Civilinė byla Nr. 2-1225/2013

                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02308-2011-2

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorija: 99.1.; 99.4.

 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Rimvydas Norkus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FF Lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atsakovui nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FF Lizingas“ dėl skolos priteisimo,

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „FF Lizingas“ 6 911 101,06 Lt skolą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo 2001 m. sausio 30 d. nutartimi AB „Oruva“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonei iškėlus bankroto bylą toliau buvo vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, tarp jų ir įsipareigojimai UAB „Parex lizingas“ (šiuo metu UAB „FF Lizingas“) pagal 1999 m. rugsėjo 29 d. faktoringo sutartį Nr. C-DTJ-99-0015. Minėta sutartis 2002 m. spalio 31 d. šalių susitarimu buvo nutraukta. UAB „Parex lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. įskaitė pagal 2002 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo ne varžytynėse sutartį, 2002 m. rugsėjo 16 d. papildomą susitarimą prie šios sutarties ir pagal 2002 m. lapkričio 20 d. išrašytas sąskaitas UAB „Parex lizingas“ mokėtiną BAB „Oruva“ 6 911 101,06 Lt sumą, kaip dalį BAB „Oruva“ skolos UAB „Parex lizingas“ pagal 1999 m. rugsėjo 29 d. faktoringo sutartį Nr. C-DTJ-99-0015. 2005 m. kovo 30 d. nutartimi BAB „Oruva“ bankroto procedūra buvo baigta, o 2005 m. kovo 31 d. minėta įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

UAB „Parex lizingas“ 2002 m. gruodžio 6 d. atliktas įskaitymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006 buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Paaiškėjus, jog po įmonės išregistravimo atsirado tarp įmonės kreditorių nepadalinto turto ir turtinių teisių, ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas paskirstyti turtą BAB „Oruva“ bankroto byloje. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi prašymas buvo tenkintas ir ieškovui, kaip BAB „Oruva“ kreditoriui, buvo perduotos reikalavimo teisės į minėtos įmonės debitorių skolas, tarp jų ir į 6 911 101,06 Lt UAB „Parex lizingas“ įsiskolinimą BAB „Oruva“. Iš minėtos nutarties ieškovas kildina reikalavimus atsakovui.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinio reikalavimus tenkino. Atsakovas, nesutikdamas su priimtu procesiniu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą iki 2013 m. kovo 12 d. sumokėti už apeliacinio skundo padavimą 30 000 Lt dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas, išsprendęs apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nustatė, jog apeliaciniu skundu atsakovas ginčija 2013 m. sausio 25 d. sprendimą visa apimtimi, todėl už apeliacinio skundo padavimą turi būti sumokėtas 30 000 Lt dydžio žyminis mokestis. Atsižvelgęs į tai, jog ginčas nėra nagrinėjamas bankroto byloje ir atsakovo nurodyta CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta išlyga, nustatančia atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, nėra pagrindo vadovautis, teismas įpareigojo atsakovą pašalinti nustatytus trūkumus.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „FF Lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės ir atsakovo pateiktą apeliacinį skundą priimti nagrinėti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota, klausimas dėl atsakovo atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo vertintas formaliai, teismo argumentai prieštaringi.

2. Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs tarp BAB „Oruva“ bankroto bylos šalių, kuris negali būti išspręsti kitaip nei pačioje bankroto byloje, todėl atsakovas turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atsakovui nustatytas terminas sumokėti už apeliacinio skundo padavimą nustatyto dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).

CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar apeliacinis skundas apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, apeliacinį skundą ir pan.). Priešingu atveju, apeliacinis skundas nėra priimamas ir pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš civilinės bylos iškėlimo ar apeliacinio skundo priėmimo teisme sąlygų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas spręsdamas atsakovo apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir nustatęs, jog atsakovas nėra sumokėjęs žyminio mokesčio ir pateikęs teismui tai patvirtinančių įrodymų, nustatė atsakovui terminą šiam trūkumui pašalinti. Atsakovas nesutikimą su skundžiama nutartimi iš esmės grindžia ta aplinkybe, jog atsakovas, jo manymu, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktu yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad atleidimas nuo žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1, 4 d.). Įstatyme nėra nustatyta taisyklės, kad bet kokie bankroto byloje kilę ar su bankroto byla susiję ieškiniai (apeliaciniai skundai) nėra apmokestinami žyminiu mokesčiu. Tam, kad atsirastų pagrindas atleisti nuo žyminio mokesčio, turi būti nustatytas aiškus pagrindas, nustatytas CPK 83 straipsnio 1 dalyje.

