Civilinė byla Nr. e2-724-516/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00879-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Korbas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Korbas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Versina“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Korbas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Versina“ 103 467,78 Eur skolą, 14 633,24 Eur delspinigius, 12 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos areštuoti atsakovei UAB „Versina“ priklausančias 118 101,02 Eur pinigines lėšas, esančias Lietuvos Respublikoje veikiančiose finansų įstaigose (bankuose, kredito unijose), o nesant ar esant nepakankamai piniginių lėšų, areštuoti atsakovei UAB „Versina“ priklausantį kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamą turtą.

3.       Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tuo, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, kadangi atsakovės pelnas nedidelis, o ieškiniu reikalaujama suma yra didelė, tai kelia abejonių, ar atsakovė galės tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ieškovei. Viešai prieinamais duomenimis, atsakovė yra sumokėjusi 58 954,45 Eur mokesčių, o tai yra 90 proc. mažiau, negu vidutinė sumokėtų mokesčių suma praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovė neturi nuosavybės teise jai priklausančio turto. Be to, ieškovė iki šio ieškinio pateikimo momento nuolatos stengėsi išspręsti susidariusį ginčą taikiai, tačiau to padaryti nepavyko, kadangi atsakovė ieškovės atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, vengia bendrauti dėl skolos apmokėjimo, neatsako į ieškovės bandymus susisiekti, taip siekdama išvengti prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į atsakovės finansinę padėtį, nekilnojamo turto neturėjimą, vengimą bendradarbiauti, siekimą išvengti prievolės įvykdymo, ieškovės manymu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi netenkino ieškovės UAB „Korbas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5.       Preliminariai įvertinęs pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra preliminariai (lot. prima facie) pagrįstas.

6.       Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas nurodė, kad ieškovė nors ir prašo priteisti iš atsakovės gana didelę sumą, t. y. 103 467,78 Eur skolą ir 14 633,24 Eur delspinigius, tačiau neįrodo grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo. Pažymėjo, kad ieškovė teismui nepateikė duomenų bei tai pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas dėl to, kad atsakovė vengs įvykdyti teismo sprendimą ir dėl to sieks paslėpti, perleisti kitiems asmenims turtą ar imtis kitų nesąžiningų veiksmų, kad atsakovė jau ėmėsi ar gali imtis tam tikrų veiksmų ir taip apsunkinti kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

7.       Teismas nurodė, kad vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovei, ar neatsiskaitymas su procesą inicijavusia ieškove savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl atsakovės nesąžiningumo ar su tokiu jos elgesiu susijusių priežasčių.

8.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog atsakovė yra sumokėjusi mažiau mokesčių nei ankstesniu laikotarpiu tokiu metu bei duomenys apie pelną, nėra pakankami vertinant atsakovės finansinę padėtį. Nurodė, kad remiantis ieškovės prielaidomis apie atsakovės finansinę būklę, teismas negali nuspręsti, jog yra įrodyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

9.       Teismas įvertino, kad vien tai, jog atsakovė geranoriškai nevykdo įsipareigojimų, neturi būti laikoma savaime pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Aplinkybės, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove ar nesutinka taikiai išspręsti ginčą, savaime nepatvirtina, jog atsakovės finansinė padėtis šiuo metu yra prasta ar, kad ji siekia ieškovės atžvilgiu elgtis nesąžiningai.

10.       Teismas nusprendė, kad nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas. Kadangi ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė UAB „Korbas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir ieškovės prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Ieškovė savo teiginius grindė konkrečiais skaičiais bei duomenimis, o ne, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, deklaratyviais teiginiais: vadovaujantis internetinio tinklapio www.rekvizitai.vz.lt duomenimis atsakovė 2023 m. turėjo 18 833 785 Eur dydžio pardavimo pajamas, tačiau 2023 m. atsakovės grynasis pelnas buvo tik 15 023 Eur. Šiuo ieškiniu reikalaujama 118 688,44 Eur dydžio suma, todėl toks atsakovės pelningumas kelia pagrįstas abejones, ar atsakovė galės tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę ieškovei. Be kita ko, www.rekvizitai.vz.lt duomenimis, atsakovė yra sumokėjusi 58 954,45 Eur mokesčių, o tai yra 90 proc. mažiau, negu vidutinė sumokėtų mokesčių suma praėjusiais metais tuo pačiu laikotarpiu. Be kita ko, iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad per pastaruosius metus atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 149 iki 104, t. y. vien per vienerius metus atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo net 30 proc.

