Civilinė byla Nr. 2A-381-790/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00185-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.3.6
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Hewer“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Denvera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Hewer“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Denvera“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Baltic Hewer“ 71 043,62 Eur skolą, 40 Eur išieškojimo išlaidų, 3 038,19 Eur palūkanų, 8 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2019 m. sausio 2 d. sudarė tiekimo sutartį Nr. 19/01/02, kurios pagrindu ieškovė nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. spalio 21 d. tiekė atsakovei Sibiro maumedžio dvigubo pjovimo medieną. Pagal sutarties nuostatas, atsakovė, gavusi ieškovės išrašytas sąskaitas, turėjo jas apmokėti per 14–21 kalendorines dienas. Ieškovė pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas Nr. 0000218, Nr. 0000221, Nr. 0000247, Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264, Nr. 0000265, Nr. 0000266 ir Nr. 0000277 bendrai 73 837,27 Eur sumai, kurių atsakovė neapmokėjo. Dalis pagal nurodytas sąskaitas tiektos medienos neatitiko kokybės reikalavimų, todėl atsakovės skola ieškovei buvo sumažinta 2 367,01 Eur (428,64 Eur suma sumažinta išrašius 2019 m. spalio 21 d. kreditinę sąskaitą Nr. 0000279 ir 1 938,37 Eur suma sumažinta 2019 m. spalio 31 d. kreditine sąskaita Nr. 0000280) ir sudaro 71 043,62 Eur.
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad ieškovę ir atsakovę siejo prievoliniai teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi savo skolinius įsipareigojimus ieškovei. Neatsiskaitydama, atsakovė pažeidė savo prievolę, todėl ieškovės reikalavimai patenkinti.
4. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 14 d. preliminaraus sprendimo. Atsakovė nurodė sutinkanti, kad jai buvo pristatyta mediena, už kurią buvo išrašytos sąskaitos Nr. 0000218, Nr. 0000221, Nr. 0000247, Nr. 0000265, Nr. 0000266 ir jai kilo pareiga apmokėti šias sąskaitas. Atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove pagal sąskaitas Nr. 0000218, Nr. 0000221 ir Nr. 0000247. Atsakovė taip pat pripažįsta gavusi medieną, už kurią buvo išrašytos sąskaitos Nr. 0000265 ir Nr. 0000266, pagal kurias, atskaičius nekokybiškos medienos kiekius, atsakovė yra skolinga ieškovei 12 654,41 Eur. Daugiau jokios Sibiro maumedžio medienos, atitinkančios tokiai eksportui tiekiamai medienai nustatytas specifikacijas, atsakovė pagal tiekimo sutartį nėra gavusi, taip pat ji nėra gavusi ir už tariamai pristatytą medieną išrašytų sąskaitų Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260 ir Nr. 0000264.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 7 d. galutiniu sprendimu pakeitė preliminarų sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 35 306,49 Eur skolą, 3 038,19 Eur palūkanų, 40 Eur išieškojimo išlaidų, 8 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie atsakovės vykdytus atsiskaitymus ir mokėtinos sumos sumažinimą dėl nekokybiškos medienos, nustatė, kad atsakovė yra apmokėjusi sąskaitas Nr. 0000218, Nr. 0000221, Nr. 0000247, Nr. 0000265 ir Nr. 0000266.
7. Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovė gavo sąskaitas Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264 ir Nr. 0000277, pagal kurias mokėtina suma sudaro 35 306,49 Eur, ir turi pareigą jas apmokėti, kadangi atsakovė, vadovaudamasi tuo, jog nepasirašė šių sąskaitų, neigia jas gavusi. Teismas pažymėjo, kad šalių parašų nėra nei ant sąskaitų, kurias atsakovė pripažįsta ir yra apmokėjusi, nei ant sąskaitų, kurių ji nepripažįsta (išskyrus sąskaitas Nr. 0000253 ir Nr. 0000254, kuriose yra ieškovės antspaudas ir atstovo parašas). Iš ieškovės pateiktų elektroninių laiškų matyti, kad sąskaitos buvo siunčiamos atsakovei elektroniniu paštu. Nuo 2019 m. birželio 13 d. atsakovė, atsiskaitydama su ieškove, nurodydavo mokėjimo pavedimuose mokėjimo dokumentų numerius, mokėjimai buvo atliekami pagal tą pačią sutartį, eilės tvarka pagal išrašytas sąskaitas. Nors atsakovė nepripažįsta gavusi prekių pagal ieškovės išrašytas sąskaitas Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264, ji pripažino ir apmokėjo kitas 2 po šių sąskaitų eilės tvarka išrašytas sąskaitas Nr. 0000265 ir Nr. 0000266. Aplinkybę, kad ieškovė išrašė atsakovei ginčo sąskaitas patvirtina jos pateikti duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) registro, kuriame turi būti registruojamos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos, o atsakovė nepateikė tokių duomenų iš VMI registro. Išdėstytos aplinkybės leido teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė gavo prekes pagal ginčijamas sąskaitas.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė įrodinėjo, jog ji siekė, kad ieškovė sumažintų mokėtiną kainą dėl gautų nekokybiškų prekių ir nuolat bendraudavo su ieškove telefonu ir elektroniniais laiškais. Grįsdama šiuos argumentus, atsakovė pateikė elektroninių laiškų kopijas, tačiau šie įrodymai neatitinka leistinumo kriterijų, nes nėra įstatyme nustatyta tvarka išversti į valstybinę kalbą. Todėl teismas jais nesivadovavo. Atsakovė taip pat pateikė 2020 m. kovo 3 d. savo išrašytą debetinę sąskaitą Nr. 0596 5 864,82 Eur sumai už pristatytą nekokybišką medieną, tačiau ieškovė teigia sužinojusi apie šią sąskaitą tik kai gavo atsakovės prieštaravimus. Atsakovė neginčija, kad ieškovės sąskaitos Nr. 0000218 ir Nr. 0000221, kurių pagrindu buvo išrašyta jos nurodyta sąskaita Nr. 0596, yra visiškai apmokėtos.
9. Teismas nurodė, kad, ieškovei pateikus ieškinį, atsakovė iš dalies su ja atsiskaitė ir liko skolinga 35 306,49 Eur pagal sąskaitas Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264 ir Nr. 0000277, todėl jis sumažino preliminariu sprendimu priteistą sumą. Teismas paliko nepakeistą ieškovės prašomą priteisti 3 038,19 Eur palūkanų sumą, nes palūkanos apskaičiuotos už laikotarpį iki ieškinio pateikimo, kai atsakovė nebuvo atsiskaičiusi su ieškove.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. galutinį sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 424,35 Eur skolą, 1 830,91 Eur palūkanų, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pagal tiekimo sutartį, ieškovė yra laikoma tinkamai įvykdžiusia prievolę perduoti prekes, jei jų kiekis ir kokybė atitinka sutarties reikalavimus. Todėl teigdama, kad atsakovė skolinga jai pagal išrašytas sąskaitas, ieškovė turi įrodyti, jog pateikė sutartą kiekį kokybiškų prekių. Sutartyje nustatyta, kad ieškovė teiks Sibiro maumedžio dvigubo pjovimo medieną, kurią ieškovė teikė iš Rusijos Federacijos. Importuojant prekes į Lietuvos Respubliką, prekės turi būti gabenamos kartu su jas lydinčiais dokumentais (transporto važtaraščiais, kilmės ir kokybės sertifikatais, muitinės deklaracijomis), be kurių prekės negalėtų dalyvauti laisvoje Europos Sąjungos prekių apyvartoje. Ieškovė nepateikė tokių dokumentų, todėl kyla abejonių dėl prekių įvežimo į Europos Sąjungą ir dėl jų pristatymo atsakovei.
