Administracinė byla Nr. A-641-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00073-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“, A. T. ir atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir A. T. pareiškimą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Urbanistika“, uždarajai akcinei bendrovei „Senojo miesto architektai“, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai UAB „Deliuvis“ ir A. T. padavė teismui pareiškimą, kuriame prašė: 1) ištirti, ar Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) (toliau – ir Bendrasis planas) sprendiniai, patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 2), ir A. T. priklausantis žemės sklypas, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas Nr. 1), įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį, ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, taip pat šio Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) ir neprieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija), neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 5 dalies, 31 straipsnio 4 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) ir neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), neprieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 4 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), neprieštaravo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) ir neprieštarauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 8, 10, 11 punktų (2000 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1278 redakcija) ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 6, 9, 10 punktų (2014 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 44 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško sąlygų“ 87 punkto (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), neprieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 486 patvirtintų „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių“ 15 punkto (patvirtintos) nuostatoms, ir pripažinus, kad nurodyti Bendrojo plano sprendiniai prieštarauja minėtų įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Bendrojo plano sprendinius panaikinti; 2) ištirti, ar Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtintas „Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialusis planas“ (toliau – ir Specialusis planas), dabar esantis Panevėžio miesto bendrojo plano sudėtine dalimi, ir jo priėmimo procedūros neprieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-912 redakcija) ir neprieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija), neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio 4 dalies, 31 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-679 redakcija) ir neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), neprieštaravo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPA įstatymas) 8 straipsnio 9 dalies, 10 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), neprieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 4 įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 33 punkto (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško sąlygų“ 87 punkto (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) nuostatoms, ir pripažinus, kad Specialusis planas prieštarauja minėtų įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminių aktų nuostatoms, Specialųjį planą panaikinti.

Pareiškėjai teigė, kad Bendrasis planas buvo pradėtas rengti neteisėtai, nes nebuvo priimtas joks sprendimas dėl Panevėžio miesto istorinės dalies paskelbimo saugomu objektu, teritorija nebuvo įregistruota Kultūros vertybių registre. Bendrasis planas priimtas skubotai, neįsigilinus į visas reikšmingas aplinkybes, nesuderinus visų suinteresuotų gupių nuomonių, ignoruojant itin svarbius klausimus, taip pažeidžiant reikalavimus, keliamus teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir tvirtinimo procedūrai. Žemės sklypų savininkai buvo visiškai eliminuoti iš šio proceso, jie neturėjo galimybės pateikti prieštaravimų ar pasiūlymų dėl Bendrojo plano ir jo sprendinių. Bendrojo plano rengėjai, ignoruodami įstatymines nuostatas ir prisidengdami visuomenei būtinais tikslais, neištyrę, neanalizavę ir neįvertinę Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo galimo teigiamo ir (ar) neigiamo poveikio, pareiškėjų žemės sklypams nustatė konservacinę paskirtį ir absoliutų draudimą statyti naujus statinius jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų teritorijoje. Taip užkirto kelią turto savininkams realizuoti savo teises, teisėtus lūkesčius, pažeidė proporcingumo principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Pareiškėjai pažymėjo, kad savivaldybės taryba pradėjo specialiojo planavimo procesą nesant teisėto pagrindo (teritorija nebuvo paskelbta saugoma, nebuvo įregistruota Kultūros vertybių registre), tačiau teritorijų planavimo procedūros vis tiek buvo pradėtos, o Specialusis planas patvirtintas. Taip pat atsakovas, neatsižvelgdamas į įstatymines nuostatas, reglamentuojančias teritorijų planavimo proceso pradžią, pradėjo specialiojo planavimo procedūras neturėdamas specialiojo planavimo sąlygų, kurias būtina gauti prieš specialiojo planavimo procesą. Specialusis planas priimtas nesivadovaujant ir Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-912 redakcija) nuostata, kuri numato pareigą žemės savininkams ir kitiems naudotojams naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Derinant Specialųjį planą buvo sąmoningai ir piktybiškai pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. IX-679 redakcija) reikalavimai ir šis pažeidimas turėjo lemiamos įtakos, patvirtinant Specialiojo plano sprendinius toje dalyje, kuria pareiškėjų žemės sklypams buvo pritaikyti nepagrįsti nuosavybės teisių ribojimai.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame prašė pareiškimo netenkinti.

