Civilinė byla Nr. e2-21664-1169/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14011-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Marija Vaičiūnaitė,

sekretoriaujant Dominykai Steponkevičiūtei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lūšna“ atstovui advokatui Juliui Pagojui,

atsakovo A. R. atstovui advokatui Mariui Tamošiūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lūšna“ ieškinį atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Ieškovė UAB „Lūšna“ su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo A. R. 68 393,94 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo 22 d. ji su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo išnuomoti Bendrovei patalpas (duomenys neskelbtini), maitinimo ir gėrimų teikimo veiklai vykdyti, o Bendrovė įsipareigojo už tai sumokėti. Bendrovė už nuomojamas patalpas su ieškove neatsiskaitė. Bendrovės vienasmeniu valdymo organu ir vieninteliu akcininku visu aktualiu laikotarpiu buvo atsakovas A. R.. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 26 d. nutartimi pripažino Bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas Bendrovės kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį buvo įtraukta ieškovė, turinti 68 393,94 Eur dydžio reikalavimą, kuris atsirado dėl nuomos sutarties pažeidimų ir Bendrovės įsipareigojimo mokėti už išnuomotas patalpas nevykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-279-431/2020 pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020 Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl Bendrovės tyčinio bankroto paliko nepakeistą. Bendrovė 2020 m. lapkričio 18 d. buvo likviduota dėl bankroto, kurį sukėlė atsakovas savo tyčiniais neteisėtais veiksmais. Po Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl atsakovo galimo nusikalstamo Bendrovės bankroto padarymo. Ieškovė 2022 m. spalio 10 d. teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti dėl atsakovo veiksmų patirtą žalą – t. y. 68 393,94 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-385-1072/2023 nuteisė atsakovą dėl Bendrovės nusikalstamo bankroto ir priteisė ieškovės patirtą žalą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-25-1058/2024 priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir ieškovės civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Ieškovė pažymėjo, kad tai, jog atsakovo padaryti neteisėti veiksmai neatitiko nusikalstamo bankroto sudėties, nereiškia, kad dėl to yra užkertamas kelias kreditoriams tiesiogiai reikalauti žalos atlyginimo iš buvusio Bendrovės vadovo civilinio proceso tvarka. Kadangi įsiteisėjusiomis dviejų instancijų teismų nutartimis yra konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai ir ieškovei padarytos žalos dydis, ieškovė reiškia tiesioginį ieškinį, kuriuo reikalauja atlyginti jai atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

3.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tyčiniu Bendrovės bankroto sukėlimu, kuris buvo nulemtas blogo Bendrovės valdymo bei sandorių, kurių sudarymas pažeidė Bendrovės ir kreditorių teises ir kurie buvo nenaudingi Bendrovei, sudarymu. Atsakovas 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį su pačiu savimi, kuria pasiskolino iš Bendrovės jai priklausančius 110 000 Eur. Identiškus veiksmus atsakovas atliko ir 2017 m. gruodžio 30 d., kai iš Bendrovės pasiskolino papildomai dar 32 600 Eur. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad tokie atsakovo sudaryti sandoriai buvo nenaudingi Bendrovei. Atsakovo pasiskolintos lėšos nebuvo panaudotos Bendrovės mokestiniams įsipareigojimams, lėšos nebuvo panaudotos nei Bendrovės apyvartai, nei Bendrovės kreditorių reikalavimams dengti. Kadangi Bendrovės, kurios kreditorė buvo ieškovė, bankrotas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pripažintas tyčiniu ir jau yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (prejudiciniai faktai) dėl sąmoningai blogo Bendrovės valdymo ir nenaudingų Bendrovei ir kreditoriams sutarčių sudarymo, ieškovės nuomone, jai nereikia plačiau įrodinėti, kaip atsakovo neteisėti veiksmai konkrečiai lėmė ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, be to, nereikia įrodinėti ir atsakovo kaltės, nes ji preziumuojama. Ieškovės teigimu, jos patirta žala, kurią lėmė atsakovo neteisėti veiksmai, yra likviduotos Bendrovės bankroto byloje patvirtinto ieškovės reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese, t. y. 68 393,94 Eur. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir pasiskolinęs iš Bendrovės 142 600 Eur, su ieškove galėjo būti laiku ir tinkamai atsiskaityta ir ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (blogo Bendrovės valdymo ir nenaudingų Bendrovei ir kreditoriams sandorių sudarymo) ir ieškovės žalos, kuri atsirado dėl to, kad Bendrovė tapo nemokia, egzistavimą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl Bendrovės tyčinio bankroto.