CPK 83 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kada atsižvelgiant į civilinėje byloje vykstančio materialinio teisinio ginčo pobūdį, byloje dalyvaujančio asmens teisinį statusą ar materialinę padėtį, suinteresuoti asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėse bylose. Kaip vienas iš tokių atvejų yra numatytas ieškovų ir turtinius reikalavimus pareiškiančių asmenų atleidimas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). Siekiant nustatyti, ar atsakovas nagrinėjamu atveju patenka į šios normos reglamentavimo sritį, būtina įvertinti šios teisės normos tikslus ir teisinius santykius iš kurių kyla ginčas nagrinėjamoje byloje. Įstatymų leidėjas CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu reguliavimu siekė, kad ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto byloje pareiškiantys asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-130/2012). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju atsakovas yra ne reikalavimą bankroto byloje pareiškęs asmuo, o atvirkščiai – bankrutavusios ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės skolininkas. Šios įmonės kreditoriui buvo perduota reikalavimo teisė į atsakovą, kurią ieškovas siekė įgyvendinti šioje byloje. Kadangi apeliantas šiuo atveju nėra pareiškęs jokio turtinio reikalavimo nei bankrutuojančiai įmonei, nei galimam jos teisių perėmėjui, jis nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo sritį.

Nors apeliantas nesiremia CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos apeliacinis teismas, turėdamas galimybę savarankiškai kvalifikuoti teisinius santykius ir pritaikyti kitą teisės normą, nei ja remiasi apeliantas, pasisako ir dėl šio atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindo taikymo. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiamo nuo žyminio mokesčio už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš jo ieškovui priteista 6 911 101,06 Lt dydžio suma. Ieškovas reikalavimo teisę į atsakovą minėtai sumai įgijo Šiaulių apygardos teismo nutartimi, kuria ieškovui, kaip bankrutavusios ir išregistruotos įmonės kreditoriui ir įkaito turėtojui, buvo perduotos reikalavimo teisės į atsakovą. Jei reikalavimo teisę į atsakovą įgyvendintų (ieškinį pareikštų) bankrutuojanti įmonė, už šioje byloje paduotą apeliacinį skundą atsakovas būtų atleistas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (CK 2.95 str. 3 d.). Minėtų teisės normų analizė rodo, jog bankroto procesas pasibaigia įmonę išregistravus iš Juridinių asmenų registro. Jei bankrutuojančios įmonės reikalavimo teises į jos skolininkus perima kiti asmenys, jie neturi bankrutuojančios įmonės statuso. Tokie asmenys nebegali pasinaudoti CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindu, nes šis pagrindas nustatytas tik pačiam bankrutuojančiam subjektui. Asmuo, kuriam nėra iškelta bankroto byla, yra pajėgus sumokėti žyminį mokestį, o dėl šios priežasties žyminį mokestį turi mokėti ir šiose bylose apeliacinius skundus paduodantys kiti asmenys, nes jiems laimėjus bylą jų naudai bus priteistas žyminis mokestis, kurį nebankrutuojantis ieškovas bus pajėgus padengti.  Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog BAB „Oruva“ reikalavimo teises perėmė kitas asmuo, neleidžia teigti jog asmuo perėmęs bankrutavusios ir išregistruotos įmonės materialines teises kartu perėmė ir su bankrutuojančios įmonės statusu siejamas procesines teises (atleidimą nuo žyminio mokesčio). Taigi atsakovas negali būti atleistas už apeliacinį skundą ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nes ieškinį jam pareiškė ne įmonė, kuriai iškelta bankroto byla.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktai įtvirtinti be kita ko tam, kad būtų apsaugoti asmenų, besibylinėjančių su bankrutuojančia įmone, interesai (tuo atveju jei tokia įmonė nebus pajėgi atlyginti priešingos šalies bylos nagrinėjimo metu patirtų išlaidų). Nagrinėjamu atveju paaiškėjus, jog reikalavimus atsakovui reiškia ne bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė, atsakovas teikdamas apeliacinį skundą, CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktuose įtvirtinta atleidimo nuo žyminio mokesčio lengvata pasinaudoti negali, ir jam tenka pareiga mokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą bendra tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovui terminą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Netenkinti atskirojo skundo.

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartį.

Nustatyti atsakovui UAB „FF Lizingas“ naują septynių darbo dienų terminą sumokėti 30 000 Lt (trisdešimties tūkstančių litų) dydžio žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.

 

 

Teisėjas                                                                                                           Rimvydas Norkus