Nurodė, kad Bendrasis planas parengtas tinkamai, nustatyta tvarka, suderintas pagal nustatytas procedūras. Pareiškėjams priklausančiuose sklypuose detalieji planai nėra parengti, todėl Bendrojo plano rengėjai neprivalėjo atsižvelgti į pareiškėjų žemės sklypams nekilnojamojo turto registro išraše nurodytą žemės sklypo naudojimo būdą. Vertinant Bendrojo plano sprendinius kartu su vėliau patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais, proporcingumo principas pažeistas nebuvo, kadangi dalyje pareiškėjų sklypų statyba yra leidžiama. Rengiant Bendrąjį planą buvo užtikrinamas Bendrojo plano rengimo viešumas, teisė teikti pasiūlymus. Ankstesni Žemės sklypo Nr. 2 savininkai bei A. T. nepasinaudojo teise teikti pasiūlymus, prašymus dėl Bendrojo plano sprendinių, su sprendiniais sutiko, buvo pasiektas įstatyme numatytas tikslas suderinti interesus. Pareiškėjai nenurodė, į kokias reikšmingas aplinkybes ir klausimus Bendrojo plano rengėjas ir organizatorius turėjo įsigilinti. Atsakovas į bylą yra pateikęs visus įrodymus, patvirtinančius, kad Bendrojo plano baigiamojo etapo procedūros yra atliktos tinkamai. Bendruoju planu nebuvo paskelbti saugomais jokie kultūros paveldo objektai bei nebuvo nustatytos jų saugomos teritorijos, todėl Bendrojo plano sprendiniai negali prieštarauti teisės aktų nuostatoms. Atsakovas pabrėžė, kad Specialusis planas parengtas tinkamai, nustatyta tvarka, suderintas pagal nustatytas procedūras, kas ne kartą buvo konstatuota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) raštuose. Inspekcijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus surašytas 2013 m. rugpjūčio 1 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TPĮ-2003 (18.4), nurodant teigiamą patikrinimo išvadą, patvirtina, kad Specialiojo plano rengimo, svarstymo ir derinimo procedūros atliktos tinkamai ir sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame prašė pripažinti, kad Bendrojo plano sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ Žemės sklypas Nr. 2, ir A. T. priklausantis Žemės sklypas Nr. 1, įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, ir Specialusis planas, taip pat šių aktų priėmimo procedūros, neprieštaravo ir neprieštarauja teisės normoms.

Nurodė, jog kadangi Bendrojo plano sprendiniai teritorijoje, į kurią patenka pareiškėjams priklausantys žemės sklypai, nustato vizualinę apsaugą, joje draudžiami darbai, kuriais galima pakenkti nekilnojamųjų kultūros vertybių kraštovaizdžiui ir optimaliai jų apžvalgai. Todėl ji privalo likti neužstatyta naujais statiniais, neželdinama aukštaūgiais želdiniais. Visa privaloma viešai skelbti informacija, susijusi su Bendrojo plano rengimo procedūromis, buvo skelbta vietinėje spaudoje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos patalpose ir interneto tinklalapyje. Pareiškėjai neįrodė, kad žemės sklypai neturėtų būti įtraukti į Panevėžio miesto istorinės dalies teritoriją, o taip pat, kad jiems nustatyti ribojimai yra nereikalingi ir pertekliniai Panevėžio miesto istorinės dalies ir Malūno apsaugai. Specialiuoju planu nėra numatyta keisti žemės sklypų pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio. Juo taip pat nėra numatyta rezervuoti žemės sklypų jokiems svarbiems valstybės ar savivaldybės objektams plėtoti. Pareiškėjų argumentai dėl Panevėžio miesto istorinės dalies ribų neregistravimo Kultūros vertybių registre yra neaktualūs, kadangi registracija yra atliekama po to, kai saugomos nekilnojamosios kultūros vietovės ribos yra nustatytos specialiuoju planu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjų pareiškimu sutinka.