4.       Atsakovas A. R. atsiliepime prašė ieškovės ieškinį atmesti arba atleisti atsakovą visiškai ar iš dalies nuo civilinės atsakomybės bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Atsakovas nurodė, kad faktiškai jokios lėšos pagal 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis jam nebuvo perduotos. Bendrovė tokių pinigų sumų nei kasoje, nei banko sąskaitoje niekuomet neturėjo. Atsakovo teigimu, sudarydamas ginčo paskolos sutartis jis prisiėmė asmeninę atsakomybę už formalią (buhalterinę) atskaitingo asmens (Bendrovės direktoriaus) skolą Bendrovei, kuri susidarė per ilgą laikotarpį iki paskolos sutarčių sudarymo, kai atsakovas ir kiti Bendrovės darbuotojai atsiskaitydavo su barų muzikantais, didžėjais ir kitais paslaugų teikėjais grynaisiais pinigais, pastariesiems nepateikiant jokių apskaitos dokumentų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tiek Bendrovės bankroto administratorius, tiek tyčinio bankroto bylos iniciatoriai bei bylą nagrinėję teismai laikė, kad vienintelis Bendrovės bankrotą (ir tyčinį bankrotą) nulėmęs veiksmas buvo atsakovo sudarytos paskolos sutartys, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. nuosprendyje, kuriuo atsakovas visiškai išteisintas, konstatavo, kad, priimdami nutartis dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismai pakankamai neįvertino atsakovo argumento, jog paskolos sutartyse nurodytos sumos jau anksčiau buvo panaudotos bendrovės verslo interesais, tačiau jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų Bendrovė neturėjo. Taigi įsiteisėjusiu nuosprendžiu visiškai patvirtinta atsakovo nuosekli pozicija, kad pagal paskolos sutartis atsakovas jokių pinigų negavo, jokių lėšų iš Bendrovės nepasisavino ir kad Bendrovė tokių lėšų sumų apskritai neturėjo – paskolos sutartyse nurodytos sumos buvo per ilgus metus susikaupęs buhalterinis lėšų trūkumas, išmokant šias lėšas Bendrovės paslaugų teikėjams, kurie nepateikdavo apskaitos dokumentų.

6.       Atsakovo įsitikinimu, kaip neginčijamai nustatyta įsiteisėjusiu nuosprendžiu, atsakovo sudarytos paskolos sutartys neturi jokio priežastinio ryšio su neįvykdytais įsipareigojimais ieškovei, nes paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai neperduotos ir tokių lėšų sumų Bendrovė faktiškai net neturėjo, todėl paskolos sutarčių sudarymas niekaip negalėjo lemti neatsiskaitymo su ieškove. Pašalinus paskolos sutarčių sudarymo faktą iš priežastinio ryšio grandinės, Bendrovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais niekaip nepasikeistų, nes, nepriklausomai nuo to, ar paskolos sutartys būtų buvę sudarytos, tokia pati (tokio pat dydžio) skola būtų egzistavusi tarp tų pačių subjektų – Bendrovės kaip kreditoriaus ir atsakovo kaip skolininko. Skirtųsi tik šios skolos teisinis pagrindas: nesant paskolos sutarčių atsakovas būtų skolingas Bendrovei kaip atskaitingas asmuo (vadovas / kasininkas), o pagal paskolos sutartis atsakovas tapo skolingas kaip tariamos paskolos gavėjas. Dėl nurodytų priežasčių neegzistuoja nei faktinis, nei teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Be to, paskolos sutarčių sudarymas yra akivaizdžiai pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, sutartis dėl didžiosios tariamos paskolos dalies su atsakovu pasirašyta dar 2015 m., t. y. beveik prieš 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau Bendrovė gavo pelno, aktyviai vykdė veiklą, sudarė sandorius ir vykdė prisiimtus įsipareigojimus.

7.       Atsakovo nuomone, paskolos sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas, nes pagal paskolos sutartis atsakovas papildomai įsipareigojo mokėti palūkanas už visą tariamų paskolų laikotarpį. Atsakovas pabrėžė, kad paskolos sutartis jis sudarė ne siekdamas išvengti atsakomybės, o, priešingai, siekdamas patvirtinti savo įsipareigojimus asmeniškai atsakyti Bendrovei už „perimtas“ skolas iš ankstesnio vadovo bei jo vadovavimo metu susidariusią skolą dėl atsiskaitinėjimo su tiekėjais be apskaitos dokumentų. Šis įsipareigojimas nebuvo tik „popierinis“ – atsakovas skolos neginčijo, prieštaravimų dėl teismo įsakymo, kuriuo priteista skola, nereiškė ir dėjo visas pastangas atsiskaityti. Net ir bankrutavus verslui, atsakovas vykdė atsiskaitymus su Bendrove, o galiausiai reikšminga skolos dalis buvo padengta pardavus vienintelį atsakovui priklausantį vertingą turtą – buto dalį iš varžytinių. Atsakovo prievolės Bendrovei niekaip nepasibaigė ir nebuvo panaikintos.

8.       Atsakovo įsitikinimu, ne paskolos sutarčių sudarymas, o pačios ieškovės i Bendrovės bei jos kreditorių veiksmai nulėmė ieškovės patirtą žalą. Ieškovė, ilgus metus toleruodama augančią Bendrovės skolą, iš dalies pati sukūrė situaciją, kai Bendrovė objektyviai nebegalėjo įvykdyti savo prievolių ieškovei. Be to, Bendrovė laisva valia nusprendė reikalavimo teisę į atsakovą perleisti trečiajam asmeniui už 2 000 Eur sumą ir tokiu būdu atsisakė galimybės atgauti skolą pagal paskolos sutartis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad jis išlieka skolingas pagal paskolos sutartis, todėl šiuo atveju jis antrąkart traukiamas atsakomybėn už tuos pačius veiksmus – paskolos sutarties sudarymą. Jei Bendrovė nebūtų perleidusi reikalavimo teisių trečiajam asmeniui, atsakovo mokėtinos sumos būtų mokamos Bendrovei ir paskirstytos proporcingai jos kreditoriams, tačiau Bendrovei už 2 000 Eur sumą perleidus reikalavimo teises, kylančias iš paskolos sutarčių, laikytina, kad pati Bendrovė šios galimybės laisva valia atsisakė. Kadangi ieškovė ilgą laiką toleravo neatsiskaitymą už nuomą ir leido susidaryti skolai, kurios Bendrovė negalėjo grąžinti, taip pat leido perleisti reikalavimą, kylantį iš paskolos sutarčių, už neprotingą kainą, todėl atsakovas visiškai arba iš dalies atleistinas nuo civilinės atsakomybės.