10.2. Iš tiekimo sutarties sąlygų matyti, kad, ieškovei pristačius nustatytą kiekį tinkamos kokybės medienos ir perdavus ją atsakovei, šalys pasirašo sąskaitą ir atsakovei kyla pareiga atsiskaityti už gautas prekes. Taigi, prekių priėmimas ir perdavimas įvyksta tada, kai pasirašoma sąskaita. Tuo atveju, jeigu ieškovės atstovas nedalyvauja perduodant prekes, prekių perdavimo faktas gali būti fiksuojamas krovinio važtaraščiuose ar kituose krovinį lydinčiuose dokumentuose. Ginčijamose sąskaitose nurodyta mediena nebuvo pristatyta ir perduota atsakovei, nes sąskaitos nebuvo pasirašytos šalių ir nėra jokių kitų dokumentų, įrodančių prekių pristatymo ir perdavimo ieškovei faktą. Elektroniniu paštu pateikta sąskaita nepatvirtina prekių pristatymo.
10.3. Priešingai nei nurodė teismas, tai, kad atsakovė apmokėjo dalį sąskaitų, kurios nebuvo pasirašytos ir buvo pateiktos elektroniniu paštu, nereiškia, jog pagal kitas sąskaitas atsakovė gavo sutartyje nurodytas prekes. Atsakovės pareigos apmokėti ginčijamas sąskaitas nepatvirtina tai, kad ji apmokėjo vėlesnes ieškovės pateiktas sąskaitas. Vien tik PVM sąskaitos įregistravimas VMI registre taip pat nesukuria pareigos ją apmokėti. Sąskaitų, kurias ginčija atsakovė, išrašymas – tai vienašalis aktas, negalintis sukurti teisių ar pareigų, o jų įregistravimas nepatvirtina, kad ieškovė pristatė sutartą kiekį kokybiškų prekių. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė gavo prekes pagal ginčijamas sąskaitas, turėjo įrodyti šią aplinkybę.
10.4. Teikdama prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo atsakovė pateikė elektroninius laiškus, patvirtinančius, kad šalys tarėsi dėl kreditinių sąskaitų išrašymo už pateiktą netinkamos kokybės produkciją. Šie elektroniniai laiškai į lietuvių kalbą buvo išversti ieškovės atstovo – advokato. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme (toliau – Advokatūros įstatymas) nustatyta, kad advokatas, kiek tai susiję su jo teikiamomis teisinėmis paslaugomis, gali versti dokumentus ir teikti juos teismui valstybine lietuvių kalba, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog pateikti įrodymai neatitinka leistinumo kriterijaus. Atsakovės pateikti elektroniniai laiškai paneigia sprendime padarytą išvadą, kad ieškovei iki prieštaravimų pateikimo nebuvo žinoma apie atsakovės išrašytą sąskaitą dėl nekokybiškos medienos.
11. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
11.1. Teismas pagrįstai vertino, kad tiekimo sutarties sąlygos, šalių bendradarbiavimo praktika ir atsiskaitymo tvarka leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė gavo prekes pagal ginčijamas sąskaitas. Atsakovė pati sau prieštarauja, nes vienas sąskaitas pripažįsta tinkamomis ir apmoka, o kitų analogiškų sąskaitų nepripažįsta. Ieškovė nepateikė prekių gabenimo dokumentų, krovinių važtaraščių ir kitų dokumentų remdamasi ekonomiškumo principu, nes byloje ir taip pakanka ieškinį pagrindžiančių įrodymų.
11.2. Atsakovė netinkamai interpretuoja Advokatūros įstatymo nuostatas, o teismas pagrįstai nevertino atsakovės pateiktų leistinumo reikalavimų neatitinkančių įrodymų. Net jei šie įrodymai būtų vertinami kaip tinkami, jie nepatvirtina, kad sprendimas nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi savo prievolę atsiskaityti su ieškove už jai pateiktas prekes. Byloje nustatyta, kad 2019 m. sausio 2 d. šalys sudarė tiekimo sutartį (b. l. 11–12), kuria ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti ir pristatyti atsakovei (pirkėjai) prekes – 1 500 kub. m Sibiro maumedžio dvigubo pjovimo medienos, o atsakovė įsipareigojo šioje sutartyje nustatyta tvarka pirkti prekes ir atsiskaityti už jas sutartyje nustatytomis sąlygomis (sutarties 1 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 ir 2 punktai). Iš sutarties sąlygų matyti, kad prekės atsakovei turėjo būti tiekiamos dalimis – siekdama, kad jai būtų pristatytas atitinkamas kiekis medienos, atsakovė turėjo nurodyti ieškovei elektroniniu paštu užsakomų prekių specifikacijas, o pastaroji turėjo per 30 darbo dienų po prekių užsakymo pristatyti atsakovei prekes (sutarties 2 dalies 2 ir 3 punktai). Ieškovei pristačius prekes ir pateikus sąskaitą, atsakovė turėjo ją apmokėti per 14–21 kalendorines dienas (sutarties 3 dalies 5 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad tiekimo sutartis buvo šalių vykdoma – atsakovė užsakydavo prekes, o ieškovė pristatydavo atsakovės užsakytą medieną ir išrašydavo jai sąskaitas.