Pažymėjo, kad iki šiol Panevėžio miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimų dėl saugomos savivaldybės teritorijos steigimo. Kultūros viceministras 2009 m. birželio 17 d. rašte Nr. S-2-1523 Panevėžio miesto savivaldybės administracijai yra nurodęs, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija galėtų organizuoti specialiojo plano rengimą tik tuo atveju, jei dėl to bus priimtas savivaldybės tarybos sprendimas, tačiau savivaldybės taryba tokio sprendimo nebuvo priėmusi. Bendrojo plano rengėjas privalėjo informuoti buvusius savininkus apie žemės paskirties numatomus pakeitimus, ko tinkamai neatliko. Žemės paskirties keitimas negalėjo būti atliekamas bendrojo planavimo procese. Rengiamame Bendrajame plane privalėjo būti aiškiai nustatyti sprendinių įgyvendinimo būdai, ypač jei sprendiniai lėmė nuosavybės teisių ribojimus arba nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams. Patvirtintame Specialiajame plane nustatyti apsaugos ir naudojimo režimai yra nepagrįsti ir nepagrįstai suvaržo ne tik asmenų, kurių nuosavybė patenka į suplanuotą teritoriją, nuosavybės teises. Departamento nuomone, planavimo organizatorius neužtikrino ir realios suinteresuotos visuomenės teisės dalyvauti specialiajame planavime, kad suinteresuoti asmenys galėtų tinkamai pasinaudoti įstatymuose garantuotomis teisėmis teritorijų planavimo procese. Planavimo organizatorius nepaisė ne tik atskirų asmenų teikiamų pagrįstų reikalavimų, bet ir nesilaikė valstybės nustatyto teritorijų planavimo ir kultūros paveldo apsaugos teisinio reguliavimo nuostatų.

Trečiais suinteresuotas asmuo UAB „Urbanistika“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjų pareiškimo tenkinimo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Deliuvis“ ir A. T. pareiškimą tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad Specialusis planas prieštarauja NKPA įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), NKPA įstatymo 8 straipsnio 9 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 daliai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), laikė jį panaikintu bei nustatė, kad Specialusis planas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; 2) bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo ištirti, ar Bendrojo plano sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis Žemės sklypas Nr. 2, ir A. T. priklausantis Žemės sklypas Nr. 1, įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį, ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, neprieštarauja pareiškėjų kitiems nurodytiems įstatymams bei poįstatyminiams aktams, nutraukė; 3) pripažino, kad Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija).

Teismas konstatavo, kad negali būti tiriamas rekomendacinės Bendrojo plano dalies, kuri nesukuria, nenustato elgesio taisyklių, atitikimas aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgdamas į tai, bylos dalį dėl pareiškėjų prašymo ištirti, ar Bendrojo plano sprendiniai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teritorija, kurioje yra UAB „Deliuvis“ priklausantis Žemės sklypas Nr. 2, ir A. T. priklausantis Žemės sklypas Nr. 1, įvardinta ir apibrėžta kaip Vizualinio identiteto zona ir Istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatant rekreacinę šios teritorijos paskirtį, ir įtvirtinta, kad ši teritorija privalo išlikti neužstatyta jokiais naujais statiniais, neprieštarauja jų nurodytiems įstatymams bei poįstatyminiams aktams, nutraukė.

Teismas konstatavo, kad Bendrojo plano parengimo procedūros neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija). Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas UAB „Deliuvis“, nebūdamas žemės sklypo savininku, apie Bendrojo plano priėmimo procedūras negalėjo būti informuojamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendruoju planu nebuvo keičiama pareiškėjų žemės sklypų paskirtis, todėl rengiant detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) nebuvo pažeista, t. y. norminio akto rengimo procedūros neprieštaravo minėtai teisės normai.

Teismas pripažino, kad Specialusis planas prieštarauja NKPA įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui dėl įstatymuose numatytų norminio administracinio akto rengimo ir priėmimo procedūrų nesilaikymo. Teismas taip pat konstatavo, kad Specialusis planas, kuriuo patvirtinta 314,13 ha ploto Panevėžio miesto istorinė dalis, nesant priimto bei įregistruoto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, tikslinančio teritorijos ribas, nustatančio papildomas vertingąsias savybes, taip pat neįregistravus vietovės kaip savivaldybės saugomo kultūros paveldo objekto, prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija). Kadangi tvirtinant Specialųjį planą buvo pažeistos NKPA įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), teismas sprendė, kad Specialusis planas taip pat prieštarauja NKPA įstatymo 8 straipsnio 9 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija). Teismas konstatavo, kad Specialusis planas, patvirtintas nesilaikant NKPA įstatymo nustatytos tvarkos, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 daliai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija). Atižvelgęs į konstatuotus pažeidimus, dėl kurių Specialusis planas pripažintas prieštaraujančiu pareiškėjų nurodyta apimtimi, Specialiojo plano teisėtumo kitų pareiškėjų nurodytų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu teismas nebetyrė.