9.       Ieškovė dublike palaikė ieškinyje nurodytus argumentus ir papildomai nurodė, kad tai, jog atsakovo padaryti neteisėti veiksmai neatitiko nusikalstamo bankroto sudėties, nereiškia, kad dėl to negali kilti atsakovo civilinė atsakomybė. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje nevertino atsakovo elgesio civilinės teisės prasme, tačiau atsakovo elgesys civilinės teisės prasme buvo vertintas civilinėse bylose dėl Bendrovės tyčinio bankroto ir jose įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad atsakovo elgesys buvo pažeidžiantis teisę, t. y. buvo konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai. Baudžiamosios bylos nuosprendyje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos turinčiomis prejudicinę galią. Nuosprendžio aplinkybės apie tai, kodėl galimai atsakovas sudarė paskolos sutartis tarp savęs ir Bendrovės, nereikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste, nes pasiimtų paskolų atsakovas negrąžino. Be to, paskolų sutarčių sudarymas tik patvirtina, kad ir pats atsakovas sutiko su tuo, kad Bendrovę jis valdė netinkamai, nes joks protingas asmuo neprisiimtų nepagrįstų paskolų, arba, kaip nurodoma procesiniuose dokumentuose, neprisiimtų atsakomybės už kitus be kaltės. Bylose dėl atsakovo sukelto Bendrovės tyčinio bankroto nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai nebegali būti kvestionuojami. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyta, kad atsakovas tyčia privedė Bendrovę prie bankroto, kadangi ne tik buvo sudaromi nenaudingi sandoriai (paskolos sutartys), bet ir pati Bendrovė buvo valdoma aplaidžiai, atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas susijusias su įmonės valdymu, Bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad Bendrovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais buvo panaikintos / apribotos. Būtent šie neteisėti veiksmai nustatyti Bendrovės tyčinio bankroto bylose yra tiesiogiai susiję su ieškovės patirta žala, kadangi dėl šių veiksmų Bendrovė bankrutavo ir galutinai buvo likviduota ir ieškovei nebuvo atlyginta žala už nuomai suteiktas patalpas. Atsakovas ne tik negali kvestionuoti Bendrovės tyčinio bankroto bylose nustatytų aplinkybių (tuo pačiu ir atsakovo neteisėtų veiksmų), bet jis nepateikia ir jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius.

10.       Ieškovės teigimu, negalima sutikti, kad vienintelis atsakovo neteisėtas veiksmas buvo paskolos sutarčių sudarymas. Paskolos sutarčių sudarymas, nors ir turėjo esminės reikšmės Bendrovės bankrotui, tačiau tai buvo tik vienas iš aplaidaus ir sąmoningai blogo Bendrovės valdymo epizodų. Sąmoningai blogas Bendrovės valdymas susidėjo iš tokių epizodų, kaip: 1) nuolatinis neapskaitomų mokėjimų atlikimas; 2) buhalterinių dokumentų netvarkymas; 3) netinkamas Bendrovės apskaitos vedimas; 4) paplitusi mokėjimų grynaisiais pinigais Bendrovėje praktika. Tyčiniam Bendrovės bankrotui galutinę įtaką padarė atsakovo pasiskolinta 142 600 Eur suma. Bendrovės valdymas buvo tiek aplaidus, kad nei apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi tinkamai, nei buvo galima užtikrinti, kad iš Bendrovės niekas neteisėtai nepaimtų lėšų. Atsakovas nesielgė nei sąžiningai, nei rūpestingai sudarinėdamas su savimi paskolos sutartis, mokėdamas paslaugų teikėjams grynaisiais pinigais, neužtikrindamas tinkamos Bendrovės apskaitos ir pan.

11.       Ieškovės nuomone, atsakovas nepaneigė teisinės prezumpcijos dėl priežastinio ryšio. Vienintelis įrodymas, kurį pateikia atsakovas, yra Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, tačiau jis neturi jokios prejudicinės galios, o aplinkybės apie sąmoningai blogą Bendrovės valdymą yra konstatuotos sprendimais Bendrovės tyčinio bankroto byloje, kurių ginčyti negalima. Atsakovas, būdamas Bendrovės vadovu, turėjo visas iš to išplaukiančias pareigas, kurių nevykdė arba vykdė netinkamai. Jeigu atsakovas būtų tinkamai vedęs Bendrovės finansinę apskaitą ir būtų tinkamai viešai atspindėta reali Bendrovės finansinė padėtis, kreditoriai būtų žinoję realias Bendrovės galimybes su jais atsiskaityti. Be to, buvo pažeistos specialios vienasmenio valdymo organo pareigos dėl teisingo apskaitos organizavimo, tokia ydinga praktika, kai visi mokėjimai buvo daromi grynais pinigais, jų niekaip neapskaitant, privedė Bendrovę prie bankroto. Taip pat, jeigu atsakovas nepaėmė jokių pinigų iš Bendrovės kasos, kyla klausimas, kam apskritai reikėjo sudaryti paskolos sutartis ir dar jose numatyti palūkanas. Tai, kad atsakovas numatė palūkanas paskolos sutartyse, jokiais būdais nereiškia, kad jis padėjo kreditoriams, nes pasiskolintų sumų (su palūkanomis ar be) jis Bendrovei negrąžino.

