Administracinė byla Nr. A-507-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-301622-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. M. su skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN), priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, jog nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 24 d. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN kartu su kitais nuteistaisiais, kurie kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę valstybės tarnautojai. Tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir jo sveikatai bei gyvybei sukeltas pavojus. Pareiškėjas pažymėjo, jog jau 2014 m. liepos 11 d., tik patekęs į Pravieniškių PN 2-ąjį sektorių, vidaus tarnybos pareigūną informavo, kad jis yra buvęs pareigūnas, tačiau jam buvo atsakyta, jog tai buvo seniai ir patarė geriau niekam apie tai neprasitarti. 2014 m. liepos 24 d. pareiškėją perkėlus į Pravieniškių PN 3-ąjį sektorių, jis taip pat informavo vidaus tyrimo pareigūną, jog praeityje yra buvęs pareigūnu. Tuomet buvo atliktas tarnybinis tyrimas, o pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, kaip to reikalauja teisės aktai. Visą laiką, kol pareiškėjas buvo Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje, jis buvo įsitempęs, patyrė didžiulius psichologinio sukrėtimo sukeltus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė didžiulę baimę bei įtampą būti sumuštu ar užmuštu vien dėl to, kad yra buvęs pareigūnu. Pareiškėjas nurodė, jog Pravieniškių PN pareigūnai nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalies nuostatų, dėl minėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN atsiliepime (b. l.10-13) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2014 m. liepos 11 d. nuteistasis E. M. atvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo į Pravieniškių PN 2-ąjį sektorių. Pareiškėjas skundžiamą laikotarpį nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 24 d. praleido karantino patalpose, kur jam nekilo grėsmė būti sužalotam ar kur jis galėjo patirti neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų. Pagal 2014 m. liepos 23 d. nuteistųjų skyrimo į būrius komisijos posėdžio protokolą, buvo sprendžiami nuteistųjų įdarbinimo klausimai bei siekiant geresnės nuteistųjų resocializacijos nutarta pareiškėją perkelti iš 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių, t. y. tuo metu pareiškėjas buvo karantine. Perkėlus E. M. į 3-ąjį sektorių ir bendraujant su juo, buvo išsiaiškinta, kad jis nuo 1990 m. iki 1991 m. rugpjūčio 12 d. dirbo Radviliškio r. milicijos komisariato nežinybinėje apsaugoje. Pravieniškių PN administracija tik 2014 m. liepos 24 d. gavo pareiškėjo paaiškinimą, iš kurio buvo pagrindas manyti, kad jis yra buvęs pareigūnas. Po pareiškėjo paaiškinimo buvo surašytas tarnybinis pranešimas, kuriame pranešta, kad išsiaiškinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, siūlyta E. M. izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, iki bus atliktas tyrimas, ar minėtas nuteistasis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje. 2014 m. liepos 24 d. pataisos namų direktoriaus nutarimu pareiškėjas perkeltas į kamerų tipo patalpas pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį pačiam prašant. 2014 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bendrojo departamento raštas dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodyta, jog kad E. M. vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 1 metus 6 mėnesius ir 20 dienų. Atsižvelgiant į minėtą raštą, 2014 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio tyrimo išvadoje buvo pasiūlyta nuteistąjį iš Pravieniškių PN perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti. Neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė, nepateikė pastarąjį savo teiginį patvirtinančių duomenų ar dokumentų. Teigė, jog atsakovas laikėsi teisės aktų reikalavimų, nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumo ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo kas sudaro jo prašomą atlyginti žalą. Taip pat savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, abstraktūs.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 104-108) pareiškėjo E. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (atitinkamos BVK, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. spalio 21 d.) patvirtintos Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių nuostatos), teismas nurodė, jog administracinės bylos duomenys, suimtojo/nuteistojo E. M. asmens bylos Nr. 1546 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 9 d. buvo paskirtas į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių atsižvelgiant į BVK 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat į Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos skyrių, psichologinės ir sveikatos priežiūros tarnybų rašytinę rekomendaciją, nes Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2013 m. liepos 24 d. nuteistojo areštu asmens anketoje pareiškėjas E. M. į klausimą: ar kada yra buvęs teisėsaugos, valdžios ar valdymo institucijų atstovas (jei taip, nurodyti darbovietę (-es) ir pareigas), buvo atsakęs, jog nebuvo. Tokių duomenų pareiškėjas raštu nenurodė ir 2014 m. liepos 11 d. prašyme Pravieniškių PN direktoriui dėl sutikimo dirbti pataisos namų administracijos pasiūlytą darbą.