III.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą, Specialųjį planą pripažįstant teisėtu, o likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl pareiškėjų reikalavimo ištirti, ar Bendrojo plano sprendiniai pareiškėjų ginčyta apimtimi neprieštarauja jų nurodytiems įstatymams bei poįstatyminiams aktams, nutraukta ir pripažinta, kad Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka, kad Panevėžio miesto savivaldybė pažeidė NKPA įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, nes Panevėžio miesto istorinė dalis buvo paskelbta saugomu kultūros objektu jau po Specialiojo plano koncepcijos patvirtinimo. Taip pat pabrėžia, kad tvirtinant Specialųjį planą galiojo NKPA 22 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija, kurioje nenumatytas reikalavimas steigti kultūros paveldo draustinį, todėl bet kokie iki tol buvę Departamento reikalavimai steigti minėtą draustinį neteko teisinio pagrindo ir esmės. Atsakovas teigia, kad teismas, konstatuodamas, jog Specialusis planas prieštarauja NKPA įstatymo 8 straipsnio 9 daliai, Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 daliai, sumaišė skirtingus procesus – nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūras su kultūros paveldo objektų steigimu saugomais ir jų apkaita. NKPA įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja kultūros paveldo apskaitą. Teritorijų planavimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintos „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės“ nenumato, kad nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos vertinimo aktas yra privalomas dokumentas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo procese. Nesutinka su teismo teiginiu, kad specialiojo planavimo dokumento sprendiniais turi būti apsaugoti konkretūs objektai ir šių objektų teritorija, o šios teritorijos ribos turi būti paskelbtos saugomomis. Taip pat, kad saugomi tik įtraukti į apskaitą kultūros paveldo objektai. Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto ribos nustatomos ar pakeičiamos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu ir nėra nustatyta, kad saugomo objekto ribos tūri būti paskelbtos saugomomis. Atkreipia dėmesį, kad Specialiojo plano rengimo procedūros buvo nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A822-664/2014, kurioje teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Deliuvis“ skundą. Atsakovo teigimu, šis sprendimas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Pareiškėjai UAB „Deliuvis“ ir A. T. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria teismas nutraukė bylos nagrinėjimą ir kuria teismas pripažino, kad Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija). Taip pat prašo pripažinti, kad Bendrojo plano sprendiniai pareiškėjų nurodyta apimtimi prieštaravo Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) ir prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija), prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), prieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 5 dalies, 31 straipsnio 4 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 3 straipsnio 2 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), prieštaravo Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 4 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), prieštaravo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) ir prieštarauja Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-549 redakcija), prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 8, 10, 11 punktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1278 redakcija) ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 6, 9, 10 punktų (2014 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. 44 redakcija), prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų „Specialiųjų žemės ir miško sąlygų“ 87 punkto (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), prieštaravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 486 patvirtintų „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklių“ 15 punkto nuostatoms, ir Bendrojo plano sprendinius panaikinti.

