Civilinė byla Nr. 2A-580-516/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00597-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-887-601/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Formateka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Formpakas“, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Šiaulių bankas, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Formateka“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė UAB „Formateka“ atsakovei UAB „Formpakas“ pardavė pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo pastatas, sandėlis); 2) taikyti restituciją – grąžinti ieškovei BUAB „Formateka“ ginčo pastatą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi UAB „Formateka“ iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2016 m. spalio 27 d.), bankroto administratoriumi paskirtas S. G.. Įvertinęs turimus bendrovės dokumentus, administratorius nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. UAB „Formateka“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove UAB „Formpakas“, pagal kurią pardavė už 110 000 Eur savo turtą – pastatą-sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčo pastate esanti gamybinė įranga (staklės) nebuvo parduota atsakovei ir bankroto procese įranga (64 vnt. staklių) yra parduota už 51 000 Eur kitai įmonei.
3. Ieškovės tvirtinimu, ginčo pastato pardavimas pažeidė tiek kreditorių, tiek pačios bendrovės interesus, nes, bendrovei esant nemokiai, parduotas vertingiausias ieškovės turtas (pastatas) už kur kas mažesnę nei rinkos kainą, taigi, yra visos sąlygos šį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. (civilinė byla Nr. eB2-456-264/2018) nutartyje konstatuota, kad dar iš balanso už 2013 metus matyti, jog bendrovė buvo nemoki. Taigi, ieškovė jau 2013 metais buvo nemoki, tačiau nei bendrovės vadovas, nei akcininkai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vietoje to, ieškovės turtas (pastatas) buvo parduotas kitai to paties akcininko kontroliuojamai bendrovei (atsakovei). Ginčijamą sandorį pasirašė ieškovės buvęs direktorius A. L., kuris yra ieškovės akcininko (30 proc. akcijų turėtojo) V. L. sūnus, ir atsakovės direktorius P. P., kuris yra ieškovės akcininkas (70 proc. akcijų turėtojas). Ieškovė pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Formateka“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nes suinteresuoti asmenys 2013 m. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau blogino bendrovės būseną bei vykdė atsiskaitymus, nesilaikydami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Ieškovė paaiškino, kad tai, jog ginčo pastatas buvo parduotas už kur kas mažesnę kainą, negu rinkos vertė, patvirtina tokios aplinkybės: 1) pastatas parduotas susijusiam asmeniui; 2) pastatas nepateko į rinką (nebuvo viešai siūlomas); 3) trys ekspertizės aktai (UAB „Turto vertė“, eksperto J. U., eksperto V. L. parengti aktai), kuriuose nustatyta didesnė pastato rinkos vertė, nei kaina, už kurią parduota – 159 000 Eur, 183 705,63 Eur ir 172 000 Eur. Ieškovės teigimu, pastato pardavimu buvo siekiama padengti skolą atsakovei (tai buvo skolos padengimas turtu) bei išlaikyti pastatą savo žinioje (neparduoti jo tretiesiems asmenims bankroto procese). Gavus pinigus už pastato pardavimą, pinigai buvo paskirstyti taip: darbo užmokestis darbuotojams – 39 124,14 Eur, VMI – 1 428,41 Eur, atsiskaityta už prekes ir paslaugas – 3 713,32 Eur, sumokėta direktoriui A. L. – 6 900 Eur ir sumokėtos 58 809 Eur paskolos atsakovei, kurių mokėjimo terminai dar nebuvo suėję, nors pradelstos skolos tiekėjams (iki pastato pardavimo) buvo 33 289,50 Eur, o pradelstos skolos darbuotojams buvo 79 964,09 Eur, iš viso – 113 253,59 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl kreditorių teisių pažeidimo, kuris pasireiškė galimai per maža pastato pardavimo kaina, o dėl kitų actio Pauliana sąlygų iš esmės nėra ginčo.
6. Teismas nurodė, kad siekiant nustatyti, ar ginčo pastatas parduotas už rinkos kainą, byloje buvo pateikti penki šio pastato turto vertinimai, tačiau visuose vertinimuose nustatyta pastato rinkos vertė labai skiriasi, teismo įsitikinimu, dėl pasirinktų skirtingų lyginamųjų pavyzdžių bei pritaikytų skirtingų pataisos koeficientų. Kadangi turto vertintojų išvados naudingos tai šaliai, kurios užsakymu buvo atliktas turto vertinimas, teismas nusprendė šių išvadų (išskyrus teismo paskirtas ekspertizes) nelaikyti objektyviomis ir išsamiau jų nevertinti.
7. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 1 d. buvo paskirta nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui J. U. (nustatyta pastato rinkos vertė – 183 705,63 Eur), o kilus abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, 2018 m. birželio 25 d. buvo paskirta pakartotinė nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizė, pavedant ją atlikti teismo ekspertui V. G. (nustatyta pastato rinkos vertė – 109 000 Eur). Įvertinęs pakartotinės ekspertizės aktą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti jo pagrįstumu, pažymėdamas, jog atliekant ekspertizę buvo įvertinti penki lyginamieji pavyzdžiai (paimti iš 18 sandorių), tarp kurių nebuvo įtraukti sandoriai nei su didžiausia 1 kv. m kaina, nei su mažiausia, buvo panaudoti aštuoni pataisos koeficientai, kai teismo eksperto J. U. pateiktame ekspertizės akte įvertinti keturi palyginamieji pavyzdžiai (paimti tik iš 8 sandorių), tarp kurių buvo įtrauktas sandoris su didžiausia kaina, o su mažiausia neįtrauktas, ir panaudoti tik 3 pataisos koeficientai. Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo eksperto J. U. ekspertizės akte nėra pastato apžiūros akto, t. y. nėra aišku, ar buvo atsižvelgta į pastato būklę, kai savo ruožtu iš teismo eksperto V. G. pastato apžiūros akto matyti, jog pastato būklė yra bloga.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės atstovai nenurodė jokių V. G. ekspertizės akto trūkumų, pastabų, išskyrus teismo eksperto patirties trūkumą. Be to, teismas nurodė, kad, vertindamas teismo eksperto V. G. ekspertizės aktą, jis atsižvelgė ir į kitus byloje esančius įrodymus, t. y. į tai, jog: 1) pasirašant kredito sutartį trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas ir atsakovė pastatą įvertino 108 607,51 Eur; 2) Nekilnojamojo turto registro išraše pastato vidutinė rinkos vertė 2016 m. sausio 25 d. – tik 41 700 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčo pastatas parduotas atsakovei pagal tuo metu (2015 m. rugpjūčio 13 d.) buvusią rinkos kainą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovė tiek prieš pastato pardavimą, tiek po pastato pardavimo dengė ieškovės įsiskolinimus kreditoriams. Aplinkybė, kad atsakovė, įsigijusi pastatą, savo pinigais dar dengė ieškovės įsiskolinimus kreditoriams, kai ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki, teismo įsitikinimu, vertintina, kaip netiesioginis įrodymas, patvirtinantis, jog už pastatą buvo sumokėta rinkos kaina. Teismas pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, jog ginčo pastatas nebuvo viešai parduodamas, nesudaro pagrindo abejoti, kad pastatas parduotas už rinkos kainą, nes šalys yra laisvos disponuoti savo turtu savo nuožiūra, t. y. laisvos pasirinkti tiek pardavimo būdą, tiek pardavimo kainą, tiek pirkėją, jeigu toks pardavimas nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų.