11.2.       Atsakovė dar iki 2008 m. spalio 2 d. buvo žinoma kaip UAB „Vėtrūnėlė“. Tuo metu atsakovė buvo UAB „Vėtrūna“ dukterinė įmonė, teikianti transporto paslaugas, tačiau www.rekvizitai.lt duomenimis, 2017 m. (tais pačiais metais, kuomet UAB „Uzuvarė“ (buvusi UAB „Vėtrūna“) buvo paskelbtas bankrotas), buvo pakeisti atsakovės vykdomos veiklos tikslai bei atsakovės vykdomos veiklos rūšis – atsakovė pradėjo vykdyti statybų veiklą (nebeteikė transporto paslaugų). Iš pateiktos informacijos darytina išvada, jog bankrutuojant UAB „Vėtrūna“, vienai didžiausių statybos įmonių Lietuvos Respublikoje, visa UAB „Vėtrūna“ veikla buvo perkelta į atsakovę, kuri toliau realiai vykdė UAB „Vėtrūna“ veiklą. Perkėlus ir toliau vykdant statybų veiklą atsakovės vardu, atsakovė jau nuo 2019 m. praktiškai veikia nuostolingai: 2019 m. atsakovės pelningumas buvo 0,33 proc.; 2020 m. – 1,11 proc.; 2021 m. – 0,52 proc.; 2022 m. – 0,05 proc.; 2023 m. – 0,08 proc. Remiantis šiais duomenimis akivaizdu, kad atsakovė veiklą vykdo ant pelningumo bei nuostolingumo ribos.

11.3.       Buvusi UAB „Vėtrūna“ iš esmės bankrutavo dėl to, kad Kauno miesto savivaldybės administracija vėlavo apmokėti už Kauno Žalgirio arenos statybos darbus, todėl UAB „Vėtrūna“ (valdoma dabartinio atsakovės vadovo) vėlavo atsiskaityti su subrangovais, kurie vėliau inicijavo ne vieną UAB „Vėtrūna“ bankroto procesą. Turint tokius duomenis bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytus atsakovės pelningumo rodiklius, ieškovei pagrįstai kyla abejonių, jog ieškovės naudai priimto teismo sprendimo atveju atsakovė bus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą bei sumokėti ieškovei susidariusią skolą ir priskaičiuotus delspinigius. Kyla pagrįsta rizika, jog neįvykdžius bent menkiausių įsipareigojimų, atsakovei galėtų būti inicijuojami teisminiai ginčai ar net nemokumo procesas.

11.4.       Atsakovės oficialiame tinklapyje (www.versina.lt) nurodoma, kad atsakovės direktoriaus pareigas užima Lietuvos Respublikoje gerai žinomas verslininkas V. B. Iš viešosios erdvės žinoma, kad dabartiniam atsakovės direktoriui V. B. priklausė viena didžiausių Lietuvos Respublikoje veikusių statybos bendrovių „Vėtrūna“, kuri vystė vieną didžiausių projektų Lietuvos Respublikoje – Kauno Žalgirio areną. V. B. buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas, jam priklausė ir bendrovės „Vėtrūna“ akcijos. Tačiau nors UAB „Vėtrūna“ buvo viena didžiausių statybos sektoriaus bendrovių Lietuvoje, bendrovę nuolatos sekė skolos bei nesąžiningas elgesys subrangovų atžvilgiu. Viešojoje erdvėje nuolat buvo teigiama, kad UAB „Vėtrūna“, vadovaujama V. B., nuolat vengė atsiskaityti su subrangovais.