Teigia, kad skundžiama sprendimo dalis yra neteisėta ir turi būti panaikinta, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas. Teismas netinkamai aiškino teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas. Taip pat nevertino Bendrojo plano sprendiniais nustatytų ribojimų būtinybės ir teisėtumo. Teismas nenurodė, kokiu ABTĮ 101 straipsnyje nustatytu pagrindu administracinė byla buvo nutraukta. Teismas, vertindamas Bendrojo plano sprendinių teisėtumą, išdėstė prieštaringus motyvus ir visiškai nepagrįstai sprendė, kad Bendrasis planas (jo sprendiniai) yra tik rekomendacinio pobūdžio, tačiau nėra aišku, kuo remiantis teismas padarė būtent tokią išvadą. Teismas neįvertino Bendrojo plano bei jo sprendinių reikšmės ir pasekmių visam teritorijų planavimo procesui. Bendrojo plano sprendinių privalomumą patvirtina ir 2012 m. kovo 14 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus raštas Nr. 8A-18.14.-582 bei 2012 m. kovo 20 d. raštas Nr. 8A-18.14.-784, kuriais atsisakyta pareiškėjams išduoti statinių specialiuosius architektūros reikalavimus, kadangi tai prieštarautų Bendrajam planui. Teismo liko neįvertinta ir tai, kad Bendrasis planas yra privalomas priimant kitus, su teritorijų planavimu susijusius teisės aktus, juo privalu vadovautis tolimesniame teritorijų planavimo procese, todėl net jeigu Bendrajame plane nustatytos gairės ir yra tik rekomendacinio pobūdžio, jos (rekomendacijos) privalo būti pagrįstos ir teisėtos. Nors pirmosios instancijos teismas ir atkreipė dėmesį į Bendrojo planavimo proceso nuoseklumo ir ribojimų pagrįstumo svarbą, tačiau visiškai ignoravo ir nevertino Bendrojo plano sprendiniuose nustatytų ribojimų pagrįstumo. Teismas, vertindamas Bendrojo plano priėmimo procedūras, nepagrįstai konstatavo, kad procedūros yra teisėtos ir nepažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų. Bendrojo plano organizatorius ne tik nesilaikė visuomenės informavimo teritorijų planavimo procese tvarkos, tačiau kartu ignoravo ir Bendrojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrų reikalavimus. Tai, kad pareiškėjų žemės sklypų paskirtis buvo pakeista, neabejotinai patvirtina ir 2012 m. kovo 14 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus raštas Nr. 8A-18.14.-582 bei 2012 m. kovo 20 d. raštas Nr. 8A-18.14.-784, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjų žemės sklypai patenka į konservacinės paskirties zoną, todėl statyba juose nėra galima. Teismas visiškai nepasisakė ir neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas A. T. Bendrojo plano rengimo proceso metu buvo kito žemės sklypo savininku, bet jis nebuvo raštu informuotas apie planuojamą jo žemės sklypo paskirties pakeitimą. Teismas taip pat nepasisakė ir neįvertino aplinkybės, kad buvę žemės sklypo, šiuo metu priklausančio UAB „Deliuvis“, savininkai taip pat raštu nebuvo informuoti apie žemės paskirties keitimą per visą teritorijų planavimo procesą.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl pareiškėjų reikalavimo ištirti, ar Bendrojo plano sprendiniai pareiškėjų ginčyta apimtimi neprieštarauja jų nurodytiems įstatymams bei poįstatyminiams aktams, nutraukta ir pripažinta, kad Bendrojo plano priėmimo procedūros neprieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, 31 straipsnio 4 daliai (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija), palikti nepakeistą.

Paaiškina, kad rengiant Bendrąjį planą Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi jos yra taikomos tik rengiant detaliojo plano arba savivaldybės lygmens specialiojo plano sprendinius ir tik tais atvejais, kai žemės sklypas yra rezervuojamas svarbiems valstybės arba apskrities ar savivaldybės objektams plėtoti bei kai numatoma pakeisti jo pagrindinę paskirtį, naudojimo būdą ar pobūdį. Bendruoju planu žemės sklypo naudojimo būdas nekeičiamas. Byloje yra pateikti visi įrodymai, patvirtinantys, kad Bendrojo plano baigiamojo etapo procedūros yra atliktos tinkamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 486 patvirtintos „Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo taisyklės“ reglamentuoja tik pavienių ar kompleksinių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos zonų nustatymo principus, tačiau nereglamentuoja kultūros paveldo vietovių apsaugos zonų nustatymo, o tai reiškia, kad Bendrojo plano sprendiniai neprieštaravo minėtų taisyklių 15 punktui.