14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, vykdydama tiekimo sutartį, ieškovė išrašė atsakovei 2019 m. gegužės 14 d. sąskaitą Nr. 0000218, 2019 m. gegužės 22 d. sąskaitą Nr. 0000221, 2019 m. liepos 31 d. sąskaitą Nr. 0000247, 2019 m. rugpjūčio 26 d. sąskaitas Nr. 0000253 ir Nr. 0000254, 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą Nr. 0000260, 2019 m. rugsėjo 19 d. sąskaitas Nr. 0000264, Nr. 0000265 ir Nr. 0000266, 2019 m. spalio 21 d. sąskaitą Nr. 0000277 (b. l. 15–24), pagal kurias bendra atsakovės mokėtina suma už pristatytą medieną sudaro 73 837,27 Eur. Ieškovės 2019 m. spalio 25 d. kreditinės sąskaitos Nr. 0000279 ir 2019 m. spalio 31 d. kreditinės sąskaitos Nr. 0000280 (b. l. 25–26) pagrindu atsakovės už pristatytą medieną mokėtina kaina buvo sumažinta 2 367,01 Eur suma. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad per nustatytą terminą atsakovė neapmokėjo nurodytų ieškovės išrašytų sąskaitų, todėl ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės 71 043,62 Eur skolą už pagal tiekimo sutartį pristatytą medieną.
15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po ieškinio pateikimo atsakovė iš dalies atsiskaitė su ieškove pagal jos išrašytas sąskaitas, priteisė ieškovei iš atsakovės 35 306,49 Eur įsiskolinimą. Teismo sprendime nurodyta, kad ši skola susidarė atsakovei neapmokėjus ieškovės išrašytų sąskaitų Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264 ir Nr. 0000277. Atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta nesumokėjusi visos sumos, mokėtinos pagal ieškovės išrašytą sąskaitą Nr. 0000265, ir likusi jai skolinga 424,35 Eur. Tačiau atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji privalo apmokėti sąskaitas, pagal kurias, teismo vertinimu, ji neatsiskaitė su ieškove, kadangi, atsakovės teigimu, ieškovė nepristatė jai šiose sąskaitose nurodytų prekių – sutartyje nustatytus reikalavimus atitinkančios Sibiro maumedžio dvigubo pjovimo medienos. Grįsdama tokią poziciją, atsakovė nurodė, kad pateiktos sąskaitos yra vienašališkai parengtos ieškovės ir nėra pasirašytos šalių, todėl jos nepatvirtina prekių perdavimo atsakovei fakto, be to, byloje nėra pateikta ir kitų tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (važtaraščių, kitų krovinio dokumentų). Atsakovė nurodo, kad teismas, padarydamas priešingą išvadą, netinkamai vertino šalių sudarytos tiekimo sutarties sąlygas ir byloje pateiktus įrodymus. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas, ar ieškovė įrodė pateikusi atsakovei ginčijamose sąskaitose nurodytas prekes ir atsakovei kilo pareiga už jas atsiskaityti.
Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už jos (ne)pristatytas prekes
16. Pagal CPK 178 straipsnyje nustatytą bendrą taisyklę, šalys byloje turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas ir iškeltas pernelyg aukštai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės jos išrašytose sąskaitose nurodytas sumas. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, tačiau ji vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis ir tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020) ir, atsižvelgdamas į teisės aktuose šiam dokumentui nustatytus reikalavimus, padarė išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-219/2020).
