovo (apelianto) naudai, priimant naują sprendimą ir iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, todėl turi būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme ir sprendžiama dėl išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme. Sumažinus pritaikytos finansinės korekcijos dydį iki 291,41 Eur, laikoma, jog pareiškėjo reikalavimas tenkinamas 24 proc., atsakovo – 76 proc.

30.       ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d.).

31.       Atsakovas nurodo patyręs 4 404,4 Eur išlaidų už advokato padėjėjo ir advokatės suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme: už prašymo prijungti prie EPP parengimą – 58,08 Eur, už atsiliepimo į skundą parengimą – 2 952,40 Eur, nuomonės dėl teismo posėdžio formos parengimą – 96,8 Eur, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą – 135,52 Eur, už pasirengimą ir dalyvavimą 2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdyje – 1 161,6 Eur.

32.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi aiškinimo, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-214-525/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-424-415/2019).

33.       Nagrinėjamu atveju atsakovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei mokėjimo dokumentai neįrodo patirtų išlaidų realumo ir sąsajumo su suteiktomis teisinėmis paslaugomis šioje administracinėje byloje. PVM sąskaitose faktūrose bei mokėjimą patvirtinančiuose dokumentuose nėra detalizuotos teisinių paslaugų rūšys, prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas nurodomos sumos nesutampa su PVM sąskaitose faktūrose ir mokėjimą patvirtinančiuose dokumentuose nurodytomis sumomis, prašyme nėra detalizuota, kuri PVM sąskaita faktūra bei kuriuo mokėjimo nurodymu apmokėta konkreti teisinių paslaugų rūšis. Byloje nesant objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas realiai patyrė išlaidas išnagrinėtoje administracinėje byloje ir už teisines paslaugas sumokėjo tokią sumą, kokią prašoma priteisti, atsakovo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme atmetamas.

34.       Apeliacinės instancijos teisme atsakovas nurodo patyręs 2 749,12 Eur išlaidų už advokato parengtą apeliacinį skundą. PVM sąskaita faktūra ir mokėjimus pagal pateiktą sąskaitą patvirtinantys mokėjimo pavedimai įrodo, kad atsakovas patyrė išlaidas už advokato suteiktas paslaugas parengiant apeliacinį skundą. Atsakovo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio.

35.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atstovavimo išlaidų atsakovui priteisimo klausimą vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pačiam pareiškėjui atstovauja advokatas, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-1095/2013; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-551-662/2022; kt.). Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

36.       Nors atsakovas savo struktūroje turi specializuotą padalinį – Teisės ir kokybės kontrolės skyrių, jis bylai vesti teisme pasitelkė ne minėto padalinio darbuotojus, o advokatą bei advokato padėjėją pirmosios instancijos teisme ir advokatą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau byloje buvo keliami sudėtingi nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, atsakovo atstovų rengti procesiniai dokumentai yra platūs ir išsamūs, pareiškėjui abiejų instancijų teismuose taip pat atstovavo advokatų kontora. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (76 proc.), jam iš pareiškėjo priteistina išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme suma yra 2 089,33 Eur (2 749,12 Eur × 76 proc.).

37.       Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pastarajam atitinkama dalimi priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas nurodė patyręs 3 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, 2021 m. gruodžio 21 d. sprendime įvertinęs pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija pagal Rekomendacijas maksimaliai galimo priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio.

38.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atlyginti išlaidas už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rengimą – 1 996,09 Eur. Pateikta PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo dokumentas patvirtina, kad pareiškėjas patyrė išlaidas už advokato suteiktas paslaugas. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti maksimalaus dydžio.

39.       Taigi pareiškėjas iš viso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 5 043,59 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vertinant tai, kad galutiniu teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas tenkinamas 24 proc., jam iš atsakovo priteisiama 1 210,46 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (5 043,59 Eur × 24 proc.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ skundą tenkinti iš dalies.

Viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2021 m. balandžio 2 d. sprendime dėl pažeidimo Nr. IT02 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formoje Nr. 2021-TSF/2-26 pritaikytą finansinę korekciją sumažinti ir taikyti 291,41 Eur finansinę korekciją.

Kitą skundo dalį atmesti.

Iš pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai priteisti 2 089,33 Eur (du tūkstančius aštuoniasdešimt devynis eurus ir trisdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros pareiškėjui akcinės bendrovės „LTG Infra“ priteisti 1 210,46 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų ir keturiasdešimt šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Arūnas Dirvonas

 

 

        Milda Vainienė