12.       Ieškovė taip pat paaiškino, kad visuomet prieštaravo Bendrovės reikalavimo teisių į atsakovą pardavimui, kreditorių susirinkimuose visuomet balsuodavo prieš tokį pardavimą, tačiau Bendrovės bankroto administratorius kreipėsi į teismą, nes, jo manymu, ieškovė vilkino Bendrovės turto pardavimą, nesutikdama su tokiomis mažomis reikalavimo teisių pardavimo kainomis. Bankroto bylą nagrinėjęs teismas leido Bendrovės bankroto administratoriui pardavinėti reikalavimo teises į atsakovą už didžiausią pasiūlytą kainą, kuri ir buvo 2 000 Eur. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad jos kreditorinis reikalavimas (ir jo dydis) buvo patvirtintas Bendrovės bankroto byloje, todėl jis negali būti ginčijamas šioje byloje. Jeigu atsakovas manė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja nuomos užmokesčio už Bendrovės naudojimąsi ieškovės suteiktomis patalpomis baro veiklai vykdyti, tai atsakovas, kaip Bendrovės direktorius, galėjo imtis veiksmų visą nuomos sutarties galiojimo laikotarpį, ar nuomos sutartį nutraukti ir ieškoti kitų patalpų, tačiau jis to nedarė. Be to, atsakovas nėra tinkamas subjektas reikšti reikalavimus dėl kreditoriaus patirtos žalos sumažinimo. Reikalavimus dėl kreditoriaus žalos atlyginimo sumažinimo galėjo reikšti būtent Bendrovė tiek prieš bankroto bylą, tiek bankroto administratorius Bendrovės bankroto bylos nagrinėjimo metu. Dabar Bendrovė yra likviduota, o atsakovas neturi teisės reikšti priekaištų tiek dėl Bendrovės mokėtino nuomos mokesčio, tiek ir dėl šio mokesčio sumažinimo. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė pati prisidėjo prie Bendrovės bankroto. Jei ieškovė būtų nutraukusi nuomos sutartį ir iškeldinusi Bendrovę iš nuomojamų patalpų, Bendrovė būtų nebegavusi jokių pajamų, kadangi Bendrovės valdomas baras negalėtų uždirbti pajamų neturėdamas baro veiklai vykdyti patalpų. 

13.       Ieškovės įsitikinimu, nagrinėjamoje situacijoje nekyla non bis in idem taikymo klausimas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje yra numatyta bendroji pareiga asmenims atlyginti padarytą žalą, o CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas visiškas žalos atlyginimo principas. Atsakovo skola Bendrovei yra jo savanoriškai (sudarant paskolos sutartis) prisiimta prievolė, kurią jis įsipareigojo įvykdyti. Tai, kad buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas, kuriuo atsakovas yra įpareigojamas sumokėti 142 600 Eur skolą Bendrovei, nėra joks jo baudimas už teisės pažeidimą. Tai yra įpareigojimas įvykdyti prievolę. Atsakovas, savo neteisėtais veiksmais tyčia privesdamas Bendrovę prie bankroto, sukėlė žalą ieškovei, nes dėl to Bendrovė nebegalėjo įvykdyti savo sutartinės prievolės (ne žalos) ir sumokėti ieškovei 68 393,94 Eur. Net jei žalos, padarytos ieškovei neteisėtais atsakovo veiksmais, atlyginimą (civilinę atsakomybę) būtų galima laikyti atsakovo „baudimu“, tai toks baudimas būtų taikomas vieną kartą, nes civilinė atsakomybė atsakovui kiltų tik už šią žalą.