9. Spręsdamas dėl ieškovės argumento, kad kreditorių teisės buvo pažeistos ir todėl, jog dalis pinigų (58 809 Eur), gautų už parduotą pastatą, buvo panaudoti paskoloms, kurių terminai dar nebuvo suėję, atsakovei grąžinti, teismas nurodė sutinkantis su ieškove, jog toks pinigų panaudojimas galimai pažeidė kreditorių interesus, tačiau akcentavo, kad tai nėra pagrindas pripažinti paties pastato pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes pats ginčo pastato pardavimas (kaip sandoris) už rinkos kainą nepažeidė kreditorių teisių (ieškovė neprarado turto, pasikeitė jo forma – iš nekilnojamojo turto į pinigus).
10. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastatas yra įkeistas trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankui, tačiau įkeitimo sandoris nėra ginčijamas, taigi, tenkinus ieškinį ir pripažinus sandorį negaliojančiu bei grąžinus pastatą ieškovei, pastatas liktų įkeistas trečiajam asmeniui, o tai reiškia, jog pirmumo teisę vykdyti išieškojimą iš šio turto turėtų trečiasis asmuo, t. y. ieškinio tikslas nebūtų pasiektas, nes ieškovė nebūtų sugrąžinta į ankstesnę turtinę padėtį, o kreditoriai neįgytų teisės tenkinti savo reikalavimų iš grąžinto turto, kol nebūtų atsiskaityta su trečiuoju asmeniu. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad patenkinus ieškinį nebūtų apgintos kreditorių teisės, tačiau būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovei (atsakovė prarastų pastatą ir už jį sumokėtus pinigus). Be to, teismas akcentavo, kad dalis gautų už pastato pardavimą pinigų buvo panaudota kreditorių įsiskolinimams dengti (darbo užmokestis darbuotojams – 39 124,14 Eur, VMI – 1 428,41 Eur, atsiskaityta už prekes ir paslaugas – 3 713,32 Eur, direktoriui A. L. – 6 900 Eur), dėl kurių bankroto administratorius neturi pretenzijų, ir pardavus pastatą ieškovės veikla nepasikeitė, o jos turtinė padėtis netgi pagerėjo, nes ieškovė vykdė gamybinę veiklą tose patalpose, nemokėdama nuomos mokesčių, eksploatacinių mokesčių, žemės nuomos mokesčio. Kadangi pastato pardavimas leido sumažinti ieškovės įsiskolinimus kreditoriams, tęsti bendrovės gamybinę veiklą bei gauti pajamas, nesukėlė ieškovės nemokumo bei neturėjo įtakos vis blogėjančiai ieškovės finansinei padėčiai, teismas nurodė neturintis pagrindo laikyti, jog pastato pardavimas pažeidė ieškovės kreditorių interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Ieškovė BUAB „Formateka“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai neanalizavo, dėl kokių priežasčių, ieškovei esant nemokiai, reikėjo jai priklausantį vertingiausią nekilnojamąjį turtą perleisti susijusiam asmeniui – atsakovei, kaip toks nemokios ieškovės veikimas atitiko imperatyvias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) bei kitų įstatymų nuostatas, ypač atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi konstatuotą ieškovės tyčinį bankrotą bei ieškovės akcininkų bei jos vadovo vaidmenį atsakovės bendrovėje. Ginčo sandorio sudarymo dieną ieškovė buvo skolinga 106 220,64 Eur darbo užmokesčio, iš jų pradelsta 88 139,93 Eur, skola juridiniams asmenims sudarė 230 454,16 Eur, iš jų pradelsta – 144 506 Eur suma. Taigi, ieškovės kreditoriai sandorio sudarymo dieną turėjo galiojančius pradelstus reikalavimus į ieškovę ir šie reikalavimai nebuvo patenkinti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teismo nutartimi buvo konstatuota, kad ieškovė jau 2013 metais buvo nemoki, be to, teismo nutartimi konstatuota ir tai, jog bankrotas buvo tyčinis. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį dar gerokai iki ginčo sandorio sudarymo ieškovės vadovas ir (ar) jos akcininkai privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, palikdami ieškovės disponuojamą vertingiausią nekilnojamąjį turtą atsiskaitymams su ieškovės kreditoriais vykdyti pagal ĮBĮ imperatyvias nuostatas. Ieškovė (jos vadovas ir akcininkai) nesilaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ir ABĮ) 38 straipsnio 3, 4 dalyse, 59 straipsnio 11 dalyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, kurie buvo privalomi dar iki ginčo sandorio sudarymo. Šias aplinkybes žinojo ir atsakovė. Teismas skundžiamame sprendime šių duomenų nepagrįstai neaptarė, negretino ir neanalizavo, todėl padarė aiškiai nepagrįstas išvadas dėl pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo.
11.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016 pažymėjo, kad nors formaliai ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių, nes sklypas parduotas už didesnę negu vidutinę tokių sklypų rinkos kainą, pinigai sumokėti, tačiau, atsakovui neįvykdžius skolinių įsipareigojimų, teismas turėtų įvertinti ir tai, kaip buvo panaudotos gautos lėšos pardavus turtą, t. y. ar skolininkės sudarytas sandoris nulėmė tai, kad reali galimybė skolininkei atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko. Teismas nepagrįstai neanalizavo santykio tarp ieškovės ir atsakovės sudaryto 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio bei vos po 7 kalendorinių dienų po šio sandorio daugiau nei pusės nekilnojamojo daikto nurodytos kainos grąžinimo atsakovei, taip dengiant paskolos dalį, kurios grąžinimo terminas dar net nebuvo suėjęs. Pagal CK 6.67 straipsnio 5 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nėra suėjęs. Įvertinus ginčo sandorio šalių preziumuojamą nesąžiningumą matyti, kad iš esmės ginčo sandoriu buvo atsiskaityta su atsakove (kreditore), perleidžiant nekilnojamąjį daiktą, tuo metu ieškovei jau esant nemokiai bei turint aukštesnės už atsakovę eilės kreditorių. Teismo požiūris į vienas po kitą sekusius susijusius veiksmus labai formalus ir neteisingas. Toks ieškovės ir atsakovės veikimas rodo akivaizdų aiškiai privilegijuotos padėties atsakovei suteikimą, kitų ieškovės kreditorių teisių bei teisėtų interesų ignoravimą. Toks elgesys (veikimas), akivaizdu, kad neatitinka ir sąžiningo verslo praktikos, tačiau šios aplinkybės teismas nepagrįstai nekonstatavo. Teismo argumentas, kad ieškovė neprarado turto, o pasikeitė tik jo forma, šios bylos aplinkybių kontekste aiškiai nėra teisingas bei įtvirtina aiškų neteisingumą atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais santykiuose.
11.3. Bet kuriuo atveju teismui pateikti įrodymai leido neabejotinai konstatuoti 58 809 Eur pervedimą atsakovei kaip niekinį sandorį (net jau vertinant šį sandorį atsietai nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio), o tai pagal CK 1.78 straipsnį, 1.80 straipsnį reiškia, kad toks sandoris negalioja ex officio, ir teismas iš atsakovės ieškovei turėjo priteisti bent 58 809 Eur, nors iš dalies atstatydamas teisingumą, o ne iš esmės siūlydamas bankroto administratoriui iš naujo bylinėtis dėl teismo atsietai nuo ginčo sutarties vertinamo 2015 m. rugpjūčio 20 d. sandorio, kada vyksta bankroto procedūros ir kreditorių teisėtų interesų apgynimo laikas taip pat yra labai reikšmingas.