12.       Atsakovė UAB „Versina“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

12.1.       Ieškovės pateikiama www.rekvizitai.lt turinio analizė apie atsakovės pajamas, pelningumą ir kitus aspektus neįrodo atsakovės nesąžiningumo, o ieškovės daromos prielaidos apie neva atsakovės negebėjimą įvykdyti teismo sprendimą yra iš esmės tik ieškovės subjektyvia nuomone grįsti samprotavimai.

12.2.       Ieškovės pateikiama www.versina.lt turinio ir (ar) kituose internetiniuose puslapiuose skelbtų straipsnių analizė apie UAB „Vėtrūna“ ar atsakovės akcininkus, yra vien tik ieškovės subjektyvūs samprotavimai, objektyviai neįrodantys atsakovės nesąžiningumo ar kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų pagrindų.

12.3.       Ieškovės teiginiai apie V. B. ir (ar) atsakovės vadovą yra tik subjektyvūs samprotavimai ir neįrodo tų aplinkybių, kurias ieškovė privalo įrodyti reikšdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė klaidingai nurodo atsakovės vadovą –atsakovės vadovas yra G. B., o ne V. B., taigi vien tik tuo aspektu visa ieškovės argumentacija yra klaidinga. 

12.4.       Ieškovės teiginiai apie veiklos perkėlimą visiškai nepagrįsti ir grįsti vien tik spėlionėmis, o ne objektyviai pagrįstais įrodymais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų ir jais grindžiamų argumentų    

14.       Ieškovė UAB „Korbas“ (toliau – apeliantė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: ištraukas iš portalo „Kauno diena“ apie UAB „Vėtrūna“; UAB „Uzuvarė“ (buvusi UAB „Vėtrūna“) viešąją ataskaitą; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 27 d. nutartį dėl UAB „Uzuvarė“ (buvusi UAB „Vėtrūna“) bankroto bylos iškėlimo; duomenis apie UAB „Versina“ dalyvius; ištrauką iš internetinio straipsnio apie O. A. užimamas pareigas UAB „Versina“. 

15.       Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16.       Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

17.       Kadangi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus visgi nėra absoliutus ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

18.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

19.       Nagrinėjamu atveju, apeliantė neįrodinėjo ir neįrodė aplinkybių, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus ji teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taigi neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų (CPK 178 straipsnis).

20.       Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, jie egzistavo anksčiau, nei buvo priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (pvz., duomenys apie UAB „Versina“ dalyvius įregistruoti 2017 m. sausio 3 d.; apeliantės pateikti straipsniai publikuoti interneto portaluose atitinkamai 2008 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. birželio 21 d. ir 2022 m. sausio 18 d.; Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl UAB „Uzuvarė“ bankroto bylos iškėlimo priimta 2017 m. rugpjūčio 27 d.; UAB „Uzuvarė“ išregistruota 2020 m. sausio 14 d.). Atsižvelgiant į aptartų įrodymų pobūdį, jiems gauti nereikėjo daug laiko ar atlikti specialų tyrimą, taigi, akivaizdu, kad apeliantė turėjo galimybę juos pateikti jau pirmosios instancijos teismui.

21.       Apeliantei neįrodžius CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, jos kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.

22.       Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies bei CPK 338 straipsnio reikalavimus, apeliacinis (atskirasis) skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas draudžia remtis naujomis aplinkybėmis, dėl kurių nepasisakė (kurių netyrė ir nevertino) pirmosios instancijos teismas.

23.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė argumentų ir neteikė įrodymų, susijusių su, apeliantės manymu, atsakovės (jos vadovų) ryšiais su UAB „Uzuvarė“ (buvusi UAB „Vėtrūna“), dėl to pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių netyrė ir dėl jų skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Tokio pobūdžio argumentų apeliantei nenurodžius nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme, apeliantė jais negali remtis ir apeliaciniame procese, nes jie objektyviai negali patvirtinti skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl apeliantės atskirojo skundo argumentų, susijusių su apeliantės nurodytais atsakovės (jos vadovų) ryšiais su UAB „Uzuvarė“ (buvusi UAB „Vėtrūna“).