14.       Atsakovas triplike palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir papildomai nurodė, kad, nors Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nuosprendis neturi tiesioginės prejudicinės galios, šiame nuosprendyje yra surinkti ir išanalizuoti įrodymai, paneigiantys priežastinio ryšio egzistavimą. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas surinko, išanalizavo ir įsiteisėjusiame nuosprendyje tinkamai įvertino įrodymus, kurie neabejotinai turi įrodomąją reikšmę ir šiai civilinei bylai. Teismas pripažino pagrįstais ir įrodytais atsakovo paaiškinimus, kad jo buhalterinė skola Bendrovei susidarė mokant už paslaugas iš kasos grynaisiais pinigais be apskaitos dokumentų. Teismas įvertino faktą, kad mokesčių administratoriaus atliktų net trijų operatyvinių patikrinimų duomenys patvirtina, jog Bendrovė faktiškai neturėjo tokių pinigų sumų, kurios paskolos sutartimis neva perduotos atsakovui. Baudžiamojoje byloje teismas, remdamasis buvusio Bendrovės direktoriaus ir akcininko parodymais, nustatė, kad atsakovo vėliau prisiimta skola dalinai egzistavo atsakovui perimant Bendrovės akcijas 2011 m. Nuosprendyje užfiksuoti nešališkų ir jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių buvusių Bendrovės ilgamečių darbuotojų parodymai, kurie paaiškina atskaitingo asmens (direktoriaus) buhalterinės skolos susidarymo (didėjimo) aplinkybes. Atsakovas taip pat paaiškino, kad Bendrovės išlaidas, nepagrįstas apskaitos dokumentais, iš esmės nulėmė Bendrovės verslo specifika – viešojo maitinimo / baro veikla, vykdoma nuo 17 val. iki 4 val. ryto. Grynais be apskaitos dokumentų buvo mokama bare grojusiems didžėjams. Per savaitgalį jiems kartu su apsauga būdavo sumokama apie 400–450 Eur. Per 5 metus jiems išmokėta suma sudaro 117 000 Eur. Išlaidos be apskaitos dokumentų buvo susijusios ir su nenumatytais prekių pirkimais vakaro ar nakties metu. Pritrūkus prekių, baro darbuotojai jas pirkdavo papildomai parduotuvėse. Neapskaitytos išlaidos buvo patiriamos ir įvairių smulkių įrangos gedimų šalinimui. Iš bendros paskolų sumos atėmus vien tik pirmos grupės išlaidas, lieka vos 25 600 Eur suma, kurią padalinus iš penkerių veiklos metų gaunama vos apie 100 Eur savaitinių buhalteriškai nepagrįstų išlaidų. Nuosprendyje surinkti ir išanalizuoti įrodymai, kurie atitinka ir nuoseklius atsakovo paaiškinimus, aiškiai pagrindžia, kad atsakovas dar 2011 m. perėmė kasos trūkumo „problemą“ iš buvusio vadovo, šios problemos mastas atsakovo valdymo laikotarpiu išaugo dėl vykdytų atsiskaitymų su tiekėjais, kurie nepateikdavo apskaitos dokumentų, ir galiausiai atsakovas prisiėmė asmeninę atsakomybę už šią problemą, pasirašydamas ginčo paskolos sutartis ir iš jų kylančius įsipareigojimus grąžinti Bendrovei šimtatūkstantines paskolų sumas, kurių niekuomet faktiškai iš Bendrovės negavo ir nepasisavino. Nuosprendyje teismas analizavo baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei liudytojų parodymus, kurie nebuvo vertinti priimant ankstesnius teismų sprendimus (pavyzdžiui, byloje dėl tyčinio bankroto). Nėra jokio teisinio pagrindo ignoruoti šiuos nuosprendyje vertintus įrodymus, nepriklausomai nuo to, kokį ryšį (prejudicinį ar ne) baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis turi šios civilinės bylos atžvilgiu.

15.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad visi ieškovės išvardinti tariami sąmoningai blogo Bendrovės valdymo epizodai yra integrali paskolos sutarčių sandorio dalis. Ieškovės teiginiai apie tariamą aplaidų apskaitos vedimą ir netgi apskaitos visišką nevedimą yra niekuo nepagrįsti. Vienintelė neginčijama ir atsakovo pripažinta aplinkybė yra ta, kad Bendrovė vykdė atsiskaitymus su kai kuriais tiekėjais be apskaitos dokumentų. Jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad apskaita kažkaip kitaip buvo vedama „aplaidžiai“ ar kad, juo labiau, apskaita apskritai nebuvo vedama byloje nėra. Jeigu atsakovas apskritai būtų nevedęs Bendrovėje apskaitos, tuomet nebūtų ir susidaręs buhalterinis kasos trūkumas ir atsakovui nebūtų jokio poreikio prisiimti už jį atsakomybės pasirašant paskolos sutartis. Bendrovė visuomet tinkamai apskaitė visas gautas pajamas ir būtent tai lėmė vėlesnį buhalterinį kasos lėšų trūkumą. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu Bendrovė bent triskart buvo tikrinta mokesčių administratoriaus, kuriam visais atvejais pateikė visus reikalingus apskaitos dokumentus, taip pat visi reikalingi apskaitos dokumentai perduoti bankroto administratoriui. Bendrovė (atsakovas) parengė ir pateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui visas privalomas finansines ataskaitas. Net jei ieškovė įrodytų teiginius dėl tariamai aplaidaus apskaitos vedimo, savaime toks formalus pažeidimas niekaip negali padaryti žalos ieškovei. Ieškovės teiginius apie sąmoningai blogą Bendrovės valdymą paneigia tas faktas, kad 2015 ir 2016 m. Bendrovė dirbo pelningai, vykdė savo įsipareigojimus darbuotojams, mažino įsiskolinimus kreditoriams bei vykdė einamuosius mokėjimus. Bendrovės bankrotą nulėmė ne kažkokie ieškovės abstrakčiai minimi „blogo valdymo“ epizodai, o ekonominės priežastys: klientų srauto pasitraukimas iš Senamiesčio, Vilniaus miesto valdžios sprendimai dėl Vokiečių gatvės rekonstrukcijos ir jų sukeltas verslo aplinkos neapibrėžtumas, per didelis patalpų nuomos mokestis. Tose pačiose patalpose po Bendrovės verslo žlugimo ir bankroto panašią veiklą nesėkmingai bandė vykdyti ir kitos viešojo maitinimo įmonės, netgi dideli ir žinomi tinklai, tačiau galiausiai ir jų veikla žlugdavo.