Pažymėta, jog pareiškėjo teiginius, jog jam atliekant bausmę Pravieniškių PN ir 2014 m. liepos 11 d. Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus vidaus tarnybos pareigūnams atliekant kratą pareiškėjas informavo juos, kad jis yra buvęs pareigūnas, paneigia ir liudytojų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų G. K. ir R. Č., atlikusių pareiškėjo visuminę kratą, parodymai, jog pareiškėjas duomenų apie tai, jog jis yra buvęs pareigūnas nenurodė.

Iš pateiktų duomenų teismui buvo matyti, kad pareiškėjas buvo paskirtas į konkrečią pataisos įstaigą (Pravieniškių PN) vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio skyrimo galimybes. Taip pat jau nustatytos pagrįstos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas Pravieniškių PN pareiškėjui E. M. 2014 m. liepos 24 d. pateikus paaiškinimą Nr. 72(10-l 1)1157, kuriame minėtas nuteistasis nurodė, kad nuo 1990 metų iki 1991 metų rugpjūčio 12 dienos dirbo Radviliškio rajono milicijos komisariato nežinybinėje apsaugoje, baigęs Valakampių milicijos kursus, o 1990 metais dirbant Radviliškio milicijoje buvo komandiruotas atlikti praktiką į Vilnių, 2014 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 35(3)-5 „Dėl nuteistojo E. M. perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Vilniaus pataisos namų sektorių, esantį Sniego g.“, patvirtintos 2014 m. rugpjūčio 22 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, D. M., ir jos išduotos paskyros pagrindu pareiškėjas E. M. iš Pravieniškių PN 3-ojo sektoriaus teisėtai ir pagrįstai buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namų sektorių, esantį Sniego g., Vilniuje, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio perkėlimo galimybes.

Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas skundo aplinkybes ir įrodymus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Pravieniškių PN ar atskirų jų pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant pareiškėjo teises ar teisėtus interesus (perkeliant iš vienos pataisos įstaigos į kitą), t. y. nenustačius nors vienos viešosios atsakomybės sąlygos, atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negalima, todėl ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas netenkintas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111-113), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-2917/2012), kad institucija turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar asmuo nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai. Pareiškėjas iš savo pusės padarė viską – atvykęs į kalinimo įstaigą visada pareigūnams sakė, kad yra dirbęs teisėsaugos institucijose, tačiau niekas į tai nereagavo. Pareiškėjas tik dabar suprato, jog visuminę kratą atlikę pareigūnai, neturi teisės spręsti ar nagrinėti klausimų, susijusių su tuo, kokioje įstaigoje nuteistasis turi atlikti bausmę, tačiau jie šią informaciją turėjo perduoti kitiems pareigūnams. Jam atvykus į Pravieniškių PN 2-ąjį sektorių, su juo turėjo būti asmeniškai išsiaiškinta, ar jis neturi kokių klausimų, prašymų, nusiskundimų ir panašiai. Tai, kad pareiškėjas buvo pareigūnas, laikantis teisės aktų reikalavimų, nustatyta tik pareiškėją perkėlus į Pravieniškių PN 3-ąjį sektorių. Nurodo, kad visą ginčijamą laikotarpį, kai karantino patalpoje buvo kartu su 20 nuteistųjų, kurie nėra buvę pareigūnai, juto baimę būti atpažintas kaip pareigūnas (tai galėjo pasakyti prižiūrėtojai), negalėjo ramiai miegoti, juto psichologinius sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, baimę, įtampą, būti sumuštam ar užmuštam, nukentėjo jo orumas. Atsižvelgiant į įkalinimo įstaigoje galiojančias „nerašytas taisykles“, neaišku, kuo toks kalinimas galėjo baigtis.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117-119, 120-122) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti.