18. Kita vertus, nors kasacinio teismo praktikoje PVM sąskaita faktūra yra pripažįstama kaip prekių perdavimo įrodymas, tokia pardavėjo išrašyta sąskaita savaime negali būti vertinama kaip vienintelis ir absoliutus įrodymas, neginčijamai patvirtinantis, kad prekės buvo perduotos ir pirkėjas įgijo pareigą už jas atsiskaityti. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu nurodyta, kad kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis ir aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Todėl šiuo atveju siekiant nustatyti, ar atsakovei kilo pareiga atsiskaityti pagal jos ginčijamas ieškovės išrašytas sąskaitas, yra reikšminga įvertinti šiuos dokumentus kitų byloje pateiktų įrodymų kontekste.
19. Kaip minėta pirmiau, šalys buvo sudariusios tiekimo sutartį, kurios pagrindu atsakovei buvo išrašytos ginčijamos sąskaitos. Šioje sutartyje šalys, be kita ko, aptarė prekių perdavimo, sąskaitų už pateiktas prekes išrašymo ir jų pateikimo pirkėjai tvarką. Tokios nagrinėjamam ginčui aktualios nuostatos yra išdėstytos sutarties 2 ir 3 dalyse. Pavyzdžiui, tiekimo sutarties 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad pardavėjai perduodant, o pirkėjai priimant prekes yra pasirašoma PVM sąskaita faktūra; šios sutarties dalies 5 punkte nurodyta, kad pardavėja yra laikoma tinkamai įvykdžiusia prievolę perduoti prekes, jeigu prekių kiekis ir kokybė atitinka sutartyje, jos prieduose ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus; sutarties 2 dalies 6 punkte nurodyta, kad pardavėjai perdavus prekes ir išrašius PVM sąskaitą faktūrą pirkėjai, konstatuojama, kad visos pateiktos prekės yra kokybiškos ir atgal nepriimamos. Sutarties 3 dalies, kurioje aptarta atsiskaitymo už parduotas prekes tvarka, 4 punkte taip pat nustatyta, kad, pardavėjai perdavus prekes pirkėjai, yra išrašoma sąskaita faktūra. Kartu šioje nuostatoje nurodyta, kad sąskaita yra laikoma tinkamai pateikta, kai ji išsiunčiama į pirkėjos buveinę registruotu ar elektroniniu laišku.
20. Įvertinus pirmiau nurodytas tiekimo sutarties sąlygas, matyti, kad, viena vertus, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, šalys joje sąskaitos faktūros išrašymo momentą siejo su prekių pristatymo momentu ir abiejų šalių pasirašytą sąskaitą laikė tinkamos kokybės prekių pristatymo įrodymu. Antra vertus, nors šalys susitarė, kad sąskaita turėtų būti išrašoma perduodant prekes ir tiesiogiai dalyvaujant abiejų šalių atstovams, kurie turėtų patvirtinti ją savo parašais ir paliudyti tinkamos kokybės prekių perdavimo faktą, sutartyje taip pat nustatytas ir kitas sąskaitos už pristatytas prekes pateikimo būdas, kai sąskaita yra išrašoma ir teikiama pirkėjai siunčiant ją registruotu paštu ar elektroniniu laišku. Atsakovė, aiškindama šias nuostatas, apeliaciniame skunde nurodė, kad, jos vertinimu, tinkamos kokybės krovinio pristatymo patvirtinimas pagal tiekimo sutartį galėtų būti vykdomas 2 būdais: pirma, ieškovei ir atsakovei tiesiogiai dalyvaujant perduodant krovinį ir krovinio perdavimo vietoje sutartyje nustatyta tvarka pasirašant sąskaitą faktūrą, antra, tinkamos kokybės krovinio pristatymo faktą užfiksuojant kituose krovinio dokumentuose (pvz., važtaraštyje), o vėliau, remiantis tokiomis krovinio dokumentuose esančiomis žymomis apie tinkamą prekių pristatymą, vienašališkai išrašant sąskaitas ir pateikiant jas elektroniniu paštu. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys apie šalių elgesį vykdant sutartį rodo, kad šalys savo verslo praktikoje buvo pasirinkusios kitokį, nei buvo nurodyta sutarties 2 dalyje ir atsakovės apeliaciniame skunde, prekių perdavimo ir sąskaitų už jas išrašymo modelį.
21. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės išrašytos sąskaitos Nr. 0000253, Nr. 0000254, Nr. 0000260, Nr. 0000264 ir Nr. 0000277, kurias ginčija atsakovė, nėra patvirtintos abiejų šalių parašais tiekimo sutarties 2 dalyje nustatyta tvarka. Todėl, formaliai vertinant jas pagal sutarties 2 dalies 4–6 punktų nuostatas, šios sąskaitos nepatvirtina, kad jose nurodytos prekės buvo pristatytos atsakovei ir jos priimtos kaip tinkamos ir kokybiškos. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ir kitos ieškovės atsakovei pateiktos sąskaitos Nr. 0000218, Nr. 0000221, Nr. 0000247, Nr. 0000265 ir Nr. 0000266, kurias atsakovė pripažino, neginčijo ir apmokėjo, analogiškai kaip ir pirmiau minėtos atsakovės ginčijamos sąskaitos, nėra sutartyje nustatyta tvarka patvirtintos nei ieškovės, nei atsakovės atstovų parašais. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pateikė elektroninius laiškus (b. l. 65–67), iš kurių matyti, kad ieškovės išrašytos sąskaitos buvo teikiamos atsakovei elektroniniu paštu. Toks sąskaitų pateikimo būdas atitinka šalių sudarytos tiekimo sutarties 3 dalies 4 punkto sąlygas ir pagal šią nuostatą yra laikomas tinkamu sąskaitų įteikimu.
22. Atsakovė apeliaciniame skunde, kaip minėta, nurodo, kad tuo atveju, kai sąskaitos jai yra teikiamos tiekimo sutarties 3 dalies 4 punkte nustatyta tvarka (kai ieškovė teikia jas elektroniniu paštu), sąskaitose nurodytų prekių pristatymas turėtų būti papildomai patvirtintas šalims pasirašant kitus krovinio dokumentus. Tačiau byloje nėra pateikta tokių dokumentų nei dėl sąskaitų, kurių atsakovė nepripažino, nei dėl sąskaitų, kurias ji pripažino ir apmokėjo. Taigi, byloje nėra įrodyta, kad pristatant prekes pagal atsakovės pripažintas sąskaitas, kurios taip pat nebuvo šalių pasirašytos, apie prekių perdavimą buvo pažymėta krovinio važtaraščiuose, kad atsakovės pripažintos, bet abiejų šalių parašais nepatvirtintos sąskaitos, buvo išrašytos kitų šalių pasirašytų krovinio pristatymą patvirtinančių dokumentų pagrindu ir pan. Atsakovė nurodė neturinti įrodinėti šių aplinkybių, nes nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad prekės pagal minėtas sąskaitas buvo pristatytos ir jos priimtos, tačiau, priešingai nei nurodo atsakovė, tokie įrodymai yra aktualūs ne siekiant įvertinti atsiskaitymo pagal jos pripažintas ir neginčijamas sąskaitas faktą, bet siekiant įrodyti, kad jos pateiktas sutarties sąlygų aiškinimas buvo taikomas praktikoje ir paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusios verslo praktikos, kuri iš esmės skiriasi nuo atsakovės įrodinėjamos prekių perdavimo tvarkos. Nepaisant to, kad klausimas dėl šalių taikytos prekių perdavimo praktikos buvo keliamas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir ginčijamame sprendime, atsakovė nepateikė duomenų pagrindžiančių jos išdėstytą poziciją.
23. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abi sutarties šalys tarpusavio santykiuose nesilaikė sutarties nuostatų dėl prekių perdavimo įforminimo tvarkos ir vadovavosi sutarties 3 dalies 4 punktu, kuriame reglamentuota, kad sąskaitos už pristatytas prekes gali būti atsakovei teikiamos siunčiant jas elektroniniu paštu. Aptartos aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, kad atsakovė iš esmės tokį sąskaitų pateikimo būdą laikė tinkamu ir sukuriančiu jai pareigą atsiskaityti už pristatytas prekes. Todėl tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės ginčijamos sąskaitos nėra patvirtintos šalių parašais, savaime nepatvirtina, jog jose nurodytos prekės nebuvo pristatytos atsakovei.