16.       Atsakovas pabrėžė, kad teismų nutartys dėl bankroto pripažinimo tyčiniu neužkerta kelio atsakovui bet kokiais leistinais įrodymais paneigti priežastinio ryšio egzistavimą. Dėl bylų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu specifikos šiose bylose pakanka nustatyti tyčinio bankroto požymius, todėl dažnu atveju bylose nėra atliekama gili ir išsami bankrutuojančios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų analizė. Dėl šios priežasties teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu argumentai ir motyvai neturėtų būti aiškinami plečiamai ir neturėtų pakeisti konkrečių faktų, reikšmingų šiai bylai, analizės. Šio ginčo kontekste esminę reikšmę turi tai, kad nutartyse dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nėra analizuota aplinkybė dėl faktinio paskolų sumų pagal paskolos sutartis išmokėjimo. Teismai nerinko įrodymų, neanalizavo ir netyrė ar Bendrovė apskritai disponavo tokiomis pinigų sumomis, kokios „paskolintos“ atsakovui. Dėl šios priežasties minėtos nutartys neturi ir negali turėti jokios prejudicinės reikšmės vertinant atsakovo argumentus, susijusius su tuo, kad paskolos lėšos jam faktiškai niekuomet nebuvo išmokėtos. Atsakovas pabrėžė, kad teismų nutartyse dėl tyčinio bankroto yra nustatinėjamas ne priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kreditorių patirtos žalos, o priežastinis ryšys tarp tam tikrų veiksmų ir įmonės bankroto.

17.       Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovės kaltė šiuo atveju pasireiškia tuo, kad ji nesiėmė jokių veiksmų ginčyti reikalavimo perleidimą. Atsakovo teigimu, jis nekvestionuoja ieškovės kreditorinio reikalavimo dydžio ar pagrindo, tačiau tai, kad kreditorinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, niekaip neužkerta kelio remtis CK 6.259 straipsnio nuostatomis dėl atleidimo nuo atsakomybės esant kreditoriaus priešpriešinei kaltei. Ieškovė rizikavo, nenutraukinėdama nuomos sutarties ir elgėsi neprotingai labai ilgą laikotarpį (ne mažiau kaip 17 mėnesių) toleruodama Bendrovės skolą ir leisdama kauptis tokio dydžio nuomos mokesčio įsiskolinimui, kurio Bendrovė akivaizdžiai ir žinomai negalėjo padengti. Visos šios savo neprotingo elgesio rizikos ieškovė neturi teisės perkelti vien atsakovui, kuris ir taip jau yra asmeniškai skolingas Bendrovei pagal paskolos sutartis ir yra netekęs vienintelio savo turėto turto (buto) bei anksčiau vykdyto verslo. 

18.       Teismo posėdyje ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti, remdamasis ieškinyje ir dublike išdėstytais argumentais. Ieškovės atstovas papildomai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje teismas nenustatė, kad pinigai pagal paskolos sutartis nebuvo paimti ar kad pinigų kasoje tikrai nebuvo. Baudžiamojoje byloje buvo taikytas in dubio pro reo principas, kai visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, taigi atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos. Atsakovas savo argumentais neigia įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus. Bendrovės pelnas nėra įplaukos, o įplaukos nebuvo tokios, kurios neleistų Bendrovei turėti tokių sumų, kurias pasiskolino atsakovas. Atsakovo veiksmai neatnešė jokios naudos Bendrovei. Atsakovas blogai valdė Bendrovę, kiekvienas atsiskaitymas grynais darė žalą Bendrovei, nes nebuvo galima daryti leidžiamų atskaitymų, PVM atskaitos.

19.       Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti, remdamasis atsiliepime ir triplike išdėstytais argumentais. Atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad esminis klausimas yra tai, ar atsakovui buvo faktiškai perduotos sumos pagal paskolos sutartis. Bendrovė tokios sumos, kurią neva paėmė atsakovas, neturėjo, nes tokiems pinigams uždirbti Bendrovei reikėtų 7 metų. Atsakovas pirko Bendrovę jau su buhalterine skola, tinkamai apskaitė pajamas, tačiau išlaidų tinkamai neapskaitė, todėl buhalterinė skola didėjo. Atsakovas, pasirašydama paskolos sutartis, tik prisiėmė atsakomybę už susidariusią skolą. Tyčinio bankroto byloje nėra jokių duomenų apie pinigų perdavimą pagal paskolos sutartis.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

20.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo atsakovas. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas Bendrovės kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį buvo įtraukta ieškovė UAB „Lūšna“ su 68 393,94 Eur dydžio reikalavimu, susidariusiu Bendrovei netinkamai vykdant su ieškove pasirašytos patalpų nuomos sutarties sąlygas.

21.       Taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama atsakovo, ir pats atsakovas 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas pasiskolino iš Bendrovės 110 000 Eur. 2017 m. gruodžio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama atsakovo, ir pats atsakovas sudarė dar vieną paskolos sutartį, pagal kurią Bendrovė paskolino atsakovui dar 32 600 Eur.

22.       2018 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymu Nr. eL2-24879-862/2018 iš atsakovo Bendrovės naudai buvo priteista 142 600 Eur suma, kurios pagrindu nurodytos 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartys. Atsakovas prieštaravimų dėl teismo įsakymo neteikė, teismo įsakymas yra įsiteisėjęs.

23.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-279-431/2020 pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas, vertindamas atsakovo su jo vadovaujama Bendrove sudarytas paskolos sutartis, padarė išvadą, kad buvo sudarytas žinomai nenaudingas bendrovei sandoris, paskolinant fiziniam asmeniui lėšas, kurios tinkamai vadovaujant bendrovei turėjo būti panaudotos bendrovės apyvartinėms lėšoms ir / ar turimų įsipareigojimų vykdymui. Paskolos sutarčių įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis priemonėmis, o šių sutarčių sudarymo nenaudingumas šiuo metu jau yra patvirtintas ir skolininko negalėjimu tą prievolę įvykdyti bei atitinkamai nesant galimybės išieškoti skolą priverstine tvarka. Teismas taip pat konstatavo, kad Bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organo – direktoriaus A. R. veiksmai, pasireiškę nenaudingų bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas vertino, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ir byloje nustatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte nustatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos.