Dėl pagrindo taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones

24.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

25.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi apeliantė neįrodė būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

26.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, priėjo išvadą, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Šios išvados apeliantė neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis) dėl aptartos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nepasisako.

27.       Minėta, kad nustačius, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas, turi būti nustatyta ir antra būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

28.       Apeliantė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindė tuo, kad: 1) atsakovė neatsiskaito su apeliante; 2) atsakovės turtinės padėties pokyčiai rodo, jog atsakovės turtinė padėtis yra prasta.

29.       Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu akcentuojama, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kuriais siekiama išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-183-407/2021; 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-521-464/2023).

30.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Nesąžiningumas gali būti konstatuojamas, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti arba kitokiu būdu siekti apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti galbūt jam palankų teismo sprendimą. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir atlikti bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024).

31.       Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais galėtų būti siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020; 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-570-553/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-962-912/2022).

32.       Taigi, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neturi nagrinėti šalių nurodytų aplinkybių bei argumentų, susijusių su ginčo dalyku, t. y. ar atsakovė pagrįstai atsisako sumokėti skolą, ar egzistuoja prievolė, kurios įvykdymo reikalaujama ieškiniu, nes tai būtų ginčo nagrinėjimas iš esmės. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovė nėra patenkinusi ieškinio reikalavimų, neleidžia daryti išvados apie tai, kad atsakovė siekia pažeisti apeliantės teises ir (ar) teisėtus interesus.

33.       Be to, kaip matyti iš atsiliepimo į ieškinį, atsakovė ginčija savo prievolės buvimą ir tvirtina, kad ji nėra skolinga ieškovei. Taigi, nėra ir pagrindo išvadai, kad atsakovė pripažįsta skolą, tačiau sąmoningai vengia ją mokėti, tokiu būtų elgdamasi nesąžiningai apeliantės atžvilgiu.

34.       Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog aplinkybės, kad atsakovas nėra patenkinęs ieškinio reikalavimo, nėra pakankamas pagrindas atsakovo nesąžiningumui konstatuoti. Atsakovo neatsiskaitymas su ieškovu yra pagrindas ieškovui kreiptis į teismą, tačiau savaime nėra prielaida areštuoti atsakovo turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1118-912/2023).

35.       Pasisakant dėl apeliantės argumentų, kad atsakovės turtinės padėties pokyčiai rodo, jog atsakovės turtinė padėtis yra prasta ir tai sudaro pagrindą pripažinti esant būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmę, aktualu tai, kad šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tokios aplinkybės, kaip atsakovo turimo turto apimtis, savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018).

36.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).

37.       Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.

38.       Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantės nurodytos aplinkybės apie atsakovės turtinės padėties pokyčius savaime nesudarė pagrindo pripažinti egzistuojant būsimo teismo sprendimui neįvykdymo ar apsunkinimo grėsmę.

39.       Pažymėtina, kad siekiant taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą, atsakovės nesąžiningumą turėtų patvirtinti ne bet kokie jos veiksmai (neveikimas) ar kitos su ieškinio reikalavimų įvykdymo apsunkinimu nesusijusios aplinkybės, o tik tokie, kuriais būtų siekiama tikslingai sudaryti situaciją, kai atsakovė neturėtų galimybių atsiskaityti su apeliante pagal byloje pareikštą ieškinį ar tokios galimybės būtų iš esmės apsunkintos.

40.       Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovė ėmėsi arba ketina imtis veiksmų turtui paslėpti arba perleisti, sąmoningai sumažinti jo vertę, kitaip sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį, elgėsi kitaip nesąžiningai, siekdama sukliudyti galbūt palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui.

41.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažįstama, kad apeliantė neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo. Nustačius, kad ieškovė neįrodė aptartos antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, todėl apeliantės prašymą pagrįstai atmetė.

42.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, tinkamai nustatė šio klausimo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią, atsižvelgiant į atskirojo skundo motyvus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti. Nurodytų motyvų pagrindu atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                        Rasa Gudžiūnienė