24. Šiame kontekste yra aktualu ir tai, kad atsakovė ne tik priimdavo ir apmokėdavo ieškovės pateiktas ir abiejų šalių nepasirašytas sąskaitas, bet taip pat ir nepateikė ieškovei jokių prieštaravimų dėl šioje byloje ginčijamų sąskaitų. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad jos kvestionuojamos sąskaitos buvo jai įteiktos. Tokią aplinkybę patvirtina ir ieškovės pateikti elektroniniai laiškai. Tačiau, nors atsakovė byloje laikosi pozicijos, kad pagal šias sąskaitas jai nebuvo pristatytos tinkamos kokybės prekės, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė iš karto po to, kai gavo ginčijamas sąskaitas arba per protingą terminą būtų informavusi ieškovę, jog sąskaitose nurodytos prekės iš viso jai nebuvo pristatytos ar kad jos neatitinka sutartyje nurodytų kokybės reikalavimų ir atsakovė atsisako jas priimti, būtų pareiškusi ieškovei pretenzijas dėl nepagrįstai išrašytų sąskaitų, atsisakiusi jas apmokėti, prašiusi anuliuoti ir pan. Pažymėtina, kad, kaip nurodo pati atsakovė, pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką, tuo atveju, kai prekės neatitikdavo jų kokybei keliamų reikalavimų, atsakovė informuodavo apie tai ieškovę ir jos mokėtina suma būdavo atitinkamai mažinama (žr., pvz., atsakovės prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo 7 punktą). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė tokių veiksmų neatliko.
25. Įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad galimybė teikti sąskaitas už pristatytas prekes elektroniniu paštu buvo nurodyta šalių sudarytoje tiekimo sutartyje; šalys praktikoje taikė būtent tokį sąskaitų pateikimo modelį ir atsakovė apmokėdavo elektroniniu paštu gautas sąskaitas; atsakovė, gavusi ginčijamas sąskaitas, neišreiškė ieškovei dėl jų jokių prieštaravimų ir neprašė jas anuliuoti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju yra labiau tikėtina, jog ginčijamose sąskaitose nurodytos prekės buvo pristatytos atsakovei ir jos priimtos, nei kad jos nebuvo pristatytos. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios teismo išvados nepaneigia, o jos nurodyti teiginiai, kad nei sąskaitos išrašymas, nei jos įregistravimas PVM registre, pats savaime nesukuria asmeniui, kuriam ši sąskaita buvo išrašyta, pareigos ją apmokėti, nors ir yra pagrįsti, teismui nustačius buvus labiau tikėtina, kad prekės buvo atsakovei pristatytos, nėra aktualūs.
26. Be pirmiau nurodytų aplinkybių, apeliaciniame skunde atsakovė taip pat įrodinėja, kad teismas netinkamai vertino ar nepagrįstai atsisakė vertinti jos pateiktus įrodymus. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų duomenų matyti, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti neatitinkančiais leistinumo taisyklių ir nevertinti jos pateiktų užsienio kalba surašytų elektroninių laiškų, kuriuos į valstybinę kalbą išvertė atsakovei atstovaujantis advokatas. Atsakovė, vadovaudamasi šiais elektroniniais laiškais ir jos išrašyta sąskaita Nr. 0596, kurioje buvo nurodyta nustatytų kokybės reikalavimų neatitinkančios medienos kaina, įrodinėja, kad ji per protingą laiką pranešė ieškovei apie jai pateiktą netinkamos kokybės medieną. Atsakovės vertinimu teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės argumentais, kad ji nebuvo gavusi šios sąskaitos iki tol, kai atsakovė pateikė ją teisme kartu su prieštaravimais dėl teismo priimto preliminaraus sprendimo.
