Civilinė byla Nr. 2S-1735-553/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11366-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1; 3.3.2.1; 3.3.2.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) UAB „Atuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-18541-871/2015 pagal ieškovo BUAB „Kresko“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Pirmas administratorių biuras“, ieškinį atsakovams UAB „Atuva“, G. M., UAB „Statonė“.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2014-02-28 trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 1402-28/1 ir 2014-03-31 trišalę reikalavimų įskaitymo sutartį Nr. 1403-31/1 negaliojančiomis, bei priteisti iš atsakovo UAB „Atuva“ ieškovo naudai 11 439,41 EUR sumą. Ieškovas taip pat prašo atsakovo UAB „Atuva“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „Atuva“ turtą.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-02 nutartimi nutarė prašymą tenkinti ir ieškovo BUAB „Kresko“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Pirmas administratorių biuras“, ieškinio įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovui UAB „Atuva“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 11 439,41 EUR sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 11 439,41 EUR sumos, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau atsakovui UAB „Atuva“ leidžiant mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Areštuoto turto saugotoju ir administratoriumi paskyrė atsakovą UAB „Atuva“. Teismas atsižvelgęs į tai, kad, nagrinėjamu atveju, pareikšto ieškinio suma yra ženkli, t.y. 11 439,41 EUR, o atsakovo UAB „Atuva“ turtinė padėtis nėra žinoma, laikė, kad yra CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nebuvo būtinų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje nustatytų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas priėmė nutartį, neturėdamas jokių objektyvių duomenų, apie tikrąsias faktines aplinkybes bei konkretaus atsakovo turtinę padėtį. Atsakovo kaip juridinio asmens finansiniai rodikliai yra geri. Atsakovas sėkmingai vykdo ūkinę-komercinę veiklą, kuria pridėtinę vertę ir dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali turėti neigiamos įtakos įgyvendinant projektus. Teismas prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai prima facie įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškovo deklaruojama didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą.

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti.

Nurodo, kad yra visi pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 2015-05-20 dienos atsakovo balanso duomenimis, atsakovo finansinė padėtis yra sunki, atsakovas turi turto už 21 516 Lt, o atsakovo per vienerius metus mokėtinos skolos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 39 811 Lt sumą. Todėl akivaizdu, kad prašoma priteisti suma atsakovui yra didelė, atsakovo turtas nereikšmingas, todėl išlieka rizika, kad pareikšto ieškinio pagrindu priteistinos sumos išieškojimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-04-02 nutartimi nutarė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Atuva“ turtui. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-04-02 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ieškinio pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar ieškinys nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Todėl skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nenurodyta aplinkybė, kad teismas nutarties priėmimo metu vertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas apskritai netikrino, ar ieškovas nepareiškė akivaizdžiai nepagrįsto materialinio teisinio reikalavimo.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).

Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareikšto ieškinio suma jam yra nedidelė.

Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė 2015-05-20 dienai sudarytą 2014 m. balansą, iš kurio matyti, kad atsakovo turimo turto vertė yra 6 232 EUR (21 516 Lt), iš kurių tik 2 667 EUR (9 209 Lt) sudaro ilgalaikis turtas. Tuo tarpu atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 11 530 EUR (39 811 Lt). Pažymėtina, kad ieškinio suma yra 11 439,41 EUR, todėl atsižvelgiant į atsakovo turimą turtą, ji atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, yra didelė, kas suponuoja išvadą, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina. Svarbus aspektas byloje yra tai, kad pirmosios instancijos teismas areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant - pinigines lėšas, leido atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, atsiskaityti su ieškovui pagal byloje pareikštą ieškinį. Tai reiškia, kad nebuvo pažeisti šalių lygiateisiškumo ir proporcingumo principai bei užtikrintas tolimesnis atsakovo kaip juridinio asmens veiklos vykdymas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bylose, kuriose nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti atsakovo UAB „Atuva“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai priėjo išvados, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Apeliantas nurodo, kad 2014-07-11 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas G. M. UAB „Atuva“ (buvęs pavadinimas UAB „Telšių medis“) akcijas perleido A. M., M. Ž., A. K. ir V. Š.. Kadangi G. M. buvo apelianto akcininkas nuo 2012-08-14 iki 2014-07-29, nauji akcininkai apie ginčijamus sandorius nieko nežinojo, buvo sąžiningi, todėl neturi atsakyti už buvusio akcininko sandorius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčijamus sandorius sudarė UAB „Atuva“, nepaisant to, kas buvo įmonės akcininkas ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl už prievoles pagal sandorius yra atsakinga įmonė. Nustačius nesąžiningus akcininkų veiksmus, pažeistas teises galima ginti įstatymo nustatyta tvarka reikalaujant atlyginti patirtą žalą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Aldona Tilindienė