24.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs A. R. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrovės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė. Bendrovė, sudarydama paskolos sandorius su savo vadovu, ne tik turėjo finansinių problemų, tačiau ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl šie sandoriai nebuvo naudingi nei pačiai Bendrovei, nei kreditoriams, tokiu būdu buvo pažeistos tiek pačios Bendrovės, tiek jos kreditorių teisės. Teismas taip pat nurodė, kad Bendrovės vadovas veiklą organizavo taip, kad nebuvo laikomasi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, be to, sudarydamas abi paskolos sutartis (2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d.) A. R. žinojo apie tai, kad jis turi kreditorinių įsipareigojimų valstybės biudžetui ir nepaisant to sudarė paskolos sutartis, kurių pagrindu iš bendrovės gavo 142 600 Eur paskolą, taigi, tokiais savo veiksmais jis pažeidė bendrovės ir mažiausiai vieno jos kreditoriaus (VMI) interesus, kryptingai veikė taip, jog būtų galimai apsunkinta galimybė Bendrovei atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad yra pakankamai įrodymų, kad Bendrovės vadovas nesiekė atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas valstybės biudžetui bei, kaip pats nurodė, augančią skolą už patalpų nuomą, iš Bendrovės pasiskolino. Ir nors apeliacinės instancijos teismas vertino, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, tačiau konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės finansinės padėties esminio pabloginimo. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovėje buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tačiau kitos dvi sąlygos, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nebuvo nustatytos, todėl apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį, pašalindamas iš minėtos nutarties motyvų argumentą, kad Bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.        

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).

26.       Kadangi Bendrovės bankroto byloje liko nepatenkintas 68 393,94 Eur ieškovės reikalavimas, Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl to kaltu asmeniu pripažintas Bendrovės vadovas A. R., darytina išvada, kad ieškovė nagrinėjamu atveju turi teisę kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu už tyčinį Bendrovės bankrotą atsakingam asmeniui atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo.

27.       Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. 

28.       Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23 ir 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).

29.       Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis bylose dėl Bendrovės tyčinio bankroto. Atsakovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, t. y. atsakovas Bendrovės veiklą organizavo taip, kad nebuvo laikomasi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, be to, atsakovas nesiekė atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas valstybės biudžetui bei augančią skolą už patalpų nuomą, iš Bendrovės pasiskolino. Taigi šie atsakovo veiksmai bei kaltė laikytini nustatytais ir nebegali būti kvestionuojami. Tuo tarpu ieškovės žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra preziumuojami, taigi šias civilinės atsakomybės sąlygas atsakovas turi galimybę paneigti.

30.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

31.       Šiuo atveju atsakovas siekia paneigti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, remdamasis nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuriuo atsakovas buvo išteisintas dėl nusikalstamo bankroto. Anot atsakovo, minėtame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad ginčo paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai neperduotos ir tokių lėšų sumų Bendrovė faktiškai net neturėjo, todėl paskolos sutarčių sudarymas niekaip negalėjo lemti neatsiskaitymo su UAB „Lūšna“. Atsakovo nuomone, paskolos sutarčių sudarymas yra akivaizdžiai pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, be to, tokių sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas. Atsakovo teigimu, jis paskolos sutartis sudarė ne siekdamas išvengti atsakomybės, o, priešingai, siekdamas patvirtinti savo įsipareigojimus asmeniškai atsakyti Bendrovei už jo „perimtas“ skolas iš ankstesnio vadovo bei jo vadovavimo metu susidariusią skolą dėl atsiskaitinėjimo su tiekėjais be apskaitos dokumentų.

32.       Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais. Pirma, atsakovas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad ginčo paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai neperduotos ir tokių lėšų sumų Bendrovė faktiškai net neturėjo. Pažymėtina, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008). Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje iš tiesų išsamiai vertino atsakovo pateiktą versiją apie fiktyvias paskolos sutartis ir neapskaitytas išlaidas, tačiau jokios aiškios ir konkrečios išvados, kad atsakovas pinigų tikrai negavo ar kad Bendrovė jų neturėjo, nepadarė. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei įvertinęs 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, liudytojų parodymus, konstatavo, kad išlieka nepašalintos abejonės dėl šių paskolos sutarčių realumo ir tuo pačiu, kad sutartyse nurodytos sumos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms, todėl kilusias abejones vertino nuteistojo naudai. Taigi aplinkybė, kad atsakovas pasiėmė pinigus iš Bendrovės pagal paskolos sutartis liko nepaneigta.

33.       Antra, teigdamas, kad ginčo paskolų jis realiai negavo, atsakovas tokiu būdu iš esmės siekia paneigti prejudicinius faktus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nustatytus tyčinio bankroto byloje. Pažymėtina, kad veiksmais, nulėmusiais esminį Bendrovės finansinės padėties pabloginimą, teismai pripažino ne tik faktą kad paskolos sutartys sudarytos, t. y. paskolos sutarčių pasirašymą, bet ir tai, kad atsakovas pasiskolino, t. y. paėmė iš Bendrovės pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas teigti, kad paskolos sutartimis pinigų iš Bendrovės jis faktiškai negavo, pradėjo tik tada, kai Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi Bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, teikto Vilniaus apygardos teismui tyčinio bankroto byloje, jokių argumentų apie susidariusią buhalterinę skolą ir atsakomybės už ją prisiėmimą paskolos sutartimis, atsakovas nenurodė, nors iš UAB „Lušna“ pareiškimo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo ir galėjo suprasti, kad viena iš esminių aplinkybių, dėl kurių Bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu buvo minėtų paskolos sutarčių sudarymas. Be to, atsakovas neginčijo ir 2018 m. birželio 21 d. teismo įsakymo Nr. eL2-24879-862/2018, kuriuo iš atsakovo Bendrovei buvo priteista 142 600 Eur negrąžinta paskolų suma, kurios mokėjimo atsakovas apskritai turėjo galimybę išvengti, jei būtų įrodęs, kad pinigai faktiškai jam nebuvo perduoti, tuo labiau, kad kaip teigia atsakovas, dalis buhalterinės skolos buvo susidariusi net ne jo valdymo laikotarpiu. Taigi šiuo atveju atsakovas pasiskolino iš Bendrovės 142 000 Eur, o Bendrovės skolos kreditoriams sudaro 149 875,10 Eur. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad, jei atsakovas nebūtų paėmęs ginčo paskolų, Bendrovei būtų užtekę lėšų atsiskaityti su ieškove ir žalos atsakovė nebūtų patyrusi.

34.       Trečia, teiginiais, kad paskolos sutarčių sudarymas yra pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, kad tokių sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas, be to, bankrotą lėmė įvairios kitos aplinkybės, atsakovas taip pat bando paneigti prejudicinius faktus apie paimtų paskolų įtaką tyčiniam bankrotui. Jei paskolos sutarčių sudarymas būtų pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, ar būtų buvęs naudingas Bendrovei, teismai nebūtų konstatavę, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organo – direktoriaus A. R. veiksmai, pasireiškę nenaudingų bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

35.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad egzistuoja priežastinis atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos ryšys.

36.       Kaip minėta, atsakovas taip pat turi teisę ginčyti ieškovės patirtą žalą. Šiuo atveju atsakovas teigia, kad ieškovė pati prisidėjo dėl žalos jai kilimo, todėl yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistinos žalos dydį pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir / ar 6.259 straipsnio 1–2 dalis.

37.       Teismas pažymi, kad CK 6.259 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus kaltę sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o įmonės vadovo atsakomybė šiuo atveju yra deliktinė, todėl CK 6.259 straipsnis ginčo situacijai netaikytinas.

38.       Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Nukentėjusio asmens veiksmai – tai veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas.

39.       Teismo vertinimu, ieškovė neatliko jokių veiksmų, dėl kurių atsirado ar padidėjo jai kilusi žala. Pažymėtina, kad tai, jog Bendrovė tinkamai nevykdė su ieškove pasirašytos patalpų nuomos sutarties ir susidarė nuomos mokesčio skola niekaip negali būti pripažįstama pačios ieškovės kaltais veiksmais. Ieškovė tinkamai vykdė nuomos sutarties nuostatas – suteikė Bendrovei patalpas veiklai vykdyti, todėl skubus nuomos sutarties nenutraukimas Bendrovei vėluojant mokėti nuomą, negali būti traktuojamas nei kaip ieškovės rizikos prisiėmimas ar sąmoningas savo nuostolių didinimas. Ieškovė taip pat negali būti laikoma atsakinga už Bendrovės reikalavimo į atsakovą perleidimą. Reikalavimo teisės perleidimas buvo atliktas teismo nutarties (leidimo) pagrindu, todėl ieškovė šiuo atveju taip pat negali būti laikoma kokia nors apimtimi atsakinga už jai kilusią žalą. Dėl nurodytų priežasčių teismas nenustatė teisinio pagrindo visiškai ar iš dalies atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

40.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė nei žalos, nei priežastinio ryšio prezumpcijos, taigi šiuo atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti jai iš atsakovo 68 393,94 Eur žalos atlyginimą. Be to, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41.       Teismo vertinimu, priteisus ieškovei iš atsakovo žalos atlyginimą, nėra pažeidžiamas non bis in idem principas. Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Šiuo atveju tai, kad iš atsakovo pagal paskolos sutartis yra priteista negrąžinta paskolų suma, negali būti pripažįstama atsakovo baudimu. Sutiktina su ieškove, kad tai yra įpareigojimas įvykdyti paties atsakovo prisiimtą prievolę. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju kilęs ginčas ne dėl prievolių pagal sutartis vykdymo, o dėl civilinės atsakomybės atsakovui taikymo. Pažymėtina, kad CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas visiškas žalos atlyginimo principas, t. y. žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Šiuo atveju nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygos, ieškovė patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų, taigi ji turi teisę į tokios žalos atlyginimą ir tai negali būti laikoma atsakovo baudimu antrą kartą už tą patį pažeidimą.

42.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Kadangi ieškovės ieškinys tenkinamas, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo. Ieškovė patyrė 1 306 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti, taip pat 10 208,65 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas. Ieškovės nurodytos sumos už advokato teisines paslaugas neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio apskaičiuotų maksimalių dydžių už tokio pobūdžio teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteistinas 11 514,65 Eur (10 208,65 Eur + 1 306 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268 ir 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Lūšna“ (j. a. k. 125050542) iš atsakovo A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 68 393,94 Eur (šešiasdešimt aštuonių tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt trijų eurų 94 ct) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas, nuo priteistos sumos (68 393,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 11 514,65 Eur (vienuolikos tūkstančių penkių šimtų keturiolikos eurų 65 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                 Marija Vaičiūnaitė