Vertina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus, priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti ir pareiškėjui priteisti neturtinę žalą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl to, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę/esami valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktų nuostatas, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl keistinas remiantis žemiau išdėstytais argumentais.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Pravieniškių PN 2-ąjį sektorių atvyko 2014 m. liepos 11 d. Tą pačią dieną Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojai atliko pareiškėjo visuminę kratą. Laikotarpį nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 24 d. pareiškėjas praleido karantino patalpose. 2014 m. liepos 23 d. Nuteistųjų skyrimo į būrius posėdžio protokolu sprendžiant nuteistųjų įdarbinimo klausimus bei siekiant geresnės nuteistųjų resocializacijos pareiškėją nutarta perkelti iš 2-ojo sektoriaus į 3-ąjį sektorių. 2014 m. liepos 24 d. Pravieniškių PN buvo gautas pareiškėjo paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad nuo 1990 m. iki 1991 m. rugpjūčio 12 d. dirbo Radviliškio rajono milicijos komisariato nežinybinėje apsaugoje, baigęs Valakampių milicijos kursus. 1990 m. dirbant Radviliškio milicijoje buvo komandiruotas atlikti praktiką į Vilnių. Tą pačią dieną – 2014 m. liepos 24 d. – gautas Pravieniškių PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus L. Š. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad 2014 m. liepos 24 d. į Pravieniškių PN 3-iąjį sektorių atlikti laisvės atėmimo bausmės buvo paskirtas nuteistasis E. M.; bendraujant su nuteistuoju buvo išsiaiškinta, kad jis nuo 1990 m. iki 1991 m. rugpjūčio 12 d. dirbo Radviliškio rajono milicijos komisariato nežinybinėje apsaugoje. 2014 m. rugpjūčio 8 d. Pravieniškių PN buvo gautas Vidaus reikalų ministerijos raštas Nr. S-20270 „Dėl duomenų pateikimo“, kad E. M. Vidaus reikalų organuose ištarnavo 1 m. 6 mėn. ir 20 d. Laikotarpiu nuo 1990 m. sausio 22 d. iki 1990 m. vasario 9 d. buvo Radviliškio rajono vidaus reikalų skyriaus Kelių-patrulinės tarnybos inspektoriumi, nuo 1990 m. vasario 9 d. iki 1991 m. birželio 1 d. Radviliškio rajono vidaus reikalų skyriaus Apsaugos poskyrio milicininku, nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1991 m. liepos 18 d. Radviliškio rajono Policijos komisariato apsaugos policijos sektoriaus policininku-kinologu, nuo 1991 m. liepos 18 d. iki 1991 m. rugpjūčio 12 d. Radviliškio rajono Policijos komisariato patrulių tarnybos policininku. Pravieniškių PN direktorius, išnagrinėjęs surinktą dokumentinę medžiagą, 2014 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 35(3)-5 „Dėl nuteistojo E. M. perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus į Vilniaus pataisos namų sektorių, esantį Sniego g.“ pasiūlė nuteistąjį E. M. iš Pravieniškių PN 3-ojo sektoriaus perkelti į Vilniaus pataisos namų sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius. 2014 m. rugpjūčio 29 d. E. M. išvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių- kalėjimą.

Pareiškėjas teigia, jog apie tai, kad yra buvęs pareigūnas Pravieniškių PN pareigūnus informavo iš karto. Tuo tarpu liudytojų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų G. K. ir R. Č., atlikusių pareiškėjo visuminę kratą, parodymai, teigia, jog pareiškėjas duomenų apie tai, jog jis yra buvęs pareigūnas nenurodė.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (SVĮ 10 str. 1 d. 5 p. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.). Pažymėtina, kad ši asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.), esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.

Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams).