Pareiškėjai UAB „Deliuvis“ ir A. T. pateikė atsiliepimą į atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Specialusis planas prieštarauja NKPA įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktui (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), NKPA įstatymo 8 straipsnio 9 daliai (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 7 daliai (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija), jis panaikintas bei nustatyta, kad Specialusis planas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Teigia, kad Specialiojo plano rengėjas privalėjo kreiptis į Departamentą dėl draustinio steigimo ir, tik gavus teigiamą išvadą, galėjo tęsti draustinio steigimo procedūras. Tačiau sprendimas dėl Panevėžio miesto istorinės dalies paskelbimo saugomu objektu ir kultūrinio draustinio įsteigimo nebuvo priimtas. Nepaisant to specialiojo planavimo procedūros buvo tęsiamos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė pradėti rengti miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų specialųjį planą ir, tik jį parengus, spręsti dėl miesto istorinės dalies skelbimo savivaldybės saugomu objektu, šiuo klausimu parengiant mero potvarkį ir savivaldybės direktoriaus įsakymą, o dėl projektavimo sąlygų gavimo kreiptis jau po to. Toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes įstatyme nėra nustatyta galimybė iš pradžių pradėti specialųjį planavimą, o tik po to įteisinti ir apibrėžti tą teritoriją, dėl kurios rengiamas specialusis planas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A822-664/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl Inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d rašto Nr. 2D-5487 (18.2) panaikinimo, kiti klausimai, susiję su šios bylos dalyku, nebuvo sprendžiami. Specialiuoju planu nustatyti ribojimai priimti nesant jokios būtinybės, o Pareiškėjų žemės sklypų naudojimo būdas ir paskirtis pakeista be pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų bei atsakovo apeliacinius skundus, kuriame prašo 1) Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti; 2) pareiškėjų pareiškimą pripažinti pagrįstu ir tenkintinu dalinai; 3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Bendrojo plano priėmimo procedūrų.

Teigia, kad sistemiškai taikant nustatytą teisinį reguliavimą yra akivaizdu, jog kultūros paveldo objekto teisinis statusas įgyjamas tik įregistravus tokį objektą Kultūros vertybių registre, o registravimo pagrindas yra tik nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas. Specialusis kultūros paveldo apsaugos planavimas atliekamas tik saugomo kultūros paveldo atžvilgiu, o kultūros paveldo vietovių atžvilgiu turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl saugomos teritorijos steigimo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialiojo planavimo sprendiniais turi būti apsaugoti konkretūs objektai ir šių objektų teritorija, o tokie objektai turi būti paskelbti saugomais, yra pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-664/2014 yra aiškiai konstatuota, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėto skundo ribos apėmė tik Inspekcijos tinkamos kompetencijos įgyvendinimo klausimus, o ne Panevėžio miesto savivaldybės priimtų sprendimų teisėtumo tyrimą. Departamentas teigia, kad Bendrojo plano rengėjas privalėjo informuoti buvusius savininkus apie žemės paskirties numatomus pakeitimus, ko tinkamai neatliko. Žemės paskirties keitimas negalėjo būti atliekamas bendrojo planavimo procese. Rengiamame Bendrajame plane privalėjo būti aiškiai nustatyti sprendinių įgyvendinimo būdai. Departamentas pažymi ir tai, kad ginčo teritorija iki 2008 m. nebuvo priskirta želdinių teritorijai. Kadangi toks sprendinys atsirado tik rengiant naująjį Bendrąjį planą, pareiškėjų apeliacinis skundas dalyje dėl Bendrojo plano rengimo procedūrų pažeidimo vieno iš pareiškėjų atžvilgiu yra pagrįstas.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinį skundą, kuriame atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti visa apimtimi. Nurodo, kad su Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentais ir motyvais sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nutarė: tenkinti pareiškėjo UAB „Deliuvis“ prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo; pradėti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano teisėtumo tyrimą; administracinę bylą dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonų ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Specialiojo plano teisėtumo ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą; pareiškėju šioje byloje laikyti UAB „Deliuvis“, atsakovu – Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinį padalinį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo UAB „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2014 m. kovo 24 d. nutartimi nutarė: tenkinti pareiškėjo UAB „Deliuvis“ prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo; pradėti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtinto Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) teisėtumo tyrimą; administracinę bylą dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtinto Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) teisėtumo ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą; pareiškėju šioje byloje laikyti uždarąją akcinę bendrovę „Deliuvis“, atsakovu – Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinį padalinį.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi nutarė tenkinti pareiškėjo A. T. prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo; pradėti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtinto Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) tyrimą; administracinę bylą dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtinto Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) teisėtumo ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą; pareiškėju šioje byloje laikyti A. T., atsakovu – Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Panevėžio miesto savivaldybės administraciją.