11.4. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo ir neanalizavo Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalies nuostatos santykio su tuo, kokiu būdu ieškovės vertingiausias turtas buvo perleistas, nepatekęs į rinką, o tapęs tik atsiskaitymo objektu su susijusiu asmeniu. Įvertinant ieškovės finansinius duomenis, akivaizdu, kad ginčo sandorio metu turėjo dominuoti ieškovės kreditorių, o ne ieškovės dalyvių – akcininkų – interesai, todėl teismo argumentas, jog šalys yra laisvos disponuoti savo turtu savo nuožiūra, t. y. laisvos pasirinkti tiek pardavimo būdą, tiek pardavimo kainą, tiek pirkėją, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, yra aiškiai nepagrįstas. Rinkos kaina nustatoma ir norinčių turtą įsigyti asmenų realiais lūkesčiais, tačiau nemokios ieškovės vertingiausias turtas, visiškai netiriant rinkos, perleistas susijusiam asmeniui. Be to, nekilnojamas daiktas atsakovei perleistas be tame nekilnojamame turte esančių įrengimų, kurių išvežimo iš pastato kaštai galimai didesni nei tų įrengimų vertė, taigi, atsakovė ieškovę tokiu sandoriu sąmoningai pastatė į labai keblią padėtį, nes perleidimas įrengimų kitam asmeniui, o ne pastato savininkui maksimaliai gera kaina iš esmės tampa neįmanomas, nes vertę įrengimams sukuria ir pats pastatas, kuriame jie yra.
11.5. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nesirėmė tomis turto vertinimo ataskaitomis, kuriose ginčo pastato vertė nustatyta gerokai didesnė nei 110 000 Eur ir kurių išvados kardinaliai prieštarauja teismo išvadoms, kad ginčo sandoriu turtas atsakovei buvo perleistas už rinkos kainą, kai apskritai į rinką, kaip ji suprantama, šis turtas net nepateko. Teismas nepagrįstai paskyrė pakartotinę ekspertizę, nors teismo eksperto J. U. išvada buvo pagrįsta, argumentuota. Nepagrįstai teismas suabejojo, ar teismo ekspertas atsižvelgė į pastato būklę – kaip matyti iš ekspertizės akto jame nurodyta, kad ekspertas lankėsi ekspertizės objekto lokalizacijos vietoje, apžiūros metu analizuota ekspertizės objekto juridinė-techninė charakteristika, lokalizacija bei fizinė būklė. Ieškovė, teismui paskyrus pakartotinę ekspertizę, pateikė ne vieną eksperto kandidatūrą, tačiau teismas nepagrįstai pasirinko atsakovės siūlomą ekspertą, kada galėjo pasirinkti ne iš vienos atsakovės siūlomos kandidatūros. Teismas galėjo skirti paties teismo pasirinktą eksperto kandidatūrą, kurios nesiūlė nei ieškovė, nei atsakovė. Teismas nesprendė ir alternatyvių variantų taikymo galimybės – ekspertizės atlikimo pavedimo abiejų šalių pasiūlytiems ekspertams bendrai, ar grupei ekspertų, kaip akcentuojama ir kasacinio teismo praktikoje. Dėl tokio teismo veikimo ieškovei nebuvo kitos išeities kaip tik užsakyti atlikti turto vertinimą pas kitą ekspertą ir pateikti teismo eksperto V. L. ekspertizės aktą, kuriame nustatyta, jog pastato vertė ginčo sandorio sudarymo dieną buvo 172 000 Eur. Teismas nenurodė bei nenustatė jokio V. L. ekspertinio tyrimo trūkumo, todėl nepagrįstai šio ekspertinio tyrimo išvados teismo buvo atmestos vien tik todėl, jog jos gautos ieškovei užsakius tokią ekspertizę. Be to, šios išvados iš esmės atitiko tiek teismo eksperto G. J. B. ekspertizės akto išvadas, tiek teismo eksperto J. U. ekspertizės akto išvadas.
11.6. Pagal bylos faktines aplinkybes ginčo sandoris iš esmės prieštaravo ir ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam tikslui sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, nes sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, tik „fiziškai“ vengė pareigos nunešti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, o vietoj to perleido nekilnojamąjį turtą. Teismo argumentas, kad dalis už pastatą gautų pinigų panaudota esantiems įsiskolinimams kreditoriams padengti, niekaip nereabilituoja ginčo sandorio. Nėra suprantama, kokiu būdu teismas nustatė, neva po pastato pardavimo ieškovės padėtis netgi šiek tiek pagerėjo. Būdama pastato savininke ieškovė ir taip neturėjo už savo pastato naudojimą mokėti nuomos mokesčio, o daugiau kaip pusė už pastatą gautų pinigų vos po 7 dienų atiteko atsakovei.
12. Atsakovė UAB „Formpakas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Tyčinis bankrotas pats savaime nesudaro pagrindo visų bendrovės sudarytų sandorių ir veiksmų per se laikyti neteisėtais, tuo labiau kad įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo vertinta, kad ginčo sandorio sudarymas nebuvo tyčinio bankroto požymis. Ieškovė dėl šios dalies buvo pateikusi atskirąjį skundą, tačiau jis atmestas. Be to, kasacinis teismas yra priėmęs atsakovės kasacinį skundą dėl nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su tyčiniu bankrotu ir jo požymiais, nepagrįsti.
12.2. Apeliantė sąmoningai nenurodo aplinkybės, kad po ginčo sandorio sudarymo ji turtu naudojosi iki pat bankroto bylos iškėlimo neatlygintinai, o už sunaudotus energetinius resursus gamybos veiklai vykdyti mokėjo atsakovė. Taigi, iš ginčo sandorio ieškovė ne tik gavo visą pastato kainą pinigais (jos turtinė padėtis nepablogėjo, nes gavo lėšas, iš kurių atsiskaitė su savo kreditoriais), tačiau ir papildomą ekonominę naudą – neatlygintinai naudojosi pastatu savo veiklai vykdyti, o būtent iš veiklos buvo gaunamos pajamos. Sprendime teisėtai ir pagrįstai nurodoma, kad ieškovė neįrodė visų actio Pauliana taikymo sąlygų, o dalies sąlygų egzistavimas savaime nedaro sandorio negaliojančio CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes ginčo sandoris nepažeidė ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nebuvo pabloginta skolininkės padėtis ir nebuvo sumažintas jos mokumas.
12.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šalys sandorio sudarymo metu jau neva buvo nusprendusios dalį šių lėšų grąžinti atsakovei, t. y. sandoris neva yra sudarytas perleidžiant turtą už skolą ir suteikiant prioritetą vienam kreditoriui. Teismas sprendime įvertino šias apeliantės nurodomas aplinkybes kaip nepagrįstas, nes jos prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei šalių elgesiui po sandorio sudarymo (buvo atliekami atsakovės papildomi mokėjimai ieškovės naudai). Paskolos grąžinimas atsakovei, panaudojant iš sandorio gautas lėšas, yra atskiras sandoris, kurio teisėtumas turėtų būti sprendžiamas atskirai, o ne pripažįstant sandėlio pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir taikant restituciją. Tokia teismo išvada visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę kad, jeigu iš sandorio gautos kainos panaudojimas galimai pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, tokie sandoriai ginčijami atskirai, o tik nenustačius, kam šios lėšos panaudotos, t. y. nesant galimybės ginčyti netinkamą panaudojimą, pats sandorio sudarymas gali būti vertintinas kaip pažeidžiantis kreditorių interesus.
12.4. Ieškovei jau esant nemokiai, 2014 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartimi atsakovė paskolino ieškovei 34 754,40 Eur, o 2015 m. balandžio 2 d. paskolos sutartimi – 24 054,60 Eur. 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo sudaryta ieškovės sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis, šį sandorį finansuojant iš banko gauto kredito lėšomis, toliau leidžiant ieškovei naudotis perleistu turtu neatlygintinai savo gamybinei veiklai, kuri nebuvo nutraukta iki pat bankroto bylos iškėlimo, taip taupant nekilnojamojo turto mokestį, žemės nuomos mokestį bei elektros sąnaudas (jas perkeliant pastato įgijėjui). Iš gautos 110 000 Eur kainos už ginčo pastatą, dalis lėšų buvo pervesta darbo užmokesčio įsiskolinimams padengti, dalis VMI, taip pat įsiskolinimams už prekes ir paslaugas bei 6 900 Eur A. L. sumokėti. Paskolos (iš viso 58 809 Eur) suma buvo pervesta atsakovei 2015 m. rugpjūčio 20 d., tačiau po nurodomos paskolos grąžinimo, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. iki 2016 m. birželio mėn., atsakovė papildomai finansavo ieškovės veiklą dar 32 308,77 Eur suma. Sprendime yra įvertinta ne tik parduodamo turto kaina, tačiau ir sprendimo parduoti nekilnojamąjį turtą pasekmės bei lėšų panaudojimas ir kitas elgesys po sandorio sudarymo. Pasikeitus turto formai iš ilgalaikio turto į pinigus (kaina buvo išmokėta į ieškovės sąskaitą pinigais), o po to dar papildomai piniginėmis lėšomis finansuojant ieškovės bendrovės veiklą, kaip tik palengvėjo kreditorių galimybės patenkinti savo interesus iš turto vertės, nes pinigų išmokėjimas ir išieškojimo nukreipimas į pinigines lėšas yra greitesnis, paprastesnis ir lengvesnis procesas, nei, pavyzdžiui, darbuotojo finansinio reikalavimo nukreipimas į nekilnojamąjį turtą.
12.5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo ex officio vertinti, jog paskolos grąžinimas atsakovei yra niekinis sandoris ir turėjo priteisti bent 58 809 Eur sumą. Paskolos grąžinimas, pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eilę, yra ne niekinis sandoris, o nuginčijamas sandoris, todėl civiliniame procese šalis turi pateikti prašymą ieškinio forma apginti jų pažeistas teises, o teismas privalo nagrinėti tai, ko prašo šalis ieškiniu, neperžengdamas ginčo nagrinėjimo ribų.
12.6. Net bendrovei susidūrus su finansiniais sunkumais, kai laikoma, kad kreditorių interesai pradeda vyrauti prieš akcininko interesus, nėra draudžiamas ar ribojamas turto pardavimas pasirinktam pirkėjui ar susijusiam asmeniui, keliant vienintelį reikalavimą, jog tokiu sandoriu nebūtų pažeidžiamos kreditorių teisės. Nėra draudžiama sudaryti sandorį tarp susijusių asmenų, jeigu toks sandoris sudaromas vadovaujantis rinkos sąlygomis. Nors pagal CK 6.67 straipsnį šalių nesąžiningumas preziumuojamas, jeigu sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų, tačiau šalis laikoma nesąžininga tik tada, jeigu pats sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Byloje rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad iki sandorio sudarymo ieškovė ir atsakovė atliko parengiamuosius veiksmus: atliko nepriklausomą turto vertinimą, siekdamos nustatyti turto vertę (šalys nėra profesionalūs nekilnojamojo turto pardavėjai, todėl turi pagrindą pasitikėti atestuoto specialisto išvada), bei kreipėsi į banką Citadele, vėliau į AB Šiaulių banką dėl kredito suteikimo. Papildomą vidinį turto vertinimą atliko ir AB Šiaulių bankas bei nusprendė suteikti kreditą. Dėl šalių iki turto pardavimo atlikto vertinimo sąlygų ir turinio (išskyrus, jog vertinimas atliktas beveik metai iki sandorio sudarymo) ieškovė nepasisakė, t. y. nenurodė konkrečių vertinimo ataskaitos turinio ar vertinimo ataskaitoje nustatytos kainos ir pasirinktos metodikos trūkumų. Todėl apeliantės argumentai, kad aplinkybė, jog nebuvo bandoma parduoti turto pasitelkus brokerius, neva rodo, jog turtas perleistas ne rinkos kaina, visiškai nepagrįsti. Atliekant turto vertinimą vertinami kiti sandoriai ir kitų subjektų elgesys rinkoje, kai rinkos dalyviai laisvai disponuoja savo turtu. Galiausiai, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad turtas galėjo būti parduodamas tik kaip kompleksas kartu su gamybine įranga (tai paneigia ir faktas, jog pastate esantį turtą bankroto proceso metu gana greitai nupirko trečiasis asmuo), todėl sandėlis galėjo būti parduodamas bet kuriems tretiesiems asmenims ar net susijusiam asmeniui be apribojimų, kaip atskiras objektas.
12.7. Byloje buvo paskirta pakartotinė ekspertizė, nes teismui po eksperto apklausos teismo posėdyje kilo pagrįstų abejonių dėl eksperto išvadų pagrįstumo, be to, ekspertas visiškai neatsakė į vieną iš ekspertizei pateiktų klausimų, o pateikta išvada prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Gavus pakartotinę ekspertizės išvadą, ieškovė ne tik, kad neprašė apklausti pakartotinę ekspertizę atlikusį ekspertą, tačiau net nenurodė jokių pakartotinės ekspertizės akto trūkumų, priešingai, teigė, jog pastabų pakartotinės ekspertizės aktui neturi. Dviem teismo paskirtų ekspertizių aktų išvadoms esant skirtingoms, teismas privalėjo įvertinti ne tik išvadose nurodytą turto vertę, tačiau ir pasirenkamą metodiką, išvadų nuoseklumą, išsamumą. Sprendime teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pakartotinės ekspertizės išvada yra išsamesnė ir tikslesnė bei geriau atspindi realią turto rinkos vertę, nei eksperto J. U. ekspertizės akte. Sprendime yra išsamiai ir aiškiai pateikti argumentai, kodėl vienais įrodymais yra remiamasi, o kiti atmetami. Teismas visiškai pagrįstai vertino, kad parinkus didesnį skaičių palyginamųjų objektų ir pataisos koeficientų, išmetant didžiausią ir mažiausią kainą turinčius objektus, turto rinkos vertė galėtų būti nustatoma tiksliau. J. U. ekspertizės išvada itin stipriai skiriasi nuo kitų byloje pateiktų vertinimo ataskaitų duomenų (netgi ir nuo pačios ieškovės pateiktų), nors praktiškai taip neturėtų būti, be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė esminius šio akto nukrypimus nuo Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – ir Metodika) numatytų turto vertinimo principų ir imperatyvių taisyklių, savo ruožtu ieškovė nenurodė jokių pakartotinės ekspertizės trūkumų.
12.8. J. U. ekspertizės akte buvo neteisėtai naudojami turto vertinimo metodai, netinkantys ginčo objektui, nes rinkos praktikoje lyginamasis turto vertės tyrimo metodas laikytinas patikimiausiu, o akte nėra nei vieno argumento, kodėl buvo taikytas ir išlaidų (kaštų) metodas, nors Metodikos 66 punkte imperatyviai nurodoma, kokiais atvejais šis metodas gali būti taikomas. Todėl išlaidų (kaštų) metodo taikymas traktuotinas kaip grubus metodinis pažeidimas, ypač įvertinus, kad galutinė turto vertė šio eksperto išvadose nurodoma, kaip aritmetinis lyginamuoju ir kaštų metodais nustatytų verčių vidurkis. Ekspertizės akte taip pat nėra pateiktas objekto apžiūros aktas, kaip to reikalauja Metodika. Be to, ekspertas J. U. šiurkščiai nusižengė ir Metodikoje nustatytiems lyginamųjų objektų parinkimo bei tokio pasirinkimo pagrindimo taisyklėms.
13. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Nekilnojamojo turto pardavimas atsakovei nenulėmė ieškovės nemokumo, nepablogino apeliantės finansinės padėties. Tai buvo logiškas verslo sprendimas – ieškovė, pardavusi turtą, sumažino savo sąnaudas, skirtas šiam turtui išlaikyti, o gautas už turtą lėšas galėjo nukreipti savo veiklai vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad ginčo nekilnojamasis turtas būtų generavęs pajamas ir turto buvimas ieškovės nuosavybėje būtų leidęs apeliantei sustiprinti savo finansinę padėtį. Be to, ieškovė ir pardavusi ginčo pastatą, toliau vykdė veiklą jame, kuriame buvo sumontuoti ieškovės įrengimai, būtent kurie, gaminant produkciją, ir generavo ieškovei pajamas.
13.2. Ieškovė, nurodydama, kad turtas perleistas už per mažą kainą, nenurodo, jog jai būtų žinomas potencialus pirkėjas, kuris pageidautų įsigyti šį turtą bankroto procese už kur kas didesnę kainą, nei turtas perleistas atsakovei. Teismas objektyviai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, susijusius su nekilnojamojo turto verte pardavimo metu, be kita ko, ir 5 turto vertinimus, kuriuose nurodyta turto vertė skiriasi kardinaliai. Sutartinės hipotekos sutartyje pastatas įvertintas 108 607,51 Eur. Be ginčo pastato, prievolių pagal kredito sutartį, kuria buvo finansuojamas ginčo sandėlio įsigijimas iš ieškovės, įvykdymui užtikrinti taip pat buvo įkeistas ir kitas atsakovės nekilnojamasis turtas. Ši aplinkybė įrodo, kad teismui pateiktose turto vertinimo ataskaitose nurodomos 172 000 Eur, 183 705,63 Eur vertės nėra tikslios ir teisingos, nes esant tokiai vertei, bankas be ginčo pastato nebūtų reikalavęs įkeisti dar ir papildomą turtą. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo pastato rinkos vertė 2016 m. sausio 25 d. buvo tik 41 700 Eur, t.y. net dvigubai mažesnė nei turto pardavimo kaina.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „Formateka“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
15. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį dėl 2015 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos ieškovės BUAB „Formateka“ ir atsakovės UAB „Formpakas“, pripažinimo negaliojančia atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog šiuo sandoriu buvo pažeistos jos kreditorių teisės.
16. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė laikosi pozicijos, kad teismas, remdamasis tik pakartotinės teismo ekspertizės aktu, tačiau nesiremdamas tomis turto vertinimo ataskaitomis, kuriose nustatyta pastato rinkos vertė yra kur kas didesnė nei ginčo sandorio kaina, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sandorį, nepagrįstai neanalizavo kitų aplinkybių – priežasčių, kodėl nemokiai bendrovei prireikė parduoti jos vertingiausią nekilnojamąjį turtą; santykio tarp ginčijamo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio ir po 7 kalendorinių dienų įvykusio mokėjimo atsakovei; taip pat aplinkybės, kad ieškovės vertingiausias turtas buvo perleistas taip ir nepatekęs į rinką, kaip tai numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje.
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, neturi faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais.
18. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagrindinis ginčas byloje iškilo dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš būtinų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų, kurį (pažeidimą) ieškovė įrodinėjo aplinkybe, kad jau sandorio sudarymo metu bendrovė buvo nemoki, o ginčo pastatas parduotas atsakovei už rinkos vertės neatitinkančią (per mažą) kainą.
19. Byloje, aiškinantis ginčo sandorio kainos atitikimą rinkos vertei, buvo gauti penki parduoto atsakovei pastato rinkos vertės retrospektyviniai vertinimai: 1) du vertinimai buvo atlikti pagal ieškovės užsakymą – UAB „Turto vertė“ ekspertinio tyrimo ekspertizės aktas, surašytas eksperto G. J. B., kuriame nustatyta pastato rinkos vertė – 159 000 Eur, ir teismo eksperto V. L. ekspertinio tyrimo ekspertizės aktas, kuriame nustatyta pastato rinkos vertė – 172 000 Eur; 2) pagal atsakovės užsakymą atlikta 2017 m. lapkričio 19 d. UAB „Turtas ir vertė“ vertinimo ataskaita (turto vertintoja I. K.), kurioje nustatyta pastato vertė – 105 000 Eur; 3) teismo nutartimi paskirta, ieškovės pasiūlyto teismo eksperto J. U. atlikta, ekspertizė ir jos pagrindu surašytas 2018 m. kovo 19 d. ekspertizės aktas, kuriame nustatyta pastato rinkos vertė – 183 705,63 Eur; 4) pagal teismo nutartį paskirta, atlikta atsakovės siūlyto teismo eksperto V. G., pakartotinė ekspertizė ir jos pagrindu surašytas 2018 m. rugsėjo 14 d. rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktas, kuriame nustatyta pastato rinkos vertė – 109 000 Eur.
20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad visuose vertinimuose nustatyta rinkos vertė kardinaliai skiriasi (teismo įsitikinimu, dėl pasirinktų skirtingų lyginamųjų pavyzdžių ir pritaikytų skirtingų pataisos koeficientų), nurodė, jog šalių užsakymu atliktais turto vertinimais, naudingais tai šaliai, kuri konkretų vertinimą užsakė, jis nesivadovauja. Savo ruožtu sugretinęs teismo paskirtų pirminės ir pakartotinės ekspertizių aktus ir nurodęs teismo eksperto J. U. pateikto akto trūkumus, sukėlusius teismui abejonių dėl pastarojo teismo eksperto išvados pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nusprendė vadovautis V. G. pateiktu ekspertizės aktu, kuriame nustatyta rinkos vertė, be kita ko, atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus, kaip antai, Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, atsakovės ir banko, suteikusio atsakovei paskolą ginčo pastatui įsigyti, kredito sutarties duomenis.
21. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2019).
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių nuspręsta nesivadovauti teismo eksperto J. U. pateiktu ekspertizės aktu: ekspertizės akte įvertinti keturi lyginamieji pavyzdžiai, paimti tik iš 8 sandorių (kai pakartotinės ekspertizės akte lyginamieji pavyzdžiai buvo paimti net iš 18 sandorių), be to, į tuos keturis lyginamuosius pavyzdžius ekspertas J. U. įtraukė sandorį su didžiausia kaina, o su mažiausia neįtraukė, ir panaudojo tik 3 pataisos koeficientus, kai V. G. atliktos pakartotinės ekspertizės metu buvo panaudoti net 8 pataisos koeficientai. Teismas taip pat akcentavo, kad pakartotinę ekspertizę nuspręsta paskirti tik po teismo eksperto J. U. apklausos teismo posėdyje, iškilus abejonėms dėl jo išvadų pagrįstumo. Teismas pažymėjo ir tai, kad teismo eksperto J. U. akte nėra pastato apžiūros akto, kai V. G. akte aiškiai atsispindi, jog buvo atsižvelgta ir į pakankamai blogą ginčo pastato būklę.
24. Pažymėtina, kad apeliantė savo skunde tik deklaratyviai teigia, jog teismo eksperto J. U. išvada pagrįsta, tačiau pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų ekspertizės akto trūkumų faktiškai neginčija (išskyrus tai, jog ekspertas atsižvelgė į pastato būklę, nes akto tiriamojoje dalyje nurodė, kad lankėsi objekto lokalizacijos vietoje ir vertino objekto juridinę –techninę charakteristiką, lokalizaciją ir būklę), be to, niekaip nepaaiškina aplinkybės, kodėl šio eksperto nustatyta pastato rinkos vertė iš esmės viršija ne tik Nekilnojamo turto registro duomenis, pagal kuriuos vidutinė ginčo pastato rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 5 d. sudarė tik 42 800 Eur, bei kredito ir hipotekos sandoriuose atsakovės ir banko nustatytą ginčo pastato vertę – 108 607,51 Eur, bet ir pačios ieškovės pateiktuose turto vertinimuose nustatytas šio pastato rinkos vertes ginčo sandorio sudarymo metu.
25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad teismo eksperto J. U. ekspertizės akte yra ir daugiau, nei įvardinta skundžiamame sprendime, ekspertinio tyrimo neišsamumo, nenuoseklumo įrodymų, pagrįstai leidžiančių šią išvadą laikyti nepatikima nagrinėjamo ginčo kontekste. Antai, nors ekspertizės akte iš tikrųjų yra nurodyta, kad ekspertas lankėsi prie objekto, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prie akto nėra pridėtas apžiūros aktas, o iš paties ekspertizės akto turinio nėra aišku, kaip ekspertas įvertino pastato būklę (gera, bloga, avarinė ar pan.), ir kaip tai paveikė (ar nepaveikė) pataisos koeficientų taikymą, tuo labiau kad, kaip matyti iš atrinktų lyginamųjų objektų, 2 iš jų buvo rekonstruoti 2006 ir atitinkamai 2007 metais, o ginčo pastatas nebuvo rekonstruotas nuo pat jo pastatymo 1994 metais momento. Be to, į 4 lyginamuosius objektus ekspertas įtraukė 2 sandorius, kuriais buvo parduoti sandėlio pastatai su plytinėmis sienomis, o ne metalo karkaso, kaip ginčo pastatas, tačiau pastariesiems sandoriams ekspertas pritaikė tik laiko ir inžinierinių komunikacijų pataisas, niekaip nemotyvuodamas, kodėl nėra atsižvelgta į sienų medžiagos skirtumus, kai kiti vertintojai tai laikė svarbia aplinkybe. Teismo ekspertas niekaip savo akte nepaaiškino ir aplinkybės, kodėl nebuvo atsižvelgta į lyginamųjų objektų plotų bei tūrio (kas, paties eksperto teigimu, svarbu esant sandėliavimo paskirčiai) skirtumus – nors ginčo pastato ir pasirinktų lyginamųjų objektų tiek plotas, tiek tūris iš esmės skiriasi (ginčo sandėlio plotas yra 754,87 kv. m, o tūris – 3983 kub. m, savo ruožtu lygintų pastatų mažiausias plotas sudarė 526,86 kv. m, didžiausias – net 1 163,83 kv. m, o didžiausias tūris siekė net 7745 kub. m, t. y. beveik dvigubai daugiau nei ginčo pastato atveju), jokių pataisų dėl šios aplinkybės, skaičiuodamas ginčo turto rinkos vertę, teismo ekspertas nepritaikė ir jokių argumentų, pagrindžiančių tokį eksperto pasirinkimą, jis akte nenurodė.
26. Esant tokiems pateikto ekspertizės akto trūkumams ir teismo ekspertui J. U. teismo posėdžio metu neišsklaidžius atsiradusių abejonių, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis CPK 219 straipsniu, paskyrė pakartotinę ekspertizę.
27. Akcentuotina, kad ieškovė BUAB „Formateka“ nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė absoliučiai jokių V. G. atlikto ekspertinio tyrimo ir pateikto akto, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, trūkumų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tik ta aplinkybė, kad teismas paskyrė pakartotinę ekspertizę atlikti atsakovės pasiūlytam kandidatui, savaime nesudaro pagrindo abejoti jo pateiktos išvados pagrįstumu, tuo labiau jog ieškovė nenurodė absoliučiai jokių argumentų dėl šio teismo eksperto galimo šališkumo, nekompetentingumo ar pan. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir akcentuoja atsakovė savo atsiliepime, V. G. surašytas aktas yra kur kas išsamesnis, išvados nuosekliai išplaukia iš aprašyto tyrimo, jame ne tik atrinkta kur kas daugiau sandorių, taip atitinkamai užtikrinant kuo artimesnių lyginamųjų objektų parinkimą, bet ir detaliai įvertinta paties ginčo pastato būklė, itin išsamiai aprašytas kiekvienos pataisos pasirinkimas ir taikymas, į lyginamuosius objektus neįtraukti rinkos konjunktūros neatitinkantys kraštutinumai – didžiausios ir mažiausios kainos sandoriai, taip, teisėjų kolegijos įsitikinimu, užtikrinant maksimaliai įmanomą rinkos vertės nustatymo tikslumą. Vien ta aplinkybė, kad teismas, atsižvelgęs į mažiausią pasiūlytą pakartotinės ekspertizės atlikimo kainą, pasirinko atsakovės pasiūlytą kandidatą, kai, kaip minėta, ieškovė nenurodė jokių argumentų dėl šio kandidato šališkumo, nesudaro pagrindo nesivadovauti V. G. pateiktu aktu, tuo labiau kai pati ieškovė siekia, jog būtų vadovaujamasi ekspertizės aktu, surašytu jos pasiūlyto kandidato, arba apskritai jos privačiu užsakymu atliktais turto vertinimais.
28. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesivadovauti šalių užsakymu atliktais turto vertinimais. Šalių užsakymu atlikti turto rinkos vertės vertinimai pripažįstami paprastais rašytiniais įrodymais byloje, kurių patikimumą teismas įvertina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas tiek į šių įrodymų turinį bei formą, tiek ir jų santykį su kitais byloje esančiais duomenimis, įrodymų visuma. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kiekvienos šalies užsakymu atliktas turto vertės retrospektyvinis vertinimas ir jo pagrindu pateikti aktai yra naudingi tai šaliai, kuri vertinimą užsakė, tačiau atsakovės UAB „Formpakas“ poziciją, kad ginčijamu sandoriu buvo nustatyta ir sumokėta ieškovei rinkos vertę atitinkanti sandėlio kaina, pagrindžia ne tik jos užsakymu pateiktas vertinimas, bet ir kiti bylos įrodymai – jau minėti Nekilnojamojo turto registro duomenys, kredito ir hipotekos sandorių sąlygos, galiausiai, aptartos pakartotinės teismo ekspertizės, kurios trūkumų ieškovė nenurodė, išvados. Kaip pagrįstai akcentuoja trečiasis asmuo, jeigu ginčo pastato vertė būtų tokia, kaip nurodyta ieškovės pateiktuose turto vertinimuose (159 000 Eur ar 172 000 Eur), atsakovės prievolių pagal kredito, suteikto būtent ginčo pastatui įsigyti, sutartį įvykdymui užtikrinti užtektų vien tik paties pastato (sandėlio) įkeitimo, tačiau buvo įkeičiamas ir kitas atsakovės turtas, o ieškovė šioje byloje trečiojo asmens (banko) nesąžiningumo (susitarimo su atsakove ar pan.) ne tik neįrodė, bet ir neįrodinėjo (CPK 178, 185 straipsniai).
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad toks kardinalus nustatytų rinkos verčių skirtumas nulemtas pasirinktų lyginamųjų pavyzdžių bei pritaikytų pataisos koeficientų skirtumo, be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į kitus ieškovės pateiktų turto rinkos vertės nustatymo aktų trūkumus. Antai, UAB „Turto vertė“ (vertintojo G. J. B.) parengtame akte nurodyta, kad vertintojas rėmėsi, kaip teisingu, bankroto administratoriaus S. G. teiginiu, jog sandorio sudarymo dieną pastato fizinė būklė buvo gera, be to, vertinimas buvo atliekamas su prielaida, jog pastato faktinė paskirtis yra gamybinė, nors registre nurodyta sandėliavimo paskirtis, ir lyginamaisiais pavyzdžiais vertintojas atrinko sandorius, kuriais buvo parduoti būtent gamybinės, o ne sandėliavimo, paskirties pastatai. Savo ruožtu V. L. surašytame akte ne tik aiškiai nepasisakyta, kaip šis vertintojas vertina vertinamo pastato būklę, bet kaip ir J. U. ekspertizės akto atveju, į pasirinktus lyginamuosius pavyzdžius vertintojas atrinko brangiausią sandorį (didžiausią 1 kv. m kainą), tačiau mažiausios kainos sandorį eliminavo iš lyginamųjų. Be to, V. L. akte iš tik 8 sandorių vertintojas išsirinko 3 objektus galutiniams skaičiavimais lyginamuoju metodu, iš kurių tik vieno sienos buvo metalo karkaso, savo ruožtu kitų pastatų – gelžbetonio blokų arba plytų, ir nors vertintojas nurodė taikantis sienų medžiagos pataisos koeficientą, tačiau, aiškindamas šios pataisos taikymą, dėl neaiškių priežasčių aprašinėjo sandorį Nr. 7, nors prieš tai palyginimui pasirinko sandorius Nr. 5, 6, ir 8, o taip pat apskritai 1 lentelėje („Lyginamuoju objektų duomenys“) neegzistuojantį sandorį Nr. 9. Be to, nors vienas iš pasirinktų lyginamųjų objektų buvo ne tik sandėlis, bet sandėlis su administracinėmis patalpomis (sandoris Nr. 6), vertintojas jokios pataisos dėl šios aplinkybės netaikė ir jokių motyvų, kodėl į tai neatsižvelgiama, nenurodė.
30. Apibendrindama tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pakartotinės ekspertizės aktu ginčo sandorio kainos atitikimui rinkos vertei įvertinti, bei atmesdamas kitus byloje esančius to paties turto rinkos vertės vertinimus, kaip nepatikimus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir todėl pagrįstai bei teisėtai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandoriu įsigijo ieškovės nekilnojamąjį turtą (sandėlį) už per mažą kainą, taip pažeisdama ieškovės kreditorių interesus.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, kreditorių teisių pažeidimo, kaip būtinos sąlygos sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, nepagrindžia ir kitos ieškovės apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės.
32. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki. Tačiau ieškovė neginčija ir tos aplinkybės, kad už parduotą pastatą 110 000 Eur sumą ji gavo į savo banko sąskaitą (byloje taip pat yra atsakovės sąskaitos išrašas, pavirtinantis šį faktą), taigi, atsiskaitymas už sandėlį buvo realus, visa sutarta kaina buvo ieškovės faktiškai gauta (nebuvo atsiskaityta įskaitymais ar mažiau likvidžiu turtu), ir, nesant duomenų, kad sumokėta kaina neatitiko rinkos vertės, faktiškai ieškovės finansinė situacija dėl 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandorio nepasikeitė – pasikeitė tik jos turimo turto forma, bet ne dydis.
33. Ieškovės samprotavimai apie ieškovės vadovo ir akcininkų pareigų, numatytų ĮBĮ ir ABĮ, nevykdymą, laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o vietoje to pardavinėjant vertingą ieškovės nekilnojamąjį turtą, taip pat argumentai dėl ginčo sandorio prieštaravimo ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam tikslui sustabdyti disponavimą bankrutuosiančio skolininko turtu, teisėjų kolegijos vertinimu, galimai galėtų būti aktualūs sprendžiant ieškovės vadovybės civilinės atsakomybės klausimus kitose bylose, tačiau niekaip nepagrindžia, kad šioje byloje ginčijamas actio Pauliana pagrindu pastato pirkimo–pardavimo sandoris pažeidžia kreditorių teises, nes, kaip minėta, ieškovė faktiškai gavo visą rinkos vertę atitinkančią kainą už parduotą pastatą, o piniginių lėšų, kaip paties likvidžiausio turto, turėjimas ne apsunkina, o tik palengvina įsipareigojimų ieškovės kreditoriams vykdymą, tuo labiau kad ieškovė net neginčija, jog pardavusi atsakovei pastatą, ji ir toliau jame vykdė veiklą (kuri generavo ieškovės pajamas) neatlygintinai, t. y. nemokėdama ne tik nuomos mokesčio, bet ir perkeldama nekilnojamojo turto, žemės nuomos mokesčių ir elektros kaštų naštą atsakovei. Taigi, priešingai nei dėsto ieškovė, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad ieškovės padėtis po tokio sandorio tam tikra prasme net pagerėjo (bendrovė gavo apyvartinių lėšų, tačiau išsaugojo galimybę vykdyti veiklą be tam tikrų su tokia veikla susijusių išlaidų).
34. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nereikšmingus šioje byloje, ir apeliantės argumentus apie ieškovės bankroto pripažinimą tyčiniu. Viena vertus, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, tyčinio bankroto konstatavimas savaime nesudaro pagrindo visų bendrovės sudarytų sandorių automatiškai laikyti neteisėtais ir (ar) pažeidžiančiais kreditorių interesus. Kita vertus, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-618-823/2019 ieškovės akcentuojama Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, buvo panaikinta ir BUAB „Formateka“ bankroto administratoriaus S. G. prašymas ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu atmestas.
35. Visiškai nepagrįstas ir ieškovės bandymas įteigti, kad tai, jog ginčo pastatas nebuvo siūlomas viešai rinkoje, bet parduotas iš karto atsakovei, pagrindžia ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Ekspertizės metu, nustatinėjant vertinamo objekto galimą rinkos vertę, būtent ir analizuojamas laisvai disponuojančių savo turtu subjektų elgesys rinkoje, jų sudarytų laisvoje rinkoje sandorių kainos ir kiti požymiai, todėl teismo ekspertui V. G. nustačius, kad ginčo sandorio sudarymo metu sandėlio rinkos vertė buvo 109 000 Eur, nėra jokio pagrindo abejoti sudaryto sandorio naudingumu ieškovei ir atitinkamai jos kreditoriams vien dėl to, jog objektas nebuvo pasiūlytas rinkai viešai, tuo labiau kad ieškovė jokių įrodymų, jog tuo metu koks nors kitas asmuo buvo pasiruošęs pirkti ginčo nekilnojamąjį turtą (siūlė parduoti, išreiškė kaip nors kitaip norą įsigyti ar pan.) iš ieškovės už didesnę kainą, nepateikė. Todėl apeliantė visiškai nepagrįstai interpretuoja neva tarp susijusių asmenų sutarta sandorio kaina savaime bet kuriuo atveju laikytina neatitinkančia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto turto rinkos vertės apibrėžimo.
36. Apeliantė taip pat nepateikė absoliučiai jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis) pagrįsti savo teiginiams, kad atsakovė, nupirkusi pastatą be jame esančių įrengimų, sąmoningai pastatė ieškovę į keblią padėtį, nes neva tokių įrengimų, kurie buvo ginčo pastate, pardavimas kitam asmeniui be pastato maksimaliai gera kaina iš esmės neįmanomas. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės nurodomi įrenginiai buvo neatsiejamai susiję su atsakovės nusipirktu pastatu ir galėjo būti parduoti tik kaip kompleksas kartu su pačiu sandėliu. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad įrenginių išmontavimo ir išvežimo iš pastato kaštai buvo itin dideli ir dėl to potencialūs pirkėjai atsisakydavo pirkti įrenginius ar reikalavo juos parduoti už mažesnę kainą. Ieškovės teiginių deklaratyvumą netiesiogiai pagrindžia ir tas faktas, kad ginčo pastate buvęs kilnojamasis turtas bankroto proceso metu pakankamai greitai buvo nupirktas kito asmens.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais, kad ginčo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sandoriu buvo faktiškai atsiskaityta su atsakove, ignoruojant jau pradelstus įsipareigojimus aukštesnės eilės kreditoriams. Tokią poziciją ieškovė grindžia tuo, kad po ginčo sandorio sudarymo, ieškovė 2015 m. rugpjūčio 20 d. pervedė dalį gautų už nekilnojamąjį turtą lėšų, konkrečiai 58 809 Eur sumą, atsakovei UAB „Formpakas“, taip įvykdydama savo prievoles pagal 2014 m. gruodžio 8 d. ir 2015 m. balandžio 2 d. su atsakove sudarytas paskolos sutartis, kurių įvykdymo terminai dar nebuvo suėję.
38. Nors, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aplinkybė, kad dalį savo turimų pinigų ieškovė, turėjusi rimtų finansinių sunkumų, panaudojo dar nepradelstoms prievolėms atsakovei įvykdyti, suponuoja galimą netinkamą, ieškovės kreditorių teises pažeidžiantį pinigų panaudojimą, vis dėlto, ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti pažeidžiančiu kreditorių interesus patį pastato pirkimo–pardavimo sandorį, pagal kurį ieškovė, kaip minėta, gavo visą rinkos vertę atitinkančią kainą į savo banko sąskaitą ir dalį lėšų taip pat panaudojo atsiskaitymams su darbuotojais, tiekėjais, VMI. Paskolos grąžinimas atsakovei, po 7 kalendorinių dienų po ginčo sandorio ieškovei pervedant atitinkamą pinigų sumą atsakovei, laikytinas atskiru sandoriu, kurio teisėtumas turi būti vertinamas atskirai. Šiuo atveju ieškovė, teigdama, kad teismo požiūris į vieną paskui kitą sekantį sandorį yra itin formalus, ir manydama, jog teismas turėjo vertinti, kad jau ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi faktiškai buvo atsiskaityta su atsakove, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016, nes kasacinio teismo išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje analizuojamos situacijos. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje skolininkas įsipareigojo paskolos davėjui įkeisti konkretų nekilnojamąjį turtą prievolių įvykdymui užtikrinti, tačiau pranešęs paskolos davėjui, jog neatliks įkeitimo, šį turtą pardavė, ir būtent šių aplinkybių kontekste kasacinis teismas išaiškino esant būtinybei įvertinti ne tik turto pardavimo kainos atitikimą rinkos vertei, bet ir tolimesnį gautų už parduotą turtą (kuris turėjo būti įkeistas paskolos davėjui) lėšų panaudojimą, siekiant išsiaiškinti, ar paskolos davėjui realiai buvo apsunkintos galimybės patenkinti jo reikalavimą. Ieškovės minimoje byloje kasacinis teismas, be kita ko, akcentavo, kad actio Pauliana taikymo sąlyga – „kitaip pažeidžia kreditoriaus teises“ yra vertinamojo pobūdžio, teismas kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas.
39. Šiuo metu nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo po 7 kalendorinių dienų sudaryto atskiro sandorio – atlikto ieškovės mokėjimo atsakovei – vertinti kartu su pačiu pirkimo–pardavimo sandoriu ir dėl to pripažinti pastarąjį pažeidžiančiu ieškovės kreditorių interesus. Kaip teisingai akcentuoja atsakovė, tik nesant galimybės identifikuoti, kaip buvo panaudotos iš ginčijamo sandorio gautos lėšos, t. y. kur ir kokių sandorių pagrindu buvo panaudoti pinigai, ir atitinkamai dėl to nesant galimybės kreditoriams atskirai ginčyti tokius netinkamo lėšų panaudojimo sandorius, pirminis sandoris, pagal kurį skolininkė realiai gavo rinkos vertę atitinkančią kainą, gali būti vertinamas kaip nulėmęs skolininkės kreditorių galimybių realiai gauti jų reikalavimų patenkinimą sumažėjimą ar išnykimą. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Priešingai, ieškovė žino visus už parduotą pastatą gautų pinigų panaudojimo veiksmus (sandorius), be kita ko, pati pripažįsta, kad 39 124,14 Eur suma buvo panaudota darbo užmokesčiui darbuotojams sumokėti, 1 428,41 Eur suma sumokėta VMI, 3 713,32 Eur suma ieškovė atsiskaitė už prekes ir paslaugas, o 6 900 Eur sumą sumokėjo direktoriui A. L.. Tačiau, nepaisydama pirmiau nurodytų mokėjimų, dėl kurių ieškovė neturi jokių pretenzijų, apeliantė vis vien reikalauja viso pastato jai grąžinimo natūra.
40. Apeliaciniame skunde ieškovė papildomai nurodė, kad teismas, netenkinęs ieškovės reikalavimo pripažinti ginčijamą 2015 m. rugpjūčio 13 d. sutartį negaliojančia ir grąžinti jai pastatą natūra, turėjo bet kuriuo atveju ex officio konstatuoti ieškovės 2015 m. rugpjūčio 20 d. atlikto 58 809 Eur pervedimo atsakovei niekinį pobūdį ir priteisti ieškovei iš atsakovės bent pirmiau nurodytą pinigų sumą, kuri buvo sumokėta atsakovei, pažeidžiant nustatytą imperatyvią mokėjimo eiliškumo tvarką.
41. Nesutikdama su ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, jog tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017; kt.).
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pripažįstant sandorį negaliojančiu dėl reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018, 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019).
43. Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai patikimai įvertinti, kiek konkrečiai grynųjų ir negrynųjų pinigų ieškovė turėjo būtent 2015 m rugpjūčio 20 d., kai buvo atliktas pervedimas atsakovei, o ne iki šio sandorio ar 2015 metų gale, taip pat bylos medžiagoje nėra konkrečių duomenų apie būtent šią dieną (2015 m rugpjūčio 20 d.) ieškovės turėtų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai jau suėjo, aukštesnės eilės kreditoriams apimtį. Be to, byloje, nesant pakankamai įrodymų, negali būti visapusiškai įvertintos ir atsakovės nurodytos bei faktiškai ieškovės neginčytos aplinkybės, kad ir po 58 809 Eur lėšų sumos pervedimo atsakovei, pastaroji toliau padėdavo ieškovei, finansuodama jos veiklą (padengdama ieškovės skolas kreditoriams, mokėdama darbuotojams atlyginimus). Kitaip tariant, siekiant konstatuoti 2015 m. rugpjūčio 20 d. ieškovės atlikto mokėjimo atsakovei prieštaravimą CK 6.9301 straipsniui ir atitinkamai jo negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu, byloje turėtų būti renkami ir analizuojami papildomi duomenys, o tai reiškia, kad ieškovės atlikto mokėjimo atsakovei negaliojimo pagrindas šiuo metu nėra akivaizdus, t. y. pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nesudarantis teismui pareigos, nesant ieškovės ieškinyje ir vėlesniuose procesiniuose dokumentuose reikalavimo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, savo iniciatyva (ex officio) konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti su tuo susijusius teisinius padarinius.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
44. Apibendrindama pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
45. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).
46. Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas, palaikęs atsakovės poziciją, pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 380 Eur sumą, trečiojo asmens 2019 m. sausio 11 d. sumokėtą jos atstovui (advokatui) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodyto atlyginimo už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydžio, trečiojo asmens prašymas tenkintinas visiškai, priteisiant 380 Eur iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų.
47. Atsakovė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių duomenų nepateikė (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Šiaulių bankui (juridinio asmens kodas 112025254) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Formateka“ (juridinio asmens kodas 133769683) bankrotui administruoti skirtų lėšų 380 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Vigintas Višinskis