Kaip minėta, pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje tarnavo 1 m. 6 mėn. ir 20 d. Laikotarpiu nuo 1990 m. sausio 22 d. iki 1990 m. vasario 9 d. buvo Radviliškio rajono vidaus reikalų skyriaus Kelių-patrulinės tarnybos inspektoriumi, nuo 1990 m. vasario 9 d. iki 1991 m. birželio 1 d. – Radviliškio rajono vidaus reikalų skyriaus Apsaugos poskyrio milicininku, nuo 1991 m. birželio 1 d. iki 1991 m. liepos 18 d. – Radviliškio rajono Policijos komisariato apsaugos policijos sektoriaus policininku-kinologu, nuo 1991 m. liepos 18 d. iki 1991 m. rugpjūčio 12 d. – Radviliškio rajono Policijos komisariato patrulių tarnybos policininku. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos taisyklės, pagal kurią suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, aiškinimui aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A492-2917/2012. Šioje byloje teismas pabrėžė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos Alytaus bei Pravieniškių pataisos namuose, su juo gali būti siekiama susidoroti, buvo pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

Paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog atsakovo padarytas pažeidimas, susijęs su nuteistųjų ar suimtųjų asmenų grupavimu, paprastai negali būti pateisinamas paties suimtojo ar nuteistojo asmens elgesiu ta prasme, jog asmuo, atvykdamas į laisvės atėmimo vietą, privalo deklaruoti savo priklausomumą tam tikrai izoliuotai nuo kitų asmenų laikomai grupei (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2767-662/2015; 2015 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-602/2015, 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1189/2014; 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo paskirtas į konkrečią pataisos įstaigą (Pravieniškių PN) vadovaujantis teisės aktų reikalavimais bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio skyrimo galimybes, kurią teismas iš esmės priėjo vertindamas tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. liepos 24 d. nuteistojo areštu asmens anketoje pareiškėjas į klausimą: ar kada yra buvęs teisėsaugos, valdžios ar valdymo institucijų atstovas (jei taip, nurodyti darbovietę (-es) ir pareigas), buvo atsakęs, jog nebuvo; tokių duomenų pareiškėjas raštu nenurodė ir 2014 m. liepos 11 d. prašyme Pravieniškių PN direktoriui dėl sutikimo dirbti pataisos namų administracijos pasiūlytą darbą.

Pastaruoju aspektu pastebėtina ir tai, jog nuteistojo areštu asmens anketa pildyta Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2013 m. liepos 24 d., t. y. beveik prieš metus iki pareiškėjui atvykstant į Pravieniškių PN, o iš prašymo/sutikimo dirbti Pravieniškių PN atliekant bausmę formos (turinio), darytina išvada, jog jame prašoma pateikti informaciją apie paskutinę, vėliausią darbovietę iki suėmimo ar darbą, kuris būtų aktualus sprendžiant dėl nuteistajam siūlomo darbo (rodytų jo patirtį ar pan.), o ne atsakymo apie visus ankstesnius dirbtus darbus.

Vertintina, jog atsakovas šiuo atveju netinkamai vykdė jam teisės aktuose numatytą pozityvią pareigą, nesiėmė visų galimų aktyvių veiksmų, kad laiku (iškart) būtų nustatyta, ar pareiškėjas nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir laikyti jį vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl, vadovaujantis aptartomis SVĮ bei BVK nuostatomis, turėjo būti kalinamas atskirai nuo kitų nuteistųjų, tačiau nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Nustačius, kad pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto režimo reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos vidaus reikalų sistemoje, su juo gali būti siekiama susidoroti, pakanka neturtinės žalos faktui pagrįsti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.)

Pažymėtina, jog neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę (2014 m. liepos 11 d. – 2014 m. rugpjūčio 29 d.), į vertybes kurioms padarytas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), į tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, ji buvo operatyviai tikrinama ir jai pasitvirtinus pareiškėjas operatyviai buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose, į tai, jog nenustatyta sunkesnio pobūdžio neigiamų padarinių, t. y., kad kiti kartu laikomi asmenys būtų engę, smurtavę prieš pareiškėją, būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, į tai, jog pareiškėjas klaidino pareigūnus, slėpė duomenis apie tarnybą kai buvo pildoma Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. liepos 24 d. nuteistojo areštu asmens anketa, į bendruosius teisės principus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pažeistos teisės būti laikomam Pravieniškių PN atskirai nuo asmenų, kurie nėra buvę valstybės politikais ar tarnautojais, pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – pripažįstant, jog pareiškėjo teisė būti laikomam Pravieniškių PN teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. M. teisė būti laikomam Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.