27. Vertinant tokius atsakovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, visų pirma, pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, advokatas turi teisę už atlyginimą teisės aktuose nustatyta tvarka teikti vertėjo paslaugas tiek, kiek tai susiję su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas (advokatas) išvertė ieškovės ir atsakovės elektroninius laiškus, kuriais atsakovė byloje grindė jos įrodinėjamas aplinkybes, ir atlikto vertimo tikrumą patvirtino savo parašu. Todėl, vadovaujantis pirmiau minėta Advokatūros įstatymo nuostata, tokie atsakovės pateikti įrodymai turėjo būti vertinami sprendžiant byloje kilusį ginčą. Šiuo atveju taip pat yra pagrindas sutikti su atsakovės pozicija, kad, priešingai nei nurodė ieškovė, atsakovės išrašyta sąskaita Nr. 0596 buvo pateikta ieškovei prieš iškeliant bylą teisme. Tokius atsakovės teiginius patvirtina minėti atsakovės pateikti šalių elektroniniai laiškai, kuriuose atsakovė nurodo siunčianti sąskaitą už lentas, kurių ji nepriėmė ir kurias ieškovė turi atsiimti, o ieškovė nurodė, kad ši sąskaita yra išrašyta klaidingai ir prašė ją anuliuoti. Tačiau nepaisant to, kad nurodyti atsakovės argumentai yra pagrįsti, tai neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos pozicijos, jog ji neturi atsiskaityti su ieškove pagal ginčijamas sąskaitas, pagrįstumo.
28. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmiau nurodyti atsakovės įrodymai dėl ieškovės galimai pateiktų nekokybiškų prekių yra susiję ne su jos ginčijamomis sąskaitomis ir jų pagrindu pristatyta mediena, bet su kitomis, atsakovės pripažintomis ir apmokėtomis sąskaitomis. Tokią aplinkybę patvirtino pati atsakovė, teikdama prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose nurodė, kad dalis ieškovės pristatytos medienos, už kurią buvo išrašytos sąskaitos Nr. 0000218 ir Nr. 0000221, neatitiko jai keliamų reikalavimų, todėl dėl netinkamos kokybės medienos ji išrašė sąskaitą Nr. 0596 5 864,82 Eur sumai (žr. atsakovės prieštaravimų dėl preliminaraus teismo sprendimo 7 punktą). Aplinkybę, kad aptariami įrodymai yra susiję su pirmiau minėtomis sąskaitomis Nr. 0000218 ir Nr. 0000221, patvirtina ir atsakovės pateiktų elektroninių laiškų, kuriais ji informavo ieškovę apie pristatytą netinkamos kokybės medieną ir teikė paaiškinimus dėl sąskaitos Nr. 0596, turinys. Įvertinus šiuose laiškuose pateiktus duomenis apie bendrą pristatytų prekių kiekį ir jų kainą, matyti, kad šie duomenys atitinka sąskaitose Nr. 0000218 ir Nr. 0000221 nurodytus duomenis apie pristatytas prekes ir jų kainą. Taigi, šie atsakovės pateikti dokumentai nepatvirtina jos apeliaciniame skunde įrodinėjamų teiginių, kad ji neturėjo atsiskaityti su ieškove pagal ginčijamas sąskaitas. Priešingai, šie dokumentai patvirtina teismo išvadą, kad šalys, atsiskaitydamos pagal kitas, atsakovės pripažintas sąskaitas, nesilaikė sutarties 2 dalyje nurodytos prekių priėmimo tvarkos, taip pat jos rodo, kad tuo atveju, kai, atsakovės vertinimu, ji neturėjo apmokėti visos sąskaitoje nurodytos sumos, ji informuodavo apie tai ieškovę, o dėl ginčijamų sąskaitų, kaip minėta, atsakovė jokių prieštaravimų ieškovei nereiškė.
Dėl procesinės bylos baigties ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
29. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimus, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti, todėl jos pateiktas apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovės pateikto apeliacinio skundo, ieškovė įgijo teisę į jos išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2020 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad ji sumokėjo jos interesams šioje byloje atstovaujančiam advokatui 400 Eur. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už atsiliepimo į apeliacinį skundą priteistinų išlaidų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Denvera“ (juridinio asmens kodas 300612299) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Hewer“ (juridinio asmens kodas 302545739) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Agnė Tikniūtė
Aldona Tilindienė