Šios norminės administracinės bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko nutartimis buvo perduotos nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. ir 2015 m. vasario 13 d. nutartimis visos minėtos norminės administracinės bylos buvo sujungtos į vieną bylą.

Uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ ir A. T. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2015 m. vasario 18 d. pateikė patikslintą skundą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (t. XVIII, b. l. 46-69). Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas norminę administracinę bylą išnagrinėjo pagal minėtą patikslintą uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir A. T. skundą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais administracinis teismas nutartimi išsprendžia prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 111 straipsnio nuostatas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. Minėtas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą teigti, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo metu nėra apsiribojama vien tik prašymo atitikimo formaliems įstatyme nurodytiems procesiniams reikalavimams patikrinimu, kaip tai daroma skundo priėmimo įprastinėse administracinėse bylose atveju. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti tokio prašymo turinį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalis, be kita ko, reikalauja patikrinti, ar prašymas yra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, ir įvertinti prašyme pateikiamą motyvaciją. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos (nurodytas konkretus norminis administracinis aktas ar jo dalis, kurių teisėtumas bus tiriamas; nurodytos konkrečios įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; pateikta konkreti teisinė motyvacija, sudaranti pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog tokia teismo nutartis turi dvejopą pobūdį. Ji fiksuoja konkrečios nagrinėjamos administracinės bylos proceso eigą ir yra tos bylos procesinis dokumentas, tačiau kartu ši nutartis yra ir kitos (norminės) administracinės bylos procesinis dokumentas, kuriuo ta kita byla pradedama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-3065/2011).

Administracinio teismo nutartis, kuria pradedamas norminio administracinio akto tyrimas, turi atitikti ABTĮ 113 straipsnio reikalavimus. Ji turi būti motyvuota, nutartyje turi būti išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais teismas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Teismas, argumentuodamas savo nuomonę dėl norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat tuo, kad norminis administracinis aktas, teismo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi, jo nuomone, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Teismas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-442-20/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3553/2011).

Nors, nagrinėjamu atveju, Panevėžio apygardos administracinis teismas, pradėdamas normines administracines bylas, priėmė pareiškėjų prašymus dėl administracinių aktų teisėtumo ištyrimo ir pagal juos suformulavo tyrimo dalyką ir ribas, tačiau nutartyse, kuriomis buvo pradėtas tyrimas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, nenurodė konkrečios teisinės motyvacijos, kad yra pagrindas abejoti norminių administracinių aktų ar jų dalies teisėtumu. Tuo, iškeliant norminę administracinę bylą, buvo pažeisti minėtų procesinio įstatymo normų reikalavimai, tačiau pirmosios instancijos teismas, pradėdamas nagrinėti norminę administracinę bylą iš esmės, neatsižvelgė į šiuos procesinio įstatymo pažeidimus.

Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė ir kitų procesinio įstatymo pažeidimų.

Byloje, pradėtoje dėl norminio administracinio akto teistumo tyrimo ryšium su individualia byla, pareiškėju laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis) priėmęs teismas, nepriklausomai nuo to, ar norminė byla pradėta (kreiptasi dėl akto teisėtumo patikrinimo) esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodytam prašymui, ar – paties konkrečią individualią bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-355/2014).

Nors šioje byloje pareiškėju turėjo būti Panevėžio apygardos administracinis teismas, tačiau nepagrįstai pareiškėjais buvo laikomi uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ ir A. T.. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai norminių administracinių aktų teisėtumą tyrė pagal uždarosios akcinės „Deliuvis“ ir A. T. skundą, nes šie asmenys nėra subjektai, kurie turi teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo (ABTĮ 110 ir 112 straipsniai).

Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A-556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-778/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vertino uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir A. T. subjektinių teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjant šią bylą, buvo netinkamai taikomos procesines teisės normos ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Kadangi Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartyse dėl norminių administracinių akto teisėtumo ištyrimo nėra tinkamai suformuluotas nei tyrimo pagrindas, nei tyrimo dalykas, todėl byla dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas šią bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis, 101 straipsnio 1 punktas).

Šios administracinės bylos nutraukimas neatima teisės, pašalinus nutartyje nurodytus trūkumus, vėl pradėti tyrimą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir A. T. bei atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė